Civilinė byla Nr. 2-1467/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00216-2014-2

                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 126.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2014 m. rugsėjo 1 d.

  Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „Vytkana“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1734-436/2014, kuria atsisakyta atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dinaka“ iškelti bankroto bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vytkana“, trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais uždarosios akcinės bendrovės „Grifs AG“, uždarosios akcinės bendrovės „Protekcija“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“ pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas, susiję su bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimu, įmonės mokumo vertinimu.

Ieškovas UAB „Vytkana“ bei tretieji asmenys UAB „Grifs AG“, UAB ,, Protekcija“, UAB ,,Aviacijos paslaugų centras“ su savarankiškais ieškiniais (pareiškimais) prašė iškelti atsakovui UAB „Dinaka“ bankroto bylą, paskirti įmonės bankroto administratoriumi jų siūlomus asmenis – atitinkamai UAB „Šilkuva“, UAB „Tigesta“, UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Reikalavimą iškelti atsakovui bankroto bylą ieškovas ir tretieji asmenys motyvavo tuo, kad atsakovas dėl savo finansinės padėties nepajėgia vykdyti turtinių įsipareigojimų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014-05-26 nutartimi (t. 2, b. l. 60-62) atsisakė iškelti UAB ,,Dinaka“ bankroto bylą. Teismas nurodė, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai išanalizavusiam visus įrodymus teismui nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki. Teismas pažymėjo, kad dėl įmonės mokumo turi būti sprendžiama pagal naujausius įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, todėl vadovavosi atsakovo UAB „Dinaka“ pateiktais į šią bylą duomenimis, patvirtinančiais atsakovo turtinę bei finansinę padėtį: 2013-12-31 balansu, 2013-12-31 pelno (nuostolių) ataskaita, kreditorių ir debitorių sąrašais. Iš į bylą pateikto atsakovo 2013-12-31 balanso teismas nustatė, kad atsakovas turi turto už 4 934 072 Lt, ilgalaikis turtas sudaro 4 157 043 Lt, o trumpalaikis – 777 029 Lt. Atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra 3 086 182 Lt. Teismas priėmėm domėn ir atsakovo direktoriaus V. Č. paaiškinimus, kad didžioji dalis nurodytų įsipareigojimų (3 045 370,10 Lt) yra jo paties neterminuotai suteikta paskola įmonei, todėl šis kreditorinis įsipareigojimas nėra pradelstas, ir per vienerius metus mokėtinos sumos iš 2013 metų balanso yra perkeltos į 2014 metų balansą. Teismo vertinimu, įmonė dirba pelningai, 2013 metais jos grynasis pelnas sudarė 737 815 Lt. Darbuotojams įmonė įsiskolinimų neturi. Įmonė turi nekilnojamojo turto, o 2014-05-19 įmonės sąskaitoje buvo 289 459,85 Lt piniginių lėšų. Tarp ieškovo ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl apmokėjimo, o trečiųjų asmenų reikalavimai sudaro nedidelę dalį, palyginus su atsakovo turimo nekilnojamojo turto verte.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Vytkana“ atskirajame skunde (t. 2, b. l. 74-77) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-05-26 nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės finansinės padėties, rėmėsi tik atsakovo pateiktais finansiniais dokumentais, kurie neatitinka tų dokumentų, kuriuos atsakovas privalomai pateikė VĮ „Registrų centras“. Atsakovo vadovas, elgdamasis nesąžiningai, klaidino teismą, kuris negalėjo objektyviai išanalizuoti įmonės mokumo klausimo. Nagrinėjant bylą 2014-05-19, atsakovas privalėjo pateikti tuos duomenis, kurie buvo pateikti VĮ „Registrų centras“ 2014 m. balandžio mėnesį.

              2. Teismui pateiktas įmonės 2014-03-27 debitorių sąrašas, kuriame užfiksuotas 368 930,02 Lt debitorinis įsiskolinimas. Teismas nepagrįstai lygino 2013-12-31 balansą ir 2014-03-27 debitorių sąrašą, t. y. duomenis, sudarytus skirtingais laikotarpiais.

              3.Teismas privalėjo būti aktyvus ir susipažinti su neterminuotos paskolos sutartimi, kuri galimai sudaryta dėl akių. Teismui pagrįstai turėjo kilti abejonių dėl įmonės vadovo/akcininko galimybės skolinti bendrovei daugiau nei 3 mln. litų paskolą, kai vadovo atlyginimas sudaro 1 300 Lt. Be to, pagal aiškinamąjį raštą, kuris buvo pateiktas VĮ „Registrų centras“, akcininkas įmonei yra suteikęs mažesnę - 2 902 407 Lt paskolą.

                            Atsakovas UAB „Dinaka“ atsiliepime (t. 2, b. l. 86-89) prašo atskirąjį skundą atmesti ir  palikti nutartį nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Ieškovo išvardinti neatitikimai finansiniuose dokumentuose nesudaro pagrindo konstatuoti įmonės nemokumo. Kadangi už buhalterinės apskaitos tinkamą tvarkymą yra atsakingas vadovas, todėl būtent jo pateikti į bylą atnaujinti finansinės atskaitomybės duomenys laikytini tiksliausiai atspindintys įmonės būklę. Sprendžiant dėl įmonės mokumo, reikalinga įvertinti ne tik finansinę būklę praeityje buvusiu laikotarpiu (už 2013 metus), bet ir pokyčius iki bankroto bylos iškėlimo, privalu vadovautis ne tik prie pareiškimo pridėtais dokumentais, bet atsižvelgti ir į realiai esančius duomenis (įmonės skolas, debitorinius įsiskolinimus, turimą turtą). Ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovo pateikti 2014 metų naujausi finansiniai duomenys yra neteisingi.

              2. Teismas neturi ir negali vykdyti įrodinėjimo už proceso šalis bei negali pripažinti įmonės nemokia, jei nėra nustatytas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytas skolų ir turto santykis.

              3. Vien galimo įsiskolinimo buvimas, esant neapibrėžtam skolos dydžiui bei ginčui dėl skolos fakto, negali būti savarankišku pagrindu bankroto bylai iškelti.

                IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas galėjo nevisiškai tinkamai įvertinti atsakovo mokumo situaciją apibūdinančius įrodymus. Toks vertinimas pakartotinai atliktinas atveju pirmosios instancijos teisme. 

Dėl atsakovo finansinės padėties ir jo mokumo įvertinimo 

Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, jog įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, arba jeigu  įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Dinaka“  bankroto bylą, rėmėsi šios įmonės nemokumo aplinkybe. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą, konstatavęs, jog atsakovo finansinė padėtis (būsena) neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtų nemokumo kriterijų, t. y. įmonė neturi pradelstų finansinių įsipareigojimų, kurių santykis su turimu turtu lemtų bankroto bylos jai iškėlimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto procesine pozicija, kad būtent tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo turtinės padėties bei jo (ne)mokumo susiformavo nepašalinus pagrįstai kylančių abejonių dėl atsakovo pateiktų į bylą finansinių dokumentų objektyvumo ir realumo, jų turinio prieštaringumo, lyginant su kitais byloje esančiais ar teismams prieinamais registrų duomenims, nepašalinus abejonių dėl atsakovo teikiamų įrodinėjimo priemonių patikimumo.

Įmonės nemokumas, lemiantis bankrotą, yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius rodiklius bei duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės–komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Pradelstais įsipareigojimais laikomi tie, kuriems įvykdyti yra suėjęs terminas. Įstatymas nenustato jokio termino, kiek turi būti pradelsti įsiskolinimai, svarbu nustatyti, ar įsipareigojimai pradelsti ir ar pradelstų įsipareigojimų dalis viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tuo atveju, jeigu iš teismui pateikto įmonės balanso bei kitų finansinių ataskaitų rinkinį sudarančių dokumentų matyti, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams, kurių reikalavimų atsakovas neginčija, viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, įmonė laikoma nemokia ir jai turi būti keliama bankroto byla. Žinoma, visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į reikšmingų aplinkybių visumą, vertinant deklaruojamo turto buvimo realumą, vykdomos veiklos perspektyvas, turimus debitorinius įsiskolinimus ir pan.

Vertindamas, ar atsakovas turi pradelstų įsipareigojimų ir koks yra jų dydis, lyginant su jo turimo turto verte, pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo pateiktais finansiniais dokumentais (aktualiu balansu, parengtais kreditorių ir debitorių sąrašais) bei paaiškinimais. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė dar vieną atsakovo finansinių dokumentų rinkinį, kurį atsakovas pateikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui pagal ABĮ 58 straipsnio 3 dalį – 2013 metų balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą (t. 2, b. l. 78-79). Lyginant šį bei byloje jau buvusį balansą, akivaizdu, kad už tą patį 2013 metų finansinį laikotarpį pateiktų balansų duomenys yra skirtingi (t. 1, b. l. 111, t. 2, b. l. 78), o juose nurodomi įmonės valdomo turto bei kreditorinių įsipareigojimų skirtumai yra pakankamai ženklūs (atsakovo į bylą pateiktame 2013 metų balanse  turtą sudaro 4 934 072 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir  įsipareigojimai – 3 086 182 Lt; VĮ „Registrų centras“ pateiktame 2013 metų balanse turtą sudaro 5 973 890 Lt suma, įsipareigojimus – 4 081 065 Lt). Įvertinus minėtus 2013 metų balansų duomenų neatitikimus bei 2014 m. sausio-vasario mėnesių balanso duomenis (t. 1, b. l. 135), kurie taip pat esmingai skiriasi nuo VĮ „Registro centras“ pateikto už 2013 metus balanso duomenų (vos per 2 mėnesius tiek turto, tiek ir mokėtinų įsipareigojimų sumažėjo beveik milijonu litų), abejotina dėl įmonės deklaruojamų finansinių rodiklių tikrumo bei realumo. Tokiu atveju įmonės finansinę būklę apibūdinančių dokumentų turinio prieštaringumas šalintinas pareikalaujant iš atsakovo papildomų įrodymų bei paaiškinimų dėl aplinkybių, kodėl tokie prieštaravimai buvo užfiksuoti.  Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys, liudijantys apie įmonės turimą nekilnojamąjį turtą, yra beveik trijų metų senumo (t. 1, b. l. 113-124), o dalis nekilnojamojo įmonės turto yra areštuota. Todėl būtinas aktualesnių (naujesnių) duomenų apie realią rinkos, o ne balansinę šio turto vertę pateikimas, juo labiau, kad didžiąją įmonės turto dalį  sudaro būtent ilgalaikis materialus turtas.

Kita vertus, ne tik 2013 metų balansų duomenų neatitikimas kelia abejonių dėl realios įmonės finansinės situacijos, bet ir atsakovo į bylą pateiktas 2014-03-26 dienai sudarytas jo kreditorių sąrašas (t. 1, b. l. 110). Visų pirma, atsakovas, teikdamas minėtą kreditorių sąrašą, nedetalizavo konkrečių įsipareigojimų įvykdymo terminų bei kokiu pagrindu atsirado šie įsipareigojimai, vien konstatuodamas, kad pradelstų skolų nėra, o su didžiausiu kreditoriumi (akcininku) sudaryta neterminuota paskolos sutartis. Tačiau visų balansų duomenys liudija, kad visi be išimties įmonės įsipareigojimai yra per vienerius metus mokėtinos sumos. Todėl sprendžiant įsipareigojimų dydžio klausimą, būtinas skolų detalizavimas, nurodant jų įvykdymo terminus, atsiradimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pradelstų skolų nesama   remdamasis tik atsakovo vadovo paaiškinimais, nereikalaudamas pagrįsti šių teiginių kitomis įrodinėjimo priemonėmis, nors vien turto arešto faktas, įvardintas Nekilnojamojo turto registro  išraše,  suponavo aktyvesnį teismo procesinį elgesį. Antra, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad tarp atsakovo ir UAB „Lausta“ vyksta teisminis ginčas dėl 662 094,88 Lt skolos už atsakovo naudai atliktus rangos darbus priteisimo. Pirmosios instancijos teisme tokios jo skolos buvimas rangovui yra patvirtintas teismo sprendimu, ir nors šis sprendimas dar neįsiteisėjo (apeliacinis procesas sustabdytas iki kitos bylos išnagrinėjimo), pažymėtina, kad UAB „Lausta“ į kreditorių sąrašą nėra įtraukta, nors Kauno apygardos teismas galutinį sprendimą dėl minėtos skolos iš atsakovo priteisimo priėmė dar 2012-07-17. Todėl nepaisant minėto sprendimo apskundimo fakto, potencialaus kreditoriaus neįvardijimas taip pat leidžia susiformuoti abejonėms,    ar, sprendžiant klausimą dėl kreditorinių įsipareigojimų dydžio ir jų (ne)pradelsimo, buvo tinkamai įvertinti byloje esantys duomenys ir pagrįstai padaryta išvada, kad pradelstų įsipareigojimų atsakovas dar neturi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi prielaidų nesutikti ir su tokiais atskirojo skundo argumentais, kad iš naujo nagrinėjant šią bylą būtina pašalinti  prieštaravimus dėl atsakovo vadovo (akcininko) įmonei suteiktos 3 045 370,10 Lt neterminuotos paskolos (t. 1, b. l. 110), kai 2013 metų balanso aiškinamajame rašte įvardijama 2 902 407 Lt paskolos suma (t. 2, b. l. 83). Pakartotinai sprendžiant kreditorinių įsipareigojimų dydžio klausimą, būtinas įrodymų išreikalavimas, pagrindžiant tiek pačios paskolos dydį, tiek jos suteikimo realumą, tiek jos įvykdymo terminą. Pirmosios instancijos teismas paskolos pagrindu atsiradusio kreditorinio reikalavimo neįskaitė į pradelstų įsipareigojimų sumą, todėl formaliai vertino, kad pradelstų atsakovo įsipareigojimų nėra. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks vien tik formalus vertinimas neleidžia daryti pakankamai patikimų išvadų apie pradelstų įsipareigojimų nebuvimą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog išdėstytos aplinkybės yra esminės, jos kompleksiškai nagrinėtinos sprendžiant klausimą dėl pagrindų bankroto bylai iškelti (ne)buvimo, dėl įsipareigojimų kreditoriams vykdymo perspektyvos, dėl finansinių sunkumų pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nepareikalavo ir nevertino jas pagrindžiančių įrodymų, todėl bankroto bylos iškėlimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai. Todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašo teismo priteisti 4 235 Lt teisinių paslaugų išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 86-92). Apelianto atskirąjį skundą pripažinus pagrįstu, prielaidų spręsti priešingos ginčo šalies (atsakovo UAB „Dinaka“) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme kompensavimo klausimą neatsiranda.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos UAB „Dinaka“ iškėlimo Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                              Dalia Kačinskienė