Civilinė byla Nr. e2A-2023-866/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35503-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.13

                                                                                                                                                                                                                                                                                                 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Ramunės Mikonienės ir Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „CTLF“, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Arch-1“ dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, A. P., AS „If P&C Insurance”, veikiantis per Lietuvos filialą.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ieškovė, inspekcija) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi, prašė:

1.1.                      Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. išduotą statybos leidimą Nr. 119/13-2291;

1.2.                      Įpareigoti UAB „CTLF“ per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo savo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos ir UAB „Arch- 1“ lėšomis pašalinti statybos, atliktos žemės sklype (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas statybos leidimas Nr. 119/13-2291, padarinius – nugriauti statinį (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę;

1.3.                      Jei UAB „CTLF“ per prašomą terminą neįvykdys 2 punkte nurodyto reikalavimo, įpareigoti atsakovę mokėti po 30 Eur baudą į ieškovės sąskaitą už kiekvieną uždelstą reikalavimo nevykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti statybos padariniai, pasibaigimo;

1.4.                      Teismo sprendime nustatyti, kad UAB „CTLF“ per 6 mėnesius savo lėšomis nepašalinus statybos, atliktos žemės sklype (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas statybos leidimas Nr. 119/13-2291, padarinių, t. y. nenugriovus statinio ir nesutvarkius statybvietės, šiuos padarinius turi teisę pašalinti ir sutvarkyti statybvietę ieškovė UAB „CTLF‘ lėšomis.

2.       Ieškinyje ieškovė nurodė, kad vykdydama pareigą atlikti teisės aktuose nustatytą statybos valstybinės priežiūros funkciją atliko patikrinimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugpjūčio 9 d. išduoto statybos leidimo Nr. 119/13-2291 ir vykdomų statybų teisėtumo. 2016 m. liepos 29 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. PS1-62, patikrinimo išvadose nurodyta, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai. Ieškovės nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir VMSA) patikrinusi ir pritarusi projektui, taip pat išduodama statybą leidžiantį dokumentą, netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas, dėl ko statybos leidimas išduotas neteisėtai. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija taip pat netinkamai vykdė savo funkcijas pritardama projektui, kurio sprendiniai pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. reglamento reikalavimus, Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sprendinius. Pagal projektuotojo UAB „Arch-1“ parengtą projektą VMSA UAB „CTLF“ išdavė statybos leidimą, kuriuo buvo leista statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatą, kategorija – neypatingas. Žemės sklypui (duomenys neskelbtini) nustatytos Pavilnių regioninio parko specialiosios žemės naudojimo sąlygos: nacionaliniai ir regioniniai parkai, geologiniai draustiniai.

3.       Žemės sklypas yra Lyglaukių geomorfologiniame draustinyje. Lyglaukių geomorfologinio draustinio tikslas yra išsaugoti ilgus erozinius atragius, sudarančius sudėtingą atragių sistemą. Lyglaukių geomorfologinis draustinis yra gamtinis draustinis, Projekto sudėtyje esančiame žemės sklypo plane matyti, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir gretimų sklypų reljefas yra nelygus, gyvenamas namas šiame sklype suprojektuotas arčiau nei 50 m nuo greta esančio šlaito, kurio nuolydis didesnis nei 15 laipsnių, viršutinės briaunos. Žemės sklype iki 2013 m. vasario 5 d. buvo įregistruotas gyvenamasis namas, kadastro byloje nurodytas 280 kub. m tūris, o suprojektuoto statinio projekto bendrųjų rodiklių lentelėje numatytas gyvenamojo namo tūris 1 856,50 kub. m Taigi projektuojant gyvenamąjį namą akivaizdžiai didinamas jo tūris, nors tai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktui ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punktui. Žemės sklypas patenka į sugriežtinto vizualinio reguliavimo zoną, kurioje sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje turi būti išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus.

4.       Suprojektuotu gyvenamuoju namu pakeistas plotas ir aukštingumas. Išregistruotas namas buvo 64,64 kv. m ploto, 4,3 m aukščio, o suprojektuotas 504,39 kv. m ploto, 9,32 m aukščio gyvenamasis namas. Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. reglamentai numato, kad maksimalus leistinas užstatymo intensyvumas neurbanizuotose teritorijose yra 0,2, maksimalus sklypo užstatymo plotas - 300 kv. m. Suprojektuoto statinio intensyvumas – 0,56, užstatymo plotas 341 kv. m. Šie rodikliai akivaizdžiai viršija reglamentų nustatytus leistinus rodiklius. VMSA ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija negalėjo pritarti projektui ir negalėjo būti išduotas statybos leidimas. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad prie neteisėtai išduoto statybos leidimo tiesiogiai prisidėjo ir projektuotojas UAB „Arch-1“, kuris pagal statytojo sumanymą, rengdamas statinio projektą, prisiima atsakomybę, kad projektas atitinka imperatyvias įstatymų nuostatas.

5.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir savivaldybės administracija, administracija) atsiliepimu prašė ieškinį atmesti pritaikius ieškinio senatį ir/arba kaip nepagrįstą.

6.       Savivaldybės administracija negali būti pripažinta atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus išduodant leidimą, kadangi jį išdavė teisėtai ir pagrįstai, esant galiojantiems Direkcijos suderinimams ir išduotoms 2012 m. liepos 19 d. specialiosioms projektavimo sąlygoms statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti saugomojoje teritorijoje Nr. 29-31, taip pat Direkcijos 2012 m. lapkričio 15 d. aprobuotiems projektiniams pasiūlymams Nr. 35-62. Savivaldybės administracija vadovaujasi Direkcijos už saugomų teritorijų apsaugą atsakingos institucijos suderinimais ir išduotais specialiais aktais, t. y. specialiosiomis projektavimo sąlygomis ir aprobuotais projektiniais pasiūlymais, ir netikrina Direkcijos pagal kompetenciją atliktų veiksmų teisėtumo. Direkcijos išduotos saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai konkrečiam statinio projektui yra esminis dokumentas, kurio pagrindu rengiami ir derinami statybos projektai saugomose teritorijose, todėl išduotoms specialiosioms projektavimo sąlygoms ir pritarta projekto sprendiniams, atsakovė neturėjo abejoti dėl projekto sprendinių atitikimo teisės aktų reikalavimams ir neturėjo pagrindo neišduoti statybos leidimo.

7.       Statytojas įsigijo neužstatytą žemės sklypą, todėl STĮ draudimas didinti statinio tūrį šlaituose negali būti taikomas, kadangi leidimas išduotas naujo statinio statybai, o ne jau pastatyto statinio parametrų keitimui. Pažymi, kad inspekcija neteisingai skaičiuoja statybos sklypo užstatymo intensyvumo rodiklį, kadangi lygina viso ginčo statinio bendrąjį plotą su visu statybos žemės sklypo plotu. Pagal statybos leidimą yra statomas vieno aukšto su cokoliniu aukštu vienbutis gyvenamasis pastatas. Pagal tuo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą ieškovė apskaičiuodama užstatymo intensyvumą pagal projekto sprendinius, negalėjo vertinti cokolinio aukšto ploto.

8.       Savivaldybės administracijai nėra aišku, kokiu būdu ieškovė apskaičiavo, kad statybos žemės sklypo užstatymas yra 341 kv. m, nors projekte (bendrųjų rodiklių lentelėje) yra aiškiai nurodyta, kad sklypo užstatymas su terasa siekia 263,06 kv. m, t. y. neviršija Vilniaus miesto teritorijos bendrame plane iki 2015 m. nustatyto dydžio. Siekiant statyti naują statinį ir gauti tam reikalingą leidimą, pareiga užtikrinti, jog laikomasi teisės aktų reikalavimų, tenka statytojui ir statybos dalyviams – statinio projektuotojui ir statinio projekto vadovui. Statytojas prisiima bet kokią riziką, susijusią su galimo statybą leidžiančio dokumento panaikinimu, nepateikdamas savivaldybei visų įstatymo reikalaujamų dokumentų, reikalingų statybą leidžiančio dokumento išdavimui, t. y. pats statytojas atsakingas už galimai patirtus nuostolius panaikinus statybą leidžiantį dokumentą. Už dokumentų atitiktį teisės aktams atsakomybė tenka būtent projektuotojui, taip pat numatyta ypatinga atsakomybė ir statinio projekto vadovui.

9.       Ieškovė prašo taikyti griežčiausią statybos padarinių šalinio priemonę – statinio nugriovimą, nors savivaldybės administracijos teigimu, teismų praktika ir teisės aktai numatė, jog statinių nugriovimas nėra vienintelė ir neišvengiamai taikoma statybos padarinių šalinimo pasekmė. Ieškovė ieškinyje neįrodinėja, kad ginčo statinio statyba apskritai yra negalima, todėl teismas priimdamas sprendimą, tuo atveju, jei panaikintų leidimo galiojimą, turėtų spręsti dėl nurodytų nuostatų taikymo.

10.       Atsakovė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir/ar dėl praleisto ieškinio senaties termino.

11.       Nurodė, kad Direkcija tinkamai vykdydama savo funkcijas 2012 m. lapkričio 19 d. išdavė Specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti saugomojoje teritorijoje. Specialiosiose projektavimo sąlygose nurodyti reikalavimai yra Direkcijos kompetencijos ribos, už kurias ji atsako. Teigia, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimai nėra pažeisti, nes šlaito prie kurio pastatytas gyvenamasis namas, nuolydis neviršija 15 laipsnių. Direkcija užtikrino kraštovaizdžio ir gamtos objektų apsaugą, tinkamai vykdė jai pavestas funkcijas, jos veiksmai yra teisėti ir priešingų įrodymų byloje nėra.

12.       Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu su ieškiniu sutiko.

13.       Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija išduodama statybos leidimą patikrinusi ir pritarusi gyvenamojo namo statybos projektui netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas. Pažymi, kad gyvenamojo namo tūris padidintas 6,6 karto, suprojektuotu namu pakeistas buvusio gyvenamojo namo plotas ir aukštingumas, pakeistas suprojektuoto gyvenamojo namo užstatymo intensyvumas neurbanizuotose teritorijose. Mano, kad Direkcija neturėjo pritarti projektui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo išduoti statybos leidimo. Institucijos turėjo visą reikiamą medžiagą, privalėjo įvertinti tai, kad žemės sklypas yra valstybės saugomojoje teritorijoje – valstybiniame parke, tačiau savo darbą vykdė aplaidžiai, neįvertino situacijos, nepatikrino saugomos teritorijos planavimo dokumentų. Nurodo, kad pritaria išdėstytai pozicijai dėl statybos padarinių šalinimo būtinybės.

14.       Trečiasis asmuo AS „If P&C Insurance”, veikiantis per Lietuvos filialą, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog reikalavimas dėl trečiajam asmeniui padarytos žalos per nustatytą terminą dėl draudėjo netinkamai suprojektuoto statinio nei draudikui, nei pačiam draudėjui nėra ir nebuvo pateiktas, todėl neįvykus numatytam draudžiamajam įvykiui, negali kilti ir draudėjo civilinė atsakomybė. Pažymi, kad trečiųjų asmenų (įskaitant užsakovą) patirti nuostoliai, kurie nėra susiję su asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar turto sugadinimu/sunaikinimu, nėra statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas. Atitinkamai draudikui nekyla pareiga nukentėjusiajam trečiajam asmeniui pagal draudimo sutartį atlyginti tokio pobūdžio žalą (nuostolius). Mano, kad draudiko įtraukimas į civilinę bylą nėra tikslingas.

15.       Trečiasis asmuo UAB „Arch-1“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad į bylą pateikti UAB „Geokada“ matavimai yra pagrįsti netinkama metodika, nes matuojamas ne visas šlaitas, o ieškovės nurodyta jo dalis, ir todėl gaunami neteisingi duomenys. UAB „Tiksli riba“ matavimai ir paaiškinimai visiškai paneigia ieškovės matavimus ir išvadas. Projektavimo darbai buvo vykdomi remiantis Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1820V, kuriuo buvo patvirtintos statybos žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbitni), ribos ir plotas, taip pat nustatyti naudojimo teisių apribojimai. Šiuo dokumentu žemės sklypui buvo nustatytas 2 aukštų su mansarda sklypo užstatymo aukštingumo rodiklis ir šis rodiklis buvo išlaikytas. Vadovaujantis ieškovės išaiškinimu, užstatymo intensyvumas nėra esminis rodiklis, o išvestinis rodiklis. Net jei būtų nustatytas nukrypimas nuo šio ne esminio statinio rodiklio, svarbu tai, kad ieškovė nenurodė, kaip šis pažeidimas neigiamai įtakoja viešąjį interesą, Lyglaukių geomorfologinio draustinio saugomą elementą - atragius. Pažymi, kad nei projektavimo įmonė, nei projektavimo darbų vadovas tiesiogiai nedalyvavo statybą leidžiančių dokumentų išdavime. Statybos leidimų išdavimas yra sudėtinga procedūra, kurioje dalyvauja daugybė specialistų, kurių pareiga patikrinti projekto ir kitų dokumentų atitiktį teisės aktams.

16.       Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo prašė ieškinį tenkinti.

17.       Papildomai paaiškino, kad ieškovę tikrinti ginčijimo leidimo teisėtumą įpareigoja teisės aktai. Ieškovė ginčijamo statybos leidimo teisėtumo tikrinimo procedūrą pradėjo gavusi pranešimą iš žiniasklaidos. Pranešimas nepaliktas nenagrinėtas, nes kilo įtarimų, kad yra pažeistas viešas interesas. Terminas per kurį kreipiasi Inspekcija į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo yra numatytas Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte – per du mėnesius nuo institucijos kuri kreipėsi dokumento priėmimo dienos, todėl termino kreiptis į teismą nepraleido, dėl ko prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas kaip nepagrįstas. Patikslina, kad savivaldybės administracija ne tik išduoda statybą leidžiantį dokumentą, bet ir turi pareigą pagal kompetenciją patikrinti statinio projekto sprendinius. Mano, kad STĮ numatytas draudimas didinti statinio tūrį taikytinas tiek tuo atveju, kai prieš tai sklype buvo statinių, tiek tuomet, kai statinių nebuvo. Sklypo užstatymo intensyvumo rodiklio skaičiavimas atliktas teisingai, kadangi statinys pagal turimus duomenis, yra dviejų aukštų. Užstatymo plotas, bendrųjų sklypo ir statinių rodiklių lentelės 1.2 punkte (263,03 kv. m) nurodytas klaidingai, kadangi užstatymo plotas vadovaujantis STR „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punkte numatytu apibūdinimu, yra statinio pirmojo aukšto horizontalios projekcijos ir už jos ribų esančios rūsio dalies horizontalios projekcijos plotų suma. Sudauginus pirmojo aukšto matmenis gautas 341,38 kv. m plotas.

18.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė tripliką, kuriuo prašė ieškinį atmesti pritaikius ieškinio senatį ir/arba kaip nepagrįstą.

19.       Papildomai nurodė, kad nesant Priežiūros įstatyme 25 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytų išimčių, ieškovė negalėjo atlikti leidimo tikrinimo procedūrų. Net ir laikant, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas Priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas terminas, bet kuriuo atveju ieškovė privalėjo pirmiausiai priimti konkretų sprendimą dėl kreipimosi į teismą – toks sprendimas į bylą nebuvo pateiktas, dėl ko nėra pagrindo svartyti šios teisės normos taikymo. Pažymi, kad atsakovės atsakingi darbuotojai tik patikrina, ar projekte nurodyti sprendiniai ir kiti rodikliai atitinka teisės aktų reikalavimus. Neteisingų statinio rodiklių nurodymas sudaro pagrindą spręsti ne dėl tikrinančiojo, bet dėl tokius duomenis pateikusio asmens veiksmų teisėtumo ir atsakomybės. Ieškovė nepagrįstai ignoruoja Direkcijos funkcijas ir turimą atsakomybę leidimo išdavimo procese.

20.       Liudytojas A. M. teismo posėdžio metu paliudijo, kad atliko įvertinimą, vieta jam žinoma, prieš tai toje vietoje buvo akmenų skaldykla, kuri išsikėlė; vyrauja miesto kraštovaizdis ir jame gali būti miestietiška architektūra. Nurodė, kad statybos proceso metu vyko į vietą ir atragiai nebuvo pažeidžiami. Paliudijo, kad nors vieta saugoma, bet tai apima visą saugomą kompleksą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

22.       Teismas nurodė, kad šiuo atveju Aktą, kuriame konstatuotas (galimas) pažeidimas (neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas), ieškovė priėmė 2016 m. liepos 29 d. Nuo šio akto priėmimo skaičiuotina termino kreiptis į teismą pradžia. Kadangi ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 29 d., teismas laikė, jog ji nepraleido Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto 2 mėnesių termino ieškiniui pareikšti.

23.       Pasisakant dėl atsakovės UAB „CTLF“ argumento, jog statinio statybos vyko anksčiau ir ieškovė turėjo iki to laiko žinoti apie teisės pažeidimus, teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog tyrimas pradėtas gavus informaciją iš žiniasklaidos. Teismas laikė, kad ieškovės veiksmai gavus tokią informaciją ir siekis išsiaiškinti ar žemės sklype vykdoma statyba yra teisėta ir tik 2016 metais surašius Aktą, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė buvo neapdairi ar/ir nerūpestinga.

24.       Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad byloje neegzistuoja viešasis interesas, nurodant, jog ieškovė siekia užtikrinti Lyglaukių geomorfolinio draustinio, t. y. saugotinos teritorijos, kuriai nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą. Saugomų teritorijų apsauga yra reikšminga visuomeninė vertybė, todėl neabejotinai nagrinėjamu atveju egzistuoja gintinas viešasis interesas, kurį galimai gali pažeisti įstatymui prieštaraujantis Statybos leidimas.

25.       Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovė nepagrįstai remiasi STĮ numatytu draudimu didinti statinio tūrį šlaituose, nes Statybos leidimas išduotas naujo statinio statybai, o ne senojo statinio parametrų keitimui, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro išrašo, Registro  Nr.  10/147210 duomenis, kad pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), buvo sunaikintas ir išregistruotas 2013 m. sausio 10 d. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registro išrašo, Registro Nr. 1/28892 duomenimis, atsakovė UAB „CTLF“ 2013 m. gegužės 23 d. Mainų sutarties Nr.  Nr. 2037 pagrindu įsigijo neužstatytą žemės sklypą.

26.       Teismas taip nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog yra pažeisti STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyti reikalavimai, nes iš pateiktų UAB „Tiksli riba“ Žemės sklypo situacijos schemos ir jos paaiškinimo matyti, kad Žemės sklypo esančio žemės sklypo nuolydis nesiekia 15 laipsnių. Be to, bylos nagrinėjimo metu paskirtos ekspertizės išvados neginčijamai patvirtina, kad gyvenamasis namas nebuvo suprojektuotas ir nėra pastatytas arčiau kaip 50 metrų nuo šlaito, kurio nuolydis nėra didesnis kaip 15 laipsnių. Nurodytos ekspertizės išvadas teismas laikė objektyviomis ir patikimomis, nurodė, kad ekspertizės akto turinys nėra prieštaringas, išvados išplaukia iš tyrimo eigos, išvados pateiktos, atlikus išsamų tyrimą, išvados neprieštarauja atsakovų pateiktiems įrodymams.

27.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ekspertas išsamiai įvertinęs UAB „Geokada“ ir UAB „Tiksli riba“ pateiktus duomenis, situacijos schemas, atlikęs juose sudarytų brėžinių analizę, išsamiai detalizavo jų trūkumus, o būtent: nurodyta, kad UAB „Geokada“ situacijos schemoje nurodyta informacija nėra objektyvi – polinkio kampai apskaičiuoti ne viso šlaito, o tik jo dalies, tai neatspindi tikrosios faktinės vietovės situacijos bei neparodo tikrojo (mišraus) šlaito polinkių pokyčio bei vidutinio šlaito polinkio kampo. Tuo tarpu UAB „Tiksli riba“ aukščių plane irgi nustatyti trūkumai išvardinti ekspertizės akto 2.2.9 punkte (nenurodytas atstumas nuo pastato iki šlaito viršutinės briaunos, ne visos polinkio kampų matavimus žyminčios linijos tęsiasi iki šlaito apačios – papėdės; polinkio kampų matavimus žyminčios linijos išsidėsčiusios netolygiai; polinkio kampai apskaičiuoti tik pagal du žemės paviršiaus taškus, todėl neatspindi vidutini šlaito polinkio kampo, aukščių plano mastelis yra M1:1000, tačiau plane nurodytas M 1:500), tačiau nurodyti polinkių kampai yra artimi ekspertizės metu nustatytai tikrajai faktinei situacijai. Taigi teismas sprendė, jog neturi pagrindo abejoti eksperto pateiktomis išvadomis.

28.       Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal UAB „Geokada“ atliktus matavimus nuo šlaito briaunos nuolydis nurodytas kintančiu nuo 12 iki 21 laipsnių, o ne konstatuotas šlaito nuolydis yra didesnis nei 15 laipsnių. Teismo posėdžio, įvykusio 2019 m. spalio 16 d., metu ieškovė teigė, kad UAB „Geokada“ matavimai tikslesni, nes išmatuotas faktiškai šlaitas, matuota charakteringose atkarpose, tačiau paaiškinti, kurie taškai laikytini charakteringais, kurio dydžio ploto skaičiavimai turi būti atlikti, negalėjo, taip pat nepaaiškino ir nepagrindė, jog konkrečiu atveju UAB „Geokada“ šlaito matavimas nuo jo vidurio iki viršaus, o ne nuo viršaus iki apačios, yra tikslesnis, apskaičiuojant šlaito nuolydį. Taigi priešingai nei nurodė ieškovė, teismas sprendė, kad nėra galima daryti išvados, jog UAB „Geokada“ atlikti matavimai yra tikslesni nei ekspertizės akte. Ieškovė ir trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ekspertizės metu gautų išvadų ir nustatytų UAB „Geokada“ schemos trūkumų niekaip nepaneigė, teismo siūlymu, kompleksinės ar papildomos ekspertizės neprašė.

29.       Pasisakydamas dėl ieškovės akcentuojamų argumentų, kad joks teisės aktas nenumato, jog matuojant šlaitą yra vedamas vidurkis, bei būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-482-575/2019 padarytomis išvadomis, teismas nurodė, kad minėtoje byloje teismas numatė galimybę žemės sklypo nuolydį nustatyti specialisto (matininko ar geodezininko) pagalba, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta (ekspertui suteikta be kita ko matininko ir geodezininko kvalifikacija). Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyto termino „šlaitas“ ir namo statybos vietos vertinimas nepaneigia nagrinėjamojoje byloje pateikto šlaito apskaičiavimo ydingumo, dėl ko teismas laikė, kad spręsti, jog ekspertizės akte pateiktas šlaito nuolydžio įvertinimas/nustatymas prieštarauja sprendimo 44 punkte nurodyto teismo nutartyje pateiktam išaiškinimui, ar jis yra neteisingas ir juo vadovaujantis negalima, nėra pagrindo.

30.       Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad suprojektuotu gyvenamuoju namu buvo pakeistas plotas ir aukštingumas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 996 27.2 punktas), taip pat dėl argumentų, jog suprojektuoto statinio intensyvumas (0,56) ir užstatymo plotas (341 kv. m.) viršija Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. reglamentuose nustatytus leistinus rodiklius, nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1998  m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1820V Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto patvirtinimo patvirtinti Žemės sklypo ribos, sklypo naudojimo teisių apribojimai ir sąlygos. Šio sprendimo priede Forma1 nėra nustatyta gamtosaugos, paminklotvarkos ribojimų. Taip pat priede nurodyta, kad Žemės sklypo paskirtis – gyvenamoji, aukštingumas – dviejų aukštų su mansarda sklypo užstatymas – 30 proc. keičiant sklypo tvarkymo režimą, vadovaujantis LR Teritorijų planavimo1995 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. 1-1120 ir LR Statybos įstatymo 1996 m.  kovo  19  d. įstatymu Nr. 1-1240. Nenustatyta, kad sprendimas nelaikytinas teritorijų planavimo dokumentu TPĮ 5 straipsnio prasme. Minėtas sprendimas ir jo priedas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl galiojantis ir, priešingai nei teigia ieškovė, nėra nustatyta pagrindų juo nesivadovauti.

31.       Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė UAB „CTLF“ siekdama parengti statybos techninį projektą privalėjo vadovautis anksčiau nurodytu sprendimu, kadangi toks reikalavimas buvo numatytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 30 d. išduotuose specialiuosiuose architektūros reikalavimuose. Taigi sprendimu statytojui kaip statybos Žemės sklypo savininkui, norint Žemės sklype užsiimti statybos darbais, buvo nustatytas ne didesnis kaip 2 aukštų su mansarda sklypo užstatymo aukštingumo rodiklis, kuris, kaip matyti iš Statybos leidimo projektinės dokumentacijos, priešingai nei teigia ieškovė, buvo išlaikytas. Teismas sutiko, jog nėra aišku kaip ieškovė apskaičiavo, kad žemės sklypo užstatymas siekia 341,38 kv. m, kadangi Projekte statinio rodiklių lentelėje yra nurodyta, jog sklypo užstatymo plotas siekia 263,04 kv. m. Taigi sklypo statinio aukštis, užstatymo plotas neviršija Vilniaus miesto teritorijos bendrame plane iki 2015 metų, Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 1820V nustatyto dydžio. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės kartu su dubliku pateiktas Projekto vadovo A. P. 2016 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinimas projektui Nr. 13/04/02 dėl klaidos.

32.       Teismas, vadovaudamasis TPĮ 2 straipsnio 36 punkte (2014 m. sausio 1 d. redakcija) užstatymo intensyvumo sąvokos išaiškinimu, sutiko, kad ieškovė, skaičiuodama užstatymo plotą statinio antrojo aukšto plotą, gauna sudauginusi išorės matmenų plotą, t. y. užstatymo plotą skaičiuoja ne pagal pirmojo aukšto (cokolinio aukšto) išorės matmenis, kaip tai numatė iki 2015 m. sausio 1 d. galiojęs Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 310 patvirtintos Reglamento STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 7 punktas.

33.       Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, 24 straipsnio 3 dalis, Statybos techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 43 punktas) pastato bendrojo ploto padidėjimą nepriskiria prie esminių statinio projektų sprendinių pakeitimui, todėl, priešingai nurodo ieškovė teismo posėdžio metu, nereikalinga naujos laidos sprendinių projekto. Dėl ko teismas laikė, kad Projekto vadovo paaiškinimas neprieštarauja Projektiniams sprendiniams, todėl ieškovės nurodomi paskaičiavimai dėl užstatymo ploto, aukštingumo ir užstatymo intensyvumo nepažeidžia reglamentų nustatytų leistinų rodiklių, dėl ko pastaruosius argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

34.       Taip pat teismas įvertino ieškovės pateiktą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m.  spalio mėn. Nr. (65)-D8(E) raštą, kuriame ministerija pateikė nuomonę, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoms, už kurių apsaugą ir tvarkymą atsakinga Vilniaus miesto savivaldybės administracija, individualūs apsaugos reglamentai nenustatyti, todėl vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorinių tipiniais apsaugos reglamentais. Ministerijos nuomone, kadangi tipiniuose reglamentuose ar kituose Saugomų teritorijų įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose nėra specifinių nuostatų, numatančių kitokią užstatymo intensyvumo ir užstatymo tankio rodiklių apskaičiavimo tvarką, nei nustatyta TPĮ, todėl šie rodikliai turėtų būti apskaičiuojami žemės sklypui TPĮ 2 straipsnio 39 ir 40 dalyse nustatyta tvarka. Tačiau ieškovei neteikiant į bylą užklausos konteksto, o rašte nuomonė teikiama ir dėl kito objekto bei, kaip nurodė ieškovė, jog raštas gautas mediacijos proceso metu, kai šalys derina įvairias pozicijas, todėl teismas vertino, kad iš pastarojo rašto negalima įvertinti, ar nuomonėje nurodytas teisinis vertinimas pateiktas atsižvelgiant į nagrinėjamojoje byloje nurodytas aplinkybes ir esančius įrodymus, dėl ko teismas pateikta nuomone nesivadovavo.

35.       Pasisakydamas dėl ieškovės ir trečiojo asmens akcentuojamų argumentų, jog yra pakeistas esamas vizualinis pobūdis, reikalinga išsaugoti esančią atragių sistemą, teismas nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad esamas statinys pažeidžia vizualinį kraštovaizdį, ardo esančią atragių sistemą. Taip pat niekaip nepaneigė architekto A. M. vertinimo (architektas padarė išvadą, kad sodybos vystymas/gyvenamojo namo statyba nepažeidžia kraštovaizdžio ir viešojo intereso) ar liudijimo neteisingumą (architektas paliudijo, kad esami atragiai pažeisti nebuvo, o pastatas buvo įžemintas į tą altitudę, į kurią reikėjo), neginčijo doc. Dr. Ričardo Skorupsko pateikto vertinimo ir išvadų (ekspertas pateikė savo ekspertines išvadas, kad statybos proceso metu, šalia Sapiegynės erozinio kalvyno esančiame santykinai lygiame ir periglacialinės erozijos nepažeistame pirminio reljefo paviršiuje, vykdyti sklypo sutvarkymo darbai nedaro neigiamos įtakos greta esantiems Lyglaukių geomorfologinio draustinio atragiams – kalvaragiams), o tik deklaratyviai teigia apie jų subjektyvų vertinimą.

