Administracinė byla Nr. A-2478-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00141-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (nuo 2015 m. liepos 1 d. teisių perėmėjas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba) ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, atsakovas) 2015 m. vasario 12 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.31)-TPB-30-15, Klaipėdos VGTPT įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. sausio 29 d. prašymą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos VGTPT, 50 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (1.7.)-SD-277-15 pareiškėjo 2015 m. sausio 29 d. prašymas buvo persiųstas Klaipėdos VGTPT. Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)TPB-30-15 jam suteikti antrinę teisinę pagalbą atsisakyta. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Teigė, kad dėl Klaipėdos VGTPT neteisėtų veiksmų ir neveikimo jis patyrė 100 eurų turtinę ir 50 eurų neturtinę žalą.

3. Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuri atstovauja ir atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Patvirtino, kad 2015 m. vasario 10 d. Klaipėdos VGTPT buvo persiųstas pareiškėjo 2015 m. sausio 29 d. prašymas jam suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013. 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-30-15 buvo nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui nustačius, kad nėra atlygintos pagal Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-80-14 pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos advokato išlaidos. Šis Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-80-14 buvo apskųstas teismui, tačiau per teismo nustatytą terminą pareiškėjui nepašalinus skundo trūkumų, skundas laikytas nepaduotu, todėl Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-80-14 vis dar galioja. Ginčijamas Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-30-15 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatomis, nes minėto sprendimo priėmimo metu nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atlygino už ankščiau jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą advokato patirtas išlaidas. Aplinkybės, nulėmusios sprendimą atsisakyti pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, yra nepasikeitusios. Klaipėdos VGTPT pabrėžė, kad skundo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas įrodymais, todėl pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 30 d. pareiškėjas Vilniaus VGTPT pateikė prašymą jam suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013. Siekiant išvengti galimo interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, pareiškėjo 2015 m. sausio 29 d. prašymas buvo persiųstas Klaipėdos VGTPT. Teismas pažymėjo, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte yra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga atsisakyti besikreipiančiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą, esant minėtoje teisės normoje nurodytiems pagrindams, t. y. kada pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-80-14 antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas ir pareiškėjas buvo informuotas apie pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis Klaipėdos apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-1002-609/2015, kurioje Klaipėdos VGTPT reikalavimas iš V. S. priteisti 798,05 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, buvo patenkintas visiškai. Taigi nustatęs, jog pareiškėjas yra neapmokėjęs jam ankščiau suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teismas sprendė, kad Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-30-15, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad nenustačius Klaipėdos VGTPT pareigūnų neteisėtų veiksmų, atsakovo civilinei atsakomybei kilti nėra teisinio pagrindo.

III.

7. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą.

8. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas objektyviai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių. Pažymi, kad Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1119-14 skirta teisinė pagalba jam nebuvo suteikta, todėl nėra jokio pagrindo reikalauti iš pareiškėjo sumokėti už tariamai jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos metu patirtas advokato išlaidas. Tad ir Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-80-14 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-30-15 atsisakydama skirti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 ir 14 straipsnius. Pareiškėjas nurodo, kad jis lietuvių kalbos nemoka, nėra profesionalus teisininkas, o mokėti už teisines paslaugas neturi iš ko, todėl turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas yra tendencingas ir šališkas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimo „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.31)-TPB-30-15 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą remdamasis tuo, kad pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, kurioje jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba.

10. Atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1149 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

11. Iš byloje esančių duomenų (b. l. 116–125) matyti, kad Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui V. S., valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-80-14 Klaipėdos VGTPT nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą V. S., remdamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1, 5 ir 8 punktais, t. y. nustačius, kad pareiškėjas neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą dėl jo reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo, taip pat dėl to, kad dėl paties pareiškėjo elgesio pareiškėjo atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus, pareiškėjas akivaizdžiai piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis bei reikalauja iš advokato įgyvendinti ir ginti jo teises neleistinais būdais. Tuo pačiu 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, remdamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, Klaipėdos VGTPT įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo šio sprendimo gavimo apmokėti 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 798,05 Eur. Taigi pareiškėjas buvo įpareigotas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas tuo pagrindu, kad paaiškėjo, jog jis neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat tuo pagrindu, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis bei reikalavo iš advokato įgyvendinti arba apginti teises neleistinais būdais (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

12. Skundžiamas Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neapmokėjo pagal 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

13. Apeliantas V. S. Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija teigdamas, kad jis nėra profesionalus teisininkas, neturi lėšų mokėti už teisines paslaugas, todėl turi teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjas remiasi, inter alia, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 14 straipsniais.

V.

14. Nagrinėjamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija sudaryta siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios teisės normos turinį, yra nurodęs, kad šis atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015; 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3159-438/2015; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3300-492/2015).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2730-624/2015, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto taikymas nebuvo siejamas vien tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsniu, nustatančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija sprendė, kad remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, antrinės teisinės pagalbos teikimas gali būti ribojamas ir pareiškėjui, kuris neapmoka išlaidų, nustatytų dėl jo piktnaudžiavimo savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. T y., kai antrinės teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).

17. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualus klausimas, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pareiškėjas nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam pagal to paties įstatymo 19 straipsnį, t. y., kai pareiškėjas per nustatytą terminą nėra apmokėjęs skirtumo, susidariusio tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusios 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai pareiškėjas yra neapmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam kitais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, pareiškėjas buvo įpareigotas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas nutraukus antrinės teisinės pagalbos jam teikimą dėl jo piktnaudžiavimo savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis bei dėl reikalavimo iš advokato įgyvendinti arba apginti teises neleistinais būdais (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir dėl to, kad pareiškėjas neturėjo teisės gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).

19. Vienas iš apribojimų yra nustatytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos VGTPT pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

20. Kaip minėta, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundžiamo 2015 m. vasario 12 d. Klaipėdos VGTPT sprendimo neteisėtumą grindžia taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 14 straipsniais.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad valstybės institucijos ir teismai privalo Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti ir taikyti suderinamai su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1242/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015, 2015 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1195-756/2015 ir kt.).

22. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas). Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia, nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms yra paliktas pasirinkimas, kokiomis priemonėmis bylos šalims bus garantuojamos šios teisės. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas yra viena iš tokių priemonių, tačiau yra ir kitų, pavyzdžiui, taikomų procedūrų supaprastinimas (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas, 2005 m. gegužės 7 d. sprendimą McVicar prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 46311/99, 48 ir 50 punktai, 2002 m. liepos 16 d. sprendimą byloje P., C. ir S. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 56547/00, 91 punktas).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei ribojimais nepažeidžiama pati šios teisės esmė, jais siekiama teisėto tikslo ir jie yra proporcingi (1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78, 57 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nors proceso vedimas asmeniškai bylos šaliai kartais gali būti nelengva, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia, kad teisinės pagalbos sistema gali veikti, tik jei yra taikomas atrankos mechanizmas, ir konkrečiais atvejais gali būti parodyta, kad šis mechanizmas neveikia savavališkai ar neproporcingai, ir nepažeidžia pačios teisės kreiptis į teismą esmės (2002 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Del Sol prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 46800/99). Gali būti, kad pagalbos teikimas konkrečiu atveju yra ribojamas kitų faktorių, susijusių su teisingumo vykdymu (tokių kaip spartos būtinumas ar kitų asmenų teisės), tačiau toks ribojimas taip pat turėtų tenkinti anksčiau išvardintus kriterijus (P., C. ir S., cituota anksčiau, 90 punktas).

24. Europos Žmogaus Teisių Komisija 1996 m. sausio 18 d. sprendime byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27788/95) yra pažymėjusi, kad tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisine pagalba pats savaime yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu, tačiau turi būti pasirinktos proporcingos priemonės jam pasiekti. Dėl proporcingumo, Europos Žmogaus Teisių Komisijos nuomone, absoliutus, griežtai įgyvendinamas draudimas teikti prašymus suteikti teisinę pagalbą konkrečiam asmeniui keltų rimtų problemų teisės kreiptis į teismą atžvilgiu pagal Konvenciją – kad ir kiek asmuo išnaudojo sistemą praeityje, neįmanoma atmesti galimybės, kad ateityje jis gali turėti pagrįstą skundą, kurio atžvilgiu pagal Konvencijos 6 straipsnį teisinė pagalba turi būti prieinama.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl civilinės bylos Nr. 2-16793-566/2013 atnaujinimo (b. l. 71–76). Šioje civilinėje byloje pareiškėjas V. S. buvo pateikęs ieškinį atsakovui advokatui J. L. dėl turtinės (2000 Lt) ir neturtinės (7000 Lt) žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad advokatas neva netinkamai jį atstovavo teisme nagrinėjant administracinę bylą. Civilinė byla, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, yra išnagrinėta dviejų instancijų teismuose, sprendimas joje yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas 2015 m. sausio 29 d. prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą nurodė, kad siekia atnaujinti procesą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios teismo nebuvo vertintos minėtoje civilinėje byloje. Atsižvelgusi į pareiškėjo reikalavimo, dėl kurio jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį, į tai, kad reikalavimas, dėl kurio pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, yra nesudėtingas tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. sausio 29 d. prašymą, atsižvelgiant į išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat rėmėsi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu, teigdamas, kad ginčijamu Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimu jis buvo diskriminuojamas dėl savo turtinės padėties.

27. Kaip minėta, riboti viešieji ištekliai, kuriuos galima skirti teisinei pagalbai civilinėse bylose, lemia būtinybę tam tikrais atvejais riboti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2015 m. sausio 29 d. prašymą nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog ribojimas gauti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui buvo proporcingas ir siekė teisėto tikslo, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, siejant jį su 6 straipsniu.

28. Pareiškėjas, ginčydamas skundžiamą atsakovo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą, taip pat teigia, kad teisinė pagalba pagal 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą jam nebuvo suteikta, todėl nėra pagrindo reikalauti iš pareiškėjo sumokėti už tariamai jam suteiktos antrinės teisinės pagalbos metu patirtas advokato išlaidas pagal Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiama dėl Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimo, tačiau ne dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo teisėtumo. Iš bylos šalių pateiktų paaiškinimų matyti, kad Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas yra galiojantis ir nebuvo nuginčytas teisme, be to, teisinės pagalbos pagal 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą pareiškėjui suteikimo faktas bei 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu nustatytų išlaidų pagrįstumas buvo patvirtintas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1002-609/2015, kuris yra įsiteisėjęs. Taigi šis pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia daugiau teisiškai reikšmingų argumentų, grindžiančių skundžiamo Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimo neteisėtumą.

29. Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam 50 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 12 d. sprendimas yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.

31. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė