Civilinė byla Nr. e2S-667-755/2020

Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00438-2020-3

  Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

3.3.2.4; 3.3.1.15; 3.4.5.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 2020 m. spalio 1 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka,

   sekretoriaujant Rimutei Markelevičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M., jo atstovei advokatei Justinai Murauskaitei,

išvadą teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - Tarnybos) atstovei N. J.,

nedalyvaujant G. M.,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal G. M. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4093-356/2020 pagal A. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo taikymo,

n u s t a t ė:

                                                              I. Ginčo esmė

1.       A. M. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo, prašydamas nustatyti nepilnamečių ji ir G. M. vaikų N. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir E. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), laikiną gyvenamąją vietą kartu juo iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių su tuo reikalavimų.

2.       Nurodė, kad jis kreipėsi dėl privalomosios mediacijos, mediacijos procesas pradėtas, kol jis nesibaigė  teismui negali pateikti ieškinio. Nepilnamečiai vaikai N. M. ir E. M., esant jų pačių norui, nuo 2020 m. liepos 8 d. gyvena kartu juo jo asmeniniame bute. Siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir emocinį stabilumą, prašė laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų N. ir E. M. gyvenamąją vietą kartu su juo.

                                         II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2020 m. liepos 24 d. nutartimi prašymą tenkino. Taikė laikinąją apsaugos priemonę – nustatė nepilnamečių vaikų N. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir E. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) laikiną gyvenamąją vietą kartu su tėvu A. M. iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas.

4.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. M. ir G. M. turi nepilnamečius vaikus N. M., E. M., S. M.. A. M. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti nepilnamečių vaikų N. M. ir E. M. gyvenamąją vietą kartu su juo motyvavo tuo, kad nepilnamečiai vaikai – sūnūs N. ir E. – patys nusprendė gyventi kartu su juo, savo tėvu, o G. M., esant jų santykiams įtemptiems, elgiasi netinkamai ir nepagarbiai ne tik jo, bet ir vaikų atžvilgiu, įtikinėja vaikus pakeisti savo apsisprendimą, taiko jų atžvilgiu psichologinį spaudimą, nuteikinėja vaikus prieš tėvą. Jis su nepilnamečiais vaikais N. M. ir E. M. gyvena asmeninės nuosavybės teise jam priklausančiame bute, kuris yra netoli namo, kuriame gyvena sūnų motina su nepilnamete dukra S. M., kuri išreiškė norą gyventi kartu su mama.

5.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai (reiškiama neigiama nuomonė apie tėvą vaikų akivaizdoje; bandoma daryti poveikį vaikams dėl jų pasirinkimo gyventi su juo; neatsakingai mažamečiam vaikui pavedama iš šeimos būsto išnešti ieškovo vartojamus vaistus; vaikui teigiama, kad motinos jis yra labai mylimas, kad jų niekas nenugalės ir kt.), leido padaryti išvadą, kad prašymas dėl tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir būsimo ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino.

                                         III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Atskiruoju skundu G. M. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. liepos 24 d. nutartį. Po atskirojo skundo priėmimo, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, kuriuos prašė prijungti prie bylos. Apeliantės pagrindiniai argumentai:

6.1.                      Pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, priimta išklausius tik vienos šalies argumentus, nors klausimas susijęs su nepilnamečių vaikų interesais. Teismas turėjo informuoti ją apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, suteikiant galimybę pateikti savo poziciją šiuo klausimu. Šiuo metu broliai yra išskirti su seserimi, nes jie gyvena su tėvu, o dukra, jų sesuo – su ja.

6.2.                      Šiuo metu vyksta šalių mediacijos procesas, todėl teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių kol jis nėra baigtas.

6.3.                      Iki ginčo nutarties priėmimo, vaikams nebuvo draudžiama bendrauti su tėvu, jie kartu praleisdavo tiek laiko, kiek norėjo. Mano, kad ginčo nutartimi sudaromos prielaidos konstatuoti, kad tėvo gyvenamoji vieta yra įprasta vaikams.

6.4.                      Dėl jos elgesio nėra iškilusi grėsmė vaikams, sūnūs iki nutarties priėmimo gyveno su motina, o dabar į namus nebeateina.

6.5.                      Teismas nepagrįstai padarė išvadas jos nenaudai. Teismas neįvertino, kad skyrybų iniciatorius yra A.M., jis, naudodamas psichologinį ir fizinį smurtą prieš atsakovę vaikų akivaizdoje bei nekontroliuodamas vaikų buvimo prie kompiuterio laiko, daro neigiamą įtaką vaikams.

7.       Atsiliepimu į atskirąjį skundą ir teismo posėdžio metu A. M. prašė atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atmesti apeliantės prašymą dėl įrodymų prijungimo. Pateikė papildomus rašytinius įrodymus. Atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai:

7.1.                      Abu jo ir G. M. sūnūs pareiškė norą gyventi su tėvu ir ši pozicija prasidėjus mokslo metams tik stiprėjo. N. M., priešingai, nei teigiama atsiliepime, mokslo metais pradėjo leisti netgi daugiau laiko kartu su A. M., pasitaiko savaičių, kai N. M. pas apeliantę leidžia tik 1 ar 2 dienas per savaitę, tuo tarpu E. M., kaip ir anksčiau, laiką leidžia su mama tik bendravimo susitarime nustatyta tvarka.

7.2.                      G. M. Tarnybai yra pateikusi ne vieną skundą, tačiau nei vienu atveju nebuvo konstatuota, kad jis netinkamai rūpintųsi vaikais, netinkamai tenkintų jų poreikius ar kitaip pažeistų jų teises.

7.3.                      Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės leidžia išvengti fizinio vaiko laisvės apribojimo, policijos pareigūnų kvietimo, destruktyvaus ir pavojingo atsakovės elgesio ir pan. Mano, kad tiek pritaikytos laikinos apsaugos priemonės, tiek jo stropiai vykdomos specialistų rekomendacijos, psichologinės pagalbos vaikams teikimas, leido stabilizuoti situaciją, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones vaikai patirtų žalą, situacija vėl taptų sunkiai valdoma ir prognozuojama.

7.4.                      Nurodo, kad vaikai jau įprato prie šalių patvirtintos bendravimo tvarkos, šalys stengiasi jos laikytis, o tai dar vienas situaciją stabilizuojantis veiksnys.

8.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui rašytinius įrodymus: susitarimą dėl bendravimo su vaikais, psichologo ataskaitas. Tarnybos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl vykstančio santuokos nutraukimo proceso vaikų situacija nėra gera. Nurodo, kad sąlygos vaikams gyventi yra pas abu tėvus geros, tačiau esant konfliktinei šalių situacijai, siūlo, siekiant užtikrinti stabilumą vaikams, laikinųjų apsaugos priemonių nekeisti.  

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

10.       Šalių pateiktų papildomų rašytinių įrodymų prijungimo klausimas buvo išspręstas 2020 m. rugsėjo 24 d. teismo protokoline nutartimi. Teismas prijungė prie bylos įrodymus, kurie tiesiogiai susiję su bylos esme –Tarnybos dokumentus.

11.       Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

12.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti, teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinių interesai (CPK 178 straipsnis).

13.       Apeliantės teigimu, vykstant privalomosios mediacijos procesui, negalėjo būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

14.       Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, laikinosios apsaugos priemonės vykstant privalomai mediacijai gali būti taikomos.

15.       G. M. atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones neturėdamas visų įrodymų ir nežinodamas jos nuomonės dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

16.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas nereikalauja informuoti kitus asmenis apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimą (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Teisė spręsti, ar konkrečiu atveju klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus atsakovui, priklauso teismui. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių – laikino vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, jai turėjo būti sudaryta galimybė pateikti savo poziciją nagrinėjamu klausimu. Tačiau pastebimą, jog teise teikti atsikirtimus G. M. pasinaudojo paduodama atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teisme jai buvo sudaryta galimybė asmeniškai teikti paaiškinimus teismo posėdyje, tačiau apeliantė, neatvykdama į posėdį, šia teise nepasinaudojo.  Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, išnagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs apie tai apeliantei.

