Civilinė byla Nr. e2A-1598-555/2025

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00908-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.5; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Simonos Dementavičienės ir Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-162-1150/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitropolis“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo pradėti valstybinės žemės sklypo pardavimo procedūrą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcija, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, ir

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Vitropolis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti kaip neteisėtą atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus (toliau – NŽT) 2024 m. vasario 12 d. raštu pateiktą atsisakymą tenkinti ieškovės 2024 m. sausio 15 d. prašymą; 2) įpareigoti atsakovę NŽT atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatytus veiksmus pateikti ieškovei pasiūlymą dėl valstybinės žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad jai nuo 2006 m. gegužės 12 d. ginčo žemės sklype, kuris įeina į (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcijos teritoriją, nuosavybės teise priklauso statiniai: pastatas‑diagnostikos punktas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas-rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti inžinieriniai statiniai - kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. kovo 21 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. 46SŽN-(14.46.62.)-24 ginčo žemės sklypas išnuomotas ieškovei ne aukciono tvarka kaip statinių savininkui (statiniams eksploatuoti). Nuomos sutartimi numatyta, kad ginčo žemės sklypas išnuomojamas naudoti pagal jo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, jo būdą ir pobūdį: kitos paskirties žemė (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos / pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos). Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2023 m. birželio 26 d. paskelbė apie pradėtą naujos (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcijos teritorijos planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) rengimo procesą, tada ieškovei tapo aiški ginčo žemės sklypo ir jo aplinkinių teritorijų naudojimo perspektyva – sklypo naudojimas gamybos ar pramonės paskirčiai faktiškai bus neįmanomas. NŽT ginčijamame 2024 m. vasario 12 d. rašte nurodė, kad prašymo dėl žemės sklypo įsigijimo tenkinti negali, nes žemės sklypas negali būti įgyjamas privačių asmenų (prie jų priskiriama ir ieškovė) apskritai dėl jo buvimo (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcijoje ir tuo pačiu taikomo tokio draudimo, numatyto Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 31 straipsnio 7 dalyje. NŽT nėra nustačiusi, kad žemės sklypas yra bent vienoje iš teisiškai reikšmingų zonų (draustinių ir / ar rekreacinėje). Taip pat nėra nurodžiusi, kad (duomenys neskelbtini) istorinis nacionalinis parkas susideda vien iš draustinių ir rekreacinių zonų. Priešingai, (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko schema (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas ir aiškinamasis raštas), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, rodo, kad (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcijos teritorija turi ne tik draustinių ir rekreacines zonas (yra ir kitos), o draustinių zonas sudaro (duomenys neskelbtini) senamiestis, kitos saugotinas vertybes turinčios teritorijos dalys, rekreacines zonas sudaro miško parkai, rekreacinės akvatorijos ir konkrečių rekreacijos įstaigų teritorijos. Žemės sklypo duomenys iš Nekilnojamojo turto registro rodo, kad nurodomų ar kokių nors kitokių saugomų objektų, rekreacijos įstaigų žemės sklype nėra. Ginčo žemės sklypas ir statiniai yra pramonės, gamybos paskirties, kuri neskirta draustinio – (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko vertybėms išsaugoti. Minėta paskirtis ir vieta (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko teritorijoje (yra prie pat jo ribos) rodo, kad žemės sklype ne tik, kad nėra tų vertybių, bet jis net neskirtas kokiam nors neigiamam poveikiui amortizuoti ar nuo jo apsaugoti. Žemės sklypas įtrauktas į (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko teritoriją tik dėl to, kad šio parko teritorija būtų kiek galima taisyklingesnės formos ir sudarytų tam tikrą papildomą apsaugos zoną prie teisės aktuose jau numatytos zonos, taikomos šiame parke esantiems vandens telkiniams (ežerams) apsaugoti. Ieškovės teisė savo nuožiūra disponuoti jai priklausančiu turtu buvo apribota labiau nei būtina teisėtiems interesams, susijusiems su saugomų teritorijų tikslais, jų vertybių apsauga. Žemės sklypo atveju draudimas parduoti valstybinę žemę yra savitikslis, todėl neteisėtas.

3.       Atsakovė NŽT prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad  ieškovė 2015 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į ją, prašydama pakeisti žemės sklypo nuomos sutartį, nurodant pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio – kitos paskirties žemė (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos / pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos) keitimą į komercinės paskirties objektų teritoriją. Tačiau NŽT negali pakeisti žemės sklypo nuomos sutarties, nurodant pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio – kitos paskirties žemė (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos/pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos) pakeitimą į komercinės paskirties objektų teritoriją, kadangi ieškovės valdomų statinių pagrindinė naudojimo paskirtis yra gamybos, pramonės, o tai reiškia, kad žemės sklype turi plėtoti minėtą ūkinę veiklą. Atsižvelgiant į STĮ 32 straipsnio 7 dalyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ŽRĮ) 8 straipsnio 6 dalyje esančias teisės aktų nuostatas bei į tai, kad ieškovės pageidaujamo pirkti žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo teritorijos, NŽT negali ieškovei parduoti valstybinės žemės. Statiniai nėra šiuo metu tinkami naudoti pagal jų funkcinę paskirtį. Ginčo žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (toliau – SŽNS), t. y. žemės sklypo teritorija priskirta valstybiniam parkui.

4.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcija prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodė, kad žemės sklypas yra prezervacinėje (apsauginėje) zonoje Kultūros kompleksų vizualinės apsaugos teritorijoje, kurios tvarkymo ir naudojimo reglamentavimas nustatytas aiškinamojo rašto II skyriaus 2 dalyje. Naujų pastatų statyba ginčo sklype nėra numatyta, o taip pat ir nenumatyta pramoninės paskirties objektų plėtra. (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcija savo kompetencijose ribose negali pasisakyti, ar iš tiesų galima prieiti dvejopo pobūdžio išvadų: kai, viena vertus, galima būtų manyti, kad žemės pardavimo draudimas taikytinas ne valstybinių parkų konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoms: draustiniams, rezervatams, ar, kita vertus, galima išvada, jog visa valstybinių parkų valstybinė žemė neparduodama, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

4.        Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, prašė ieškinį atmesti. Trečiasis asmuo nurodė, kad šiuo atveju savivaldybės veiksmai yra saistomi (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko planavimo schemos. Žemės sklypas patenka į konservacinę apsaugos zoną, kurioje yra žymiai griežtesni reikalavimai dėl žemės sklypų pardavimų, statybų ir kt.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas nustatė šias aplinkybes: žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai, patikėtinis – NŽT; SŽNS – valstybiniai parkai (V skyrius, dvidešimt trečiasis skirsnis); statiniai priklauso ieškovei pagal 2006 m. balandžio 27 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. JK-2093 ir 2006 m. balandžio 27 d. perdavimo–priėmimo sutartį Nr. JK-2092; 2013 m. kovo 21 d. tarp ieškovės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos NŽT, buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis, pagal kurią ieškovei buvo išnuomota 7421 kv. m. žemės sklypo 17 metų laikotarpiui; žemės naudojimo būdas ir pobūdis – kitos paskirties žemė (pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos/pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos); ieškovė 2015 m. lapkričio 18 d. pateikė NŽT prašymą dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo į komercinės paskirties objektų teritoriją; NŽT 2015 m. gruodžio 30 d. ieškovės prašymą atmetė nurodydama, kad žemės sklype ieškovė turi plėtoti ūkinę veiklą, kurios plėtra neįmanoma be atitinkamų statinių eksploatavimo; internetiniame puslapyje „Mano vyriausybė“ Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos paskelbė, kad pradedama rengti (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko planavimo schema. Kviečiama dalyvauti. Data 2023 m. birželio 26 d. Planavimo schemos rengėjas – gamtos paveldo fondas – birželio 29 d. 15 val. organizuojamas pirminis susirinkimas su atsakingų institucijų ir visuomenės atstovais; ieškovė 2024 m. sausio 15 d. pateikė NŽT prašymą dėl žemės sklypo pardavimo be aukciono; NŽT 2024 m. vasario mėnesį informavo ieškovę, kad atsižvelgiant į tai, jog žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo teritorijos, NŽT tenkinti ieškovės prašymo negali. Dėl priimto sprendimo per vieną mėnesį gali būti pateikiamas skundas; duomenų, kad ieškovė būtų apskundusi priimtą NŽT sprendimą, byloje nėra; ieškovė kreipėsi į NŽT su pasiūlymu ieškoti taikaus būdo užbaigti kilusį ginčą, tačiau NŽT įvertinusi pasiūlyme išdėstytus argumentus nusprendė, kad taikos sutarties sudarymui nėra teisinio pagrindo.

7.       Teismas sprendė, kad NŽT atsisakymas, pateiktas ginčijamame 2024 m. vasario 12 d. rašte, yra teisėtas. NŽT, vadovaudamasi STĮ 31 straipsnio 7 dalimi ir ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą dėl ginčo žemės sklypo pardavimo. Analizuodamas STĮ  31 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nuostatą, pasitelkus lingvistinį teisės aiškinimo metodą, teismas nurodė, kad turi būti imamas domėn ne tik leksinis, bet ir sintaksinis žodžių ir jų junginių sąrangos aspektai. Įvertinęs nagrinėjamą įstatymo nuostatą iš leksikos ir sintaksės perspektyvų, teismas nurodė, kad ši nuostata negali būti interpretuojama ieškovės pageidaujamu būdu dėl po žodžių junginio „biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių“ padėto kablelio, atskiriančio šį žodžių junginį nuo žodžių junginio „rekreacinių zonų teritorijose“. Jei šis kablelis nebūtų padėtas, ieškovės interpretacija būtų pagrįsta.

8.       Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti NŽT atlikti jos nurodomus veiksmus yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį teismui pateikė 2024 m. balandžio 2 d., civilinė byla buvo iškelta 2024 m. birželio 20 d. Tai reiškia, kad yra taikytinas STĮ 31 straipsnio 7 dalyje ir ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas. Atitinkamai, tuo metu buvus ir vis dar esant nepakitusiems teismo nustatytiems juridiniams faktams: (duomenys neskelbtini) istorinis nacionalinis parkas yra valstybinis parkas (STĮ 2 straipsnio 43 dalis); žemės sklypui įregistruotos SŽNS, be kita ko: valstybiniai parkai (V skyrius, dvidešimt trečiasis skirsnis); žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis: kita; žemės sklypo naudojimo būdas: pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos; pagrindo įpareigoti atsakovę atlikti ieškovės pageidaujamus veiksmus nėra.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Vitropolis“ prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Ieškovė pabrėžia, kad šio apeliacinio skundo civilinės bylos eigoje joje jai spręsti taikytinas STĮ buvo pakeistas, išdėstant jį nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2024 m. liepos 1 d.. Naujasis teisinis reguliavimas iš esmės nepasikeitė, ypač kiek aktualu šio apeliacinio skundo civilinės bylos ginčo sprendimui. Aktuali teisės norma dabar yra įtvirtinta šiuo metu galiojančios redakcijos 32 straipsnio 7 dalyje. Ji yra identiška STĮ ankstesnės redakcijos 31 straipsnio 7 daliai ir susijusiu su draudimu parduoti valstybinę žemę, t. y. teismas turi spręsti, ar galioja įstatyminis draudimas parduoti valstybinę žemę teismo sprendimo priėmimu metu. Dėl to šiame apeliaciniame skunde duodama nuoroda į SRĮ, reiškia nuorodą į šiuo metu galiojančią jo redakciją.

1.2.       Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, kokio konkretaus skundimo, skundo dėl minėto rašto pirmosios instancijos teismas pasigedo ir kokią teisinę reikšmę tai turi, tačiau pati išvada, kad neva atsakovės atsakymas nėra skundžiamas ir neapskųstas, nėra pagrįsta. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) nenumato galimybės paduoti skundus, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo civilinėse bylose, spręstinose pagal ginčo teiseną bendrosios kompetencijos teismuose. Jei teismas tikėjosi skundo, paduoto administraciniam teismui dėl individualaus administracinio akto, tai tam nebuvo ir nėra jokio pagrindo, nes tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai vertintini civiliniais. Aplinkybė, kad atsakovė savo rašte nurodė kažkokią bendrą galimybę pareiškėjui paduoti skundą dėl jos rašto, t. y. galimai skųsti jį administraciniam teismui, nereiškia, kad tas raštas tapo individualiu administraciniu aktu, kad ginčas dėl jo tapo teismingu administraciniam teismui, taip pat nesudaro jokių įstatyme numatytų kliūčių ieškovei paduoti teismui ieškinį dėl atsakovės veiksmų, o teismui spręsti tokį ginčą iš esmės pagal tokį pateiktą ieškinį.

1.3.       Pirmos instancijos teismas pateiktą aiškinimą grindžia tik po žodžių junginio „biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių“ padėtu kableliu, atskiriančiu šį žodžių junginį nuo žodžių junginio „rekreacinių zonų teritorijose“, tačiau detaliau nepaaiškino, kaip to kablelio buvimas ar nebuvimas keičia teisės normos aiškinimą lingvistiniu metodu ir apskritai kaip lemia tas lingvistinis metodas teismo išvadą dėl teisės normos turinio. Tiek lingvistinis, tiek kiti teisės normų aiškinimo metodai rodo, kad teismo pateiktas teisės normų formuluotės aiškinimas nėra teisingas. Jis neatitinka nei lingvistinės teksto reikšmės, nei teisės normos paskirties, nei jos suderinamumo su kitomis vieną sistemą sudarančiomis teisės normomis.

1.4.       Nagrinėjamu atveju būtent svarbi sakinio dalis yra pažyminys, nes aktualioje teisės normos formuluotoje svarbu identifikuoti kokiose teritorijose esantys valstybinės žemės sklypai neparduodami, t. y. lingvistiniu (gramatiniu) vertinimu pažymimasis žodis (jų junginys) yra „žemė“, o pažyminys – žodžiai, kurie apibūdina, norimas pabrėžti pažymimojo žodžio reikšmes. Aktualios teisės normos sakinyje pažymimasis žodis (jų junginys) yra daiktavardis „žemė“ su prieš jį einančiais ir nuo jo kableliais neišskiriamais derinamaisiais pažyminiais, visų pirma, bendriniu, nusakančiu žemės nuosavybę (valstybinė), antra, alternatyviais, apibūdinančiais vienodai svarbias teritorijas, kuriose ta valstybinė žemė yra – esančią draustinių, rekreacinių zonų teritorijose, kurios savo ruožtu yra arba valstybinių draustinių, arba valstybinių parkų, arba biosferos stebėjimo teritorijose. Lingvistinio metodo atveju minėtai aktualių teisės normų formuluotės turiniui nustatyti negalima pažymimajam žodžiui („žemė“) priskirti tik dalį pažyminių.

1.5.       STĮ, ŽRĮ aktualios teisės normos pažyminiai yra dviejų lygių ir jie tarpusavyje išskirti kableliais, t. y. visų pirma, nurodoma, kad draudžiama parduoti privačion nuosavybėn valstybinę žemę, esančią „draustinių, rekreacinių zonų teritorijose“, paskui nurodomos stambesnio dydžio teritorijos, kurių sudedamosiomis dalimis yra pirmiau nurodytos zonos, t. y. „valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos teritorijose esančios“. Niekaip nepagrįstas pirmos instancijos teismo aiškinimas, kad būtų pagrindas tenkinti ieškinį tik tuo atveju, jeigu STĮ aktualios teisės normos formuluotėje nebūtų po žodžių junginio „biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių“ padėto kablelio, atskiriančio šį žodžių junginį nuo žodžių junginio „rekreacinių zonų teritorijose“. Gramatiniu ir sintaksiniu požiūriu tokiu atveju būtų tik dviejų lygių nederinamieji pažyminiai. Pirmojo lygio daugetas – valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių“, antro lygio vienas nederinamasis pažyminys „rekreacinių zonų teritorijose esanti“. Ir pastaroji formuluotė reikštų, kad neparduodama tik saugomose teritorijose esančių rekreacinių zonų teritorijose esanti valstybinė žemė.

1.6.       Byloje dalyvaujanti (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcija taip pat pateikė savo supratimą, kaip turi būti skaitoma „gramatiškai“ aktuali STĮ 32 straipsnio 7 dalies teisės norma. Pateiktas paaiškinimas atitinka teisės normos aiškinimą lingvistiniu metodu, laikantis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178) patvirtintų „Dėl Lietuvių kalbos skyrybos taisyklių“ (lietuvių kalbos gramatikos) reikalavimų, t. y. STĮ 32 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas draudimas / ribojimas parduoti valstybinę žemę reiškia, kad negali būti parduodama valstybinė žemė privačion nuosavybėn, jei ji yra: 1) valstybiniuose draustiniuose; 2) valstybinių parkų draustiniuose; 3) biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustiniuose; 4) valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų rekreacinėse zonose. Atitinkamai, aiškintina ir ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalies teisės normos formuluotė, nes ji identiška nurodytai STĮ 32 straipsnio 7 dalimi. 

1.7.       Pagal saugotinoms teritorijoms taikomą teisinės apsaugos lygį labiausiai saugotinomis yra rezervatai ir draustiniai, kurie gali būti viena iš kompleksinių saugomų teritorijų (valstybinių parkų ar biosferos stebėsenos teritorijų) dalių, t. y. būti šių teritorijų sudedamoji dalis. Rezervatuose ir draustiniuose, skirtingai negu kitose saugomų teritorijų dalyse, yra konkretūs saugoti objektai ir dėl to šioms teritorijoms taikoma nurodyta griežčiausia teisinė apsauga, jos turi būti priskirtos konservacinės apsaugos prioriteto zonai. Toks saugotinų teritorijų suskirstymas pagal jų apsaugos svarbumą lemia ir atitinkamų teisinių apsaugos priemonių taikymą, t. y. kuo svarbesnė saugoma teritorija, tuo didesnė teisinė apsauga jai taikytina, tačiau to paties svarbumo lygio saugomai teritorijai turi būti taikomos to paties lygio teisinės apsaugos priemonės. Jeigu STĮ 32 straipsnio 7 dalies formuluotę „valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių, rekreacinių zonų teritorijose esanti valstybinė žemė neparduodama“ aiškinti pagal pirmos instancijos teismo sprendimo versiją, tai išeitų, kad valstybinė žemė neparduodama, jei ji yra bet kurioje valstybinio draustinio, valstybinio parko dalyje, o biosferos stebėsenos teritorijų atveju – tik esanti draustinių, rekreacinių zonų teritorijoje, jeigu kitos teisės normos (pvz. STĮ 32 straipsnio 1 dalis) nelemia papildomo draudimo. Toks aiškinimas reiškia, kad įstatyminis draudimas parduoti valstybinę žemę taikomas iš esmės skirtingai tos pačios teisinės apsaugos reikalaujančiose 8 teritorijose, nors tam nėra jokio pagrindo, t. y. toks ribojimas būtų taikomas tik draustinių zonų teritorijose esančiai valstybinei žemei, kai tos zonos yra valstybinių draustinių ir biosferos stebėsenos teritorijose, papildomai biosferos stebėsenos teritorijų atveju – ir rekreacinių zonų teritorijoje, nors tokios zonos tokiose teritorijose iš esmės negalimos. Tuo tarpu valstybinių parkų atveju tas draudimas būtų taikomas visoje jų teritorijoje esančiai valstybinei žemei, nepriklausomai, kurioje zonoje ji yra.

1.8.       Nagrinėjamoje teisės normoje (STĮ 32 straipsnio 7 dalis) pabrėžiama, kad joje nurodomose (vardinamose) saugomose teritorijose (jų dalyse) „valstybinė žemė neparduodama“. Tokia formuluotė reiškia, kad tose teritorijose privati nuosavybė nėra draudžiama, nes tos teritorijos nėra tiek svarbios, skirtingai negu STĮ 32 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju. STĮ 32 straipsnio 7 dalis labiau skirta valstybinės žemės patikėtiniui nustatyti jo pareigas dėl disponavimu valstybine žeme. Ši teisės norma įpareigoja jį neparduoti tam tikros valstybinės žemės, jeigu to neįpareigoja valstybės prisiimti įsipareigojimai, nesiimti iniciatyvos parduoti tą valstybinę žemę, jeigu galima jos neparduoti, nėra teisinio įpareigojimo tą daryti. Nurodyta teisės norma nustato, kad tokia iniciatyva negalima, tačiau vertinant sisteminiu metodu, tokia valstybinė žemė turi būti parduodama, jeigu įstatymas numato valstybės pareigą tai padaryti. Valstybinėje žemėje esančių statinių savininkų teisė nupirkti valstybinę žemę, kuri skirta ir reikalinga eksploatuoti tuos statinius, yra garantuota įstatymo ir reiškia valstybės pareigą parduoti ją teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 11 straipsnio 5 dalies 1 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-313/2021, 20, 22 p.). Tą tiesiogiai nurodo ir STĮ 33 straipsnio 8 dalis. 

1.9.       Aplinkybė, kad teisės normos formuluotėje žodžių junginys „draustinių, rekreacinių zonos“ eina po žodžių junginio, vardijančio saugomas teritorijas - „valstybinių draustinių, valstybinių parkų, biosferos stebėsenos teritorijose“, nesudaro pagrindo aiškinti, kad tų zonų išskyrimas aktualus tik paskutinėms iš vardijamų saugomų teritorijų (biosferos stebėsenos teritorijoms), o ne visoms. Jei kaip nurodo pirmos instancijos teismas, žodžių junginys „draustinių, rekreacinių zonos“ būtų aktualus tik biosferos stebėsenos teritorijoms, tai toks teisės normos aiškinimas reikštų, jog valstybinė žemė neparduodama visose valstybinių draustinių, valstybinių parkų teritorijose, įskaitant pagalbinėse, tuo tarpu biosferos stebėsenos teritorijose toks ribojamas būtų taikomas tik draustinių, rekreacinių zonų teritorijoms, nors biosferos stebėsenos teritorijos nėra mažiau svarbios ar saugomos negu valstybiniai draustiniai ar valstybiniai parkai. Skiriasi tik saugomi objektai – jei valstybinių draustinių ir valstybinių parkų atveju pagrindinė saugotina teritorija yra draustiniai, kuriuose gali būti įvairių saugotinų objektų, tai biosferos stebėsenos teritorijų atveju išskiriamas specialus saugotinas objektas – gamtos kompleksai, kurie saugomi rezervatų ar draustinių forma (STĮ 15 straipsnio 2, 3 dalys). Teisės aktai net nenumato galimybės išskirti rekreacines ar panašios paskirties zonas biosferos stebėsenos teritorijose.

1.10.       Taigi, įstatymas biosferos stebėsenos teritorijas saugo netgi labiau negu valstybinius draustinius ar valstybinius parkus, o tokiu atveju nėra pagrindo teiginiams, kad valstybiniai draustiniai ar valstybiniai parkai reikalauja didesnės teisinės apsaugos negu biosferos stebėsenos teritorijos ir turi būti draudžiama parduoti valstybinę žemę, esančią bet kokioje jų dalyje (teritorijoje), o biosferos stebėsenos teritorijų atveju tik dalyje jų – esančią draustinių ar rekreacinių zonų teritorijose. Aktualios teisės normos analizė sisteminiu metodu patvirtina, kad pirmos instancijos teismas neteisingai taikė lingvistinį metodą ir neteisingai nustatė STĮ 32 straipsnio 7 dalies teisės normos turinį, nurodė jį tokį, kuris nesiderina su saugomų teritorijų teisinės apsaugos reguliavimo sistema, proporcingumu ir dėl to aktualių teisės normų formuluotė negali būti aiškinama taip kaip nurodyta ginčijamame teismo sprendime.

1.11.       Negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės nuosavybe turi būti išlaikoma žemė ar kitas turtas, kuris tik susijęs su saugomais objektais. Dėl šios priežasties nėra pagrindo aiškinti, kad STĮ 32 straipsnio 7 dalies formuluotė reiškia siekį besąlygiškai išlaikyti valstybės nuosavybę į bet kokią valstybinio parko teritorijos dalį, net jeigu joje nėra saugotinų objektų, tuo pačiu biosferos stebėsenos teritorijų atveju taikyti kitokį, siauresnį siekį – valstybės nuosavybę išsaugoti tik valstybei reikšmingose teritorijose – draustinių zonose, kuriuose yra saugomi objektai, ir rekreacinėse zonose, kurios reikšmingos sudaryti sąlygas visuomenei kuo plačiau susipažinti su saugotinais objektais, nepadarant jiems žalos.

1.12.       Pagal teisinio reguliavimo tikslus, įstatymo leidėjas neturėjo ir negalėjo turėti tikslo neleisti parduoti valstybinės žemės, esančios bet kurioje valstybinio parko dalyje, todėl ir STĮ 32 straipsnio 7 dalis negali būti aiškinama taip, kad draudžiama parduoti valstybinę žemę, esančią valstybinių draustinių ar valstybinių parkų bet kokioje dalyje (teritorijoje), o biosferos stebėsenos teritorijų atveju tik dalyje jų – esančią draustinių ar rekreacinių zonų teritorijose. Ši teisės norma turi būti aiškinama taip, kad draudžiama parduoti valstybinę žemę, esančią draustinių ar rekreacinių zonų teritorijose, jei šios zonos yra arba valstybinių draustinių, arba valstybinių parkų, arba biosferos stebėsenos teritorijose. Kitoks STĮ 32 straipsnio 7 dalies aiškinimas reikštų ir teisėtų konstitucinių lūkesčių pažeidimą, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija ar bet koks kitas įstatymas nenurodo valstybės tikslo išsaugoti kuo didesnę valstybinę nuosavybę į valstybinių draustinių, valstybinių parkų, biosferos stebėsenos teritorijose esančią žemę, dėl to atmesti statinių savininkų įstatymu garantuotą teisę ne aukciono tvarka nupirkti šiems statiniams priskirtą ir eksploatuoti reikalingą valstybinę žemę.

1.13.       Ginčo žemės sklypas yra valstybinio parko teritorijoje. Tačiau nėra neaišku, kokia (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko teritorijų sudėtis ir kokioje konkrečioje valstybinio parko teritorijoje yra aktualus žemės sklypas. Tai yra svarbu, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje būtų nuspręsta aiškinti STĮ 32 straipsnio 7 dalį kitaip, negu tą padarė pirmos instancijos teismas. Ieškovė neginčija, kad ginčui aktualus valstybinis žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko sudėtį. Tuo pačiu nėra ir neturi būti ginčo dėl (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko dalies, kurioje yra šis žemės sklypas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad šis žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko prezervacinėje (apsauginėje) zonoje Kultūros kompleksų vizualinės apsaugos teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas netiesiogiai taip pat ją patvirtino savo sprendimo 3.1. papunktyje, nurodydamas atitinkamą (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcijos paaiškinimą. Tuo pačiu (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko direkcija neatmetė ieškovės pateikto STĮ 32 straipsnio 7 dalies teisės normos aiškinimo, nurodė, kad aktualaus žemės sklypo ribose nėra jokių saugotinų objektų, jis įtrauktas į (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko sudėtį dėl vienintelės funkcijos – užtikrinti, kad nebūtų vizualinės taršos – nebūtų vizualinių kliūčių matyti ir stebėti saugomus objektus iš toliau, negadintų jų vaizdo, t. y. žemės sklype neturi būti žmogaus kuriamų objektų, kurie sudarytų tokią vizualinę taršą.

1.14.       Aktualiame valstybiniame žemės sklype yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai ir dėl jų eksploatavimo šis žemės sklypas išnuomotas ieškovei ne aukciono tvarka. Tokiu būdu patvirtinta ir ŽĮ 11 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu atsirandanti ieškovės teisė nupirkti šį žemės sklypą privačiai nuosavybėn ne aukciono tvarka. Jei apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad STĮ 32 straipsnio 7 dalis, ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalis teisės normų turinys reiškia draudimą parduoti valstybinę žemę, esančią bet kokioje valstybinių parkų dalyje, tokiu atveju iškils šių teisės normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas ir būtinumas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pirmos instancijos teismas tokio kreipimosi neinicijavo ir apskritai dėl jo nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad minėtose teisės normose įtvirtintas šiame apeliacinio skunde nurodytas draudimas / ribojimas parduoti valstybinio parko teritorijoje esančią valstybinę žemę, būtų pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl STĮ šiuo metu galiojančios redakcijos 32 straipsnio 7 dalies, STĮ iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 31 straipsnio 7 dalies, ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalies teisės normos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 23, 46, 47 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir iš jo kylantiems proporcingumo, konstitucinio teisingumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, kiek nurodytose įstatymų teisės normose nustatyta, kad neparduodama valstybinė žemė, esanti bet kurioje valstybinio parko teritorijos dalyje, nesudarančioje draustinių ar rekreacinių zonų.

10.       Atsakovė NŽT pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti nepakeistą  Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 ,,Dėl (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ patvirtino Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos pateiktą (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planą ir aiškinamąjį raštą), iš kurios matyti, kad žemės sklypas yra prezervacinėje (apsauginėje) zonoje Kultūros kompleksų vizualinės apsaugos teritorijoje (Nurodomas pagrindas: Planavimo schemos II skyrius „II. Prezervacinė (apsauginė) zona“ 2 dalis). Taigi žemės sklypas yra valstybės saugomoje – (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko teritorijoje. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypui taikoma specialioji žemės naudojimo sąlyga ,,valstybiniai parkai“. Taigi, šiuo atveju, žemės sklypas negali būti parduodamas ieškovei, nes jis yra valstybinio parko teritorijoje ir jo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo teritorijos.

2.2.       Byloje nėra ginčo, jog ieškovė yra statinių savininkė 2006 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. JK-2092 pagrindu. Tačiau pati ieškovė taip pat pripažįsta, kad turimi pastatai yra senos statybos, reikalauja esminio atnaujinimo. Taigi, minėti statiniai nėra šiuo metu tinkami naudoti pagal jų funkcinę paskirtį. Šiuo atveju egzistuoja teisinis pagrindas, dėl kurio žemės sklypas negali būti parduodamas ieškovei, nes jam taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, t. y. žemės sklypo teritorija priskirta valstybiniam parkui.

2.3.       Ginčijamas 2024 m. vasario 12 d. raštas yra pakankamai argumentuotas bei tinkamai pagrįstas galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Rašte yra nurodyti pakankamai aiškūs faktiniai ir teisiniai pagrindai, jame nurodyti argumentai motyvuoti, o šis raštas yra pagrįstas, teisėtas bei aiškus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad juridinių faktų visuma lemia, jog NŽT, vadovaudamasi STĮ 31 straipsnio 7 dalimi ir ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą dėl ginčo žemės sklypo pardavimo. Teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad „<...> jeigu vienas ar kitas šalies argumentas neaptartas plačiau (arba nepaminėtas apskritai), reiškia tai, jog toks argumentas nedaro įtakos priimamo materialiojo sprendimo ir teismo (teisėjo) vidinio įsitikinimo bylos išnagrinėjimo rezultatui <...>“. Nagrinėjamoje byloje iškilusius faktinių aplinkybių vertinimo klausimus, taip pat į teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikyti įstatymus bei priimtą teisėtą ir pagrįstą sprendimą, NŽT vertina, kad, atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą taikytina nagrinėjamu atveju ir įvertinus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo teismo sprendimo panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme prijungimo

12.       Ieškovė (apeliantė) UAB „Vitropolis“, po apeliacinio skundo padavimo, pateikė prašymą dėl naujų įrodymų prie bylos prijungimo.

13.       CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

14.       Apeliantė, po apeliacinio skundo padavimo pateikė skelbimą iš skelbimų interneto svetainės www.aruodas.lt, kuris, apeliantės vertinimu, patvirtina jos įrodinėjamą aplinkybę, kad ginčo teritorijoje nėra saugotinų vertybių ar su jomis susijusių interesų. Apeliantė teigia, kad pateiktas skelbimas patvirtina, jog šalia jos naudojimo žemės sklypo esantis žemės sklypas yra įsigytas privačios nuosavybės teise, todėl ir jos naudojamam žemės sklypui neturėtų būti taikomas absoliutus draudimas jį perleisti privačios nuosavybės teise.

15.       Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas klausimas dėl apeliantės teisės įsigyti nuosavybės teise jos nuomos sutarties pagrindu naudojamą žemės sklypą, sprendžia, jog teikiami duomenys apie kitų asmenų įsigytą nuosavybę ginčo teritorijoje neturi jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme yra įtvirtinta ribota apeliacija, taip pat apeliantei nepagrindus pateiktų naujų įrodymų būtinybės apeliacinės instancijos teisme bei jiems (naujiems įrodymams) neatitinkant sąsajumo kriterijaus, juos yra atsisakoma priimti ir jie nėra vertinami.

Dėl ginčo esmės

16.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apeliantės UAB „Vitropolis“ teisės įsigyti valstybinį žemės sklypą ne aukciono būdu, remiantis ŽĮ 11 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

17.       Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantė nuosavybės teise valdo nekilnojamuosius daiktus – diagnostiką punktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinierinius statinius – kiemo statinius (tvorą, kiemo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie statiniai stovi ant Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo, kuris patikėjimo teisė valdomas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (įregistravimo pagrindas: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2024 m. sausio 10 d. nutarimas Nr. 32, 2024 m. sausio 26 d. perdavimo–priėmimo aktas Nr. AP8E‑9/2MŽP‑8‑(15.2.33 E.), įrašas galioja: nuo 2024 m. sausio 31 d). Žemės sklypas išnuomotas apeliantei ne aukciono tvarka kaip statinių savininkei 2013 m. kovo 21 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi Nr. 46SŽN-(14.46.62.)-24. Apeliantė 2024 m. sausio 15 d. su prašymu (2024 m. sausio 18 d. registracijos Nr. 2GD-167) kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyrių, prašydama leisti įsigyti nuomojamą valstybės žemę be aukciono. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyrius 2024 m. vasario 12 raštu Nr. 2SD-3721-(15.2.48 E.) „Dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo“ atsisakyta žemės sklypą parduoti.

18.       Pažymėtina, kad valstybinė žemė yra visai visuomenei reikšmingas viešasis turtas. Valstybinės žemės teisiniams santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑447-916/2018, 58 punktas).

