Administracinė byla Nr. A-1698-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02968-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Arūno Dirvono (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas UAB „Vox optima“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t, b. l. 3–13) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad ginčijamo sprendimo dalimi buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. būtent prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas vykdo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais veiklą pagal galiojančią licenciją Nr. 183/2. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės vadovavosi subjektyvia nuomone ir be jokių priežasčių apribojo prekybos alkoholiu laiką. Atsakovas nebuvo gavęs gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl aukščiau nurodytų veiksmų atlikimo pareiškėjo atžvilgiu. Jokie norminiai teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką prekybos vietai. Lietuvos Respublikos alkoholio kontroles įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtina atsakovo teisė riboti prekybos alkoholiniams gėrimais laiką, nustatant ribojimus konkrečioms įmonėms, bet ne turtui. Prekybos alkoholiu veiklos netinkamas vykdymas gali būti pagrindu riboti prekybos alkoholiu laiką tik dėl atitinkamų įmonių, kurios tą veikią vykdo, veiksmų. Apribojimas prekybos alkoholiu laiką, nurodant tik adresą, t. y. turtui, nulemia nekilnojamojo turto savininkų nuosavybės teisių suvaržymą: apribojamos turto panaudojimo galimybės, nors savininkas jokių pažeidimų nepadarė. Savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas tokiems ribojimams taikyti. Ribojimai galimi tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Policijos raštuose pateikiama informacija, kuria buvo remiamasi priimant sprendimą, yra nemotyvuota ir nepakankama prekybos alkoholiniais gėrimais laikui apriboti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. 20-S-2860 informacija apie registruotus viešosios tvarkos pažeidimus, pradėtus ikiteisminius tyrimus Žaliakalnio policijos komisariato teritorijoje, susijusi su S. V. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ baro, (duomenys neskelbtini), veikla, tačiau ne su pareiškėjo. Policijos rašte pateikiama informacija, kuria buvo remiamasi priimant sprendimą, nemotyvuota ir susijusi vien su statistika, kuri aiškiai niekaip nesusieta su pareiškėjo veikla ir veiksmais (neveikimu). Todėl tokia informacija negalėjo būti pagrindas apriboti pareiškėjo vykdomą veiklą. Skundžiamas sprendimas neturi jokio faktinio pagrindo ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Sprendime nėra jokių argumentų, motyvų, kurie galėtų pagristi prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą ir tokio ribojimo būtinumą (teisėtumą). Skundžiamas sprendimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja pareiškėją kitų subjektų atžvilgiu. Dėl šių priežasčių sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas (nemotyvuotas) ir neteisėtas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovas) atsiliepime (I t., b. l. 131–139) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčijamu sprendimu pagrįstai buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytoje prekybos vietose. Skundžiamas sprendimas yra norminis aktas, nes prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai nevienkartis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų. Pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalis suteikia teisę bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamas aktas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų ir vertybių –tokių kaip viešoji tvarka, žmonių sveikata, tam tikros teritorijos gyventojų saugumas, laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimas. Ginčo atveju prioritetas privalo būti teikiamas viešajam interesui ir kitoms konstitucinėms vertybėms užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui. Ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai, yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme (18 str. 3 d. 1 p.). Prekybos vieta (duomenys neskelbtini), kurioje apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, yra gyvenamajame miesto kvartale. Ši vieta pagal policijos ir Eigulių seniūnijos duomenis vertinama kaip nesaugi, susijusi su dažnai šioje vietoje padaromais viešosios tvarkos pažeidimais. Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas savo paskirtimi yra priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (II t., b. l. 35–40) skundą tenkino ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje: (duomenys neskelbtini).

Teismas nurodė, kad ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo teisės, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi ir atsižvelgus į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštuose nurodytą informaciją, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką nuo 22 val. iki 8 val., Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjas pagal Kauno miesto savivaldybės 2003 m. lapkričio 26 d. išduotą licenciją Nr. 183/2 vykdo mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais visą parą, t. y. laiku nuo 0 iki 24 val.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuostatą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. gruodžio 4d. Nr. A662-2144/2014, 2012 m. kovo 12 d. Nr. A261-382/2012, 2011 m. rugsėjo 5 d. Nr. A492-2798/2011; 2011 m. rugsėjo 5 d. Nr. A492-2814/2011; 2009 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008). Nurodė, jog ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis.

Byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, vertino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodytą informaciją, susijusią su teisėtvarkos pažeidimais įmonių, vykdančių naktinę prekybą alkoholiu, prekybos vietose. Ginčo atveju, buvo vertinama informacija, susijusi su prekybos vieta (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovė pažymėjo, jog be to buvo atsižvelgta ir į Eigulių seniūnijos 2013 m. spalio 31 rašte Nr. 08-12-173 nurodytus duomenis apie viešosios tvarkos pažeidimus mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais vietose, kuriose prekyba alkoholiniais gėrimais vyksta visą parą, ir Eigulių policijos nuovados 2013 m. spalio 30 d. pažymoje nurodytą informaciją apie daromus teisėtvarkos pažeidimus (duomenys neskelbtini), Kaune. Pažymėta, jog informacija, kuria vadovavosi Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, buvo renkama Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė Kauno miesto savivaldybės merui prašomą informaciją 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860. Atkreipė dėmesį, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyta informacija buvo susijusi su S. V. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ naktinės prekybos vietoje, (duomenys neskelbtini), Kaune, daromais teisėtvarkos pažeidimais. Eigulių seniūnijos 2013 m. spalio 31 d. rašte Nr. 08-12-173 buvo nurodyta lakoniška informacija, jog Eigulių seniūnijos teritorijoje alkoholiniais gėrimais naktimis prekiauja trys barai (vadinami „pseudo barais“): (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie yra asocialių asmenų traukos centru, kur dažnai pažeidžiama viešoji tvarka, padaromi nusikaltimai, kas atsispindi policijos pateiktose pažymose. Eigulių policijos nuovados 2013 m. spalio 30 d. pažymoje iš esmės pakartota Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyta informacija.

Iš bylos medžiagos sprendė, kad policijos 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860, kuriuo buvo grindžiamas skundžiamas sprendimas, nėra jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo įmonės UAB „Vox optima“ naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais įtaką viešajai tvarkai, t. y. kad būtent pareiškėjo UAB „Vox optima“ vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais nakties metu prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune tiesiogiai nulėmė policijos rašte nurodytus teisėtvarkos pažeidimus. Policijos rašte pareiškėjo įmonė apskritai neminima, nurodyta kita įmonė. Pažymėta ir tai, kad Eigulių seniūnijos teritorijos, kurioje pareiškėjas vykdo prekybą alkoholiniais gėrimais nakties metu, gyventojai taip pat nebuvo išreiškę jokių nusiskundimų dėl pareiškėjo vykdomos veiklos. Byloje nenustatyta jokių kitų duomenų ar įrodymų apie daroma neigiamą poveikį Kauno miesto Žaliakalnio teritorijos kriminogeninei padėčiai dėl pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais veiklos, vykdomos (duomenys neskelbtini), Kaune, nakties metu. Atsakovas nenustatė objektyviai pagrįstų ir faktiškai egzistuojančių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo vykdoma veikla, suteikiančių teisę Kauno miesto savivaldybei, ginant viešąjį interesą, imtis skundžiamame sprendime nurodytų pareiškėjo veiklos ribojimų. Nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtino, jog dėl pareiškėjo vykdomos veiklos buvo pažeistas viešasis interesas.

Nesant jokių pagrįstų duomenų apie būtent pareiškėjo įmonės UAB „Vox optima“ naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais įtaką visuomenės reikšmingoms vertybėms – viešajai rimčiai, tvarkai, saugiai ir padoriai aplinkai, nebuvo pagrindo konstatuoti viešojo intereso pažeidimo, susijusio su pareiškėjo įmonės vykdoma veikla, prekybos vietoje, (duomenys neskelbtini), Kaune. Ginčo atveju realai neegzistavo jokių pagrįstų prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjo įmonės UAB „Vox optima“ vykdomos prekybos alkoholiniais gėrimais nakties metu vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas teigė, jog atsakovas nepagrindė faktinėmis aplinkybėmis būtinybės skundžiamu sprendimu taikyti priemonės pareiškėjo vykdomos veiklos atžvilgiu. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teigė, jog nebuvo ir faktiškai neegzistavo AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų sąlygų, suteikiančių teisę atsakovui riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjo įmonės UAB „Vox optima“ naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai (2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).

