Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-30-366/2013

Teisėja Silvija Jakštienė                                                                       Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 31 d.

Panevėžys

            Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Prano Šimkaus ir Tomo Zdanavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Liandzbergienei,

dalyvaujant nuteistajam S. K.,

įstatyminiam atstovui R. K.,

gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui,

prokurorui Broniui Šiaudiniui,

nukentėjusiems V. Š., E. Š., E. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl 2012 m. spalio 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir S. K. paskirta subendrinta dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Sutinkamai su BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta subendrinta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir S. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime.

Šiuo nuosprendžiu iš S. K. priteistos 58,14 Lt proceso ir 6425,57 Lt ekstradicijos išlaidos valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

S. K. nuteistas už tai, kad jis:

2005 m. kovo 3 d., apie 14.00 val., prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, (duomenys neskelbtini) mieste, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, savo naudai, panaudodamas psichinę prievartą, t.y. žodžiais: „bus blogai”, „būsit sumušti”, tokiu būdu įbaugindamas nukentėjusiuosius E. Š. ir E. Š., bei pasinaudodamas tuo, kad nukentėję suvokia jo žodžius kaip realią grėsmę savo sveikatai, grasindamas panaudoti prieš juos fizinį smurtą, tokiu būdu vertė E. Š. ir E. Š. perduoti jiems priklausantį turtą – pinigus po 200 Lt;

2005 m. kovo 4 d., apie 15.00 val., būdamas bute, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , priklausančiame V. Š., panaudodamas psichologinį smurtą prieš E. Š. ir E. Š. bei E. Š., suduodamas smūgį į veido sritį, tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiesiems priešintis, savavališkai pagrobė kompiuterinę įrangą: sisteminį bloką „Sempron” 1500 Lt vertės, monitorių „Samsung” 700 Lt vertės, kompiuterines kolonėles 200 Lt vertės, kompiuterinę klaviatūrą 65 Lt vertės, kompiuterinę pelę 60 Lt vertės, džemperį 80 Lt vertės, viso pagrobė svetimo turto bendros 2605 Lt vertės.

Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-10-08 nuosprendį, išteisinti jį iš kaltinimų pagal BK 180 str. 1 d. ir 181 str. 1 d., nepriteisti ekstradicijos išlaidų. Mano, kad byloje nėra objektyvių įrodymų pagrindžiančių jo kaltę. Tvirtina, kad 2005-03-04 nebuvo pas Šulcus bute ir nieko iš jų nevogė, taip pat nėra niekada prašęs iš jų pinigų. Nurodo, kad teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė vien tik nukentėjusiųjų parodymais.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti. Nukentėjusieji palieka spręsti teismui.

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. nuostatomis bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai S. K. pripažino kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 str. 1 d. ir 181 str. 1 d., padarymo. Nuteistojo kaltumą patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą, padarytų išvadų neatitiktį faktinėms bylos aplinkybėms atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, todėl apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų V. Š., E. Š., E. Š., R. K. bei paties nuteistojo parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenimis, specialisto išvadomis bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo S. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą dėl S. K. kaltės.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, viso proceso metu nukentėjusiųjų E. Š. ir E. Š. parodymai buvo nuoseklūs: 2005-03-03 prie laiptinės sutiko S. K., kuris reikalavo po 200 Lt, grasindamas panaudoti fizinį smurtą įbaugino, vėliau, kitą dieną, t.y. 2005-03-04 S. K. atėjo į namus, reikalavo pinigų, jų negavus, E. bandantis priešintis, sudavė jam vieną smūgį į veidą ir išsinešė kompiuterį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie suteiktų pagrindą abejoti šių asmenų parodymais, kadangi šiuos parodymus netiesiogiai patvirtina kiti, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu nuteistojo S. K. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, jo pateiktos versijos yra paneigtos surinktų įrodymų visuma. Pirmosios apklausos metu S. K. nurodė, kad E. Š. buvo atėjęs į bendrabutį ir siūlė pirkti kompiuterį, pokalbį girdėjo kaimynės ir brolis R. K. (I t., b.l. 75). Tuo tarpu, kaip liudytojas apklausas nuteistojo brolis R. K. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją (I t., b.l. 64-65), tiek ir teisiamajame posėdyje (II t., b.l. 58-59) parodė, kad 2005-03-04 brolių Š. sutikęs nebuvo, būnant bendrabutyje jie nebuvo atėję, jokio pokalbio apie kompiuterį negirdėjo. Vėlesnėje apklausoje S. K. parodė (I t., b.l. 78), kad pas Š. bute 2005-03-04 nebuvo, jame yra buvęs prieš metus, tačiau teisiamojo posėdžio metu S. K. parodė (II t., b.l. 88), kad lankėsi Š. bute ieškodamas brolio, buvo buto viduje, brolio nerado, atsigėrė arbatos ir išėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nuteistojo parodymų prieštaringumą, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų visumą, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė tokius S. K. parodymus. Be to, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo (I t., b.l.9-12), 2005-03-04 įvykio vietoje, praėjus trumpam laiko tarpui po įvykdytos nusikalstamos veikos, atlikus V. Š. buto apžiūrą, kambaryje, kuriame stovėjo kompiuteris, ant bufeto stalviršio buvo rastas rankos delno ir piršto pėdsako fragmentas, ant prailgintuvo – piršto pėdsako fragmentas. Atlikus objektų tyrimą nustatyta, kad vienos rankos piršto pėdsakas ir rankos delno pėdsakai yra palikti S. K. (II t., b.l. 14-18). Nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad iki 2012-03-03 jie su S. K. ilgą laiką nebendravo, jis jų namuose nesilankė. Sugretinus visus šiuos faktinius duomenis, abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų nekyla.

Pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Veika kvalifikuotina kaip plėšimas ir tuo atveju, jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtininko veiksmai sukėlė fizinį skausmą. Kaip matyti iš E. Š. parodymų, brolis, t.y. E. Š., bandė priešintis, tačiau S. K. jam sudavė vieną smūgį į veido sritį, todėl jie daugiau nebesipriešino neteisėtiems S. K. veiksmams, jo bijodami. Tokiu būdu, nors ir reali žala nukentėjusiojo sveikatai nebuvo padaryta, šios nusikalstamos veikos subjektyviosios ir objektyviosios pusės požymių visuma S. K. neteisėtame elgesyje yra neabejotinai įrodyta. BK 181 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t.y. „mokėti ar perduoti daiktą už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą (LAT nutartis Nr. 2K-203/2011). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. K. iš nukentėjusiųjų reikalavo konkrečios pinigų sumos (po 200 Lt), nurodydamas reikalavimo priežastį (dėl draugo sumušimo), reikalavimas buvo pagrįstas grasinimu panaudoti fizinį smurtą ateityje, jei nebus įvykdytas reikalavimas. Taigi, nukentėjusieji buvo verčiami suteikti neteisėtą turtinę naudą S. K., kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise. Teisinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. Subjektyvioji turto prievartavimo pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą ir nori taip veikti. Atsižvelgiant į tai, jog sekančią dieną S. K. apsilankė nukentėjusiųjų namuose, reikalavo pinigų, o jų negavęs pagrobė svetimą turtą, darytina išvada, jog jis, 2012-03-03 išreikšdamas nukentėjusiesiems reikalavimą perduoti pinigines lėšas, veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti apelianto baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 str. 1 d., ir 181 str. 1 d. klausimą. Byloje surinktų, išnagrinėtų ir patikrintų įrodymų visumos įvertinimas susietumo aspektu leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. K. atliko šiuos nusikalstamus veiksmus – neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai, panaudojant grasinimus, vertė nukentėjusiuosius perduoti pinigines lėšas, vėliau neįvykdžius nukentėjusiesiems šio reikalavimo, panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, yra pagrįsta ir teisinga. Todėl išteisinti S. K. iš minėtų nusikaltimų nėra jokio pagrindo.

Apelianto prašymas panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteistos ekstradicijos išlaidos, atmetamas kaip nepagrįstas. BPK 105 str. 1 d. reglamentuota, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Pagal BPK 103 str. 6 p. proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, įteikus S. K. pranešimą apie įtarimą, jam 2005-03-09 paskirta kardomojo priemonė – suėmimas, kuri 2005-04-08 pakeista švelnesne kardomąją priemone – periodiškai lankytis policijos įstaigoje, išaiškinant šios kardomosios priemonės sąlygas. S. K. 2005-05-17 supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti apylinkės teismui. Tačiau S. K. pažeisdamas šios kardomosios priemonės sąlygas, išvyko į užsienį, dėl ko 2005-06-27 teismo nutartimi jam buvo pakeista kardomoji priemonė į suėmimą ir paskelbta paieška, išduotas Europos arešto orderis. Sulaikius S. K. Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos pareigūnai vyko jo parsigabenti. Taigi ekstradicijos išlaidas sąlygojo pats S. K., kadangi jis sąmoningai, siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės išvyko į užsienį. Kadangi S. K. ekstradicijos išlaidos buvo būtinos išnagrinėti bylą ir priimti joje sprendimą, jos pagrįstai pripažintos proceso išlaidomis ir, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, priteistos iš apelianto.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R I A:

Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                        Sigitas Bagdonavičius

Teisėjai                                                                       Prano Šimkus

                                                                      Tomas Zdanavičius