Administracinė byla Nr. eA-307-662/2023
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01581-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo, baudos neskyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „A. M. transportas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, atsakovas) 2021 m. birželio 1 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19889 (toliau – ir Nutarimas); 2) netenkinus pirmojo skundo reikalavimo, baudos pareiškėjui neskirti; 3) priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Bendrovė paaiškino, ji yra ilgametė transporto bendrovė, kuri turi gerą reputaciją ir veikia pagal visus teisės aktų reikalavimus. Bendrovėje net 87 procentus vairuotojų sudaro trečiųjų valstybių piliečiai, niekada UAB „A. M. transportas“ nepadarė jokių nusižengimų, susijusių su vairuotojų (užsieniečių) įdarbinimo tvarka.
3. Į Bendrovę 2021 m. sausio mėn. pabaigoje kreipėsi (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. (toliau – ir užsienietis) dėl darbo tarptautinių pervežimų vairuotoju ir jam buvo nurodyta, kad, prieš įsidarbindamas, jis privalo gauti vizą dėl įsidarbinimo Lietuvoje būtent darbui pas pareiškėją. A. K. atsiuntė vizą ir kitus, jo kvalifikaciją pagrindžiančius, dokumentus, patvirtindamas, kad jie yra teisingi, todėl pareiškėjas pradėjo A. K. įdarbinimo procedūrą, būdamas įsitikinęs, kad darbuotojas jam pateikė visus reikiamus ir teisingus dokumentus, atitinkančius teisės aktų reikalavimus. Su A. K. buvo sudaryta darbo sutartis, jam buvo mokamas atlyginimas.
4. Atsakovas 2021 m. gegužės 7–28 dienomis atliko Bendrovės patikrinimą, kurio metu nustatė, kad A. K. pareiškėjui pateikta viza išduota ne darbui pas pareiškėją, o darbui UAB „Baltic transline transport“ ir tik nuo šio momento pareiškėjui tapo žinoma, kad viza yra netinkama. Pareiškėjas neturi galimybių patikrinti, dėl kokio darbdavio (darbo pas konkretų darbdavį) asmeniui išduota viza.
5. Bendrovė pabrėžė, kad atsakovas informavo, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnyje (užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą) bei patarė prisipažinti dėl šio neva padaryto pažeidimo, nes tuo atveju bus taikoma mažesnė finansinė sankcija arba netaikoma jokia. Todėl pareiškėjas, pasitikėdamas VDI, prisipažino, 2021 m. birželio 1 d. pareiškėjui buvo surašytas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 1007-0017 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas neva padarė užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą, nes neužtikrino, kad A. K. turėtų tinkamą vizą. Tą pačią dieną buvo priimtas skundžiamas Nutarimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 62 straipsnio 22 dalį ir Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei skyrė pareiškėjui 200 Eur baudą, kurią pareiškėjas nedelsiant sumokėjo.
6. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimas turi būti panaikintas, o bauda jam skirta nepagrįstai, kadangi neva padarytas pažeidimas laikytinas formaliu, jis neturėtų užtraukti administracinės atsakomybės. Nutarimo neteisėtumą patvirtina tai, kad dėl jame konstatuoto formalaus, jokių pasekmių nesukėlusio neatitikimo, pareiškėjas patirs neadekvačias pasekmes – jis privalės atleisti iš esmės visus savo darbuotojus, kas lemtų veiklos nutraukimą. Po ginčijamo nutarimo priėmimo su pareiškėju susisiekė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atstovai, kurie nurodė, kad pareiškėjas privalės ne tik sumokėti baudą, bet dar metus laiko negalės įdarbinti užsienio valstybių piliečių, o įdarbintus užsieniečius privalės atleisti. Vien dėl formalaus neatitikimo pareiškėjas liktų be vairuotojų.
7. Pareiškėjas sutiko, kad nebuvo užtikrinta, kad A. K. turėtų tinkamą vizą, tačiau tai laikytina mažareikšmiu pažeidimu, pats pažeidimas nėra pavojingas, jis nesukėlė jokių neigiamų padarinių, todėl teisinė atsakomybė pareiškėjui neturėtų būti taikoma. Remdamasis oficialia konstitucine doktrina, pareiškėjas pažymėjo, kad formaliai vykdomas teisingumas, nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Susiklosčiusi situacija neteisinga ir nesąžininga, kadangi dėl formalaus pažeidimo pareiškėjas būtų priverstas savo veiklą nutraukti, atleisti daugiau nei 400 darbuotojų. Vien tai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti Nutarimą.
8. Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ). Nutarimas yra nepakankamai motyvuotas, kadangi atsakovas priimdamas nutarimą, privalėjo išnagrinėti visas su deklaruojamu užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimu susijusias aplinkybes, nutarimą pagrįsti išsamiais, aiškiais ir detaliais įrodymais, surinktus įrodymus vertinti išsamiai ir nešališkai. VDI neištyrė visų reikšmingų aplinkybių, apsiribojo formaliais duomenimis, nepaėmė užsieniečio paaiškinimų, taip pat kitų Bendrovės darbuotojų, kurie atsakingi už užsieniečių įdarbinimą, paaiškinimų.
9. Dėl Nutarimu skirtos sankcijos pareiškėjas nurodo, kad ji yra neteisinga ir neproporcinga administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. Kaip jau buvo minėta, sankcija ir Bendrovei, ir jos darbuotojams sukels neproporcingus padarinius. Nuobaudos pareiškėjui skyrimas ne tik užkirs kelią reikšmingą laikotarpį įdarbinti užsieniečius (jiems bus atsisakoma išduoti leidimus gyventi), bet ir įpareigos darbo santykius nutraukti net su 87 proc. (338 iš 390). Be to, pareiškėjas išskirtinai teigiamai charakterizuojamas, egzistuoja net keletas atsakomybę lengvinančių aplinkybių – nėra padaręs analogiškų pažeidimų, atliktus veiksmus pripažino, užkirto kelią neigiamoms pasekmėms, bendradarbiavo su VDI, geranoriškai sumokėjo skirtą baudą, pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki (jis įtrauktas į įmonių, nukentėjusių nuo Covid-19 sąrašą).
10. Pareiškėjas pažymėjo, kad tariamas pažeidimas padarytas atsitiktinai, jis objektyviai negalėjo patikrinti užsieniečiui išduotos vizos, pasitikėjo užsieniečio žodžiais. Palikus galioti Nutarimu paskirtą baudą, nebus įgyvendinami Lietuvos migracijos politikos principai ir tikslai – užtikrinti darbo jėgos pritraukimo politiką, darbo jėgos kompensavimo principą ir pan. Lietuvos vežėjai iš esmės gali vykdyti savo veiklą tik įdarbindami užsieniečius.
11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto pakeitimai, kurių pagrindu Bendrovei uždraudžiama įdarbinti užsieniečius, įsigaliojo tik nuo 2021 m. kovo 1 d., o VDI nustatytas pažeidimas įvyko tą pačią dieną, t. y. su užsieniečiu, kurio viza netinkama, 2021 m. kovo 1 d. buvo sudaryta darbo sutartis. Anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija nenustatė, kad užsieniečių leidimai gyventi naikinami ar atsisakoma juos išduoti dėl darbdavio padarytų užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimų. Pareiškėjas nedelsiant ėmėsi prevencinių priemonių, kad panaši situacija nepasikartotų. Palikus galioti baudą, pareiškėjas priprivalėtų nutraukti savo veiklą, t. y. būtų likviduotas, kas savo esme prilygsta baudžiamajai sankcijai.
12. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
13. Atsakovas paaiškino, kad 2021 m. birželio 1 d. vadovaujantis Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 616 straipsnio 3 dalimi, už pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte, buvo išnagrinėta Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byla juridiniam asmeniui ir pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą Bendrovei skirta 200 Eur bauda.
14. VDI 2021 m. balandžio 26 d. gavo Migracijos departamento Kauno skyriaus raštą, kuriame buvo nurodyta, jog Migracijos departamento Kauno skyriuje nagrinėjant UAB „Baltic transline transport“ pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, nustatyta, kad su minėtos įmonės tarpininkavimu išduota nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K., nuo 2021 m. kovo 2 d. įsidarbino UAB „A. M. transportas“, todėl 2021 m. balandžio 22 d. buvo priimtas sprendimas panaikinti A. K. nacionalinę vizą. Inspektavimo metu konstatuota bei bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Bendrovė padarė pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. UAB „A. M. transportas“ nuo 2021 m. kovo 2 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. (imtinai) dirbo turėdamas nacionalinę D vizą, išduotą darbo kitame juridiniame asmenyje – UAB „Baltic transline transport“ – pagrindu, ir Bendrovė laiku iš A. K. nepareikalavo Migracijos departamento sprendimo, kuriuo leidžiama pakeisti darbdavį.
15. Atsakovas pabrėžė, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimu laikomas darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmas, kai jis ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovo įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjo atstovas, būdamas įmonės atsakingu asmeniu – direktoriumi, ir žinodamas, jog yra atsakingas už teisės aktų nustatytą tinkamą užsieniečių įdarbinimą, nekontroliavo ir neužtikrino, kad užsienietis A. K. būtų įdarbintas teisės aktų nustatyta tvarka. VDI nurodė, kad nepasisako dėl Migracijos departamento pareiškėjui taikytinų sankcijų pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punktą, 50 straipsnio 1 dalies 19 punktą.
16. Atsakovas teigė, kad Nutarimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje jam keliamus reikalavimus ir yra teisėtas. Byla buvo nagrinėta laikantis ANK nuostatų. Užsienietis ir kitas atsakingas Bendrovės darbuotojas nebuvo apklausti, kadangi jų paaiškinimai neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Priimant Nutarimą buvo vadovautasi patikrinimo metu surinkta medžiaga, kurios pagrindu buvo konstatuoti Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sudėties požymiai. Atsakovas pažymėjo, kad bauda (ekonominė sankcija) juridiniam asmeniui yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama pažeidimą padariusiam juridiniam asmeniui nubausti bei atgrasyti nuo pažeidimų darymo ir paveikti pažeidimą padariusį juridinį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir vėl nedarytų naujų pažeidimų. Pareiškėjui buvo skirta minimali bauda, atsižvelgus į lengvinančias aplinkybes.
II.
17. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
18. Teismas nustatė, kad ginčijamame Nutarime nurodoma, jog UAB „A. M. transportas“, Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį veiksnumą ir teisnumą, būdamas darbdaviu, atstovaujamu direktoriaus A. M., padarė pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o būtent: patikrinimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. UAB „A. M. transportas“ nuo 2021 m. kovo 2 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. (imtinai) dirbo turėdamas nacionalinę D vizą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą darbo kitame juridiniame asmenyje – UAB „Baltic transline transport“, įm. k. 133167253, pagrindu; Bendrovė laiku iš A. K. nepareikalavo Migracijos departamento sprendimo pakeisti darbdavį ir tuo pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies, Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto normas.
19. Byloje buvo nustatyta, kad Bendrovė 2021 m. kovo 1 d. sudarė darbo sutartį Nr. 956 su ginčo nutarime minimu asmeniu; 2021 m. balandžio 26 d. VDI buvo gautas Migracijos departamento Kauno skyriaus raštas „Dėl įmonės, įdarbinusios užsienietį, turintį kitos įmonės tarpininkavimu išduotą nacionalinę vizą“, kuriame teigiama, jog Migracijos departamento Kauno skyriuje nagrinėjant UAB „Baltic transline transport“, 2021 m. balandžio 20 d. pranešimą Nr. 2104-PRNŠ-1585 apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, nustatyta, kad su nacionaline viza Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo išduota tarpininkaujant UAB „Baltic transline transport“, (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. nuo 2021 m. kovo 2 d. įsidarbino UAB „A. M. transportas“. 2021 m. balandžio 22 d. priimtas sprendimas panaikinti A. K. nacionalinę vizą, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu (užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų); Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 1007-0342 nurodyta, kad UAB „A. M. transportas“ direktorius A. M. įdarbino (duomenys neskelbtini) pilietį A. K., kuris nuo 2021 m. kovo 2 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. (imtinai) dirbo UAB „A. M. transportas“ turėdamas nacionalinę D vizą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą darbo kitame juridiniame asmenyje – UAB ,,Baltic transline transport“, pagrindu laiku nepareikalavęs iš A. K. Migracijos departamento sprendimo pakeisti darbdavį; Baltarusijos Respublikos pilietis A. K. leidimo dirbti UAB „A. M. transportas“ neturėjo.
20. Teismas taip pat nustatė, kad atlikus tyrimą dėl galbūt atliktų pažeidimų įdarbinant užsienietį pareiškėjui 2021 m. birželio 1 d. buvo surašytas Protokolas, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. K., kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Todėl UAB „A. M. transportas“ pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Įstatymo 62 straipsnio 22 dalį; atsakovo Nutarimu UAB „A. M. transportas“ direktoriui pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį paskirta 200 Eur bauda.
21. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis, pažymėjo, kad ekonominių sankcijų skyrimą juridiniams asmenims už Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimus reglamentuoja IV skyrius „Nelegalus darbas, nedeklaruotas darbas, nedeklaruota savarankiška veikla ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai“. Teismas nurodė, kad Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai ir atsakomybė už juos; užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis, be kita ko, ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. birželio 2 d.) 62 straipsnio 22 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 441 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
22. Teismas analizavo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą ir, įvertinęs jį, konstatavo, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikoje gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis; šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, kas nagrinėjamu atveju prieš įdarbinat užsienietį pareiškėjo padaryta nebuvo.
23. Teismo vertinimu, ginčo nebuvo dėl aplinkybės, kad užsienietis, kuriam kitos įmonės tarpininkavimu išduota nacionalinė viza, kaip ketinančiam dirbti UAB ,,Baltic transline transport“, nuo 2021 m. kovo 2 d. buvo įdarbintas Bendrovėje, neturėdamas tarpininkaujant Bendrovei išduotos vizos ar leidimo laikinai gyventi ar Migracijos departamento sprendimo leisti pakeisti darbdavį. Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės patvirtino, kad užsieniečiui, kuriam kitos įmonės tarpininkavimu išduota nacionalinė viza, ji buvo išduota Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
24. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas skunde nurodė aplinkybes apie ilgametę patirtį ir įdarbintus užsieniečius, tačiau šiuo atveju neįsitikino, ar (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. pateikta viza yra galiojanti, su juo sudarė darbo sutartį, kas nesudarė pagrindo teigti, kad Bendrovė nežinojo ar negalėjo žinoti apie galimybę išsiaiškinti dėl darbinamo asmens (užsieniečio) pateiktų dokumentų galiojimo. Teismas pažymėjo, kad viza išduota dėl darbo kitoje įmonėje, Bendrovė, turinti didelę patirtį užsieniečių įdarbinimo srityje, turėjo suprasti, kad viza išduota darbui kitoje įmonėje, kadangi joje pažymėta, kad A. K. siekė dirbti įmonėje, kuri įtraukta į Patvirtintų įmonių sąrašą. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad Bendrovės vadovas, būdamas rūpestingas, prieš įdarbindamas asmenį, turėjo iš anksto imtis priemonių ir kontroliuoti, kad užsienietis būtų įdarbintas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir nebūtų padaryti užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai, t. y. prieš sudarydamas darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) piliečiu (užsieniečiu), privalėjo įsitikinti, kad nėra jokių teisinių kliūčių darbo sutarčiai sudaryti ir kad įmonės atlikti veiksmai bus pagrįsti bei teisėti. Teismo vertinimu, skundo argumentai, kad buvo pasitikima užsieniečiu, buvo pareiškėjo gynybinė pozicija ir nepagrindė, kad pareiškėjas sąžiningai klydo.
25. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Nutarimas neteisėtas ir nemotyvuotas. Vadovaudamasis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas darė išvadą, kad Nutarimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, nurodyti teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvų išdėstymas aiškus ir pakankamas, nurodyta apskundimo tvarka, taip pat nurodyti visi individualaus administracinio akto elementai.
26. Vertindamas pareiškėjo reikalavimo, kuriuo prašoma neskirti baudos pagrįstumą, teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 57 ir 60 straipsniais, pažymėjo, kad Nutarimu Bendrovei skirta minimali bauda, atsakovas, nustatydamas baudos dydį, atsižvelgė į UAB „A. M. transportas“ atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog pareiškėjas pripažino padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, dėl padaryto pažeidimo gailisi, padėjo jį išaiškinti. Byloje atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui paskirta bauda yra sumokėta ir šis faktas patvirtino, kad pareiškėjas su šiuo nutarimu sutiko, nutarimu nustatytą pažeidimą pripažino. Pareiškėjo teiginiai, kad Bendrovė negalės metus laiko įdarbinti naujų užsieniečių ir turės atleisti visus šiuo metu jau įdarbintus užsieniečius, t. y. tokios pasekmės neproporcingos, teismo vertinimu, nepaneigė, kad juridiniam asmeniui padarius pažeidimą, susijusį su nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti, tikslu atgrasyti juridinį asmenį nuo pažeidimų darymo, skatinant jį laikytis įstatymų bei vengti naujų pažeidimų padarymo.
27. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki, nepateikta argumentų, kad poveikio priemonė taikyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo dar labiau mažinti paskirtos baudos.
28. Teismas netenkino teismo posėdyje pateikto pareiškėjo prašymo dėl taikytinų įstatymų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą. Nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Užimtumo įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ atitikties Konstitucijai.
29. Konstatavęs, kad pareiškėjo skundas atmetamas, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašomos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos.
III.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
31. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti: 1) ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 16 punktas tiek, kiek pagal jį užsieniečiui yra atsisakoma išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kai jo darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės, protingumo, teisingumo, proporcingumo principams; 2) ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas tiek, kiek pagal jį užsieniečiui yra atsisakoma išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kai jo darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės, protingumo, teisingumo, proporcingumo principams
32. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pakartoja užsieniečio įdarbinimo aplinkybes, nesutikimo su Nutarimu argumentus, tai, kad po Nutarimo priėmimo pareiškėjas, kaip įmonė, veikianti tarptautinio krovinių vežimo srityje, vien dėl formalaus neatitikimo patirs neproporcingas pasekmes – metus laiko negalės įdarbinti užsienio valstybių piliečių, o įdarbintus užsieniečius privalės atleisti.
33. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjo neva padarytas pažeidimas yra formalus ir neturėtų užtraukti teisinės atsakomybės, t. y. pažeidimas yra mažareikšmis ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Teismo vykdomas teisingumas negali būti formalus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad VDI priimtas nutarimas neatitinka individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų, yra nepakankamai motyvuotas, atsakovas išsamiai neištyrė visų reikšmingų aplinkybių.
34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo, kad pareiškėjui paskirta sankcija yra neteisinga ir neproporcinga, be to, yra visos sąlygos netaikyti teisinės atsakomybės, todėl skirta sankcija turėtų būti panaikinta. Pareiškėjas pakartoja, kad Nutarimu paskirta sankcija prilygsta likvidavimui, taip pat argumentus dėl aplinkybių, kurios, jo teigimu lengvina (šalina) teisinę atsakomybę.
35. Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas grindžia tuo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos yra nesuderinamos su Konstitucija, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, protingumo, teisingumo, proporcingumo principams, Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.
36. Akcentuodamas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotus išaiškinimus dėl taikomų poveikio priemonių proporcingumo, įstatymų leidėjui nustatytos pareigos nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas individualizuoti taikomas poveikio priemones, pareiškėjas nurodo, kad: pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punktą užsieniečiui yra atsisakoma išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, kai jo darbdavys yra baustas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai; pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktą užsieniečiui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, kai jo darbdavys yra baustas už užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.
37. Pareiškėjas pabrėžia, kad Įstatyme nenustatyta jokių netaikymo išimčių, kuomet sankcijos gali būti švelninamos, trumpinamas jų taikymo terminas. Leidimas laikinai gyventi yra būtinas dokumentas kiekvienam trečiųjų valstybių piliečiui, norinčiam dirbti Lietuvos Respublikoje. Taigi, nepanaikinus Nutarimo, kuriame buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatyme įtvirtintas užsieniečių įdarbinimo taisykles, pareiškėjas privalės atleisti visus jo įdarbintus užsieniečius bei jų negalės įdarbinti net metus laiko. Tokios sankcijos vien dėl formalaus neatitikimo taikymas pareiškėjui reikš likvidavimą (jis bus priverstas nutraukti savo veiklą), tai nėra teisinga ir proporcinga pareiškėjo darbuotojams (apie 388 asmenys prarastų pragyvenimo šaltinį). Pareiškėjo teigimu, Įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas nesuderinamas su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi, kuriame nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir kuri turi būti aiškinama atsižvelgiant į pareigą laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų bei įtvirtinti tik būtinus, adekvačius draudimus.
38. Atsakovas VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat skunde suformulavo reikalavimą jam neskirti Nutarimu paskirtos baudos (sankcijos).
40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o dar labiau mažinti pareiškėjui skirtą baudą pagrindų nenustatyta.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės tvirtina, kad jo neva padarytas pažeidimas yra formalus, o Nutarimas yra neteisėtas, kadangi dėl jo pareiškėjas patirs neproporcingas pasekmes – negalės tam tikrą laikotarpį įdarbinti užsieniečių, o įdarbintus privalės atleisti.
42. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
43. Taip pat akcentuotina, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
44. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2035-525/2021 ir kt.).
45. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis (iki 2022 m. sausio 1 d. – 81 str.) reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taikydama proceso įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas tyrė visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad VDI Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Nutarimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu akcentuodamas, kad teismas visiškai nevertino, kokias neproporcingas pasekmes patirs pareiškėjas. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nepateikta jokių teisinių argumentų, kuriais ginčijama Nutarimo išvada Bendrovės veiką kvalifikuoti pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
48. Byloje nustatyta, kad ginčijamu Nutarimu Bendrovė pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nepareikalauja iš trečiosios šalies piliečio pateikti galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitą dokumentą, suteikiantį teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje.
49. Pagal Įstatymo 62 straipsnio 22 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 441 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
50. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo (tą vienareikšmiškai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai), kad pareiškėjas su užsieniečiu sudarė darbo sutartį, nepatikrinęs ir neįsitikinęs, ar užsienietis turi teisę dirbti pas pareiškėją Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies taikymo prasme. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino minėtas teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio.
51. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad Nutarimas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o apelianto deklaratyvūs teiginiai nesuponuoja priešingos išvados. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja paskirtos sankcijos neproporcingumą (t. y., kad vien dėl formalaus neatitikimo negalės įdarbinti užsieniečių tarptautinio krovinių vežimo vairuotojų, o įdarbintus turės atleisti), tačiau pažymėtina, kad iš skundžiamo Nutarimo matyti, jog pareiškėjui sankcija, t. y. 200 Eur bauda, už pirmą kartą padarytą Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirta, vadovaujantis 57 straipsnio 2 dalimi, o šioje nuostatoje kitokio pobūdžio sankcijų ar poveikio priemonių už 57 straipsnio 1 dalyje nustatytus pažeidimus nėra įtvirtinta. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad pareiškėjas nepagrįstai Nutarimu paskirtos sankcijos neproporcingumą sieja su kitų teisės aktų nuostatomis.
52. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Nutarimu paskirto baudos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį Valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 400 iki 800 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.
53. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, jog asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis.
54. Pažymėtina, kad VDI, Nutarime skirdama pareiškėjui minimalią sankcijoje nustatytą baudą (200 Eur) atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas pripažino padaręs pažeidimą, gailėjosi, padėjo jį išaiškinti, sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad toks reguliavimas, kuriuo nėra numatyta galimybės teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad vienos rūšies sankcija ūkio subjektui už įstatyme nurodytus pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, neatitiktų Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau netaikyti tokios sankcijos, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A248-1707/2008).
56. Pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų, išskyrus tas, kurias skirdamas baudą jau įvertino atsakovas, išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo Užimtumo įstatyme nustatytų baudos dydžių ir skirti pareiškėjui mažesnę nei sankcijoje nustatyta minimali, baudą. Byloje taip pat nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios objektyviai leistų vertinti, kad pareiškėjui paskirta bauda yra neproporcinga ir dėl to turėtų būti mažinama. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su baudos dydžiu, ir pagrįstai nemažino Nutarime paskirtos baudos dydžio.
57. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, kurioms teisėjų kolegija pritaria ir iš naujo nekartoja.
58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto atitikties Konstitucijai.
59. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
60. Vadinasi, pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).
61. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos, kurių atitiktį Konstitucijai pareiškėjas siekia įvertinti, byloje nebuvo taikomos ir nėra taikytinos. Minėtose nuostatose įtvirtinti atvejai (pagrindai), kai užsieniečiui atsisakoma išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi ar toks leidimas panaikinamas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami minėti klausimai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą netenkinamas.
62. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
63. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuotina, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „A. M. transportas“ apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Dainius Raižys
Ernestas Spruogis