Pažymėta ir tai, kad skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas: jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su pareiškėjo įmonės veikla, todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai. Prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas S. V. individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos veiklos vietos atžvilgiu negali riboti pareiškėjo vykdomos veiklos, kurios atžvilgiu nebuvo pagrindo taikyti prekybos alkoholiu laiko ribojimo. Nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje, atsakovo skundžiamas sprendimas negali būti vertintinas kaip pagrįstas faktiniais duomenimis. Atsakovas, nuspręsdamas taikyti atitinkamą apribojimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, neproporcingai ir nepagrįstai ribodamas pareiškėjo ūkinę veiklą, nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos. Skundžiamas sprendimas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja pareiškėją, lyginant su kitomis įmonėmis, dėl kurių nustatytų teisėtvarkos pažeidimų taikyti naktinės prekybos laiko ribojimai.

Pažymėjo ir tai, jog atsakovas, įgyvendindamas AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą teisę, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkrečiam ūkio subjektui (įmonei), bet prekybos vietai, konkrečiam adresui. Pagal AKĮ 18 straipsnyje savivaldybės tarybai suteikiama teisė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei. Administracinių teismų praktikoje šios kategorijos bylose, aiškinant AKĮ 18 straipsnio nuostatas, vienareikšmiškai pasisakyta, jog prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-972/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013, 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2557/2012). Taigi, ginčijamo sprendimo objektas – prekybos vietos adresas, kuriam buvo taikyti ribojimai, pažeidžia AKĮ 18 straipsnio nuostatas ir nesuteikia atsakovui teisės taikyti veiklos ribojimus.

Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio administracinėse bylose, ginčijamas sprendimas pagal savo pobūdį nelaikytinas norminiu teisės aktu, todėl gali būti skundžiamas administraciniam teismui suinteresuotų asmenų, ginčo atveju – pareiškėjo (2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.). Nagrinėjamojoje byloje nebuvo jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos.

Teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamo sprendimo dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamo sprendimo dalį, kuri naikintina.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (II t., b. l. 43–52) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Vox optima“ skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014. Teigia, kad ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Taip pat pažymi, kad vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms, ten veiklą vykdančioms įmonėms. Ginčijamas sprendimas nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu / būsimu ūkinės veiklos subjektu vykdančiu / vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais t. y. nustatoma teisės norma.

Atkreipia dėmesį, kad nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi rengiant teisės aktą, ginčo atveju – Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektą: yra tik nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu priimant sprendimą t. y. tam tikrų AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Be to, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 „pagal gramatinę Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą“, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik kad gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą.

Mano, kad visiškai nepagrįstas yra teismo aiškinimas, kad pagal AKĮ 18 straipsnio 9 dalį ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui. Pažymi, kad šios normos formuluotėje iš viso nėra minima „įmonė“. Teigia, kad skundžiamas sprendimas yra norminis teisės aktas, todėl jame nustatytas ribojimas nurodytose vietose galioja ir vėliau, bet kuriam subjektui ketinančiam prekiauti alkoholiu ir tai visiškai nesietina su konkretaus subjekto daiktinėmis teisėmis. Tai patvirtina ir kitos AKĮ nuostatos – pvz., 18 straipsnio 3 dalies 1 punktas. Be to, pažymi, kad aiškinimas, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalis gali būti taikoma tik įmonei, o ne prekybos vietai ne tik neatitiktų įstatymo ir nuostatos paskirties, bet ir nepasiektų siekiamų tikslų – apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei viešas interesas ir toliau būtų pažeidinėjamas.

