Administracinė byla Nr. eA-1157-552/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09023-2023-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo
.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Y. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 23S178559, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 23S181669, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Sprendimas 2).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. liepos 22 d. tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Lietuvos Replikoje. Gavęs minėtą leidimą pareiškėjas sudarė neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2022 m. lapkričio 7 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „SpurIT“. Leidimą̨ laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi ir pareiškėjo žmona, sutuoktiniai kartu gyvena Vilniuje, nuomojamame būste, Lietuvoje jie deklaravo savo gyvenamąją̨ vietą.
2.2. Atsakovas, gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento
(toliau – ir VSD) 2023 m. rugsėjo 22 raštą̨ Nr. 18-9917 (toliau – ir Išvada), bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė Sprendimą 1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi atsakovo klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (Apsaugos departamente) apsaugos signalizacijos inžinieriumi bei sistemų̨ ir LAN administratoriumi. Sprendimas 2, kuris yra išvestinis iš Sprendimo 1, priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi.
2.3. Sprendimas 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo
(toliau – ir VAĮ) ir aktualios teismų praktikos. Migracijos departamentas tik formaliai perrašė VSD Išvadą ir neatliko savarankiško vertinimo.
2.4. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir pažymėjo, kad galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiami, o tyrimas dėl užsieniečio keliamos grėsmės negali būti grindžiamas vien spėjimais ir įtarimais.
2.5. Pareiškėjui iki Sprendimo 1 priėmimo nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam nei VSD, nei Migracijos departamente.
2.6. Pareiškėjas atsakovo klausimyne nurodė, kad baigęs universitetą̨ jis buvo išsiųstas į darbo „paskyrimą̨“ (ne savo noru) Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente. Darbovietėje pareiškėjas dirbo apsaugos signalizacijos inžinieriumi (montavo ir prižiūrėjo signalizacijos sistemas ir sistemų̨ ir LAN administratoriumi (atliko tinklų, kompiuterių, spausdintuvų priežiūrą, programines įrangos pritaikymą̨ individualiems poreikiams). Dirbamas nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. pareiškėjas neturėjo jokios prieigos prie įslaptintos ar neskelbtinos informacijos. Darbo laikotarpiu teko bendrauti su inžinieriais, tačiau tik darbo santykių rėmuose. Pasibaigus paskyrimo laikui – atsistatydino ir nuo atleidimo dienos nepalaikė jokių ryšių̨ ar santykių su valstybinėmis įstaigomis ar institucijomis. VSD Išvada pateikta būtuoju laiku, nuo minėtų aplinkybių praėjo 7 metai. Pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. sėkmingai ir teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje bei laikėsi jos įstatymų. Sprendime 1 šios aplinkybės nepaneigtos.
2.7. Po darbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje pareiškėjas įsidarbino privačiame sektoriuje ir jokių ryšių su valstybinėmis institucijomis nepalaikė. Darbas Vidaus reikalų ministerijoje paveikė pareiškėjo psichologinę būseną, pareiškėją apimdavo panikos atakos, dėl pablogėjusios sveikatos būklės pareiškėjas kreipdavosi į gydytojus, tačiau apie tai buvo pranešta jo tiesioginei vadovei, kuriai toks elgesys nebuvo priimtinas, todėl pareiškėjas sulaukdavo kritikos.
2.8. Pareiškėjas teigė, kad yra atsakingas darbuotojas, savo srities specialistas, tai patvirtina ir darbdavių bei klientų rekomendacijos. Pareiškėjas yra dirbęs įmonėje, kurios pagrindinis akcininkas yra Ukrainos pilietis, pareiškėjas palaiko tvirtus ryšius su Ukraina. Jei pareiškėjas būtų̨ lojalus Baltarusijai, jis nebūtų̨ palaikęs darbinių santykių su Ukrainos piliečiais, kurie gali kelti grėsmę̨ dėl aktyvaus Baltarusijos įsijungimo į karą̨ Ukrainoje Rusijos pusėje. Pareiškėjas taip pat aktyviai dalyvavo mitinguose ir piketuose Baltarusijoje, protestavo prieš rinkimų rezultatus, todėl jam ir (ar) jo žmonai kilmės šalyje gali grėsti baudžiamas persekiojimas, kitos represijos.
2.9. Išvada, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, nėra susijusi su pareiškėju. Be to, pareiškėjas Baltarusijos valdžios institucijose nedirbo. VSD ir atsakovas rėmėsi prielaidomis dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, kuri liko neįrodyta (pakankamai reali ir akivaizdi). Vien tai, kad Sprendime 1 nurodytos teisės normos, nereiškia, kad buvo pagrindas jas taikyti. Be to, ginčui aktualios aplinkybės egzistavo ir tuo metu, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas pažeidė teisingumo ir protingumo principus.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, nurodė ginčui aktualias faktines aplinkybes bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Atsakovas rėmėsi VSD, t. y. kompetentingos institucijos, Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą̨ atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų̨ galimą grėsmę̨ valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų̨ nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, be to, Išvada yra motyvuota.
3.2. Atsakovas nesutiko su argumentu, kad Sprendimai priimti vadovaujantis spėlionėmis ir prielaidomis. Išvada pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų̨ įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, būtų̨ sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę.
3.3. Sprendimas 1 yra motyvuotas, nors jo esminis pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau atsakovas taip pat atliko pareiškėjo situacijos vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius). Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuriai 2022 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamentas išdavė leidimą̨ laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte (šeimos narys) nustatytu pagrindu. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje 4 metus, darbą̨ baigė neseniai. Pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje nepatvirtina, kad pareiškėjas pasiekė aukštą̨ integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmes.
3.4. Nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną̨, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia, jog pareiškėjas 2013–2017 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos praėjo tam tikras laikotarpis, pareiškėjo požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą̨, taip pat darbdavių charakteristikos ir pateikti rekomendaciniai laiškai, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą̨ kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.
3.5. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl to, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas kilmės šalyje, kadangi jis nepateikė įrodymų, kad yra paieškomas dėl savo politinių pažiūrų.
3.6. Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 (toliau kartu – ir Sprendimai) priimti atsižvelgus į geopolitinę situaciją, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, yra motyvuoti, pagrįsti ir proporcingi.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Sprendimai priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
4.2. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
4.3. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. Aplinkybė, kad pareiškėjas nebedirba Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, nepaneigia VSD išvadų.
4.4. Lietuva neturi pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
6.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. liepos 22 d.
6.2. Byloje pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. rugpjūčio 10 d. užpildė ir pasirašė pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, kad 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.
6.3. VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. rugsėjo 21 d. Išvadoje nustatė, kad pareiškėjas 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Atsižvelgiant į surinktą informaciją ir šiandieninę̨ geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvados pagrindu buvo priimti skundžiami Sprendimai.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (4, 28, 33, 50, 133 str.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.
8. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD. Nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus, atlikdamas individualų asmens vertinimą. Todėl teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas Sprendime 1 perrašė Išvadoje pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą̨ ir neatliko savarankiško vertinimo. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis VSD vertinimu dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl tai, kad Išvada buvo minima Sprendime 1, nelemia šio sprendimo neteisėtumo.
9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 26 d. ir nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. kovo 1 d. Vėliau nuo 2022 m. lapkričio 18 d. iki 2025 m. liepos 22 d. pareiškėjas turėjo galiojusį leidimą̨ laikinai gyventi. Nustatė, kad pareiškėjas nuo
2022 m. lapkričio 7 d. dirba UAB „SpurIT“. Atsakovas, teismo teigimu, pagrįstai vertino, kad šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Taip pat atsakovas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir nustatė, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuriai taip pat išduotas leidimas gyventi tuo pagrindu, kad ji yra pareiškėjo šeimos narė. Taigi, atsakovas rėmėsi ne tik Išvada, tačiau nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius. Tiek Išvados, tiek atlikto individualaus vertinimo pagrindu atsakovas priėmė Sprendimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pagal Migracijos departamento išduotą leidimą̨ laikinai gyventi Lietuvoje gyvena tik nuo 2022 m. rugsėjo 29 d., todėl negalima vertinti, kad pareiškėją su Lietuva sieja stiprūs ekonominiai, socialiniai, šeiminiai ryšiai. Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tik pradeda integruotis Lietuvoje.
10. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato atsakovui ar VSD pareigos prieš priimant sprendimus bei pateikiant išvadas apklausti užsienietį. Sprendimas 1 priimtas ne dėl pareiškėjo požiūrio ar nurodytų aplinkybių, o dėl VSD konstatuotos grėsmės valstybės saugumui, nustatyto fakto, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, pagrindu.
11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis dirbo ne savo noru, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dirbo pagal paskyrimą (ar kad pagal jį dirbo visą 4 metų laikotarpį), taip pat apie vykdytas funkcijas ir kt.
12. Dėl argumentų, kad ginčui aktualios aplinkybės egzistavo ir pareiškėjui išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teismas pažymėjo, jog nuo to laiko, kai pareiškėjui buvo išduotas minėtas leidimas ir buvo atliekamas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumo vertinimas, iš esmės pasikeitė geopolitinė situacija. Nepaisant to, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje dirbo prieš 6 metus, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į visas faktines aplinkybes.
13. Pareiškėjo argumentai dėl darbo specifikos ir dėl to, jog jis neturėjo prieigos prie įslaptintos ar neskelbtinos informacijos, bendravimo tik darbo santykių rėmuose, taip pat buvo atmesti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualu tai, jog pareiškėjas buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Teismas nenustatė pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos Respublika ir joje veikiančiais subjektais nutrūko, ypač įvertinant, kad Baltarusijoje liko gyventi pareiškėjo artimieji, kurie, kaip paaiškino pareiškėjas teismo posėdžio metu, dirba Baltarusijos viešajame sektoriuje.
14. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dalyvavo protestuose Baltarusijoje, kad būnant Baltarusijoje viešai reiškė savo priešišką Baltarusijos režimui nuomonę, taip pat kad Baltarusijos institucijos būtų kreipęsi į pareiškėją, siekę paskirti jam nuobaudą ir pan. Iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti nei kada, nei kur jos darytos, nei kokiame konkrečiame renginyje pareiškėjas dalyvavo. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad kilmės šalyje jis gali būti persekiojamas dėl dalyvavimo mitinguose ir ryšių su asmenimis, dirbusiais opozicinėje žiniasklaidoje, vertino kaip hipotetinius ir nepagrindžiančius kylančios grėsmės pareiškėjui.
15. Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir į Sprendimus ne tik perkėlė, kaip pareiškėjas teigia, Išvadą, tačiau įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad atsakovas perrašė Išvadoje pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmes valstybės saugumui vertinimą̨, ir neatlikęs savarankiško individualaus pareiškėjo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
14 punktą, tokie pareiškėjo teiginiai, teismo teigimu, yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais.
16. VSD ir Migracijos departamentas rėmėsi ne bendra informacija, o konkrečiu su pareiškėju susijusiu faktu. Pareiškėjo turėti ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais (dėl kurių pabaigos teismas negali daryti vienareikšmės išvados), yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.
17. Vertindamas Sprendimo 2 proporcingumą teismas pažymėjo, kad atsakovas neįtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, draudimas atvyti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, draudimas nustatytas tik penkeriems metams, nors maksimalus terminas galėtų būti net dešimt metų, todėl, teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos, nėra pagrindo.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti, pagrįsti ir proporcingi, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šios kategorijos bylose. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, nebuvo individualiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Neigiamas vertinimas yra grindžiamas pareiškėjo grėsmės prezumpcija remiantis vien faktu, kad pareiškėjas 2013–2017 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (Apsaugos departamente), nesant kitų papildomų indikacijų. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti grėsmės valstybei.
20.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes: nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, rėmėsi taisyklėmis, suformuotomis neaktualiose bylose; bylą išnagrinėjo formaliai; nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo individualiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos; neteisėtai suteikė Išvadai išskirtinę įrodomąją galią.
20.3. Byloje nebuvo pagrįsta, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas ginčą dėl Sprendimo 1 pagrįstumo ir teisėtumo iškėlė tuo aspektu, kad šis administracinis sprendimas iš esmės pagrįstas vien tik Išvada, o ji yra pagrįsta vien tik VSD spėjimais ir prielaidomis. Teismo argumentai, kad Migracijos departamentas Sprendimą 1 priėmė atlikęs individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, nepagrįsti ir neteisingi. Šiuos argumentus paneigia Sprendimo 1 turinys. Priimant Sprendimus nebuvo nustatytas pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas, akivaizdumas, objektyvumas, netiriant, nenustatant kitų aplinkybių, identifikuojančių šio pavojaus realumą. Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepatvirtina jokie duomenys bei įrodymai. Šiuo atveju nenustatytos jokios aplinkybės apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui egzistavimą. Atsakovas tik formaliai perrašė Išvadą, o jo atliktas tyrimas yra tik fragmentinis ir formalus. Atsakovas nevertino pareiškėjo darbo funkcijų, laikotarpio, darbo santykių pasibaigimo priežasčių, nevertino klausimyne nurodytos pareiškėjo pozicijos ir kitų aktualių aplinkybių. Vien faktinės aplinkybės surinktos iš valstybės turimų duomenų bazių apie dabartinį pareiškėjo gyvenimą (socialinius, ekonominius ryšius) negali būti vertinami kaip individualus tyrimas. Iš bylos duomenų nėra aišku, ar VSD ėmėsi aktyvių veiksmų, kad objektyviai ir akivaizdžiai susietų pareiškėją su galima grėsme nacionaliniam saugumui.
20.4. Atsakovas nesiėmė jokių individualių veiksmų. Atsakovas, gavęs neigiamą Išvadą, turėjo ne užbaigti pareiškėjo situacijos tyrimą neigiamu sprendimu, o tęsti tyrimą VSD nurodyta linkme. Teismas taip pat nevertino pateiktų duomenų laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu. Priešingai, nei nurodė teismas, geopolitinė situacija nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui reikšmingai nepasikeitė.
20.5. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui. Būtent VSD ir Migracijos Departamentas privalėjo pagrįsti pareiškėjo keliamą grėsmę, įskaitant jo lojalumą Baltarusijos valdžiai ir nustatyti (kad ir bendradarbiaujant su pareiškėju) teismo nurodytas aplinkybes. Pareiškėjui net nebuvo nurodyta, kokios abejonės institucijoms kyla ir kokius duomenis jis turėtų pateikti, kad šios abejonės būtų išskaidytos. Nei VSD, nei Migracijos departamentas nepateikė savarankiškai surinktų įrodymų apie pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai ar kaip faktas apie jo darbovietę gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Jei Migracijos departamentas turėjo pagrindo manyti, kad egzistuoja priešingos aplinkybės, jis tai turėjo įrodyti.
20.6. Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje negali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui vien dėl to, kad jo kilmės šalis yra Baltarusijos Respublika, ar dėl to, kad pareiškėjas prieš daugiau nei prieš 6 metus dirbo šios šalies valstybinėje įstaigoje. Išvadoje ir Sprendime 1 nurodyta bendro pobūdžio informacija apie Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų veiklos metodus taip pat negali būti pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
21. Pareiškėjas atskiru prašymu prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytas pagrindas panaikinti leidimą gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nesant jokių to nustatymo kriterijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.
22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindais argumentais:
22.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėjo prie teisingų išvadų.
22.2. Atsakovas nesutinka su argumentu, kad teismas nukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir pažymi, jog nuosekliai formuojamoje ir vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Vien faktas, kad pareiškėjas pakankamai seniai dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, darbo trukmė, užimtos pareigos, įsidarbinimo priežastys, taip pat aplinkybės, jog jis nepriiminėjo jokių strateginių sprendimų ir kitos aplinkybės savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi.
22.3. Sprendimuose atliktas individualus pareiškėjo vertinimas, atsižvelgta į aplinkybę, kad pareiškėjas 2013–2017 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Nurodytų aplinkybių kontekste Migracijos departamentas, atlikęs visų aplinkybių vertinimą, nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą. Išvada yra pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla).
22.4. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui, o reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas. Aplinkybė, kad asmeniui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir turi teisėtą pagrindą (pagrįstą lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas nuolat bus pakeičiamas.
22.5. Pareiškėjo argumentai dėl pareigų specifiškumo, jog jis neturėjo jokios prieigos prie įslaptintos ar neskelbtinos informacijos, o apsaugos signalizacijos inžinieriaus darbo laikotarpiu teko bendrauti išskirtinai su Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Mogiliovo inžinieriais, tačiau tik darbo santykių rėmuose, nepaneigia jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Šiuo atveju reikšminga tai, kad pareiškėjas buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis, taigi, turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos Respublika ir joje veikiančiais subjektais nutrūko, ypač įvertinant, kad Baltarusijoje liko gyventi pareiškėjo artimieji, kurie, kaip paaiškino pareiškėjas teismo posėdžio metu, dirba Baltarusijos viešajame sektoriuje.
22.6. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurių galima buvo pagrįstai iš jo tikėtis, apie tai, kad jis dirbo pagal universiteto paskyrimą, kad pagal paskyrimą dirbo visą keturių metų laikotarpį, taip pat apie vykdytas funkcijas ir kt. Be to, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Taip pat nagrinėjamu atveju buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo individualią situaciją ir ginčo šalių argumentus. Atsakovas rėmėsi ne tik Išvada, tačiau nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nepaneigia jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.
23.2. Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir visai visuomenei reikšminga vertybė. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje dėl jo darbo vertina kaip pakankamai realią grėsmę valstybės saugumui.
23.3. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o pareiškėjo nurodytų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi.
23.4. Pareiškėjas nepagrįstai kelia pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą tokio pobūdžio bylai. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju gi nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar MD Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
23.5. VSD nesutinka su argumentais, kad pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui negali būti vertinama kaip reali, o teismas neįvertino pareiškėjo buvusių darbo funkcijų ir pobūdžio. Lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų. Be to, užsieniečių eitos pareigos, nepriklausomai nuo jų kvalifikacijos, pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
23.6. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. VSD nuomone, tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje tikrinamas Migracijos departamento Sprendimo 1, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir
Sprendimo 2, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių
(5 metus), teisėtumas ir pagrįstumas.
25. Atsakovas Sprendimus priėmė remdamasis VSD Išvada, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje dėl jo darbo 2013–2017 m. laikotarpiu Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (Apsaugos departamente) apsaugos signalizacijos inžinieriumi bei sistemų̨ ir LAN administratoriumi.
26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o atsakovo atliktas pareiškėjo situacijos tyrimas yra tinkamas ir visapusiškas, todėl skundą atmetė.
27. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino esminių jo argumentų ir tik formaliai pritarė nepagrįstoms VSD ir atsakovo išvadoms.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti
ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
29. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
30. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz.,
2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
32. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
34. Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija),
14 punkte įtvirtinta, kad didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.
35. Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte nurodyta, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.
36. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į šios nutarties
34–35 punktuose pažymėtoje Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD Išvadoje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame Migracijos departamento Sprendime 1 pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
38. Sprendimo 1 turinys patvirtina, kad nors esminis sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, jog Migracijos departamentas atliko ir pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu bei nustatė, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 26 d. ir nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. kovo 1 d. Vėliau 2022 m. rugsėjo 29 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. liepos 22 darbo Lietuvoje pagrindu. Pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 7 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „SpurIT“. Vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad nuo 2022 m. lapkričio 14 d. su pareiškėju Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė , kuri turi galiojantį leidimą laikinai gyventi, išduotą šeimos susijungimo pagrindu ir galiojantį iki galios pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje nedirba, jie kartu gyvena Vilniuje, nuomojamame būste. Atsakovas, remdamasis VSD vertinimu, pažymėjo, kad dėl pareiškėjo darbo kilmės valstybėje (2013–2017 m. jis dirbo apsaugos signalizacijos inžinieriumi bei sistemų̨ ir LAN administratoriumi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente) pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime taip pat nurodyta aktuali teismų praktika, pateiktas geopolitinės situacijos vertinimas. Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame, kiek įmanoma, įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini.
39. Šiuo aspektu taip pat kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad VSD ir atsakovo išvados yra hipotetinės ir grįstos prielaidomis. Pirmiausiai pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente, t. y. valstybės institucijoje, kurioje, nepaisant jo vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas pakankamai seniai dirbo Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje, darbo trukmė, užimtos pareigos, įsidarbinimo priežastys, taip pat aplinkybės, jog jis galbūt nepriiminėjo jokių svarbių sprendimų ir kitos aplinkybės savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo niekaip paneigti.
41. Aplinkybė, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nėra neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
42. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamo sprendimo turinį, byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą 1, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
43. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Sprendimu 2, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3521-968/2021). Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, inter alia (lot. be kita ko) atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p.).
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad nebuvo nustatyta pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, taip pat į tai, kad byloje pateikta kompetentingos institucijos (VSD) Išvada dėl grėsmės valstybės saugumui, nėra pagrindo abejoti ginčijamo sprendimo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei proporcingumo principo, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu (Įstatymo 133 str. 5 d.).
46. Pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo baigiamuosiuose aktuose yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Taigi, pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
48. Pareiškėjas savo prašymu iš esmės kelia legislatyvinės omisijos klausimą, nurodydamas, jog Įstatyme turėtų būti nurodyti kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra nurodęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai reikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje).
49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė pakankamai teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams bei pagrindžiančių, jog pagal Konstituciją kriterijai, kurie apibrėžtų asmens keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, turėtų būti išdėstyti būtent Įstatyme. Tiek nacionalinių teismų, tiek Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pripažįstama, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022, EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
50. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo ta apimtimi, kuria nėra nustatyti vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, galimo neatitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad toks teisinis reguliavimas apskritai turi būti bendro pobūdžio, t. y. nustatytas norminiuose teisės aktuose (įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose). Nacionalinis saugumas ir grėsmės pirmiausia yra fakto klausimai, kurie yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.
51. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aptarta, kad nacionalinis saugumas yra konstitucinė vertybė, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinis saugumas būtinas apsaugoti kitas konstitucines vertybes, be kita ko, pamatinius Lietuvos konstitucinės santvarkos principus, kaip antai, prigimtines žmogaus teises ir laisves, demokratiją, nepriklausomybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 11 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimus). Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas (Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Europos Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą, ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą, kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą (Europos Sąjungos sutarties 4 str. 2 d.). Europos Sąjungos teisės kontekste nacionalinį saugumą užtikrinti išimtinai turi nacionaliniai subjektai, t. y. Lietuvos valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos (tai yra esminė valstybės funkcija), taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos; tai nėra Europos Sąjungos funkcijų sritis. Kitaip tariant, nacionalinio saugumo santykiai ir bendros Sąjungos saugumo politikos santykiai yra skirtingi, nors ir susiję, todėl jie reguliuotini skirtingomis teisinėmis priemonėmis (atitinkamai – nacionalinėmis ar Europos Sąjungos). Lietuvos valstybė, priimdama įstatymus ir kitus teisės aktus, be kita ko, Įstatymą, privalo vadovautis, be kita ko, ir Europos Sąjungos teise, t. y. nepaneigti Europos Sąjungos vertybių ir Sąjungos teisės normų bei jos bendrųjų principų, be kita ko, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms. (žr. LVAT 2022 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-815/2022)
52. Teisėjų kolegija nenustatė, jog būtų pagrįstų argumentų, kad individualaus asmens teisė į gyvenimą ir darbą Lietuvos Respublikoje galėtų būti užtikrinama ignoruojant nacionalinio saugumo interesus – saugomus gyvybinius ir pirmaeilius valstybės saugumo interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/98/ES tikslai, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatoma, ar užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, būtų nustatyti nacionalinėje teisėje, išlaikant vertinimo objektyvumą ir teisėtumą, bus pasiekti, jeigu viešojo administravimo institucijos individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai nurodys argumentus, kodėl neišduodamas ar panaikinamas leidimas gyventi Lietuvoje, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrins nepriklausomi ir nešališki teismai, vadovaudamiesi, be kita ko, ir Europos Sąjungos bendraisiais principais, taip pat nacionaliniu konstituciniu teisinės valstybės principu.
53. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
54. Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytiną reguliavimą, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad ginčijami atsakovo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, Sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
55. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
56. Nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Y. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė