Baudžiamoji byla Nr. 1-91-673/2013
Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01299-2012-0
Procesinių sprendimų kategorijos: 1.1.3.2.;
1.1.7.2.7.; 1.1.8.10.1.; 1.1.10.1.; 1.2.4.8.1.;
1.2.26.2.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.;
2.1.15.3.3.2.; 2.1.16.1.8.; 2.3.6.4.5.
(S)
Kėdainių rajono apylinkės teismas
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 30 d.
Didžioji g. 64, Kėdainiai LT-57273
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja Laima Šablevičienė,
sekretoriaujant Sandrai Navickienei, dalyvaujant:
prokurorui Gintarui Jakštui,
nukentėjusiajai ir įstatyminei mažamečio nukentėjusiojo N. V. atstovei (motinai) V. G.,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje,
L. M., a.k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Kėdainiuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, pensininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas
kaltinamas nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje (mažamečio asmens nežymiu sveikatos sutrikdymu ir fizinio skausmo sukėlimu bei viešosios tvarkos pažeidimu) padarymu,
n u s t a t ė:
2012 m. gruodžio 20 d. apie 15.15 val., L. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - netoli parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, apkaltinęs metalo vagyste mažametį N. V., gim. (duomenys neskelbtini), du kartus ranka sudavė jam į veidą, tuo padarydamas N. V. kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje kairėje pusėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 3-iojo danties išmušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jam fizinį skausmą.
Kaltinamasis L. M. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad 2012 m. gruodžio 20 d., apie 17 valandą, jis ėjo į (duomenys neskelbtini) kaime esančią parduotuvę apsipirkti. Buvo blaivus. Pakeliui susitiko Z. S., su kuriuo kartu ėjo į parduotuvę. Prie parduotuvės jie sutiko du vaikus, kurių vienas buvo V., kitas J.. Jis V. paklausė, kur šis padėjo iš kaimyno sandėliuko pavogtą metalą, tai yra apkaltino jį metalo vagyste. V. neigė vogęs. Pakalbėję jie išsiskyrė, vaikui jokių smūgių nesudavė, nepastūmė. Po šio susitikimo jis tą vakarą su V. motina nekalbėjo ir nesimatė. Jis nematė, kaip vaikas padarė vagystę, bet taip nusprendė, nes sniege matė nedidelius pėdsakus, kurie vedė nuo apvogto sandėliuko iki V. šeimos daržinės. Dėl tos vagystės jis pas V. motiną nuėjęs nebuvo, nesiaiškino, neprašė aprodyti daržinės. Jis nuo V. gyvena per tris namus. Sandėliuką, iš kurio buvo pavogtas metalas, buvo paprašytas pasaugoti toje sodyboje negyvenančio kaimyno. Tas kaimynas įtarė, kad metalą pavogė jis. Kaimynas dėl metalo vagystės į policiją nesikreipė. Paaiškino, jog jis suprato, kad V. yra mažametis. Iki to įvykio nei su V., nei su jo motina, nei su liudytoju L. J. susipykęs nebuvo, konfliktų tarp jų nebuvo, nežino, kodėl jie jį apkalba. Sutinka, kad pokalbis su V. buvo viešoje vietoje. Pokalbio metu nematė, kad V. jau būtų buvęs sumuštas, kruvinas. Iš kur pas vaiką atsirado sužalojimai – nežino. Su civiliniu ieškiniu nesutinka arba sutinka atlyginti maksimaliai iki 1000 Lt. Pats gauna 600 Lt pensiją, sutuoktinė taip pat gauna 400 Lt pensiją. Jis turi turto: automobilį, mirusio tėvo vardu registruotą ir jo vardu dar neperrašytą namą, nes perrašyti neturi pinigų, bet paveldėjimą yra priėmęs, turi 3 ha žemės, kurią nuomoja, bet nuompinigių, kaltinamojo tvirtinimu, negauna, savo sodyboje augina naminius paukščius, triušius. Paaiškino, kad jis neįgalumo neturi, išlaikytinių neturi. Rūko, už cigarečių pakelį sumoka 7 Lt, per dieną surūko pusę pakelio cigarečių. Kaime žmonės jį vadina „L.“, o liudytoją S. - „Z.“.
Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, jo kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, byloje išnagrinėtais rašytiniais išrodymais.
Nukentėjusioji ir mažamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą V. G. parodė, kad 2012-12-20 apie 17 val., į namus grįžo jos mažametis sūnus N. V., gim. (duomenys neskelbtini), kurio lūpa buvo kruvina, namuose jis išspjovė dantuką, sūnus buvo labai išsigandęs, verkė, dėl jo būklės buvo sunku išsiaiškinti kas nutiko. Vaikas tik pasakė, kad jį prie parduotuvės, apkaltinęs dėl metalo, sumušė „L.“, tai yra kaltinamasis, nes kaltinamasis taip yra vadinamas kaime. Ji nulėkė iki parduotuvės, kur iš butelio begerdamas alų stovėjo kaltinamasis. Bandė su juo išsiaiškinti, kodėl jis sumušė jos sūnų. Šis buvo gerokai girtas, aiškino, kad jos vaikas išnešė metalą, užsimojo prieš ją buteliu. Suprato, kad su kaltinamuoju nesusikalbės ir parėjo namo. Aprimęs vaikas jai papasakojo, kad buvo kartu su draugu L., sakė, kad L. M., apkaltinęs jį metalo vagyste, prie parduotuvės kumščiu sudavė jam du kartus į veidą. Vaikas pasakojo, kad kartu buvęs jo draugas L.as labai išsigando. Po įvykio sūnus jautėsi labai blogai, jam apie savaitę laiko skaudėjo lūpą ir išmuštą danties vietą, vaikui sutriko miegas, jis per miegus ėmė šokinėti, šokinėjo apie dvi savaites, ėmė šlapintis į lovą ir tą daro iki šiol, nors iki įvykio tokios problemos nebuvo. Kreipėsi į apylinkės gydytoją, ji sūnui išrašė raminamuosius vaistus, kuriuos jis geria iki šiol ir dar gers apie dvi savaites. Kuomet sužinojo, kad vyks teismo posėdis, vaikui pakilo temperatūra. Kreipėsi į gydytoją, bet ji nenustatė jokios ligos, padarė išvadą, kad temperatūra vaikui pakilo dėl streso, kuomet jis sužinojo apie teismo posėdį. Po įvykio sūnus apie dvi savaites bijojo išeiti iš kiemo, išeidavo tik iki namų durų. Tvirtina, kad iki to įvykio išmuštas vaiko pieninis dantukas neklibėjo. Sūnaus vardu reiškia civilinį ieškinį ir prašo ne jai, kaip klaidingai nurodyta civiliniame ieškinyje, bet jos sūnui N. priteisti 5000 Lt neturtinės žalos. Būtų sutikusi civilinį ieškinį sumažinti jei kaltinamasis būtų prisipažinęs.
Liudytojas Z. S. parodė, kad galimai 2012-12-20 apie 17 val., eidamas į parduotuvę sutiko L. M. ir kartu ėjo link parduotuvės. Prie parduotuvės jie sutiko du berniukus, iš kurių vienas buvo V.. L. M. vaikų klausė, kur jie padėjo metalą. Jie kalbėjosi gatvėje. M. nebuvo įpykęs. Nežino, ką atsakė V., nes nelaukė, nematė, nuėjo link parduotuvės, nuėjo į parduotuvę, nematė, kas vyko lauke. Vaikai buvo išėję iš parduotuvės. Parodė, kad jis buvo kartu, kai M. kalbėjo su vaikais, buvo kelių metrų atstumu. Kai jis nuėjo į parduotuvę, M. atėjo iš karto. Išėję iš parduotuvės su M. jie išsiskyrė, G. nematė. M. kaime vadina „L.“. Po įvykio M. jam sakė, kad jis pagąsdino vaikus, gal šie atneš geležis, pasakojo, kad jį kaltina išmušus dantį.
Ikiteisminio tyrimo metu teisėjo, dalyvaujant kaltinamajam, apklaustas nukentėjusysis N. V., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l.26-29) parodė, kad įvykis buvo prie parduotuvės. Jis ėjo su L. namo, kai „L.“, kurio pavardės nežino, pagriebė jam už striukės ir pasakęs, kad jis pavogė kažkokius geležis, kumščiu du kartus sudavė jam į veido sritį. Jam buvo praskelta lūpa, iš lūpos ėmė bėgti kraujas, iškrito dantis. Paleidęs „L.“ jį pastūmė ir liepė eiti iš ten. Po įvykio jis grįžo namo ir viską pasakė mamai ir močiutei. Įvykio metu „L.“ buvo girtas, nes eidamas svyravo, matėsi ir iš jo akių. Parodė, kad jam ilgai skaudėjo lūpą, išmušto danties vietą, dvi dienas labai skaudėjo smakrą ir skruostą. Dėl „L.“ veiksmų jis išsigando. Parodė, kad „L.“ įvykio metu buvo su „Z.“, kuris nieko nedarė, tik sakė, kad „L.“ jį paleistų, bet „L.“ jo neklausė.
Ikiteisminio tyrimo metu teisėjo, dalyvaujant kaltinamajam, apklaustas liudytojas L. J., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l.47-50) parodė, kad N. V. yra jo draugas. 2012 m. žiemą, jam ir N. išėjus iš (duomenys neskelbtini) kaime esančios parduotuvės, atėjo du vyriškiai, tai L. ir Z.. L. pradėjo gaudyti N., kaltindamas jį metalo ar tai malkų vagyste. N. bėgo. Jis matė, kaip L. pagavo N. ir suėmė jį už drabužių. N.us verkė, prašė paleisti, bet L. kumščiu sudavė N. tris kartus į veidą. N. apsiverkė ir nuėjo namo. Matė, kad N. iš lūpos bėgo kraujas. Paaiškino, kad L. buvo išgėręs. Z. įvykio metu nieko nedarė ir nesakė, tik stovėjo. Įvykio metu dar buvo šviesu, galėjo būti apie 17 val.
Teisiamojo posėdžio metu L. J. patvirtino, kad jis matė, kaip kaltinamasis trenkė jo draugui. Dėl to jis jautėsi negerai, buvo išsigandęs, jam buvo nemalonu tai matyti.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal V. G. 2012-12-20 pareiškimą (b.l.2).
Iš gimimo liudijimo nuorašo (b.l.31) matyti, kad N. V. gimęs (duomenys neskelbtini).
2012-12-20 asmens apžiūros (b.l.35-37) procesinio veiksmo metu N. V. buvo apžiūrėtas ir fotografuotas. Apžiūros metu konstatuota, jog vaiko burnoje nėra priekinio danties, matosi kraujosruva ant viršutinės lūpos kairės pusės.
Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G343/12(12) (b.l.33-34) nurodyta, kad galimai aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu, kieto buko daikto poveikyje, o tai galėjo gautis ir suduodant smūgį kumščiu, N. V. padaryta kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje kairėje pusėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės III-čio (23) danties išmušimas, tai yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas.
Įvykio vietos apžiūros protokole (b.l.3-6) nurodyta, kad apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), yra vieša vieta.
Iš daiktų pateikimo protokolo (b.l. 18) matyti, kad V. G. pateikė apžiūrai dantį nurodydama, kad tai yra jos sūnaus išmuštas dantis. Apžiūros protokole dantis buvo apžiūrėtas, fotografuotas ir prijungtas prie bylos (b.l.19-22).
Iš parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (b.l.38-40) matyti, kad N. V. atpažino L. M., kaip asmenį, jo pavadintą „L.“, kuris jį mušė, išmušė dantį.
Apžiūrėjus dantį (b.l. 22) matyti, kad dantis yra perskilęs pusiau.
Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma, nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 20 d. apie 15.15 val., L. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - netoli parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, apkaltinęs metalo vagyste mažametį N. V., gim. (duomenys neskelbtini), du kartus ranka sudavė jam į veidą, tuo padarydamas N. V. kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje kairėje pusėje, viršutinio žandikaulio kairės pusės 3-iojo danties išmušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jam fizinį skausmą.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį...“. Objektyviai nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, stumiant ir pan. Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama tiesiogiai arba per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai arba turtui. Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d., būtina įrodyti šiuos objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius - veikos padarymo vietą, padarytos veikos (veiksmų) pobūdį, kilusius padarinius. Viešoji vieta teismų praktikoje suprantama kaip tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais: įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Šie veiksmai gali pasireikšti viešojoje vietoje tiek tada, kai aplink yra kitų žmonių (nepagarbos demonstravimas aplinkiniams), tiek ir tada, kai aplink žmonių nėra (nepagarbos demonstravimas aplinkai). Pagal teismų praktiką smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti esminį viešosios tvarkos pažeidimo požymį (padarinius) - sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan.
Byloje surinkti įrodymai, tai yra asmens apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvada, gimimo liudijimo kopija, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolas, įrodo, kad prieš mažametį N. V. buvo smurtauta ir smurtauta kaltinime nurodytu laiku ir būdu, dėl ko nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas, jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo būtent kaltinamasis L. M.. Nors kaltinamasis kaltu neprisipažino, jo kaltę įrodo nukentėjusiosios V. G. (BK 20 str. 3 d.), pagarsinti mažamečio nukentėjusiojo N. V. ikiteisminio tyrimo teisėjo užfiksuoti parodymai, kurie yra vienodi, nuoseklūs ir logiški tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismui apklausus V. G. - teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusieji nuo pat pradžių nuosekliai laikėsi pozicijos, kad mažametį N. V. sumušė kaltinamasis. Kaltinamojo kaltę įrodo ir pagarsinti ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausto mažamečio liudytojo L. J., mačiusio nukentėjusiojo sumušimo faktą, parodymai bei liudytojo Z. S., kuris matė, kaip kaltinamasis priekaištavo mažamečiui dėl vagystės, parodymai. Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir byloje išnagrinėti jau paminėti rašytiniai įrodymai, tame tarpe ir parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas. Kaltinamasis nurodė, kad nei su nukentėjusiaisiais, nei su liudytoju L. J., ar jo artimaisiais, jis nebuvo konfliktiniuose santykiuose, kodėl jie jį apkalba, paaiškinti negali. Esant tokiai situacijai, nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtino liudytojo L. J. parodymai ir kiti paminėti rašytiniai įrodymai, teismas remiasi, nes neturi pagrindo jais netikėti, tai yra byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad yra siekiama kaltinamąjį melagingai apkaltinti, nėra jokio pagrindo suabejoti nukentėjusiųjų ir liudytojo L. J. parodymų patikimumu. Nėra absoliučiai jokių duomenų, kad mažametis nukentėjusysis būtų buvęs sužalotas ne kaltinamojo. Todėl kaltinamojo neprisipažinimas padarius nusikaltimą vertintinas kritiškai, kaip jo siekimas išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.
Nusikaltimas, numatytas LR BK 140 str. 2 d. padaromas tik tyčia, tiesiogine arba netiesiogine. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog mušdamas ar kitaip smurtaudamas gali sukelti fizinį skausmą, padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą ir to siekia arba sąmoningai leidžia kilti tokiems padariniams. Byloje surinktų įrodymų visuma, kaltinamojo panaudotų smurtinių veiksmų kiekis, sudavimas kumščiu, suduotų smūgių pasekmės, kurios patvirtina, jog vaikui suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs, smūgių sudavimas į veido sritį, smurtavimas prieš mažametį vaiką, apie ką kaltinamasis, kaip jis pats teismui patvirtino, žinojo, smurtavimas prieš vaiką, kurio fizinis sudėjimas, lyginant su kaltinamojo fiziniais duomenis, akivaizdžiai skiriasi, leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Kaltinamasis, būdamas suaugęs ir psichiškai sveikas, tai yra suvokdamas savo veiksmus, galėdamas ir privalėdamas juos valdyti, turėjo suprasti ir suprato savo veikos pavojingumą, numatė galinčias kilti pasekmes - kad dėl jo smurtavimo prieš mažametį nukentėjusįjį jis sukels jam fizinį skausmą, gali padaryti ir sveikatos sutrikdymą, ir to siekė. Tarp kaltinamojo veikos ir pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nusikaltimas baigtas, nes sukeltos BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos pasekmės – mažamečiui nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nežymiai sutrikdyta sveikata.
Išnagrinėjus bylą taip pat nustatytą, jog kaltinamojo L. M. veiksmuose yra ir visi nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai, nes įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu, kuris sukėlė neigiamus padarinius, tai yra kaltinamajam mušant kitą žmogų, mušant mažametį vaiką, kuriam dėl panaudoto fizinio smurto buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, kas buvo atlikta viešoje vietoje – gyvenvietės gatvėje, dienos metu, netoli parduotuvės, kur ne tik galėjo būti, bet ir buvo pašalinis asmuo, matęs smurtinius kaltinamojo veiksmus – mažametis liudytojas L. J., kuris taip pat neabejotinai dėl to pasijautė nemaloniai, sutrikdytas, išsigandęs, ką jis pats patvirtino teisiamojo posėdžio metu, nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b.l.15-16), dėl kaltinamojo neteisėtų smurtinių veiksmų išsigandęs nukentėjęs vaikas, kuriam iš lūpos bėgo kraujas, labai verkė, verkdamas per gyvenvietę parbėgo namo, vaiko motina bėgo aiškintis su kaltinamuoju, kuris, viešoje vietoje gerdamas alkoholinį gėrimą, ir vaiko motinai pagrasino suduoti, dėl įvykio buvo iškviesta policija, rodo, jog kaltinamojo neteisėtais veiksmais akivaizdžiai realiai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje nustatyta, jog įvykio vieta šiuo atveju buvo viešoji vieta, tai yra vieta, kurioje turi teisę (gali) lankytis bet kurie kiti asmenys. Nors kaltinamasis ir neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jo kaltę ir šioje kaltinimo dalyje įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, tai yra nukentėjusiųjų ir liudytojų T. J. parodymai, kuriais teismas, kaip jau pasisakė, neturi pagrindo netikėti, iš dalies įrodo ir liudytojo Z. S. parodymai, kad kaltinamojo pokalbis su vaikas, kaltinant metalo vagyste, vyko viešoje vietoje. Įrodo ir teismo jau aptarti rašytiniai įrodymai. Įrodymų visuma nustatyta, kad nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., kaltinamasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Kaip jau teismas pasisakė, būdamas suaugęs ir psichiškai sveikas kaltinamasis privalėjo suprasti ir suprato, kad savo neteisėtus smurtinius veiksmus jis atlieka viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, suvokė, kad tai sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką, privalėjo suvokti ir suvokė, kad suduodamas kumščiu nukentėjusiajam gali jį sužaloti, akivaizdžiai situaciją netinkamai suprasdamas kaip savo tariamą - „teisę pamokyti“ vaikus, ir to norėjo. Kaltinamojo psichinį santykį su jo veika įrodo kaltinamojo veiksmų demonstratyvumas – savo jėgą demonstruojant prieš vaiką ir aiškiai suvokiant, kad situaciją stebi kitas vaikas, tuo akivaizdžiai ir niekuo nepateisinamai priešpastatant save aplinkiniams. Nusikalstama veika baigta, nes nukentėjusysis buvo sumuštas, sužalotas, įvykį matęs taip pat mažametis vaikas buvo sutrikę, buvo iškviesti policijos pareigūnai, visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta. Kadangi sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką mažamečiui nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kaltinamojo veika turi būti kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis.
Teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro kategorišką išvadą, kad L. M. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įrodyta nukentėjusiosios V. G., pagarsintais nukentėjusiojo N. V. ir liudytojo L. J. parodymais, kuriais teismas, kaip jau pasisakė, neturi pagrindo netikėti. Teismas daro išvadą, kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Bausmės skyrimo nuostatos. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – jo padaryti nusikaltimai nesunkūs, tyčiniai, baigti; į padarytos veikos motyvus ir tikslus – smurtas prieš pasipriešinti nesugebantį mažametį vaiką panaudotas iš nepagrįsto pykčio; į kaltininko asmenybę – neteistas, galiojančią administracinių nuobaudų neturi, pensininkas, seniūnijos charakterizuojamas kaip pažeidimų nedaręs, sveikas, neįgalumo neturi; atsižvelgia į tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių, tačiau yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė; į sukeltas pasekmes – mažamečiui nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, sukeltą fizinį skausmą, šiuo metu nukentėjusiojo dar jaučiamas pasekmes.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, L. M. skirtinos - BK 284 str. 1 d. numatyta arešto (BK 49 str.) ir BK 140 str. 2 d. numatyta laisvės atėmimo (BK 50 str.) bausmės. Bausmių dydžius, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (BK 54 str. 2 d.), nepriklausomai, nuo to, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 61 str.), nustatant mažesnius, nei galimų skirti bausmių vidurkiai, bausmes subendrinant apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę (BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p.) ir paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant (BK 75 str.), nes teismas viliasi, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslas kaltinamajam bus pasiektas be realaus bausmės atlikimo. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas neteistam kaltinamajam gali būti atidėtas minimaliam laikui (BK 75 str. 1 d.), kaltinamajam skiriant tokius įpareigojimus, kurie padarytų įtaką jo elgesiui, primintų, jog su silpnesniaisiais jis privalo elgtis brandžiai.
Kardomoji priemonė. Kaltinamasis sulaikytas nebuvo. 2013-01-09 jam buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l.60). Kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Civilinis ieškinys. Nukentėjusioji ir įstatyminė mažamečio nukentėjusiojo atstovė V. G. byloje pareiškė civilinį ieškinį (b.l.15-16) - 5000 Lt dydžio neturtinei žalai atlyginti, kurį teisiamojo posėdžio metu prašė priteisti iš kaltinamojo ne jos, kaip ji tvirtino klaidingai nurodyta civiliniame ieškinyje, bet jos vaiko – nukentėjusiojo N. V. naudai. Kaltinamasis su civiliniu ieškiniu sutiko iš dalies, sutiko nukentėjusiajai atlyginti iki 1000 Lt neturtinės žalos.
Civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.
Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. – tai ne tik asmens fizinis skausmas, bet ir dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 str. 2 d., kurioje nurodyta, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turi atsižvelgti į: 1) pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą.
Akivaizdu, kad nukentėjusysis N. V., būdamas mažamečiu, tai yra amžiaus, kuriam esant apsiginti prieš suaugusį asmenį negalėjo, ką kaltinamasis puikiai žinojo ir suvokė, dėl kaltinamojo tyčia panaudoto fizinio smurto, padaryto sužalojimo, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus. N. V. buvo apkaltintas vagyste, dėl kurios padarymo jo kaltė nebuvo nei kaip nors įrodyta, nei buvo bandyta tai padaryti, ir sumuštas viešoje vietoje, matant kitiems asmenims. Nustatyta, jog dėl įvykio nukentėjusysis buvo išsigandęs, patyrė stresą, pažeminimą, jam buvo praskelta lūpa, bėgo kraujas, buvo išmuštas pieninis dantis, savaitę laiko jautė fizinį skausmą, blogai miegojo, ėmė šlapintis į lovą, porą savaičių bijojo išeiti toliau savo namų durų, gėrė ir šiuo metu vis dar geria raminamuosius vaistus, be to, iki šiol, kaip tvirtina vaiko motina V. G., vaikas vis dar šlapinasi į lovą, ko nebuvo iki įvykio. Visos šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusiajam neturtinė žala buvo padaryta. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiosios ir įstatyminės mažamečio nukentėjusiojo atstovės V. G., pagarsinti nukentėjusiojo N. V. ir liudytojo L. J. parodymai, bet ir mažamečio nukentėjusiojo asmens apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvada.
Nustatant neturtinės žalos dydį teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje šiuo metu nėra duomenų, jog mažamečio patirtas fizinis smurtas ir dar likusios pasekmės trukdys jam gyventi visavertį gyvenimą ateityje.
Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusieji nereiškė civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti.
Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgiama ne tik į paminėtas aplinkybes, bet ir į kaltinamojo kaltę. Kaltinamasis, būdamas suaugęs, todėl mąstantis, fizinį smurtą mažamečio vaiko atžvilgiu panaudojo tyčia, tą padarė viešoje vietoje, kaltu neprisipažino, tai yra visiškai nesigailėjo. Nusikaltimą kaltinamasis padarė būdamas neblaivus. Nors kaltinamasis yra pensininkas, tačiau nėra neįgalus, jokių išlaikytinių neturi, turi paveldėjęs, bet savo vardu neįregistruoto turto, žemės, gyvena ūkiškai, rūko, rūkalams per mėnesį išleidžia apie 105 Lt (surūko pusę 7 Lt vertės cigarečių pakelio per dieną, tai yra 7 Lt x 15 d.= 105 Lt), todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamojo turtinė padėtis negali būti vertinama kaip labai sunki. Be to, sprendžiant apie neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai (kasacinė byla Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 3K-3-511/2004, Aukščiausiojo teismo 2008 m. liepos 3 d. „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinės žalos dydį, remiantis kriterijų visuma, pinigine išraiška nustato teismas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nukentėjusiajam N. V. nustatomas 3000 Lt atlygintinas neturtinės žalos dydis, nes tokio dydžio kompensacija, atsižvelgiant ir į teismų praktiką, nėra per didelė ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaltinamasis, vien atsisakęs ydingo įpročio rūkyti (apie 105 Lt per mėnesį), tokią sumą nukentėjusiajam turėtų galimybę atlyginti per 28-29 mėn. 3000 Lt neturtinės žalos suma priteistina mažamečiui nukentėjusiajam N. V. iš kaltinamojo L. M..
Daiktinis įrodymas. Dantį, pridėtą prie bylos (b.l. 22), nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti byloje.
Proceso išlaidos. Sutinkamai su BPK 103 str., procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, todėl iš kaltinamojo priteistini 18,50 Lt valstybės naudai.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 301-305 str., 307 str., teismas
n u s p r e n d ž i a:
L. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje (mažamečio asmens nežymus sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas ir viešosios tvarkos pažeidimas), ir nuteisti:
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį - 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų areštu;
remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo;
remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikui, L. M. įpareigojant: 1) per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atsiprašyti nukentėjusiųjų asmenų, tai yra N. V. ir V. G.; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Priteisti iš L. M. 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiojo N. V., gim. (duomenys neskelbtini), naudai.
Daiktinį įrodymą - dantį, pridėtą prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti byloje.
Priteisti iš L. M. 18,50 Lt (aštuoniolika litų 50 ct) proceso išlaidų valstybės naudai.
Nuosprendis per dvidešimt (20) dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui.
Teisėja Laima Šablevičienė