2016 m. vasario 2 d.
(S)
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Arvydo Martinavičiaus, kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Jarūnės Sedalienės,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plungės darna“ atstovui advokatui R. L.,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui E. U.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plungės darna“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Plungės darna“ Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015-11-25 sprendimą Nr. (4)SR-S-2031(1.148); atnaujinti UAB „Plungės darna“ prašymo dėl Šiaulių regiono apsaugos departamento Telšių rajono agentūros 2015-07-24 privalomo nurodymo Nr. 07 termino pratęsimo pateikimo terminą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą išnagrinėti UAB „Plungės darna“ 2015-11-17 prašymą Nr. 116/2015.
Skunde pareiškėjas ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra 2015-07-24 priėmė privalomą nurodymą Nr. 07 (toliau – Privalomas nurodymas), kuriuo įpareigojo UAB „Plungės darna“ pakoreguoti Tryškių tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisykles, patvirtintas Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2010-04-23 įsakymu Nr. AV-90 ir vietoj nustatyto vandens lygio 90,70 m. įrašant NPL 90,10 m. Privalomo nurodymo terminas buvo nustatytas iki 2015-09-24, vėliau pratęstas iki 2015-11-20. Siekiant įvykdyti Privalomą nurodymą, 2015-10-26 raštu Nr. 094/2015 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija buvo informuota apie susidariusią situaciją dėl Privalomo nurodymo vykdymo ir, pareiškėjo manymu, Privalomasis nurodymas galėjo būti įvykdytas tik tuomet, kada būtų gautas atsakymas iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos. Iki Privalomo nurodymo termino pabaigos atsakymas iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nebuvo gautas, todėl pareiškėjas 2015-11-17 prašymu Nr. 116/2015 kreipėsi į atsakovą, prašydamas atidėti Privalomo nurodymo vykdymą. Atsakovas 2015-11-25 priėmė sprendimą Nr. (4)SR-S-2031(1.148) „Dėl Telšių rajono agentūros 2015 m. liepos 24 d. privalomojo nurodymo Nr. 07 pratęsimo“ (toliau tekste – Sprendimas), kuriuo atsisakė pareiškėjui pratęsti privalomo nurodymo įvykdymo terminą. Sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad vadovaujantis LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, rašytinis prašymas pratęsti privalomo nurodymo įvykdymo terminą turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Kadangi pareiškėjas prašymą pateikė 2015-11-17, tai yra likus 4 dienoms iki Privalomojo nurodymo termino pabaigos, todėl, esant termino pažeidimui, atsisakė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
Pareiškėjas su priimtu Sprendimu nesutinka, mano, kad atsakovo formalus situacijos vertinimas, esant minimaliam teisės normų reguliuojamų santykių pažeidimui, tai yra tik 1 dienos termino praleidimui, yra neproporcinga poveikio priemonė pareiškėjui taikomoms neigiamoms pasekmėms, ir toks sprendimas pažeidžia pareiškėjo interesus. Pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie prašymo pratęsti terminą padavimo procedūras, terminą praleido dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, todėl atsakovo atsisakymas nurodytu pagrindu pratęsti Privalomo nurodymo terminą yra nepagrįstas, todėl naikintinas, o pareiškėjui prašymo padavimo terminas atnaujintinas bei atsakovas įpareigotinas išnagrinėti prašymą iš naujo.
Nurodė, jog Privalomame nurodyme pareiškėjas yra informuojamas, kad šio privalomo nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad toks atsakovo teisės normų, reglamentuojančių Privalomo nurodymo pratęsimo tvarką, išaiškinimas pareiškėjui yra neinformatyvus, nekonkretus ir neinformuojantis individualaus administracinio akto subjekto apie jo teises įgyvendinant jam įstatymo suteiktas galimybes. Blanketinė nuorodą į kitą norminį administracinį aktą negali būti laikoma tinkamu informavimu. Pažymėjo, kad Privalomame nurodyme jo apskundimo tvarka yra nurodyta išsamiai (nurodant terminus, institucijas kurioms skundas gali būti paduodamas), tačiau Privalomo apskundimo termino pratęsimo tvarka nenurodyta, apsiribojant tik formalia nuoroda į LR aplinkos apsaugos kontrolės įstatymą, nenurodant net konkrečios teisės normos. Pareiškėjas apie tai, kad prašymą pratęsti Privalomo nurodymo terminą turi pateikti likus 5 dienoms iki termino pabaigos, nebuvo informuotas, todėl šiuo atveju tikėtis iš pareiškėjo įstatymo reikalavimus atitinkančio elgesio nebuvo galima. Pareiškėjas prašymą pateikė likus 4 dienoms iki nurodyto termino pabaigos. Toks terminas, atsižvelgiant į protingumo principą ir vertinant klausimo dėl termino pratęsimo sudėtingumą, yra pakankamas institucijos pareigūnams priimti atitinkamą sprendimą iki termino pasibaigimo dienos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo elgesys yra pripažintinas tinkamu įgyvendinant save teises, terminas praleistas ne piktnaudžiaujant savo padėtimi ir vien formalus termino pažeidimas, kuris konkrečiu atveju vertintinas kaip mažareikšmis pažeidimas, negali būti pripažįstamas svarbia priežastimi faktiškai nenagrinėti pareiškėjo prašymo, o jį atmesti tik dėl formalių pagrindų. Atkreipė dėmesį į tai, kad LR aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje yra įtvirtintas metodinės pagalbos teikimo principas, pagal kurį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai privalo bendradarbiauti su ūkio subjektais, konsultuoti ūkio subjektus savo kompetencijos klausimais, įgyvendinti kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų, o poveikio priemones taiko kaip ultima ratio priemonę. Vadovaujantis šiuo principu atsakovas privalėjo tinkamai išaiškinti Privalomo nurodymo termino pratęsimo sąlygas ir terminus ir tik tuomet iš pareiškėjo reikalauti atitinkamo elgesio. Poveikio priemonių taikymas, tai yra Privalomo nurodymo termino nepratęsimas, vien todėl, kad prašymas buvo pateiktas praleidus terminą viena diena, negali būti adekvati priemonė esant institucijos netinkamam elgesiui, šiuo atveju neinformavimui apie termino pratęsimo tvarką, dėl ko pareiškėjui negali kilti neigiamos pasekmės dėl atsakovo galimai neteisėtų veiksmų ir institucijos netinkamo pareigų vykdymo.
Pažymėjo, kad pareiškėjas yra aktyvus ir deda visas pastangas, kad Privalomasis nurodymas būtų įvykdytas kuo palankesnėmis sąlygomis tiek pareiškėjui, tiek valstybės interesams, todėl yra kreipęsis į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Pareiškėjo nuomone, Privalomo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kaip pareiškėjo prašymas bus išnagrinėtas ir nuo to, ar į pareiškėjo prašymą bus atsižvelgta. Pareiškėjas prašyme Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai buvo nurodęs, kad atsižvelgiant į esamas galimybes apie priimtus sprendimus informuoti tiek pareiškėją, tiek atsakovą iki 2015-11-20, tai yra iki Privalomo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Tačiau ministerijos atsakymas iki nurodyto termino nebuvo gautas. Tai reiškia, jog pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad jo prašymas LR Aplinkos ministerijai bus išnagrinėtas iki 2015-11-16, tai yra iki Privalomo nurodymo termino pabaigos, ir tik nuo to priklausė, ar pareiškėjas prašys pratęsti terminą, ar ne. Tačiau LR Aplinkos ministerijai praleidus administracinės procedūros terminus, tapo aišku, kad pareiškėjas turi prašyti pratęsti Privalomo nurodymo terminą, kaip motyvą nurodant kreipimosi į Aplinkos ministeriją faktą, ir prašymą pateikė sekančią dieną, nes pagrįstai tikėjosi, kad 2015-11-16 dar gali būti pateiktas atsakymas į prašymą. Taigi ši aplinkybė yra objektyvi priežastis, dėl ko pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomo nurodymo įvykdymo terminą buvo pateiktas atsakovui praleidus terminą viena diena, nes prašymo pratęsti terminą pagrindas atsirado tik 2015-11-17.
Taigi šiuo atveju faktinės aplinkybės, tai yra netinkamas atsakovo informavimas apie Privalomo nurodymo termino pratęsimo tvarką bei LR Aplinkos ministerijos administracinės procedūros terminų nesilaikymas sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas nustatytą 5 dienų terminą praleido viena diena esant svarbioms priežastims, nepriklausančioms nuo jo valios ir veiksmų, todėl jo pažeistų teisių negalima atsisakyti ginti, kas reiškia, jog pareiškėjui prašymo padavimo terminas yra atnaujintinas ir atsakovas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo 2015-11-17 prašymą Nr. 116/2015 dėl Privalomo nurodymo termino pratęsimo iš naujo ir priimti sprendimą atsižvelgiant į prašyme nurodytus argumentus dėl Privalomo nurodymo termino pratęsimo galimybės.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, norint, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūros 2015 m. liepos 24 d. privalomasis nurodymas Nr. 07 buvo pratęstas iki 2015 m. lapkričio 20 d., UAB „Plungės darna“ prašymą Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūrai pateikė 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.118 straipsnyje nurodoma, kad terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba įvykio, kuriais apibrėžiama termino pradžia, jeigu įstatymo nenumatyta kitaip. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, UAB „Plungės darna“ prašymą dėl privalomojo nurodymo termino atnaujinimo vėliausiai turėjo pateikti 2015 m. lapkričio 13 d., todėl pareiškėjas neteisingai mano teigdamas, kad terminą praleido tik 1 dieną.
Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktame Skunde pareiškėjas nurodo, kad raštą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pateikė 2015 m. spalio 26 d. ir, kad tik LR aplinkos ministerijai praleidus administracinės procedūros terminus, tapo aišku, kad pareiškėjas turi prašyti pratęsti Privalomojo nurodymo terminą, kaip motyvą nurodant kreipimosi į LR aplinkos ministeriją faktą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 31 straipsniu administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Vadovaujantis tuo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija į pateiktą raštą turėjo atsakyti iki 2015 m. lapkričio 23 d. (manant, kad administracinės procedūros terminas nebus pratęstas), todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo pagrįstai tikėtis, kad jo prašymas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje bus išnagrinėtas iki 2015 m. lapkričio 16 d. Taigi pareiškėjo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo terminą negalėjo priklausyti tik nuo to, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateiks atsakymą iki 2015 m. lapkričio 16 d.
Pareiškėjas teigia, kad jis apie tai, kad prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo terminą turi pateikti likus 5 dienoms iki termino pabaigos, nebuvo informuotas, todėl šiuo atveju tikėtis iš pareiškėjo įstatymo reikalavimus atitinkančio elgesio nebuvo galima. UAB „Plungės darna“ privalomąjį nurodymą panašiu pagrindu gauna jau trečią kartą. Pirmasis privalomas nurodymas Nr. 6 įteiktas 2014 m. gegužės 19 d. Šis privalomasis nurodymas buvo pratęstas iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra pateikė 2014 m. rugsėjo 30 d. privalomąjį nurodymą Nr. 12 (pratęsimo nebuvo). Galiausiai 2015 m. liepos 24 d. UAB „Plungės darna“ surašytas privalomasis nurodymas Nr. 07, kuris buvo pratęstas iki 2015 m. lapkričio 20 d. UAB „Plungės darna“ gavusi tris privalomuosius nurodymus laiku pateikdavo prašymus pratęsti terminą, todėl pareiškėjo teiginys, kad tikėtis iš pareiškėjo įstatymo reikalavimus atitinkančio elgesio nebuvo galima, nėra pagrįstas.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės aplinkos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje yra įtvirtintas metodinės pagalbos teikimo principas, pagal kurį aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai privalo bendradarbiauti su ūkio subjektais, konsultuoti ūkio subjektus savo kompetencijos klausimais, įgyvendinti kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad vadovaujantis aukščiau nurodytu įstatymo straipsniu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas teikia konsultacijas, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų, tačiau neseka pareiškėjo atveju procesinių terminų ir neturi pareigos informuoti ar priminti apie pareiškėjo subjektines teises. Pareiškėjo prašymo nepateikimas labiau sietinas su pareiškėjo atidumo stoka bei nerūpestingumu, nes pareiškėjas iš visų aukščiau išvardytų aplinkybių žinojo apie privalomojo termino pratęsimo pabaigą, tačiau nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisei įgyvendinti. Pareiškėjas paduoti prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo paduoti praleido būtent dėl savo valia pasirinkto elgesio.
Pareiškėjo UAB „Plungės darna“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. (4)SR-S-2031(1.148) „Dėl Telšių rajono agentūros 2015 m. liepos 24 d. privalomojo nurodymo Nr. 07 pratęsimo“.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūra 2015 m. liepos 24 d. priėmė privalomąjį nurodymą Nr. 07, kuriuo įpareigojo UAB „Plungės darna“ pakoreguoti Tryškių tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisykles, patvirtintas Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2010 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. AV-90 vietoj nustatyto vandens lygio 90,70 m. įrašant NPL – 90,10 m. Privalomojo nurodymo terminas buvo nustatytas iki 2015 m. rugsėjo 24 d., pareiškėjo prašymu buvo pratęstas iki 2015 m. lapkričio 20 d. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 17 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atidėti Privalomojo nurodymo vykdymą. Atsakovas 2015 m. lapkričio 25 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (4)SR-S-2031(1.148), kuriame nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tam, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pareiškėjas pateikė praleidęs įstatyme nustatytą terminą, todėl Telšių rajono agentūros 2015 m. liepos 27 d. privalomojo nurodymo Nr. 07 įvykdymo terminas nebebuvo pratęstas.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio 22 straipsnyje nustatyta, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. Kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Nurodytų Įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad asmeniui, kuriam duotas privalomasis nurodymas, nurodymu nustatytas jo įvykdymo terminas gali būti pratęstas esant pirma objektyvioms priežastims, trukdančioms privalomąjį nurodymą įvykdyti nustatytu laiku, bei antra – prašymą pateikus ne vėliau negu įstatymo nustatytas terminas. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas bei į byloje esančią medžiagą, spręstina, kad pareiškėjas prašymą atsakovui turėjo pateikti ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 13 d.
