Civilinė byla Nr. e2-890-516/2025

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00150-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Komeksimas“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Komeksimas“ (toliau – ir bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės E. K., kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. Š. 170 525,09 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 170 525,09 Eur vertės atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas skolininką ir trečiuosius asmenis, turtines teises, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą, ar apribojimą bei vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų skolininkui leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei atsiskaityti su ieškove, taip pat nedraudžiant disponuoti piniginėmis lėšomis, viršijančiomis prašomą priteisti sumą.

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, 2024 m. rugpjūčio 26 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią bendrovei priklausiusi reikalavimo teisė į D. Š. (atsakovo tėvo) 262 345,09 Eur skolą buvo perleista naujajam kreditoriui – uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Linkebizas“ – už 91 820 Eur, t. y. už apie 35 proc. reikalavimo vertės. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai perleido bendrovės turto dalį, padarydamas bendrovei žalą.

4.       Atsakovas, perleidęs beveik pusę bendrovės turto (turtinės teisės) į savo artimą giminaitį (tėvą), siekė net 170 525,09 Eur sumažinti savo tėvo D. Š. turtines prievoles. Sudarydama sandorį dėl reikalavimo teisės perleidimo bendrovė buvo restruktūrizuojama, susidūrusi su finansiniais sunkumais, arti nemokumo, todėl perleidus reikalavimo teisę, bendrovės kreditoriai prarado galimybę nukreipti išieškojimą į 170 525,09 Eur skolą. Reikalavimo teisę įsigijusi UAB „Linkebizas“ ir bendrovė tikėtina neteisėtais sandoriais atliko 64 734,86 Eur tarpusavio reikalavimų įskaitymą, o likusios skolos, t. y. 27 085,14 Eur (91 820,00 Eur – 64 734,86 Eur) UAB „Linkebizas“ nėra sumokėjusi bendrovei. Dėl nurodytų aplinkybių mano, kad atsakovas gali nesusilaikyti nuo neteisėtų veiksmų (turto perleidimo).

5.       Prašoma priteisti suma fiziniam asmeniui yra didelė, todėl egzistuoja rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomu. Šiuo atveju egzistuoja viešasis interesas. Turto areštas gali užtikrinti bendrovės ir jos kreditorių reikalavimų įvykdymą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Šiaulių apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 170 525,09 Eur vertės atsakovui D. Š. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, turtines teises, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leido atsakovui D. Š. atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams, leido atsiskaityti su ieškove, per mėnesį disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA (minimali mėnesinė alga) dydžio piniginėmis lėšomis būtiniausiems socialiniams bei buitiniams poreikiams tenkinti, taip pat nedraudžiant disponuoti piniginėmis lėšomis, viršijančiomis 170 525,09 Eur. Pavedė antstoliams surasti ir aprašyti atsakovo D. Š. turtą.

7.       Teismas nurodė, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, pateikė rašytinius įrodymus, kurie galimai patvirtina ieškinio reikalavimus, todėl ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė. Atsižvelgiant į tai, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (ieškinys yra tikėtinai pagrįstas).

8.       Teismas įvertinęs ieškovės kartu su ieškiniu pateiktus rašytinius įrodymus, nusprendė, kad šiuo atveju kyla abejonių dėl atsakovo (ne)sąžiningumo ieškovės atžvilgiu, todėl egzistuoja grėsmė būsimo, galbūt palankaus ieškovei, teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Didelė ieškinio suma buvo vertinta kitų aplinkybių kontekste kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio suma atsakovui kaip fiziniam asmeniui yra didelė, todėl jis gali siekti išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė yra likviduojama dėl bankroto įmonė, kurios ieškinį tenkinus, būtų dengiamos skolos ieškovės kreditoriams, todėl egzistuoja viešasis interesas. Taip pat byloje nėra duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Atsakovas D. Š. atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti; netenkinus šio prašymo, padidinti leidžiamo disponuoti piniginėmis lėšomis dydį, leidžiant 5 000 Eur atsiskaitymus, vykdant individualią veiklą, ir 2 MMA dydžio piniginėmis lėšomis asmeninių įsipareigojimų vykdymui bei minimaliam pragyvenimui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neišklausęs atsakovo pozicijos. Atsakovas perleido reikalavimo teisę bandydamas bendrovę išsaugoti, kadangi bendrovė buvo ties bankroto riba. Didelė ieškinio suma nepagrindžia poreikio taikyti atsakovo turto areštą.

9.2.       Atsakovas neturi nekilnojamojo turto, jokių turtinių teisių nėra įgijęs. Asmeninių lėšų taip pat neturi, todėl nėra grėsmės, kad turtas bus paslėptas ar išeikvotas. Atsakovas nuo 2025 m. balandžio 7 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą, 2024 lapkričio–2025 kovo mėnesiais dalyvavo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 4 611,55 Eur finansuojamuose mokymuose, po kurių įsipareigojo tęsti darbus ne mažiau 6 mėn. Atsakovas 2025 m. rugsėjo 3 d. pasirašė sutartį su bendruomenės centru ,,Spiečius“ (laikotarpiu 2025 rugsėjo–lapkričio mėn.) dėl mokymų ir teikiamos pagalbos, vykdant individualią veiklą. Dėl skundžiamos nutarties atsakovas negali vykdyti individualios veiklos, investuoti, gauti pajamų, vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali lemti sutarties su bendruomenės centru ,,Spiečius“ nutraukimą. Atsakovas siekia gauti pajamų, kad tuo atveju, jeigu būsimas teismo sprendimas būtų palankus ieškovei, galėtų jį įvykdyti. Taip pat atsakovas yra išsituokęs, turi 2 vaikus, moka išlaikymą, išlaiko save, moka kreditą ir palūkanas, todėl iš viso per mėnesį sumoka 810,65 Eur, o pirmosios instancijos teismas leido disponuoti ne daugiau kaip 1 MMA dydžio piniginėmis lėšomis.

9.3.       Nagrinėjamu atveju nėra abiejų būtinų CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. atsakovo nesąžiningumas nėra įrodytas, o ta aplinkybė, kad atsakovas šiuo metu neturi nei turto, nei lėšų banko sąskaitose, neužtikrins palankaus ieškovui sprendimo įvykdymo (jei toks sprendimas būtų priimtas). Laikinosios apsaugos priemonės užkirs atsakovui galimybę dirbti ir gauti bet kokias pajamas bei padidins atsakovo kreditorių kiekį.

10.       Ieškovė LUAB „Komeksimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo D. Š. atskirąjį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.       Reikalavimo teisių perleidimas į savo tėvą patvirtina atsakovo ketinimus 170 525,09 Eur sumažinti atsakovo tėvo D. Š. turtines prievoles bendrovei. Bendrovė sandorio sudarymo metu buvo restruktūrizuojama, turėjo finansinių sunkumų, buvo beveik nemoki. Atsakovo atliktas reikalavimo teisių perleidimas užkirto kreditoriams teisę nukreipti išieškojimą į 170 525,09 Eur skolą. Toks turtinės teisės perleidimas nebuvo atliktas siekiant išsaugoti bendrovę, kadangi atsakovo tėvo 262 345,09 Eur skola buvo perleista už 91 820 Eur, dėl to reikalavimo teisės kaina sudarė apie 35 proc. reikalavimo vertės. Tačiau net ir šios reikalavimo vertės bendrovė negavo, kadangi UAB „Linkebizas“ ir bendrovė atliko 64 734,86 Eur tarpusavio reikalavimų įskaitymą, o 27 085,14 Eur (91 820 Eur – 64 734,86 Eur) reikalavimo perleidimo kainos UAB „Linkebizas“ taip pat nėra sumokėjusi bendrovei iki šiol. Bendrovė jokių lėšų iš reikalavimą perėmusios UAB „Linkebizas“ negavo, todėl šios aplinkybės patvirtina atsakovo nesąžiningumą.

10.2.       Didelė ieškinio suma pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta tik kaip viena iš kitų nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų aplinkybių. Aplinkybė, kad atsakovas neturi turto, nereiškia, jog yra pagrindas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo gautinos pajamos taip pat yra atsakovo turtas, todėl yra rizika dėl šių pajamų paslėpimo ar išeikvojimo, siekiant apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės neužkerta kelio vykdyti individualią veiklą, o siekis investuoti negali paneigti ieškovės kreditorių interesų. Laikinosios apsaugos priemonės sukelia suvaržymus ar nepatogumus, bet tai nėra pagrindas jų netaikyti ar panaikinti. Atsakovas nepagrindė dėl kokių priežasčių laikinosios apsaugos priemonės turėtų lemti sutarties su bendruomenės centru ,,Spiečius“ nutraukimą. Taip pat nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl pritaikytas turto areštas turėtų lemti galimybės grįžti į finansinį stabilumą bei bylos sprendimo vykdymą praradimą. Atsakovo vykdoma veikla ir iš jos gaunamos pajamos sudarytų sąlygas įvykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, o kreditoriams gauti bent dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Nesutinka su atsakovo nurodomomis aplinkybėmis dėl vaikų išlaikymo, kredito ir palūkanų, kadangi pirmosios instancijos teismas leido disponuoti 1 MMA dydžio piniginėmis lėšomis.

10.3.       Ieškovė įrodė atsakovo nesąžiningumą, o tai, kad atsakovas šiuo metu neturi turto ar lėšų, nesudaro pagrindo teigti, kad laikinosios apsaugos priemonės neužtikrins galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nesutinka su alternatyviu atskirojo skundo reikalavimu, kadangi visas gaunamas pajamas atsakovas galėtų naudoti savo poreikiams, o ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas liktų visiškai neužtikrintas. Atsakovas nepagrindė, kodėl prašo teismo leisti vykdyti atsiskaitymus už 5 000 Eur, kai pirmosios instancijos teismas yra leidęs atsakovui iš jo sąskaitose esančių piniginių lėšų atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12.       Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13.       Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. turto ir piniginių lėšų areštas ieškinio sumai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir apelianto, kurioje apeliantas įsipareigojo sumokėti ieškovei 12 000 Eur, ieškovė atsisakė reikalavimų dėl likusios ieškinio dalies (158 525,09 Eur) žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, šalys patvirtino ir kitas sąlygas, aptartas šalių sudarytoje taikos sutartyje. Kadangi šalys taikos sutartyje neaptarė laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimo, teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės paliko galioti iki teismo nutarties, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, įvykdymo. Pagal patvirtintą taikos sutartį, jos sąlygas, kuriose susitarta dėl apmokėjimo, apeliantas turėtų įvykdyti iki 2026 m. kovo 31 d. Teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, šiuo metu dar nėra įsiteisėjusi. Įvertinus tai, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės priėmus nutartį patvirtinti taikos sutartį bei bylą nutraukti, nebuvo panaikintos, poreikis įvertinti jų pritaikymo teisėtumą bei pagrįstumą nėra išnykęs.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

15.       Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė ,,Code Academy“ pažymėjimą, bendradarbystės centro ,,Spiečius“ paslaugų teikimo sutartį ir jos priedus, individualios veiklos pažymą, dvišalę sutartį dėl aukštą pridėtinę vertę kuriančių kvalifikacijų ir kompetencijų įgijimo, valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašą apie asmens turtą, UAB ,,Revolut“ išrašą, ,,Swedbank“, akcinės bendrovės (toliau – AB) mokėjimo nurodymą Nr. 28, IT paslaugų sutartį (šabloną), Artea banko, AB sąskaitos išrašą, ,,Swedbank“, AB išrašą.

16.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

17.       Dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Toks draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise ir ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (nagrinėjamu atveju sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

18.       Įvertinus tai, kad apeliantas atskirajame skunde nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus ir nepagrindė, kodėl šių dokumentų pateikimo būtinybė kilo pateikiant atskirąjį skundą, t. y. nemotyvavo išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo poreikio, apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktų įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

19.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

20.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė abiejų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų egzistavimą. Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, pateikė rašytinius įrodymus, kurie galimai patvirtina ieškinio reikalavimus, todėl konstatavo, kad ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė. Apeliantas, nors atskirajame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja abi būtinosios CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nedetalizavo aplinkybių dėl kurių, jo manymu, ieškinys būtų preliminariai nepagrįstas.

21.       Kadangi atsakovas atskirajame skunde nenurodė argumentų, susjusių su preliminariu ieškinio pagrįstumu, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, t. y. nenurodė atskirojo skundo faktinio pagrindo dėl šios skundo dalies, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos išvados, kad ieškinys vertintinas kaip preliminariai pagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320, 338 straipsniai).

22.       Vien preliminarus ieškinio pagrįstumas nėra pakankamas taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti konstatuota ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, todėl toliau bus vertinama antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – nustatymo pagrįstumas.

23.       Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

24.       Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, aiškai neidentifikavo, kokios ieškovės nurodomos aplinkybės ar pateikti įrodymai pagrindžia, kad šiuo konkrečiu atveju tokia grėsmė egzistuoja. Skundžiamoje nutartyje abstrakčiai nurodoma, kad ją patvirtina kartu su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai (jie nutartyje išvardijami, neatskleidžiant faktinių aplinkybių, kurias, pasak teismo, jie patvirtina), dėl kurių kyla abejonių dėl atsakovo (ne)sąžiningumo ieškovės atžvilgiu. Didelę ieškinio sumą kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas nurodė įvertinęs kitų aplinkybių kontekste ir konstatavo, kad ieškinio suma atsakovui kaip fiziniam asmeniui yra didelė, todėl jis gali siekti išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Kaip savarankišką galimos grėsmės argumentą teismas nurodė tai, kad ieškovė yra likviduojama dėl bankroto įmonė, kurios ieškinį tenkinus, būtų dengiamos skolos ieškovės kreditoriams, todėl egzistuoja viešasis interesas.

25.       Apeliaicnės instancijos teismas pažymi, kad asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie asmens (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jų ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).

26.       Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas teisniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021).

27.       Ieškovė tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo nesąžiningumą grindė tuo, kad jis, būdamas bendrovės, kuri buvo restruktūrizuojama, t. y. jos finansinė padėtis buvo komplikuota, vadovu, sudarė bendrovei nenaudingą reikalavimo perleidimo sandorį, kuriuo už žymiai mažesnę, negu perleidžiama reikalavimo teisė, kainą perleido reikalavimą į savo tėvą D. Š. Be to, ir už reikalavimo perleidimą mokėtina suma bendrovei nebuvo sumokėta. T. y. atsakovo nesąžinigumas grindžiamas ne siekiu išvengti ar apsunkinti galimą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau elgesiu, kurį atsakovas atliko, veikdamas teisniame santykyje su bendrove. Šios aplinkybės nėra pagrindas pripažinti apelianto nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste. Byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantas ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo apelianto nesąžiningumo siekiant apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, tokių veiksmų, kuriais buvo perleista bendrovės reikalavimo teisė sumažinant bendrovės turtą, vertinimas atliekamas ginčą nagrinėjant iš esmės, tačiau tai nėra pagrindas teismui taikyti apelianto turto ir piniginių lėšų areštą. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto nesąžiningumą, kaip  laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.

28.       Pasisakant dėl didelės ieškinio sumos kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje didelę ieškinio sumą nurodė vertinantis kitų nustatytų aplinkybių kontekste, t. y. atsižvelgdamas į byloje pateiktus rašytinius įrodymus bei į tai, kad ši suma jam, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele. Pirmiau minėta, kad teismas nutaryje nedetalizavo, kokių ieškinyje nurodytų aplinkybių bei kokių įrodymų kontekste jis vertino ir ieškinio sumą, kaip aplinkybę, patvirtinančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

29.       Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019). Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma, nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą ne pačiame ginčo teisniame santykyje, bet patvirtinančių, kad jis jau ėmėsi ar ketina imtis veiksmų, kuriais apsunkintų galimybę įvykdyti jam nepalankų teismo sprendimą, nelaikytina aplinkybe pagrindžiančia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje kaip vieną iš argumentų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė aplinkybę, kad ieškovė yra likviduojama dėl bankroto, jos bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl egzistuoja viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1028/2008, 2011 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1437/2011, kuriose pasisakyta, kad kai ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri gina ne tik savo, bet kreditorių interesus, t. y. viešąjį interesą, teismas turi teisę netenkinti tokio ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galimai nepalankų teismo sprendimą.

31.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad taikydamas teismų precedentus teismas turi atsižvelgti ir į tai, kada atitinkamas precedentas buvo suformuotas. Jeigu yra naujesnių to paties teismo precedentų, turėtų būti vadovaujamasi jais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-156-910/2022 yra pasisakyta, jog viešojo intereso gynimas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, neturi įtakos įrodinėjimo pareigos paskirstymui, t. y. nešalina ieškovės pareigos įrodyti procesinio prašymo tenkinimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, siekiant suvaržyti kito asmens (apelianto) teises. Vadinasi, poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones negali būti grindžiamas jas prašančio taikyti asmens teisiniu statusu: turi būti įrodyta reali grėsmė, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikius, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Atsižvelgiant į tai, viešasis interesas bankroto bylose nepaneigia pareigos įrodyti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (CPK 178 straipsnis).

32.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių apelianto elgesį ar veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir dėl to sukeliančius grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl darytina išvada, kad šį procesinį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje. Todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tuo atveju, kai byla baigiama priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis principu ,,pralaimėjęs moka“. Kitais atvejais, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės (ieškinį palikus nenagrinėtą, bylą nutraukus ir kt.), aktualus CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kitaip tariant, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal priežasties teoriją – bylinėjimosi išlaidų našta tenka atsakingai už pradėtą procesą šaliai arba jos paskirstomos atsižvelgiant į kiekvienos šalies kaltę (atsakomybę) dėl proceso. Pagal tarpinio procesinio prašymo išnagrinėjimo rezultatą bylinėjimosi išlaidos nėra skirstomos.

34.       Nagrinėjamu atveju proceso šalys pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Pirmiau minėta, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtinęs šalių sudarytą taikos sutartį, bylą nutraukė. Nors ši pirmosios instancijos teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų šiame procese atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad bylinėjimosi išlaidos šiame procese buvo patirtos dar iki taikos sutarties sudarymo. Taikos sutartyje šalys aptarė, kad kiekviena iš jų prisiima savo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir tokių išlaidų atlyginimo viena iš kitos nereikalauja, o teismo (valstybės) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, jeigu tokių būtų, įsipareigoja apmokėti atsakovas D. Š. (Taikos sutarties 3 punktas). Įvertinęs tai, apeliacinės instancijos teismas nepriteisia atsakovui šiame procese dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties būtų paduotas atskirasis skundas ir nutartis būtų panaikinta, šiame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo, išnagrinėjus bylą iš esmės, pagal CPK 93 straipsnyje nustatytas taisykles.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Komeksimas“, juridinio asmens kodas 141908613, atstovaujamos nemokumo administratorės E. K., prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.

Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėja                           Rasa Gudžiūnienė