Civilinė byla Nr. 2A-1155/2013

                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. S., E. N., A. N. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimo, kuriuo ieškovų M. S., E. N., A. N. ir V. M. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1113-260/2012 pagal ieškovų M. S., E. N., A. N. ir V. M. ieškinį atsakovams A. V., A. V. ir I. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

         Ieškovai  M. S., E. N., A. N. ir V. M. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia atsakovų A. V., A. V. ir I. V. 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2527-7 (toliau – pirkimo – pardavimo sutartis arba ginčijamas sandoris), kuria atsakovas A. V. pardavė atsakovams A. V. ir I. V. žemės sklypą, pastatą – gyvenamąjį namą, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją natūra bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovai 2010 metų vasarą susitarė su atsakovu A. V. už 38 000 Lt  pirkti  9,3 hektarų ploto miško išvartas, esančias (duomenys neskelbtini), priklausančias A. V. uošviui V. A.. Pagal šį susitarimą  ieškovai atsakovui A. V. sumokėjo 38 000 Lt. Miško savininkui V. A. atsisakius  sudaryti  su  ieškovais  miško pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovai pareikalavo, kad atsakovas A. V. grąžintų  jų sumokėtas lėšas. Atsakovui A. V. vengiant grąžinti lėšas, ieškovai  kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris  2011 m. spalio 6 d. sprendimu už akių priteisė iš atsakovo A. V. ieškovui M. S. 3 000 Lt skolą, 106 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 620 Lt bylinėjimosi išlaidų,  ieškovui  E. N. – 20 000 Lt skolą,  707 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas  ir  1 146 Lt  bylinėjimosi išlaidų, ieškovei  A. N. – 4 000 Lt skolą, 142 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 649 Lt bylinėjimosi išlaidų,  ieškovei V. M. – 11 000 Lt skolą, 1 388,01 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir 868 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas A. V. šio teismo sprendimo geruoju neįvykdė. Teismo sprendimą vykdant priverstinai, ieškovams tapo žinoma, jog atsakovas neturi registruotino nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, piniginių lėšų, be to, jis pirkimo - pardavimo sutartimi savo tėvams (atsakovams A. V. ir I. V.) pardavė žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas). Ieškovų vertinimu, šis sandoris pažeidžia ieškovų interesus, nes jį sudarius sumažėjo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas atsakovo skolų išieškojimas. Pasak ieškovų, atsakovas A. V., žinodamas, kad  ieškovai turi galiojančią reikalavimo teisę bei siekdamas išvengti išieškojimo iš jam asmeniškai priklausančio turto, sudarė ginčijamą sandorį, tokiu būdu iš esmės pakeitė galimybę ieškovams atgauti pinigines sumas; dėl minėtos priežasties sumažėjo atsakovo mokumas. Ieškovai teigė vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleidę, be to, nurodė, jog atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Kadangi ginčijamą sandorį sudarė sūnus su tėvais, jų nesąžiningumas preziumuojamas. Ieškovai būtinybę ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu argumentavo tuo, jog atsakovas A. V. neturi kito turto ir lėšų, į kuriuos galėtų būti nukreiptas skolų išieškojimas.

         Atsakovai  su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį bei teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. Pasak atsakovų, ieškovų reikalavimų dydžiai yra skirtingi, todėl kiekvienas iš jų actio Pauliana sąlygas privalo įrodyti atskirai. Atsakovai akcentavo aplinkybę, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovai neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą A. V.. Atsakovai nurodė, jog po ginčijamo sandorio sudarymo A. V. mokumas nepakito, kadangi ginčijamo sandorio pagrindu vietoje turėto nekilnojamojo turto atsakovas gavo lėšas, t. y. pasikeitė tik turto sudėtis. Be to, A. V. yra advokatas, teikiantis teisines paslaugas ir gaunantis už tai pajamas. Pasak atsakovų, A. V. turi 34 000 EUR turtinę teisę į skolininką D. L.. Šiuo metu yra pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko D. L. turto, kurio metu buvo areštuotas skolininkui priklausantis turtas už 40 000 Lt. Anot atsakovų, ginčijamo sandorio pripažinimas negaliojančiu  yra  neproporcinga  priemonė, pažeidžianti  kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamu atveju ieškinio suma sudaro 268 000 Lt, kai visų ieškovų reikalavimų suma atsakovo A. V. atžvilgiu bendrai sudaro tik 42 626,01 Lt. Atsakovų vertinimu, ši disproporcija negali būti pagrindu ginčyti gerokai didesnės vertės sandorį. Atsakovai nesutiko su ieškinio argumentais, kuriais grindžiamas sandorio šalių nesąžiningumas. Nurodė, jog atsakovas A. V. ginčo turtą įsigijo dar 2000 m. balandžio 6 d. Atsakovo A. V. tėvai atsakovai A. V. ir I. V. ginčo name apsigyveno dar 2000 metais ir gyvena iki šiol. Atsakovas A. V. minėtą turtą savo sūnui atsakovui A. V. 2002 metais perleido laikinai ir tik dėl tos priežasties, jog atsakovas A. V. turėjo galimybę gauti palankesnes finansavimo ir kredito grąžinimo sąlygas. Padengus įsiskolinimą už turtą, atsakovas A. V. turtą grąžino savo tėvams, kurie visą laiką buvo faktiniai turto valdytojai. Atsakovų manymu, šios aplinkybės įrodo sandorio šalių sąžiningumą. Atsakovai nurodė manantys, jog ieškinys jų atžvilgiu pareikštas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, todėl prašė skirti ieškovams baudą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

         Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškovai nėra praleidę vienerių metų ieškinio senaties termino pirkimo - pardavimo sutarčiai ginčyti, jog ieškovai turi reikalavimo teisę į atsakovą A. V., kadangi Vilniaus miesto 2 apylinkės  teismo sprendimu už akių konstatuota, jog A. V. buvo skolingas  ieškovams nuo 2010 m. lapkričio mėnesio  pradžios, t. y. nuo pranešimo, kad miško pirkimo - pardavimo sutartis nebus sudaryta.  Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės patvirtina, kad šio sandorio šalys buvo sąžiningos, kad jos privalėjo sandorį sudaryti. Teismas pritarė atsakovų pozicijai, jog ginčo turtas faktiškai priklausė atsakovams A. V. ir I. V., o ginčijamu  sandoriu  buvo  sutvarkyti  tik formalumai, susiję su šio turto nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ginčijamu sandoriu kreditorių interesai nebuvo pažeisti, kadangi šalys sudarė atlygintinį sandorį, kuriuo turtas nebuvo perleistas už kainą, mažesnę nei jo rinkos vertė. Be to, atsakovo A. V. turtinė padėtis  nepablogėjo tiek, kad jis nesugebėtų atsiskaityti su ieškovais, kadangi jam priklauso turtinė teisė į 117 000 Lt dydžio D. L. skolą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog  antstolis, vykdantis išieškojimą ieškovų naudai iš A. V., nesurašė akto apie skolos išieškojimo negalimumą. Teismas taip pat akcentavo ieškovų reikalavimo šioje byloje neproporcingumą, kadangi bendra jų piniginių reikalavimų suma sudaro 42 500 Lt, o ginčijamo sandorio vertė – 268 000 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, jog ieškovai pasirinko netinkamą jų teisių gynimo būdą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos visos sąlygos, būtinos actio Pauliana taikymui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

          Apeliaciniu skundu ieškovai M. S., E. N., A. N. ir V. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai privalėjo ginčijamą sandorį sudaryti ir jį sudarydami buvo sąžiningi. Teismas nevertino aplinkybės, jog A. V. ir „Swedbank“, AB sudarytos paskolos grąžinimo terminas numatytas 2027 m. spalio 3 d. Finansų ministerijos įsipareigojimas kompensuoti dalį banko kredito palūkanų nepagrindžia ginčijamo sandorio sudarymo būtinumo ir neišvengiamumo. Atsakovai nepagrindė teiginio, jog ginčo name visą laiką gyveno atsakovai A. V. ir I. V..
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas sandoris nepažeidė ieškovų teisių. Turtas buvo parduotas už kainą, žemesnę nei turto rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo A. V. turimos turtinės teisės reikšmę. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas yra skolingas žymias sumas ir kitiems asmenims. Nagrinėjamu atveju vertintinas ne tik atsakovo mokumas, bet ir aplinkybė, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsiskaitymas su ieškovais gali pasunkėti. 
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovų reikalavimas neproporcingas ginčijamo sandorio vertei. Teismas neatsižvelgė į Pauliana rūšies ieškinio kompensacinę paskirtį.

           Atsakovai A. V., A. V. ir I. V. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai privalėjo ginčijamą sandorį sudaryti ir, jį sudarydami, buvo sąžiningi. Apeliantai šių teismo išvadų nepaneigė. Apeliantai akcentuodami kredito sutarties galutinį terminą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas A. V., per 11 metų sukauptas lėšas skyrė galutiniam atsiskaitymui pagal kredito sutartį. Atsakovai būtinybę sudaryti ginčijamą sandorį motyvavo ir tarp sandorio šalių buvusiais pasitikėjimo santykiais. Atsakovas A. V. yra advokatas, todėl siekdamas išvengti prievolės apeliantams vykdymo ginčo turtą galėtų perleisti nesusijusiems asmenims, tokiu būdu užkirsdamas kelią restitucijos taikymui. Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. V. turtinė padėtis tiek nepablogėjo, kad jis negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantai nepagrįstai akcentuoja ginčo turto kainos ir jo vidutinės rinkos vertės skirtumą. Anot atsakovų, vidutinė rinkos vertė neatspindi realios ginčo turto kainos. Apeliantų nurodytą aplinkybę, kad A. V. turi ir kitų kreditorių, paneigia kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai. Apeliantai neįrodė, jog ginčijamas sandoris turėjo neigiamos įtakos atsakovo mokumui. Atsakovų vertinimu, apeliantai nepaneigė teismo išvadų dėl jų reikalavimo neproporcingumo. Pasak atsakovų, apeliantai elgiasi nesąžiningai, kadangi galėjo ginčyti tik dalį sandorio.

         Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

         Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. lapkričio 20 d. gauti atsakovų rašytiniai paaiškinimai. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovai pareiškė prašymą, jog atmetus apeliacinį skundą būtų panaikintos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

         Atsakovai A. V., A. V. ir I. V. kartu su atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: pažymos apie atsakovės I. V. deklaruotą gyvenamąją vietą, pranešimo apie reikalavimų perleidimo, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. pranešimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutarties kopijas. Šiais įrodymais atsakovai grindžia atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas aplinkybes dėl atsakovų A. V. ir I. V. gyvenamosios vietos bei dėl atsakovo A. V. turtinės padėties po ginčijamo sandorio sudarymo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovai pažymos apie atsakovės I. V. deklaruotą gyvenamąją vietą pateikimo būtinybę grindžia tuo, jog apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl šios aplinkybės (atsakovų A. V. ir I. V. gyvenimo ginčo name fakto). Teisėjų kolegija pastebi, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovai laikėsi nuoseklios pozicijos, jog A. V. ir I. V. iki ginčijamos pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo gyveno ir šiuo metu gyvena ginčo name, todėl įrodymus, pagrindžiančius šią aplinkybę atsakovai turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu įrodymų, kuriais grindžiami teiginiai dėl atsakovo A. V. turtinės padėties (turtinės teisės turėjimo bei įsipareigojimų kitiems kreditoriams), pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės atsakovai atskirai neargumentuoja. Atsakovai nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ginčijamas sandoris nesukėlė atsakovo A. V. nemokumo ir neapsunkino galimybės kreditoriams patenkinti finansinius reikalavimus, todėl akivaizdu, kad atsakovai šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų savalaikiu pateikimu privalėjo pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovai nenurodė, o iš bylos duomenų taip pat nenustatyta, dėl kokių priežasčių šie įrodymai nebuvo teikti pirmosios instancijos teisme. Nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

           Atsakovai Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. lapkričio 20 d. pateikė rašytinius paaiškinimus bei pateikė naują įrodymą – antstolio V. Č. 2012 m. birželio 6 d. patvarkymą dėl areštuotų turtinių teisių įkainojimo. Susipažinus su teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų turiniu nustatyta, jog jais atsakovai papildomai motyvuoja atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, t. y. nurodo papildomus argumentus, pagrindžiančius apeliacinio skundo nepagrįstumą (nurodo, aplinkybes, pagrindžiančias areštuotos turtinės teisės vertę, papildomai argumentuoja apeliantų reikalavimo neproporcingumą, įsiskolinimų kitiems kreditoriams reikšmę nagrinėjamoje byloje ir kt.). Tuo tarpu nauju įrodymu – antstolio patvarkymu, kurį atsakovai prašo priimti, iš esmės bandoma grįsti pateiktų rašytinių paaiškinimų argumentus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog rašytiniais paaiškinimais atsakovai iš esmės pildo atsiliepimą į apeliacinį skundą, o papildomiems argumentams pagrįsti teikia ir prašo priimti naują įrodymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-940/2011; 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1730/2011). Šių įstatymo nuostatų pagrindu teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų pateiktų rašytinių paaiškinimų ir prie jų pridėto rašytinio įrodymo – antstolio patvarkymo neatsiejamumą, atsisako juos priimti ir nevertina. Atsakovų rašytiniai paaiškinimai bei prie jų pridėtas 2012 m. birželio 6 d. antstolio patvarkymas procesiškai gražintini juos pateikusiems asmenims, nes jie pateikti pažeidžiant CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

         Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

           Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovai susitarė su atsakovu A. V. (skolininku), kad iš šio uošvio V. A. pirks miško išvartas ir pagal šį susitarimą ieškovai sumokėjo atsakovui 38 000 Lt (t. 1, b. l. 18-21, 23-27). 2010 m. lapkričio 5 d. atsakovas A. V. sustabdė miško kirtimo darbus bei nurodė, kad miško kirtimo darbų negali vykdyti, kadangi miško savininkas nepasirašė miško pirkimo - pardavimo sutarties, o mišką pardavė trečiajam asmeniui (t. 1, b. l. 28-31). A. V. negrąžinus  ieškovams už mišką sumokėtų lėšų, šie kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris 2011 m. spalio 16 d. sprendimu už akių ieškovų ieškinį patenkino (t. 1, b. l. 32-34). Atsakovas A. V. teismo sprendimo neįvykdė. Ieškovams teismo sprendimo priverstrinio vykdymo metu tapo žinoma, jog atsakovai 2011 m. gegužės 27 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu A. V. savo tėvų atsakovų A. V. ir I. V. nuosavybėn perleido žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 35-42, 82-92). Ieškovai (apeliantai) atsakovų 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį prašė pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).

           CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

             Kaip minėta, ieškovai ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia atsakovų 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – ginčijama sutartimi perleistą turtą grąžinti atsakovui A. V.. Pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus, ieškovai apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis atmesti ieškinio argumentai dėl ieškovų (kreditorių) interesų pažeidimo, ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo ir pareigos sudaryti sandorį nebuvimo, ieškovų reikalavimo proporcingumo, tačiau neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų actio Pauliana sąlygų (ieškinio senaties termino, kreditoriaus  neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja tik kreditorių interesų pažeidimo fakto, pareigos sudaryti sandorį (ne) buvimo, sandorio šalių nesąžiningumo bei ieškovų reikalavimo proporcingumo (ieškovų reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą galimumo) sąlygas.

Dėl kreditorių interesų pažeidimo

           Kaip minėta, ieškinyje nurodoma, jog dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsakovo A. V. mokumas iš esmės pakito (sumažėjo), kadangi atsakovas perleido vienintelį jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą.  Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamu sandoriu ieškovų (kreditorių) interesai nebuvo pažeisti, kadangi pirkimo - pardavimo sutartimi nekilnojamasis turtas atsakovams A. V. ir I. V. buvo parduotas už rinkos kainą. Be to, pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, esą po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovo A. V. turtinė padėtis nepablogėjo tiek, kad jis nesugebėtų atsiskaityti su ieškovais, nes jam priklauso turtinė teisė į 34 000 EUR sumą.  Apeliantai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog turtas buvo parduotas ne žemesne nei rinkos kaina. Šį argumentą apeliantai grindė aplinkybe, jog nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo turto vertė yra didesnė už kainą, nurodytą pirkimo - pardavimo sutartyje. Be to, apeliantai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas A. V. turi ir kitų kreditorių. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

          CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba tapo nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo buti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).

            Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamo sandorio sudarymas nesukėlė skolininko nemokumo būsenos. Apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde šios aplinkybės neįrodinėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo tokiai išvadai nesudaro ir byloje esantys duomenys. Tačiau kolegija sprendžia, kad sudarius ginčijamą sandorį skolininko turtinė padėtis žymiai pablogėjo ir tai lėmė, jog skolininkas tapo nepajėgus atsiskaityti su kreditoriais (apeliantais). Iš byloje esančių duomenų – antstolio 2011 m. spalio 20 d. rašto (t. 1, b. l. 35), matyti, kad būtent po ginčo sandorio sudarymo iš esmės buvo apsunkinta galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kreditorių teisės nebuvo pažeistos ir kad A. V. turi pakankamai kito turto. Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovai tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniam teismui pateiktu procesiniu dokumentu neigė ginčijamo sandorio įtaką skolininko turtinei padėčiai (apeliantų finansinių reikalavimų patenkinimo galimybei), teigdami, kad skolininkas yra advokatas, turintis stabilias pajamas, be to, svarbia laikė aplinkybę, kad skolininkui priklauso turtinė teisė į 34 000 EUR sumą. Atsakovų teigimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog net ir po ginčijamo sandorio sudarymo skolininkas A. V. jis yra pajėgus patenkinti apeliantų finansinius reikalavimus. Nėra pagrindo sutikti su šia atsakovų pozicija. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog šiuos atsakovų argumentus paneigia byloje nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkinti apeliantų finansiniai reikalavimai, užtęsto (ilgo) nevykdymo faktinė aplinkybė. Gi aplinkybė, jog skolininkui priklauso turtinė teisė į lėšas, kurių suma viršija bendrą apeliantų reikalavimų sumą, nepaneigia sudėtingos atsakovo turtinės padėties fakto, o kartu ir ginčijamo sandorio įtakos atsakovo finansiniam pajėgumui. Neįtikinantys yra atsakovo A. V. argumentai, jog jo turima turtinė teisė realiai užtikrintų visišką apeliantų reikalavimų patenkinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog atsakovo naudai yra vykdomas 34 000 EUR skolos išieškojimas iš skolininko D. L., savaime nesudaro pagrindo šią turtinę teisę vertinti kaip realų, vertingą ir likvidų turtą actio Pauliana prasme. Minėtą aplinkybę patvirtina ir antstolio, vykdančio išieškojimą A. V. naudai, pranešimas, patvirtinantis, jog nuo vykdymo proceso pradžios iš D. L. pavyko išieškoti tik 3 703,53 Lt. Vykdymo proceso neperspektyvumą patvirtina aplinkybė, jog nėra galimybės nukreipti išieškojimą į šiam asmeniui (D. L.) priklausantį turtą (nekilnojamasis turtas įkeistas, lėšų banko sąskaitose nėra, o skolininkas negauna pajamų (t. 1, b. l. 138). Kolegija akcentuoja aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne skolininko turtinę padėtį (ne) mokumo prasme, bet tai, ar ginčijamu sandoriu apeliantams buvo sutrukdyta patenkinti jų finansinius reikalavimus (tuo aspektu, jog apeliantai neteko galimybės visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus), ar dėl ginčijamo sandorio sudarymo atsiskaitymo procesas pasunkėja (pvz., užtrunka gerokai ilgiau ar reikalauja daugiau pastangų, sąnaudų). Teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, jog atsakovas A. V. gauna pajamų iš profesinės veiklos bei turi turtinę teisę, sudaro tik prielaidas išvadai, jog apeliantų reikalavimai galėtų būti patenkinti, tačiau tokio atsiskaitymo proceso neapibrėžtumas jo perspektyvos (realumo) ir laiko prasmėmis sudaro pagrindą konstatuoti apeliantų interesų pažeidimą, kaip actio Pauliana sąlygą. Teisėjų kolegija nevertina apeliantų argumentų ir atsakovų atsikirtimų, kuriais grindžiama kitų skolininko kreditorių buvimo įtaka apeliantų interesų pažeidimo kontekste, kadangi šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, ar skolininkas turi ir kitų kreditorių, nes ieškinys nagrinėjamas ir actio Pauliana ieškinio sąlygos analizuojamos tik pareiškusių ieškinį, o ne visų skolininko kreditorių atžvilgiu.

           Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio vertės įtakos apeliantų interesų pažeidimui. Kaip minėta, apeliantai, vienu iš argumentų, pagrindžiančių jų interesų pažeidimą, nurodė ginčo turto kainos ir jo rinkos vertės skirtumą. Apeliantų teigimu, ginčo turtas buvo perleistas už kainą, kuri yra mažesnė nei turto rinkos vertė, nurodyta nekilnojamojo turto registre. Atsakovai, atsikirsdami į šį argumentą nurodė, jog nekilnojamojo turto vertė, nurodyta nekilnojamojo turto registre, neįrodo tikrosios ginčo turto vertės, kadangi nekilnojamojo turto registre turtas vertinamas masiniu būdu, neatsižvelgiant į individualias konkretaus turto savybes. Teisėjų kolegija pastebi, jog šios actio Pauliana sąlygos buvimą atsakovai neigė ir ta aplinkybe, jog ginčo turtas buvo perleistas už rinkos kainą. Tokiu būdu skolininko turtinė padėtis esą nesikeitė, kadangi nekilnojamąjį turtą ginčijamo sandorio įtakoje pakeitė gautos analogiškos vertės lėšos. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovų pozicijai dėl ginčo turto vertės. Iš tiesų, nekilnojamojo turto registre nurodyta vertė negali būti esminiu ar lemiamu įrodymu grindžiant ginčo turto realią kainą. Kita vertus, teisėjų kolegija turi pagrindą akcentuoti atsakovų pozicijos ir pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėmis, prieštaringumą. Kaip jau minėta, atsakovai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ieškovų interesai nebuvo pažeisti, kadangi, ginčo turtas buvo perleistas už rinkos kainą, o sudarius ginčijamą sandorį, esą pasikeitė tik skolininko turėto turto sudėtis (vietoje nekilnojamojo turto skolininkas įgijo lėšas). Visgi kitose procesinių dokumentų dalyse atsakovai išreiškė visiškai priešingą poziciją, teigdami, jog turto perleidimas buvo vien formalus, kadangi skolininkas ginčo turto savininku buvo tik de jure, o tikrieji (faktiniai) turto savininkai dar nuo 2000 metų buvo skolininko tėvai (atsakovai A. V. ir I. V.), kurie dengė ginčo turto įsigijimui suteiktą banko kreditą. Toks akivaizdus atsakovų pozicijos prieštaringumas dėl ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybių vienu atveju įgalintų prieiti išvados, jog sandoris buvo atlygintinis (esą buvo gautos ginčijamoje sutartyje nurodytos lėšos – sutarties kaina), kitu atveju – jog neatlygintinis (turto perleidimą pripažįstant tik formaliu veiksmu, kuriuo įformintas sūnaus vardu registruoto daikto perdavimas jo tėvams – to daikto faktiniams savininkams). Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė tiek vienai, tiek kitai atsakovų reikštai pozicijai, nors tai, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia skirtingas teisines pasekmes, skirtingas įrodinėtinas aplinkybes bei faktų prieštaringumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų nurodytas aplinkybes, priėjo išvados, jog ginčijamu sandoriu iš tiesų buvo tik formaliai perleidžiamas turtas. Pastebėtina, jog atsakovai, teigdami, jog turtas buvo perleistas už sutartyje nurodytą kainą, šiam argumentui pagrįsti nepateikė įrodymų (patvirtinančių lėšų, sudarančių ginčo turto kainą, perdavimo faktą.) Nors ginčijamoje sutartyje yra pirkėjo patvirtinimas apie turto kainos gavimą (4.2 punktas), tačiau atsakovų paaiškinimai (dėl kredito sutarties sudarymo aplinkybių, kredito įmokų ir kredito likučio mokėjimų, šalių susitarimo perleisti turtą vykdymo ir kt.) šią aplinkybę iš esmės paneigia. Be to, aplinkybę, jog skolininkas realiai gavo ginčijamoje sutartyje nurodytas lėšas, netiesiogiai paneigia teismo sprendimo, kuriuo patenkinti apeliantų reikalavimai skolininko atžvilgiu, nevykdymo faktas, t. y. jog skolininkas net ir (tariamai) gavęs turto kainą, nepatenkinto apeliantų reikalavimų, kurių bendra suma kur kas mažesnė už ginčijamo sandorio pagrindu gautinas lėšas. Kita vertus, įstatymo nustatyta tvarka neįrodinėjant sandorio, kurio pagrindu atsakovas A. V. perleido ginčo turtą ieškovų skolininkui atsakovui A. V. (2002 m. spalio 5 d. pirkimo - pardavimo sutartis), tariamumo (CK 1.86 straipsnis), teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog ieškovų skolininkas A. V. iki ginčijamo sandorio sudarymo nebuvo ginčo turto savininkas, ginčijamo sandorio sudarymą laikyti visiškai formaliu veiksmu vykdant pasitikėjimo santykių pagrindu prisiimtą pareigą perleisti turtą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčijamas sandoris pažeidė apeliantų interesus, kadangi jo sudarymas nors ir nelėmė skolininko (atsakovo A. V.) nemokumo, tačiau esmingai apsunkino apeliantų finansinių reikalavimų patenkinimo galimybę.

Dėl privalomumo sudaryti sandorį

         Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, esą ginčijamo sandorio sudarymo būtinybę (privalomumą) lėmė susiklosčiusios aplinkybės. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs atsakovų ikisutartinius santykius: ginčo turto įsigijimo atsakovo A. V. nuosavybėn (2000 metais), ginčo turto perleidimo atsakovo A. V. nuosavybėn (2002 metais), kreditų suteikimo atsakovams A. V. ir A. V. aplinkybes, kredito sutarčių vykdymo sąlygas ir kt. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo išvadų, ginčijamo sandorio privalomumą teismas susiejo su atsakovui A. V. suteikto kredito mokėjimo lengvatų pasibaigimu, t. y. pasibaigus Finansų ministerijos įsipareigojimo kompensuoti dalį kredito palūkanų terminui. Apeliantai, nesutikdami su teismo sprendimu, skunde akcentavo aplinkybę, jog galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2027 m. spalio 3 d., o tai , apeliantų vertinimu, paneigia ginčijamo sandorio sudarymo privalomumą. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria šiam apeliacinio skundo argumentui. Kaip matyti iš atsakovo A. V. ir AB banko „Hansa-LTB“ 2002 m. spalio 4 d. sudarytos sutarties turinio (t. 1, b. l. 151-165), atsakovui buvo suteiktas lengvatinis kreditas, t. y. nustatyta kintamoji metinių palūkanų norma, kurios dalį (5 procentus) dešimties metų laikotarpiu už atsakovą įsipareigojo mokėti Finansų ministerija (kredito sutarties 2.1, 2.9.1 punktai). Tuo tarpu kredito sutarties šalys susitarė dėl kredito mokėjimo dalimis iki 2027 m. spalio 3 d. (kredito sutarties 2.3 punktas). Taigi atsakovai laikėsi pozicijos, jog pasibaigus kredito sutartyje nustatytam mokėjimo lengvatos taikymo terminui bei tęsiant kredito sutarties vykdymą, skolininko finansiniai įsipareigojimai bankui padidėtų (mokėtinos palūkanos padidėtų 5 procentais). Teisėjų kolegija, įvertinusi šios atsakovų pozicijos pagrįstumą, reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sandorio privalomumą susijęs su kredito sutarties lengvatų taikymo pasibaigimu, šią actio Pauliana sąlygą vertino pernelyg siaurai. Kolegijos įsitikinimu, kredito gavėjo padėties pasunkėjimas (pasibaigus lengvatiniam prievolės vykdymo laikotarpiui) negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis ginčijamo sandorio sudarymo privalomumą actio Pauliana prasme, kadangi tokiu būdu sandorio sudarymo privalomumas (imperatyvumas) būtų siejamas su sandorio ekonomine nauda (pvz., išvengti didesnių mokesčių, palūkanų mokėjimo; pasikeitus rinkos sąlygoms perleisti turtą, siekiant didesnės ekonominės naudos ir pan.), kas iš esmės prieštarauja actio Pauliana instituto paskirčiai. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pritarus atsakovų pozicijai, galėtų būti daroma prielaida, jog būtinybę sudaryti ginčijamą sandorį lėmė ne susiklosčiusios aplinkybės, pagrindžiančios pareigos sudaryti sandorį neišvengiamumą, o siekis išvengti kredito sutarties sąlygų be anksčiau taikytų lengvatų vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi yra ir ta aplinkybė, jog ieškovų skolininkui nuo pat kredito sutarties sudarymo buvo žinomos tos sutarties sąlygos, kurių pagrindu buvo nustatytas dalinis (dydžio ir laiko prasme) palūkanų kompensavimas, todėl jis turėjo numatyti galimybę, jog pasibaigus lengvatos galiojimui, turės mokėti sutartyje nurodytas palūkanas (visą jų dalį). Be kita ko, nurodytų kredito sutarties sąlygų analizė leidžia daryti išvadą, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu kredito gavėjui garantuotos lengvatos terminas dar nebuvo pasibaigęs, kadangi 10 metų terminas nuo kredito suteikimo turėjo baigtis 2012 metų spalio mėnesį. Minėta aplinkybė papildomai pagrindžia atsakovų pozicijos nepagrįstumą. Teisėjų kolegija ankstesnėje šio sprendimo dalyje jau pasisakė dėl atsakovų argumentų, jog skolininkas ginčo turto savininku buvęs tik de jure. Teisėjų kolegija papildomai prie sprendime jau paminėtų argumentų pažymi, jog nei aplinkybės dėl atsakovų sudarytų sandorių (kredito sutarčių, pirkimo - pardavimo sutarčių), nei aplinkybė, jog A. V. suteikto kredito galutinį likutį grąžino atsakovas A. V., nei atsakovų A. V. ir I. V. gyvenimo ginčijamu sandoriu perleistame name faktas, nei atsakovų procesiniuose dokumentuose nurodytos kitos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti tarp ginčijamo sandorio šalių buvus atitinkamus susitarimus dėl ginčo turto nuosavybės įsigijimo už suteiktą kreditą ir/ar jo perleidimo, sugrąžinus skolininko vardu paimtą kreditą. Atsakovų akcentuojami ginčijamo sandorio šalis sieję pasitikėjimo santykiai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti laikomi imperatyvu ginčijamam sandoriui sudaryti actio Pauliana prasme. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

         Ieškovai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde reiškė nuoseklią poziciją, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šalių nesąžiningumą apeliantai grindžia įstatyme įtvirtina prezumpcija, nes ginčijamu sandoriu skolininkas turtą perleido tėvams (CK 6.67 straipsnis). Visgi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamo sandorio šalys buvo sąžiningos. Šalių sąžiningumą teismas iš esmės grindė sandorio sudarymo privalomumu ir aplinkybe, jog turtas buvo perleistas kaina, kuri nebuvo žemesnė už rinkos kainą. Teisėjų kolegija nepritaria šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

           Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą.

          Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje neginčijamą aplinkybę, jog turto perleidimo sandorį skolininkas sudarė su tėvais, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovai neturi pareigos įrodyti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo (pvz., jog sandorio šalys žinojo, suprato arba turėjo suprasti bei pasidomėti galimomis neigiamomis pasekmėmis, kurias ieškovams gali sukelti ginčijamo sandorio sudarymas). Nagrinėjamu atveju yra glaudžiai susijusios pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo ir sandorio šalių nesąžiningumo actio Pauliana taikymui sąlygos, kadangi atsakovų pozicija dėl (ne) sąžiningumo iš esmės yra grindžiama privalomumo sudaryti tą sandorį buvimu. Ankstesnėje šio  sprendimo dalyje padarius išvadą, jog atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, teisėjų kolegija atskirai nevertina atsakovų ir apeliantų argumentų dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį (ne) buvimo sandorio šalių nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, kontekste. Atsakovų argumentų dėl sandorio sudarymo privalomumo atmetimas sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovai nepaneigė CK 6.67 straipsnio 1 punkte nurodytos prezumpcijos. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovų pozicijai, jog aplinkybė, kad ginčo pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina skiriasi nuo nekilnojamojo turto registre nurodytos vidutinės rinkos vertės, nesudaro pagrindo išvadai dėl turto pardavimo už mažesnę kainą, nei šio turto (individuali) rinkos vertė, tačiau tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga. Ankstesnėje sprendimo dalyje ginčijamą sandorį įvertinus kreditorių interesų pažeidimo (kaip actio Pauliana sąlygos) kontekste bei pritarus daliai atsakovų motyvų, kuriais grindžiamas ginčijamo sandorio formalus pobūdis bei jo neatlygintinumas, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovai nepaneigė ir CK 6.67 straipsnio 4 punkte nurodytos nesąžiningumo prezumpcijos. Laikytinas nereikšmingu atsakovų argumentas, jog A. V. yra advokatas, todėl, siekdamas išvengti prievolės apeliantams vykdymo, jis esą galėjo perleisti turtą nesusijusiems asmenims. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo argumentu keliamas hipotetinio pobūdžio klausimas, kuris nėra susijęs su nagrinėjamu ginču, o faktinių bylos aplinkybių kontekste neįrodo skolininko sąžiningumo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovai neįrodė sąžiningumo elemento sudarant ginčijamą sandorį.

Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą ribų

            Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas akcentavo ieškovų reikalavimo neproporcingumą, kadangi ginčijamo sandorio vertė žymiai viršija kreditorių (ieškovų) bendrą reikalavimų sumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, neatitikimas tarp kreditorių reikalavimų sumos ir ginčijamu sandoriu perleisto turto vertės sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovai pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą. Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde akcentavo actio Pauliana instituto kompensacinę paskirtį bei nurodė, jog reikia įvertinti ir aplinkybę, kad skolininko nevykdomu teismo sprendimu yra priteistos ir procesinės palūkanos, todėl ieškovų reikalavimo suma nuolat didėja. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentams, kuriais grindžiama actio Pauliana instituto reikšmė bei ypatumai.

         Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.66 straipsnio 4 dalies norma, pagal kurią sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, reiškia būtent tai, kad pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu ir restitucijos pagrindu grąžinus turtą skolininko nuosavybėn, kreditorius turi teisę reikalauti, kad iš turto, grąžinto skolininkui pagal nuginčytą sandorį, būtų visiškai patenkintas jo reikalavimas, buvęs pagrindu ginčyti sandorį. Kreditorius neturi teisės reikalauti viso turto, kuris buvo perleistas pagal nuginčytą sandorį, ar visos jo vertės. Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, jog skolininkas A. V., sudaręs ginčijamą turto perleidimo sandorį, neturi transporto priemonių, nekilnojamojo turto, lėšų, į kurias galėtų būti nukreiptas įsiskolinimo ieškovams išieškojimas (t. 1, b. l. 35). Nors atsakovai ir nurodė, jog skolininkas gauna stabilias pajamas iš profesinės veiklos, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikta įrodymų (CPK 178 straipsnis). Motyvuodamas turtinės teisės turėjimo įtaką savo turtinei padėčiai skolininkas nepagrindė tos teisės įgyvendinimo realumo, tai yra neįrodė, jog turtinės teisės turėjimas realiai užtikrina efektyvų ieškovų reikalavimų patenkinimą. Aplinkybė, jog vykdymo procesas, kurio metu skolininko A. V. naudai išieškoma 34 000 EUR skola, trunka gana ilgą laiką, antstolio nurodytos neperspektyvios išieškojimo galimumo prognozės, sudaro prielaidas abejonėms dėl šios turtinės teisės likvidumo ir vertės. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, jog ginčijamo sandorio vertė viršija ieškovų reikalavimų sumą, tačiau įvertina, jog šiuo sandoriu skolininkas A. V. perleido vienintelį jam priklausiusį vertingą ir likvidų turtą, tokiu būdu iš esmės apsunkindamas ieškovų kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Teisėjų kolegija atmeta atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytą argumentą, jog nagrinėjamu atveju, siekiant užtikrinti reikalavimo proporcingumą, apeliantai turėjo ginčyti tik dalį pirkimo - pardavimo sutarties. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog ginčijimu sandoriu buvo perleistas nekilnojamasis turtas (žemės sklypas, namas ir kiemo statiniai), kaip vientisas nekilnojamojo turto objektas (funkcine paskirtimi neatsiejamai susijusių daiktinių objektų visuma) (CK 4.12, 4.19 straipsniai), sprendžia, jog atsakovų pasiūlytas kreditorių teisių gynimo būdas būtų neefektyvus. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog šiuo atveju ginčo turto grąžinimas skolininkui gali užtikrinti operatyvų ir efektyvų ieškovų finansinių reikalavimų patenkinimą. Kitoks šios actio Pauliana sąlygos vertinimas (ribojimas kreditorių teisės CK 6.66 straipsnio pagrindu reikšti ieškinį dėl didesnės nei turima reikalavimo teisė vertės sandorio nuginčijimo) neatitiktų actio Pauliana instituto paskirties, reikštų prioriteto suteikimą nesąžiningiems skolininko veiksmams, kuriais pažeidžiamos kreditorių teisės.

         Kaip nurodyta, jog teisėjų kolegija neanalizuoja pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuotas kitų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų buvimas, kadangi apeliaciniu skundu jos nėra ginčijamos. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog analizuojamu atveju egzistuoja actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų visetas. Dėl šios priežasties konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovų sudaryto ginčijamo sandorio teisėtumą, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, o tai lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, tenkinant ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų A. V., A. V. ir I. V. 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį (CK 6.66 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl restitucijos taikymo

         Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu, teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus reguliuoja CK6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos taikymo ypatumai. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006).

   Teisėjų kolegija, vertindama ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovai sudarė neatlygintinį sandorį, t. y. skolininkas A. V. ginčo turtą kitiems atsakovams perleido neatlygintinai. Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, taikytina restitucija natūra, nuginčyta sutartimi neatlygintinai perleistą nekilnojamąjį turtą grąžinant atsakovo A. V. nuosavybėn (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

          Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir apeliacinės instancijos teismo nauju sprendimu ieškinys patenkinamas, todėl išsprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų ieškovams atlyginimo klausimas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovai bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu iš viso patyrė 11 785 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš jų 6 360 Lt sudaro už ieškinio padavimą sumokėtas žyminis mokestis (t. 1, b. l. 13), 3 325 Lt už advokato suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t 1., b. l. 116-117, 187, 189-191) bei 2 100 Lt už advokato suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 69-71). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovams (apeliantams) atlyginimo dydžio, įvertina jų prašymuose dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga ieškovų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį (teisinės pagalbos teikimo išlaidų ribose) sumažinti ir ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis iš viso priteisti 9 600 Lt (po 3 200 Lt iš kiekvieno atsakovo) bylinėjimosi išlaidų.

          Byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 56,43 Lt (t. 1, b. l. 3). Šios išlaidos, remiantis CPK 92 straipsnio nuostatomis, priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų valstybės naudai, t. y. po 18,81 Lt iš kiekvieno atsakovo.

           Apeliantams (ieškovams) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 6 360 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 43). Patenkinus ieškovų apeliacinį skundą, šis mokestis iš atsakovų lygiomis dalimis (po 2 120 Lt iš kiekvieno atsakovo) priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Bendra iš atsakovų priteisiama valstybei bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir dokumentų siuntimo išlaidų) suma sudaro 6 416,43 Lt (po 2 138,81 Lt iš kiekvieno atsakovo).

           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

          Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti.

           Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų A. V. ir I. V. 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą  žemės sklypo, unikalus Nr. 1101-0021-0139, pastato - gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1199-4005-7010, kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių, unikalus Nr. 4400-0181-2926, esančių Narcizų g. 5, Alytuje, pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2527-7.

Taikyti restituciją – grąžinti žemės sklypą, unikalus Nr. 1101-0021-0139, pastatą - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 1199-4005-7010, kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius, unikalus Nr. 4400-0181-2926, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybėn.

           Priteisti iš atsakovų A. V., A. V. ir I. V. lygiomis dalimis 9 600 Lt bylinėjimosi išlaidų (po 3 200 Lt iš kiekvieno) ieškovų M. S., E. N., A. N. ir V. M. naudai.          

            Priteisti iš atsakovų A. V., A. V. ir I. V. lygiomis dalimis 6 416,43 Lt bylinėjimosi išlaidų (po 2 138,81 Lt iš kiekvieno) valstybės naudai.          

Teisėjai                                                                                                                             Danutė Milašienė  

                                                        Gintaras Pečiulis

                                                        Donatas Šernas