36.       Teismas konstatavo, kad nors byloje ir egzistuoja viešasis interesas, tačiau jo pažeidimas nenustatytas, taip pat neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas leidžiantis daryti išvadą, jog atsakovai – Vilniaus miesto savivaldybė administracija spręsdama klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir jį išduodama, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija pritardama Projektui, projektuotojas UAB „Arch-1“ parengęs statinio Projektą, UAB „CTLF“ atlikusi statinio statybos darbus,- savo pareigas, susijusias savo kompetencijos apimtyje, vykdė netinkamai. Iš įrodymų visumos, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų solidarių veiksmų (neveikimo) neteisėtumo. Teismas nurodė, kad nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, negalima konstatuoti ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo atsakovams taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.246–6.249 straipsniai, CPK 177, 178, 185 straipsniai).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

37.       Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį tenkinti.

38.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nevertino Inspekcijos Patikrinimo aktu konstatuoto užstatymo intensyvumo pažeidimo ir dėl jo nepasisakė, tuo pažeisdamas CPK 270 straipsnio reikalavimą motyvuoti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nurodęs nagrinėjamu atveju privalomus taikyti ginčijamo Statybos leidimo išdavimo metu galiojusius Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius, nepagrįstai tik nurodė, kad atsakovė UAB „CTLF“ Projekte privalėjo vadovautis Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1820V „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini). ribų ir ploto patvirtinimo“, kadangi toks reikalavimas buvo numatytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. lapkričio 30 d. išduotuose specialiuosiuose architektūros reikalavimuose.

39.       Inspekcija nustatė, kad žemės sklypo užstatymo intensyvumas, remiantis Projektu (pastato aukštų brėžiniais ir šių antžeminių patalpų plotais), kurio pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas (Projekto Bendrosios dalies lentelėje „Bendrieji sklypo ir statinio rodikliai pagal STR 1.05.06:2010 5 priedą“ nurodytas projektuojamo pastato bendrasis plotas 504,39) yra  –  0,56 (504,39 kv. m /900 kv. m), nors Projekte nurodyta – 0,3 (tai fiksuota Inspekcijos Patikrinimo akte). Taigi įvertinus Projekto sprendinius ir Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius šis užstatymo intensyvumo rodiklis (0,56) akivaizdžiai daugiau nei du kartus viršija Vilniaus miesto bendrojo plano nustatytą leistiną užstatymo intensyvumo rodiklį (0,2). Apeliantės teigimu, net ir vertinant Projekte neteisingai nurodytą (paskaičiuotą) užstatymo intensyvumą (0,3) jis taip pat žymiai viršija leistiną Vilniaus miesto bendrajame plane nustatytą maksimalų rodiklį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šio rodiklio neatitikimų teisės aktų reikalavimams.

40.       Apeliantės teigimu, nėra pagrindo sutikti ir su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria teismas paneigė Inspekcijos Patikrinimo akte konstatuotą Vilniaus miesto bendrajame plane nustatyto maksimalaus leistino sklypo užstatymo ploto viršijimą. Teismas byloje vadovavosi išimtinai projektuotojo paaiškinimais dėl klaidos Projekte, visiškai nevertindamas to, kad kiekvienas statinio projektas turi būti parengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Akcentuoja, kad, statinio projektą derinantys subjektai prieš išduodant Statybos leidimą, turėjo vadovautis pateikta faktine medžiaga, t. y. pateiktu statinio Projektu, ir nustatę jo neatitikimus teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams – nederinti pateikto Projekto dėl Statybos leidimo išdavimo, nes pavyzdžiui: kaip matyti iš Projekto turinio ir projektuotojo paaiškinimo projekto brėžiniuose neteisingai nurodyti aukštų pavadinimai, todėl Projekto bendrosios dalies lentelėje „Bendrieji sklypo ir statinio rodikliai pagal STR 1.05.06:2010 5 priedą“ atitinkamai neteisingai nurodytas užstatymo intensyvumo rodiklis.

41.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisinis reglamentavimas pastato bendrojo ploto padidėjimą nepriskiria prie esminių statinio projektų sprendinių pakeitimui. Teigia, kad paties projektuotojo paaiškinime nurodyta, kad „Projekte nurodytas aukštų pavadinimas neatitinka įstatymu nustatytos užstatymo ploto skaičiavimo tvarkos“, be to, kaip minėta, Projekte neteisingai paskaičiuotas užstatymo intensyvumas, todėl akivaizdu, kad Projektas neatitiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (redakcija, galiojusi 2012 m. spalio 28 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) nuostatų. Projekte esant turinio neatitikimų, jie privalo būti taisomi pagal šio reglamento 48 punktą, kad Projekto keitimai, papildymai ir taisymai atliekami parengiant naujos laidos projektinių sprendinių dokumentą, suteikiant šiam dokumentui naują laidą. Jei Projekto dokumentai keičiami, papildomi ir taisomi kelis kartus, kiekvieną kartą dokumentui suteikiama nauja laida.

42.       Teigia, kad Projekte pagal projektuotojo paaiškinimus buvo neteisingai nurodyti cokolinis ir pirmasis projektuojamo statinio aukštai, pagal kuriuos skaičiuojamas užstatymo ploto rodiklis, be to, atitinkamai Projekte buvo neteisingai nurodytas užstatymo intensyvumo rodiklis todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė, kad Projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir dėl to padarytas teisės aktų pažeidimas tiek derinant Projektą, tiek ir jį rengiant. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo padaryti išvadą, kad pateiktas Projektas atitinka statybos projektui keliamus reikalavimus ir kad nauja projekto laida rengiama tik keičiant esminius projekto sprendinius, o priešingai, remdamasis bylos duomenimis turėjo pagrindą konstatuoti, kad pateiktų klaidingų ir teisės aktų neatitinkančių Projekto dokumentų pagrindu negalėjo būti išduotas ginčijamas Statybos leidimas.

43.       Skundžiamame Sprendime teismas daug dėmesio skyrė vertindamas, ar buvo pažeistas vizualinis kraštovaizdis, ko Inspekcija net neakcentavo. Tačiau nesuprantama, dėl kokių priežasčių nebuvo vertinami kiti esminiai statybų sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje ribojimai, kurie yra imperatyvūs ir privalomi bei nevertinami pagal papildomus kriterijus. Teismas visiškai neįvertino, ar Projekto sprendiniai ir pagal juos išduotas Statybos leidimas nepažeidžia imperatyvių Tipinių apsaugos reglamentų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) 27.2.1 papunkčio reikalavimų, nustatančių GAi zonos reguliavimą, nekeisti užstatymo intensyvumo, ploto, nedidinti aukštingumo. Šiuo atveju šie pažeidimai yra akivaizdūs.

44.       Teikdama ieškinį inspekcija paaiškino, kad remiantis VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo informacija, žemės sklype, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. ( - ), buvo registruotas vienas gyvenamasis namas ir lauko tualetas, kurie 2013 m. vasario 5 d. išregistruoti. Duomenų apie kitus statinius nėra. Išregistruotas gyvenamasis namas buvo 64,64 kv. m ploto, 4,3 m aukščio, o Projektu suprojektuotas 504,39 kv. m ploto 9,32 m aukščio gyvenamasis namas. Taigi buvusio statinio ploto parametrai viršijami beveik aštuonis kartus, aukščio – daugiau kaip du kartus. Vadinasi suprojektuotu gyvenamuoju namu žymiai keičiamas užstatymo intensyvumas, plotas bei aukštingumas. Toks akivaizdus teisės aktų nepaisymas pirmosios instancijos teismo negalėjo būti ignoruojamas ir turėjo būti vertinamas, tačiau tokia pareiga priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo atlikta.

45.       Apeliantės teigimu, Projektas neatitiko imperatyvių teisės aktų reikalavimų, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija tikrindama statytojo pateiktus dokumentus neatsižvelgė į Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl Projekto privalomo atitikimo teritorijų planavimo dokumentams, todėl pažeidė STR „Statybą leidžiantys dokumentai“) (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.) 9 priedo 1.8 papunktį, kuris nurodo, kad savivaldybės administracija tikrina, ar projekto sprendiniai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams.

46.       Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija, patikrinusi ir pritarusi Projektui esant akivaizdiems imperatyvių normų pažeidimams pažeidė STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 9 priedo 3.2, 3.3 papunkčius, kurie numato, kad tikrinama projektų sprendinių atitiktis reikalavimams, nustatytiems apsaugos reglamente (statinių išdėstymo žemės sklype, leistinų žemės sklypo užstatymo rodiklių, statinių formų, tūrių, medžiagiškumo), kituose veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiuose teisės aktuose (Saugomų teritorijų įstatyme, valstybinio parko ir / ar valstybinio draustinio nuostatuose, specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose ir kt.)

47.       Pažymi, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame Sprendime (Sprendimo 62 punktas), ieškovė nagrinėjamoje byloje pagal Patikrinimo akto duomenis įrodinėjo ne esamo vizualinio kraštovaizdžio išsaugojimą, bet Vilniaus miesto bendrojo plano, Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano, Tipinių apsaugos reglamentų ir kitų šiame skunde nurodytų konkrečių imperatyvių reikalavimų sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje nekeisti užstatymo intensyvumo, ploto, aukštingumo pažeidimą.

48.       Teigia, kad teismas vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1820V sprendimu skundžiamame Sprendime nenurodė, koks tai teritorijų planavimo dokumentas ir visiškai nemotyvavo, kokiu pagrindu pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas jis galėtų būti prižįstamas teritorijų planavimo dokumentu ir kodėl juo turi būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl Statybos leidimo teisėtumo, o kiti teisės aktai atitinkamai ignoruojami. Minėtu sprendimu Vilniaus miesto valdyba nusprendžia patvirtinti sklypų ribas (bet ne teritorijų planavimo dokumentą). Valdybos sprendimas neatitinka nei vieno iš Teritorijų planavimo įstatyme nustatytų teritorijų planavimo dokumentų požymių, nėra registruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, taigi Valdybos sprendimas su priedais negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu.

49.       Atsakovė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, tame tarpe ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.

50.       Direkcijos teigimu, Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklėse nurodyta, kad tvarkymo planu nustatomos kraštovaizdžio tvarkymo zonos bei jų apsaugos ir tvarkymo priemonės, o ne atskirų žemės sklypų reglamentai. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis - tik detaliuoju planu yra nustatomas toks teritorijų naudojimo reglamentas, kaip leistinas pastatų aukštis, leistinas žemės sklypų užstatymo intensyvumas ar užstatymo tūrio tankis. Direkcija išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti saugomoje teritorijoje Nr. 29-31 (1 t., b. l. 24-28). Specialiosiose projektavimo sąlygose nurodyti reikalavimai yra Direkcijos kompetencijos ribos, už kuriuos atsako Direkcija. Šiuose reikalavimuose nėra nustatomi Žemės sklypo naudojimo reglamentai - leistinas aukštingumas, užstatymo plotas, tankis ir pan. Savivaldybė 2012 m. lapkričio 30 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR-1272. Šis dokumentas apibrėžia Savivaldybės kompetencijos ir atsakomybės ribas. Būtent šiame dokumente nustatomi konkretus Žemės sklypo reglamentai.

51.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinti Saugomų teritorijų tipiniai apsaugos reglamentai, kurių 27.2.1. punktas numato, kad GAi zonoje išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus. Ieškovė nurodo, kad buvo pažeistas šis reglamentų punktas, t. y. padidintas užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas. Tipinių apsaugos reglamentų 1 punktas nustato reglamento taikymo ribas, tačiau jais nėra nustatomi tokie sprendiniai, kaip “intensyvumas”, “plotas” ar “aukštingumas”, jokių konkrečių sprendinių Tipiniuose apsaugos reglamentuose nėra.

52.       Direkcija nurodo, kad Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1 punktas, tiek kiek jis liečia GAi zonos užstatymo intensyvumą, plotą, aukštingumą, - yra blanketinė norma. Blanketinės normos yra nukreipiančios į kitus įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus, jos apskritai negali būti pažeistos, nes nenustato jokio reguliavimo, konkrečių rodiklių. Apeliantė nei nurodė, nei įrodinėjo į kokius kitus įstatymus ar poįstatyminius teisės aktus nukreipia Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1. punktas, kur yra reglamentuotas ginčo Sklypo užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas.

53.       Direkcijos teigimu, Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1. punktas kalba apie GAi zoną, bet ne apie individualų sklypą. VTPSI nenurodė ir neįrodinėjo koks yra šios konkrečios GAi zonos užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas. Teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (2 straipsnio 27 dalis). Teritorijų planavimo dokumento sprendinys – grafiškai ir raštu išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas (2 straipsnio 28 dalis). Nekilnojamojo turto registro išrašai nėra teritorijų planavimo dokumentai ir jokio reglamentavimo, sprendinių Sklypui nenustato.

54.       Pažymi, kad 1998 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1820V patvirtino Vilniaus miesto valdyba. Šiuo sprendimu Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija nuo 1997 m. spalio 24 d.) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti sprendiniai: pagrindinio brėžinio ir aiškinamojo rašto, kuriuose numatomi sprendiniai, parengimas ir patvirtinimas. 1998 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 1820V tvirtinimas atitiko LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintas Detaliųjų planų taisykles (žr. Taisyklių 55, 56 punktai). Taigi Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 1820V Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini). ribų ir ploto patvirtinimo pagrįstai kvalifikuotas teritorijų planavimo dokumentu Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio prasme.

55.       Direkcijos vertinimu, apeliantė nepateikė konkrečių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju yra pažeistas viešas interesas. Priešingai, statomo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įvertinimas kraštotvarkiniais kriterijais (4 t., b. l. 23-32) bei (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype vykdomų statybos darbų poveikio reljefui ekspertizės aktas (4 t., b. l. 60-73) patvirtina, kad viešas interesas nėra pažeistas. Nesant byloje įrodyto viešojo intereso pažeidimo, esant neginčijamam faktui, kad iki VTPSI patikrinimo praėjo daugiau kaip vieneri metai, VTPSI patikrinimas negalėjo būti atliktas, atitinkamai ir kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo VTPSI negalėjo. VTPSI praleido Priežiūros įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytus patikrinimo terminus, kurie laikytini senaties terminais (CK 1.125 straipsnio 2 dalis).

56.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

57.       Nurodo, kad Inspekcija netinkamai apskaičiavo 0,56 užstatymo intensyvumo rodiklį (padalinusi bendrąjį Statinio plotą 504,39 kv. m iš 900 kv. m, t. y. statybos žemės sklypo ploto) ir, grįsdama tokį skaičiavimo metodą, apeliaciniame skunde pateikia naujus argumentus dėl Statinio cokolinio aukšto vertinimo, kurių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti – atsižvelgiant į tai, minėti ieškovės argumentai yra nevertintini, kadangi išeina iš apeliacijos ribų.

58.       Administracijos teigimu, Projekto sprendiniai, o tiksliau statybos sklypo užstatymo plotas, neprieštarauja Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. reglamentavimui, nurodančiam, kad neurbanizuotose teritorijose (t. y. statybos žemės sklypo vietoje) maksimalus žemės sklypo užstatymo plotas yra 300 kv. m. Pažymi, kad Inspekcijos teiginius akivaizdžiai paneigia pačios Inspekcijos kartu su dubliku teiktas Projekto vadovo 2016 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinimas dėl įsivėlusios klaidos, t. y. iš tiesų cokolinis aukštas turėtų būti vertinamas kaip pirmasis, o atitinkamai buvęs pirmasis – kaip antrasis ginčo pastato aukštas. Projekto vadovas pažymėjo, kad įsivėlusi aukštų pavadinimo klaida nekeičia esminių statinio projekto sprendinių ir atitinka visas išduotas sąlygas. Kaip matyti iš Projekto, 341,38 kv. m plotas (14,38 m x 23,74 m, žr. Projekto brėžinį „Pirmojo aukšto planas“) yra buvusio pirmojo (t. y. dabartinio antrojo) aukšto išorės matmenų plotas, todėl Inspekcija pažeidė STR „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punkto reikalavimus ir užstatymo plotą skaičiavimo ne pagal pirmojo aukšto išorės matmenis.

59.       Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr.  996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų (27.2 punktas) nėra konkrečiai skirtas Pavilnių regioniniam parkui (ir Lyglaukių geomorfologinio draustiniui, kuriame yra statybos žemės sklypas) – šiam parkui, atsižvelgiant į jo specifiką, atskiras reglamentas patvirtintas nėra. Iš tokio teisės aktų leidėjo neveikimo kyla ir praktinės problemos  –  visoms saugomoms teritorijoms yra taikomi patys bendriausi reglamentai, visiškai neatsižvelgiant į teritorijoje saugomą gamtinę aplinką.

60.       Administracija paaiškina, kad Lietuvos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarime Nr. 518 „Dėl Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ yra nurodoma, kad Lyglaukių geomorfologinio draustinio tikslas - išsaugoti ilgus erozinius atragius, sudarančius sudėtingą atragių sistemą (2.10 punktas). Statytojas kreipėsi geografijos ir kraštovaizdžio ekspertą – doc. Dr. Ričardą Skorupską, kuris ekspertizes akte vienareikšmiškai nurodė, jog statybos žemės sklype vykdomi darbai nedaro neigiamos įtakos greta esantiems Lyglaukių geomorfologinio draustinio atragiams. Administracija taip pat remiasi į bylą pateiktu architekto Alvydo Mituzo statomo gyvenamojo namo įvertinimu kraštotvarkiniais kriterijais, kuriame konstatuota, jog statinys nepakeitė esamo vizualinio gyvenvietės pobūdžio.

61.       Papildomai pažymi, kad Reglamento 27.2 punkte numatyti draudimai iš esmės yra skirti esamam vizualiniam gyvenviečių pobūdžio išlaikymui. Aptariamame teisės akte nėra nuorodų ir taisyklių, kaip yra vertinama, kada gyvenvietė išlaiko savo vizualinį pobūdį sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, o kada ne. Tuo tarpu aukščiau minėtos ir į bylą pateiktos ekspertų/specialistų išvados, administracijos vertinimu, patvirtina, kad statinys niekaip nepažeidžia ir neiškraipo vizualinio gyvenvietės pobūdžio.

62.       Administracija primena, kad pagal nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 10/147210 duomenis, statybos žemės sklype buvęs gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ) , kurio tūris, ieškovės teigimu buvo 280 kub. m, buvo sunaikintas ir išregistruotas 2013 m. sausio 10 d. Tuo tarpu statytojas statybos žemės sklypą įsigijo, remiantis nekilnojamojo turto registro išrašu Nr. 1/28892, tik 2013  m. gegužės 23 d., t. y. buvo įsigytas neužstatytas žemės sklypas, todėl minėti draudimai dėl užstatymo intensyvumo, ploto apskritai negali būti taikomi, kadangi leidimas išduotas naujo statinio statybai, o ne jau pastatyto statinio parametrų keitimui (papildomai įvertinant, kad Statinys nepažeidžia saugomos teritorijos tikslų ir vizualinio gyvenvietės pobūdžio).

63.       Administracija atsiliepime taip pat kelia klausimą dėl apeliacijos ribų, nurodant, kad ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, dėl ko kyla pagrindas administracijai pakartotinai pasisakyti dėl kaltės klausimo, sprendžiant statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo apimtis, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, dėl ko apeliacinės instancijos teismas, administracijos manymu, to padaryti taip pat negalėtų, neperžengdamas apeliacijos ribų. Administracijos vertinimu, net ir patenkinus ieškovės reikalavimą dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kaltų asmenų nustatymo ir neteisėtos statybos padarinių šalinimo, jokio pagrindo laikyti administraciją kalta dėl tariamai neteisėtos statybos nėra ir reikalavimas įpareigoti šalinti statybos padarinius administracijos lėšomis turi būti atmestas.

64.       Pažymi, kad administracija, išduodama statybos leidimą, nėra vienintelis subjektas, tikrinantis jo teisėtumą, todėl tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra paskutinė institucija minėto dokumento išdavimo procese, jokiu būdu negali būti pagrindu pripažinti administracijos veiksmų neteisėtumą tokio statybą leidžiančio dokumento panaikinimo atveju. Administracija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti, taip pat Statybos įstatymo 23 straipsniu bei Statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nurodant, kad visi reikalingi dokumentai, išvardinti Statybos įstatyme ir Reglamente buvo pateikti.

65.       Administracija taip pat pažymi, kad vykdydama statybą leidžiančių dokumentų išdavimo funkciją, neturi pareigos tikrinti projekte pateiktų duomenų tikrumą, už kurių teisingumą yra atsakingas statytojas, projektuotojas ir/ar kiti asmenys, derinę projektą – tad atsakingi tarnautojai tik patikrina, ar projekte nurodyti sprendiniai ir kiti rodikliai atitinka teisės aktų reikalavimus, taigi administracija negali būti pripažinta atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus išduodant Leidimą, kadangi jį išdavė teisėtai ir pagrįstai, esant galiojantiems Direkcijos suderinimams ir išduotoms 2012 m. lapkričio 19 d. specialiosioms projektavimo sąlygoms statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti saugomoje teritorijoje Nr. 29-31, taip pat Direkcijos 2012 m. lapkričio 15 d. aprobuotiems projektiniams pasiūlymams Nr. 35-62.

66.       Nurodo, kad prieš išduodant ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą administracija patikrino pateiktą statinio projektą savo kompetencijos ribose tiek, kiek buvo reikalinga priimti sprendimui dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, todėl nėra pagrindo teigti, esą pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai administracija būtų nevykdžiusi. Tuo tarpu ieškinyje nurodomi pažeidimai, net jeigu teismas ir konstatuotų jų egzistavimą, nėra esminiai (administracija vadovavosi Direkcijos suderinimais ir projektuotojo pateiktais skaičiavimais), nesuponuoja administracijos atsakomybės nei dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu, nei dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

67.       Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti.

68.       Tarnyba atsiliepime iš esmės atkartoja apeliacinio skundo argumentus, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, ar Projekto sprendiniai ir pagal juos išduotas Statybos leidimas nepažeidžia imperatyvių Tipinių apsaugos reglamentų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) 27.2.1 papunkčio reikalavimų, nustatančių GAi zonos reguliavimą, nekeisti užstatymo intensyvumo, ploto, nedidinti aukštingumo. Šiuo atveju, tarnybos teigimu, šie pažeidimai yra akivaizdūs.

69.       Tarnybos teigimu, šiuo atveju susiklostė keista situacija, kai į bylą pateikti net ne teismo ekspertų dokumentai laikomi svarbesniais nei šioje teritorijoje galiojantys teisės aktai (Vilniaus miesto bendrasis planas, Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas, Tipiniai apsaugos reglamentai). Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti rašytiniai įrodymai: atestuoto architekto Alvydo Mituzo statomo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įvertinimas kraštotvarkiniais kriterijais, bei Vilniaus universiteto, Geomokslų, Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. Dr.  Ričardo Skorupsko 2018 m. Ekspertizės aktas, jokiu būdu nepaneigia inspekcijos Patikrinimo aktu konstatuoto žemės sklypo užstatymo intensyvumo pažeidimo saugomoje teritorijoje – Pavilnių regioniniame parke, todėl skundžiamu sprendimu vadovaujantis išimtinai šiais nesusijusiais rašytiniais įrodymais buvo nepagrįstai konstatuota, kad ginčo statinio statyba nepažeidžia viešojo intereso ir saugomos teritorijos saugomų objektų.

70.       Tarnybos vertinimu, būtent statybos ženkliai keičia kraštovaizdžio pobūdį, o šiuo atveju žymiai viršytas leistinas žemės sklypo užstatymo intensyvumas, be to, didinamas statinių aukštis lyginant su buvusiu, plotas, tokio pažeidimo padariniai, jų mastas saugomoms vertybėms yra akivaizdus, kadangi pažeidžia šių saugomų teritorijų režimą nustatančius teisės aktus, kurie yra imperatyvūs ir privalomi teisinių santykių dalyviams.

71.       Atsakovai UAB „CTFL“ ir UAB „Arch-1“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

72.       Nurodo, kad apeliantė, skaičiuodama statinio užstatymo intensyvumo rodiklį, nepagrįstai įtraukia cokolinio aukšto plotą, todėl neteisingai apskaičiuoja užstatymo intensyvumo rodiklį. Apeliantės teigimu, cokolinis aukštas yra žemiau Žemės sklypo vidutinio žemės lygio, todėl atitinka teisės aktuose įtvirtintą cokolinio aukšto sąvoką. Be to, pirmosios instancijos teismas apskritai nieko nepasisakė dėl cokolinio aukšto vertinimo, nes ieškovė tokiais argumentais pirmojoje bylos instancijoje net nesirėmė ir neįrodinėjo jokių su tuo susijusių faktų. Apeliantės naujai pateiktos aplinkybės dėl cokolinio aukšto vertinimo negali būti nagrinėjamos apeliacinėje instancijoje, nes tai pažeistų ribotos apeliacijos principą.

73.       Apeliaciniame skunde ieškovė sklypo užstatymo rodiklio pažeidimą grindžia ta pačia aplinkybe kaip ir užstatymo intensyvumo rodiklio pažeidimą, t. y., kad Statinio Projekte cokolinio aukšto sąvoka neatitinka teisės aktuose įtvirtintos cokolinio aukšto (pusrūsio) sąvokos. Kaip minėta aukščiau, VTPSI šia aplinkybe nesirėmė ir jos neįrodinėjo pirmojoje bylos instancijoje, todėl pirmosios instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir negalėjo nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, teiginiai dėl cokolinio aukšto sąvokos vertinimo negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, nes tai pažeistų ribotos apeliacijos principą.

74.       Atsikertant į apeliantės argumentus, kad pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sutartinius ženklus, visose tvarkymo zonose esamose sodybose ir kitose užstatymo teritorijose galima vykdyti statybos darbus tik nustatyta tvarka parengus detaliuosius planus, techninius projektus, nurodo, kad apeliantė klaidingai cituoja Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano tekstą siekdama savo pozicijai naudingo taisyklės aiškinimo, kadangi taisyklės tikslas yra paaiškinti, kad kraštovaizdžio tvarkymo zonose apskritai yra galima vykdyti statybos darbus, o ne tai, kad statybos darbus galima vykdyti tik parengus detaliuosius planus. Papildomai nurodo, kad Teritorijų planavimo įstatymo (2012-09-26 – 2014-01-01 redakcija) 22 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad detalieji planai nerengiami miestų dalims teritorijose, kurių bendrasis planas parengtas masteliu M 1:2000 ar stambesniu ir jo reglamentai apibrėžia teritorijoje galimas veiklos rūšis, užstatymo tipą ir užstatymo rodiklius. Šiuo atveju taikytinas Bendrasis planas yra parengtas M 1:25000 masteliu ir atitinka TPĮ 22 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintus reikalavimus.

75.       Nurodo, kad pagal lingvistinį Tipiniuose apsaugos reglamentuose įtvirtintos normos aiškinimą, laikytina, kad įtvirtintas draudimas keisti užstatymo intensyvumą, plotą ir aukštingumą yra taikytinas pačiai tvarkymo zonai. Vien tai, kad Išregistruoto statinio faktinis užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas skiriasi nuo naujai suprojektuoto Statinio, nereiškia, kad yra keičiamas pačios tvarkymo zonos užstatymo intensyvumas, plotas, aukštingumas. Tipiniuose apsaugos reglamentuose įtvirtinta norma nereiškia, kad naujai statomi statiniai privalo būti identiškų užstatymo intensyvumo, ploto ir aukštingumo rodiklių kaip seni, išregistruoti statiniai. VTPSI nenurodo kokie konkretūs užstatymo intensyvumo, ploto bei aukštingumo rodikliai yra taikytini konkrečiai tvarkymo zonai, o tik deklaratyviai teigia, kad minėti rodikliai yra pažeidžiami, nes suprojektuotas Statinys yra didesnis nei Išregistruotas statinys.

76.       Pažymi, kad nepaisant to ar Valdybos sprendimas būtų ar nebūtų laikomas teritorijų planavimo dokumentu, tai niekaip nepakeistų privalomumo remtis šiuo dokumentu, kadangi TPĮ  (2012- 09- 26 – 2014-01-01 redakcija) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nustatant teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimą, kai planuojama teritorija yra svarbi, be kita ko, architektūriniu požiūriu, teritorijų tvarkymo ir planavimo režimas papildomas architektūriniais reikalavimais. Specialiųjų architektūros reikalavimų 4 p. (Statinių aukštis metrais nuo žemės paviršiaus, statinių aukščio absoliutinė altitudė, aukštų skaičius, sklypo užstatymo tankis ir intensyvumas) numatė: „Vadovautis Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Nr.  1820V patvirtintais sklypo savininko (nuomininko) žemės naudojimo teisės apribojimais, pastatų aukštingumas – iki 2 aukštų su mansarda, sklypo užstatymas – iki 30 %“. Šios aplinkybės aiškiai ir neginčijamai patvirtina, kad rengiant Projektą buvo privaloma remtis Specialiaisiais architektūros reikalavimais ir Valdybos sprendimu.

77.       Apeliantė, žinodama, kad statybos saugomose teritorijose yra susijusios su viešojo intereso užtikrinimu, net nebuvo įtraukusi Leidimo į savo metinius patikrinimo planus, dėl ko galiojančio Leidimo pagrindu ginčo statinys iš esmės buvo pastatytas. Akivaizdu, kad pastatyto statinio griovimo išlaidos yra kur kas didesnės nei jos būtų pradiniame statybos etape, todėl nagrinėjamoje byloje pripažinus Leidimą negaliojančiu (nors tam nėra jokio teisinio pagrindo) ir įpareigojus šalinti statybos padarinius dėl aplaidaus ieškovės veikimo griovimo išlaidos vienareikšmiškai išaugtų.

78.       Teismas turėtų atsižvelgti į šią aplinkybę, ypač atkreipiant dėmesį, kad tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo teisinių santykių, galimai pažeidžiančių viešąjį interesą, atsiradimo iki kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo, teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą. Be to, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas tenkinti ieškinį, susijusį su viešojo intereso pažeidimu, turi įvertinti, ar tokiu atveju nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo, ar viešojo intereso gynimas toks pats aktualus ir svarbus visuomenei jo gynimo metu, kaip ir tada, kai buvo pažeistas. Būtent Inspekcijos galimai nesavalaikis kreipimasis į teismą, kai Leidimu suteiktos teisės faktiškai jau buvo įgyvendintos, neatitinka paties Inspekcijos ginamo viešojo intereso, kadangi pavėluotas Leidimo pripažinimas negaliojančiu sukeltų neigiamas pasekmes tik pačiai visuomenei – ginčo statybos darbai niekaip nepažeidžia Lyglaukių geomorfologinio draustinio gamtinės aplinkos, tuo tarpu ginčo Statinys, patenkinus Ieškinio reikalavimus, būtų griaunamas, be kita ko, už mokesčių mokėtojų pinigus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

79.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė. Taip pat teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir ginčo nagrinėjimo ribų

80.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2013 m. rugpjūčio 9 d. išdavė statybos leidimą Nr. 119/13-2291 (toliau - Statybos leidimas) statytojui UAB „CTLF“ pagal vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. 2013/04/02 (toliau - Projektas) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Ieškovė atlikusi Statybos leidimo išdavimo teisėtumo patikrinimą 2016 m. vasario 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PS1-62 (toliau - Aktas), kuriuo nustatyta, kad Projekto sprendiniai pažeidžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau - STĮ) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktą, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. reglamento reikalavimus, Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano sprendinius. Nustačiusi pažeidimus, ieškovė gindama viešąjį interesą kreipėsi į teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo.

81.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Teismas, be kita ko, remiantis byloje pateiktomis ekspertizės išvadomis, padarė išvadą, kad gyvenamasis namas nebuvo suprojektuotas ir nėra pastatytas arčiau kaip 50 metrų nuo šlaito, kurio nuolydis nėra didesnis kaip 15 laipsnių, todėl ieškovės teiginius, kad yra pažeisti STĮ 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyti reikalavimai, laikė nepagrįstais. Ieškovė apeliaciniu skundu minėtos pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios išvados plačiau nepasisako ir jos neanalizuoja.

82.       Įvertinus apeliantės (ieškovės) apeliacinio skundo turinį, nustatyta, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės įrodinėja tuo, kad (i) Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 1820V neatitinka teritorijų planavimo dokumentų požymių, dėl to juo vadovautasi nepagrįstai; (ii) teismas neįvertino Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1 punkte nustatyto draudimo keisti užstatymo intensyvumą, plotą ir aukštingumą; (iii)  teismas nevertino ieškovės patikrinimo aktu konstatuoto užstatymo intensyvumo pažeidimo; (iv) teismas nepagrįstai paneigė ieškovės Patikrinimo akte konstatuotą Vilniaus miesto bendrajame plane nustatyto maksimalaus leistino sklypo užstatymo ploto viršijimą.

83.       Toliau pasisakoma dėl kiekvieno iš nurodytų esminių apeliacinio skundo argumentų, atkreipiant dėmesį į tai, kad sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 65 punktas)

Dėl Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 1820V

84.       Pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) (2013 m. liepos 16 d. – 2014 m. sausio 1 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalį statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) ir statinio statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir: 1) savivaldybės administracijos išduotais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja šios dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems reikalavimams; 2) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose; 3) saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje.

85.       Nagrinėjamu atveju, teritorija, kurioje yra žemės sklypas, pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą iki 2015 metų, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, priskirta neurbanizuojamų teritorijų funkcinei zonai, kurioje nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas: nauja statyba galima tik esamose namų valdose bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju. Namų valdos neskaidomos. Maksimalus užstatymo intensyvumas namų valdose - 0,2, bet neviršijant 300 kv. m. sklypo užstatymo ploto. Projekto bendrosios dalies lentelėje „Bendrieji sklypo ir statinio rodikliai pagal STR 1.05.06:2010 5 priedą“ 1.3 papunktyje nurodyta, kad sklypo užstatymo intensyvumas – 0,3.

86.       Susipažinus su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu, nustatyta, kad teismas, vertindamas Projekte nurodytą 0,3 sklypo užstatymo intensyvumo atitiktį teritorijų planavimo dokumentų keliamiems reikalavimams, atsižvelgė į Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1820V Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto patvirtinimo, kuriuo patvirtintos Žemės sklypo ribos, sklypo naudojimo teisių apribojimai ir sąlygos. Konkrečiai priede Forma1 nurodyta, kad Žemės sklypo paskirtis – gyvenamoji, aukštingumas – dviejų aukštų su mansarda sklypo užstatymas – 30 proc. keičiant sklypo tvarkymo režimą, vadovaujantis LR Teritorijų planavimo 1995 m. gruodžio 12 d. įstatymu Nr. 1-1120 ir LR Statybos įstatymo 1996 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. 1-1240. Pirmosios instancijos teismas minėtą dokumentą vertino kaip teritorijų planavimo dokumentą ir nenustatė aplinkybių, sąlygojančių jo negaliojimą.

87.       Apeliantė su nurodyta pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, tvirtindama, kad minėtas dokumentas pagal Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) nuostatas nepripažintas teritorijų planavimo dokumentu. Pažymi, kad vadovaujantis TPĮ (redakcija nuo 1997 m. spalio 7 d. iki 2000 m. balandžio 10 d.), visi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai privalomai pateikiami registruoti teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojams (Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis), be to, tvirtinant teritorijų planavimo dokumentą sprendime turi būti nurodyta, koks teritorijų planavimo dokumentas sprendimu yra tvirtinamas. Taigi, apeliantės teigimu, minėtu sprendimu Vilniaus miesto valdyba nusprendė patvirtinti sklypų ribas, bet ne teritorijų planavimo dokumentą, Valdybos sprendimas neatitinka nei vieno iš Teritorijų planavimo įstatyme nustatytų teritorijų planavimo dokumentų požymių, nėra registruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre.

88.       TPĮ (1997 m. spalio 24 d. – 2000 m. balandžio 26 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalis nustatė, kad detalieji planai yra dokumentai, kuriais remiantis nustatomi veiklos sklype apribojimai, statybos ir teritorijos tvarkymo reikalavimai, žemės servitutai, žemės naudojimo tikslinė paskirtis, rengiami žemėtvarkos projektai, taip pat statybos projektai, visuomenės poreikiams paimama žemė ir kitas nekilnojamasis turtas (TPĮ 18 straipsnio 2 dalis).

89.       Nagrinėjamu atveju neneigtina, kad Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1820V patvirtintos (duomenys neskelbtini). žemės sklypų ribų ir plotų ribos, tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad minėtu sprendimu taip pat nustatyta sklypo paskirtis (gyvenamoji) bei statybos reikalavimai, kuriais remiantis 2012 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus, kuriais buvo privalu remtis rengiant statinio Projektą (Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas) ir kurių 4 punkte yra išdėstyti analogiški reikalavimai (aukštingumas iki 2 aukštų su mansarda, sklypo užstatymas iki 30 proc.) kaip sprendime Nr. 1820V. Taigi, Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 1820V buvo nustatyta tikslinė sklypo paskirtis – gyvenamoji, statybos reikalavimai, šiuo dokumentu taip pat remtasi sudarinėjant statybos projektą. Aptartų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas minėtą Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1820V pagrįstai laikė teritorijų planavimo dokumentu, kita vertus, apeliantės nurodyta aplinkybė dėl sprendimo neįregistravimo registre savaime nelemia jo negaliojimo.

Dėl Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų

90.       Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas aplinkybe, kad Žemės sklype buvo registruotas vienas gyvenamasis namas ir lauko tualetas, kurie 2013 m. vasario 5 d. išregistruoti. Išregistruotas gyvenamasis namas buvo 64,64 kv. m ploto, 4,3 m aukščio, o Projektu suprojektuotas 504,39 kv. m ploto 9,32 m aukščio gyvenamasis namas. Taigi, buvusio statinio ploto parametrai viršijami beveik aštuonis kartus, aukščio – daugiau kaip du kartus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, ar Projekto sprendiniai ir pagal juos išduotas Statybos leidimas nepažeidžia imperatyvių Tipinių apsaugos reglamentų (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. birželio 2 d.) 27.2.1 papunkčio reikalavimų.

91.       Iš Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano matyti, kad Žemės sklypas patenka į sugriežtinto vizualinio reguliavimo zoną. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų (toliau – ir Tipiniai apsaugos reglamentai) 27.2 punktą, sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zona, nustatoma geologiniuose, geomorfologiniuose, hidrografiniuose ir kraštovaizdžio draustiniuose, vizualinės ir buferinės apsaugos zonose esančiose gyvenvietėms ar jų dalyse. Joje:  išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus (Tipinių apsaugos reglamentų 27.2.1. papunktis).

92.       Nagrinėjamu atveju taikant lingvistinį teisės normos aiškinimo metodą, iš Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punkto ir 27.2.1 papunkčio turinio seka išvada, kad logine prasme, minėti ribojimai (užstatymo intensyvumo, ploto ir aukštingumo didinimas) yra iš esmės sietini su esamu vizualinio gyvenviečių pobūdžio išlaikymu, galimybe apžvelgti saugomus objektus ar kompleksus. Tačiau pažymėtina, kad Tipiniuose apsaugos reglamentuose nėra nuorodų ir taisyklių, kaip yra vertinama, kada gyvenvietė išlaiko savo vizualinį pobūdį sugriežtinto vizualinio reguliavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, o kada ne.

93.       Bylos duomenimis, architektas Alvydas Mituzas atliko statomo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įvertinimą kraštotvarkiniais kriterijais. Iš pateikto vertinimo matyti, kad gyvenamasis namas tinkamai įkomponuotas sklype ir erdvėje, sodybos vystymas/gyvenamojo namo statyba nepažeidžia kraštovaizdžio ir viešojo intereso, nes: teritorija yra tvarkoma ir yra galimybė gerinti gatvės žaliosios zonos želdinius; neužtveria praėjimų – yra praėjimai/apėjimai apie sklypą iš visų pusių; sodybos pastatas/gyvenamasis namas neužtveria vaizdingų objektų; gyvenamasis namas nedominuoja gatvės perspektyvoje, bet ją papildo; abipusis užstatymas sudaro gatvės kompozicinį balansą; įvertinus gyvenvietės kraštovaizdį, konstatuotina, kad statinys nepakeitė esamo vizualinio gyvenvietės pobūdžio. Taip pat nurodoma, kad planingas, profesionalus apželdinimas ir aplinkos formavimas stipriai prisidės gerinant esančią situaciją. Šį savo įvertinimą ir padarytą išvadą Alvydo Mituzo patvirtino ir apklaustas liudytoju teismo posėdžio, įvykusio 2018  m.  rugpjūčio 23 d., metu. Liudytojas papildomai paliudijo, kad buvo keletą kartų nuvykęs į vietą, apvažiavo gretimus plotus, vietoje yra miesto tipo gatvė su neintensyviu užstatymu, miestietiškas kraštovaizdis.

94.       Taigi, vertinime yra vienareikšmiškai konstatuota, kad gyvenamasis namas nepakeitė esamo vizualinio gyvenvietės pobūdžio, taip pat neužtveria vaizdingų objektų. Svarbu paminėti, kad apeliantė nurodyto vertinimo neginčija ir apeliacinį skundą iš esmės grindžia pakitusiu gyvenamojo namo užstatymo intensyvumu, plotu ir aukštingumu, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti statybos leidimą negaliojančiu ir taikyti su tuo susijusius padarinius, t. y. esamo statinio nugriovimą, atsižvelgiant į tai, kad juo nepakeistas esamas vizualinis gyvenvietės pobūdis ir užtverti vaizdiniai objektai, kas atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, ir sudaro Tipinių apsaugos reglamentų 27.2 punkto ir 27.2.1 papunkčių reglamentavimo esmę.

Dėl užstatymo intensyvumo, ploto apskaičiavimo

95.       Apeliantė nurodo, kad žemės sklypo užstatymo intensyvumas, remiantis Projektu (pastato aukštų brėžiniais ir šių antžeminių patalpų plotais), kurio pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas yra – 0,56 (504,39 kv. m /900 kv. m), nors Projekte nurodyta – 0,3. Taigi, šis užstatymo intensyvumo rodiklis (0,56) akivaizdžiai daugiau nei du kartus viršija Vilniaus miesto bendrojo plano nustatytą leistiną užstatymo intensyvumo rodiklį (0,2). Teigia, kad Statinio cokolinis aukštas neatitinka cokolinio aukšto (pusrūsio) sąvokos ir turi būti laikomas antžemine statinio dalimi, nes Projekto dalyje „Sklypo planas (vertikalinis)“ (3/SP.03) nurodyta, kad projektuojamas žemės lygis yra 174.35, o pagal Projekto brėžinį „Pjūviai 1-1 A-A“ cokolinio aukšto grindų lygis yra 174.35, todėl šis aukštas neatitinka pusrūsio (cokolinio aukšto sąvokos).

96.       Projekto rengimo metu ir Leidimo išdavimo metu galiojanti TPĮ (2012  m.  rugsėjo  26  d.  –  2014 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 49 dalis numatė, kad užstatymo intensyvumas – visų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu. Leidime ir Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad numatytas vieno aukšto su cokoliniu aukštu gyvenamasis pastatas (2.2.1 punktas). Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktas nustato pusrūsio (cokolinio aukšto) sąvoką – „pastato dalis, kurioje visų patalpų arba didesniosios pusrūsio dalies grindys yra žemiau projektinio (nusistovėjusio) žemės paviršiaus, tačiau ne žemiau kaip 0,9 m nuo jo, ir bent iš vienos pusrūsio pusės yra langai.“

97.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog statinio cokolinis aukštas neatitinka cokolinio aukšto (pusrūsio) sąvokos, kadangi Projekto dokumentuose „Cokolinio aukšto planas“ (2/SA.02) ir „Pirmo aukšto planas“ (3/SA.03) nurodyta, kad vidutinis žemės lygis yra 175.25, t. y. 90 cm aukščiau nei cokolinio aukšto grindys (174.35), taigi cokolinis aukštas yra žemiau Žemės sklypo vidutinio žemės lygio, todėl atitinka teisės aktuose įtvirtintą cokolinio aukšto sąvoką ir atsižvelgiant į anksčiau nurodytus išaiškinimus, neturėtų būti įtraukiamas skaičiuojant užstatymo intensyvumą. Atsižvelgiant į nurodytą, nesutiktina su apeliantės argumentais, kad užstatymo intensyvumo rodiklis šiuo atveju siekia 0,56.

98.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria paneigtas ieškovės Patikrinimo akte konstatuotas Vilniaus miesto bendrajame plane nustatyto maksimalaus leistino sklypo užstatymo ploto viršijimas. Nurodo, kad teismas byloje vadovavosi išimtinai projektuotojo paaiškinimais dėl klaidos Projekte, visiškai nevertindamas to, kad kiekvienas statinio projektas turi būti parengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Projekte esant turinio neatitikimų jie privalo būti taisomi pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-12-30 įsakymu Nr.  D1- 708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (redakcija, galiojusi 2012 m. spalio 28 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) 48 punktą.

99.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nėra aišku kaip ieškovė apskaičiavo, jog žemės sklypo užstatymas siekia 341,38 kv. m, kadangi Projekte statinio rodiklių lentelėje yra nurodyta, jog sklypo užstatymo plotas siekia 263,04 kv. m. Taigi sklypo statinio aukštis, užstatymo plotas neviršija Vilniaus miesto teritorijos bendrame plane iki 2015 metų, Vilniaus miesto valdybos 1998 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 1820V nustatyto dydžio. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės kartu su dubliku pateiktas Projekto vadovo A. P. 2016 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinimas projektui Nr. 13/04/02 dėl klaidos, kuriame paaiškina, kad cokolinis aukštas turėtų būti vertinamas kaip pirmasis, o atitinkamai buvęs pirmasis – kaip antrasis ginčo pastato aukštas.

100.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė, skaičiuodama užstatymo plotą statinio antrojo aukšto plotą gauna sudauginusi išorės matmenų plotą, t. y. užstatymo plotą skaičiuoja ne pagal pirmojo aukšto (cokolinio aukšto) išorės matmenis, kaip tai numatė iki 2015 m. sausio 1 d. galiojęs Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 310 patvirtintos Reglamento STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 7 punktas. Apeliacinės instancijos teismas su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

101.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (redakcija, galiojusi 2012 m. spalio 28 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) 47 punktas nustatė, jog kai atlikti Darbo projekto keitimai, papildymai ar taisymai neatitinka Techninio projekto sprendinių, taip pat ir techninių specifikacijų, Techninis projektas turi būti keičiamas. Projekto keitimai, papildymai ir taisymai atliekami parengiant naujos laidos projektinių sprendinių dokumentą, suteikiant šiam dokumentui naują laidą. Jei Projekto dokumentai keičiami, papildomi ir taisomi kelis kartus, kiekvieną kartą dokumentui suteikiama nauja laida. Projekto dokumentų keitimai, papildymai ir taisymai įforminami LST 1516 [5.37] nustatyta tvarka. Pakeisti, papildyti ar pataisyti Projekto naujos laidos dokumentai pasirašomi Reglamento 38–41 p. nustatyta tvarka (STR 1.05.06:2010, 48  punktas).

102.       A. P. 2016 m. rugpjūčio 19 d. paaiškinime projektui Nr. 13/04/02 pažymėjo, kad įsivėlusi aukštų pavadinimo klaida nekeičia esminių statinio projekto sprendinių ir atitinka visas išduotas sąlygas; statinio vieta sklype, jo dalių paskirtis, laikančios konstrukcijos ir jų išdėstymas, statinio išorės matmenys (aukštis, plotis, ilgis) nekeičiami. Atsižvelgiant į nurodytą ir apeliantei neįrodinėjant aplinkybių, suponuojančių priešingą nagrinėjamo klausimo vertinimą, darytina išvada, kad naujos laidos sprendinių projektas šiuo atveju nebuvo reikalingas.

Dėl procesinės bylos baigties

103.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

104.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

105.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

106.       Atsakovė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija prašo priteisti iš ieškovės 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, kartu pateikia šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos išlaidos yra pagrįstos bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo maksimalus rekomenduojamo priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

apeliantės (ieškovės) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (juridinio asmens kodas 288600210) Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (juridinio asmens kodas 124191547) naudai 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Donata Kravčenkienė

                Ramunė Mikonienė

                 Asta Pikelienė