Civilinė byla Nr. 3K-3-60/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-12435-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.1; 50.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams J. C., T. C. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; trečiasis asmuo – SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje yra ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos statuso, šios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrindų, nuomininkų iškeldinimo iš jų, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė teismo nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų nuomos santykius, iškeldinti juos iš buto, esančio Vilniuje,(duomenys neskelbtini) su jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad šis butas 2001 m. balandžio 20 d. sutartimi, sudaryta UAB „Vilko pėda“ ir atsakovų motinos S. C., buvo neterminuotai išnuomotas. VšĮ „Vilniaus butai“' ir S. C. 2008 m. vasario 6 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo. Vilniaus miesto savivaldybės taryba  2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė butą valdyti patikėjimo teise SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Pagal S. C. su UAB „Vilko pėda“ 2001 m. balandžio 20 d. sudarytos buto nuomos sutarties 2.2 punktą nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos, komunalinių ir kitų paslaugų mokesčius. Pažymima, kad nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, naudojasi tomis pačiomis teisėmis kaip ir nuomininkas ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. CK 6.589 straipsnyje nustatyta, kad pilnamečiai šeimos nariai vienodai su nuomininku atsako pagal prievoles, kylančias iš sutarties.

S. C. 2009 m. lapkričio 27 d. mirė. Šiuo metu bute gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovai T. C. ir J. C.. Atsakovai po jų motinos S. C. mirties toliau naudojasi gyvenamosiomis patalpomis ir už tai jiems yra skaičiuojamas nuomos mokestis. Rašytinė buto nuomos sutartis ieškovo ir atsakovų nesudaryta, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų faktiniai nuomos teisiniai santykiai yra susiklostę. Šalys juos pripažįsta. Atsakovai nevykdo pareigos mokėti mokesčius. 2010 m. spalio 31 d. atsakovų skola už gyvenamųjų patalpų nuomą yra 1770,46 Lt. Be to, jie nemokėjo ne tik buto nuomos mokesčio, bet ir neatsiskaitė su UAB „Vilniaus energija“ už tiekiamą šilumos energiją (skola – 28854,05 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad atsakovai buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių nemoka nuolat, daugiau kaip tris mėnesius; atsižvelgdamas į tai, kad skolos suma yra didelė ir kad ji yra susidariusi per ilgą laikotarpį, laikė, kad mokesčių nemokėjimas pagal nuomos sutartį yra esminis šių sutarčių pažeidimas, todėl padarė išvadą, kad yra pagrindas nutraukti su atsakovais faktinius nuomos santykius ir iškeldinti juos iš nuomojamos patalpos su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.217 straipsnio 1 dalis, 6.611 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimu Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys dėl J. C., panaikino ir jam ieškinį atmetė, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo J. C. iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga ir todėl netaikytina priemonė. Atsakovas ginčo bute gyvena nuo 2001 metų, su ginčo patalpa jį sieja ilgalaikis ryšys ir atsakovo teisė į ginčo patalpą saugotina kaip teisė į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu padengė dalį savo skolos, t. y. 310 Lt. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad atsakovas elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat kad vengia ir ateityje, tikėtina, vengs tinkamai vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas šias prievoles, nors ir iš dalies, tačiau vykdė pagal savo turtines galimybes. Jis tik 2008 m. birželio 13 d. tapo pilnametis, 2009 m. lapkričio 27 d. mirė jo motina, 2010 m. baigė 10 klasių, yra bedarbis, įregistruotas darbo biržoje, dėl šių priežasčių pasunkėjo pirmiau išvardytų prievolių vykdymas. Atsakovas yra socialiai pažeidžiamas, o esant dabartinei jo turtinei padėčiai, iškeldinimas dar labiau socialiai pažeistų atsakovo teises ir teisėtus interesus.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys dėl atsakovo J. C. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Dėl teismo sprendime netinkamai aiškintų bei taikytų CK normų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio – socialinio būsto nuomos – sutartis, todėl teismas turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą. Teisėjų kolegijos nuomone, teisinę priemonę – būsto netekimą teismas taiko individualiai, nes turi diskrecijos teisę. Nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovo J. C. iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų neproporcinga ir todėl netaikytina priemonė. Kasatoriaus nuomone, toks CK 6.576 straipsnio, 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio, 6.217 straipsnio, 6.611 straipsnio aiškinimas bei taikymas yra netinkamas, šių teisės normų taikymas turi esminę reikšmę vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, iš to išplaukia, kad pirmiau nurodyti pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

1. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis, todėl teismas turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų grupių apsaugą. Kasatorė nesutinka su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais, nes ieškovo ir atsakovo nėra sudarytos rašytinės nuomos sutarties, nuomos teisiniai santykiai susiklostė faktiškai. Socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Nagrinėjamu atveju socialinio būsto sutartis šio įstatymo pagrindu ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta. Konstatuotina, kad ieškovės ir atsakovo faktiškai buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos, o ne socialinio būsto nuomos sutartis, ir butas nėra nuomojamas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu, todėl šiuo atveju taikytinos CK 6.611 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Nustačius esminį sutarties pažeidimą, t. y. nuolatinį nuomininko pareigos mokėti buto nuomos ir mokesčių už komunalines paslaugas nevykdymą, turėjo būti taikomi CK 6.611 straipsnio padariniai. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, todėl teismo argumentai dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo yra nepagrįsti ir neteisėti, šie esminiai teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

2. CK 6.611 straipsnyje nustatyti pagrindai nutraukti nuomos sutartį, kai nuomininkas nuolat nevykdo savo pareigos mokėti buto nuomos ir mokesčių už komunalines paslaugas, nesietini su skolų dydžiu ar skolų susidarymo laikotarpiu. Šiuo atveju teisiškai reikšmingas yra nuolatinis sutartinių pareigų nevykdymo pobūdis. Būtent dėl tokio nuolatinio sutartinių pareigų nevykdymo pobūdžio, ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų visumą, apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.611 straipsnyje išvardytus pagrindus. Taigi skolos už teikiamas paslaugas yra savarankiškas pagrindas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Tai įstatymų leidėjas nustatė CK 6.611 straipsnyje, ir šis nuomos sutarties nutraukimo pagrindas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ar aplinkybėmis. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo, ar atsakovas imasi pakankamų priemonių ir veiksmų, kaip siekia pakeisti susidariusią situaciją, ar sąmoningai nevengia įgyti pajamų skoloms apmokėti bei ar nepiktnaudžiauja valstybės teikiama parama; netinkamai aiškino esminį sutarties pažeidimą, nesivadovavo šalių interesų pusiausvyros principu ir nuomininko pažeidimą nepagrįstai neesminiu laikė dėl subjektyvių, o ne dėl objektyvių aplinkybių.

              3. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat jog vengia ir ateityje vengs tinkamai vykdyti prievoles. Kasatoriaus nuomone, darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą, nes akivaizdžiai neįvertino aplinkybių, kad atsakovas, būdamas pilnametis, darbingo amžiaus, ilgą laiką nevykdė ir nevykdo savo prievolių visiškai bei nededa jokių pastangų, kad skola nors kiek sumažėtų. Nuo nagrinėjamos bylos iškėlimo dienos ji tik augo. Atsakovo priešinga teisei veika akivaizdžiai yra esminis nuomos sutarties pažeidimas.

              Apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo padarytų teisės pažeidimų CK 6.217 straipsnio kontekste. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo vadovautis CK 6.217 straipsnio  2 dalyje nurodytais kriterijais patikrindamas nuomininkų esminio sutarties pažeidimo fakto tikrumą, t. y. ieškovės ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, ar atsakovas J. C. nevykdė jam priskiriamų nuomos sutarties pareigų.

              Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad savivaldybių socialinio būsto fondo gyvenamosios patalpos turi būti naudojamos pagal jų tikslinę paskirtį įstatymo nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismas nevertino ir netyrė visų faktinių bylos aplinkybių, kurių visuma gali būti laikoma esminiu nuomos sutarties pažeidimu, kaip jį apibūdina CK 6.217 ir 6.611 straipsnių normų dispozicijos. Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad nuomos sutartis jos šalims turi įstatymo galią (pacta sunt servanda). Sutartis yra ją sudarančių asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, o kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai ir tinkamai vykdyti sutarties sąlygas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl atsakovo pareigų nevykdymo, Vilniaus miesto savivaldybė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš nuomos santykių. Be to, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nevertino aplinkybės, kad pagal šią nuomos sutartį nuomos bei komunalinių paslaugų mokesčių mokėjimas turi esminę reikšmę analizuojamos bylos kontekste (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tai yra nuomos sutarties pagrindas.

              Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas elgėsi nerūpestingai, nesąžiningai, neteisingai, taip pat jog vengia ir ateityje, tikėtina, vengs vykdyti prievoles, kylančias iš nuomos teisinių santykių. Šias prielaidas apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis tuo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu savo  skolą padengė 310 Lt. Kasatorius nesutinka  su tokiomis  Apeliacinio teismo prielaidomis, nes atsakovas ilgą laikotarpį nevykdė ir dabar nevykdo savo prievolių pagal nuomos sutartį, nemoka komunalinių mokesčių. Atsakovo skola buvo daugiau kaip 100 kartų didesnė nei atsakovo atlikta įmoka, todėl darytina išvada, kad atsakovas siekia piktnaudžiauti teise į būstą. Nuo bylos nagrinėjimo pradžios atsakovo skola ieškovui ir UAB „Vilniaus energija“ už suteiktas komunalines paslaugas toliau tik didėja. Atsakovas savo įsipareigojimų nevykdo visiškai.              

              Apeliacinio teismo nuomonė apie atsakovo elgesį yra visiškai nepagrįsta byloje esančiais įrodymais bei nustatytais faktais, todėl, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 176 –185 straipsnius, toks proceso teisės normų pažeidimas turi esminę reikšmę teisės aiškinimui ir taikymui, šis pažeidimas turėjo įtakos skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumui. Be to, apeliacinės instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų teisės normų taikymo pažeidimų nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

              Dėl ydingos teismų praktikos formavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje asmens teisė į būstą yra pripažįstama viena pagrindinių žmogaus teisių, todėl kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimo ir nuomininkų iškeldinimo iš šių gyvenamųjų patalpų, pažymi, kad tokiu atveju pirmiausia turi būti sprendžiama, ar nuomininkų padaryti nuomos sutarties pažeidimai yra esminiai, sudarantys pagrindą nuomos sutarčiai nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2010; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2009). Kita vertus, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama savivaldybės teisė, vykdant socialinio būsto suteikimo funkciją, imtis priemonių, savivaldybės, kaip gyvenamųjų patalpų savininkės, teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti. Kasatorius nurodo, kad, atsakovui pažeidžiant buto nuomos sutarties sąlygas, neužtikrinami asmenų, laukiančių eilėje būstui išnuomoti, teisės ir teisėti interesai, be to, atsakovas, naudodamasis kasatoriui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis ir nemokėdamas paslaugų tiekėjams už faktiškai vartojamas paslaugas, pažeidžia kasatoriaus, kaip savininko, teises, nes tiekėjai savo reikalavimus reiškia kasatoriui, turinčiam padengti susidariusias skolas. Kasatoriaus nuomone, asmens teisės į būstą apsauga ir gynimas teismų praktikoje neturėtų būti suabsoliutinti. Tokio pobūdžio bylose kartu turėtų būti vertinami ir kiti teisės principai, ypač asmenų lygiateisiškumo.

              Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos teisinio statuso ir teismų praktikos aiškinant jį

Ieškinys pareikštas remiantis tuo, kad butas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o atsakovai nemoka nuomos ir kitų mokesčių. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi Civilinio kodekso normomis, o apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas sprendimą ir atmesdamas ieškinį dėl atsakovo J. C., iš esmės taikė Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normas. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovų užimamos gyvenamosios patalpos teisinio statuso nustatymas turi esminę reikšmę.               Gyvenamosios patalpos statuso reikšmę sprendžiant ginčus dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012), buvo pakeista iki šios nutarties priėmimo formuota teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje konstatuota, kad teisiškai yra aktualūs ne galimi gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisiniai santykiai, bet nuomos santykių atsiradimo pagrindai, lemiantys tokios gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko teises ir pareigas, nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką.

Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų taikymą kartu su CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir 6.611 straipsnio nuostatomis, taip pat konstatavo: „Įstatymo, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., 22 straipsnyje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reguliuoja CK. Jei asmenys gyvenamąsias patalpas nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu naudoja nepažeisdami sąlygų, nustatytų nuomos sutartyje ir CK gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančių teisės normų, jiems nuomos sutartis negali būti nutraukta remiantis naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) įstatymo nuostatomis, inter alia 11 straipsnio 4 dalies pagrindu. Taigi nuo 2003 m. sausio 1 d., vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus (teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo redakciją), pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pastaroji norma negali būti aiškinama taip, jog gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgaline data (tvarka) principui (lot. lex retro non agit)“. Šios išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktais išaiškinimais remiamasi ir vėliau priimtose nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-230/2012).

Taigi, nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi nurodyta teismų formuojama praktika. Teismai nustatė, kad su atsakovų motina S. C. 2001 m. sausio 18 d. buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Joje nurodyta, kad nuomininkei teisės į šią patalpą dokumentas yra 1983 m. lapkričio 17 d. gyvenamųjų patalpų orderis. Pagal tuo metu galiojusio 1983 m. Butų kodekso 49 straipsnį orderis buvo vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Taigi S. C. buvo išnuomota gyvenamoji patalpa, bet ne socialinis būstas. Tuo metu pagal teisinį statusą socialinis būstas net negalėjo būti suteiktas, nes nei Butų kodekse, nei 1964 m. Civiliniame kodekse tokie būstai nebuvo numatyti. 2001 m. sausio 18 d. sudarant Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį šio buto teisinis statusas nebuvo pakeistas. Taigi jis liko Savivaldybės nuomojama gyvenamoji patalpa. Tokiu atsakovų užimamos gyvenamosios patalpos statusu turi būti vadovaujamasi sprendžiant šalių ginčą.

Dėl nuomos santykių tęstinumo

Atsakovas T. C. gimė (duomenys neskelbtini) J. C. – (duomenys neskelbtini). Jie gyveno kartu su nuomininke (motina) šiame bute. Taigi jie buvo nuomininkės šeimos nariai ir turėjo tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkė (1983 m. Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 329, 330 straipsniai, 1992 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-2749 redakcija). Minėta, kad nuomos sutartis sudaryta 2001 m. sausio 18 d., t. y. galiojant 2000 m. CK. Šio įstatymo 6.590 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apgyvendintas šeimos narys įgyja lygias su kitais nuomininko šeimos nariais ir buvusiais šeimos nariais teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą ir pareigas, jei apsigyvendamas nebuvo susitaręs kitaip. Taigi ir pagal šį įstatymą atsakovai, kaip nuomininko šeimos nariai, esant gyvai motinai, turėjo tokias pat teises ir pareigas kaip ir ji. Teismai konstatavo, kad atsakovai įgijo teisę naudotis gyvenamąja patalpa kaip nuomininko šeimos nariai. Nuomos sutarties pakeitimo pagrindas buvo CK 6.602 straipsnio 2 dalyje nustatytas atvejis (sutarties pakeitimas dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku pirminiam nuomininkui mirus). Taigi savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos santykiai su atsakovais tęsėsi ir nebuvo nutrūkę, o nuomos sutarties šalies pasikeitimą lėmė teisiškai reikšmingi faktai – atsakovų gyvenimas nuomininko šeimos narių teisėmis ir pirminio nuomininko mirtis.

Minėta, kad atsakovų užimamos gyvenamosios patalpos teisinis statusas į socialinio būsto statusą nebuvo pakeistas. Ta aplinkybė, kad mirė gyvenamosios patalpos pagrindinė nuomininkė, o joje liko gyventi jos šeimos nariai (narys), šios patalpos statuso nekeičia. Gyvenamosios patalpos statuso į socialinį būstą nekeičia ir VšĮ „Vilniaus butai“ ir nuomininkės S. C. 2008 m. vasario 6 d. susitarimas dėl teisių ir pareigų perėmimo (T. 1, b. l. 15), nes ši įstaiga patikėjimo teise naudojo ir valdė savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. Iš šių faktinių aplinkybių darytina išvada, kad 2009 m. lapkričio 27 d., mirus atsakovų motinai, su atsakovais faktiškai tęsėsi nuomos santykiai dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos. Socialinio būsto nuomos santykių nebuvo.

Dėl nuomos ir kitų mokesčių nemokėjimo

Teismai konstatavo, kad atsakovai, gyvendami kartu su motina iki jos mirties dienos nuomojamame bute, sulaukę pilnametystės, taip pat turėjo pareigą mokėti įsiskolinimus už buto nuomą bei komunalines paslaugas. Be to, po motinos mirties 2009 m. lapkričio 27 d. atsakovai T. C. ir J. C. toliau faktiškai gyveno nuomojamame ieškovui priklausančiame bute, naudojosi būste teikiamomis paslaugomis. Šiuo metu atsakovas J. C. gyvena ginčo bute, savo gyvenamąją vietą jame deklaravo (b. l. 16).

Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad nors su atsakovais rašytinės buto nuomos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau atsakovai naudojosi, o atsakovas J. C. ir toliau naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. Už tai jiems skaičiuojamas nuomos mokestis. Minėta, kad tarp šalių nėra ginčo dėl nuomos teisinių santykių – šalys juos pripažįsta (b. l. 152). Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, teismai padarė išvadas, kad tarp šalių yra susiklostę nuomos teisiniai santykiai ir atsakovai turėjo pareigą mokėti nuomos bei kitus mokesčius.

Pagal CK 6.576 straipsnį gyvenamosios patalpos nuomos sutarties esmė – nuomotojo įsipareigojimas suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininko – įsipareigojimas naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį. CK 6.583 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už gyvenamosios patalpos nuomą nuomininkas moka nuomos mokestį (buto nuompinigius). Ši pareiga pagrįsta įstatymo nuostata, o nuomininkui jos nevykdant nuomos sutartis gali būti nutraukta (CK 6.611 straipsnis). Pareiga mokėti nuomos mokestį nustatyta ir nuomos sutartyse. Pažymėtina, kad pagal CK 6.584 straipsnį nuomininkas įpareigotas atskirai nuo buto nuompinigių mokėti mokestį už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tuo atveju, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos. Byloje nustatyta, kad šie mokesčiai taip pat nebuvo mokami.

Teismai nustatė, kad atsakovas T. C. nevykdo pareigos mokėti buto nuomos mokesčio visiškai, kaip ir kitų CK 6.584 straipsnyje nustatytų mokesčių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ skola už tiekiamą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 5955,51 Lt; skola už kitas komunalines paslaugas 2010 m. rugsėjo 30 d. – 7745,63 Lt, o 2011 m. sausio 1 d. jau buvo 7883,04 Lt.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas T. C. bylos nagrinėjimo metu laisvės atėmimo vietoje atlieka bausmę. Šis atsakovas 2006 m. rugsėjo 12 d. tapo pilnamečiu įgijo pareigą kaip nuomininkės šeimos narys mokėti gyvenamosios patalpos nuomos ir kitus mokesčius. Teismai konstatavo, kad T. C. jos visiškai nevykdė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas J. C. pilnametis tapo 2008 m. birželio 13 d. Šis teismas nustatė, kad skola už šilumos energiją ir karštą vandenį už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. – 5119,15 Lt, nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. kovo 25 d. – 1401,14 Lt, iš viso 6520,29; už gyvenamųjų patalpų nuomą skola už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. kovo 25 d. – 1368,60 Lt. Paskutinį kartą nuomos mokestis buvo mokėtas 2010 m. rugsėjo 13 d. Šis teismas padarė išvadą, kad, atsakovo J. C. teigimu, jis pagal savo galimybes mokėjo du kartus nuomos mokestį, tačiau bylos nagrinėjimo metu įsiskolinimas nesumažėjo, o padidėjo. Atsakovas J. C. nedėjo pastangų, kad įskola už šilumos energiją ir karštą vandenį bei kitas komunalines paslaugas būtų nors iš dalies padengta. Šių teismo išvadų pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi tuo, kad atsakovams yra suteiktas socialinis būstas. Šis teismas vadovavosi paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme nustatytu reglamentavimu. Minėta, kad šio įstatymo pagal faktines bylos aplinkybes nebuvo pagrindo taikyti. Kiti šio teismo argumentai, kuriais jis grindžia sprendimą (socialinio solidarumo principas, didesnė labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsauga, iškeldinimo iš ginčo būsto nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos neproporcingumas) neturi reikšmės, nes atsakovai nevykdo pareigos, kylančios iš įstatymo ir sutarties. Šie argumentai nėra teisiniai, kuriais paneigiamos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.611 straipsnyje nustatytą reglamentavimą, todėl šios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 19,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo J. C. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovui J. C. atmestas, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo J. C., a. k. (duomenys neskelbtini) 19,84 Lt (devyniolika litų 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė

                                                                      Zigmas Levickis

                                                                      Algis Norkūnas