19.       Valstybinės žemės perleidimo teisinius santykius reglamentuoja ŽĮ. Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, ŽĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip (ŽĮ 5 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad priimant sprendimus dėl valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo teisės įgyvendinimo, sudarant valstybinės žemės sandorius turi būti laikomasi ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDĮ) 9 straipsnyje įtvirtintų valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018, 26, 27 punktai; 2020 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-403/2020, 26 punktas). Šiame straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti visuomenės naudos ir efektyvumo principai. Visuomeninės naudos principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (VSTVNDĮ 9 straipsnio 1 punktas). Efektyvumo principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei (VSTVNDĮ 9 straipsnio 2 punktas).

20.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančiomis teisės normomis, be kita ko, užtikrinamas viešasis interesas, kad parduodant valstybinę žemę visuomenė gautų maksimalią naudą. Preziumuojama, kad maksimalios naudos gavimo galimybę užtikrina valstybinės žemės pardavimas aukciono būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-1075/2022, 30 punktas). Bendrosios taisyklės išimtys, kai valstybinė žemė gali būti parduodama be aukciono, įtvirtintos ŽĮ 11 straipsnio 5 dalyje. Viena iš jų – jeigu valstybinės žemės sklypai užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (ŽĮ 11 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

21.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad prašomame parduoti ne aukciono tvarka valstybinės žemės sklype stovi apeliantei nuosavybės teise priklausantys statiniai. Ginčas yra dėl to, ar apeliantei nėra ribojama įsigyti žemės sklypą, kuris yra valstybinio parko teritorijoje.

22.       (duomenys neskelbtini) istorinis nacionalinis parkas buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtino Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos pateiktą (duomenys neskelbtini) istorinio nacionalinio parko planavimo schemą, iš kurios matyti, kad ginčo žemės sklypas yra prezervacinėje (apsauginėje) zonoje Kultūros kompleksų vizualinės apsaugos teritorijoje (Nurodomas pagrindas: Planavimo schemos II skyrius „II. Prezervacinė (apsauginė) zona“ 2 dalis). Taigi ginčo žemės sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje ir dėl to byloje ginčo nėra.

23.       STĮ 32 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų), kitų šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų. Be kita ko, STĮ 32 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų, biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių, rekreacinių zonų teritorijose esanti valstybinė žemė neparduodama, išskyrus ŽRĮ nustatytus atvejus. ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos teritorijose esančių draustinių, rekreacinių zonų teritorijose esanti valstybinė žemė neparduodama, išskyrus atvejus, kai parduodami namų valdų, asmeninio ūkio, taip pat mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 1 ha žemės plotai.

24.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl būtinybės užtikrinti teisingą visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyrą, yra konstatavęs, jog, viena vertus, turi būti užtikrinta, kad, valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises taip, kad būtų gauta maksimalios naudos visuomenei, nebūtų paneigta tokioje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisė. Kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises į žemę turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, tai reiškia ir veikimą visuomenės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 26 punktas).

25.       Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypui taikoma specialioji žemės naudojimo sąlyga ,,valstybiniai parkai“, jo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo teritorijos. Nustačius šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypas negali būti parduodamas apeliantei, nes jis yra valstybinio parko teritorijoje. Aiškinti, kad ribojimai taikomi tik draustinių ar rekreacinių zonų teritorijose, jei šios zonos yra arba valstybinių draustinių, arba valstybinių parkų, arba biosferos stebėsenos teritorijose, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Atitinkamai įvertinus šios nutarties 23 punkte įvardintas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės ginčo raštu įformintas sprendimas, kuriuo atsisakyta ginčo žemės sklypą parduoti apeliantei taip pat yra teisėtas.

26.       Apeliantė pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl STĮ 32 straipsnio 7 dalies, ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apeliantė teigia, kad normų turinys reiškia draudimą parduoti valstybinę žemę, esančią bet kokioje valstybinių parkų dalyje, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir iš jo kylantiems proporcingumo, konstitucinio teisingumo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

27.       CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra. Įstatyme numatytas tik vienas pagrindas, kuomet teismas privalo kreiptis, t. y. tada, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017).

28.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl STĮ 32 straipsnio 7 dalyje, ŽRĮ 8 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų normų atitikties Konstitucijai ir atsirastų būtinumas dėl to kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios bylos teisinius ir faktinius aspektus, kilusio ginčo pobūdį, taikytinas nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog apeliantės iškeltos abejonės dėl minėtų CPK straipsnių nuostatų neatitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir reglamentavimui sudarytų pagrindą tenkinti tokį jos prašymą. Dėl to apeliantės prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

29.       Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves, ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Taigi, apeliantė šią Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisę gali įgyvendinti kreipdamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su individualiu skundu, esant tam tikroms aplinkybėms.

30.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

31.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė valstybinės žemės perleidimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vadovavosi šiuo klausimu suformuota teismų praktika, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvados atitinka nustatytas faktines aplinkybes byloje, apeliantė UAB „Vitropolis“ nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32.       Apeliantės UAB „Vitropolis“ apeliacinio skundo netenkinus, jai jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovė NŽT į bylą nepateikė duomenų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos nesusidarė, todėl šių išlaidų atlyginimo valstybei kausimas taip pat nespręstinas ir teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Evaldas Burzdikas

                Simona Dementavičienė

                Egidijus Tamašauskas