Ginčo, kad pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą (ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos) praleido, byloje nėra. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis terminą praleido tik 1 diena, nors, kaip aukščiau teismo nurodyta, prašymas turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip 2015 m. lapkričio 13 d., teismo vertinimu, šioje situacijoje nėra esminis argumentas keliomis dienomis nustatytas terminas yra praleistas. Teismo vertinimu, atsakovas atsisakė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą atsižvelgiant vien į tai, kad įstatyme numatyti prašymo pateikimo terminai yra pažeisti (neatsižvelgiant į praleistų dienų skaičių).
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad nežinojo apie tokius įstatymais nustatytus terminus dėl prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kadangi privalomajame nurodyme nėra aiškiai išaiškinta tokio prašymo padavimo tvarka. Teismas pažymi, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ne Privalomojo nurodymo teisėtumas, jo atitikimas teisės aktų reikalavimams, o atsakovo 2015-11-25 sprendimo Nr. (4)SR-S-2031(1.148) teisėtumas ir pagrįstumas. Tuo pačiu teismas kritiškai vertina šį pareiškėjo argumentą, kadangi, kaip byloje nustatyta, pareiškėjui privalomasis nurodymas duodamas jau ne pirmą kartą, ne pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi dėl jo įvykdymo termino pratęsimo, taip pat, kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjo atstovas, pareiškėjas jau buvo baustas už privalomojo nurodymo neįvykdymą. Taip pat pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu sutiko, kad pareiškėjas galėjo daugiau pasidomėti įstatymo nustatytais terminais bei kad šioje situacijoje dėl termino atnaujinimo reiktų remtis protingumo principu, kadangi teisinių argumentų nėra.
Pareiškėjo nurodytą aplinkybę jog terminą praleido dėl to, kad laukė atsakymo iš Aplinkos ministerijos, teismas vertina kaip nepagrįstą delsimą ir paties pareiškėjo nerūpestingumą, kadangi tikėjimasis jog kita institucija pateiks pareiškėjui atsakymą jo prašomu terminu, t. y. anksčiau, nei įstatymo nustatyti terminai administracinei procedūrai užbaigti, negali būti laikoma pateisinama priežastimi pačiam pareiškėjui įstatymu nustatytam terminui praleisti.
Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nurodo, jog kreipimosi dėl termino pratęsimo sąlyga yra ta, kad prašymas terminui pratęsti turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Šios teisės akto nuostatos analizė suponuoja išvadą, kad ji skirta reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato praleisto termino paduoti prašymą atnaujinimo galimybės, todėl praleidus įstatymu nustatytą terminą prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir teisėtai atsisakė pratęsti 2015 m. liepos 27 d. privalomojo nurodymo Nr. 07 įvykdymo terminą.
Pažymėtina, jog ABTĮ 86 str. 3 d. nurodoma, jog teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atsižvelgdamas į tai, teismas detaliai neaptarinės visų pareiškėjo argumentų, kadangi mano, šiame sprendime nurodė pakankamai motyvų, pagrindžiančių išvadą, išdėstytą šio sprendimo rezoliucinėje dalyje.
Atsižvelgiant į tai, kad teismas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2015-11-25 sprendimą Nr. (4)SR-S-2031(1.148) šiuo sprendimu pripažino teisėtu ir pagrįstu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas reikalavimui įvykdyti, turėjo kreiptis į pareiškėją su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki Įstatymo nustatyto termino pabaigos. Tuo tarpu, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi praleidęs šį terminą, o teisės aktai nenumato galimybės atnaujinti praleistą terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas atnaujinti prašymo dėl Šiaulių regiono apsaugos departamento Telšių rajono agentūros 2015-07-24 privalomo nurodymo Nr. 07 termino pratęsimo pateikimo terminą ir įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą išnagrinėti UAB „Plungės darna“ 2015-11-17 prašymą Nr. 116/2015 atmestinas kaip nepagrįstas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Plungės darna“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjai Arvydas Martinavičius
Laisvutė Kartanaitė
Jarūnė Sedalienė