Baudžiamoji byla Nr.1-226-827/2018

Proceso Nr. 1-01-2-0063-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.2, 2.9.3.

(S)

               N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 28 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto  apylinkės teismo teisėja Inga Štuopienė,

sekretoriaujant Aldonai Daudaitei,

dalyvaujant prokurorei V. C.,   

kaltinamajam A. L., jo gynėjui advokatui Sigitui Židoniui,

kaltinamajam A. K., jo gynėjui advokatui Kastyčiui Paspirgėliui,

nukentėjusiajam I. M.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Ignalinoje, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB "(duomenys neskelbtini)" korespondentu, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) padarymu,

ir A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Jurbarke, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 2010-05-12 Kėdainių rajono apylinkės nuosprendžiu A. K. išteisintas pagal kaltinimą padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą; 2010-11-12 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-05-12 nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis bei A. K. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei paskirta 70 MGL bauda, 2011-12-21 bauda išieškota,
2. 2011-02-21 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį subendrinta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme bei 70 MGL bauda; dėl kitų 12 veikų A. K. buvo išteisintas. 2016-12-09 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2011-02-21 nuosprendis pakeistas – A. K. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį bei BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 80 MGL bauda. Pakaista nuosprendžio dalis dėl nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir bausmių bendrinimas ir pagal BK 226 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL bauda bei paskirta galutinė subendrinta 120 MGL bauda. Įskaičius į bausmės laiką suėmime išbūtą laiką nustatyta, kad A. K. bausmę yra atlikęs. 2017-11-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pakeisti 2011-02-21 Klaipėdos apygardos teismo ir 2016-12-09 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai. Panaikinta 2016-12-09 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį ir ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-09 nuosprendžio dalį, kuria A. K. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šioje dalyje dėl A. K. paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais - A. K. nusikalstama veika, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2008 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta 100 MGL dydžio baudą, A. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje, paskirta 90 MGL dydžio bauda; A. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, paskirta 90 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6, 9 dalimis bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 180 MGL dydžio (6777 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. K. paskirtą bausmę įskaityta suėmimo laikas nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2008 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. kovo 9 d., vieną suėmimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai. Panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria paliktas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. K. išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl 2008 m. gegužės pradžioje įvykdyto papirkimo), 227 straipsnio 2 dalį (dėl gegužės 5–12 dienomis įvykdyto papirkimo), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, taip pat išteisintas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį (dėl 2008 m. gegužės 28 d. įvykdyto papirkimo), nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir ši bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3. 2014-12-12 Klaipėdos apygardos teismo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį subendrinta 65 parų arešto bausme; vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a papunkčiu ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2009-10-06 iki 2009-12-09 ir nustatyta, kad A. K. atliko arešto bausmę; 2016-06-23 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu panaikinta nuosprendžio dalis dėl nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, kaltinamasis pagal šį kaltinimą išteisintas; 2017-02-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nuosprendis pakeisti: panaikinta nuosprendžių dalis, kuriomis A. K. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, ir šios bylos dalys nutraukta,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje padarymu.

Teismas išnagrinėjo bylą ir

n u s t a t ė :

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-04-02 dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs  nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt teiginiais „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“, „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje  vietoje, žinodamas, kad jo žodžiai  bus paskelbti viešai žiniasklaidoje, davė interviu dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistui A. L., kurio metu tyčia pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“ bei teigė, kad „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, kuri 2016-06-21 buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt, tokiu būdu per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri  paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. K. buvo kaltinamas padaręs  nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.

2017-09-21 nukentėjusiajam I. M. pasinaudojus BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise ir pateikus teismui prašymą kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-04-02 dienraščio "Lietuvos rytas" publikacijoje "Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo" ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt, teigdamas, kad policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 tūkstančių litų kainavusį paveikslą, taip pat teiginiu "Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė", paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, mokesčių slėpimą, ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.

Nukentėjusiojo I. M. prašymu kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, A. L. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones 2016-06-21 dienraštyje "Lietuvos rytas" publikacijoje "Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje" ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt teiginiais: "Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs mitinimo laikas", "Tačiau taip neįvyko – bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiame pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo iškelta dar viena byla", "Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti ėmėsi I. M.", taip pat teigdamas, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus. Ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. A. L. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.

Nukentėjusiojo I. M. prašymu kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2011-04-04 ir ne vėliau kaip 2016-06-21, Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad jo žodžiai buvo paskelbti viešai žiniasklaidoje, davė interviu dienraščio "Lietuvos rytas" žurnalistui A. L., kurio metu tyčia pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad: "Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas", "Tačiau taip neįvyko – bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo iškelta dar viena byla" bei teigė, kad "Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.", taip pat pateikė žurnalistui A. L. žinomai neteisingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, teigdamas, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad jis, A. K., generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Ši iš A. K. gauta žinomai neteisinga ir tikrovės neatitinkanti informacija 2016-06-21 A. L. buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones dienraštyje "Lietuvos rytas" publikacijoje "Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje" ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt. Tokiu būdu A A. K. per visuomenės informavimo priemones paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir kaip valstybės pareigūnu. A. K. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamasis A. L. teismo posėdžio metu kaltu pagal jam pareikštus kaltinimus neprisipažino, paaiškino, kad pagal visuomenės informavimo įstatymą jis net negalėjo paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos. Žurnalistai renka informaciją ir teikia ją informacijos skleidėjui, o šis priima sprendimą, ar skleisti šią informaciją. Skleidėjas turi specialų darbuotoją, kuris atsakingas už turinį ir priima sprendimą, ar skleisti pateiktą informaciją. Jeigu yra BK 154 str., tai yra nusikaltimas, bet nusikaltimas turi turėti savo motyvus. Suprato, kad M. nurodė du motyvus, dėl ko jį kaltinamasis šmeižė. Vienas motyvas yra tai, kad prieš 20 metų jis A. L. buvo iškėlęs baudžiamąją bylą dėl kai kurių dalykų, kurią vėliau gėdingai teko nutraukti. Galbūt kaltinamasis keršija, kad M. išdrįso A. L. iškelti bylą. Antras motyvas, M. iškėlė baudžiamąją bylą kaltinamojo darbdaviui G. V., o kaltinamasis vykdydamas jo nurodymus keršija M.. Teigė, kad abu motyvai nepagrįsti. Po to, kai seniai buvo iškelta baudžiamoji byla, kaltinamasis yra parašęs keletą teigiamų straipsnių apie I. M.. Pristatė jį kaip sąžiningą pareigūną, išaiškinusį daug nusikaltimų.

Apie M. neigiamus straipsnius pradėjo rašyti gerokai anksčiau negu atsirado V. byla. Rašyti apie M. kaltinamąjį paskatino ne kas kitas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris tarp eilučių parašė apie M., kaip apie žmogų vykdantį užsakymus ir padariusį didžiulį nuostolį Lietuvos valstybei. Tas nuosprendis yra 2014-05-27, darbuotojų, kurie buvo susiję su terminalo statyba. Tame nuosprendyje rašoma, nors šiaip teismai į tokius dalykus nesikiša, bet šiuo atveju išsiplėtė ir rašoma, kad kolegija laiko, kad kasatorių veikos, dėl kurių padarymo jie buvo nuteisti, buvo vertinamos vien tik formaliai, neatsižvelgiant į visą politinį ir ekonominį kontekstą,  Lietuvos valstybės interesus. Nuosprendyje rašoma, kad žala padaryta ne kasatorių veiksmais, proteguojant „Achemą“, o tuo, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas ir Lietuva iki šiol neturi terminalo. Šioje byloje žemesnės instancijos teismai visiškai be motyvų priėmė sprendimus, tačiau tarp eilučių liko, kas vis dėlto iškėlė šią bylą. O bylą, kai kaltinamasis pradėjo gilintis, iškėlė M.. Formaliai tą bylą tyrė kitas prokuroras, bet realiai viskam vadovavo M.. Kalbėjo su išteisintais asmenimis. Jie papasakojo, kaip asmeniškai M. juos tardydavo, liepdavo duoti parodymus prieš Lubį. Po to kaltinamasis patikrino M. turto deklaraciją ir pastebėjo, kad jis labai stipriai praturtėjo. Po to jis iškovojo savo postą, tapo departamento direktoriumi. Tai buvo pirmas straipsnis apie M.,  apie kurį, pagal turimus faktus susidarė nuomonę, kad tai žmogus, kuris savanaudiškai vykdo užsakymus. Po šio straipsnio pradėjo plaukti informacija apie M., įskaitant, kad jis slepia mokesčius, užsiima neteisėta veikla, vykdo užsakymus.

Dėl paveikslo apie M. kaltinamasis nieko nerašė ir nieko negali paaiškinti. Gali tik kalbėti apie interviu su A. K.. Čia yra tik A. K. žodžių interpretavimas. Tą A. L. sužinojo iš K. ir kai kurių dokumentų po to, kai buvo nušalintas prokuroras ir teisėja, byla pusei metų užstrigo stalčiuje. Tuo metu, kai rašė straipsnį, kaltinamasis nežinojo, dėl kokių priežasčių byla užstrigo, bet akivaizdu, kad turėjo būti paskirtas kitas prokuroras ir byla turėjo būti tiriama. Tuo tarpu į K. rašytus prašymus nebuvo atsakyta nieko. Žmogus pusę metų buvo ore. Tas pasakymas, kad byla užstrigo stalčiuje, yra tiesiog vaizdingas posakis, tačiau, kiek žino, tokie dalykai sprendžiami greitai, per savaitę ar dvi, o čia buvo sprendžiama pusę metų. Kitas dalykas, kad byla buvo iškelta K.. Tai yra faktas. Ne M. iškėlė, jo pavaduotas, bet iš principo viską lėmė M.. Jo žodis departamente lemiamas. Jeigu jis būtų pasakęs, bylos nebūtų. Organizuotų nusikaltimų departamentui kelti bylą dėl teisėjos įžeidimo, ar tai yra jų reikalas. Tai nei su korupcija nei su organizuotu nusikalstamumu nieko bendro nėra. Tuo užsiima departamentas, kuriam vadovauja M.. Nuomonę gali turėti visi ir ją skleisti. Tai, kad K. teigė, kad akivaizdžiai piktnaudžiauja M., tai nėra BK 228 str. Šiuo atveju M. paprašo bylos, kurią jau nutraukė Vilniaus rajono prokuratūra, kas reiškia, kad M. lenda ne į savo daržą. Formaliai, kaip vyriausiasis prokuroras tokią teisę gal turi, bet yra pasidalijimas. Yra departamentai, kurie atlieka savo funkcijas ir negali lįsti į kito daržus. Ne be reikalo po to I. pasakė, kad būtų negražu jiems patiems tirti, sakė „perduok savo draugeliui S. į Baudžiamojo persekiojimo departamentą“. Net I. pripažino, kad būtų neetiška užsiimti dalykais, kurie tau nepriklauso.

O dėl to, kad įkalintas advokatas buvo marinamas badu, kaltinamasis visiškai nesupranta, ko čia norima, nes aiškiai pasakyta, kad į M. nemalonę K. pateko po 2011 metais Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio, o ten kalbama apie 2009 m. metais įvykusį Klaipėdos teismo posėdį, po kurio K. buvo suimtas.

Informaciją straipsniui surinko iš pokalbio su K., buvo dar dokumentai gauti iš K., iš kitų institucijų, kalbėjosi su kitais liudytojais. Informaciją perdavė skleidėjui, kad jis spręstų, ar spausdinti šią medžiagą, nes tai sprendžia jis. Patį straipsnį parašė kaltinamasis, bet po to sekė daug etapų, redagavimas, stilistai ir t. t. Kaltinamasis ruošė tik žaliavą. Jo ruoštas neredaguotas straipsnis yra t.10, b. l. 130-134. Dėl antro straipsnio neredaguoto straipsnio varianto teismui neteikė, nes to jo niekas neprašė. Jis antrame straipsnyje nieko neginčija, ką parašė, žodžiai gal skyrėsi, bet esmė ta pati. Pirmąjį straipsnį rašė kaltinamasis, bet to epizodo, kuris yra kaltinime (dėl paveikslo), jis nerašė. Į prokuratūrą dėl nuomonės išklausymo nesikreipė dėl to, kad žurnalistas atribotas nuo galimybės kreiptis į prokurorą. Jis parašo klausimus, prokuratūros atstovė spaudai į juos atsako. Kai rašė apie kerštingus prokurorus, nesikreipė nei į M., nei į kitus prokurorus. Kreipėsi tik į atstovę spaudai, iš kurios gavo formalius atsakymus.

Apie rašymo stilių kalba žmonės visiškai nieko nesuprantantys apie stilių. Stiliaus „Lietuvos ryte“ nėra. Stilius gali būti pas rašytojus ar pas kažką. Yra „Lietuvos ryto“ stilius, o ne atskirų žmonių. Niekam neleidžiama turėti savo stiliaus. Yra vienas kurpalius, į kurį įspraudžiami visi žurnalistai. Jeigu kažkas bando reikšti savo stilių, jis iš karto suniveliuojamas. Kaltinamasis informaciją perdavė skleidėjui. Po to gali parašyti bet kas, redaktorius, pavaduotojas, bet kuris žurnalistas gali įsiterpti, stilistas. Nieko nereiškia tai, kas yra įvardijamas autoriumi. Skleidėjas sprendžia tai, ką nurodyti autoriumi. Būna atvejų, kaip pasiima laikraštį, pasižiūri straipsnį, o ten nurodytas autorius A. L., nors ten jis nėra parašęs nei žodžio. Perskaitęs straipsnį, kaltinamasis „Lietuvos rytui“ reiškė pretenzijas. Pasakė savo tiesioginiam vadovui T., kokių nesąmonių jis prirašė. Jis pasišaipė ir tiek. Kaltinamojo straipsniuose rašyti tai, ko nerašiau, yra tokia praktika. Gal tai nėra normalu, bet yra tokia praktika ir kaltinamasis jos negali pakeisti. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą jis pateikia medžiagą skleidėjui, o jis daro ką nori, tai yra jo nuosavybė. Jis skleidėjui negali nieko padaryti. Dėl stiliaus taip yra su visais autoriais. E. Č. nėra žurnalistas. Jis gal yra paprasčiausiai asmuo iš gatvės, kuriam leidžiama kažką parašyti. Tokiems asmenims leidžiama turėti savo stilių. L. L. leidžiama rašyti, ką nori. Visiems kitiems neleidžiama rašyti, ko nori. Savo straipsniuose kaltinamasis tikrina savo nustatytus faktus. Nėra visada tai, kad ta pavardė, kuri nurodyta, kaip autoriaus, yra tikras straipsnio autorius. Ne kaltinamasis sprendžia, kas bus nurodomas autoriumi. Jis perduoda medžiagą skleidėjui ir nežino, kas bus toliau. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą tiesioginis vadovas, šiuo atveju T., turi patikrinti informacijos teisingumą. Tai kaip dvigubas filtras. Pasitaiko atvejų, kai faktus sunku patikrinti ir informacija neskelbiama.

Bendraudamas su A. K. kaltinamasis jį vertino kaip patikimą šaltinį. Prieš tai buvo parašęs keletą straipsnių pagal jo suteiktą informaciją, kuri buvo labai tiksli ir aktuali, pasitvirtino, apie teisėjus, apie pareigūnus, kuri turėjo atgarsį visuomenėje. Jis yra patikimas šaltinis, tuo kaltinamasis yra įsitikinęs. Dėl marinimo badu pasakė pats ., apie tai kaltinamasis kalbėjo su A. K. žmona, turėjo Seimo kontrolierių išvadą, kad buvo pažeisti įstatymai, kalbėjo su departamento vadovu K., kuris pasakė tą patį. Seimo kontrolieriau išvadoje rašoma, kad policijos pareigūnai, neužtikrindami savalaikio pristatymo, pažeidė kažkokius įstatymus ar normas. Prokurorų nurodymus vykdo policija. Ne policininkai sprendžia, kur vežti ir kada, o prokurorai. Tai loginė išvada. Vertinimas, kad tik prokurorai sprendžia tokius dalykus. Tai neliečia M.. Yra nurodytos datos, kada M. pradėjo kerštauti K. ir kada jis atsidūrė areštinėje. Bet kuris protingas žmogus supras, kad M. čia niekuo dėtas. Kaip galima galvoti, kad nespecialiai, kai 3 ar 4 dienas žmogus atvežamas į areštinę, kai pasibaigęs maitinimas. Vieną kartą tai gali būti atsitiktinumas. Tai loginė išvada. Marinimas badu tai sąvoka, kai žmogus negauna valgyti. Apie marinimą badu sužinojo iš K. žmonos, iš buvusio departamento vadovo K., Seimo kontrolieriaus. Dėl paslėpimo stalčiuje yra tokie duomenys, kad nušalinus prokurorą ir teisėją, praėjo per ilgas laiko tarpas, pusė metų. Per ilgas laiko tarpas, o byla pradingo. Ji greitai turėjo būti perduota naujam teisėjui ir toliau nagrinėjama. M. minėjo, kad L. kažką tyrė, dvi savaites karpė. Tai yra nesąmonė. Jeigu tu esi vadovas, turi duoti nurodymą, greitai viską padaryti. Logiška, kad byla turėjo patekti į Generalinę prokuratūrą, nes L. buvo nušalintas. Prokuroras nušalintas, jo vadovas turi paskirti kitą prokurorą. Tai yra M. darbas. Jis nesako, kad I. M. paėmė ir paslėpė. Tai yra metafora, posakis, kad užvilkintas procesas. Šiuo metu teisme kaltinamajam kažkas paaiškėjo, kur buvo ta byla. L. kažką karpė, bet tuo metu kaltinamajam buvo aišku, kad laiko tarpas nuo tada, kai nušalintas prokuroras ir turi būti paskirtas kitas, praėjo pernelyg ilgas. Kaltinamasis turėjo K. raštus, skundus M. dėl to, kur yra byla. Atsakymų į šiuos raštus nebuvo. M. neatsako K., bylos dalyviui. Nežinojo, kur byla, nes nebuvo atsakymų K.. Be to, kaltinamasis I. M. negalėjo paklausti, kur byla. Galėjo bendrauti tik per atstovę spaudai. Buvo formalus atsakymas, kuris nieko nereiškė. Dėl piktnaudžiavimo. M. piktnaudžiavo tuo, kad būdamas Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento vadovu išsireikalavo bylą iš prokuratūros, kuri nieko bendro neturi su jo departamentu. Piktnaudžiavimas ne toks, kaip numatytas BK 228 str., o buitinis veiksmas, kuris šiek tiek kertasi su etika. Tai seka iš K. žodžių.