Nurodo, kad prekybos vietoje (duomenys neskelbtini) tik pareiškėjui yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, o šiuo adresu IĮ „(duomenys neskelbtini)“ jokia licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nebuvo niekada išduota. Todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyti pažeidimai adresu (duomenys neskelbtini) yra siejami su pareiškėju.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visiškai nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009). Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo tai, kad nurodyta teisės norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų, prekybai. Atkreipia dėmesį, kad pozicijos, jog savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos alkoholiu laiką pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą atsižvelgiant į AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytas sąlygas laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012). Nurodo, kad pagrindas priimti Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą buvo prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, policijos pateikta informacija, bendruomenių ir Kauno jaunimo išdėstyta raštu pozicija, todėl teismas visiškai nepagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad nebuvo įvertintos faktines aplinkybės.

Pareiškėjas UAB „Vox optima“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 56–69) prašo atmesti apeliacinį skundą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas tik precedento galios neturinčiomis teismų praktikos citatomis ir deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepaneigia ir negali paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei yra nesuderinami su aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškoje byloje.

Vadovaujasi ABTĮ 142 ir 143 straipsnių nuostatomis. Apeliaciniame skunde iš esmės pateikiami visi argumentai, kurie jau buvo naudoti pirmosios instancijos teisme ir nepateikiamas nė vienas pagrįstas argumentas, kuris galėtų patvirtinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidus materialinės ir (ar) proceso teisės normas.

Pažymi, kad atsakovo sprendimas buvo priimtas ne tik pareiškėjo atžvilgiu, bet ir kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs tokią pačią bylą apeliacine tvarka dėl to paties atsakovo sprendimo teisėtumo ir galutiniu sprendimu pripažinęs, kad atsakovo sprendimas yra neteisėtas (2014 m. gruodžio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Ne. A662-2144/2014).

Teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovo sprendimas nėra norminis teisės aktas. Nagrinėjamu atveju sprendimas yra skirtas konkrečiai asmenų grupei, apibrėžtai individualiais požymiais – adresais. Pagal Sprendime nurodytus adresus galima itin aiškiai identifikuoti visus ūkio subjektus, kuriems taikomas nustatytas ribojimas. Pabrėžia ir tai, kad veiklos vykdymo adresas nėra ir negali būti laikomas rūšiniu požymiu. Be to, Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama eilė analogiškų bylų dėl to paties sprendimo panaikinimo. Visose bylose, priimant pareiškėjų skundus, buvo patvirtinta, kad sprendimas yra individualus aktas.

Nors AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau tai patvirtina Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklės (jų 9.5 punktas). Pažymi, kad nėra nė vienos bylos, kurioje remiantis AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi ribojimai būtų nustatyti nekilnojamajam turtui, bet ne įmonei. Teigia, jog išvadą, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai taikomi tik įmonėms, patvirtina ir protingumo, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių pricipai. Papildomai pažymi, jog perkybos alkoholiu ribojimų taikymas vietai (nekilnojamajam turtui) yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 bei 46 straipsniais.

Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais teigiama, kad atsakovo teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas tokiems ribojimams taikyti, ir nesutinka su atsakovo pateikiamu AKĮ 18 straipsnio 9 dalies aiškinimu. Atsakovui realizuojant AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, yra ribojama konstitucinė ūkinės veiklos laisvė. Be to, pateikiamą poziciją neginčijamai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (pvz., 2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008). Pareiškėjo įsitikinimu, pagal AKĮ 18 straipsnio 9 dalį minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai savo iniciatyva kreipiasi į savivaldybę.

Mano, jog informacija, kuria buvo remiamasi priimant ginčijamą sprendimą, yra visiškai nemotyvuota ir susijusi vien su statistika, kuri aiškiai niekaip nesusieta su pareiškėjo veikla ir veiksmais (neveikimu). Todėl tokia informacija negalėjo būti pagrindas apriboti pareiškėjo veiklą.

Teigia, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nėra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Todėl tvirtina, jog šis sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais teigiama, kad atsakovo sprendimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės ir diskriminuoja pareiškėją, ir nesutinka su atsakovo pateikiama pozicija šiuo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies dėl prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. apribojimo prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaunas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Vox optima“ pagal Kauno miesto savivaldybės 2003 m. lapkričio 26 d. išduotą licenciją Nr. 183/2 (I t., b. l. 39) vykdė mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais visą parą prekybos vietoje (duomenys neskelbtini). Skundžiamu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-607 (I t., b. l. 38) nuspręsta apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. tam tikrose Kauno prekybos vietose, tame tarpe – ir (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, vadovavosi AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi ir atsižvelgė į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 20-S-2871, 2013 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. 20-S-2860, 2013 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 20-26-S-17472, 2013 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. 20-23-S-5900 ir 2013 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 20-S-2894, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. spalio 24 d. raštą Nr. 20-26-S-16765.

Pirmosios instancijos teismas UAB „Vox optima“ skundą tenkino ir ginčijamą sprendimo dalį panaikino kaip nepagrįstą. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, kadangi ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas yra norminis teisės aktas, be to, atsakovas, priimdamas sprendimą, įvertino faktines aplinkybes, o ribojimai gali būti taikomi ne tik įmonei, bet ir nekilnojamojo turto objektui. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-909 redakcija) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.Taigi minėtoje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014).

Pažymėtina, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minima informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti motyvuotas. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas. Kitaip tariant, savivaldybės taryba privalo aptariamo pobūdžio sprendimą motyvuoti, išdėstant, kodėl apskritai atsisakoma išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais arba priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo. Visada privalo būti aptarta faktinė nagrinėjama situacija tuo aspektu, ar yra (nėra) pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą vienu ar kitu paros metu. Ši prievolė sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštuose, į kuriuos atsižvelgė Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama skundžiamą sprendimą, ir kuriuose pateikiama informacija apie konkrečias teritorijas, kuriose vykdoma prekybos alkoholiniais gėrimais veikla, nėra nurodytas pareiškėjo UAB „Vox optima“ baras prekybos vietoje (duomenys neskelbtini). Vienintelis raštas, kuriame minima prekybos vieta (duomenys neskelbtini) – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. 20-S-2860, tačiau jame pateikta informacija apie šiuo adresu esančią S. V. individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“, o pareiškėjo UAB „Vox optima“ baras nėra minimas. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog adresu (duomenys neskelbtini), Kaune licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais yra išduota tik pareiškėjui, t. y. UAB „Vox otpima“, šio teiginio jis nepagrindė jokiais įrodymais, be to, bet kokiu atveju rašte, į kurį buvo atsižvelgta priimant ginčijamą sprendimą,  minima tik S. V. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Kituose į bylą patektuose dokumentuose, į kuriuos, pasak atsakovo, buvo atsižvelgta, taip pat nėra minimas UAB „Vox optima“ baras: Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos 2013 m. spalio 31 d. rašte Nr. 08-12-173 (I t., b. l. 192) pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie Eigulių seniūnijos teritorijoje alkoholiniais gėrimais naktimis prekiaujančius tris barus (vadinamus „pseudobarais“): (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados 2013 m. spalio 30 d. pažymoje Nr. 20-25-S-12854 (I t., b. l. 193) iš esmės pakartota Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyta informacija.

Kadangi skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į raštus, kuriuose nėra jokios informacijos apie UAB „Vox optima“ barą prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), t. y. nesant konkrečių AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų nuomonių, policijos komisariatų – pasiūlymų, susijusių su būtent pareiškėjo veikla, laikytina, jog šiuo atveju Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs sprendimo priėmimą sąlygojusias faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog sprendimas priimtas nepagrindus juo taikomos priemonės būtent pareiškėjo vykdomos veiklos atžvilgiu būtinybės. Pažymėtina, jog faktines aplinkybes visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bei įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija jų plačiau nebeanalizuoja.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ nėra tinkamai motyvuotas, jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su pareiškėjo įmonės veikla, todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra norminis teisės aktas, nes jame įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose, jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu, orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai (savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos laiką pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, dėl sąžiningos konkurencijos laisvės ir kt.) taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu. Pažymėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovas, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

                                                        Arūnas Dirvonas