Baudžiamoji byla Nr. 2K-745/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1.; 1.1.4.5.1.; 1.2.19.4.; 1.2.29.1.; 2.1.12.2.1.; 3.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorei S. Malinauskienei,
gynėjams advokatams K. Kvainauskui, S. Lukauskui, A. Justeikui,
nuteistiesiems R. J., S. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B., R. J. ir S. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:
T. B. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (25 000 Lt) dydžio bauda.
R. J. – pagal BK 228 straipsnio l dalį – dvejiems metams atimant jam teisę dirbti valstybės tarnyboje, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. J. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas R. J. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.
S. K. – pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio l dalį dėl 2002 m. lapkričio 27 d. UAB „Alsezas“ krovimo važtaraščio suklastojimo ir panaudojimo – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio l dalį dėl 2002 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderio suklastojimo ir panaudojimo – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį dėl 2002 m. lapkričio 4 d. UAB „Alsezas“ PVM sąskaitos–faktūros suklastojimo ir panaudojimo – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 4 dalimi, 63 straipsnio 4 dalimi, baudas iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė S. K. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 55 MGL (6875 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas S. K. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.
Iš T. B., R. J. ir S. K. solidariai priteista 303 358 Lt valstybei padarytai žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, kuria nuteistųjų T. B., R. J. ir S. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nuteistojo T. B. gynėjo, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. J. ir jo gynėjo, prašiusių R. J. kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo S. K. ir jo gynėjo, prašiusių S. K. kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. B. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir vykdydamas jo nurodymus, muitinės kontrolei nepateikė per Lietuvos Respublikos sieną gabenamų 723 300,50 Lt vertės privalomų pateikti muitinei prekių. T. B., 2002 m. lapkričio 27 d. 5.56 val. krovininiu automobiliu „Scania 113“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įvažiavęs į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lazdijų rinktinės Kalvarijos pasienio kontrolės punktą, Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio posto muitinės pareigūnams pateikė muitinės dokumentą – TIR Carnet XN37474606. Muitinės pareigūnui minėtame dokumente padarius žymą VR10VI8KVAI, T. B. buvo įpareigotas iš Kinijos Liaudies Respublikos tranzitu per Vokietijos Federacinę Respubliką įvežtas prekes nedelsiant pristatyti Vilniaus krovinių postui „Savanoriai“. T. B., tęsdamas nusikalstamą veiką ir toliau vykdydamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymus, veikdamas tiesiogine tyčia, 2002 m. lapkričio 27 d., apie 11.30 val., pažeisdamas Lietuvos Respublikos muitinės kodekso 38 straipsnio l dalies l punktą, 47 straipsnio l dalį, iš Kinijos Liaudies Respublikos tranzitu per Vokietijos Federacinę Respubliką pagal TIR Carnet XN37474606 gabentų 737 306,80 Lt vertės prekių nepateikė Vilniaus krovinių postui „Savanoriai“ ir be muitinės leidimo, nuėmęs plombas, šias prekes iškrovė prie Vilniuje Kirtimų g. 11 esančio sandėlio ir taip išvengė muitinės kontrolės.
R. J. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, t. y. Panevėžio teritorinės muitinės Panevėžio krovinių posto muitinės inspektorius, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą ir padarė didelę žalą valstybei. R. J. tyčia, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, 2002 m. lapkričio 27 d. Panevėžio krovinių poste, pažeisdamas 1998 m. rugpjūčio 4 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsakymo Nr. 180 „Dėl muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos, gabenant prekes su TIR knygele“ 1.13 punktą, muitinio tranzito procedūros vykdytojui UAB „Jostevus“ bei vežėjui UAB „Dejusta“ nepateikus raštiško prašymo pakeisti paskirties įstaigą, jis TIR Carnet XN37474606 pakeitė paskirties įstaigą iš VR10VI8KVAI (Vilniaus krovinių posto „Savanoriai“) į PR20PAKROVIN (Panevėžio teritorinės muitinės Panevėžio krovinių postą). R. J., pažeisdamas Panevėžio teritorinės muitinės Panevėžio krovinių posto inspektoriaus pareigybių, patvirtintų Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2002 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 38, IV dalies 12, 75 punktus, neatliko krovininio automobilio „Scania 113“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) krovinio tikrinimo. R. J., pažeisdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2000 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 96 patvirtintą Muitinio tikrinimo būdų klasifikatorių, susipažinęs su tarptautinio krovinio gabenimo važtaraščio (CMR) Nr.1052 TIR Carnet XN37474606 dokumentais, pagal jam pateiktą bendrąjį dokumentą, kuriam jis suteikė Nr. 2PR20418928, 2002 m. lapkričio 27 d. UAB „Jostevus“ importo deklaracijoje Nr. 2PR20418928 įrašė žinomai melagingus muitinio tikrinimo būdo ir muitinio tikrinimo rezultato kodus – 36/99, reiškiantį, kad suskaičiuota dalis vienoje muitinės deklaracijoje arba vietoj jos naudojamame dokumente nurodytų prekių, pažeidimų nenustatyta, ir 71/99, reiškiantį, kad patikrinti transporto priemonės krovinių sekcijos išoriniai paviršiai bei plombos ir pažeidimų nenustatyta, patvirtino šiuos įrašus savo parašu ir vardiniu muitininko spaudu C 221, nors pats transporto priemonės, plombų būklės netikrino, prekių neskaičiavo. Taip į Lietuvos Respublikos teritoriją krovininiu automobiliu „Scania 113“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įvežtas prekių krovinys kontrabandos būdu (kurio minimali vertė yra 723 300,50 Lt) ir dėl to valstybė patyrė didelę turtinę – 303 358 Lt – žalą.
S. K. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Alsezas“ vadybininkas, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, suklastojo tikrą dokumentą. S. K., žinodamas, kad 2002 m. lapkričio 27 d., apie 11.30 val., Vilniuje Kirtimų g. 11 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyriaus pareigūnai sulaikė prekių krovinį ir pradėjo tyrimą dėl prekių kilmės, taip pat tai, kad sulaikytos prekės nepriklauso UAB „Alsezas“, į 2002 m. lapkričio 27 d. UAB ,,Alsezas“ krovinio važtaraštį (serija SAS Nr. 0487704) įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „Alsezas“ automobiliu „Scania 113“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu T. B., pervežamas UAB „Alsezas“ priklausantis krovinys (390 ryšulių su drabužiais, laikrodžiais, avalyne, kompiuterių bei telefonų dalimis) iš Vilniaus, Kirtimų g. 11 į Gariūnų g. 49 ir pateikė šį važtaraštį pasirašyti UAB „Alsezas“ direktoriui.
Be to, pagal 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Alsezas“ vadybininkas, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, suklastojo tikrą dokumentą ir padarė didelę žalą valstybei. S. K., žinodamas, kad 2002 m. lapkričio 27 d., apie 11.30 val., Vilniuje Kirtimų g. 11 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyriaus pareigūnai sulaikė prekių krovinį ir pradėjo tyrimą dėl prekių kilmės, taip pat tai, kad 2002 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitoje–faktūroje LBE Nr. 5936216 užfiksuoti žinomai melagingi duomenys apie tai, jog 2002 m. lapkričio 4 d. UAB „Alsezas“ įsigijo iš UAB „Alsivita“ plataus vartojimo 346 345,69 Lt vertės (iš jų 52 832,39 Lt PVM suma) prekių, 2002 m. lapkričio 27 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, šioje PVM sąskaitoje–faktūroje pasirašė kaip asmuo gavęs prekes ir jį pateikė UAB „Alsezas“ direktoriui. Dėl to įtraukus išskirtą, bet į Lietuvos Respublikos biudžetą nesumokėtą, PVM sumą į UAB „Alsezas“ PVM atskaitą, valstybei buvo padaryta didėlė – 52 832,39 Lt – žala.
Taip pat pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį S. K. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Alsezas“ vadybininkas, suklastojo tikrą dokumentą ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. S. K., žinodamas, kad 2002 m. lapkričio 27 d., apie 11.30 val., Vilniuje Kirtimų g. 11 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyriaus pareigūnai sulaikė prekių krovinį ir pradėjo tyrimą dėl prekių kilmės, taip pat tai, kad 2002 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderio SAC Nr. 29753658 kvite užfiksuoti žinomai melagingi duomenys apie tai, jog UAB „Alsivita“ atstovas iš jo (S. K.) priėmė dalį pinigų – 9900 Lt – už prekės pagal PVM sąskaitą–faktūrą LBE Nr. 5936216, 2002 m. lapkričio 27 d.–2003 m. sausio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pasirašė 2002 m. lapkričio 4 d. kasos pajamų orderio SAC Nr. 29753658 kvite kaip asmuo, išmokėjęs pinigus, ir 2003 m. sausio 23 d. šį kvitą pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyriaus pareigūnui.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį jo baudžiamojoje byloje ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo, 2006 m. sausio 26 d. priėmė protokolinę nutartį bylą grąžinti Vilniaus apygardos teismui ją sutvarkyti, nes, apeliacinės instancijos teisme pradėjus nagrinėti bylą, paaiškėjo, jog nuteistiesiems ir jų gynėjams visas nuosprendžio tekstas nebuvo išsiųstas laiku ir taip suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą, pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 310, 313 straipsnių reikalavimai. Tuo tarpu BPK nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačiusiam minėtų BPK straipsnių pažeidimus, priimti nutartį „grąžinti bylą apygardos teismui sutvarkyti“. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, susiję su galimybės nuteistiesiems apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį atėmimu (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra ir pagrindas panaikinti skundžiamus nuosprendį bei nutartį, o bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas).
Pasak kasatoriaus, jo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad šioje baudžiamojoje byloje yra du pirmosios instancijos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiai: pirmasis nuosprendis gautas paštu 2005 m. lapkričio 24 d., antrasis – 2005 m. gruodžio 7 d., t. y. likus vienai dienai iki paskutinės termino apeliaciniam skundui paduoti dienos. Kasatoriaus tvirtinimu, minėti nuosprendžiai savo apimtimi, aprašomąja dalimi ir motyvais iš esmės skiriasi. Todėl, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, antrojo nuosprendžio jokiu būdu negalima laikyti papildytu pirmuoju nuosprendžiu. Vadinasi, šioje byloje, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, yra du nuosprendžiai, kurie grindžiami skirtingais įrodymais ir kuriuose išdėstyti skirtingi motyvai tiek dėl kitų įrodymų atmetimo, tiek dėl nusikalstamo veikos kvalifikavimo, tiek dėl bausmės skyrimo.
Kasatorius nurodo, kad jis pagal BK 199 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes prekes į Lietuvos Respublikos teritoriją jis įvežė per Lazdijų rinktinės Kalvarijos pasienio kontrolės postą, gavęs muitinės leidimą įvežti, o vėliau jas pateikė Panevėžio teritorinei muitinei muitiniam patikrinimui ir, gavęs muitinės leidimą, prekes išvežė. Kartu kasatorius teigia, kad neaišku, kokiais duomenimis ir kokiu teisės aktu vadovaujasi teismai, nurodydami, kad, TIR Carnet XN37474606 padarius žymą VR10VI8KVAI, jis (kasatorius) buvo įpareigotas vykti į Vilniaus krovinių postą „Savanoriai“, taip pat ir tai, koks teisės aktas įpareigojo jį (kasatorių) žinoti, kad padarius minėtą įrašą jis privalėjo vykti į Vilniaus krovinių postą „Savanoriai“, nes įraše tokios informacijos nėra.
Pasak kasatoriaus, prekės buvo pristatytos muitiniam patikrinimui į Panevėžio muitinę, iš kurios, muitinei leidus, jos be jokių apribojimų buvo išleistos laisvai cirkuliuoti. Vadinasi, muitinės procedūra buvo visiškai užbaigta Panevėžyje. Pristačius prekes Panevėžio muitinei ir šiai atlikus visas reikalingas muitinio patikrinimo procedūras, kasatoriaus tvirtinimu, jokie teisės aktai neįpareigojo jo pristatyti tas pačias išmuitintas prekes dar ir į Vilniaus krovinių postą „Savanoriai“. Be to, jis, duodamas parodymus, nurodė, kad, gavęs dokumentus su muitinės žyma, jog muitinės procedūra užbaigta, iš sunkvežimio buvo iškrautos tik 5–6 dėžės, o likęs krovinys, paprašius krovinio gavėjui, buvo nugabentas į Vilnių, Kirtimų g.
Kartu kasatorius teigia, kad nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis nuėmė plombas ir iškrovė prekes Vilniuje prie sandėlio Kirtimų g. 11, nes iš byloje esančių dokumentų matyti, kad plombos buvo nuimtos Panevėžio muitinėje muitinio patikrinimo metu. Kita vertus, kasatoriaus nuomone, jeigu jis ir būtų taip padaręs, tai nebūtų pažeidęs galiojusių įstatymų, nes prekių muitinio patikrinimo procedūra buvo visiškai užbaigta Panevėžio muitinėje ir prekės išleistos laisvai cirkuliuoti.
Kasatorius, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniuje prie sandėlio Kirtimų g. 11 pristatytos prekės į Lietuvą galėjo būti atvežtos iš Kinijos tranzitu per Vokietiją, teigia, kad tai dar nereiškia, jog jis padarė kokią nors nusikalstamą veiką. Prekių buvimas Vilniuje neįrodo kontrabandos fakto. Tuo tarpu, kaip minėta, jis (kasatorius) iš Vokietijos atgabentas prekes pateikė muitiniam patikrinimui Panevėžio muitinei, o vėliau, pasibaigus muitiniam patikrinimui, pristatė į Vilnių, Kirtimų g. esantį sandėlį. Todėl, pasak kasatoriaus, Panevėžio muitinei patikrinimui pateiktos prekės, muitinei leidus, galėjo būti nugabentos į bet kurią vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis suprato, jog įvykdys prekių iš Kinijos Liaudies Respublikos kontrabandą, taip pat nepagrįsta, nes įteiktuose prekes lydinčiuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad šios prekės yra iš Kinijos. Be to, jis krovinį pasikrovė tik Haine mieste (Vokietija). Tuo tarpu apie krovinio transportavimą iki Haine miesto jis nieko nežinojo, neprivalėjo žinoti ir nedalyvavo formuojant ar transportuojant krovinį. Pasak kasatoriaus, jokie teisės aktai neįpareigojo jo tikrinti krovinio kilmę ar faktinį krovinio atitikimą krovinį lydintiems dokumentams – jis, kaip automobilio vairuotojas, buvo atsakingas tik už pakrovimo vietų skaičių, kuris atitiko krovinį lydinčiuose dokumentuose nurodytą vietų skaičių.
Kasatorius teigia, kad, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, A. L. (L.) parodymai apie tai, kad jis (A. L.) išlipo Vilniuje prie „Maximos“ bazės, nėra nei pirminiai, nei paskutiniai jo parodymai. Pirminiuose savo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams, A. L. nurodė, kad T. B. vairuojamas automobilis su kroviniu per Kauną vyko į Panevėžio muitinę; jis iš T. B. vairuojamo automobilio išlipo Kaune prie IX forto. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad, priimant nuosprendį, nebuvo galima vadovautis A. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kad jis iš T. B. vairuojamo automobilio išlipo ne Kaune, o Vilniuje, nes ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant A. L., jo ir S. K. gynėjams nebuvo sudarytos sąlygos užduoti klausimus šiam liudytojui, nors gynėjai to buvo prašę raštu.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi jo, kaip liudytojo, parodymais, nes šie parodymai prieštarauja jo, kaip kaltinamojo, parodymams.
Pasak kasatoriaus, specialisto V. B. parodymais taip pat nebuvo galima grįsti jo kaltės, nes V. B. interpretavo negaliojančio tachografo registracijos lapo duomenis, nors, pasak paties specialisto, „minėtos tachogramos skaityti negalima“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad tachografo registracijos lapas, kuriuo remiasi teismai duomenis, buvo įdėtas Lenkijoje, Pnievi mieste, esančiame netoli sienos su Vokietija. Todėl pagal tachografo duomenis (nuo Pnievi miesto nuvažiuotus 350 km), jo (kasatoriaus) vairuojamas automobilis nebuvo privažiavęs Lietuvos–Lenkijos sienos, o tai, pasak kasatoriaus, neatitinka tikrovės, nes tachografo lapas buvo paimtas Vilniuje. Be to, kasatorius tvirtina, kad buvo nurodęs, jog tachografas buvo sugedęs. Vien tik tas faktas, kad vieną kartą per metus atliekamų automobilio techninių apžiūrų metu trūkumų tachografui nebuvo nustatyta, pasak kasatoriaus, nereiškia, kad 2002 m. lapkričio 27 d. negalėjo būti sugedęs.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 25 straipsnio 2 dalį, nes nuosprendyje konstatavo, kad kontrabandą organizavo ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, o ją vykdė vienas asmuo – jis (kasatorius). Vadinasi, šiuo atveju yra tik organizatorius ir vienas vykdytojas. Tuo tarpu iš bendrininkų grupės bent du asmenys privalo būti vykdytojai.
Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. spalio 7 d. konsultacija B3-338 ir neatsižvelgė į tai, kad iki bylos nagrinėjimo teisme jis pats bei jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Todėl jis, vadovaujantis BK 36 straipsnio nuostatomis, turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Be to, kasatorius tvirtina, kad teismai, skirdami jam bausmę, neatsižvelgė į tai, jog jis yra vienintelis savo šeimos maitintojas ir turi du nepilnamečius vaikus.
Kasatorius skunde taip pat nesutinka ir su civilinio ieškinio klausimo išsprendimu byloje. Pasak kasatoriaus, šioje byloje tiesioginė žala valstybei nebuvo padaryta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos žalos. Negautos pajamos ir netiesioginė žala nepriteisiama baudžiamojo proceso tvarka, o nagrinėjama pareiškiant civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.
Kartu kasatorius nurodo, kad krovinio muitinė vertė, grindžiama vieninteliu įrodymu – 2004 m. liepos 26 d. specialisto išvada Nr. 19, kuri surašyta po prekių pardavimo, nemačius pačių prekių. Be to, nebuvo nustatyti tikslūs prekių KPN kodai. Pagal galiojusią tvarką, siekiant nustatyti prekių muitinę vertę, turėjo būti paimti prekių pavyzdžiai, tačiau šioje byloje to nebuvo padaryta. Vadinasi, nebuvo nustatyta, kokios prekės buvo įvežtos iš tikrųjų. Todėl, pasak kasatoriaus, nesant galimybės nustatyti tikslios įvežtų prekių nomenklatūros prekių ir jų muitinės vertės, neįmanoma ir negalima ja grįsti civilinio ieškinio. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėta išvada pateikta tik baudžiamosios bylos medžiagoje, todėl nei jis (kasatorius), nei kiti kaltinamieji, nei prekes įvežęs juridinis asmuo neturėjo galimybės pateikti prieštaravimus ir (ar) papildomus dokumentus dėl nustatytos prekių muitinės vertės. Pasak kasatoriaus, vykdant prekių išmuitinimo procedūrą, tokią teisę prekių savininkui garantuoja galiojantys teisės aktai. Tuo tarpu šiuo atveju tokia teise prekes išmuitinęs asmuo pasinaudoti negalėjo. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, pagrįstų abejonių yra ir dėl įvežtų prekių (ryšulių) kiekio. Todėl baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys, kasatoriaus nuomone, turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jo pakeisti. Pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis) šios veikos kvalifikuojančio požymio „didelės turtinės žalos valstybei“ turinį pakeičiant į „didelę žalą valstybės interesams – diskredituojant muitinės darbą“. Panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, taip pat pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis dėl iš jo solidariai su T. B., S. K. valstybei priteisto civilinio ieškinio.
Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir iš jo solidariai su T. B., S. K. priteisė 303 358 Lt valstybei padarytai žalai atlyginti. Pasak kasatoriaus, žala valstybei atsirado ne dėl jo veiksmų, o įvykdžius kontrabandą. Tuo tarpu jis (kasatorius) nepripažintas bendrininku įvykdant kontrabandą; byloje nenustatyta, kad jis, pažeisdamas muitinės procedūrų atlikimo tvarką, siekė padėti prekių kontrabandą vykdžiusiems asmenims išvengti muito mokesčių sumokėjimo valstybei; tiesiogiai nedalyvavo įvykdant kontrabandą, neorganizavo, nekurstė ir jokia forma tiesiogiai nepadėjo įvykdyti šio nusikaltimo. Be to, kontrabanda šioje byloje buvo baigta iki muitinės deklaracijų, neatitinkančių įvežtų prekių turinio, pateikimo Panevėžio teritorinei muitinei. Kartu kasatorius tvirtina, kad teismai, pripažindami jį kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, nepagrįstai kvalifikuojančiu požymiu – didele žala valstybei – pripažino turtinę žalą, o ne žalą valstybės interesams – diskredituojant muitinės darbą.
Nuteistasis R. J. skunde taip pat nurodo, kad jo nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju yra visumos ir dalies konkurencija, nes dvi normos – BK 228 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 2 dalis – numato atsakomybę už padarytą veiką, tačiau bendroji norma (BK 228 straipsnio 1 dalis) atitinka veiką tiksliausiai, todėl, esant tokiai normų konkurencijai, būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį. Kasatoriaus tvirtinimu, jo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė klastojant su muitinės procedūrą susijusį dokumentą (importo deklaraciją), o ne kokį nors kitą dokumentą, todėl jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Be to, nuosprendyje neaptarti jo įvykdytų nusikalstamų veikų motyvai.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį jo baudžiamojoje byloje ir bylą jam nutraukti, o baudžiamojoje byloje pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuorašas jam buvo įteiktas tik 2005 m. gruodžio 7 d., nors turėjo būti įteiktas 2005 m. lapkričio 23 d.
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, nesilaikydamas baudžiamojo proceso įstatymo, 2006 m. sausio 26 d. priėmė protokolinę nutartį bylą grąžinti Vilniaus apygardos teismui ją sutvarkyti motyvuodamas tuo, kad, apeliacinės instancijos teisme pradėjus nagrinėti bylą, paaiškėjo, jog nuteistiesiems ir jų gynėjams visas nuosprendžio tekstas nebuvo išsiųstas laiku ir taip suvaržyta nuteistųjų teisė į gynybą, pažeisti BPK 310, 313 straipsnių reikalavimai. Tuo tarpu BPK nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustačiusiam minėtų BPK straipsnių pažeidimus, priimti nutartį „grąžinti bylą apygardos teismui sutvarkyti“.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo byloje įrodymus įvertinimo šališkai, iš liudytojų, kurių parodymais grindžia jo kaltę, parodymų akcentavo tik atskirus momentus, kaltinančius jį, o dėl minėtų liudytojų nurodomų aplinkybių, teisinančių jį, nepasisakė. Be to, teismai nekreipė dėmesio į kitų, byloje parodymus davusių, liudytojų parodymus, vienaip ar kitaip paneigiančius jo kaltę.
Kasatorius teigia, kad teismai, nepagrįstai remdamiesi specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog UAB „Alsivita“ nedeklaravo pajamų, neteikė PVM deklaracijų, padarė neteisingas išvadas, kad: UAB „Alsivita“ negalėjo parduoti jokių prekių; buvo surašyti tik apskaitos dokumentai neįvykusiai ūkinei operacijai; UAB „Alsezas“ buhalterinėje apskaitoje užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas ir taip į buhalterinę apskaitą įtraukė duomenis neatitinkančius tikrovės. Pasak kasatoriaus, UAB „Alsivita“ ūkinės–finansinės atskaitomybės teikimas negali būti sietinas su UAB „Alsezas“ ir dėl to negali būti konstatuojamas faktas apie prekių pristatymą ar nepristatymą, o UAB „Alsezas“ atsakingi asmenys negali būti atsakingi už kito juridinio subjekto asmenų galbūt padarytus nusikalstamus veiksmus, tokius kaip neteisingų duomenų Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikimas, aplaidus ar apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir pan.
Kasatoriaus nuomone, liudytojo T. M. (M.) parodymai taip pat turėjo būti vertinti kritiškai, nes iš jų matyti, kad šis liudytojas buvo asmeniškai suinteresuotas duoti jam (kasatoriui) nepalankius parodymus. Tai, kad minėtas liudytojas įsigijo UAB „Alsivita“ akcijas ir perėmė buhalterinės apskaitos dokumentus rodo, jog šis asmuo yra tiesiogiai susijęs su UAB „Alsivita“, todėl liudytojo teiginys, kad jis, išgėręs restorane, pametė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, turėjo būti vertintinas kritiškai.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadas dėl krovinio važtaraščio suklastojimo, nuosprendyje nepateikė. Pasak kasatoriaus, neaišku, kokiais motyvais vadovaudamasis, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jo užpildytas 2002 m. lapkričio 27 d. krovinio važtaraštis yra dokumentas, įrodantis gabenamo krovinio teisėtumą ir tai, jog minėtas važtaraštis buvo pateiktas pareigūnams kaip dokumentas, patvirtinantis neva teisėtą prekių įsigijimą bei teisėtą jų pervežimą iš vieno sandėlio į kitą, nes: krovinio važtaraštis yra dokumentas, kuriame fiksuojami faktiniai duomenys, susiję su krovinio transportavimu; krovinio važtaraštyje buvo nurodytos prekės, kurias pareigūnai rado prie sandėlio; pareigūnai prie sandėlio sulaikė transporto priemonę bei ją vairavusį vairuotoją; jis (kasatorius) į krovinio važtaraštį įrašė teisingus duomenis, kurie ir buvo nustatyti bylos nagrinėjimo metu. Apie galbūt neteisėtą šių prekių įsigijimą jis (kasatorius) nežinojo ir negalėjo žinoti, nes jis tik užpildė minėto dokumento blanką, pagal jam įmonės vadovo pateiktus duomenis, tą dieną prekių nematė, jas sulaikant nedalyvavo ir neva suklastoto krovinio važtaraščio pareigūnams nepateikė. Krovinio važtaraščio (serija SAS Nr. 0487704) suklastojimas negalėjo būti jam inkriminuotas, nes pagal bendrojo dokumento pildymo instrukciją jis, kaip UAB „Alsezas“ atstovas, šį bendrąjį dokumentą ir turėjo surašyti.
Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas krovinio važtaraštį oficialiu dokumentu, iškraipė oficialaus dokumento sampratą. Tam, kad krovinio važtaraštis būtų pripažintas oficialiu dokumentu, pasak kasatoriaus, jis turi atitikti visus oficialiam dokumentui keliamus reikalavimus, t. y. turi būti užpildyti visi privalomi rekvizitai, tarp jų ir krovinį išdavusių bei transportuoti paėmusių asmenų parašai. Tuo tarpu jis (kasatorius), vykdydamas vadovo nurodymą, pagal vadovo pateiktus duomenis tik užpildė krovinio važtaraščio blanką, kuris be visų privalomų rekvizitų negali būti laikomas oficialiu dokumentu. Kita vertus, transportuojamo krovinio patikrinimo metu nustačius, kad neužpildyti privalomi važtaraščio rekvizitai, krovinio važtaraštis būtų pripažintas negaliojančiu ir būtų paskirtos įstatymo numatytos sankcijos už krovinio transportavimą be privalomų tam teisę suteikiančių dokumentų.
Kartu kasatorius teigia, kad teismas nenurodė nei vienos neginčijamos aplinkybės, kuri įrodytų jam (kasatoriui) inkriminuojamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės kaltės formą. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jis apie 2002 m. lapkričio 27 d. vykdomą patikrinimą, kaip ir apie 2002 m. lapkričio 27 d. atvežtas prekes, nieko nežinojo. Pasak kasatoriaus, jis buvo įsitikinęs, kad veikia teisėtai, nes pagal savo pareigas vykdė direktoriaus nurodymus, kurių teisėtumu neabejojo.
Kasatorius nurodo, kad prekės, nurodytos 2002 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitoje–faktūroje LBE Nr. 5936216, gali būti traktuotinos tik kaip panašios į prekes, minimas prie TIR Carnet XN37474606 2002 m. lapkričio 26 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje sudarytoje specifikacijoje. Be to, muitinės pareigūnai specialisto išvadoje nurodė, kad „tikslių prekių KPN kodų nustatyti nėra galimybės, nes trūksta informacijos apie prekes (neišsamus prekių aprašymas, nenurodytos medžiagos, iš kurios prekės pagamintos ir t. t.)“, todėl akivaizdu, kad prekių, įsigytų 2002 m. lapkričio 4 d., negalima lyginti su prekėmis, rastomis prie sandėlio 2002 m. lapkričio 27 d.
Pasak kasatoriaus, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, sulyginę prekių kiekius ir pavadinimus, sutapatino skirtingu laiku ir iš skirtingų tiekėjų įsigytas UAB „Alsezas“ prekes. Pareigūnai neatliko būtiniausių veiksmų, reikalingų prekių tapatumo faktams patvirtinti, neįsitikino, ar įmonėje patikrinimo metu nebuvo ir daugiau prekių, t. y. patikrinimo metu neatliko įmonėje esančių prekių inventorizacijos ir neišsiaiškino, ar įmonėje nėra daugiau sandėlių, prekių. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo posėdžių metu taip ir nebuvo nustatytas tikslus sandėlyje rastų prekių kiekis. Baudžiamojoje byloje nėra nei vieno įrodymo, kad 2002 m. lapkričio 4 d. prekės nebuvo įsigytos. Kasatoriaus tvirtinimu, visa tai įrodo, kad dalis prekių, rastų sandėlyje, buvo prekės, įsigytos iš UAB „Alsivita“ 2002 m. lapkričio 4 d.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad atgaline data išrašytas griežtos buhalterinės apskaitos dokumentas apie įvykusį faktą gali būti vertinamas tik kaip kasos operacijų vedimo tvarkos taisyklių pažeidimas, o ne būti įrodymas dokumentų klastojimo baudžiamosiose bylose. Kita vertus, tuo metu vyko UAB „Alsezas“ patikrinimas, buvo paimti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl įvykusi ūkinė operacija galėjo būti įforminta ir ne tą dieną, kurią realiai ji buvo įvykdyta.
Kasatorius taip pat pabrėžia, kad kompiuterio duomenys nėra oficialūs registrai. Šiuose duomenyse dažnai pasitaikantys neatitikimai negali būti laikomi pažeidimais ir tuo labiau įrodymais baudžiamojoje byloje. Be to, UAB „Alsezas“ įstatymo nustatyta tvarka VMI 2002 metų įmonės ūkinės–finansinės veiklos ataskaitas privalėjo pateikti tik 2003 metais, o 2002 metų lapkričio mėnesio PVM deklaraciją – iki 2002 m. gruodžio 15 d.. Vadinasi, iki to laiko UAB „Alsezas“ bet kada galėjo tvarkyti ir koreguoti nuosprendyje minimus registrus. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad PVM sąskaita–faktūra LBE Nr. 5936216 2002 m. lapkričio 27d. buvo pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyriaus pareigūnams, todėl ši PVM sąskaita–faktūra 2002 m. gruodžio 2 d. ir negalėjo būti pateikta įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai audito kompanijai, kuri savo ruožtu, neturėdama šio dokumento, jo negalėjo įtraukti ir į registrus.
Kasatorius tvirtina, kad teismo nuosprendyje minimas 2002 m. gegužės 29 d. Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos IV skyriaus 12.2 punktas negalėjo būti pažeistas 2002 metais, nes jis įsigaliojo 2004 m. balandžio 18 d. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, 2004 m. balandžio 20 d. specialisto išvada Nr. 5-1/53 yra surašyta pažeidžiant galiojusius įstatymus, todėl ji turėjo būti pripažinta negaliojančia ir negalėjo būti laikoma įrodymu. PVM sąskaitoje–faktūroje LBE Nr. 5936216 padaryta gramatinė klaida fiksuojant galutinę prekių kainą būtų buvusi nustatyta atsiskaitymo už prekes metu, ir ši klaida būtų ištaisyta anuliuojant minėtą PVM sąskaitą–faktūrą bei išrašant kitą PVM sąskaitą–faktūrą. Kita vertus, buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimai negali būti sietini su fakto dėl prekių įsigijimo fiksavimu, nes už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimus atsako įmonės vadovas arba finansininkas. Tuo tarpu jis (kasatorius) buvo UAB „Alsezas“ vadybininkas, kuris negali būti atsakingas už galimus buhalterinius pažeidimus, o kitų asmenų padaryti pažeidimai negali būti traktuotini kaip faktai, įrodantys jo kaltę.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nutartyje „aptarti ir kiti išsamiai nuosprendyje aptarti įrodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog UAB „Alsezas“ 2002 m. lapkričio 4 d. iš UAB „Alsivita“ pagal PVM sąskaitą–faktūrą LBE Nr. 5936216 įsigijo prekes, sulaikytas 2002 m. lapkričio 27 d.“, nurodo, jog niekas neginčija, kad minėtos prekės į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo įvežtos 2002 m. lapkričio 27 d. Tačiau tai dar nereiškia, kad UAB „Alsezas“ 2002 m. lapkričio 4 d. nebuvo įsigijęs prekių iš UAB „Alsivita“, kurių ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai netikrino.
Kasatoriaus tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodo tiesioginių įrodymų, kuriais remdamasis kasos pajamų orderio kvitą SAC Nr. 29753658 pripažįsta suklastotu. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nedetalizuoja minėto kasos pajamų orderio kvito suklastojimo aplinkybių ir kokiais įrodymais vadovaudamasis daro išvadą, kad kasos pajamų orderio suklastojimo faktas nepagrįstai ginčijamas nuteistojo apeliaciniame skunde, o nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta nutartyje aptartais ir kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais.
Nuteistasis S. K., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio, tvirtina, kad solidarioji atsakomybė šiuo atveju taikyta nepagrįstai, ir nurodo argumentus iš esmės analogiškus nuteistojo T. B. skundo argumentams dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo jų baudžiamojoje byloje.
Nuteistųjų T. B. ir S. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo R. J. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bendrininkavimo instituto nuostatų taikymo
1. Kasatorių skundžiamuose teismų sprendimuose konstatuota, kad nuteistasis T. B. nusikalstamą veiką padarė „veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu“ ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė; kad nuteistasis S. K. nusikalstamą veiką padarė „veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam paskelbta paieška“ ir tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Kasatorius T. B. tvirtina, kad nusikaltimo kvalifikavimas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį yra negalimas dėl to, kad bent du asmenys privalo būti vykdytojai. Pasak kasatoriaus, „šiuo atveju yra tik organizatorius ir vienas vykdytojas“, nes ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo turi būti įvardijamas organizatoriumi, kadangi jis atliko nusikalstamos veikos koordinavimo ir vadovavimo funkcijas. Kasatorius S. K. neneigia, kad kai kuriuos veiksmus (pvz., krovinio važtaraščio serija SAS Nr. 0487704 išrašymą) atliko vykdydamas įmonės vadovo nurodymą bei pagal jo pateiktus duomenis. Kartu kasatoriai prašo panaikinti skundžiamų teismų sprendimų dalis dėl jų pripažinimo kaltais ir bylą jiems nutraukti.
2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnyje. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.
3. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apskritai nėra duomenų apie T. B. bendrininką – ikiteisminio tyrimo nenustatytą asmenį. Todėl nėra realių galimybių išsiaiškinti šio asmens – subjekto požymius, jo kaltės turinį ir t. t. Iš esmės analogiška situacija vertinant ir teismų išvadas apie S. K. bendrininkavimą su asmeniu, kuriam paskelbta paieška.
Tačiau, teismams konstatavus, kad T. B. bendrininkavo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, o S. K. – su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, minėti ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo ir asmuo, kuriam paskelbta paieška, iš esmės pripažinti kaltais padarę nusikaltimus. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad šiems asmenims nebuvo pareikšti įtarimai, dėl jų nebuvo atlikti ir kiti procesiniai veiksmai. Vadinasi, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių minėtų asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Teismų išvados apie tai, kad T. B. bei S. K. padarė jiems inkriminuojamas veikas bendrininkaudami, remiasi iš esmės teismų prielaidomis, jog nuteistieji T. B. bei S. K. bendrininkavo su asmenimis: arba nežinomu apskritai, arba žinomu, bet ieškomu. Taigi kartu nepagrįstai kaltinami ir T. B., bendrininkavęs su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, o S. K. – su asmeniu, kuriam paskelbta paieška.
4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismų išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Todėl, kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, kad T. B. ir S. K. nusikalstamas veikas padarė veikdami skirtingomis bendrininkų grupėmis. Vadinasi, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turi būti pašalintos nuorodos į BK 25 straipsnio 2 dalį, taip pat nuostatos, kad T. B. bei S. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jų nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe.
5. Pažymėtina, kad nors iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties šalintini teiginiai, jog T. B. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, o S. K. – veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, kolegijos nuomone, nėra pagrindo keisti bausmes šiems nuteistiesiems. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, konstatavę, jog T. B. ir S. K. veikose nėra aplinkybių lengvinančių baudžiamąją atsakomybę, bet yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe), iš esmės į tai neatsižvelgė skirdami bausmę.
6. Pagal BK 61 straipsnio 1, 2 dalių prasmę, byloje nenustačius kaltininkų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustačius atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bausmė (įvertinus ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes) turėtų būti skiriama jos dydį skaičiuojant nuo sankcijoje numatytos ir teismo pasirinktos bausmės vidurkio ją griežtinant. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje bausmės T. B. ir S. K. paskirtos lyg būtų nustatyta jų atsakomybę ne sunkinanti, bet lengvinanti aplinkybė.
Minėta, kad T. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 1 dalį 200 MGL (2500 Lt) dydžio bauda. Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį kaltininkas gali būti nubaustas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Bausmių sistemoje bauda pripažįstama daug lengvesne bausme negu terminuotas laisvės atėmimas (BK 42 straipsnis). Teismai T. B. parinko ir paskyrė lengvesnės bausmės rūšį – baudą, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
S. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio l dalį dėl UAB „Alsezas“ krovimo važtaraščio suklastojimo ir panaudojimo 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio l dalį dėl kasos pajamų orderio suklastojimo ir panaudojimo – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda, pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį dėl UAB „Alsezas“ PVM sąskaitos–faktūros suklastojimo ir panaudojimo – laisvės atėmimu dvejiems metams. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaltininkas gali būti baudžiamas bauda arba areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Taigi pagal BK 300 straipsnio 1 dalį S. K. buvo paskirtos iš esmės lengviausios galimos bausmės, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – bausmė, švelnesė negu bausmės vidurkis. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 4 dalimi, 63 straipsnio 4 dalimi, baudas iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė S. K. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 55 MGL (6875 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas S. K. atidėtas vieneriems metams.
7. Taigi, kolegijos nuomone, T. B. ir S. K. paskirtos bausmės nėra per griežtos.
Dėl nuteistojo R. J. veikos kvalifikavimo
1. Kasaciniame skunde R. J. nurodo, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatoriaus, „šiuo atveju yra visumos ir dalies konkurencija, nes dvi normos – BK 228 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 2 dalis – numato atsakomybę už padarytą veiką, tačiau bendroji norma (BK 228 straipsnio 1 dalis) atitinka veiką tiksliausiai, todėl, esant tokiai normų konkurencijai, būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį“. Kasatoriaus tvirtinimu, jo piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė klastojant su muitinės procedūrą susijusį dokumentą (importo deklaraciją), o ne kokį nors kitą dokumentą, todėl jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.
2. BK 228 straipsnis įtvirtintas skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“. Taigi šiame BK skyriuje nustatyta atsakomybė už iš esmės korupcinio pobūdžio veikas tiek viešame, tiek privačiame sektoriuje. Šių nusikalstamų veikų vykdytojais pripažįstami tik specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys.
3. Kaip rodo teismų praktika, taikant BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė, politinė ar kitokio neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialinėms vertybėms (pvz., asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padarytoji žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra būtinas pagrindinės piktnaudžiavimo sudėties požymis, todėl jis yra ne kvalifikuojantis (kaip tvirtina nuteistasis R. J.), bet baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas požymis. Šis požymis yra vertinamasis. Todėl kiekvienu atveju žalos dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, t. y. žalos pobūdį, kokiais teisės aktais saugomi interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, institucijos, kurioje piktnaudžiaujama, kaltininko užimamų pareigų svarbą ir pan. Žala, pasireiškianti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimu ir kitais esmingai žalingais padariniais, paprastai pripažįstama didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet taip pat ir valstybei.
Taigi, kolegijos nuomone, teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis R. J., piktnaudžiaudamas tarnyba, padarė didelę – ir turtinę, ir neturtinę – žalą, nes savo veiksmais diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkdamas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prestižui.
3. BK 300 straipsnis įtvirtintas skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu“. Taigi dokumento suklastojimo, suklastoto dokumento panaudojimo ar realizavimo objektu laikytinas dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Pati teisinė apyvarta suprantama kaip juridinių faktų visuma, dėl kurių atsiranda, keičiasi ir pasibaigia įvairūs teisiniai santykiai, o šie faktai paprastai fiksuojami įvairiuose dokumentuose. Šio nusikaltimo subjektu – vykdytoju – gali būti bet kuris fizinis, sulaukęs šešiolikos metų amžiaus, asmuo.
4. Taigi BK 228, 300 straipsniuose numatytų veikų objektų, šių veikų pobūdžio, jų padarinių, subjektų – vykdytojų požymių ir kiti esminiai skirtumai lemia tai, kad jei valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiauja tarnyba, suklastoja dokumentus, tai šios veikos turi būti kvalifikuojamos savarankiškai (t. y. pagal atitinkamas BK 228 straipsnio ir 300 straipsnio dalis) kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Būtent tokia kvalifikacija išsamiai apibūdina nuteistojo R. J. padarytų veikų pobūdį. Vadinasi, nuomonei, kad BK 228 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 2 dalies santykis gali būti apibūdinamas kaip visumos ir dalies konkurencija, nėra teisinio pagrindo. Kartu pažymėtina, kad ir teismų praktikoje, jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas padaro, pvz., kontrabandą (BK 199 straipsnis), sukčiavimą (BK 182 straipsnis), pagrobia svetimą turtą arba jį pasisavina ar iššvaisto (BK 178, 183, 184 straipsniai), suklastoja dokumentą ar disponuoja suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnis), veikos kvalifikuojamos kaip padarytų nusikalstamų veikų sutaptis (kasacinės bylos Nr. 2K-319/2006, 2K-426/2006).
5. Nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo motyvai nėra būtinu šių veikų sudėties požymiu ir, priešingai nei tvirtina nuteistasis R. J., neturi reikšmės nurodytų veikų kvalifikacijai. Šioje byloje nusikalstamos veikos padarymo motyvai neturi esminės reikšmės ir sprendžiant nuteistųjų veikomis padarytos žalos atlyginimo klausimą, nes nuteistieji žalą pagal teismų sprendimus privalės atlyginti solidariai.
6. Taigi teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. J. nusikalstamas veikas pagal nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį.
Dėl kasacinių skundų teiginių apie civilinį ieškinį
1. Nuteistieji T. B. ir S. K. tvirtina, kad baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos žalos. Negautos pajamos ir netiesioginė žala baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiama, o nagrinėjama pareiškiant civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka. Nuteistųjų nuomone, šioje byloje tiesioginė žala nebuvo padaryta. Nuteistųjų S. K., R. J. tvirtinimu, šioje byloje solidarioji atsakomybė netaikytina.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punktą, 13 straipsnį mokesčiai yra valstybės finansų sistemos dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių valstybė negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Nagrinėjamoje byloje nesumokėjus importo muito ir PVM mokesčių valstybė patyrė žalą – neteisėtai negavo pajamų. Minėta, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį neteisėtai negautos pajamos laikomos turtine žala, kurią privalo atlyginti kalti asmenys (CK 6.263 straipsnio 2 dalis).
3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nusikalstama veika padaryta turtinė ar neturtinė žala turi būti atlyginama (BPK 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nėra nuostatų, kurios neleistų iš kaltininkų išieškoti dėl jų veiksmų negautą naudą. Taigi įstatyme įtvirtintas imperatyvas atlyginti visą nusikalstama veika padarytą žalą.
4. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, jog kasatorių veiksmais valstybei padaryta 303 358 Lt žala ir šią žalą priteisė iš nuteistųjų atlyginti solidariai.
Pagal civilinę teisę solidarioji atsakomybė taikoma tada, kai žala nukentėjusiajam padaroma bendrais kaltininkų veiksmais, taip pat ir tais atvejais, kai žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš šių asmenų veiksmų, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie atsakingi, rezultatas (CK 6.279 straipsnio 1, 4 dalys). Pažymėtina ir tai, kad jei taikant solidariąją kelių asmenų civilinę atsakomybę vienas asmuo atlygina kito (ar kelių) asmens bendrai padarytą žalą, toks asmuo turi į padariusį žalą asmenį (ar asmenis) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis (CK 6.280 straipsnio 1, 2 dalys).
5. Taigi teismų sprendimas priteisti iš T. B., R. J. ir S. K. solidariai atlyginti 303 358 Lt valstybei padarytą žalą yra pagrįstas ir teisėtas.
Dėl nuteistųjų T. B. ir S. K. skundų argumentų apie BPK 308, 310 ir 313 straipsnių nuostatų laikymąsi
Nuteistieji T. B. ir S. K. kasaciniuose skunduose nurodo, kad jiems ir jų gynėjams visas nuosprendžio tekstas nebuvo išsiųstas laiku. Kartu nuteistasis T. B. tvirtina, kad byloje, pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, yra du nuosprendžiai. Pažymėtina, kad šie nuteistųjų argumentai yra analogiški jų apeliacinių skundų argumentams.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas, išnagrinėjęs minėtus T. B. bei S. K. argumentus, nutartyje nurodė, jog „paaiškėjus, kad dėl techninės klaidos buvo išsiųstas nevisas nuosprendis, ši klaida ištaisyta ir nuteistieji gavo visą surašytą nuosprendį“, kurį per nuteistiesiems ir jų gynėjams atnaujintą nuosprendžio apskundimo terminą nuteistieji apskundė apeliacine tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje yra priimtas vienas nuosprendis ir kad „visas nuosprendis buvo surašytas ir nuosprendžio nuorašas išsiųstas nuteistiesiems, nepažeidžiant BPK 308 straipsnyje ir BPK 310 straipsnyje numatytų terminų“. Kartu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų teisės į gynybą nebuvo pažeistos ir minėtus nuteistųjų T. B. bei S. K. argumentus motyvuotai atmetė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas kasatorių skundžiamus veiksmus atliko užtikrindamas nuteistiesiems realias galimybes pasiruošti gynybai, kuriomis, kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio bei bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, nuteistieji ir jų gynėjai pasinaudojo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo tvirtinti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti BPK 308, 310 ir 313 straipsnių reikalavimai.
Dėl nenagrinėtinų nuteistųjų T. B. ir S. K. kasacinių skundų teiginių
Nuteistieji T. B. ir S. K. skunduose taip pat teigia, kad yra nuteisti nepagrįstai ir juose atitinkamai nurodoma, kad: teismas, pripažindamas kaltu T. B., neturėjo remtis jo, kaip liudytojo, parodymais; T. B. prekes į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė per Lazdijų rinktinės Kalvarijos pasienio kontrolės postą, gavęs muitinės leidimą jas įvežti, o vėliau prekes pateikė Panevėžio teritorinei muitinei muitiniam patikrinimui ir, gavęs muitinės leidimą, prekes išvežė; muitinės procedūra buvo visiškai užbaigta Panevėžyje; T. B. nebuvo įpareigotas tas pačias išmuitintas prekes pristatyti ir į Vilnių; T. B. įteiktuose prekes lydinčiuose dokumentuose nebuvo nurodyta, jog šios prekės yra iš Kinijos; nebuvo galima vadovautis liudytojo A. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais; teismai, remdamiesi specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog UAB „Alsivita“ nedeklaravo pajamų, neteikė PVM deklaracijų, padarė neteisingas išvadas; S. K. apie neteisėtą prekių įsigijimą nežinojo ir negalėjo žinoti; S. K. apie 2002 m. lapkričio 27 d. vykdomą patikrinimą nieko nežinojo; prekės, nurodytos 2002 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaitoje–faktūroje LBE Nr. 5936216, gali būti traktuotinos tik kaip panašios į prekes, minimas prie TIR Carnet XN37474606 2002 m. lapkričio 26 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje sudarytoje specifikacijoje, ir t. t. Šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatoriai neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Kartu pažymėtina, kad minėti teiginiai iš esmės yra analogiški nuteistųjų T. B., S. K. apeliacinių skundų argumentams, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų apeliacinius skundus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde argumentuotai nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vadinasi, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei bylos faktinių aplinkybių nustatymo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji), jų gynėjai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, šioje baudžiamojoje byloje nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nenustatė.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, minėti nuteistųjų T. B. bei S. K. skundų argumentai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartį dėl T. B. bei S. K. Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutarties nuorodas į BK 25 straipsnio 2 dalį bei išvadas, kad T. B. veikė bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, kad S. K. veikė bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam paskelbta paieška, ir kad tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Kitas Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis