Administracinė byla Nr. A-1853-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00097-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinėje (toliau – ir Areštinė).

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. buvo laikomas Areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, Areštinėje jam nebuvo skiriamas dietinis maitinimas, kuris jam dėl sveikatos sutrikimų buvo rekomenduotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų bei skiriamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Pareiškėjas nurodė, kad Areštinėje jam nebuvo užtikrinta ir sveikatos priežiūra, nes pareiškėjas bendruomenės slaugytojos prašė duoti jam vaistų ir tepalo nuo bėrimo ir niežėjimo, kuri atsisakė tai padaryti, nors Areštinė privalėjo pasirūpinti būtiniausiais medikamentais. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 77 punktas nustato galimybę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas po atvykimo į Areštinę nebuvo patikrintas bendruomenės slaugytojos, nors niežėjo visas kūnas, taip pat nebuvo nuvestas nusiprausti. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis ne kartą dėl gyvenimo sąlygų skundėsi Klaipėdos AVPK administracijai, tačiau jo skundai nebuvo registruojami. Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, patyrė dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad visi iš Areštinėje laikomų asmenų gauti prašymai, skundai, laiškai yra registruojami pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) IV skyrių. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 14 d. pateikus skundą dėl draudimo turėti maisto produktus stiklinėje taroje bei 2015 m. lapkričio 5 d. prašymą dėl informacijos apie pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygas, į juos buvo atsakyta teisės aktų nustatyta tvarka, o kitų skundų ar prašymų Klaipėdos AVPK iš pareiškėjo negavo. Atsakovo teigimu, Areštinės medicinos punktas atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos būklės neturėjo, į medicinos punktą nesikreipė. Areštinėje laikomiems asmenims galimybė apsipirkti parduotuvėje nėra nustatyta. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 11 d. buvo perduotas jo motinos siuntinys su leidžiamais daiktais (higienos priemonėmis).

Dėl pareiškėjo maitinimo atsakovas nurodė, kad Areštinėje laikomiems asmenims maistą ruošia ir tiekia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rasytė“ pagal sudarytą paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. Areštinės pareigūnai maisto gamyboje ir maisto išdavime Areštinėje laikomiems asmenims nedalyvauja, o tiekiamo maisto kokybę tikrina Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnyba. Maistą tiekiančiai įmonei duomenis apie Areštinėje laikomus asmenis, kuriems reikalingas dietinis maitinimas, pateikia Areštinės budėtojai, kurie šiuos duomenis sužino iš Areštinėje esančio asmens bylos. Atsakovas neturi duomenų apie tai, ar pareiškėjui buvo skirtas dietinis maitinimas, nes šiuo metu Areštinėje pareiškėjo asmens bylos nėra, o tokių duomenų apskaita nėra vedama. Skundų iš pareiškėjo dėl netinkamo maitinimo jo buvimo Areštinėje laikotarpiu nebuvo gauta. Atsakovas akcentavo, kad pagal Taisyklių 12.19 punktą policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama su savimi kameroje turėti maisto produktus stiklinėje ar metalinėje taroje.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Areštinės pareigūnai nepažeidė pareiškėjo teisių, be to, nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės ar jog pareiškėjas būtų laikomas Areštinėje blogesnėmis sąlygomis nei kiti sulaikyti asmenys.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 54 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Taisyklės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) (šiuo atveju aktuali redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 21 ir 39 punktų nuostatomis, sprendė, kad nuteistiesiems, kurie laikinai perkelti į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų, nėra suteikta teisė pasimatyti su giminaičiais ar gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ar banderolę, be to, Taisyklėse nėra nustatyta galimybė suimtiesiems apsipirkti. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas skunde, yra taikomos pataisos įstaigoms, tardymo izoliatoriams, tačiau nėra taikomos policijos areštinėms. Areštinės viršininko 2016 m. kovo 7 d. tarnybinis pranešimas Nr. 30-PR2-4422 patvirtina, jog 2015 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjui jo motina perdavė higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką, muilą, šampūną, ir kt.). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Klaipėdos AVPK nepažeidė pareiškėjo teisių dėl teisės pasimatyti su giminaičiais, siuntinių gavimo bei prekių įsigijimo.

Dėl pareiškėjo teisės nusiprausti neužtikrinimo teismas vadovavosi Higienos normos HN 37:2009 60 punktu, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., t. y. tik 6 dienas, o ne savaitę, todėl, teismo vertinimu, ėjimo į dušą grafikas galėjo nesutapti su pareiškėjo buvimo Areštinėje laiku. Nors pareiškėjas vadovaujasi Higienos normos HN 37:2009 55 punktu, pagal kurį į policijos areštinę patekę asmenys turi būti tikrinami, ar nėra utėlėti, apsikrėtę niežais (jei reikia – sanuojami), ir privalo nusiprausti sanitarinės švaryklos duše, tačiau konvojuojami planiniais konvojais asmenys į šių nuostatų taikymo sritį nepatenka.

Pareiškėjui nesuteikto dietinio maitinimo aspektu teismas rėmėsi pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančiais įrašais, liudytojo Areštinės viršininko D. P. teismo posėdyje duotais parodymais, Klaipėdos AVPK atstovo teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais, Klaipėdos AVPK 2016 m. balandžio 13 d. rašte Nr. 30-S-31167(4.13) nurodytomis aplinkybėmis ir šiuos įrodymus vertino pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas įrodinėjimo taisykles. Atsižvelgęs į tai, kad dietinis maitinimas pareiškėjui gydytojų buvo paskirtas ir kad jo asmens sveikatos istorijoje buvo įrašų apie tokį maitinimą, o atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo skirti dietinį maitinimą ir jog nebuvo pagrindo tokį maitinimą jam skirti, teismas darė išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę į dietinį maitinimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1 p. bei Taisyklių 65 p. pažeidimas).

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl reikiamų vaistų neišdavimo ir dėl to, kad jis po atvykimo į Areštinę nebuvo apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos, nors nurodė, jog jam niežti visą kūną, teismas pažymėjo, kad policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūra yra reglamentuota Taisyklių 70–79 punktuose. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 72.1 punktu, atmetė skundo argumentą, kad pareiškėjas po atvykimo į Areštinę turėjo būti apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos, nes nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad po atvykimo į Areštinę pareiškėjas pageidavo būti apžiūrimas Areštinės bendruomenės slaugytojos. Teismo vertinimu, pagal Taisyklių 72–73 ir 77–78 punktus policijos areštinė turi pareigą suteikti tik pirmąją medicininę pagalbą ir laiku išduoti priimtus (gautus) ir gydytojų paskirtus vaistus, šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino liudytojas Areštinės viršininkas D. P.. Liudytoja Areštinės bendruomenės slaugytoja Z. D. teismo posėdyje patvirtino, kad artimieji gali perduoti receptinius vaistus, vitaminus. Klaipėdos AVPK atstovas teismo posėdyje nurodė ir įrašas Atneštų vaistų registracijos žurnale patvirtina, kad pareiškėjui jo motina buvo atnešusi vaistų, kurie jam buvo perduoti, t. y. Areštinė įvykdė Taisyklių 72.4 punkte nustatytą pareigą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas kitų sveikatos nusiskundimų neturėjo ir į medicinos punktą nesikreipė, pareiškėjas Klaipėdos AVPK administracijai pateiktame 2015 m. rugsėjo 14 d. skunde ir 2015 m. lapkričio 5 d. prašyme nusiskundimų dėl vaistų išdavimo taip pat neturėjo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Klaipėdos AVPK užtikrino pareiškėjo teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą.

Dėl skundų nepriėmimo ir neregistravimo teismas konstatavo, kad pareiškėjo Areštinės viršininkui pateikti 2015 m. rugsėjo 14 d. skundas ir 2015 m. lapkričio 5 d. prašymas paneigia faktą, jog pareiškėjo skundai nebuvo priimami. Be to, pagal Taisyklių 14 punktą žodiniai skundai neprivalo būti registruojami ir priimami. Atsižvelgęs į tai, teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų dėl skundų neregistravimo ir nepriėmimo.

Teismas pažymėjo, kad nors šiuo atveju nustatyta, jog Klaipėdos AVPK pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui gydytojo paskirto dietinio maitinimo, todėl pažeidė teisės aktų reikalavimus, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, tačiau Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nebuvo pažeistas, kadangi pažeidimas buvo nežymus, jis truko tik 6 dienas (nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d.), be to, nėra duomenų, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilo kokių nors sveikatos sutrikimų. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, į pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę (6 dienos) bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo dėl dietinio maitinimo neskyrimo patirtos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 54 Eur (9 Eur už dieną). Teismo vertinimu, prašoma priteisti 20 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, nes teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą poveikį ar jų mastas būtų itin didelis.

III.

Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš esmės ir skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tai, kad pareiškėjas negavo pasimatymų su artimaisiais (mama), negalėjo gauti tinkamo maitinimo, siuntinių, banderolių, nebuvo teikiamos daktaro paslaugos, pareiškėjui buvo draudžiama gauti pirmosios pagalbos vaistų, kurie jam buvo išrašyti, savaime lemia kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija bausmės atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukelia baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti kankinti. Atsakovo atstovas teismo posėdyje sutiko su daugeliu pareiškėjo išdėstytų aplinkybių.

2. Pareiškėjas, palyginus jį su suimtaisiais ir areštuotais asmenimis, buvo diskriminuojamas vien tik dėl to, kad jis turi nuteistojo statusą.

3. Kadangi UAB „Rasytė“ pagal sudarytą paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį gali būti skiriamos baudos už netinkamą ar ne laiku Areštinei patiektą maistą, todėl ir to maisto vartotojui turėtų būti mokamos tokios pat baudos. Teismas, būdamas valstybės, kuri yra prisijungusi prie Konvencijos, valdžios dalis, negali taikytis su Konvencijos pažeidimais ir nustatęs jos pažeidimą, turi teisės aktų nustatyta tvarka taikyti civilinės atsakomybės priemones, t. y. priteisti neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais asmeniui padarytą žalą.

IV.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neatsižvelgė ir nevertino į bylą pateiktų įrodymų, todėl priėmė neteisingą sprendimą, kuriuo nepagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, nors atsakovo atstovas tinkamai atliko pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, kurių pakanka pagrįsti atsakovo poziciją. Įvertinus į bylą pateiktus įrodymus yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo atstovas teisės normų, reglamentuojančių įstaigos veiklą, nepažeidė, todėl nėra sąlygų viešajai atsakomybei kilti, t. y. pagal valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

2. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija 2016 m. kovo 21 d. rašte Nr. S-6554 nurodė, kad pareiškėjo byloje, asmens sveikatos istorijoje bei sąraše nuteistųjų, kurie 2015 m. rugsėjo mėnesį maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraštį, nėra duomenų apie pareiškėjui paskirtą dietinį maitinimą, ir pateikė pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius duomenis, į kuriuos pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir jų nevertino. Teismo posėdyje liudytojas Areštinės viršininkas D. P. paaiškino, kad pareiškėjas dėl dietinio maitinimo raštu nesikreipė, tačiau neneigė, jog dėl dietinio maitinimo su pareiškėju buvo kalbėta žodžiu. Dietinis maitinimas yra skiriamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1 punktu, tačiau dietinis maitinimas nėra skiriamas visam laikui. Atsakovo atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis, kad pareiškėjui dietinis maitinimas buvo skiriamas anksčiau, tačiau byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų paskirtas dietinis maitinimas ir ginčo laikotarpiu. Nesant gydytojo įrašo apie pareiškėjui skirtą dietinį maitinimą ginčijamu laikotarpiu, kuris būtų pagrindas skirti tokį maitinimą, atsakovo atstovas negalėjo skirti tokio maitinimo, todėl atsakovo atstovas, vadovaudamasis Taisyklių 65 punktu, maitinimą organizavo pagal turimus duomenis. Be to, į bylą nėra pateikta objektyvių duomenų ir pareiškėjas nenurodė jokios ligos, dėl kurios turėjo būti skirtas dietinis maitinimas, nors dietinis maitinimas skiriamas tik ligoniams.

3. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje trukmė yra 6 dienos, nes pats pareiškėjas skunde nurodė, jog jis Areštinėje iš viso buvo kalinamas 5 dienas. Be to, pateiktame Areštinės viršininko 2016 m. liepos 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas į Areštinę buvo uždarytas 2015 m. rugsėjo 10 d. 19.15 val., o į Šiaulių tardymo izoliatorių konvojuotas 2015 m. rugsėjo 15 d. 11.06 val., t. y. iš viso pareiškėjas Areštinėje buvo laikytas ne daugiau kaip 4 paras 15 val. 51 min.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. S. už kalinimą nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. Klaipėdos AVPK Areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nurodytomis skunde.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus (skundo padavimo metu galiojusios ABTĮ redakcijos 23 str. 2 d. 7 ir 8 p.) kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl Areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir skunde teigė, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. buvo laikomas Areštinėje netinkamomis sąlygomis, dėl kurių patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė tokias aplinkybes: nebuvo skiriamas dietinis maitinimas, nebuvo aprūpintas reikalingais vaistais, nebuvo suteikta galimybė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pareiškėjas po atvykimo į Areštinę nebuvo patikrintas bendruomenės slaugytojos, taip pat nebuvo nuvestas nusiprausti, nebuvo registruojami pareiškėjo skundai (b. l. 4–8).

Pagal skunde apibrėžtas ginčo ribas šios bylos nagrinėjimo dalyką pirmosios instancijos teisme sudarė pareiškėjo skunde nurodyti galbūt neteisėti Areštinės pareigūnų veiksmai, dėl kurių pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teisę į dietinį maitinimą. Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas įvertintino 54 Eur.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nors atsakovas pažeidė pareiškėjo teises ir diskriminavo pareiškėją. Atsakovas siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas visiškai, teigdamas, jog šiuo atveju nėra visų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo argumentų, susijusių su jo teisės nusiprausti, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pateikti skundus ir būti patikrintam bendruomenės slaugytojos pažeidimais, kuriuos buvo nurodęs skunde, todėl šie aspektai apeliacine tvarka nebus vertinami. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jis Areštinėje negavo pasimatymų su artimaisiais (mama) ir taip dėl savo, kaip nuteistojo, statuso buvo diskriminuojamas palyginus jį su kitais Areštinėje laikomais asmenimis (suimtaisiais ir areštuotais asmenimis), atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas skunde nenurodė ir neįrodinėjo, jog ginčo laikotarpiu būtent dėl Areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų buvo pažeista jo, kaip nuteistojo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnyje įtvirtinta teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, kad jis buvo diskriminuojamas ir dėl to patyrė prašomą atlyginti neturtinę žalą. Skunde kaip žalos atsiradimo pagrindas taip pat nebuvo nurodyta aplinkybė, kad Areštinėje nebuvo teikiamos daktaro paslaugos. Todėl šie aspektai apeliacine tvarka nebus vertinami, nes skunde, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, nebuvo nurodyti kaip žalos atsiradimo pagrindai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, pažymi, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje nesutiko su pareiškėjo išdėstytomis aplinkybėmis dėl Areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, nors pareiškėjas teigia priešingai. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad ginčo laikotarpiu jis negavo reikalingų vaistų, yra detaliai išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti Areštinės pareigūnų neteisėtus veiksmus šiuo aspektu. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neįvardijo konkrečių jam gydytojo paskirtų medikamentų, kuriuos jis privalėjo vartoti ginčo laikotarpiu ir dėl to Areštinei būtų kilusi pareiga juos pareiškėjui išduoti.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė tai, kad Areštinėje jam nepagrįstai nebuvo skiriamas dietinis maitinimas, kuris jam dėl sveikatos sutrikimų buvo rekomenduotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų bei skiriamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, sprendė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę į dietinį maitinimą, nes neįrodė, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo skirti dietinį maitinimą ir jog nebuvo pagrindo tokį maitinimą jam skirti. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Areštinės pareigūnai pareiškėjo teisių jo maitinimo aspektu nepažeidė, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu paskirtą dietinį maitinimą, o Klaipėdos AVPK nenustatė pagrindo skirti pareiškėjui dietinį maitinimą. Taigi šiuo atveju skiriasi proceso šalių pozicija dėl to, ar pareiškėjui ginčo laikotarpiu Areštinėje turėjo būti skiriamas ir tiekiamas dietinis maitinimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl tinkamo pareiškėjo maitinimo užtikrinimo ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (BVK 173 str. 4 d.). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija (BVK 173 str. 8 d.). Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 2.1 punkte nustatė, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Iš esmės analogiška nuostata dėl ligonių, laikomų policijos areštinėse, maitinimo organizavimo yra įtvirtinta ir Taisyklių 65 punkte. Iš šių nuostatų matyti, kad asmenų dietinis maitinimas įkalinimo įstaigose yra organizuojamas pagal medicinos duomenis, o būtent gydytojų išvadas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2015 m. kovo 30 d. pareiškėjui gydytojo buvo skirtas dietinis maitinimas, tačiau gydytojo įraše labai aiškiai nurodyta, jog dietinis maitinimas skiriamas balandžio mėnesiui (b. l. 95). Kaip teisingai nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dietinis maitinimas buvo skirtas ir ginčo laikotarpiui. Priešingai, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2016 m. kovo 21 d. raštas ir kartu su juo pateiktas sąrašas nuteistųjų, kurie 2015 m. rugsėjo mėnesį maitinami pagal dietinio maitinimo valgiaraštį, bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. sausio 28 d. pranešimas patvirtina, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo mėnesiui nebuvo skirtas dietinis maitinimas, toks maitinimas pareiškėjui vėl paskirtas nuo 2016 m. sausio mėnesio (b. l. 44, 53–54, 62). Taigi tuo metu, kai pareiškėjas buvo atvežtas į Areštinę, jam nebuvo gydytojo paskirtas dietinis maitinimas.

Tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad jis kreipėsi į Areštinės administraciją, jog jam būtų skiriamas dietinis maitinimas, tačiau jis nebuvo skirtas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus, kurie susiję su dietinio maitinimo pareiškėjui skyrimu Areštinėje, ir pagal tokio pobūdžio bylose taikytinas įrodinėjimo taisykles visas abejones vertino pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šiuo aspektu iš esmės nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo skirti dietinį maitinimą ir jog nebuvo pagrindo tokį maitinimą jam skirti, todėl konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje laikėsi pozicijos, jog atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad dietinis maitinimas pareiškėjui gydytojų anksčiau buvo paskirtas ir kad jo asmens sveikatos istorijoje buvo įrašų apie tokį maitinimą, nepagrįstai nepaskyrė pareiškėjui dietinio maitinimo ginčo laikotarpiui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, liudytojas Areštinės viršininkas D. P. 2016 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje paaiškino, jog pareiškėjas rašytinio prašymo dėl dietinio maitinimo nebuvo pateikęs, tačiau dėl dietinio maitinimo su pareiškėju buvo kalbėta žodžiu, bet tiksliai neprisiminė pokalbių detalių bei dėl kokių priežasčių dietinis maitinimas nebuvo paskirtas. Nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas, atvykęs į Areštinę, kreipėsi į administraciją, prašydamas, jog jam būtų skiriamas dietinis maitinimas. Taigi Areštinei buvo žinomas pareiškėjo prašymas skirti dietinį maitinimą, aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo skirtas dietinis maitinimas, tačiau byloje nėra duomenų, jog šis prašymas buvo išspręstas pareiškėjo buvimo Areštinėje metu. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas skubiai, t. y. tuo metu, kai pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. buvo kalinamas Areštinėje, neišnagrinėjo klausimo dėl dietinio maitinimo pareiškėjui skyrimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo paneigta aplinkybė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiui turėjo būti skirtas dietinis maitinimas. Taigi darytina išvada, kad Areštinės pareigūnai, nesiimdami priemonių išspręsti klausimą dėl dietinio maitinimo pareiškėjui skyrimo, atliko neteisėtus veiksmus, nes pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo Konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, ypač atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo kalinimo Areštinėje laikotarpis buvo itin trumpas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas privalo priteisti neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais asmeniui padarytą žalą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju tai ir buvo padaryta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje (žr. 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2114-525/2016). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, šiuo atveju įvertino visumą reikšmingų aplinkybių ir kriterijų, įskaitant ir pažeidimo laikotarpį. Nors atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje, taigi ir pažeidimo laikotarpis yra trumpesnis negu nustatė pirmosios instancijos teismas, ir pateikia 2016 m. liepos 22 d. tarnybinį pranešimą, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, jog pareiškėjas Areštinėje buvo nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., šio laikotarpio nedetalizuodamas valandų tikslumu, nes tokie duomenys pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl neturtinės žalos formos ir dydžio įvertinimo ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad tinkamo asmens maitinimo užtikrinimas yra susijęs su pagrindiniais asmens fiziologiniais poreikiais. Taigi nėra pagrindo abejoti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, kuri turėjo būti atlyginta pinigais. Tačiau atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo kalinimo Areštinėje laikotarpis buvo itin trumpas ir jog nepasitvirtino kiti šioje byloje pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl kalinimo Areštinėje ginčo laikotarpiu netinkamų sąlygų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė didesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-474-261/2017).

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė