Civilinė byla Nr. e2A-89-590/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17020-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1

              (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Vido Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, prašydama priteisti iš atsakovo 9 336,15 Eur draudimo išmokos, 175,00 Eur kitų išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2014-03-17 sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria apdraudė jai nuosavybės teise priklausantį automobilį AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-02-04, apie 19.30 val., Panevėžio rajone, kelio Velžys-Jotainiai-Pagiriai-Šėta 11 km, įvyko eismo įvykis, kurio metu G. S., vairuodamas minėtą automobilį, dėl paties kaltės patyrė eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo sugadintas nepataisomai. 2015-02-05 atsakovas buvo informuotas apie eismo įvykį, o 2015-03-04 pranešimu atsakovas informavo ieškovę, kad draudimo išmoka nebus išmokėta, kadangi, atsakovo teigimu, automobilis buvo sugadintas kitomis aplinkybėmis nei nurodė draudėjo atstovas ir taip pripažino įvykį nedraudžiamuoju. Ieškovė su tokia atsakovo pozicija nesutinka, teigia, jog atsakovas neįvykdė draudimo sutartimi su ieškove prisiimtos rizikos atlyginti eismo įvykio metu padarytų nuostolių transporto priemonei ir pažeidė Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 13.6.2 punktą, kuriame nurodyta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką, kuriai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudiminio įvykio buvimą. Ieškovė prašomą priteisti draudimo išmokos dydį grindžia 2015-02-19 nepriklausomo eksperto M. L. atlikta transporto priemonės AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra, kurios metu buvo nustatyta, jog skirtumas tarp transporto priemonės rinkos vertės iki apgadinimo ir transporto priemonės likutinės vertės yra 9 452,00 Eur. Ieškovė abejoja atsakovo pateikta išvada, kadangi AB „Lietuvos draudimas“ eksperto D. G. išvada skyrėsi neproporcingai didele paklaida – 2 172,00 Eur, t. y. atsakovo ekspertas nustatė 7 280,00 Eur skirtumą tarp transporto priemonės rinkos vertės ir likutinės vertės po apgadinimo, kas, ieškovės manymu, suponuoja atsakovo subjektyvų vertinimą bendrovės naudai, o ne realų objekto įvertinimą.
2. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateiktame atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko, teigė, jog atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra pagrįstas, kadangi šiuo atveju žalos administravimo metu surinkta informacija bei kiti objektyvūs įrodymai paneigia faktą, jog visi transporto priemonės sugadinimai yra 2015-02-04 eismo įvykio pasekmė. Teigia, kad ieškovė buvo nepakankamai sąžininga atsakovo atžvilgiu, pateikė galimai tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiais savo veiksmais lėmė atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas tokias išvadas padarė, remdamasis 2015-03-02 žalų tyrimo eksperto M. S. ekspertine pažyma, kurioje nurodyta, jog pagal byloje užfiksuotus duomenis kyla abejonės dėl ieškovo nurodomų aplinkybių tikrumo ir teigia, kad automobilis buvo sugadintas ne nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis, t. y. jog važiuojant artimu ieškovo nurodytam greičiui, t. y. 80-90 km/h, automobilio sugadinimai būtų žymiai didesnės apimties, nei užfiksuoti. Atsakovo teigimu, dėl šios priežasties jam nekyla pareiga išmokėti draudimo išmokos. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog transporto priemonė buvo įvertinta teisingai ir pagrįstai, atsižvelgiant į patirtus sugadinimus, jų mąstą, ridą bei kitus parametrus, o vienas iš faktorių, lėmusių nurodytą transporto priemonės vertinimą, buvo automobilio rida, kuri, remiantis atsakovo duomenimis, buvo suklastota, todėl būtent atsakovo eksperto apskaičiuota transporto priemonės rinkos vertė ir likutinė vertė yra teisinga. Prašė ieškinį atmesti pilna apimtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 9 336,15 Eur draudimo išmokos, 175,00 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą ir 730,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Nustatyta, jog nėra ginčo dėl to, kad nurodytu laiku įvyko ginčo eismo įvykis, o įrodžius eismo įvykį, CK 6.987 straipsnio, DĮ 2 straipsnio 27 dalies pagrindu draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką. Pirmos instancijos teismo vertinimu, automobilio valdytojo eismo įvykio metu nurodytos aplinkybės dėl automobilio greičio pačios savaime nepaneigia draudžiamojo įvykio fakto, be to, byloje nėra duomenų, jog ieškovė arba įvykyje dalyvavęs automobilio valdytojas tyčia nuslėpė įvykio priežastis, arba padarė eismo įvykį, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra ir pagrindo, remiantis Taisyklių 8.1.17 punktu, tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Pažymėjo, jog atsakovas, remdamasis minėtais neatitikimais, bandė įrodyti ieškovės (automobilio valdytojo) nesąžiningumą, jog automobilis buvo sugadintas ne nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovas dėl šio įvykio kreipėsi į atsakingas institucijas, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas labiau tikėtina vertino Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą, atliktą bylos nagrinėjimo metu, kurioje pažymėta, jog ginčo automobilio priekinės dalies sugadinimai buvo padaryti automobiliui nuvažiavus nuo kelio sankasos ir savo priekine dalimi (daugiau dešine jos puse) atsitrenkus į šalia kelio augantį medį, t. y. teismo eksperto išvadoje nustatyta, jog automobilis buvo sugadintas automobilio valdytojo nurodytomis aplinkybėmis; be to, ekspertizės metu taip pat padaryta išvada, jog automobilio patirti sugadinimai atitinka prarastą kinetinę energiją ekvivalenčią 30 +- 5 km/h judėjimo greičiui, o techniniu požiūriu negalima nei patvirtinti, nei paneigti automobilio vairuotojo G. S. nurodomų šio eismo įvykio kilimo aplinkybių apie transporto priemonės judėjimo greitį prieš eismo įvykį bei transporto priemonės nuvažiavimo nuo kelio ir atsitrenkimo į medį eigą. Teismas nurodė, jog ekspertas nepriėjo prie vienareikšmiškos išvados, kokiu greičiu transporto priemonės valdytojas važiavo būtent iki atsitrenkimo į medį, todėl liudytojo G. S. atsakovui nurodyta aplinkybė, jog jo greitis iki įvykio buvo 80-90 km/h, nepatvirtina, jog jis draudikui pateikė žinomai melagingas eismo įvykio aplinkybes. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, jog ieškovės (automobilio valdytojo) tyčiniai veiksmai ar neveikimas atleidžia jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, o minėtos automobilio valdytojo nurodomos eismo įvykio aplinkybės dėl automobilio greičio nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė (automobilio valdytojas) veikė tyčia, juolab, kad byloje nustatytas faktas, jog įvyko draudžiamasis įvykis, ką patvirtino ir teismo eksperto išvada, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad draudikas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
5. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju ieškovė yra fizinis asmuo, vartotoja, draudimo sutartis buvo sudaryta standartinėmis sąlygomis prisijungimo būdu, todėl esantys sutartyje teisiniai neaiškumai bei galimi prieštaravimai tarp sutarties sąlygų aiškintini ieškovės naudai. Nurodė, kad apie eismo įvykį buvo pranešta policijai, ieškovė laiku pranešė apie eismo įvykį draudimo bendrovei, draudikas automobilį iš išorės apžiūrėjo ir nuotraukas padarė, buvo apklaustas automobilio valdytojas įvykio metu G. S.. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, draudiko atsisakymas mokėti visą draudimo išmoką draudėjui formaliai vadovaujantis tik Taisyklių 8.1.17 punkto sąlyga, kurios pažeidimo, be kita ko, teismas pagal byloje esančius duomenis neturėjo pagrindo konstatuoti, prieštarauja sąžiningumo kriterijams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą bei ieškovės kaip vartotojos teises. Nurodė neturintis pagrindo daryti išvados apie ieškovės nesąžiningumą dėl to, kad jai nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė nuolat dalyvauja eismo įvykiuose, kadangi byloje nėra duomenų, jog minėti eismo įvykiai įvyko dėl ieškovės tyčinių ir nesąžiningų veiksmų, taip pat įrodymų, kad ieškovė ar su ja susiję asmenys tyčia inscenizavo ginčo eismo įvykį, byloje nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė ar su ja susiję asmenys tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką. Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog nėra sąlygų visumos, atleidžiančios atsakovą nuo pareigos išmokėti ieškovei draudimo išmoką, todėl eismo įvykis, įvykęs 2015-02-04 d., apie 19.30 val., Panevėžio rajone, kelio Velžys-Jotainiai-Pagiriai-Šėta 11 km, kurio metu buvo apgadintas automobilis AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas G. S., yra draudžiamasis ir atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ kyla prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui, t. y. ieškovei L. D. (CK 6.987 straipsnis).
6. Bylos nagrinėjimo metu šalys pateikė įrodymus, kuriuose skirtingai nurodyta ginčo automobilio likutinė vertė. Pirmos instancijos teismas siūlė šalims teikti papildomus įrodymus ir pašalinti šiuos prieštaravimus, tačiau šalys šia teise naudotis atsisakė ir nei ieškovė, nei atsakovas proceso metu skirti teismo ekspertizės dėl automobilio rinkos vertės nepageidavo. Esant tokioms aplinkybėms teismas nurodė, jog vertins įrodymus dėl transporto priemonės likutinės vertės vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma ir vidiniu įsitikinimu. Teismo vertinimu, ieškovo pateikta 2015-02-19 nepriklausomo eksperto M. L. išvada objektyviai patvirtina transporto priemonės likutinę vertę ir jos nepaneigia atsakovo darbuotojų atliktas vertinimas, be to, papildomai atsakovo pateiktoje išvadoje dėl rinkos vertės nustatymo žaloje Nr. 1549554 nurodomi kainos mažinimo koeficientai (-6 proc. dėl galimybės realaus sandorio metu nusiderėti; -9 proc. dėl kainų skirtumų tarp Lietuvos ir Vokietijos panaudotų automobilių rinkų; -15 proc. dėl 134 038 km ridos; -10 proc. dėl nekokybiškai atlikto ankstesnių įvykių remonto) nepagrįsti objektyviais duomenimis, t. y. neaišku, kokiu pagrindu atsakovo bendrovės vertintojas rėmėsi taikydamas šiuos dydžius. Teismas vertino ir tai, kad tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose ieškovė yra vartotoja, todėl visos aplinkybės aiškintinos vartotojos naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateiktu įrodymu dėl padarytos žalos dydžio, teigė, jog pagal Taisyklių 9.1 punktą žalos dydį nustato ne draudėjas, o draudikas, todėl teismas turi vadovautis būtent atsakovo, t. y. draudiko pateikta išvada, tačiau pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė, be kita ko, byloje įrodinėja, kad draudiko atliktas vertinimas yra nepagrįstas ir neatitinka tikrosios padėties dėl automobilio rinkos bei likutinės vertės, suponuojančios draudimo išmokos dydį, todėl esant ginčui teisme ir šalims įgyvendinant rungtyniškumo principo reikalavimus, nėra pagrindo teigti, jog atitinkama draudimo Taisyklių sąlyga įpareigoja teismą vadovautis tik vienos iš šalių pateiktu įrodymu dėl draudimo išmokos dydžio. Pažymėjo, jog į bylą atsakovo pateikti duomenys dėl ginčo automobilio ridos vienareikšmiškai nepatvirtina fakto, kad ginčo automobilio rida yra suklastota. Nurodė, kad automobilio rida užfiksuota 2015-02-19 turto vertinimo metu, tokią pat automobilio ridą (71 008 km) užfiksavo ir atsakovo vertintojas transporto priemonės techninės apžiūros akte, todėl nesant byloje įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė faktiškai ir tyčia suklastojo ginčo automobilio ridos rodmenis, teismas neturi pagrindo konstatuoti ieškovės nesąžiningumą ir šios aplinkybės pagrindu spręsti, jog padaryta žala automobiliui eismo įvykio metu realiai yra mažesnė, nei nustatė ieškovės pasirinktas ekspertas.
7. Pirmos instancijos teismas nurodė, jog ieškovės patirtais nuostoliais pagal draudimo taisykles laikoma suma, būtina atkurti sugadinto turto rinkos vertę iki eismo įvykio, o atsakovas neįrodė, kad ieškovės pasirinkto eksperto atliktas automobilio AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimas yra nepagrįstas ir neatitinka tikrosios padėties (CPK 178, 180 straipsniai). Taisyklių 13.6.2 punkte nustatyta, jog draudikas privalo gavus visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį, ne vėliau kaip per 15 darbo dienų išmokėti draudimo išmoką, todėl atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 9 336,15 Eur draudimo išmoką tenkintinas ir iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 9 336,15 Eur draudimo išmokos. Nurodė, jog M. L. 2015-03-17 išrašyta PVM sąskaita-faktūra Serija LKS Nr. 00061 bei pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad už transporto priemonės vertinimą ieškovė faktiškai patyrė 175,00 Eur išlaidų, atsakovas šių išlaidų neginčijo, taigi teismas sprendė, jog šios išlaidos laikytinos CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytomis išlaidomis, susijusiomis civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, todėl ieškovei iš atsakovo yra priteistina 175,00 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą. Tenkinus ieškinį, priteistinos ir patirtos bylinėjimosi išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-07 sprendimą atmetant ieškovo reikalavimą visa apimtimi. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1.Apelianto pozicija viso teisminio bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu buvo nuosekli ir pagrįsta objektyviais įrodymais, kurių teismas nevertino ir į juos neatsižvelgė. Pirmiausia paminėtina 2015-03-02 ekspertinė pažyma, surašyta žalų tyrimo eksperto M. S. (toliau – Ekspertinė pažyma), kuri parengta remiantis paties eismo įvykio dalyvio, G. S., nurodytomis aplinkybėmis, turimomis sugadintos transporto priemonės nuotraukomis bei eksperto specialiomis žiniomis, taigi tokia Ekspertinė pažyma be jokios abejonės laikytina objektyvia ir pateikiančia patikimas išvadas. Ekspertinėje pažymoje pažymėta, jog „vairuotojas G. S. nurodė, kad prieš eismo įvykį jis automobiliu Audi važiavo <...> apie 80 – 90 km/h greičiu. <...> Prieš atsitrenkiant į medį vairuotojas pradėti stabdyti nespėjo.“ Įvertinus tokius vairuotojo paaiškinimus bei transporto priemonės sugadinimus, M. S. padarė išvadą, jog „atsitrenkimo į medį metu automobilis judėjo apie 35 – 40 km/h greičiu. Tokį teiginį grindžia sugadinimų apimtis, kuri atitinka prarastą 35 – 40 km/h greičiu judančio automobilio kinetinę energiją.“ Siekiant pagrįsti tokią išvadą, apelianto ekspertas Ekspertinėje pažymoje pateikė fotonuotraukas transporto priemonių, važiavusių 70 km/h greičiu ir atsitrenkusių į standų medžio formos objektą. Įvertinus pateiktas nuotraukas matyti, jog esant pastarajam greičiui transporto priemonė sugadinama akivaizdžiai daugiau, nei ieškovės transporto priemonė nagrinėjamu atveju. Apelianto palaikomą poziciją patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu Lietuvos teismo ekspertizės centro atlikta ekspertizė (toliau – Ekspertizė), kurioje pažymima, kad „atsižvelgiant į tai, kad šio eismo įvykio metu atsitrenkus į medį automobiliui Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo deformuoti kėbulo nešančios konstrukcijos elementai, darytina išvada, kad šiam tyrimui pateiktoje medžiagoje esančiose fotografijose matomi automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patirti priekinės dalies sugadinimai atitinka prarastą kinetinę energiją ekvivalenčią 30 +/- 5 km/h judėjimo greičiui.“. Taigi tiek apelianto ekspertas, tiek Lietuvos ekspertizių centro ekspertas nurodė, jog atsižvelgiant į ieškovės automobiliui padarytus sugadinimus automobilis eismo įvykio metu negalėjo judėti 80 – 90 km/h greičiu, kaip tą nurodė vairuotojas. Tiek Ekspertinėje pažymoje, tiek Ekspertizėje padaryta išvada, jog labiausiai tikėtinas transporto priemonės greitis eismo įvykio metu yra apie 30 – 40 km/h. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle, t. y. aplinkybė pripažįstama egzistuojančia, jei labiau tikėtina, jog ji buvo, nei nebuvo. Teismo ekspertas Ekspertizėje pažymėjo, jog „techniniu požiūriu negalima nei patvirtinti, nei paneigti automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo G. S. nurodomų šio eismo įvykio kilimo aplinkybių apie transporto priemonės judėjimo greitį prieš eismo įvykį bei transporto priemonės nuvažiavimo nuo kelio ir atsitrenkimo į medį eigą.“. Tačiau jis atliktu tyrimu negalėjo nurodyti pačios eismo įvykio eigos, paties mechanizmo, o transporto priemonės greitį, kuriuo judėjo smūgio metu, jis nurodė. Tai patvirtina, jog ieškovės transporto priemonę eismo įvykio metu vairavęs G. S. pateikė klaidingus duomenis apie transporto priemonės greitį eismo įvykio metu. Būtent ši aplinkybė turimu atveju yra esminė ir kartu su kitais byloje esančiais duomenimis leidžia daryti išvadą, jog įvykis pagal Taisyklių 8.1.17. punktą yra nedraudžiamasis. Tačiau akivaizdu, jog teismas, vertindamas Ekspertizėje pateiktas išvadas, jas įvertino netinkamai bei nesivadovavo tikėtinumo taisykle.

8.2.Apeliantas bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė eismo įvykių suvestinę, kurioje matomi eismo įvykiai, susiję su ieškove bei jos vyru, iš kurios matyti, jog ieškovės vyras, pavyzdžiui, 2014 m. į eismo įvykius pakliūdavo kas mėnesį (pvz., 2014 m. balandžio 16 d., gegužės 27 d., birželio 23 d., liepos 23 d.). Toks eismo įvykių dėsningumas nėra atsitiktinio pobūdžio ir negali būti tokiu laikomas. Be to, teismas niekaip nepasisakė dėl to, kad ši transporto priemonė jau buvo turėjusi eismo įvykių (taip pat sugadinta priekinė dešinioji automobilio dalis).

8.3.Teismas sprendime taip pat pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, jog apeliantas dėl nagrinėjamo įvykio būtų kreipęsis į atsakingas institucijas, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau pažymėtina tai, jog draudikas jokių teisės aktų nėra įpareigotas dėl įvykusio įvykio kreiptis į atsakingas institucijas.

8.4.Teismas sprendime akcentavo, jog turimu atveju nebuvo nustatyta ieškovės tyčia nuslėpti eismo įvykio aplinkybes, padaryti autoavariją ar gauti draudimo išmoką, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nei Taisyklių 8.1.17. punktas, nei kiti teisės aktai nereikalauja, jog esant nedraudžiamajam įvykiui būtų nustatyta draudėjo tyčia. Pakanka nustatyti aplinkybes, atitinkančias nedraudžiamąjį įvykį.

8.5.Teismas sprendime remiasi Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalimi, tačiau šiuo atveju Draudimo sutartyje, tiksliau Taisyklėse, kurios yra Draudimo sutarties sudėtinė dalis, yra nurodyti įvykiai, kurie laikomi nedraudžiamaisiais. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, teismo nurodoma Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis šiuo atveju nėra taikoma, o egzistuojant aplinkybėms, įtvirtintoms Taisyklėse kaip nedraudžiamieji įvykiai, atsakovas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką net ir nenustačius draudėjo kaltės formos, šiuo atveju tyčios. Pažymi, jog teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 3K-3-519/2012, kurioje atsakovu buvo AAS „BTA“, veikiantis per „BTA“ akcinės draudimo bendrovės filialą Lietuvoje, buvo nagrinėjamas ginčas pagal minėto draudiko draudimo taisykles. Teismo nutartyje pažymėta, jog pagal Taisyklių 4.1.5 punktą nedraudžiamasis įvykis yra, kai draudėjas arba transporto priemonės teisėtas valdytojas žalą padarė tyčia arba nuslėpė įvykio priežastis, aplinkybes ir padarinius, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką ar ją padidinti. Taigi cituojamoje byloje paties draudiko draudimo taisyklėse nedraudžiamojo įvykio atveju buvo reikalaujama nustatyti draudėjo tyčią. Tuo tarpu šiuo atveju apelianto Taisyklės to jokiu būdu nereikalauja. Tai yra esminė aplinkybė, lemianti, jog teismo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra taikytina nagrinėjamam atvejui.

8.6.Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog būtent ieškovės pateiktas eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės vertinimas yra tinkamas. Apeliantas galimos draudimo išmokos dydį apskaičiavo įvertinęs ieškovės transporto priemonės likutinę vertę po eismo įvykio ir tokie paskaičiavimai buvo padaryti remiantis Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka. Pažymi, jog atliekant vertinimą buvo nustatyta, kad vertinimo dienai Lietuvos rinkoje analogiško automobilio pasiūloje nėra, o automobilių su panašia komplektacija kainų vidurkis – 8 900 Eur. Įvertinus Vokietijos rinką, rasta analogiškų transporto priemonių, kurių vertės vidurkis – 13 690 Eur, todėl būtent pagal Vokietijos rinkoje rastas analogiškas transporto priemones ir buvo įvertinta ieškovės transporto priemonė. Nurodo, jog remdamasis rinkoje vyraujančia tendencija ir asmenine patirtimi, vertintojas pasiūlymuose esančią kainą sumažino 6 proc. Toks vertės sumažinimas grindžiamas tuo, jog realaus sandorio metu prašoma ir gaunama kaina vidutiniškai sumažėja nuo 5 iki 7 proc. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, jog analogiškų automobilių pardavimo pasiūlymų kainos Lietuvoje yra mažesnės nuo 10 iki 20 proc. nei Vokietijoje, todėl vidutinė Vokietijos rinkoje esanti automobilio vertė sumažinta 9 proc. Pažymi, kad pagal Taisyklių 8 punktą, transporto priemonės rinkos vertė apskaičiuojama pagal vidutinę rinkos vertę, ją atitinkamai koreguojant, taigi AB „Lietuvos draudimas“ vyresnysis transporto žalų vertintojas taip pat turi Taisyklių suteiktą teisę koreguoti transporto priemonės rinkos vertę. Vertinant ieškovės transporto priemonės fotonuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti sugadinimai po eismo įvykio, pastebėta, jog automobilis dar prieš eismo įvykį buvo remontuotas, tačiau nekokybiškai, t. y. nesilaikant remonto technologijų bei standartų, ir tai nulėmė, jog automobilio vertė buvo sumažinta dar 10 proc. Vertinimo rezultatams taip pat turėjo įtakos ir transporto priemonės rida, kuri, kaip paaiškėjo po atlikto vertinimo, buvo kitokia nei nurodoma: automobilio rida, fiksuota 2015-02-04 apžiūros metu, buvo 71 008 km, tuo tarpu iš oficialių AUDI atstovų Lietuvoje „Moller auto“ atsakymo apeliantui matyti, kad 2011-07-11 užfiksuota ginčo automobilio rida buvo 99 694 km, o 2011-06-28 33 694 km. Tokie skaičių pokyčiai akivaizdžiai parodo, jog ieškovė klastojo automobilio ridos duomenis, taip pat tai, kad  eismo įvykio metu automobilio reali rida buvo apie 243 538 km, kas yra 3,4 karto daugiau nei deklaruojama. Atsižvelgiant į tai, kad reali vertinto automobilio rida buvo 134 038 km didesnė nei palyginamųjų automobilių Vokietijos rinkoje, ieškovės transporto priemonės vertė sumažinta dar 15 proc. Net jeigu ir vertinti teismo argumentą, dėl to, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė tyčia atsukinėjo ridą, kaip tinkamą, tai vis tiek nepaneigia aplinkybės, kad faktiškai transporto priemonė buvo nuvažiavusi daugiau kilometrų, kas atitinkamai koreguoja jos vertę. Tam neturi įtakos tai, ar ieškovė, ar kitas asmuo ridą atsukinėjo tyčia ar netyčia. Akivaizdu, jog teismas neįsigilino į apelianto pateiktas aplinkybes bei argumentus. Transporto priemonės rinkos vertės nustatymo procesas buvo paaiškintas pateiktoje išvadoje, tačiau teismas tokių apelianto argumentų nevertino, o tik pripažino, jog tokie mažinimo koeficientai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, kas yra visiškai neteisinga. Tuo tarpu ieškovės nurodomos sumos neatitinka nei realios automobilio būklės iki eismo įvykio, nei po eismo įvykio. Vertintojo M. L. nebuvo atsižvelgta į automobilio ridos netikslumus, taip pat į nekokybiškai atliktus transporto priemonės remonto darbus. Tokie atlikti skaičiavimai negali būti laikomi tiksliais ir tinkamais, tačiau teismas savo sprendime į tai neatsižvelgė ir šios aplinkybės nevertino.

8.7.Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog teismas savo sprendime dalyje dėl draudimo išmokos dydžio rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, kas yra visiškai nesuprantama. Turimu atveju kilusiam ginčui minėtas įstatymas nėra taikomas, kadangi ginčas kilęs iš transporto priemonių, o ne civilinės atsakomybės, draudimo teisinių santykių. Šio ginčo santykius reglamentuoja išimtinai tik tarp šalių sudarytos sutarties dalis – Taisyklės, o ne minėtas įstatymas. Šioje byloje klausimas dėl civilinės atsakomybės ar klausimas dėl žalos, padarytos trečiajam asmeniui eismo įvykio metu, apskritai nebuvo keliamas. Tokie teismo pateikiami motyvai, visiškai neatitinkantys nagrinėjamo ginčo, aiškiai parodo, jog teismas visiškai neįsigilino į nagrinėjamą ginčą, jo aplinkybes bei pateiktus įrodymus.

8.8.Teismas taip pat be jokio pagrindo ir visiškai nepagrįstai vadovavosi CK 6.249 straipsniu, reglamentuojančiu žalos ir nuostolių nustatymą civilinės atsakomybės taikymo atveju. Kaip jau buvo minėta, turimu atveju nėra susiklostę civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kadangi ginčas kilo iš transporto priemonių draudimo sutarties, sudarytos Taisyklių pagrindu, taigi turimu atveju turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis bei Draudimo įstatymu. Šiuo atveju transporto priemonės vertinimo išlaidos laikytinos finansiniais nuostoliais, neatlygintinais pagal Transporto priemonių draudimo sutartį. Tokia draudimo sutartis neapima išlaidų, tiesiogiai nesusijusių su transporto priemonės atkūrimo išlaidomis taip pat vertės kompensavimu. Transporto priemonės vertinimo išlaidų riziką prisiima pats draudėjas. Pažymi, kad byloje nėra nustatyta, kad apeliantas pažeidė žalos administravimo eigą, neatliko jam priskirtų pareigų (savalaikė automobilio apžiūra, nuostolio nustatymas). Be kita ko, apeliantas niekada nepripažino šių išlaidų kaip pagrįstų, ieškinį prašė atmesti visa apimtimi, todėl teiginys, kad atsakovas šių išlaidų pagrįstumo neginčijo, neatitinka tikrovės

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė L. D. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų apie ieškovės galimus tyčinius ar nesąžiningus veiksmus siekiant gauti išmoką. Pabrėžia, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, jog ginčo automobilio priekinės dalies sugadinimai buvo padaryti automobiliui nuvažiavus nuo kelio sankasos ir savo priekine dalimi (daugiau dešine jos puse) atsitrenkusį šalia kelio augantį medį, t. y. eksperto išvada nustatyta, jog automobilis buvo sugadintas būtent tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė vairuotojas. Atsakovas įsipareigojo mokėti draudimo išmoką kai įvyksta eismo įvykis ir dėl jo buvimo fakto nekyla ginčas, kas šiuo atveju ir yra, ir tai, be to, išmokos išmokėjimui visiškai neturi įtakos atsakovo įrodinėjamas automobilio greitis įvykio metu, kadangi pagal šalių sudarytą KASKO draudimo sutartį atsakovas privalo atlyginti žalą taip, kad atstatytų transporto priemonę į tą būklę, kokioje ji buvo prieš įvykį. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie ieškovės vyro turėtus draudiminius įvykius yra niekaip nesusijęs su nagrinėjamu įvykiu, todėl tokių pareiškimų pagrindu teismo sprendimas negali būti grindžiamas, o priimamas tik byloje pateiktų įrodymų visuma. Apeliantas įvykį pripažino nedraudžiamuoju remdamasis transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17 punktu, kuris įtvirtintas taip „draudėjas, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius“, tačiau atmestinas apelianto teiginys, jog esant nedraudžiamajam įvykiui vadovaujantis minėtu draudimo taisyklių punktu  nereikalaujama nustatyti draudėjo tyčios, kadangi pats punktas lingvistiškai aiškiai išreiškia poziciją, jog tokiam siekiui gauti ar padidinti išmoką yra būtina tyčia, t. y. punktas reikalauja įrodinėti ir tinkamai pagrįsti sąmoningą siekį, jog ieškovė suklastojo ar pateikė klaidingus duomenis draudikui apie eismo įvykį. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ieškovė kokiu nors būdu klastojo ar slėpė įvykio aplinkybes, priešingai – visose ekspertų išvadose yra nustatyta, jog eismo įvykis įvyko būtent taip, kaip nurodė vairuotojas. Pažymi, jog atsakovas nepageidavo skirti papildomos ekspertizės automobilio rinkos vertei nustatyti, todėl teismas turėjo teisę sprendimo dalį dėl automobilio rinkos vertės priimti vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais ir vidiniu įsitikinimu. Apeliantas ginčija neva ieškovę klastojant automobilio ridą, neįsigilinęs, jog pateikti skaičiai negali atitikti tikrovės. Pagal matomus skaičius matyti, jog yra įsivėlusi klaida: 2011-06-28 rida – 33 694, 2011-07-11 – 99 694, t. y. nuvažiuota 66 000 km per 14 dienų (per dieną 4 714 km, kas fiziškai yra neįmanoma). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jo lieka nepagrįstas argumentas, jog „Ieškovė klastojo automobilio ridos duomenis“ ir šiuo pagrindu automobilio rinkos vertės mažinimas yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė pripažinti draudiminio įvykio metu automobilio sugadinimus jų realia apimtimi, todėl naujai atsiradusios išlaidos, patirtos  dėl kreipimosi į nepriklausomą kilnojamojo turto vertintoją yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsakovo netinkamu draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymu ir laikytini ieškovės patirtais nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
11. Atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl eismo įvykio suklastojimo. Apeliantas nurodo, kad išmokėti draudimo išmoką atsisakė Taisyklių 8.1.17 punkto pagrindu, kuris numato, jog nedraudžiamaisiais įvykiai laikomi įvykiai, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Taigi atsakovas turėjo pareigą įrodyti draudi atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrindą, šiuo atveju – eismo įvykio suklastojimo faktą. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad eismo įvykio suklastojimo faktą patvirtina atsakovo darbuotojo M. S. išvados. Šioje byloje teismas skyrė teismo  ekspertizę, kurios išvados paneigia atsakovo specialisto išvadą ir patvirtina, jog automobilis buvo sugadintas iš esmės automobilio valdytojo nurodytomis aplinkybėmis, t.y. ginčo automobilio priekinės dalies sugadinimai buvo padaryti automobiliui nuvažiavus nuo kelio sankasos ir savo priekine dalimi (daugiau dešine jos puse) atsitrenkus į šalia kelio augantį medį (2 t., e. b. l. 92). Apelianto argumentai, kad AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas nurodė 80-90 km/h, o galimo kontakto metu automobilis turėjo judėti apie 35-40 km/h nepatvirtina eismo įvykio suklastojimo, nes teismo ekspertizės metu nebuvo nustatyti kokie nors nesusiję su eismo įvykiu automobilio pažeidimai. Be to, automobilio vairuotojo nurodyto 80-90 km/h greičio nepaneigė ir teismo ekspertizės išvados, nes jose pažymima, kad vairuotojo nurodomų aplinkybių apie transporto priemonės judėjimo greitį prieš eismo įvykį techniniu požiūriu negalima nei patvirtinti nei paneigti. Pirmosios instancijos teismas  pagrįstai atsižvelgė ir į kitas bylos aplinkybes, paneigiančias eismo įvykio klastojimo faktą, t.y. kad šiuo atveju apie eismo įvykį buvo operatyviai pranešta kelių policijai ir draudikui. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad ieškovės vyras praeityje yra daug kartų patekęs į eismo įvykius, yra nesusiję su šios bylos nagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino.  Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsakovas neįrodė Taisyklių 8.1.17 punkte numatyto nedraudžiamojo įvykio fakto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl atsakovo pareigos išmokėti draudimo išmoką (CK 6.987 str., 1014 str.).
12. Atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl ieškovės (draudėjo) tyčios nebuvimo ir nepagrįstai taikė su tuo susijusią kasacinio teismo praktiką. Kolegija atkreipia dėmesį, jog 2015-03-04 atsisakymą išmokėti draudimo išmoką atsakovas taip pat grindė Taisyklių 11.1.4. punktu, kuris numato, kad, jeigu draudėjas arba su draudėju susiję asmenys, arba apdraustasis, arba naudos gavėjas nuostolį padarė tyčia arba bandė suklaidinti draudiką klastodamas faktus, pateikdamas neteisingus duomenis, neteisėtai padidino nuostolio sumą, draudimo išmoka gali būti mažinama arba nemokama. Taigi nagrinėjamu atveju pagal ieškovės ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties sąlygas dėl draudėjo tyčios draudimo išmoka gali būti mažinama ar nemokama, šiuo pagrindu atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ir vertino šias aplinkybes.
13. Atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl draudimo išmokos dydžio. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovo pateikta 2015 m. vasario 19 d. nepriklausomo eksperto M. L. išvada objektyviai patvirtina transporto priemonės likutinę vertę. Jos nepaneigia atsakovo darbuotojų atliktas vertinimas. Apelianto nurodomi kainos mažinimo koeficientai (- 6 proc. dėl galimybės realaus sandorio metu nusiderėti; - 9 proc. dėl kainų skirtumų tarp Lietuvos ir Vokietijos panaudotų automobilių rinkų; - 15 proc. dėl 134 038 km ridos (didesnės, nei palyginamųjų objektų; - 10 proc. dėl nekokybiškai atlikto ankstesnių įvykių remonto) yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (2 t., e. b. l. 153-154).  Apeliacinio skundo argumentams, kad automobilio rida eismo įvykio metu buvo  243538 km t.y., 3,4 karto didesnė nei deklaruojama, pagrįsti įrodymais, todėl šie argumentai tai pat atmetami kaip neįrodyti (CPK 178 str.).
14. Atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl 175 Eur išlaidų už transporto priemonės vertinimą priteisimo. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, kas reiškia, kad atsakovas pažeidė draudimo sutartį. Dėl atsakovo nepagrįsto atsisakymo, ieškovas ne tik negavo sutartyje numatytos draudimo išmokos, bet ir patyrė išlaidų, kurias privalo atlyginti sutartį pažeidęs draudikas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė CK 6.249 str. 4 d. 2 p. bei priteisė ieškovės naudai jos patirtas transporto priemonės vertinimo išlaidas.
15. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti  apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
16. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei priteisiamos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str., 98 str.). Ieškovė pateikė įrodymus apie patirtas 800 EUR išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas nebuvo sudėtingas, taip pat į ieškovės advokato procesinių dokumentų turinį ir apimtį bei Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovės L. D. naudai priteisiama 500 EUR už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 331 straipsniu,

Teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovės L. D. naudai 500 EUR už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                   Ramunė Mikonienė

Vidas Stankevičius

                                                                               Liuda Uckienė