Dėl antro straipsnio rašymo A. K. papasakojo kaltinamajam tą istoriją ir jam tai  pasirodė įdomu. Su K. bendraudavo gana dažnai teisėsaugos korupcijos temomis. Rašant straipsnį turėjo tikslą parodyti teisėsaugos problemas, piktnaudžiavimą, korupciją, kurios visuomenei aktualios. Dėl mano minėto piktnaudžiavimo, pats faktas, kad iškeliama byla už tai, kad teisiamasis prašo nušalinti teisėją, yra nenormalu. Tai pasakė ne A. L., o Vilniaus apygardos teismas savo nuosprendyje, kai išteisino A. K.. Žmogus turi teisę nušalinti teisėją ir už tai negali būti baudžiamas. A. K. už tai, kad bandė nušalinti teisėją, buvo iškelta baudžiamoji byla. Kaltinamasis mano, tai nėra normalu. Dėl piktnaudžiavimų, tai prokuratūroje yra labai daug atvejų. Vienas tokių, kai žmogus marinamas badu, kai specialiai prokurorai jį veža tada, kai pasibaigęs maitinimo laikas. Tai yra akivaizdu iš faktų. Negalima žmogaus tardyti iki vakaro ir vežti vakare, kai yra žmogiškumo normos. Prokurorai puikiai supranta, kada yra maitinimo laikas. Bet koks žmogus padarys tokią išvadą. Tokią išvadą padarė ir Seimo kontrolierius. Tai supranta bet kuris žmogus. Negalima taip elgtis su žmogumi, nepaisant to, kad jis yra kaltinamasis. Seimo kontrolieriaus išvadą kaltinamasis skaitė, ten konkrečiai apie prokurorus neparašyta, bet iš tos išvados galima padaryti tokį vertinimą. Kad būtent dėl prokurorų kaltės taip buvo padaryta. Faktinė informacija buvo A. K. parodymai, jo žmonos parodymai, buvusio prokuroro K. parodymai, Seimo kontrolieriaus išvada, bet čia kalbama visiškai ne apie M.. Kalbama apie prokurorą L., kuris čia net nebuvo paminėtas. Tai kaltinamojo teisė jį minėti ar neminėti. Tai buvo susiję ne tik su Lauciumi, o ir su K.. K. yra žmogus, kuris šiuo atveju gal netyčia suklydo, pasidavė L. įtakai. Kaltinamajam tiesiog nesinorėjo įvelti tų žmonių. Jeigu būtų minėjęs L., tektų minėti ir K.. Žurnalistas, ką nori, tą rašo. Jeigu jis mano, kad tai nėra vien tik L. kaltė, o ir kitų, tai gal parašoma, kad tai bendrai prokurorų kaltė. Jeigu tai būtų vien tik L. kaltė, būtų parašęs, kur buvo M. sprendimai, tai buvo parašyta vien tik M. sprendimai, ne kažkieno kito. O ten procesinės prievartos priemonės prieš K. buvo derinamos su K..

Jau nepamena, ko kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, susirašinėjo elektroniniu paštu. Jau minėjo, kad iš kaltinamojo kompiuterio dingo kelių metų informacija. Tokių straipsnių rašo daug ir negali atsiminti, kokius atsakymus gavo iš Generalinės prokuratūros. Iki pirmo straipsnio anksčiau buvo rašęs apie M. mokesčių nemokėjimą. Kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl paaiškinimų. Atsakymą buvo gavęs.

Apie paveikslą kaltinamasis nieko nerašė ir jo straipsnyje to nebuvo. Jau sakė, kai žurnalistas, dirbdamas pagal darbo sutartį, perduoda rašinį informacijos priemonės valdytojui, tas rašinys tampa jau nebe jo nuosavybė. Autorinių teisių įstatymas aiškiai pasako, kad tais atvejai, kai žurnalistas dirba pagal darbo sutartį ir vykdo redakcijos užduotis, autorines teises turi redakcija. Kaltinamasis jau nebėra to straipsnio autorius. Viską jau legaliai gali daryti informacijos priemonių valdytojas. Bet koks žurnalistas gali kažką įdėti, įterpti, išbraukti ir tai nėra sunku. Pats ne kartą yra prie kitų prirašęs ar išbraukęs. Stilistas taip pat gali daug ką pridėti ar išbraukti. Tai gali legaliai padaryti informacijos priemonės valdytojas ir nevisiškai legaliai bet koks pašalinis žmogus. Jeigu kaltinamasis norėtų, galėtų įrašyti kokią nors pastraipą. Tiesiog, įeina į redaktoriaus kompiuterį ir įrašo. Yra toks lyg kompiuterių centras, į kurį suplaukia visos medžiagos redaktoriui. Jis gali įeiti į kito žurnalisto straipsnį, kažką išbraukti, prirašyti. Taip yra daręs ne vieną kartą. Perskaito, kad prirašyta nesąmonių, išbraukia, kad paskui nebūtų problemų. Po to pasako redaktoriui. Kaip minėjo, taip pats yra daręs. Mano, kad ir su juo taip yra darę kiti žurnalistai. Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 23 str., tai nėra užtikrinti, taip vadinami, kompiuteriniai saugikliai. Jeigu jie būtų užtikrinti, bet kas negalėtų įlįsti į kitą kompiuterį. Turi būti saugikliai, kad bet kuris darbuotojas negalėtų įeiti į pagrindinį redaktoriaus kompiuterį ir redaguoti teksto. Yra 4-5 redaktoriai, kurie turi atskirus kompiuterius, į kuriuos suplaukia visi straipsniai. Jie turi atskirus kompiuterius, į kuriuos bet kuris žurnalistas gali įeiti ir pasižiūrėti. Pirmą straipsnį galėjo perduoti T., C. arba dar vienam redaktoriui. Tuo metu buvo trys žmonės, kurie tuo rūpinosi. Kuriam konkrečiai perdavė, jau neprisimena. Be jo jau minėtų redaktorių dar galėjo būti B.. Šie asmenys yra redaktoriaus pavaduotojai. Apie teisėsaugą pagrinde rašo T., bet būna ir B.. Kai jų nėra, pavaduoja C., anksčiau buvo D.. Nebūtinai visi straipsniai eina T.. Jis gali matyti patį maketą, jau beveik galutinį variantą (t. 12, b. l. 146-149, 162-164).

Kaltinamasis A. K. laikė patikimu informacijos šaltiniu. Žinojo, kad jau vyko procesai, apie kyšio davimą, kad kitos bylos buvo sukurptos, kad palaužti žmogų. Žinojo, kad vyksta tyrimas, kad kurpiamos antrinės bylos. Teisėtas sprendimas nereiškia teisingas. Yra byla, kur A. K. išteisintas dėl teisėjos. Prieš tai buvo davęs informacijos dėl kitų prokurorų ir teisėjų ir tai pasitvirtino. A. K. buvo pateikęs daug dokumentų, skundų, keletą atsakymų gal matė, kai kurie buvo patenkinti, o kai kurie atmesti (t. 12, b. l. 146-149, 162-164).

Apklausiamas kaip kaltinamasis 2017-05-02 kaltinamasis A. L. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad „Neskęstantis prokuroras pagaliau nugrimzdo“, yra ne jo pavadinimas. Pavadinimus galvoti galėjo keli žmonės. Kaltinamasis straipsnį siunčia be pavadinimo. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ gaunu atlyginimą už straipsnių rašymą. Straipsnius rašo be pavadinimo, rašo gryną tekstą. Apie I. M. jis rašė dar anksčiau, rašė, kaip jis dengė brolį, kaip darė spaudimą kitiems prokurorams. Pareigūnai iš FNTT yra pakraupę tuo, ką jis darydavo dėl savo brolio. Apie paveikslus nieko nerašė. Nerašė nei apie paveikslus, nei apie mokesčių mokėjimą. Tai galėjo parašyti redaktorius, pavaduotojai. Redaktorius ką nori, tą daro. Tai galėjo daryti T., C., V., B..

Dienraštyje „Lietuvos rytas“ dirba Teisėsaugos skyriuje, šiame skyriuje dirba K. ir K., viena dirba 5 metus, kita apie 10 metų, jis dirba virš 20 metų. Daugmaž yra pasiskirstę temas, bet ne griežtai. Apie M. pradėjo rašyti, nes atsirado įdomi informacija. Jei gauna informacijos, kuri jam yra įdomi, tai ir rašo. Informaciją ir gauna, ir pats ieško. Antras straipsnis buvo parašytas po pokalbio su A. K.. Pokalbis vyko telefonu. Nepamena, kas ir kam skambino. Su A. K. pažįstami apie 5 metus. Darė pokalbio garso įrašą. Pokalbis galėjo trukti 10-20 min. A. K. susiuntė dokumentus, jis tikrinosi (t. 7, b. l. 194-198).

2017-05-24 teismo posėdyje kaltinamasis A. L. nurodė, kad teismui pateiktus pokalbius su A. K. jis išsaugojo savo elektroniniame pašte. A. K. jam pateikė Seimo kontrolieriaus išvadą dėl kankinimo badu, du teismo sprendimus, t. y. sprendimai dėl teisėjos įžeidimo, raštus, kad I. M. ir J. L. iškelti bylas, raštas Etikos komisijai, raštą, kur I. M. prašo išreikalauti nutrauktą bylą. Visų dokumentų neprisimena. Teigė, jog jam aišku, kad I. M. iškėlė bylą. Visa tai aišku iš įvykių eigos ir A. K. paaiškinimų. Jei I. M. nebūtų išsireikalavęs bylos, tai byla būtų nutraukta, tai buvo kerštas, noras žmogų sutrypti ir sužlugdyti. Nepamenu, kodėl pirmas mano A. K. užduotas klausimas buvo apie I. M.. Gali būti, kad prieš tai kalbant, A. K. sakė, kad atsiųs informacijos apie I. M. nusikalstamą veiką. Perskaitęs nematė I. M. pažeidimo, todėl A. K. ir klausė. Straipsnis buvo apie tai, kaip prokurorų klanas gali paniekinti paprastą žmogų. J. L. pavardės straipsnyje nerašiau ir tiek. Kariauti su vienu žmogumi yra viena, o kariauti su visa prokuratūra kita. Mano, kad I. M. yra padaręs labai daug blogo Lietuvai. Dėl šio žmogaus Lietuva, kaip valstybė, patyrė labai daug nuostolių. I. M. buvo pagrindinis žmogus, nes jis buvo skyriaus, kuris sužlugdo žmones, vadovas. Jis galėjo pasakyti J. L., kad jis baigtų viską, bet jis to nepadarė. Kitų vadovų, pavyzdžiui Valio, nekaltina, nes jie yra per daug aukštai, kad lįstų į departamento veiklą. Jis klausė A. K., jis stebėjosi, nes kiekviena byla buvo jo prižiūrima. I. M. lygiai taip pat turėjo prižiūrėti. Straipsnio projektą buvo kažkam atspausdinęs, teismui pateiktą straipsnį radau stalčiuje. Persiunčiant straipsnius redaktoriams elektroniniu paštu nesinaudoja. Kaltinamasis straipsnį permeta į redaktorių direktoriją, pas juos yra sujungti kompiuteriai. Yra bendra direktorija ir yra atskira (t. 11, b. l. 17-18).

2018-05-18 teismo posėdyje dėl patikslinto kaltinimo kaltinamasis A. L. nurodė, jog nesupranta, kuo jį kaltina, į nuomonę negali atsakyti. Jeigu suformuluotų konkretų kaltinimą, konkrečiai, kad toks teiginys jį įžeidė, atsakytų, o dabar negali atsakyti. Kas rašoma patikslintame kaltinime, jo tekste to nėra parašyta. Kaip gali atsakyti į kaltinimą, į teiginius, kurių nerašė. Jo rašytame straipsnyje ir kaltinime tekstas nevienodas. Vienas žodis reiškia daug. Čia skiriasi tekstai. Reikšmė gal ir panaši. Šioje byloje dėl šmeižto vienas žodelis gali keisti visą esmę. Dabar negali atsakyti. Jam reikia įsigilinti, ar čia yra tas žodelis, ar skiriasi tekstai. Kai pamatė, kad kaltinimas nekonkretus ir neatitinka reikalavimų, nesigilino į jį. Jo tekste neparašyta, kad nepagrįstai ir neteisėtai išsireikalavo, tai keičia esmę. Citatos ir patikslinto kaltinimo esmė skiriasi. Vienas dalykas yra nepagrįstai ir neteisėtai, yra įstatymo pažeidimas, o kitas yra teisėtai, bet kai yra daromi neteisėti veiksmai, prisidengiant teisėtumo forma. Būtent tuo ir skiriasi. Viso straipsnio, tame tarpe ir tos pastraipos, esmė yra tai, kad prokurorai prisidengdami teisiniai veiksmais, gali žlugdyti žmogaus gyvenimą. Atrodo, kad tai yra teisėta, bet iš tikrųjų tai yra neteisėta. Jis nerašė, kad pažeidė įstatymo normą ar kažkokį nutarimą, bet galima nepažeidžiant piktnaudžiauti tarnyba. Būtent tai turėjo omenyje ir S. U., kai skundė nutarimą. Atrodo, nieko nepažeidė, bet tai yra piktnaudžiavimas savo galia. Kad byla buvo perduota V., rėmėsi K., kuris jam teigė, kad ta byla buvo perduota V.. Juo pasitikėjo ir parašė, bet suklydo. Jeigu taip parašyta, reiškia, parašiau, negaliu išimti teksto. Dėl nurodymo V. panaikinti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo rėmėsi A. K. žodžiais. Galimybę patikrinti, kas iš tikrųjų priėmė sprendimą, turėjo. Generalinėje prokuratūroje yra tokia tvarka, kad jis rašo atstovei spaudai, o ji atrašo bendromis frazėmis. Šiuo atveju taip pat buvo parašytas užklausimas, gautas atsakymas. Šio atsakymo negali pateikti dėl techninių priežasčių, nes jau minėjo, kad iš jo kompiuterio dingo visi susirašinėjimai. K. informacijos šaltiniu pasitikėjo ir nebuvo pagrindo abejoti jo žodžiais. Kaltinamasis yra įsitikinęs, kad jis pagrįstai buvo teisiamas tik už vieną bylą. Kitos bylos specialiai sukurptos, kad sužlugdyti žmogų.  Kalbėjo su žmonėmis, kurie susiję su tomis bylomis, su K. žmona teko bendrauti, kreipėsi į Generalinės prokuratūros atstovę spaudai, teko bendrauti neoficialiai su keliais prokurorais, advokatais, kurie stebėjosi, kas čia vyksta. Pagal naują tvarką jis privalo kreiptis į atstovę spaudai. Jeigu kreiptųsi tiesiogiai į prokurorą, jie jį nukreiptų į atstovę spauda. Jis neturi teisės kreiptis į prokurorą, nes bet kuriuo atveju yra nukreipiamas į atstovę spaudai. Šiuo atveju bandė I. M. kelis kartus skambinti, bet nepavyko susisiekti, todėl parašė raštą atstovei spaudai. Pagal visuomenės informavimo įstatymą žurnalistas, kuris yra redakcijos darbuotojas, kai atiduoda informaciją redakcijai, jau nėra šios informacijos savininkas. Autorinių teisių savininkas yra redakcija, informacijos skleidėjas. Apie tai, kad padaryta klaida, pasakė kažkokiems pavaduotojams ir jie turėjo imtis priemonių. Nežino, ar ėmėsi. Jis to straipsnio savininkas. Jeigu informacija akivaizdžiai neteisinga, jis negali jos paneigti. Gali tik pasakyti, kad parašė nesąmonę. Jis neturi autorinių teisių į šį straipsnį ir negali nieko padaryti. Mano, kad kažkas turėjo pataisyti, nes parašyta neteisingai dėl to paveikslo. Paneigti informaciją reikia, kai to prašo žmogus, kuris yra nepatenkintas. Kad redakcija paneigtų savo noru, nežino, ar taip yra buvę, nors gal reikėtų. Tai ne jo reikalas. Nėra autorių teisių turėtojas. S. pateikti išvadą neprašė. Su specialistu ir išvados atsiradimu nesusijęs. Gynėjas veikė savo iniciatyva, bet pasitaręs su A. L.. Gynėjas tarėsi, pasirašė sutartį. Jis kalbininko nebuvo matęs iki posėdžio. Teikdamas informaciją, A. K. teikdavo labai daug procesinių dokumentų. Jie buvo A. L. kompiuteryje ir dingo. K. teikė skundus ir atsakymus į kai kuriuos skundus.

Apklaustas kaip kaltinamasis A. K. teismo posėdyje nurodė, kad kaltu pagal jam pareikštus kaltinimus neprisipažįsta. Nurodė, kad iki 2008-06-09 dirbo advokato darbą. 2008 metais prieš jį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Mano, kad jau tada bendraudavo su žurnalistais. Rašydavo tiesiai apie prokurorus, jų žmonių mušimus tiesiai į protokolus, kai būdavo apklausiami įtariamaisiais. 1987 metais kai pamatė, kad byla suklastota, nuėjo pas teisėją ir pasakė, kad byla suklastota. Tai aprašė T. savo straipsnyje „Baltų siūlų juodos nytys“. Teisėja priėmė atskirą nutartį prokuratūrai ir Vidaus reikalų ministerijai. Byla buvo grąžinta tardymui papildyti, jo ginamasis buvo sumuštas. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas policijos pareigūnams. Kaltinamasis susirado žurnalistą T., kuris aprašė šią bylą. Kalba apie savo pilietinę poziciją, kad mato tik vieną ginklą prieš neteisėtus policijos pareigūnų, prokurorų ir atskirais atvejais teismo veiksmus, t. y. juos viešinti, kad sprendimai būtų socialiai teisingi. Jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas kaip advokatui, vykdant provokaciją, kurią apeliacinis teismas pripažino. Vėliau 2017-12-09 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tą provokacijos faktą panaikino. Jau turi duomenis, kad jo byla išnagrinėta šališko teismo ir šį klausimą judins toliau. Bendrauti su gerbiamu žurnalistu L. ne taip paprasta. Jis bet ko neprisileidžia. Vartydamas jo straipsnius, kameroje sėdėjo ant lovos ir verkė, verkė, kai perskaitė jo straipsnį apie vieną neteisingai nuteistą žmogų. Atvejis buvo labai panašus į kaltinamojo, kai buvo piktnaudžiaujama tarnyba.

Nuo 2008 metų prieš jį pradėti 5 ikiteisminiai tyrimai. Apie tai, kad prokuroras piktnaudžiauja tarnyba 405-oje byloje 2008 metų. Ten yra 2 kilogramai skundų dėl L. pažeidimų, pradedant etikos pažeidimais, piktnaudžiavimu, dokumentų klastojimu, ikiteisminio tyrimo teisėjo įtraukimu į dokumentų klastojimą. 384-oji byla, dėl kurios jis kariavo, kad būtų nutraukta dėl per ilgo tyrimo, Tauragės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo suklastoti apklausos protokolai. Jo atveju buvo pažeista jo teisė į gynybą. Prokuroras L. apeliaciniame teisme melavo. Kaltinamasis nieko nešmeižė, o jeigu kaltinamąjį šmeižia, jis tuoj pat kreipiasi į teisėsaugos organus ir prašo, kad būtų paneigta ir ne vienas faktas buvo paneigtas. Apie M. visą informaciją apie jo piktnaudžiavimą turėjo kaltinamasis. Iš 405-os bylos matyti, kad kaltinamojo kankinimas badu prasidėjo 2008-06-09. Jis tris paras dėl prokurorų negavo nei valgyti, nei gerti, nes pagal prokuroro raštą kaltinamojo buvimo vieta nebuvo žinoma. L. nurodymai yra visiems privalomi. Jeigu kaltinamojo pokalbiai kontroliuojami, jie mato, kad jis keliasi 3 val. ir naktį išvyksta į Kretingą skaityti paskaitos. Sėdi 40 žmonių ir kaltinamajam atsakomybė prieš juos. Sulaikė jį kieme, atėmė telefoną, nedavė net mamai paskambinti. Čia jau buvo gynybos instituto pažeidimas. Ryte sulaikė, 19.30 val. įmetė į kamerą, o kitą dieną vežė į Panevėžį dėl suėmimo. Sakė nežinojo, ar reikia užsakyti maisto. Dėl nemaitinimo rašė skundus, turėjo skrandžio opą. Kreipėsi dėl baudžiamosios bylos iškėlimo dėl marinimo. Tuo pasidalino su žurnalistu. Šio fakto kaltinamasis neišgalvojo. Visi įrodymai yra 405-ojoje byloje.

Toliau sekė dokumentų klastojimai. Buvo suklastotas kaltinamojo  apklausos protokolas. Visą tai kaltinamasis stengėsi viešinti. Birželio 16 d. pastebėjo, kad jau svyla padai. L.supykęs darė kratą. 19 dieną turėjo dalyvauti advokatūros atstovas. Kaltinamasis tuo metu buvo sulaikytas, surašytas kratos protokolas. Atėjo Baltramaičius. Darant kratą, rasti L. neužpildyti kvitai. To raštelio reikėjo pratęsti suėmimą. Buvo piktnaudžiaujama dėl ikiteisminio tyrimo. Kaltinamasis kreipėsi, prašydamas pradėti L. ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 str. Tada atvažiavo į jo kabinetą, supjaustė seifą, sudegino archyvą. Buvo pareikšti įtarimai, kad kaltinamasis neteisingai laiko ginklą.

2009 metais Klaipėdos apygardos teisme pareiškė nušalinimą, bet niekas nesišalino. 2009-04-08 nušalino L. nuo 405-os bylos. A. K. patyrė 3 infarktus. Kardomąją priemonę ir užstatą paliko. Į posėdį nevyko liudytojai. Juos turėjo atvesdinti. Pakalbino juo vykti geruoju. Staiga pradeda ikiteisminį tyrimą, rašo nutarimus. 24 dieną apklausinėjo K. ir L., kai byla jam paskirta jo paties iniciatyva. 384-oji 2009 m. byla dėl poveikio liudytojams užsisuka. Kol byla teisme, jis ir G. sulaikomi. Posėdžiai paskirti trims dienoms, bet nutrūksta. Kaltinamąjį pervežė į Vilnių, kad parodytų per televiziją. Buvo sulaikytas, prasidėjo visi melavimai, nevežimas pas teisėją, nes neleidžia daktaras, bylą pakišo B.. Sėdėjo 5 mėnesius byloje, kurioje buvo išteisintas. Buvo skirta psichiatrinė ekspertizė, nes prašė paleisti. Klaipėdos teismas 405-oje byloje perrašė kaltinamąjį aktą ir nuteisė. Antra byla išskirta į 111 ir 384. 384 byla pasiliko, kad galėtų skirti kardomąją priemonę. Ta byla tęsėsi, kaltinamasis naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Dar prasidėjo mokestinė byla, kurią atidavė Panevėžiui, o tą kitą Kėdainiams. 2010-02-12 prašė skirti kitam teismui ir pateko Vilniaus miesto apylinkės teismui teisėjai K.. Bylų nesujungė, toną tam uždavė L.. Dėl šališkumo rašė pastabas. Prieš tą posėdį buvo sulaikytas. 384 byloje rašė L. dėl nušalinimo, kurių prokuroras net neperdavė nagrinėti. B. ir D. nešalino. Kaltinamasis rašė skundus, prašė pagalbos. Buvo skirta nagrinėti teisėjai V.. L.atidavė bylos kopiją kaltinamajam. Ten tamsu, kaltinamasis skaitė ir rado, kad 24 dieną buvo poveikio byla. Parašė viską. Teisėja V. neišreikalavo bylos, prirašė vėjų, gavosi, kad atmetė kaltinamojo skundą. Kaltinamasis prašė neskirti tiems patiems teisėjams. Jo visus skundus perduodavo teisėjai V.. 2010 metai buvo kasacinė byla Nr. 2K-385/2010. Teismas buvo skubinamas, kad nereikia laukti nutarties įsiteisėjimo. Prieš tą posėdį susitiko su žurnalistu Č.. Išėjo straipsnis dėl L. nušalinimo. Pamatė, kad V. priėmė nutartį, nors kaltinamasis nurodė, jog L. šališkas. Matė sėdi sekretorė, padėti trys lapai. Pareiškė nušalinimą teisėjai ir prokurorui. Nepadaryta nieko. Buvo padaryta dviejų minučių pertrauka ir tęsiama toliau. Sužinojo, kad teisėja nusišalino, o jam pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl teisėjos nušalinimo, yra 7 tomai. Jis pateikė skundus, prašymus. Teisėjai buvo stresas, nes apie ją rašoma. Buvo paskirtas B.. Jis nusišalino pats. Vėliau atėjo G. ir nušalino prokurorą. Kito prokuroro neskiria. P. iškelia bylą, kaltinamasis duoda parodymus. 2010 m. gal spalio mėn. jo skundai atmetami. Kai byla nutraukiama, 2011 metais vadu tapo M. ir perėmė K.. Reikėjo atsirašinėti. Ikiteisminį tyrimą tęsė M.. 384-oje byloje buvo reikalingas nuosprendis. 2011 metais, kai nušalino L., naujo prokuroro nepaskyrė. Vėliau paskyrė F.. Nutarė, kad reikia atnaujinti tyrimą, kreiptis, ar tai jo funkcija? M. užgautas, neskiria prokuroro. Rašo, kad neprivalo kaltinamajam atrašinėti, pratęsia terminus, o vėliau išeina atostogų, bylą padeda į stalčių. Štai kur stalčius, tokia tiesa. Prie ko čia poveikis liudytojams ir piktnaudžiavimas. Nušalino B., yra ką slėpti. Pasirodo, kad buvo L. parašai, kai jau buvo nušalintas. 2012 metais kaltinamasis kreipėsi į prokurorų etikos komisiją, reikėjo ginti mundurą. Atsirašinėjo visa komanda, turi dokumentus. Ar čia ne piktnaudžiavimas. Kaltinamasis turėjo praeiti tris apygardas. Teisėjai taip pat neblizgėjo. Tik Šiaulių teismas atkreipė dėmesį į kaltinamojo skundus. 2011 metais buvo išreikalauta jo pradėta byla, jis rašė skundus dėl L., M. piktnaudžiavimo. Šiandien dėl to stovi teisme, nes prokurorai patraukė jį atsakomybėn. Suprato, kad buvo nuteistas šališko teismo.

Nurodė, kad pareikšto kaltinimo nesupranta. Jokio tyčios neturėjo. Informaciją teikė remdamasis faktais. Nieko nenorėjo žeminti. Buvo straipsnis, kad pats N. prašė neskirti baudos. Prašė U. iškelti baudžiamąją bylą. Kaltinamasis prašė nutraukti bylą. Tik apygardos teismas pamatė „brudą“. Buvo prašoma neleisti jam laikyti advokatūros egzamino. Tai rodo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Smarvė tęsiasi. Prašė L. iškelti bylą. Nusikalstamos veikos nepadarė.

Kaltinime išvardintus teiginius kaltinamasis kalbėdamas su žurnalistu sakė, turi dokumentus, kurie patvirtina tuos faktus. Dabar yra byla Molėtuose dėl žalos valstybei. Areštinėje sakė, kad nežinojo, kad kaltinamąjį atveš, todėl neužsakė maisto. Teigė, jog jis padarė klaidą, parašydamas, kad negavo karšto maisto. Klausė, gal davė šalto maisto, tačiau jis negavo jokio maisto. Nesutinka, kad tyčia siekė paviešinti prokurorų veiksmus. Viskas pagrįsta bylos dokumentais. Su patikslintu kaltinimu susipažino, tyčios nebuvo, kaltinimo nepripažįsta. Tokių teiginių nesakė ir nėra straipsnyje. Kalbėdamas pasakė, kad skundus paveldėjo M. ir pradėjo atsirašinėti. Peršasi išvada, kad kerštaudamas, kodėl reikalavo, nesiuntė bylos teismui.

Dėl marinimo badu, siekdamas apginti savo teises, prokurorų veiksmus skundė Seimo kontrolieriui. Į jo skundą atsakė, kad maisto negavo tris paras ir buvau M. žinioje. Maisto negavo, nes neatvežė, nebuvo užsakyta. Tik 12 dieną pradėjo maitinti. Tai skundė teismams. Kiek reikia drąsos, kad už kankinimą kelti bylą L.. Tuo klausimu teismų sprendimų nebuvo. Kaip jau minėjo, padarė klaidą, parašydamas, kad negavo karšto maisto. Policijos komisariatas atsakė, kad neužsakė maisto. Spaudoje tai paviešino.

Kad paslėpė bylą, sakė, kai Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vadovu tapo M.. L. negalėjo toliau tęsti tos bylos, kai teisėjas G. nušalino jį. Jo pareiga buvo paskirti kitą prokurorą, bet nepaskyrė. Atėjo prokurorė F.. Niekas nepasakė, kur byla, kol nepradėjo rašyti skundų. Parašė, kad neprivalo jam atsakinėti. Kad byla padėta į stalčių, pasakyta kaip metafora. Reikia sekti, kur buvo byla. Bylą tyrė L.. Po to perėjo M. žinion. Jis atsirašinėjo 2011 metų vasarą. Kai Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovu tapo M., jis tyrė 384 bylą. Buvo pažeidžiamos kaltinamojo teisės. Dėl to, ką sakė, turi dokumentus. L. skundžia 10 metų, kad klastoja dokumentus, be pagrindo pradeda ikiteisminius tyrimus. Tapęs vadovu, M. be pagrindo išreikalauja nutrauktą ikiteisminio tyrimo bylą. Buvo teigiama, kad K. sakė, kad teisėja yra žemo lygio, bet to net sekretorė nerašė. Ir niekas to negirdėjo. O M., gindamas L., išreikalauja kaltinamojo minėtą ikiteisminio tyrimo bylą. 10 metų prašo pradėti ikiteisminį tyrimą arba nutraukti, bet niekas nepradeda.

Nurodė, kad jis Seimo kontrolieriui rašė, kad policija negali nuvežti jį pamaitinti, kai ištisai vyksta apklausa. Konvojus priklausė STT. Apeliaciniame teisme L. sakė, kad pirko kaltinamajam maistą. Galima neduoti pusryčių, gal netyčia, bet veža per pietus, atveža vakare, kitą rytą vėl išveža. Rokiškio policijos komisariate pusryčių nėra, bet nėra ir pietų. Tai kas tai, jeigu ne tyčia. Tai prokuroro veiksmai 405-oje byloje. Buvo vykdomi tik L. nurodymais. Kad jis buvo L. žinioje yra 9 ar 10 dienos raštas, kurį rašė M.. Mano, kad jį slėpė. Kai atvežė į Panevėžį, sakė, kad jo nėra, bet vėliau rado. Teigė, jog jam akivaizdu, kad tai tyčiniai veiksmai. Tai prokuroro ne atsakomybė. Konvojus jam pavaldus. Aukščiausiasis teismas priekaištavo, kodėl kaltinamasis nešalino prokuroro. Kaltinamasis su L. kalbėjo, kas jį marino. Sakė, kad marino prokurorai. Negali prisiminti, kurią pavardę minėjo. Sakydamas prokurorai, kaltinamasis turėjo mintyje visus Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento prokurorus –L., P., M.. Badu marino tik L.. Dėl V. gal elektroniniame laiške įsivėlė klaida. Jis kažką atsirašinėjo. Jo pavardė figūruoja Kaltinamojo dokumentuose. Kaltinamasis sakė viską, kas parašyta laikraščiuose. Nuo 2011 m. liepos mėn. reiškė nušalinimą L. ir V.. Nepaskiria prokuroro ir nežino, kur byla. Jau reikėjo perduoti teismui. Išgyveno nušalinimą. G. bylos nenutraukė, atėjo T., bylos nenutraukė, rašo skundus 384 byloje, atsakinėja M.. Rašo raštus ir generaliniam prokurorui, kai rašinėjo skundus. 2011 metai M. išreikalavo jo bylą, davė eigą ir perdavė kitam departamentui. V. čia pretenzijų nereiškia. Ikiteisminį tyrimą atnaujino S.. Gal ir pasakė V. pavardę. Sakė, pagal tokį scenarijų. Kai bylą neteisėtai išreikalavo, atidavė prokurorui, gali būti, kad įrašė V., galėjo suklysti. Jis dalyvavo kitoje byloje. Tai kaltinamojo žodžiai dėl keršto. Nušalinus L. ir jį apskundus, kad nepaskiriama jo byla. Skundus rašė dėl 384 bylos. Bylą išreikalavo 2011 m. lapkričio ar gruodžio mėn. 2012 metais tuos veiksmus skundė. Kai M. prisilietė prie kaltinamojo  bylos, viską skundė. Buvo 2012 metų raštas, straipsnis pasirodė 2016 metais. 2013 metais rašė skundą dėl kankinimo. Jeigu M. neišreikalautų ikiteisminio tyrimo bylos, jis nebūtų atnaujintas. M. buvo suinteresuotas jį atnaujinti. Dėl prokurorų kvailių vietoje teksto ir pavadinimo žurnalistas su kaltinamuoju nederino, bet pavadinimas vykęs ir straipsnis geras. Tai, kas yra straipsnyje yra kaltinamojo informacija ir mintys. Teikė dokumentus, kurie jau buvo žinomi. Jeigu įvertintų, to straipsnio nebūtų. Nenorėtų, kad dėl kaltinamojo gerbiamas žurnalistas L. sėstų į kaltinamųjų suolą, bet kai yra ir jis, jam garbė kartu sėdėti. Viską pateikė tiksliai, kad spręstų, ką rašyti. Buvo dar straipsnių pagal kaltinamojo mintis apie prokurorą M.Rašė L., Č., „laisvas laikraštis“. Niekas nesikreipė, kad būtų paneigti kažkokie faktai. Kaltinamasis yra paneigęs kai kurią informaciją. Dėl šių straipsnių priekaištų nebuvo. Dėl žemo lygio teisėjos L. vienas davė parodymus. Jis melavo. M. meluoja tame rašte teigdamas, kad nereikia pranešti, kur yra kaltinamojo byla. Klaidina ir meluoja. Jis ir L. yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn (t. 12, b. l. 162-166, t. 13. b. l. 36-38). 

Apklausiamas kaip kaltinamasis 2017-05-02 A. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 7, b. l. 199-204).

2017-05-24 teismo posėdyje kaltinamasis A. K. paaiškino, kad siekė paviešinti neteisėtus prokurorų veiksmus, piktnaudžiavimą atsirašinėjant. Visą tai jau vyksta 9 m. Jis pradėjo nuo etikos pažeidimų, komisijoje aiškino apie J. L. pažeidimus. Užfiksavo dokumentų klastojimą ir ikiteisminio tyrimo teisėjų įtraukimą į tai. Kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl kankinimo, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir prokurorui J. L. būtų iškelta byla. Tada įsijungė kiti vadai, šiuo atveju ir nukentėjusysis I. M., ir visi pradėjo atsirašinėti, tačiau niekas nieko nesprendė. Kaltinamasis kreipėsi kreipiausi į žurnalistą, nes buvo išteisinimo byla. Su Č.kalbėjo taip pat, kaip su A. L.. Šis pokalbis parodo žmogų, kuris patyrė teisinį smurtą iš Generalinės prokuratūros vadovybės, t. y. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento. Žurnalistas pateikė informaciją kaip viešą interesą, kad tai būtų paviešinta. Lygiai tokiame pačiame tone, preciziškai, žurnalistas A. L. tikslinosi, o A. K. preciziškai viską pateikė. Generalinės prokuratūros naujas prokuroras atsirašinėjo dėl J. L., todėl jis kreipėsi į Seimo kontrolierių, kad yra biurokratizmas ir piktnaudžiavimas. Skundą priėmė tirti. Jo byloje yra priimtas apeliacinio teismo nuosprendis, kur pripažintas provokacijos faktas ir per 3 puslapius aprašytas J. L. išsidirbinėjimas iš A. K., t. y., kad taikė procesines privilegijas, kad priiminėjo sprendimus, kad buvo šališkas (t. 11, b. l. 18).

Apklaustas kaip nukentėjusysis teismo posėdyje I. M. paaiškino, kad 2016 metais du kartus kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtos jį žeminančios ir šmeižiančios neteisingos informacijos. Pirmą kartą į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą kreipėsi dėl 2016-04-02 A. L. išspausdinto straipsnio „Neskęstantis prokuroras  nugrimzdo“. Savo pareiškime nurodė, kokios frazės ir kokie teiginiai, jo manymu, yra neteisingi ir jį šmeižia. Dėl šio fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pavesta organizuoti Panevėžio apygardos prokuratūroje. 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdintas kitas straipsnis, „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“, šio straipsnio autorius buvo žurnalistas A. L..  Vėl kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Savo pareiškime nurodė, kokios frazės, jo manymu, yra neteisingos ir jį šmeižiančios. Dėl šio fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jį pavesta organizuoti Panevėžio apygardos prokuratūrai. Abu straipsniai buvo išspausti ne tik popieriniame dienraštyje, bet ir „Lietuvos rytas“ internetiniame puslapyje. Pirmasis straipsnis, dėl kurio kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo susijęs su neteisinga informacija, jog nukentėjusiajam pradėjus dirbti Generalinėje prokuratūroje Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigose, tai buvo 2011 metų balandžio mėnesį, policijos pareigūnai iš operatyvinių lėšų nupirko ir jam padovanojo paveikslą, kurio vertė 10 000 Lt. Ši informacija yra visiškai neteisinga ir melaginga. Jokio paveikslo iš policijos pareigūnų nukentėjęs nėra gavęs. Faktas, jog paveikslas buvo nupirktas iš operatyvinių lėšų, paveikslo vertė 10 000 Lt, mano, kad tai sudaro pagrindą manyti, kad tokiu atveju pareigūnai būtų piktnaudžiavę tarnybine padėtimi. Iš operatyvinių lėšų negali būti perkamos jokios dovanos, jos skirtos vykdyti tik operatyvinę veiklą. Kitas teiginys, kuris yra visiškai neteisingas, kad už gautą paveikslą nukentėjęs turėjo sumokėti mokesčius, bet jis to nepadarė, tai yra netiesa. Jei tai būtų tiesa, jei prokuroras būtų priėmęs tokios vertės paveikslą, tai būtų galima vertinti kaip piktnaudžiavimą tarnyba arba kyšininkavimą. Įvertinęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ išsakytus tikrovės neatitinkančius teiginius, nukentėjęs kreipiausi į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Straipsnyje „Neskęstantis prokuroras pagaliau nugrimzdo“  buvo pateikta ir daug kitų teiginių, kurie neatitiko tikrovės, tačiau vertindamas kitų teiginių prasmę, nukentėjęs suvokė, jog tie teiginiai galėtų būti įvertinti kaip žurnalisto išsakyta nuomonė, todėl dėl kitų teiginių į prokuratūrą nesikreipė. Visas straipsnio turinys sudaro tokią prielaidą skaitytojams manyti, kad prokuroras, dirbantis Generalinėje prokuratūroje ir užimantis svarbias pareigas, yra korumpuotas, piktnaudžiaujantis tarnyba, nemokantis mokesčių. Tokie teiginiai žemina mano garbę ir orumą. Birželio 21 d. išėjo kitas straipsnis - „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“. Šis straipsnis išimtinai buvo skirtas nukentėjusiajam, kaip prokurorui, ir buvo susijęs su A. K. atžvilgiu atliekamais ikiteisminiais tyrimais. Generalinėje prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente buvo atliekama keletas ikiteisminių tyrimų A. K. atžvilgiu, kelios bylos buvo nagrinėjamos teismuose, kuriuose valstybinį kaltinimą palaikė tiek departamento prokurorai, tiek kiti Lietuvos prokurorai. Tuo metu A. K. pažinojo, kaip proceso dalyvį. Birželio 21 d. straipsnis buvo skirtas išimtinai I. M., nors ikiteisminį tyrimą atlikinėjo kiti pareigūnai, valstybinį kaltinimą palaikė kiti prokurorai, sprendimus dėl A. K. priėmė kiti prokurorai, nukentėjęs nei vieno ikiteisminio tyrimo A. K. atžvilgiu neatlikinėjo. Iš straipsnio turinio, kad straipsnyje buvo atspausdinta nukentėjusiojo nuotrauka, ne kartą minima jo pavardė, skaitytojas galėjo susidaryti nuomonę, kad visi A. K. atžvilgiu padaryti pažeidimai buvo padaryti nukentėjusiojo paties arba jo nurodymu, arba jam organizavus, tai buvo padaryta ne vadovaujantis įstatymu, o vadovaujantis nukentėjusiojo asmenine nuomone, vedant nukentėjusiojo asmeniniais motyvais. Teiginiai, kad jis būdamas prokuroras, vykdydamas aukštesnio prokuroro funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, yra akivaizdi netiesa ir tai žemina jo garbę bei orumą. Nori atkreipti dėmesį į tai, kad A. K. atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti iki 2011 m., tuo metu nukentėjęs dirbo Vilniaus apygardos prokuratūroje, ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami arba Generalinėje prokuratūroje arba kitose prokuratūrose. Nukentėjusysis neturėjo jokios galimybės daryti įtakos tiems ikiteisminiams tyrimams, kurie buvo atliekami ne Vilniaus apygardos prokuratūroje. Akivaizdžiai neteisinga informacija, kuri yra minima straipsnyje yra ta, kad I. M. pažeidinėjo A. K. teises iki 2011 m., kai jis buvo sulaikytas, kad jis buvo marinamas badu ir tai susiję su jo, kaip prokuroro, asmeniu, kad jis yra atsakingas už šias aplinkybes.