17.       Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad šalys gyvena skyrium, jų nepilnamečiai sūnūs nuo 2018 m. liepos 8 d. faktiškai gyvena su A. M.. Taigi, teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones – nustatęs laikiną šalių sūnų gyvenamąją vietą su tėvu, iš esmės tik konstatavo faktinę padėtį. 

18.       Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino, padaręs išvadą, kad siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų apsaugą nuo neigiamo poveikio bei ginčų, yra pagrindas šalių sūnų gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu. Taigi buvo pagrindas, atsižvelgus į šalių konfliktinius santykius, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir atskirojo skundo argumentai bei prijungti bylos rašytiniai įrodymai jo nepaneigia.

19.       Atsižvelgiant į šalių pozicijas, išdėstytas jų procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje (A. M.), Tarnybos atstovės nuomonę, byloje pateiktas psichologo ataskaitas, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus - kad šiai dienai situacija stabilizavosi, šalių vaikai laisvai bendrauja su abejais tėvais, pagal patvirtintą šalių bendravimo su vaikais tvarką, jiems įprasta gyvenamoji vieta pasikeitė nežymiai, nes šalys gyvena netoli viena nuo kitos(toje pat gatvėje, už kelių šimtų metrų nuo motinos gyvenamosios vietos), taip pat atsižvelgiant, kad vaikai neišskiria nei vieno iš tėvų reikšmingumo, byloje nėra objektyvių duomenų, kad šalių sūnums gyvenant su vienu iš tėvų (tėvu), aplinka, kurioje jie šiuo metu gyvena, būtų nesaugi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiai dienai nėra pagrindo konstatuoti vaikų gyvenamosios vietos su jų tėvu netinkamumą ir būtinumą keisti vaikams jau įprastą gyvenamąją aplinką bei naikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

20.       Kaip minėta aukščiau, A. M. nedraudžia vaikams bendrauti su jų motina, bendravimas vyksta pagal jau nusistovėjusią tvarką – sūnus bendrauja su mama kas antrą savaitgalį, vieną dieną į savaitę vaikai (antradieniais) nakvoja pas mamą, tačiau vaikai gali eiti pas mamą ir nakvoti pas ją bet kurią nesutartą dieną, taigi šiai dienai yra nusistovėjusi tam tikra vaikų dienotvarkė, įprastinė aplinka, kurios pakeitimas iki teismo procesinio sprendimo santuokos nutraukimo byloje priėmimo, atsižvelgiant į tai, kad vaikai ir šiuo metu jaučiasi emociškai nestabiliai, gali turėti neigiamos įtakos vaikams, jų emociniams išgyvenimams.

21.       Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, esant konfliktiškiems šalių santykiams, vykstant skyrybų procesui, siekiant išvengti vaikų įtraukimo į suaugusiųjų tarpusavio nesutarimus, galimas manipuliacijas vaikų atžvilgiu, šiuo konkrečiu atveju vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų yra tikslingas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šalių sūnų laikinas gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, nepažeidžia nei šalių, nei vaikų teisių bei teisėtų interesų bei leidžia išlaikyti pastovią, aiškiai apibrėžtą padėtį iki teismo procesinio sprendimo priėmimo.

22.       Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų pasaugos priemonių taikymo paskirtis nėra susijusi su ginčo išnagrinėjimu, todėl vaikų gyvenamosios vietos ir kiti santuokos nutraukimo metu sprendžiami klausimai, bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės. 

23.       Kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamam klausimui teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (duomenys neskelbtini) m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/(duomenys neskelbtini) ir kt.).

24.       A. M. prašė pripažinti bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti iš G. M. išlaidas, patirtas už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo sudarymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t, y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų priimant tarpines nutartis, nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos, jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr.e3K-3-280-219/2018).

25.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad  naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalis).

        Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r ė:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                Eigirdas Činka