|
Civilinė byla Nr. 2-93/2008
Procesinio sprendimo kategorija 126.7
|

Lietuvos apeliacinis teismas
Nutartis
Lietuvos respublikos vardu
2008
m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo pareiškėjų I. U.
ir D. U. atskirąjį
skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria
įmonė pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti, I. U. įmonės bankroto byloje Nr. B2-33-510/2007.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Kauno
apygardos teismas 2003 m. kovo 28 d. nutartimi iškėlė I. U. IĮ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė
UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras.
I. U. įmonės administratoriaus
įgaliotas asmuo 2007 m. lapkričio 13 d. pakartotinai kreipėsi į teismą su
prašymu pripažinti I. U. įmonę
bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
I. U. ir D. U. kreipėsi į teismą su prašymais: sustabdyti
klausimo dėl I. U. įmonės
pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sprendimą tol, kol Kauno
apygardos teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. A2-263-527/2007 ir įsiteisės
teismo sprendimas ar nutartis; panaikinti 2006 m. balandžio 4 d. Kauno
apygardos teismo nutartį ir priimti naują nutartį: atstatydinti įmonės
administratorių UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų
biuras“, priteisti iš atstatydintojo administratoriaus pasisavinto įmonės turto
vertę pinigais – 210 784,10 Lt, iš priteistos sumos patenkinti kreditorių,
išskyrus UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“, reikalavimus; 2003 m. kovo
28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi iškeltą bankroto bylą I. U. individualiai įmonei nutraukti; priteisti
iš administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų
biuras“ bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas iki šiol
nėra išnagrinėjęs atnaujintos Kauno apygardos teismo civilinės bylos
Nr.A2-263-527/2007. I. U. įmonę
pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nėra juridinio pagrindo,
nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui minėtoje civilinėje byloje paaiškės, kas
yra nemokus - ar I. U. įmonė,
ar UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“. Iki šios dienos dar nebuvo
išnagrinėta 2003 m. kovo 27 d. iškelta Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr.
2-31-109/2006, kurioje I. U. įmonė
pareiškė kreditorinį reikalavimą dėl be pagrindo įgyto turto atsakovams BAB
„Dirbtinis pluoštas“, UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, AB „Ūkio bankas“ ir
Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl 210 784,10 Lt. 2003 m. kovo 27 d.
reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisė perleista D. U. . Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 21 d.
administratorius, remdamasis 2003 m. birželio 27 d. nutartimi, įsilaužė į
įmonės nuomotas patalpas ir užvaldė visą 210 784,10 Lt vertės įmonės turtą, tuo
padarė labai didelę žalą tiek įmonei, tiek jos kreditoriams. Todėl
administratorius atstatydintinas ir iš jo priteistina įmonės turto vertė
pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 20 d. nutartimi
panaikino 2005 m. birželio 20 d. Kauno apygardos teismo nutartį, priimtą
dalyvaujant teisėjui E. Monkevičiui, nurodė bylą nagrinėti naujos sudėties
teismui, tačiau šis teisėjas 2006 m. balandžio 4 d. rašytinio proceso tvarka,
nepranešęs apie bylos nagrinėjimo vietą, datą ir laiką, išnagrinėjo I. U. įmonės bankroto bylą ir
priėmė neskundžiamą nutartį. Todėl visi vėliau priimti teismų sprendimai ar
nutartys taip pat yra neteisėti. Todėl būtina peržiūrėti 2006 m. balandžio 4 d.
Kauno apygardos teismo nutartį iš naujo bei ją panaikinti ir priimti naują
nutartį.
Kauno apygardos
teismas 2008 m. gruodžio 10 d. nutartimi I. U. ir D. U. prašymą sustabdyti klausimo dėl įmonės pripažinimo
bankrutavusia ir likviduojama sprendimą bei prašymą dėl 2006 m. balandžio 4 d.
Kauno apygardos teismo nutarties panaikinimo ir naujos nutarties priėmimo atmetė,
įmonės administratoriaus prašymą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos
likvidavimo patenkino, pripažino I.
U. įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti. Patvirtino I. U. įmonės kreditorių
finansinius reikalavimus: 1. VSDFV Kauno skyrius – 44 17,00 Lt; 2. Kauno
apskrities VMI – 12 806,42 Lt; 3. UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ – 211
883,81 Lt; 4. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ – 2 580,58 Lt; 5. UAB „Omnitel“
– 1 658,26 Lt; 6. UAB „Kauno švara“ – 1 370,68 Lt; 7. Lietuvos ir JAV UAB
„Bennet distributors“ – 16 39,76 Lt.
Teismas
pažymėjo, kad administratoriaus įgaliotas asmuo teismui 2007 m. lapkričio 15 d. pateiktame rašte nurodė, kad nuo bankroto bylos iškėlimo I. U. įmonei iki šiol pasiūlymų sudaryti taikos
sutartį nėra pateikę nei įmonės savininkai, nei kreditoriai, įmonės veikla
nebuvo atnaujinta, įmonės mokumas neatstatytas, kreditorių reikalavimai nėra
patenkinti, kreditoriai savo reikalavimų nėra atsisakę, Įmonių bankroto
įstatymo (toliau – ĮBĮ) 30 straipsnio antrojoje dalyje nurodytas terminas
taikos sutarčiai sudaryti yra pasibaigęs, šį terminą pratęsti kreditorių
susirinkimas neprašė. Teismo nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą I. U. įmonę pripažinti
bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas atmetė I. U. ir D. U. prašymą sustabdyti klausimo dėl įmonės pripažinimo
bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sprendimą tol, kol Kauno apygardos
teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. A2-263-527/2007 ir įsiteisės teismo
sprendimas ar nutartis. Nurodė, kad nors nuo minėtos civilinės bylos baigties priklauso
kreditoriaus UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ finansinio reikalavimo
dydis, tačiau ginčo dėl finansinio reikalavimo dydžio buvimas nekliudo
pripažinti I. U. įmonę
bankrutavusia, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio pirmąją dalį
teismas gali tikslinti kreditorių finansinius reikalavimus iki sprendimo dėl
įmonės pabaigos priėmimo. Teismas taip pat nurodė, kad I. U. ir D. U. prašymai dėl 2006 m. balandžio 4 d. Kauno apygardos
teismo nutarties panaikinimo ir naujos nutarties priėmimo atmestini, nes
pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas gali būti
tikrinami tik apeliacine tvarka (CPK XVII skyrius).
Atskiruoju
skundu I. U. ir D. U. prašo šią teismo
nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl I. U. įmonės pripažinimo bankrutavusia ir ją
likviduoti bei klausimą dėl I. U. įmonės
kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo perduoti pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo, naujos sudėties. Atskirąjį skundą apeliantai
grindžia šiais argumentais:
1.
Teismas nesprendė ir nepasisakė dėl šių klausimų: (1) atstatydinti
įmonės bankroto administratorių; (2) Priteisti iš atstatydinto
administratoriaus pasisavinto įmonės turto vertę pinigais – 210 784, 10 Lt ir
iš priteistos sumos patenkinti kreditorių, išskyrus UAB ,,Girstučio kultūros ir
sporto rūmai“ reikalavimus; (3) šią bankroto bylą nutraukti; (4) priteisti iš
administratoriaus išlaidas. Ši aplinkybė laikytina absoliučiu skundžiamos
nutarties negaliojimo pagrindu.
2.
Teismas, atsisakydamas spręsti klausimą dėl 2006 m. balandžio 4 d. Kauno
apygardos teismo nutarties panaikinimo ir naujos nutarties priėmimo, nurodė,
kad pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumas ir pagrįstumas gali būti
tikrinami tik apeliacine tvarka. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006
m. kovo 20 d. nutartimi panaikino 2005 m. birželio 20 d. Kauno apygardos teismo
nutartį, priimtą dalyvaujant teisėjui E. Monkevičiui, perdavė Kauno apygardos
teismui nagrinėti iš naujo, naujos sudėties. Tačiau šis teisėjas 2006 m.
balandžio 4 d. rašytinio proceso tvarka, nepranešęs apie bylos nagrinėjimo
vietą, datą ir laiką, išnagrinėjo I.
U. individualios įmonės bankroto bylą ir priėmė neskundžiamą
nutartį, tuo kvestionavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį bei pažeidė CPK
XVII skyriuje įtvirtintą pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumo ir
pagrįstumo tikrinimo tvarką. Teismas paminėtų aplinkybių nevertino, kas sudaro
pagrindą nutartį naikinti (CPK 329 str. 2 d. 1 p.).
3.
Visos nutartys šioje byloje yra priimtos prieš neįtrauktus į bylos
nagrinėjimą asmenis – I. U. ir
D. U. , todėl nutartis
taip pat turi būti pripažinta absoliučiai negaliojančia (CPK 329 str. 2 d. 2
p.). Pažymėtina, kad tik iš skundžiamos sutarties turinio apeliantai sužinojo
apie galimybę sudaryti taikos sutartį su kreditoriais.
4.
Teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai negali būti
teisėti, nes jie netikslūs, o to apeliantai padaryti negalėjo, nes jie nėra
įtraukti į bylos nagrinėjimą. Be to, prie bankroto bylos prijungtos civilinės
bylos Nr. 2-78/2004 ir Nr. 2-750/2004 dėl proceso atnaujinimo yra atskirtos nuo
bylos, nors proceso atnaujinimas yra atskira bylos nagrinėjimo stadija, o ne
atskira byla.
Atskirasis skundas
netenkintinas.
Teisėjų kolegija,
remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius
santykius reglamentuojančias teisės normas ir, pripažindamas I. U. įmonę bankrutavusia ir likviduotina dėl
bankroto, priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduotina pagrindų
apeliantai iš esmės neginčija.
Iš bylos duomenų
matyti, kad R. I. U. įmonės
bankroto administratorius kreipėsi į teismą su pranešimu, kuriame nurodė, jog
nėra kliūčių priimti nutartį dėl I.
U. įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t.
4, b. l. 121). Po šio administratoriaus rašto įteikimo, teismas 2007 m.
lapkričio 19 d. pranešė visiems suinteresuotiems asmenims, taip pat ir
apeliantams, apie tai, kad teisme bus nagrinėjamas klausimas dėl I. U. įmonės pripažinimo
bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 4, b. l. 122). Pažymėtina, kad
tik gavę šį pranešimą I. U. ir
D. U. 2007 m. gruodžio 10
d. kreipėsi į teismą su prašymu: sustabdyti nagrinėjamą bylą iki bus
išnagrinėta kita Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr.A2-263-527/2007;
atstatydinti bankroto administratorių; priteisti iš atstatydinto
administratoriaus I. U. įmonės
turto vertę pinigais, iš jų patenkinti dalį kreditorių reikalavimų; nutraukti
nagrinėjamą bankroto bylą; priteisti iš bankroto administratoriaus bylinėjimosi
išlaidas (t. 4, b. l. 123-125), t. y. apeliantai minėtame prašyme iš esmės
nurodė aplinkybes, nesusijusias su teismo 2007 m. lapkričio 19 d. pranešime
nurodyto klausimo nagrinėjimu. Apeliantai skunde nurodo tapačius argumentus.
Atkreiptinas dėmesys, kad ĮBĮ 10 straipsnio devintoji dalis suteikia
teismui teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos
iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo
priežastis pripažįsta svarbiomis. ĮBĮ 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta,
kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų
reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šios dvi
teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, aiškindamas ĮBĮ 10 straipsnio devintosios dalies teisės
normą, pažymėjo, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra
naikinamasis. Teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus
priimti iki nutarties nutraukti
bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės
pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio pirmąją dalį ir CPK 78 straipsnį. Dėl šių aplinkybių, teisėjų
kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus, susijusius su kreditorių
finansinių reikalavimų nepagrįstumu.
Apeliantai
teigia, kad skundžiama nutartis naikintina dėl to, jog teismas visiškai
nepasisakė dėl 2007 m. gruodžio 10 d. prašymo argumentų, susijusių su
administratoriaus atstatydinimu. Nors teismas dėl to nepasisakė, tačiau
apelianto paminėtų aplinkybių neaptarimas skundžiamoje nutartyje nėra
pakankamas pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą nutartį, nes, visų pirma,
administratoriaus veiksmų neteisėtumo svarstymas nėra susijęs su klausimo dėl
įmonės pripažinimo bankrutavusia nagrinėjimu. Be to, apeliantai, pareiškę
nuomonę dėl bankroto administratoriaus netinkamo darbo bankroto proceso eigoje
sprendžiant klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia, nepateikė įrodymų,
kurie pagrįstų tokius teiginius ir leistų suabejoti skundžiamos pirmosios
instancijos teismo nutarties teisėtumu bei pagrįstumu (CPK 178, 185 str.). Taip pat atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad ĮBĮ nenumato galimybės apeliantams kreiptis į teismą dėl
administratoriaus atstatydinimo, nes šį klausimą gali kelti tik teismas arba
kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 11 str. 8 d., 23 str. 13 p.). Dėl šių aplinkybių
apeliantų teiginiai dėl administratoriaus atstatydinimo, o taip pat ir dėl
piniginių sumų priteisimo iš jo, atmestini.
Apeliantai
teigia, kad visos šioje civilinėje byloje priimtos nutartys, taip pat ir
skundžiama, priimamos prieš tai neįtrauktus į bylos nagrinėjimą asmenų – I. U. ir D. U. , todėl yra absoliučiai negaliojančios (CPK
329 str. 2 d. 2 p.). Su tokia apeliantų pozicija sutikti negalima, nes
bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308). Nors
duomenų, kad teismas oficialiai būtų I.
U. įtraukęs bendraatsakove byloje nėra, tačiau iš bylos medžiagos
matyti, kad I. U. , kaip I. U. įmonės savininkė,
įvardija save atsakove ir dalyvauja nagrinėjant bylą nuo bankroto bylos
iškėlimo pradžios (t. 1, b. l. 90, 176). Apelianto D. U. įtraukimo į bylą klausimas buvo išspręstas
Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 1 d. nutartimi, kurioje buvo nustatyta,
jog D. U. įtraukimas į
bylą įmonės mokumo atstatymui įtakos neturėtų (t. 4, b. l. 31). Lietuvos
apeliacinis teismas 2007 m. liepos 20 d. nutartimi šią nutartį paliko
nepakeistą (t. 4, b. l. 56-61). Kita vertus, kai individuali įmonė įsteigta
santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas, todėl, nors įmonė registruota
vieno sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio pirmosios dalies 4 punktą
pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-192/2007). Iš bylos medžiagos
matyti, kad D. U. realiai
nuo 2005 m. pradžios (t. 2, b. l. 109) dalyvavo nagrinėjant šią bankroto bylą –
teikė prašymus, nušalinimus, pareiškimus, atskiruosius skundus bei
atsiliepimus, kuriuos nagrinėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos
teismai (t. 2, b. l. 127-128, 142-145, 151-152, 169 ir t. t.). Šios aplinkybės
leidžia daryti išvadą, kad apeliantai galėjo ginti ir gynė savo interesus
bankroto bylos nagrinėjimo eigoje.
Pažymėtina,
kad galimybę apeliantei pasiūlyti sudaryti taikos sutartį numato įstatymas,
t.y. ĮBĮ 28 straipsnio pirmoji dalis, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantų
argumentus, kad apie taikos sutarties sudarymo galimybę jie sužinojo tik iš
skundžiamos nutarties.
Kiti
apeliantų nurodyti argumentai, taip pat ir teiginiai, susiję su 2006 m.
balandžio 4 d. nutartį priėmusio teisėjo negalėjimu nagrinėti šią civilinę bylą
nėra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį, kadangi nėra reikšmingi
nagrinėjant klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia.
Esant
minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei
pagrįstą nutartį ir naikinti ją ar
keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 337 straipsnio1 punktu,
n
u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio
10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Konstantinas Gurinas
Marytė
Mitkuvienė
Nijolė Piškinaitė