Kai buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiuoju ėjo kaip ir aukštesniojo prokuroro funkcijas, ikiteisminį tyrimą Generalinėje prokuratūroje A. K. atžvilgiu atlikinėjo prokuroras J. L.. Procesine prasme nukentėjęs buvo ikiteisminį tyrimą atliekančio prokuroro aukštesnysis prokuroras. Jei departamente buvo gaunami kažkokie skundai dėl A. K. atžvilgiu atliekamų ikiteisminių tyrimų, tai jis, kaip aukštesnysis prokuroras, priimdavo sprendimą, kas tuos skundus nagrinės, ar jis pats, ar kitas aukštesnysis prokuroras, ar skundą perduoti nagrinėti kitos teritorinės prokuratūros prokurorams.

2011 m. gegužės ar birželio mėnesį Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamas vienas iš A. K. skundų, susijusių su jo atžvilgiu atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Nagrinėjant jo skundą Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gauta informacija, kad A. K. parodė nepagarbą teismui, tas elgesys galimai atitiko BK normą „Nepagarba teismui“. Dėl šio fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį pradėjo nukentėjusiojo pavaduotojas R. P.. Jis priėmė sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Prokuroras R. P. šį sprendimą priėmė vadovaudamasis tik savo vidinėmis nuostatomis ir pagal įstatymą, jokios įtakos jam negalėjo daryti, nes tai yra uždrausta įstatymo. Prokurorui yra draudžiama įtakoti kitą prokurorą ir nurodyti, kokį sprendimą kitas prokuroras turi priimti. Straipsnyje minėti teiginiai, kad tai buvo padaryta nukentėjusiojo nurodymu, yra akivaizdžiai neteisinga aplinkybė. R. P. pradėjus ikiteisminį tyrimą, jį buvo pavesta atlikti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorams, prokuroras šį ikiteisminį tyrimą nutraukė. Kai departamente buvo gauta informacija, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nukentėjusysis nusprendė sprendimo pagrįstumą vertinti Generalinėje prokuratūroje, nes tyrimas buvo inicijuotas ir pradėtas Generalinėje prokuratūroje. Jis išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiagą. Gavęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, įvertinęs, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to straipsnio, kuris nepapuola į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento kompetenciją, tos bylos medžiagą perdavė kitam departamentui, t. y. Baudžiamojo persekiojimo departamentui, kad jie įvertintų to sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kito departamento vyriausiasis prokuroras priėmė sprendimą panaikinti šį nutarimą ir ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras S. S. ikiteisminį tyrimą pavedė organizuoti Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorams. Prokurorai, atlikę ikiteisminį tyrimą, nutarė jį perduoti į teismą su kaltinamuoju aktu. A. K. dėl nepagarbos teismui buvo perduotas į teismą. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas patenkino A. K. skundą ir apkaltinamąjį nuosprendį panaikino. Prokurorai, kurie priėmė sprendimą perduoti bylą į teismą, vadovavosi išimtinai savo vidiniu įsitikinimu, įstatymu, nukentėjusysis jokios įtakos jiems nedarė ir negalėjau daryti, net nesidomėjo, kaip vyksta byla. Su prokurorais, kurie organizavo šį ikiteisminį tyrimą, jis neturėjo jokių santykių, jokių pokalbių, šių prokurorų net nepažįsta. Straipsnyje nurodyti teiginiai, kad jis organizavo neteisėtus veiksmus, kad byla būtų perduota į teismą, neatitinka tikrovės. Teiginiai susiję su ikiteisminio tyrimo pradėjimu, perdavimu teismui, kad jis tai darė piktnaudžiaudamas tarnyba, pažeidžia nukentėjusiojo garbę ir orumą, jie yra visiškai neteisingi.

Viename iš ikiteisminių tyrimų teismas priėmė sprendimą nušalinti prokurorą J. L.. Generalinėje prokuratūroje buvo gauta nutartis dėl nušalinimo, buvo gauta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, šio ikiteisminio tyrimo medžiagos nukentėjęs savo kabinete neturėjo ilgiau nei kelias valandas. Gavus baudžiamąją bylą su nutartimi nušalinti prokurorą J. L., buvo atliekami techninio pobūdžio darbai, byla buvo tvarkoma, siuvama, numeruojama, daromi apyrašai, tam, kad tą bylą būtų galima perduoti organizuoti kitos apygardos prokuratūrai. Tos bylos neturėjo stalčiuje, o sprendimas nušalinti prokurorą J. L. buvo priimtas iš karto, kai buvo gauta teismo nutartis. Nukentėjęs nežino tokių proceso veiksmų, kuriuos prokuroras J. L. po sprendimo jį nušalinti, būtų atlikęs toje byloje. Tai, kad prokurorui J. L. buvo perduota bylą sutvarkyti, nėra proceso pažeidimas. Kai buvo priimta teismo nutartis nušalinti prokurorą J. L., jokių pavedimų jam nedavė. Tyrimas nebuvo vilkinamas, nemano, kad jis atliko kažkokius neteisėtus veiksmus. Pagal galimybes ta byla buvo perduota kitai prokuratūrai tada, kai ji buvo sutvarkyta. Tam tikras laiko tarpas, nuo nutarties nušalinti prokurorą J. L. iki fizinio bylos perdavimo Generalinėje prokuratūroje, praėjo. Kiek žino, Generalinėje prokuratūroje byla buvo gauta 2011 m. rugpjūčio mėnesį, o sprendimas, bylą perduoti Panevėžio apygardos prokuratūrai priimtas 2011 m. rugsėjo mėn. Teiginys, kad ta byla ilgą laiką nugulė ant nukentėjusiojo darbinio stalo, neteisingas. Skaitytojai galėjo susidaryti įspūdį, kad nukentėjęs, kaip prokuroras, sąmoningai vilkino bylos perdavimą kitam prokurorui.

Straipsniai pasirodė 2016 m. balandžio ir birželio mėnesiais, tuo metu nukentėjusysis ėjo Generalinės prokuratūros Organizuotų  nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, tačiau nebuvo pasibaigęs atrankos procesas į šio departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, taigi neteisingų faktų viešas paskleidimas spaudoje, internetinėje erdvėje, darė įtaką Generalinės prokuratūros vadovams, kurie priiminėjo sprendimus dėl vykstančios atrankos.  Tuo metu jis atlikinėjo ir prokuroro pareigas, pastebėjo, kad asmenims, nepažinojusiems jo ir perskaičiusiems tokius faktus spaudoje, kilo abejonės dėl jo, kaip prokuroro, reputacijos. Nepažįstamų asmenų akyse jo, kaip prokuroro, reputacija sumenko. Dėl tokių neatsakingų žurnalisto veiksmų jam buvo padaryta pakankamai didelė žala. A. L. veiksmų nenorėtų vertinti kaip tam tikros klaidos. Mano, kad veiksmai buvo daromi tyčia, sąmoningai. Tokiais veiksmais A. L. bandė formuoti tiek Generalinės prokuratūros vadovybės, tiek kitų prokurorų, tiek visos visuomenės neigiamą nuostatą apie nukentėjusįjį, kaip prokurorą. Kalbant apie antrą epizodą, t. y. birželio 21 d. straipsnis, kaip buvo minėta, nors A. K. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą organizavo kiti prokurorai, tačiau straipsnyje dėmesys buvo skiriamas nukentėjusiajam, kaip prokurorui, kuris visai neatliko procesinių veiksmų jo atžvilgiu. Prokurorai, kurie atliko proceso veiksmus, jų atžvilgiu jokios negatyvios informacijos nebuvo paskleista. Visi išgalvoti faktai buvo rašomi apie I. M.. Straipsniu buvo siekiama padaryti žalą jo reputacijai, o ne kitų prokurorų reputacijai. Straipsnių intensyviai padaugėjo, jų padažnėjo tada, kai vyko atranka į vyriausiojo prokuroro pareigas, negatyvios informacijos pateikimą nukentėjęs sieja su atrankos procesu. 2016 m. vasario mėn. pradžioje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas „Lietuvos rytas“ redaktoriaus G. V. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas buvo organizuotas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro, apie tai, kad tyrimas pradėtas redaktoriaus atžvilgiu, viešai informaciją patvirtino I. M.. Tas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus informacijos kriminalinės žvalgybos tyrimo metu, šį tyrimą kontroliavo I. M., į teismą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo G. V. atžvilgiu kreipėsi I. M., tos aplinkybės buvo žinomos tiek A. L., tiek dienraščio „Lietuvos rytas“ redaktoriui. Mano, kad šiuose dviejuose straipsniuose neteisingos informacijos paskleidimas buvo susijęs su nukentėjusiojo pastangomis kandidatuoti ir užimti departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, tiek kaip tam tikras kerštas už jo, kaip prokuroro veiklą, organizuojant departamento tam tikrą veiklą, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus ikiteisminiame tyrime G. V. atžvilgiu.

Šiuo metu nukentėjęs yra tik Generalinės prokuratūros prokuroras. Vertinant visus negatyvius straipsnius apie tam tikrus valstybės pareigūnus, dėmesys, kuris praeitais metais buvo parodytas jam, buvo išskirtinis. Dienraščio pirmame puslapyje tiek skirti dėmesio vienam asmeniui, tai daryti be redaktoriaus žinios, būtų neįmanoma. Mano, kad tai buvo daroma kryptingai. Neteigia, kad G. V. nurodė apie nukentėjusįjį spausdinti klaidingą informaciją, tačiau buvo siekiama spausdinti išimtinai negatyvią informaciją apie jį, kaip prokurorą. Mano, kad tai viso dienraščio pozicija, o ne tik A. L.. Neturi jokių faktų, kad vyriausiasis redaktorius nurodė šmeižti nukentėjusįjį. Teigia, kad neteisingą informaciją paskleidė A. L., bet neigiama informacija apie nukentėjusįjį yra viso dienraščio „Lietuvos rytas“ pozicija.

2011-04-04 buvo paskirtas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiuoju prokuroru, kadencija tęsėsi 5 metus, t. y. iki 2016-04-04. Po to jis buvo paskirtas į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro pareigas. Atranka buvo pradėta 2016 m. sausio mėn., galutinis sprendimas buvo priimtas 2016 m. lapkričio mėn. Straipsnių dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo pakankamai daug. Kiti neigiami straipsniai apie jį buvo surašyti tokia forma ir stiliumi, kad būtų pakankamai problemiška įrodyti, kad tai nėra nuomonė, todėl ir nesikreipė į teismą dėl šmeižto. Vertina, jog praeitais metais dienraštyje „Lietuvos rytas“ apie jį galėjo būti išspausdinta daugiau nei 15 straipsnių, informacija buvo nuolat atkartojama. Daugeliu atveju tuos faktus vertina ne kaip teiginius, bet kaip žurnalisto neigiamą nuomonę apie jį. Jie galėtų būti vertintini kaip tam tikri etikos pažeidimai. Pirmasis negatyvus straipsnis apie jį buvo pateiktas 2016 metų sausio mėnesį. Valstybės institucijos gavo šmeižikišką anoniminį pranešimą, dėl to fakto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jį atliko Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos pareigūnai. Kiek žino, ikiteisminį tyrimą sustabdė nenustatę asmens. Pirmasis A. L. straipsnis apie jį buvo parašytas remiantis tuo anoniminiu pranešimus. Tame straipsnyje išdėstytus tam tikrus teiginius kaltinamieji galėtų interpretuoti kaip tam tikrą nuomonę. Straipsniai buvo rašomi ne apie jį, kaip privatų asmenį, bet apie jį, kaip prokurorą. Visuomenės interesas, kad ta informacija, kuri paskleidžiama viešai apie asmens darbinę veiklą, būtų ištirta, būtų atliktas ikiteisminis tyrimas. Mano, kad tokie ikiteisminiai tyrimai turėtų būti pradedami prokuroro reikalavimu. Mano, kad prokuratūros interesas išsiaiškinti, ar tokia paskleista informacija yra teisinga. Prokuratūra turėtų pradėti ikiteisminį tyrimą arba tarnybinį patikrinimą. Informacija apie prokuroro galimą kyšininkavimą nieko bendro neturi su juo, kaip privačiu asmeniu. Mano, kad būtų neteisinga, jei jis dėl savo darbinės veiklos bandytų visą tai įrodinėti privataus kaltinimo tvarka. Mano, kad tokie tyrimai turi visuomeninę reikšmę. Tyrimas, prasidėjęs dėl šmeižimo, gali pasibaigti tyrimu dėl piktnaudžiavimu tarnyba  ar kyšininkavimo.

Nežino, ar kaltinamasis A. K. buvo marinamas badu. Kiek žino, A. K. buvo suimtas iki 2011 metų, kai nukentėjusysis Generalinėje prokuratūroje dar  nedirbo, taigi jokio ryšio su jo sulaikymu neturėjo. Jokių procesinių galių, kad su A. K. būtų atliekami kokie nors veiksmai, neturėjo. A. L. straipsnis sukonstruotas labai protingai. Tie faktai, kurie galėtų būti priskiriami man, visur minima nukentėjusiojo pavardė. Tų veiksmų, kurių nukentėjęs neatliko, visu yra rašoma žodis „prokurorai“, bet jei straipsnis  pradedamas pavarde I. M., baigiamas pavarde I. M., įdedama I. M. nuotrauka, tai vertinant visą straipsnį susidaro įspūdis, kad visi veiksmai buvo atlikti prokuroro I. M.. Reikėtų vertinti viso straipsnio turinį, o ne paėmus vieną sakinį iš konteksto. Po nukentėjusiojo nuotrauka buvo parašyta, kad prokuroras I. M. piktnaudžiauja tarnyba, prokuroras I. M. kankina žmones. Žiūrint į kontekstą, asmenys perskaitę tokius teiginius, jie sieja tai su nukentėjusiojo vardu, pavarde ir jo užimamomis pareigomis. Akivaizdu, kad buvo norima visą straipsnyje pateiktą negatyvią informaciją susieti su nukentėjusiuoju. Teigia, kad skaitydamas šį straipsnį supranta, kad teiginys „prokurorai“ yra priskirtas nukentėjusiajam. Žurnalistas A. L., vadovaudamasis etikos principais, privalo teiginius rašyti aiškiai, suprantamai, kad nebūtų jokių dviprasmybių. Jo pareiga pateikti teisingą ir tikslią informaciją. Pagal Žurnalistų etikos kodeksą, žurnalistas turi išklausyti ir antrą pusę. Dėl informacijos, kuri buvo pateikta balandžio 2 d. ir birželio 21 d. publikacijose, A. L. nei į nukentėjusįjį kaip prokurorą, nei į Generalinę prokuratūrą nesikreipė. Tai patvirtina, kad A. L., teikdamas informaciją apie jį, nesiekė pateikti teisingus faktus, o siekė pateikti neteisingą informacija apie nukentėjusįjį. Informacijos pateikimas remiantis tik vieno šaltinio informacija, pažeidžia tam tikrus etikos kodeksus. Žurnalistas, rašydamas apie prokurorą, nenurodo jo pavardės, tai rodo siekį išvengti tam tikros atsakomybės už neteisingos informacijos paskleidimą. Dviprasmybės yra nutylėjimas informacijos, t. y. neįvardijant prokuroro vardo ir pavardės, bet pavardę minint pastraipoje prieš ir po, sudaro akivaizdžią prielaidą manyti, kad į minimų prokurorų kategoriją papuola ir nukentėjęs. Straipsnio pabaigoje minimas prokuroras P., kuris pradėjo ikiteisminį tyrimą, apylinkės prokurorai, kurie perdavė bylą į teismą, taip pat prokuroras J. L.. Jei kalbant apie marinimą badu, tai nei P., nei prokurorai, kurie atidavė bylą į teismą, nieko bendro su marinimu badu neturi. Jei buvo pavartotas žodis prokurorai, tai vienas iš jų galėjo būti J. L., o kitas prokuroras, kuris minimas straipsnyje, t. y. M.. Iš konteksto suprantama, kad prokuroras V. nieko bendro neturi su įvykiais, kurie klostėsi iki 2011 m., jis atliko labai konkretų veiksmą.

Buvo rašomi skundai dėl ikiteisminį tyrimą atlikusio J. L.. Ar buvo rašomi skundai dėl nukentėjusiojo, patvirtinti negali, nes nenagrinėja skundų, kurie rašomi dėl jo paties. Mano, kad piktnaudžiavimas tarnyba yra nusikalstama veiklą, už kurią pareigūnai traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Jis kreipėsi, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes tokių veikų ištyrimas turi visuomeninę reikšmę. Kreipėsi kaip nukentėjęs asmuo. Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi į generalinį prokurorą, o ne į savo pažįstamą prokurorą, kreipiausi į generalinį prokurorą, kuris gali objektyviai įvertinti, kas gali jo skundą ar prašymą nagrinėti. Generalinis prokuroras pavedė jo skundą nagrinėti kito departamento prokurorui, su kuriuo nukentėjusiojo nesieja jokie asmeniniai santykiai..

A. K. rašytų skundų nuo 2011 m. iki 2016 m. buvo daug, visų skundų turinys buvo panašus, susijęs su tuo, kad prokuroras J. L. atlieka visą eilę neteisėtų veiksmų. Skundų dėl savęs pagal nustatytą tvarką nukentėjęs negauna ir nemato. BPK nenumato pareigos informuoti proceso dalyvius, kokia institucija, koks pareigūnas atlieka ikiteisminį tyrimą. Proceso dalyviai informuojami apie tuos sprendimus, kuriuos numato BPK. Pareiškėjas neturi būti informuotas apie ikiteisminį tyrimą atliekantį prokurorą ar instituciją. Prokuroras J. L. žodžiu informavo, kad įtariamasis A. K. nepagarbiai elgėsi teisėjos atžvilgiu. Kaip ta informacija tapo dokumentu, ar tai buvo teismo posėdžio protokolas, ar teismo nutartis, ar pranešimas, ar J. L. tarnybinis pranešimas, nežino, nes sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priėmė prokuroras P.. P. negalėjo priimti sprendimo neturėdamas rašytinės informacijos. P. pavaldus jam administracine tvarka, bet nepavaldus procesine tvarka. Nukentėjęs P. nėra aukštesnysis prokuroras, jie abu yra aukštesnieji prokurorai eiliniams departamento prokurorams. P. ėjo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. Įstatymas nukentėjusiajam nesuteikia teisės naikinti P. sprendimų, duoti rašytinius nurodymus P., nes pagal įstatymą jie yra to paties lygmens prokurorai. P. pavedė ikiteisminį tyrimą organizuoti Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorams. Negalėjo pasakyti, iš kur sužinojo, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Turi prokuratūros informacinę sistemą, galėjo pasakyti kažkas iš departamento prokurorų, galėjo pasakyti pats prokuroras J. L.. Faktas tas, kad Generalinės prokuratūros kompetencijos nuostatai leidžia Generalinės prokuratūros departamento vyriausiajam prokurorui patikrinti bet kokio Lietuvoje atliekamo ikiteisminio tyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Jie neturi privalomai gauti skundą ar pareiškimą. Prokuroras savo iniciatyva gali tikrinti bet kokio priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Generalinėje prokuratūroje mūsų departamente A. K. buvo įtariamasis, kaltinamasis, tai buvo tas asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai jau buvo atliekami. Mano, kad yra visiškai teisinga ir protinga turėti visą informaciją apie ikiteisminius tyrimus, kurie atliekami to asmens atžvilgiu. Yra normalu ir natūralu pasidomėti ikiteisminiu tyrimu, kuris yra inicijuotas Generalinės prokuratūros prokuroro. Nukentėjusysis susipažino tik su galutiniu sprendimu, neperžiūrėjo viso ikiteisminio tyrimo. Tuo metu norėjosi nešališkos nuomonės, kadangi P. sprendimas buvo pradėti ikiteisminį tyrimą, kito prokuroro sprendimas buvo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pagal kompetenciją tokių nusikalstamų veikų tyrimas priklauso ne jų departamentui, todėl buvo nuspręsta perduoti kitam departamentui, t. y. Generalinė prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui. Generalinės prokuratūros departamento vyriausiasis prokuroras ir jo pavaduotojas yra aukštesnieji prokurorai visiems likusiems, šie prokurorai sprendžia, ar racionalumo, protingumo, praktikos formavimo prasme yra tikslinga patiems nagrinėti skundus/pareiškimus ar juos yra pagrįsta perduoti nagrinėti teritorinėms prokuratūroms. Kiekvienu atveju tai sprendžiama individualiai. Buvo priimtas sprendimas atiduoti gretimam departamentui. A. K. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas galėjo būti atliekamas apylinkės prokuratūros prokuratūroje, eiliniame policijos komisariate, bet kažkodėl ikiteisminį tyrimą atliko J. L.. Kiekvienu individuliu atvejus sprendžiama individualiai, tai lemia veikos reikšmingumas, žmogaus reikšmingumas, praktikos formavimas, tyrimo sudėtingumas. Tyrimas A. K. atžvilgiu buvo pradėtas iki 2011 metų, tuo metu departamentui vadovavo A. K..

Neneigia, kad bylos medžiagą dėl teisėjos įžeidimo išreikalavo jis. Nepagarba teismui nėra tas BK straipsnis, kuris priskirtas jo departamento kompetencijai. Atvejai, kai viešame teismo posėdyje yra įžeidžiami teisėjai, vienetiniai. Viešame teismo posėdyje įžeistas teismas, tokių atvejų per metus pasitaiko vienas ar du. Atsižvelgiant į tai, kad tai retas atvejis, kad departamento prokuroras girdėjo įžeidimo faktą, tai nulėmė, kad buvo nuspręsta mūsų departamente reaguoti į tai nedelsiant. Jei gaunama informacija, tai yra akivaizdus pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, nėra pagrindo pavesti kitam prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą. Nereaguoti į nutartį ir nepradėti ikiteisminio tyrimo, nebuvo pagrindo.

Ikiteisminis tyrimas, nuo kurio prokuroras J. L. buvo nušalintas, 2011 m. rugsėjo mėn. buvo perduotas Panevėžio apygardos prokuratūrai. A. K. buvo paaiškinta, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas Panevėžio apygardos prokuratūroje, jei jis turi kažkokių skundų, jis gali kreiptis į Panevėžio apygardos prokuratūrą. Prokuroras buvo nušalintas birželio mėn., rugpjūčio mėn. baudžiamoji byla buvo gauta Generalinėje prokuratūroje, rugsėjo mėn. byla buvo perduota Panevėžio apygardos prokuratūrai.

2012 metų sausio mėn. ikiteisminis tyrimas jau buvo perduotas Panevėžio apygardos prokuratūrai, jei yra skundžiami šios prokuratūros veiksmai ar veiksmai, kurie yra susiję su tuo ikiteisminiu tyrimu, tai tuos skundus nagrinėja Panevėžio apygardos prokuratūra. 2012 m. sausio mėnesį kaltinti jį, kad toje byloje niekas nedaroma, kai byla jau yra ne Generalinėje prokuratūroje, nėra jokio tikslo. BPK nenumato pareigos kaltinamajam pranešinėti apie prokuroro pasikeitimą, apie ikiteisminio tyrimo vietos pasikeitimą. Proceso dalyviui pranešama apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą arba atsisakymą jį pradėti. Jei proceso dalyvis mato, kad pažeidinėjamos jo teisės, jis turi galimybę rašyti skundą prokuratūrai. Kai kaltinamasis kreipėsi su prašymu, tai I. M. atsakė, kad byla yra Panevėžio apygardos prokuratūroje. kitas prokuroras I. M. sprendimu buvo paskirtas 2011 m. rugsėjo mėn., bet jo sprendimas buvo pavesti organizuoti kitai prokuratūrai, o ne kitam prokurorui. Kai byla J. L. buvo sutvarkyta, kad galėtų būti perduota iš vienos teritorijos į kitą, tai natūralu, kad tam reikėjo laiko, nes byla buvo daugiau nei 10 tomų. Rugpjūčio mėn. buvo atliekami techninio pobūdžio darbai.

Prokurorų Etikos komisija nagrinėja skundus, jei piliečiai kreipiasi su pareiškimu. Tokio skundo nagrinėjimas iš karto perduodamas Etikos komisijai. Nukentėjusysis nebuvo kviečiamas į Etikos komisiją, bet ar Etikos komisija buvo gavusi skundą, to pasakyti negali. 2016 m. sausio mėnesį pateikė dokumentus dalyvauti konkurse dėl vyriausiojo prokuroro pareigų. Į Administracinį teismą nukentėjusysis kreipėsi 2 kartus. Kreipėsi 2016 metų gruodžio paskutinėmis dienomis arba 2017 m. sausio pirmomis dienomis, kitas skundas buvo 2016 m. viduryje (t. 7, b. l. 185-194).

2017-05-24 teismo posėdyje nukentėjusysis I. M. paaiškino, kad pavesti organizuoti ikiteisminį tyrimą byloje, kurios prokuratūra neturi, klausimas keblus. Formaliai tai galėtų daryti, bet iš kitos pusės būtų problematiška pavesti prokurorui organizuoti ikiteisminį tyrimą, tačiau neperduoti jam bylos. Mano, kad bylą pavesti organizuoti konkrečiam prokurorui galima tada, kai jam fiziškai perduodama ir pati baudžiamoji byla. Kol baudžiamoji byla nebuvo gauta prokuratūroje, tol nuolatinis būsimas prokuroras, organizuosiantis tyrimą, nebuvo paskirtas. 2011 m. birželio  mėnesio teismo lydraštyje yra I. M. rezoliucija prokurorui J. L., kad gavus iš teismo bylą, ją pateiktų nukentėjusiajam, tai padarytų tam, kad būtų priimtas sprendimas, ką su ta byla toliau daryti, kam pavesti atlikti tyrimą, t. y. ar kitai prokuratūrai, ar kitam prokurorui. Kadangi teismo posėdis be prokuroro negali vykti, buvo pavesta tai atlikti prokurorei N. F.. Laikotarpyje nuo J. L. nušalinimo iki 2011 m. rugsėjo mėnesio, t. y. iki baudžiamosios bylos perdavimo Panevėžio apygardos prokuratūrai, teismo posėdžiuose dalyvavo prokurorė N. F..

Fiziškai bylą nukentėjęs gavo 2011 m. rugsėjo mėnesį, kad įsitikintų, ką perduoda, byla vienos ar dviejų dienų laikotarpyje galėjo būti pas I. M.. Byla prokuratūroje buvo gauta 2011 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tai 1-2 savaičių laikotarpiu J. L. tvarkė bylą, kad ją būtų galima išsiųsti į Panevėžio apygardos prokuratūrą. Nors prokurorė N. F. buvo paskirta, tačiau ji negalėjo atlikti techninio darbo, už kurį buvo atsakingas J. L.. Buvo priimtas teismo sprendimas nušalinti prokurorą J. L.. Atidavimas į kitą prokuratūrą buvo todėl, kad tyrimas kitoje prokuratūroje būtų nešališkesnis, nei tyrimą atlikti toje pačioje prokuratūroje. Taigi, vadovavosi nešališkumo principu. Nusikalstamos veikos buvo labiau susijusios su Panevėžio apygardos teritorija. Pavesti nuolatinai organizuoti ikiteisminį tyrimą prokurorui ir jam neduoti bylos, tai absurdiška. Kaip jis gali atlikti pareigas neturėdamas konkrečios baudžiamosios bylos. Mano, kaip aukštesniam prokurorui, pavesti organizuoti ikiteisminį tyrimą jo nemačius, būtų pernelyg skubotas sprendimas (T. 11, b. l. 26-27).

2018-04-18 teismo posėdyje nukentėjusysis I. M. paaiškino, kad vadovaujantis BPK 256 str. pasinaudojo nukentėjusiojo teise pateikti naują kaltinimą.  Aplinkybės susijusios su tais teiginiais, kurie publikacijose buvo pateikti. Praplėstos kaltinimo ribos. Nurodyti teiginiai, kurie, jo manymu, yra neteisingi ir jį šmeižia, daro moralinę žalą.  Ar aplinkybės teisingos, vertins teismas. Tai nėra bendro pobūdžio frazės, o konkretūs teiginiai. Nėra citatos iš publikacijų, bet jos labai aiškios. Atsimena, kad kėlė A. L. baudžiamąją bylą gal 1993 metais dėl ikiteisminio tyrimo duomenų pagarsinimo. Tuo metu, kaip tardytojas, iškėlė bylą. Apie nukentėjusįjį prasidėjo neigiami straipsniai „Lietuvos ryte“ 1-2 puslapyje. Tuo metu tai buvo populiarus dienraštis. Generalinė prokuratūra. išreikalavo bylą ir nutraukė. Prieš tai nukentėjęs buvau iškviestas į generalinės prokuratūros kolegijos posėdį. Nenorėdami konflikto, prokuratūra priėmė sprendimą atiduoti bylą kitam prokurorui ir nutraukė. A. L. bylą nutraukė vėliau, o pareigūnams, kurie atskleidė A. L. ikiteisminio tyrimo medžiagą, tęsė. A. L. atskleidė informaciją apie įtariamą žudiką. Vyko aktyvi jo paieška. A. L. skambinote, norėjo I. M., norėjo patikslinti aplinkybes. I. M. jam sakė, kad jeigu A. L. tai paskelbs, pakenks ikiteisminiam tyrimui, įtariamasis pasislėps. A. L. atsakė, kad jam nusispjauti ant jų tikslų. Informacija buvos paskelbta šeštadienio numeryje, įtariamasis perskaitęs, kad yra paieškomas, pasislėpė ir nuo 1993 metų nesurastas.

Yra teisinė galimybė kreiptis ir dėl kitų žurnalistų. Jie yra betarpiškai susiję su „Lietuvos ryto“ dienraščiu. Mano, kad tai dar padarys. Nukentėjusiojo sprendimas kreiptis pradėti ikiteisminį tyrimą A. L. atžvilgiu buvo susijęs su tuo straipsniu ir neteisingos informacijos gausa apie nukentėjusįjį. Jeigu pažiūrėti, kiek 2016-2017 metais A. L. parašėte kritinių straipsnių apie nukentėjusįjį ir kiek parašė kiti žurnalistai, akivaizdžiai A. L. dešimtimis kartų lenkia kitus žurnalistus. Jų straipsnius kartais būtų galima vertinti, kaip nuomonę, A. L. straipsniuose yra labai daug neigiamos nuomonės. Puikiai supranta, kad negali kreiptis į teismą su prašymu dėl garbės ir orumo įžeidimo, jeigu tai nėra teiginys, o kategoriška nuomonė. A. L. prisidengdamas tuo, kad daugeliu atveju bando pateikti ne kaip teiginį, o kaip nuomonę, siekia išvengti civilinės ar baudžiamosios atsakomybės. I. M., kaip nukentėjusiajam sunku ginti savo teises, kai skelbiama neteisinga nuomonė. Dėl straipsnių gausos, daug neigiamos informacijos, rado daug neigiamų teiginių, kurie, mano, kad, daro jam žalą, todėl iniciavo šio ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Nukentėjęs kreipėsi dėl tų faktų, dėl kurių kreipėsi ir dar turiu galimybes ir tomis galimybėmis pasinaudos kreiptis į teismą civiline ar baudžiamąją tvarka. Nukentėjęs tiesiog naudojasi savo teisėmis ir pateikia prašymą pradėti tyrimą dėl tų faktų, dėl kurių prašo. Kitus faktus, nuomones, neteisėtus padarytus žiniasklaidos veiksmus ginsi kitomis priemonėmis.

Šis klausimas, kodėl buvo išreikalauta A. K. bylą, jau ne kartą buvo užduotas teisme. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus. Šis ikiteisminis tyrimas buvo taip pats susijęs su prokuroro L. atliktais kitais ikiteisminiais tyrimais ir jų departamente egzistavo tokia praktiką, kad tie ikiteisminiai tyrimai, kurie pradėti mūsų departamente, jų galutiniai rezultatai prokurorams buvo įdomūs. Gavus informaciją, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, priimtas sprendimas įvertinti priimtą sprendimą. Tai buvo svarbu ne tik šiam atvejui, bet ir praktikai. Pasinaudojęs teise įvertinti sprendimą, išreikalavo medžiagą ir nutarė, kad įvertintų Baudžiamojo persekiojimo departamentas. Dėl išteisiamojo nuosprendžio Vilniaus apygardos teisme, dalyvavo prokuroras, sprendimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą priėmė baudžiamojo persekiojimo departamentas. Procese betarpiškai dalyvavo keli prokurorai, todėl nematė reikalo įsitraukti į tą procesą. Tie ikiteisminiai tyrimai, kurie inicijuojami Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorų, jų baigtis prokurorams yra svarbi ir reikšminga. Prokurorams suteikta tokia teisė ir pareiga kontroliuoti kitų žemesnių prokurorų priimtus sprendimus. Prokurorai pasinaudodami šia teise, jeigu tam yra pagrindas, vertina tų prokurorų veiksmų teisėtumą. Jų departamentas toje byloje nepalaikė kaltinimo todėl, kad Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorų skaičius yra baigtinis ir negali palaikyti visų kaltinimų visuose teismuose. Jie renkasi, jei mano, kad reikia patikrinti priimto procesinio sprendimo teisėtumą tuos atvejus, kurie, jų nuomone, reikšmingi ir svarbūs. Byla buvo išreikalauta, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Prokurorų kompetenciją reglamentuoja keli teisės aktai, prokuratūros įstatymas, baudžiamojo proceso kodeksas ir Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatai, taip pat kiekvieno prokuratūros padalinio veiklą reglamentuojantys nuostatai. Prokurorų kompetencijos nuostatai, kurie patvirtinti Generalinio prokuroro įsakymu. Generalinės prokuratūros ONKD nuostatai taip pat patvirtinti Generalinio prokuroro ir numatyta teisė departamento vyriausiajam prokurorui įvertinti bet kurio kito prokuroro priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pasinaudojant ta teise ir buvo išreikalauta ši baudžiamoji byla.  

2012-01-12 raštu nukentėjęs atsakė į A. K. skundą, kuriuo jis eilinį kartą skundė prokuroro L. veiksmus, o nukentėjęs iš esmės paaiškino ir atsakė į kai kuriuos skundo reikalavimus. Šitame skunde, į kurį buvo atsakyta, A. K. ne pirmą kartą kėlė tuos pačius klausimus, reikalavimus, todėl tiesiog išaiškino, kad nemaža dalis skundo reikalavimų jau yra išnagrinėta baudžiamojo proceso kodekso tvarka. Ir vienas ko gero iš tokių esminių reikalavimų buvo tas, kad A. K. skundė veiksmus, teigdamas, kad nebuvo informuotas apie tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo perduotas iš prokuroro L. į Panevėžio apygardos prokuratūrą. Nukentėjęs paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas iš tikrųjų buvo perduotas Panevėžio apygardos prokuratūrai 2011 m. rugsėjo mėn. Paaiškino, kad  BPK nenumato prokurorui pareigos informuoti įtariamąjį apie tai, kad ikiteisminis tyrimas iš vieno subjekto pereina kitam. Tiesiog išaiškino BPK nuostatas. Tą patį gali pasakyti ir šiandien, kad BPK nenumato tokio veiksmo,  informuoti įtariamąjį, kas atlieka ikiteisminį tyrimą. Taip pat paaiškino K., kad jo, kaip aukštesniojo prokuroro manymu, nėra pagrindo pradėti tarnybinio patikrinimo L. atžvilgiu, kadangi tie klausimai, kuriuos kėlėte, jau buvo išnagrinėti kitų prokurorų ir teismų, kurie nagrinėjo kaltinamojo skundus. Skundas buvo vertinamas tam tikrais aspektais, kaip kartotinis skundas ir vieną kartą aukštesniam prokurorui išnagrinėjus skundą, antrą kartą jis nenagrinėjamas.

Tai buvo 2011 metai. Nukentėjęs iki 2011 m. balandžio mėn. dirbo Vilniaus apygardos prokuratūroje. Ikiteisminis tyrimas A. K. atžvilgiu buvo pradėtas 2009 metais. I. M. 2011 metais atėjo į Generalinę prokuratūrą, ikiteisminiai tyrimai jau vyko keletą metų. Tuo metu tų ikiteisminių tyrimo jo atžvilgiu vyko ne vienas ir ne du. Kai kurie ikiteisminiai tyrimai jau buvo teisme. Kai kurie dar buvo ikiteisminio tyrimo stadijoje. 2011 m. balandžio mėn. atėjo į Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, o kaip tik tuo metu balandžio ar gegužės mėn. A. K. per teismą pradėjo procesą dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo šį skundą dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Ten iškeliamas klausimas dėl prokuroro L. nušalinimo. Birželio mėn. ikiteisminio tyrimo teisėja sprendė tą klausimą. Priimtas vienoks ar kitoks sprendimas dėl A. K. prašymo. Toliau sekė apskundimas Vilniaus apygardos teismui, kuris priėmė galutinį sprendimą, kas susiję su prokuroro šalinimu ir ikiteisminio tyrimo vilkinimo 2011 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje. Kol vyko skundo nagrinėjimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, baudžiamosios bylos neturėjo, nes buvo perduota ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apskundus byla buvo perduota Vilniaus apygardos teismui. Fiziškai ta byla į Generalinę prokuratūrą grįžo, jeigu neklysta, 2011 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje. Rugsėjo mėn. priėmė sprendimą ikiteisminį tyrimą toliau tirti perduoti Panevėžio apygardos prokuratūrai, kadangi įsiteisėjo sprendimas dėl prokuroro L. nušalinimo. Šiais savo paaiškinimais nori patvirtinti, kad spaudoje pateiktos publikacijos, kad byla ilgam laikui nugulė M. stalčiuje, kad tos bylos savo kabinete visiškai nėra turėjęs. Byla visa laiką buvo teisme, nagrinėjant skundus. Kai byla grįžo į Generalinę prokuratūrą, buvo jo nurodymas sutvarkyti raštvedybos reikalavimus ir byla tolesniam ikiteisminio tyrimo atlikimui buvo perduota Panevėžio apygardos prokuratūrai.

Negali tos aplinkybės paminėti, ar tvirtino nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo termino pratęsimo. Jeigu kreipėsi, negalėjau nepratęsti ikiteisminio tyrimo termino, nes teismai tuo metu nagrinėjo skundus dėl vilkinimo, dėl nušalinimo. Teismai išnagrinėjo A. K. dėl vilkinimo ir nebuvo konstatuota, kad tas ikiteisminis tyrimas vilkinamas. Sprendimas buvo kitoks, negu buvo išdėstyta A. K. skunde. Jeigu į I. M. būtų kreiptasi, jis tikriausiai pratęstų ikiteisminį tyrimą

Nurodė, kad turi teorinę galimybę nutraukti kiekvieną ikiteisminį tyrimą, bet reikia kalbėti apie konkretų laikmetį. Tuo metu 2011 m. vasarą teismas pasisakė, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas ir nėra pagrindo nutraukti. Iš esmės prokurorui priimti kitą sprendimą negu priėmė teismas neturi teisinės galimybės. Tai, kad tas tyrimas buvo nutrauktas po 2-3 metų, nežino tiksliai kelintais metais, ko gero, yra skirtumas, kaip kalbama apie ikiteisminio tyrimo vilkinimą toje pačioje byloje. Jeigu teismai tęsia terminus ir nustato konkretų ikiteisminio tyrimo pabaigimo terminą, prokuroras tyrimo nepabaigia per nustatytą terminą. Esant toms aplinkybėms, galima kalbėti apie ikiteisminio tyrimo vilkinimą, bet ne apie 2011 metus, kai byla buvo Generalinėje prokuratūroje. Ta baudžiamoji byla, kurią mini kaltinamasis L. (dėl prokuroro D. žmonos), buvo tiriama Panevėžio prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje. Jis tada buvo aukštesnysis prokuroras ir galėjo tikrinti priimtus sprendimus pagal savo kompetenciją. Tai buvo korupcinė veika, kontroliuojama STT. Priėmė tą sprendimą, kuris galioja, nepanaikintas. Skundas dėl šio sprendimo išnagrinėtas teismuose ir kalbėti apie šį sprendimą, mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo.

Ne kartą teisme A. K. teigė, kad I. M. pažeidinėjo jo teises, bet tuose ikiteisminiuose tyrimuose, kur A. K. buvo įtariamuoju ar kaltinamuoju, nukentėjęs jokių sprendimų nėra priėmęs. Vienintelį sprendimą, kuris priimtas yra organizacinio pobūdžio. Tai yra sprendimas perduoti ikiteisminį tyrimą iš Generalinės prokuratūros, nušalinus prokurorą L., į Panevėžio apygardos prokuratūrą. Jeigu paanalizuoti A. K. skundus, kurie yra baudžiamojoje byloje, tai tuo laikotarpiu, kai tapo Generalinės prokuratūros departamento vadovu, nuo 2011 m. balandžio mėn. iki gruodžio mėn., A. K. I. M. veiksmų neskundė. Skundai prasidėjo tuo metu, kai Generalinėje prokuratūroje nebuvo jokio ikiteisminio tyrimo A. K. atžvilgiu. Teigiama, kad, neva, kerštaudamas atliko kažkokius veiksmus, bet nukentėjusiajam nebuvo pagrindo kerštauti, nebuvo už ką. 2011 metais. K. neskundė jokių I. M. veiksmų, nes jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko. Teiginys, kad jis kerštaudamas atliko kažkokius veiksmus prieš A. K. yra visiška netiesa, nes jokių veiksmų neatliko, nepradėjo ikiteisminių tyrimų, nenurodė kitam prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą ar atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Teismo posėdžio metu ne kartą buvo akcentuojama jo išreikalauta byla. Šioje byloje yra duomenys, kad sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo priėmė kito departamento prokurorai. Tas sprendimas buvo skundžiamas Generaliniam prokurorui, kuris atmetė A. K. skundą. Vėliau sprendimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą kelis kartus buvo skundžiamas teismui, sprendimus priiminėjo teismai. Tas klausimas kokius 4 kartus buvo sprendžiamas kitų institucijų ir kitų prokurorų. Jie priiminėjo sprendimus, tačiau publikacijoje kažkodėl I. M. minimas, kad padarė tuos veiksmus. Ir tai buvo padaryta nukentėjusiojo gero pažįstamo V. atžvilgiu. Publikacijose yra daug akivaizdžiai neteisingų faktų, interpretacijų. Tos nuomonės, kurios neatsispindi nukentėjusiojo prašyme pakeisti kaltinimą, kadangi tai nuomonė. Supranta, kad kaltinamieji negali atsakyti už savo nuomonę. Mano, kad už kategoriškus teiginius dėl jo piktnaudžiavimo, kurie daro nukentėjusiajam žalą, turi atsakyti.

Apklaustas kaip liudytojas teismo posėdyje R. P. paaiškino, kad prisimena, jog pagal darbinį pasiskirstymą tam tikras bylų kuravimas buvo vyriausiojo prokuroro dispozicijoje, kitos bylos buvo liudytojo dispozicijoje. Tuo metu, kai kolegos nebūdavo, jis jį pavaduodavo ir spręsdavo iškilusius teisinius klausimus. Kiek pamena, jam buvo pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, pasirašyta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo, kur buvo išdėstyta situacija apie teisėjos nusišalinimą. Buvo parašyti argumentai, kad teisėja, kuri vykdė teisingumą, buvo įžeista. Ten buvo sakiniai, kuriuos galima traktuoti kaip LR BK 232 str. dispoziciją. Bylos nekuravo, susipažino su kontrolės byla, tačiau tie argumentai, kurie buvo išdėstyti oficialiame dokumente, jį įtikino, kad norint nustatyti, ar taip yra, kaip yra teigiama, yra tikslinga pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas nereiškia, kad tai baigsis kaltinamuoju aktu. Liudytojas užrašė rezoliuciją ir pavedė ikiteisminį tyrimą organizuoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. Daugiau byla nesidomėjo. 2011-06-01 dirbo Generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, vyriausiasis prokuroras tuo metu gal buvo komandiruotėje, o jis tuo metu vykdė jo funkcijas. Vyriausiasis prokuroras dažnai vykdavo į komandiruotes. Tuo metu vyriausias prokuroras buvo I. M..

Jei neklysta, tai bylą jam pateikė prokuroras J. L., nes jis dalyvavo toje byloje, tai buvo jų departamento byla. Yra įprasta praktika, kad nutartis taip atnešama. Praktiškai visas nutartis, kas liečia ikiteisminius tyrimus, padarytas klaidas, liudytojas gaudavo. Tai nebuvo taip, kad buvo vienetinis atvejis, tačiau tokia praktika buvo, nes liudytojas spręsdavo, kur nukreipti, ką daryti, kaip reaguoti. Tai nebuvo vienetinis atvejis, kad jis uždėjo vizą pradėti ikiteisminio tyrimo organizavimą. Priklausomai nuo to, apie kokią veiką pasisakydavo teismas, buvo sprendžiama ar tyrimas bus atliekamas jų departamente, ar bus sprendžiama dėl perdavimo teritorinei prokuratūrai. Pas juos buvo tokia tvarka, kad liudytojas gaudavo visus teismų, susijusius su jų departamento bylomis, sprendimus, kad įvertintų apskundimo galimybę. Būdavo, kad nutartis pateikdavo prokurorai, kad atsiunčia teismas. Jei teismo buveinė Vilniuje, tai atnešdavo prokurorai, jei prokurorai dalyvaudavo teismuose, kurie yra kituose šalies miestuose, tai jiems atsiųsdavo. Kiek prisimena prokuroras J. L. atėjo pas liudytoją. Jei prokuroras, kurio bylos nekuravo atėjo pas jį, tai reiškia, kad vyriausiojo prokuroro nebuvo. Byla, kurią kuravo J. L., buvo ne liudytojo žinioje. Liudytojas daugiau kuravo kriminalines veikas, vyriausiasis prokuroras daugiau korupcines. Pagal tą pasiskirstymą jie ir dirbo, tačiau nereiškia, kad vienas prokuroras yra tik ant korupcinių veikų. Teigė, kad jam įtakos daryti niekas negali, sprendimus priima jis pats. Jam niekas nepavedė priimti sprendimo toje byloje. Mano, kad liudytojo pavardė nesuteikė didesnės reikšmės. Jei jis pavestų pradėti ikiteisminį tyrimą ir domėtųsi eiga, tada būtų įtaka. Generalinis prokuroras irgi paveda atlikti ikiteisminius tyrimus, bet būna, kad prokuroras nutraukia bylą. Nežino, ar Korupcinių nusikaltimų skyrius domėjosi bylos eiga. Tuo metu jam nebuvo žinoma, kad I. M. išsireikalavo bylą. Kiek prisimena, kaip aukštesnysis prokuroras gal ir buvo nagrinėjęs A. K. skundus, nes jo atžvilgiu buvo pradėta daug ikiteisminių tyrimų. Seimo kontrolierius jo neprašė pasiaiškinti, kaip jis atsakinėja į A. K. skundus.

Visi kolegos skaitė tą straipsnį, kuriame buvo rašoma apie I. M. padovanotą 10 000 Eur vertės paveikslą, net ieškojo, kur jis yra, bet jo nerado (t. 11, b. l. 21-22).

Apklaustas kaip liudytojas J. L. teismo posėdyje paaiškino, kad straipsnį apie kerštingus prokurorus yra tekę skaityti, kaip ir daugelį kitų straipsnių apie I. M.. Statistiškai yra daugiau kitų žiniasklaidos priemonių, kurios rašo apie J. L., nei dienraštis „Lietuvos rytas“. Iš konteksto suprato, kad kažkokie įvykiai, kurie minimi straipsnyje, yra susiję su liudytoju. Pats veiksmas, kaip teisėjos įžeidimas, įvyko teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas klausimas dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo. Skundą nagrinėjo teisėja V.. Posėdyje buvo liudytojas, sekretorė, R. A. ir A. K.. Posėdžio pradžioje teisėjai pasiteiravus, ar kas nors turi nušalinimų, A. K. pradėjo šaukti, rėkti ant teisėjos. Teisėją V. visaip išvadino, kad ji yra apsileidusi, nežiūri bylų, kad yra prokuroro J. L. kišenėje, nes ji prieš tai yra sprendusi daugybę skundų. A. K. yra linkęs kelti daugybę klausimų dėl tariamai pažeistų jo teisių, kurių nagrinėjimas pasibaigdavo teismuose. Kadangi prieš tai buvę skundai buvo nepagrįsti, tai ji buvo jų netenkinusi. Teisėja po visų šių riksmų, tono, leksikos, kuri nėra vartotina tarp normalių žmonių, apsiverkė ir sustabdė teismo posėdį. Teismo posėdis nebevyko, nes ji dėl pažeistos psichologinės būsenos kreipėsi į teismo pirmininką, kad galėtų nusišalinti. Smulkmenų ir detalių gali nepaminėti, nes visa tai vyko prieš 5-6 metus. Tą dieną posėdis baigėsi, kitą dieną, kiek pamena, gavo teisėjo V.P. nutartį, kurioje buvo patvirtintas teisėjos V. nusišalinimas ir nutartyje buvo konstatuota, kad teisėja buvo įžeista. Esant tokiai situacijai, kadangi J. L. buvo tokio elgesio liudytojas, apie jam žinomą galimai A. K. padarytą nusikaltimą, jis informavo savo vadovybę.

Nuo 2003 m. iki 2017 m. liudytojas buvo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, jo vadovai buvo I. M. ir R. P.. Jam žinomus duomenis ir nutartį perdavė procesinio sprendimo priėmimui. Mano, kad nutartį gavo į rankas, gali būti, kad nutartis atėjo su lydraščiu. Faktas tas, kad jis ją oficialiai gavo. Gali būti, kad ji atėjo su lydraščiu į prokuratūrą ir buvo nukreipta jam. Visi teisėjos V. veiksmai užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Antroje dienos pusėje posėdis nebevyko, po to buvo gana ilga pertrauka, kol buvo nuspręsta, kas nagrinės bylą. Per tą laiką liudytojas gavo tą nutartį. Ją gavo taip, kaip turėjo gauti prokuroras, kaip konkrečiai neprisimena. Nutartį užregistravo kaip oficialiai gautą dokumentą prokuratūros sistemoje. Nutartį perdavė aukštesniam prokurorui, tuo metu atsakingi buvo I. M. ir R. P.. Galėjo būti, kad jis galėjo tarnybinį pranešimą parašyti, galėjo būti, kad jis nutartį atidavė vienam iš dviejų aukštesniųjų prokurorų. Jis buvau abiem pavaldus. Pagal darbo kompetencijų pasiskirstymą jų departamento prokurorai suskirstyti į du blokus, asmenys, kurie atsakingi už kriminalinius nusikaltimus ir asmenys, kurie atsakingi už korupcinio pobūdžio tyrimų organizavimą. Liudytojas buvo tame bloke, kuris atsakingas už korupcinio pobūdžio nusikaltimus, jam vadovavo I. M., todėl jautėsi labiau pavaldus jam. Tai buvo pirma jo byla, kuri buvo dėl teisėjos įžeidimo. Po to daugiau tokio pobūdžio bylų nebuvo. Prokuratūros darbas yra vykdomas vadovaujantis principu „būtina žinoti“, pas juos nėra priimta klausinėti, kas yra daroma, nei tokių klausimų sulaukti, nes gali būti ne taip suprastas. Šią tvarką žinojo, jos laikėsi. Gautą nutartį liudytojas pateikė I. M. arba R. P.. Įvykiai yra įvykę 2011 m. pavasarį, todėl niuansų nepamena, galiu patvirtinti tik esmę. Greičiausiai nutartį pateikė I. M.. R. P. galėjo nutartį pateikti tuo atveju, jei I. M. nebuvo. Žino, kad pagal nutartį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kadangi jautė, jog jo statusas gali būti panašus į liudytojo, todėl nesidomėjo byla. Mano, kad jam buvo žinoma, jog tyrimas buvo nutrauktas, iš kur tai žinojo, negali pasakyti, kad gal spaudoje skaitė.  Kadangi ėjo į teismą, liudijo, žino, kad byla buvo atnaujinta. Nežino, kada ir koks prokuroras nutraukė šį ikiteisminį tyrimą. Nežino, koks prokuroras ir kokiais motyvais atnaujino ikiteisminį tyrimą. Žino, kad šis ikiteisminis tyrimas pasiekė teismą su kaltinamuoju aktu. Teisme ilgai vyko nagrinėjimas. Vieną kartą liudijo vienam teisėjui, paskui pasikeitus teisėjui liudijo vėl. A. L. straipsnyje skaitė, kad byla buvo išreikalauta į Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentą. Galėjo būti, kad nutartį pateikė R. P.. Buvo tik du žmonės, kuriems galėjo pateikti nutartį. Tiek vienam, tiek kitam buvo pavaldus kaip žemesnysis prokuroras. Įvykis vyko prieš 6 metus, tai nereikšmingas jo darbe įvykis, todėl nepamena. Mano, kad kalba apie šią nutartį su I. M. buvo, nes jis departamento vadovas, jis turi žinoti visus reikalus. Šis prokuroras kontroliavo liudytojo procesinę veiklą. Nutartį pateikė dėl procesinio sprendimo priėmimo. Sprendimo pats nepriėmė, nes suvokė, kad yra liudytojas.

2010 m. pradžioje atidavė ikiteisminį tyrimą, iš kurio buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl poveikio liudytojams, t. y. dėl melagingų parodymų organizavimo. Taigi byla, susijusi su A. K., pas liudytoją buvo ne viena. Tyrimas buvo atskirtas, nes pagal tuometinę teismų praktiką konstatuoti, kad parodymai yra melagingi, buvo reikalingas teisiamojo posėdžio protokolas byloje, kurioje nuosprendis yra įsiteisėjęs. Pirmos instancijos teismas nagrinėjęs A. K. bylą dėl korupcinių veikų yra konstatavęs, kad buvo duoti melagingi parodymai, jie buvo duoti įtakojant A. K.. Šį nuosprendį A. K. buvo apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui. Tas bylinėjimasis truko 5-6 m., jie laukė apeliacinio teismo protokolo, todėl ta byla buvo pas liudytoją iki 2011 m. vasaros, vasaros pabaigoje buvo perduota prokurorei N. F.. Žino, kad paskui byla buvo perduota Panevėžio apygardos prokuratūrai dėl tyrimo organizavimo. Kai buvo nušalintas, tai jokių procesinių veiksmų neatliko. Byla buvo susiūta, liudytojas galėjo duoti pavedimą padaryti apyrašus, susiūti, suformuoti tomus, tokį veiksmą jis turėjo padaryti. Kai buvo priimtas sprendimas liudytoją nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo, tai byla buvo Vilniaus miesto apylinkės teisme pas teisėją G.. Nuo 2011 m. gegužės mėnesio pirmos pusės iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio antros pusės bylos prokuratūroje nebuvo, ji buvo Vilniaus miesto apylinkės teisme.

A. K. pirmoji byla buvo dėl poveikio liudytojams, prokurorės papirkimo. Bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme buvo kreiptasi dėl A. K. daromo poveikio liudytojams. Aukštesnysis prokuroras A. K. liudytojui pavedė organizuoti šį tyrimą. Šis tyrimas dalinosi į dvi dalis, įvykiai buvo 2009 m. spalio mėnesio pradžioje, 2010 m. sausio mėnesio pradžioje byla dėl poveikio liudytojams buvo perduota teisminiam nagrinėjimui, o byla dėl melagingų parodymų organizavimo buvo liudytojo žinioje. Tyrimą atskyrė liudytojas. Ikiteisminiai tyrimai, kuriuos liudytojas atliko ir kuriuose dalyvavo A. K., vienas buvo 2008 m. pabaigoje, į teismą atidavė gruodžio mėnesį, kitas buvo baigtas 2010 m. sausio mėnesio pradžioje. I. M. vyresniuoju prokuroru buvo nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Iki tol vyriausiuoju prokuroru buvo A. K., jo pavaduotoju buvo A. S.. Minimais laikotarpiais iki 2011 m. balandžio 4 d. I. M. neturėjo jokių procesinių galių liudytojo atžvilgiu, jį galėjo kontroliuoti aukštesnysis prokuroras A. K. arba A. S., kurie kontrolės funkcijas šiose bylose ir vykdė. 2011 m. gal birželio mėnesį teisėjas G. liudytoją nušalino nuo ikiteisminio tyrimo. Dėl teiginio, kad byla buvo nugulusi stalčiuose, tai šiam klausimui, kuris priskirtas nagrinėti ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai, yra pateikiama baudžiamosios bylos medžiaga. Ėjo klausimas dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo. Teisėjai buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga. Ji buvo pateikta gerokai anksčiau iki šių įvykių, kadangi A. K. labai aktyviai naudojosi savo teise skųsti visus įmanomus prokuroro sprendimus, taigi byla neišeidavo iš teismų, t. y. byla buvo teismo žinioje. Kai teisėja V. nusišalino, tai patvirtino tuometinis teismo pirmininko pavaduotojas, byla nebuvo greitai grąžinta į prokuratūrą, ji pasiliko teisme. 2011 m. teisėjas priėmė nutartį liudytoją nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo, tuo liudytojo funkcijos čia ir baigėsi. Byla pasiliko Vilniaus miesto apylinkės teisme. Pamena, kad tos bylos atgal ilgai negavo. Prokuratūroje ji galėjo atsirasti vasaros pabaigoje. Liudytojas turėjo padaryti techninį bylos sutvarkymo darbą, pavesti padėjėjui sutvarkyti bylą, padaryti apyrašus, suformuoti tomus. Ši byla neišeidavo iš teismo, nes A. K. labai aktyviai skundė prokuroro veiksmus. 2011-04-21 vyriausiasis  prokuroras buvo I. M., byla buvo liudytojo žinioje, fiziškai ji buvo laikoma liudytojo seife, nes jos didelė apimtis. Kai teisėjas pareikalauja bylos, ji siunčiama visa, o ne dalimis. Kai buvo nušalintas, bylos nepasiėmė, nes klausimas, dėl kurio buvo susirinkę teisme, nebuvo išspręstas. Byla buvo palikta Vilniaus miesto apylinkės teisme, nes teisėja neišsprendė klausimo dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Skundų dėl nutarties, kuria buvo atmestas A. K. skundas dėl pernelyg ilgo tyrimo, kažkokius klausimus sprendė prokurorė N. F.. Tuo metu ji buvo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė. Negali atsakyti, ar šiai prokurorei buvo pavesta spręsti tik tam tikrus klausimus, ar organizuoti tyrimą ir dalyvauti teismo posėdžiuose, nes tai yra aukštesniojo prokuroro kompetencija. Negali atsakyti, kaip byla buvo perduota Panevėžio prokuratūrai, nes tai buvo ne jo sprendimas.

Dalis bylos buvo susiūta ir su apyrašais, dalis bylos buvo aplankuose. Kas parašyta lydraštyje, tiek tomų ir buvo. Kiek buvo suformuota tomų iš dokumentų, kurie buvo segtuvuose, negali atsakyti. Šiuo konkrečiu atveju liudytojas rūpinosi organizaciniu darbu, kad tie segtuvai būtų sutvarkyti, N. F. to nedarė, nes informaciją reikėjo susisteminti ir tinkamai sutvarkyti. 2011 m. liudytojas turėjo apie 50 bylų, buvo daugybė kitų rūpesčių, todėl per miglą pamena organizacinį darbą. Sistemino bylą liudytojas, nes jam tai pavedė aukštesnysis prokuroras, t. y.  I. M. arba R. P.. Tai buvo 2011 m. vasarą, kai jau byla grįžo į Generalinę prokuratūrą. Apyrašus sudaro techninis darbuotojas, po juo pasirašo liudytojas. Pateikus liudytojui J. L. baudžiamąją bylą, gautą iš Molėtų rajono teismo, liudytojas nurodė, kad 1 tomas, apyrašas padarytas 2011 m. rugsėjo 7 d., 11 tomas – 2011 m. rugsėjo 14 d. , 12 tomas – 2011 m. rugsėjo 15 d., 13 tomas – 2011 m. rugsėjo 15 d. , 14 tomas – 2011 m. rugsėjo 15 d.

A. L. liudytojui dėl A. K. bylos nėra skambinęs. Gal apie 2009-2010 m. skambino asmuo, kuris prisistatė A. L. ir teiravosi apie vieną bylą, bet ji neturėjo nieko bendro su A. K.. Liudytojas negali pateikti prašymų, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis pateikia informaciją ir duomenis apie veikas, kurios turi nusikaltimo požymių. Čia nelošia nei simpatijos nei antipatijos, elgėsi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas prokuroras. Jo akyse buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, apie tai informavo savo vadovą, pats procesinių sprendimų nepriiminėjo, nes pagrįstai man, kad gali būti apklaustas kaip liudytojas, todėl bylą atidavė procesinio sprendimo priėmimui.

Dėl frazės, pasijuto marinamas badu, nesikreipė į teismą dėl šmeižimo, nes jam nerūpi. A. K. jau 9 metus bando liudytojo veiksmuose rasti neteisėtumo elementą. Tuose bandymuose jis yra laisvas. Jis rašo visiems, kas gali priimti kokį nors sprendimą, tų skundų yra virš šimto, visų skundų rezultatas yra tas, kad liudytojo veiksmai yra teisėti. Į A. K. žiūri su švelnia pagarba, kaip į žmogų, kuris naudojasi savo teisėmis (t. 11, b. l. 23-28).

Apklaustas kaip liudytojas G. I. teismo posėdyje paaiškino, kad 2011-12-13 lydraštį Nr. 3.2-13239, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pagal pareikalavimą Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiajam prokurorui I. M. siunčia ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00043-11, kurioje tyrimas nutrauktas, medžiagą, yra matęs (t. 10, b. l. 150). Pagal vizas supranta, kad jam buvo vizuota įvertinti sprendimą. Liudytojas pažiūrėjęs į patį įvykį, pasiūlė, kad dėl objektyvumo sprendimą priimti reikėtų perduoti kitam departamentui. Tai lietė procesus, kurie susiję su jų departamento prokurorais. Tuo metu vadovu, t. y. vyriausiuoju departamento prokuroru, turėjo būti I. M.. Atsirinkti pagal laiką, kada medžiagą gavo į rankas, galima pagal vizą žiūrėti, tačiau tą medžiagą gali gauti vėliau, nei parašyta viza. Laikotarpio atsiminti negali, bet gali pasakyti, kad jis nusprendė perduoti medžiagą sprendimui priimti kitam departamentui. Su bylos medžiaga kažkiek susipažino. Negalėjo niekam kitam pateikti pasiūlymo tik savo tiesioginiam vadovui I. M.. Kol I. M. buvo vyriausiuoju prokuroru, jis liudytojui nėra davęs nurodymo priimti kažkokį sprendimą. Visi jo sprendimai priimti paties liudytojo iniciatyva. Viza atitinka esmę, buvo perduota liudytojui įvertinti, o jis išsakė savo nuomonę, kad bylos medžiagą būtų geriau perduoti vertinti kitam departamentui. Pagal jų kompetencijos nuostatus, liudytojas, kaip Generalinės prokuratūros prokuroras, gali atlikti tyrimą LR teritorijoje, esant reikalui gali paimti bet kurią bylą, tačiau tai turėtų būti suderinta su aukštesniaisiais prokurorais. Yra prokuratūros kompetencijos nuostatai, kuriuose tai numatyta. Žinojo, kad A. K. skundžiasi dėl J. L. prokuroro, kuris A. K. atžvilgiu kontroliavo bylą. J. L. atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, nes buvo gauta virš 100 įvairiausių skundų. Žinojo, kad yra toks asmuo kaip A. K., kad jis yra įtariamasis baudžiamojoje byloje, kad jis skundžia jo bylą kuruojantį prokurorą.

Dėl paveikslo paaiškino, kad duodamas parodymus nurodė, jog paveikslo nėra matęs, apie tai sužinojo paskaitęs straipsnį. Nėra buvę, kad tokie dalykai kabėtų ant sienos pas I. M. kabinete. Nuėjo į I. M. kabinetą pažiūrėti, ar vinių žymių nėra ant sienos, bet nerado. Ką padarysi, kartais žiniasklaida rašo įvairius dalykus (t. 11, b. l. 51-52).

Apklaustas kaip liudytojas S. S. teismo posėdyje paaiškino, kad 2011 m. pabaigoje buvo Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras. I. M. tuo metu buvo Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras. Su I. M. santykiai kolegiški, gerais draugais niekada nebuvo. Vienu metu liudytojui aukštesnysis prokuroras buvo V., paskui R., liudytojui aukštesni buvo generalinis prokuroras arba generalinio prokuroro pavaduotojas, kitų aukštesnių prokurorų neturėjo. I. M. liudytojui aukštesniuoju prokuroru niekada nebuvo. Liudytojas nurodė, kad viza ant 2011-12-13 lydraščio Nr. 3.2-13239, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pagal pareikalavimą Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiajam prokurorui I. M. siunčia ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00043-11, kurioje tyrimas nutrauktas, medžiagą (t.10, b. l. 150), yra liudytojo 2012-02-03 nutarimas panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-00043-11 (t. 8, b. l. 1922), yra jo priimtas. Praktika Generalinėje prokuratūroje buvo dvejopa. Dokumentai iš skirtingų padalinių keliaudavo per aukštesnįjį prokurorą, t. y. generalinį prokurorą arba jo pavaduotoją. Išskyrus išimtis, kai būdavo aiški kompetencija. Pavyzdžiui, jei gaudavo bylą, susijusią su narkotikais, ji automatiškai būdavo perduodama Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui. Liudytojas mato I. M. vizą jam. Tokiais atvejais dokumentai vaikščiojo tiesiogiai. O visos medžiagos, pačių aplinkybių nepamena. Kiek pamena, buvo atvejis, kai A. K. posėdžio metu sugebėjo teisėją V. išvesti iš pusiausvyros, ji posėdžio metu apsiverkė. Pagal lydraštį mato, kad medžiaga buvo adresuota tiesiogiai departamentui, viskas vyko per raštinę. Reikia žiūrėti įrašus dokumentų tvarkymo sistemoje, t. y. kada buvo gauta, kada buvo adresuota.  Gavęs tą medžiagą, liudytojas perdavė M. pateikti išvadą/nuomonę. Nutarimas yra liudytojo. Paprastai praktika būdavo tokia, kad nutarimus ruošdavau arba pats, priklausomai nuo darbo krūvio, arba nukreipdavo padėjėjui. M. turėjo paruošti rašytinę išvadą, informuoti žodžiu, arba paruošti projektą. Kaip buvo, nepamenu. Fiziškai byla eina per raštinę.

Jokių I. M. prašymų ar nurodymų nei šiuo atveju nei apskritai nėra buvę, nes tai prieštarauja įstatymui. Tokią medžiagą gauna iš raštinės. Nebūdavo jokių išankstinių pasitarimų, kad kažkas kažką siųs. Liudytojas skaitė gautą medžiagą. Buvo ne viena medžiaga, kur figūravo A. K., ką gaudavo, perskaitydavo, bet šio konkretaus atvejo nepamena. Gali būti, kad jo skyrius buvo gavęs A. K. prašymų dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo. Visi liudytojo argumentai išdėstyti procesiniame dokumente, t. y. nutarime. Policijoje liudytojas buvo apklaustas, tyrėja rodė kažkokius straipsnius apie brangų paveikslą. Liudytojas pas I. M. kabinete ne kartą yra buvęs, bet ten jokio paveikslo nebuvo ir nemano, kad galėjo būti.

Liudytojas nežino, kad apylinkės prokuratūra atliko tyrimą. Jie įvertino skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, į apylinkės ar apygardos prokuratūrų darbą jie nesikiša. Nutarimas atnaujinti tyrimą buvo liudytojo iniciatyva, jo procesiniu sprendimu. Negali pasakyti, ar buvo nukentėjusiosios, t. y. teisėjos V., skundas. Jei aukštesnysis prokuroras mato, kad sprendimas priimtas neteisėtai, privalo priimti sprendimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą, Bylos medžiagą liudytojas gavo per raštinę. Matė, kieno viza buvo. Liudytojas bylos nereikalavo (t. 11, b. l. 52-54).

Apklaustas kaip liudytojas A. V. teismo posėdyje paaiškino, kad jis turėjo tik vieną pareiškimą/skundą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalisto A. L. straipsnio. Pareiškėjas buvo I. M., t. y. kolega iš kito departamento. Prokuratūroje yra nustatyta pareiškimų apie nusikaltimus nagrinėjimo tvarka, pagal tą tvarką pareiškėjas pateikė prašymą. Jis registruojamas raštinėje, o po to nukreipiamas administracijai, t. y. Generalinės prokuratūros vadovybei, o vadovybė skirsto departamentams, o departamento vadovybė skirsto konkrečiam prokurorui. Šiuo atveju I. M. pareiškimas turėjo būti registruotas, uždėtas antspaudas, turėjo būti vadovo rezoliucija, kam nagrinėti, nes liudytojas pas negali pasiimti nagrinėti bet kurio pareiškimo, tada priimamas procesinis sprendimas pradėti arba atsisakyti pradėti tyrimą. Nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą, surašė prokuroro reikalavimą ir perdavė vadovybei spręsti, kuri teritorinė prokuratūra turi atlikti ikiteisminį tyrimą. 2016 m. balandžio mėnesį vyriausias prokuroras buvo S. S., jei dar nebuvo išėjęs iš darbo,  pavaduotoju turėjo būti V. arba B.. Kalba apie Baudžiamojo persekiojimo departamentą. Jie nepavadūs Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiam prokurorui, Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras yra pavaldus tik generaliniam prokurorui. Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas turi vyriausiąjį prokurorą, savo pavaduotojus ir eilinius prokurorus. Pagal pareigas jie yra lygiaverčiai su Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorais.

Kažkur žiniasklaidoje girdėjo apie teisėjos V. įžeidimą, bet šios bylos nenagrinėjo. Skaitė tą straipsnį, kur I. M. buvo pridėjęs prie pareiškimo. Teko skaityti straipsnį, kur buvo minima liudytojo pavardė, nes jį apklausinėjo kaip liudytoją. Kiek pamena, tyrimas buvo organizuojamas Panevėžyje, tai tikriausiai apklausai buvo atskiras pavedimas. Su I. M. santykiai kolegiški. Pasisveikina, bet šeimomis ar po darbo nebendrauja. I. M. nėra tarp tų žmonių, kuriuos liudytojas laiko draugais.

Gali būti, kad tikrino bylą dėl teisėjos įžeidimo, reikia žiūrėti į dokumentus. Kadangi jo specializacija yra įžeidimų nagrinėjimas, daug bylų skaito, bet  kažką yra matęs apie V.bylą. 2011-12-13 lydraščio Nr. 3.2-13239, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pagal pareikalavimą Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiajam prokurorui I. M. siunčia ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00043-11, kurioje tyrimas nutrauktas, medžiagą (t.10, b. l. 150), liudytojas nėra matęs. Jeigu būtų adresuota liudytojui, tai būtų jo pavardė. Nepamena, kad ruoštų 2012-02-03 nutarimo panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 8, b. l. 19-22) projektą. Liudytojas pagal A. K. skundą yra atsisakęs pradėti ikiteisminį tyrimą dėl J. L. veiksmų. Tai buvo labai seniai. Rinktinės g. 5A, Vilniuje, pas A. K., kai jis buvo vyriausias prokuroras, liudytojas buvo vieną kartą, pas I. M. irgi kartą buvo užėjęs, bet nekreipė dėmesio, ar ten buvo kažkoks paveikslas. Departamentai turi skirtingas sritis, mažai bendradarbiauja.

27 m. dirba prokuratūroje, bet nei vienas vyriausias prokuroras jo neprašė priimti jokio procesinio sprendimo. Tas, kas yra darbine tvarka nustatyta, tą ir sprendžia. Be to, liudytojas niekada nebuvo pavaldus I. M.. Buvo skundas, kadangi buvo skundžiami Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro veiksmai, Generalinėje prokuratūroje buvo tokia praktika, jei prašoma inicijuoti tyrimą Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui, tai sprendžia Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas ir atvirkščiai. Liudytojui ta tvarka buvo perduotas pareiškimas nagrinėti skundą. Kiek susipažino su medžiaga, nematė pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, kiek žino, tas procesinis sprendimas buvo skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tai vyko gana seniai, kokie 2011-2012 m., į A. K. bylą jau vaikščiojo prokurorė O. R.. Kada J. L. nušalino nuo to proceso, nežino. Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras ar jo pavaduotojas galėjo panaikinti liudytojo atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą. Pagal kompetencijos nuostatus Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras liudytojo sprendimo, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą negalėjo panaikinti, galėjo kreiptis į generalinį prokurorą ar jo pavaduotoją, kad inicijuotų. Prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik generalinis prokuroras, o pagal teismų praktiką atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali net policijos pareigūnas. Jei būtų nustatęs nusikalstamos veikos požymius, tada būtų paruošęs projektą generaliniam prokurorui, o generalinis prokuroras savo vardu būtų priėmęs procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą.  Tai yra sena ir nusistovėjusi praktika. Liudytojas nekvietė A. K. apsiklausti, nes pakako duomenų, kad nėra padaryta nusikalstama veika, o kai neaišku, tada kviečiasi pareiškėją. Šiuo atveju, jei A. K. skundė ikiteisminio tyrimo teisėjui, tai teisėjas galimai paliko galioti tą sprendimą (t. 11, b. l. 54-57).

Apklausta kaip liudytoja O. L. teismo posėdyje paaiškino, kad bylą gavo 2012 m. kovo ar vasario mėn. Dirbau Vilniaus apylinkės prokuratūroje. Prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas P. užrašė rezoliuciją ant bylos, kad paveda jai atlikti ikiteisminį tyrimą. Ji gavo bylą, perkaitė. Byla buvo dėl nepagarbos teismui. Šioje byloje A. K. buvo apklaustas specialiu liudytoju ar įtariamuoju, nes vieno posėdžio metu galimai pažemino teisėją. Ta byla buvo nutraukta, vėliau aukštesnysis prokuroras kolegos nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikino ir tada bylą gavo liudytoja. S. S. priėmė nutarimą panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, liudytoja tyrimą atliko pati. Proceso veiksmus ir sprendimą bylą perduoti teismui su kaltinamuoju aktu priėmė pati. Apie bylą nekalbėjo nei su nukentėjusiuoju I. M., nei su prokuroru, kuris panaikino nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nei su prokuroru, kuris prieš ją atliko ikiteisminį tyrimą ir jį nutraukė. Tai buvo jos asmeninė pozicija, kad galimai yra nusikaltimo sudėtis, todėl bylą išsiuntė į teismą. Su kaltinamuoju A. K. diskusijų, ar bylą siųsti, ar nesiųsti į teismą, nebuvo. Liudytoja pareiškė įtarimą, jis pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus, pasinaudojo teise liudytoją nušalinti, teismas tokį jo prašymą atmetė. bylos pareikalavo I. M., liudytoja matė tą lydraštį. Tyrimo metu su I. M. nėra bendravusi, apskritai nėra su juo bendravusi, asmeniškai jo nepažįsta, nei telefonu, nei elektroniniais laiškais nėra bendravę. Nėra jam pavaldi. Iš Generalinės prokuratūros nebuvo jokio prašymo bylą perduoti į teismą. Liudytoja asmeniškai pakartotinai apsiklausė teisėją, perskaitė bylą, tai buvo jos asmeninis sprendimas bylą su kaltinamuoju aktu perduoti į teismą. Visas bendravimas su A. K. iš jo pusės buvo labai emocingas. Liudytoja A. K. parašė, kad tyrimas baigtas, jis stengėsi bylą fotografuoti telefonu, ji paprašė, kad jis parašytų prašymą susipažinti su byla, jis vėl parašė prašymą ją nušalinti nuo bylos. Galiausiai jis susipažino su byla. Tuo metu skyriaus vyriausiasis aukštesnysis prokuroras buvo E. M.. Apie šią bylą su juo kalbėjosi tik tiek, jog sakė, kad gaus vieną bylą. Paskui po kiekvieno A. K. apsilankymo, jis ateidavo pas jos vadovą į kabinetą ir valandą rėkdavo, kad jis visus pasodins, kad I. M. liepė išsiųsti bylą į teismą, kad I. M. taip ir taip. Liudytoja galėjo priimti sprendimą neperduoti bylos į teismą, tokiu atveju jai nebūtų jokių neigiamų pasekmių. Liudytoja atsimena, ką A. K. jai kalbėjo, o prie E. M. kabineto durų ji nestovėjo. A. K. jai sakydavo, kad ji yra labai jauna, todėl neišmano savo darbo, gavo šią bylą ir jie ja pasinaudos. Klausė, kas tie jie. Sakė, kad I. M., J. L., sakė, kad per mane jie nori susidoroti su A. K.. O praeidama pro E. M. kabinetą girdėdavo M. pavardę. Kodėl I. M. buvo minimas, nesiaiškino. Dažnai būna, kad kažką mini. Perskaitė bylą, jai užteko duomenų, kad galimai yra padaryta nusikalstama veika. Jos byloje J. L. buvo liudytojas, kadangi posėdžio metu, kai nagrinėjo A. K. skundus dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės, tuo metu J. L. kontroliavo tyrimą ir girdėjo A. K. nepagarbius pasisakymus teisėjos atžvilgiu. Atrodo, kad papildomai J. L. neapsiklausinėjo, nes jis buvo apklaustas prieš tai tyrimą atlikusio pareigūno.  Apsiklausė tik teisėją, atvyko pas ją į kabinetą ir apsiklausė. Su šia byla I. M. A. K. siejo tuo, kad jis lydraščiu šią bylą išreikalavo į Generalinę prokuratūrą, kai byla jau buvo nutraukta. Skunduose detalių buvo daug, bet jų nepamena. Šiandien dirba tokiose pačiose pareigose, t. y. Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-oio skyriaus prokurore. Lydraščiai ir juose esančios pavardės jai įspūdžio nedarė. Ji tą bylą laikė eiline byla ir šiandien ją laiko eiline byla. Vilniaus rajono apylinkės teismas nuteisė, su jo argumentais liudytoja sutiko. Specialisto išvadoje buvo pasakyta, kad nebuvo įžeidimo, kad nebuvo nenormatyvinės leksikos. Specialisto išvada yra viena, teisinis vertinimas yra visai kas kita. Nedalyvavo A. K. ir E. M. pokalbiuose, bet jie dirba viename skyriuje, jei ji ateidavo pas vadovo padėjėją į kabinetą, tai girdėdavo riksmus, „M., L.“, tai trūkdavo apie valandą (t. 11, b. l. 57-58).

Apklaustas kaip liudytojas F. T. teismo posėdyje paaiškino, kad A. L. yra „Lietuvos rytas“ redakcijos darbuotojas, A. K. nepažįsta. Liudytojas yra dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktorius pavaduotojas, dirba 22 metus, jo funkcijos yra straipsnių rengimas, jų redagavimas, antraščių galvojimas, temų aptarimas ir paskyrimas. Dirba tik su kai kuriais straipsniais, yra ir kitų pavaduotojų, kurie dirba su kitais straipsniais. Su A. L. straipsniais daugiausiai dirbo liudytojas.  Žino, kad byla dėl publikacijos, kuri parašyta prieš porą metų, net nežino, ar jis ją redagavo, tai daryti galėjo ir kolegos. Buvo ar nebuvo straipsnyje minimi faktai, negali pasakyti, nes per dieną ne vieną straipsnį redaguoja. Faktus, kuriuos užvakar skaitė, nelabai prisimintų. Dėl paveikslo, nepamena, ar pirminiame straipsnyje, kurį atsiuntė A. L., buvo paveikslo epizodas ar ne. Nėra dažnas dalykas, bet įmanoma, kad žurnalistui pateikus publikaciją joje atsiranda tam tikri faktai, kuriuos sužino redaktoratas, t. y. naujienų agentūros praneša kažkokį faktą, kuris tinka prie to straipsnio, ar kitas žurnalistas praneša kažkokią informaciją, tokiu atveju tas faktas gali būti įrašomas į straipsnį. Kartais autoriui pasakoma, kartais nepasakoma. Po to būna, kad žurnalistai dėkoja už gerą faktą, kartais piktinasi. Žurnalisto vardas ir pavardė prie straipsnio reiškia, kad jis pateikė pirminį variantą, bet redakcija straipsnį gali tobulinti. Tai, kad žurnalistai kažką sako, aptarinėja, kas būna prirašyta prie straipsnio, normalu, taip būna. A. L. dėl straipsnių yra visokių nuomonių pareiškęs, bet nepamena, ar jis redagavo tą jo straipsnį. Kai gauna elektroninę straipsnio versiją, skaito, kad nebūtų loginių, kalbos klaidų, pavardžių sumaišymų, kad skyrelių pavadinimai būtų grakštesni, yra sugalvojamas straipsnio pavadinimas – visa tai yra redagavimas. Jie netikrina straipsnyje pateiktų faktų, jie pasitiki žurnalistu. Yra liudytojo direktorija, ten žmonės meta straipsnius, jis juos skaito, tada skaito stilistai, kartais vyriausiasis redaktorius. Maketavimo metu gali būti kažkas prirašoma. Būna, kad vakare kažkas praneša kažkokias žinias ir straipsnyje kažką reikia pakeisti. Maketavimas yra paskutinė stadija, kur jau dedama į lapą, kuris bus laikraštyje, sumaketavus siunčiama spausdinti. Stilistės koreguoja stilių, kalbos kultūrą, jei pamato loginių klaidų, neteisingai parašytų pavardžių. Vyriausiasis redaktorius dar gali redaguoti, būna, kad liudytojas redaguoja, jis stovi jam (liudytojui) už nugaros ir kartu redaguoja. Būna, kad jis dar skaito paskutinį variantą, gautą iš maketavimo. Jei liudytojas žino faktus, kurie tinka prie straipsnio, praneša informacijos agentūros, kad kažkas pasikeitė, tai liudytojas juos prirašo. Apie paveikslą galėjo sužinoti kiti žurnalistai, paskui pasakyti liudytojui ar kitam pavaduotojui. Toks atvejis, kad tai prieitų iki teismo, pirmas. Mažų konfliktėlių redakcijoje būna. Būna, kad žurnalistas išreiškia nepasitenkinimą, nes jo straipsnyje būna kažkas prirašyta, kai kas dėl to išeina iš darbo. Kartais būna, kad žurnalisto yra vienokia pozicija, o redakcijos kitokia. Sunku pasakyti, ar dienraštis „Lietuvos rytas“ turi Vidaus tvarkos taisykles ir Etikos kodeksą. Mano, kad žurnalistai liudytojui pavaldūs. Jis gali jiems pasakyti, kokia tema rašyti, gali pasakyti, kad nedės kažko į straipsnį. Jei gera antraštė, tai jos nepergalvoja, jei prastoka, pergalvoja. Nuotraukas straipsniui pateikia arba autorius, arba redaktoriai. Nuotrauka paimama iš redakcijos archyvo. Archyvas gauna nuotraukas iš fotografų. I. M. nuotrauka buvo paimta iš archyvo. Negali pasakyti, iš kur buvo gauta A. K. nuotrauka. Nuotraukas arba autorius pateikė, arba iš archyvo paimta, arba fotografams buvo liepta surasti nuotraukų. Jeigu asmuo viešas, tai jo sutikimo dėl nuotraukos patalpinimo straipsnyje, nereikia. Mano, kad A. K. yra viešas asmuo, nes jis yra advokatas. Mano, kad byloje minimo advokato nuotrauka gali būti dedama į laikraštį. Sunku būtų surasti, kas konkrečiai įdėjo nuotrauką į straipsnį. Jei žurnalistas nesutinka su tuo, kas publikuojama po jo pavarde, jis galėtų atsisakyti straipsnio. Tai gali padaryti kreipdamasis į redaktoratą. Jei jis sužino po to, kai straipsnis jau išspausdintas, tada sudėtingiau. Tokiu atveju galbūt galėtų rašyti laišką redaktoriui, bet tokių variantų pas juos nebuvo. Jei A. L. būtų labai smarkiai sukėlęs konfliktą dėl tos pastraipos, kuri buvo ne jo parašyta, tai liudytojas būtų atsiminęs, bet jis nekonfliktiškas žmogus. Žurnalisto atlyginimas būna įvairus, priklauso ir nuo straipsnio, ir ne tik. Būna, kad žurnalistas medžiagą renka visą mėnesį ir parašo vieną straipsnį, todėl redaktorius sumoka atlyginimą, nes mato, kad žurnalistas dirba. Redakcijoje yra mokamas atlyginimas ir honoraras, kuris redaktoriaus ir dar kelių žmonių gali būti koreguojamas. Jie atsižvelgia į straipsnius, kiek žmogus dirba. Atlyginimas yra pastovus, o honoraras nepastovus dalykas. Honorarus skiria vyriausiasis redaktorius G. V., dar pirmasis pavaduotojas A. B., keliese susirenka ir kiekvieną mėnesį nusprendžiama dėl honoraro dydžio.

Dažniausiai žurnalistas pats rašo straipsnius, jei pavyzdžiui, redaktoratas sužino naują įdomų faktą apie I. M., tai žurnalistui liepiama apie tai pasidomėti, tačiau dažniausiai žurnalistas tai pats daro, nes jam yra lengviau, jis seka savo straipsnių eigą, tematiką. Jei redaktoriui, kuris skaito tekstą, iškyla neaiškumų, tai jis paklausia autoriaus. Žurnalistas privalo patikrinti gautą informaciją, jam reikia patikrinti ne vieną šaltinį. Labai dažnai į redakciją ateina žmonės, kurie dėsto savo versijas, kurios neatitinka tikrovės, taigi visa tai priklauso nuo žurnalisto. Žurnalisto atsakomybė, jei jis patikės, o bus kitaip, žurnalistas turi patikrinti jam pateiktą informaciją. Papildomų reikalavimų rašant apie viešą asmenį, nėra, visą informaciją žurnalistas turi patikrinti. Už kiekvieną faktą redakcija neatsako, tai žurnalisto atsakomybė. Žurnalistas apie jo straipsnio redagavimą gali būti įspėtas, jei yra redakcijoje, tačiau gali būti ir neįspėtas. Galima situacija, kad ateina kitas žurnalistas, redaktorius, ar šiaip koks asmuo ir sako, kad žino tam tikrą faktą, kad kažką reikia greitai įrašyti, būna kartais tokių atvejų. Nėra buvę, kad kiltų dėl to ginčų. Straipsnio dalies apie paveikslą liudytojas nerašė. Liudytojas atsidaro ekraną, įeina į reikiamą direktoriją, ten būna straipsniai. Priėjimą prie direktorijų turi visa redakcija. Kai liudytojas suredaguoja, straipsnį įmeta kalbos redaktoriams. Stilistės perskaito straipsnį ir nusiunčia jį į maketavimą. Sudedamas tekstas ant lapo ir vėl gali skaityti, kas nori. Būna, kad vyriausias redaktorius galutiniame variante dar kažką rašinėja. Sunkus klausimas, kas atsakingas už straipsnyje pateiktus melagingus faktus. To, kad kažkas kenkėjiškai į straipsnį įrašytų melagingus faktus, nėra buvę. Kažko papildomo įrašymas į straipsnį būdavo tik dienraščio naudai. Tas, kas pateikė faktą apie paveikslą, turėjo argumentuoti, kad faktu būtų patikėta.

Liudytojas daugiausiai rūpinasi tuo, kokios publikacijos bus spausdinamos, kad jos būtų aktualios, įdomios, kad leidinys būtų aktualus skaitytojams. Jis negali būti atsakingas už kiekvieno fakto patikimumą, nes tai faktiškai neįmanoma. Liudytojas neskaito visų straipsnių ir fiziškai negali patikrinti visų faktų, tai žurnalisto atsakomybė. Autorius, kuris nurodomas prie straipsnio, reiškia, kad jis pateikė pirminę medžiagą. Pirminis straipsnio variantas, kurį pateikia autorius, labai dažnai toks ir būna, retais atvejais jis gali būti koreguojamas, taisomas, redakcija turi tokią teisę. Kiti žurnalistai svetimame straipsnyje kažko įrašyti negali, bet gali pranešti, kad sužinojo tam tikrą faktą. Kartais autoriui pasakoma apie tai, kartais ne. Asmuo, kuris pateikia tam tikrą informaciją, t. y. žurnalistas, kartais pats parašo gabaliuką straipsnio ir įmeta redaktoriui, kartais tiesiog redaktoriui pasako, jei kito žurnalisto informacijos būna daugiau, prie straipsnio prirašoma antra pavardė. Jei straipsnyje prirašyta informacija nėra reikšminga, straipsnio autoriui gali būti ir nepasakoma. Jei autorius yra darbe, jam gali būti pasakoma. Redakcijoje taisyklės yra, bet negali pasakyti, ar jose yra nurodytas žurnalisto ir redakcijos santykis. Darbo eigoje viskas daroma. Mano, kad redakcijos taisyklėse yra apibrėžtos žurnalisto pareigos, kad jis turi pateikti publikacijas ir siūlyti temas. Nežino, ar kokiame nors akte nustatytas žurnalisto ir redakcijos santykis. Pareiginės instrukcijos nėra, yra tik darbo sutartis. Jei žurnalistas rašo straipsnį prie kompiuterio ir išeina, tai kitas žurnalistas gali prisėsti ir prirašyti, bet tai yra teoriška galimybė. Prie A. L. kompiuterio gali prisėsti kiti darbuotojai. Liudytojas iš direktorijos gali pasiimti straipsnį taip, kad jo ten nebeliktų, bet gali ir taip paimti, kad liks ir direktorijoje, ir pas mane kompiuteryje. Žurnalistai kartais straipsnius atsiunčia be pavadino, kartais su, kartais juos bara, kad nesugalvoja pavadinimo. A. L. dirba tame pačiame skyriuje 25 metus. A. L. nelabai galvoja pavadinimus, nes tingi. Pavadinimus sugalvoja tas, kas skaito, redaktoratas. Kartais liudytojas sugalvoja, kartais vyriausiasis redaktorius pakeičia sugalvotą pavadinimą. Kas sugalvojo straipsnio pavadinimą, „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“, negali pasakyti. Straipsnio pavadinimas svarbus. Kas sugalvojo pavadinimą, „Neskęstantis prokuroras pagaliau nugrimzdo“, negali pasakyti. Pavadinimas dažnai pakeičiamas kelis kartus. Paskutinis straipsnį skaito vyriausiasis redaktorius, todėl galutinį variantą gali pakeisti jis. Parodžius liudytojui fotonuotraukas, esančias t. 7, b. l. 124-130, liudytojas nurodė, kad jos yra iš archyvo. Liudytojas yra matęs šiuos straipsnius. Jei I. M. veikla domina redakciją, jai atrodo, kad tai gali kelti visuomenės susidomėjimą, tai ir rašomi straipsniai. Principas tas, kad pavadinimas turi atitikti straipsnio turinį ir būtų patrauklus skaitytojams. Mano, kad straipsnio pavadinimas - „Susireikšminęs prokuroras tik bailys“, patrauklus skaitytojams. Nežino straipsnio turinio, bet mano, kad pavadinimas atitiko turinį. Kai kurių straipsnių pavadinimų mintys gali būti žurnalisto, bet gali būti koreguojama, nes turi būti tam tikras pavadinimo raidžių skaičius, t. y. vienoje eilutėje tam tikro šrifto dydžiu turi būti tam tikras raidžių skaičius.

Liudytojas žino, kad vyriausiojo redaktoriaus atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nežino, kokius veiksmus prokuroras I. M. atliko tame ikiteisminiam tyrime. Po straipsnio gauna tam tikrus skaitytojų atsiliepimus, tam tikrą naują informaciją. Nepamena, ar liudytoją A. L. yra informavęs, kad A. K. turi dar duomenų apie I. M. netinkamus veiksmus. Redakcija mažai analizuoja komentarus po straipsniais, nes komentarai, kurie yra internete, nėra patikimas dalykas.

Retai, bet paneigimus tenka spausdinti. Tai daroma tada, kai gaunamas nurodymas iš institucijos. Jiems tai nurodo teismai civilinėse bylose arba Žurnalistų etikos komisija. Jei būna straipsnio neatitikimai, tai bando asmeniškai susitarti, atsiprašo asmens, nes dažnas nenori, kad vėl kažkas būtų rašoma (t. 11, b. l. 64-67).

Papildomai apklaustas 2018-04-19 teismo posėdyje kaip liudytojas F. T. paaiškino, kad internetiniame „Lietuvos ryto“ puslapyje yra betvarkė, stiliaus nėra. Laikraštyje išlikę reikalavimai nuo tų laikų, kai buvo vertinamas žodis, kad būtų viskas aišku. Tuos straipsnius žino. Pirmiau pateikiamas popierinis variantas, po to internetu. Straipsnį skaito skyriaus redaktorius, stilistas. Tai priklauso nuo autoriaus meistriškumo, kiek reikia redaguoti. Patvarkomas stilius, kad nebūtų kalbos klaidų. Jeigu parodytų kokių 5 žurnalistų straipsnius, nesuprastų, kieno. Laikraštyje stiliaus nėra, gaila. Kasdieniniame laikraštyje nėra stiliaus. Gaila, nėra meistriškų žurnalistų. Stilius tų žurnalistų, kurie rašo rečiau, pavyzdžiui, L., leidžiama rašyti laisviau, stilius truputį skiriasi nuo kasdieninių žurnalistų, bet suniveliuoja. Kažkada leido rašyti laisviau, bet pradėjo rašyti „į lankas“, todėl vėl atsirado taisyklės. Žurnalistas turi sugebėti rašyti. Žurnalistas A. L. turi savitumą gauti naudingos informacijos, dėl to yra vertinamas. Nėra jokio stiliaus, parašo paprastai. Jam dėl to gaila, galėtų parašyti vaizdingiau. Liudytojas yra žurnalistas specialistas. Apie stilių kalba iš bendro išsilavinimo. Dirba 30 metų, mano, kad patirties užtenka. Bendra prasme gali išanalizuoti straipsnį, ne suskaičiuoti žodžius. Liudytojas yra redaktoriaus pavaduotojas, jo sritys teisėtvarka, aktualijos, siūlo temas, redaguoju. Redaguodamas gali pusę išmesti, prirašyti, tvarkyti stilių. Šituos straipsnis gal jis redagavo. Daug būna, visų neprisimena. Tekstą gauna į kompiuterį elektroniniu paštu. Tada pažiūri kalbos redaktorius ir perduodamas maketavimui. Dar skaito vyr. redaktorius. Šita tvarka gali keistis, nėra griežtų taisyklių. Kitas žurnalistas gali pasakyti, kad reikia dar kažką įrašyti. Pats negali įrašyti, bet gali pasakyti redaktoriui. Neatsimena atvejų, kad A. L. pasakytų, kad į jo straipsnį įrašyta pastraipa. Kad kažkas prirašoma, žurnalistai džiaugiasi, įvykiai keičiasi, atsiranda kažkas naujo. Kiti pyksta. Redaktorius gauna informaciją ir prirašo kažką. Pastraipų pavadinimus sukuria žurnalistai, kad būtų lengviau skaityti. Redaktorius gali kažką pakeisti. Pastraipas keičia, kad būtų įdomiau. Nebūna taip, kad parašytų ir nieko nekeistų. Gali iš galo perkelti į pradžią. Keičia ne tik pastraipas, bet ir sakinius (t. 13, b. l. 143-145).

Apklausta kaip specialistė G. H. teismo posėdyje paaiškino, kad kaltinamųjų nepažįsta. Surašytą išvadą tvirtina. Buvo atliktas kalbinės agresijos tyrimas, ar yra konstatuojamo pobūdžio informacija, ar ne. Autorystės tyrimui reikia teksto apimties bent 500 žodžių. Šiame tekste per mažai žodžių, kad būtų požymių visuma, kurios pakaktų nustatyti autorių. Autorystės tyrimas įmanomas tik su ilgais tekstais. Ar A. L. straipsnyje parašė visus žodžius, negalima nustatyti. Vienas autorius parašė, kitas žmogus tvarkė tekstą, todėl su straipsniais yra labai sunku. Tekstas gali būti redaguotas. Jie labiau linkę tirti buitinio stiliaus tekstus. Publicistinis straipsnis yra labai sudėtingas objektas. Pastraipas palyginti gali, bus nustatyti kažkokie sutapimai, tačiau nepakaks duomenų, kad duotų kategorišką išvadą, jog straipsnio autorius buvo A. L.. Tekstas per trumpas, kad surinktų visą požymių visumą. Pastraipų palyginimas įmanomas, tačiau reikėtų skirti ekspertizę. Galima bus atsakyti, kad pastraipos parašytos panašiu stiliumi, tačiau kitose pastraipose apie paveikslą nekalbama. Kategoriškos išvados duoti negali, nes per trumpas tekstas. Dėl tikėtinos išvados, negali atsakyti, reikalingas tyrimas.

Tyrėjas uždavė klausimą dėl straipsnio „Neskęstantis prokuroras pagaliau negrimzdo“ tik dėl vieno fragmento. Visi teiginiai turi būti vertinami kontekste. Išvados formuluotos dėl to, kas buvo klausta. Atmetus nuotrauką, pavadinimą ir prierašą po straipsniu, išvada nesikeistų, nes yra įžanginė dalis, kartojimas informacijos, kaip yra pavadinime, po nuotrauka. Šališkas stilius tekste yra ir toliau. Tekste asmuo pabrėžiamas kryptingai neigiamai, ne tik pavadinime.

Išvados 4 lapas, kuriame kalbama apie teiginį, „įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, nors šioje pastraipoje neįvardytos prokurorų pavardės, bet iš ankstesnio ir tolesnio teksto skaitytojui matyti, kad yra rašoma apie I. M.. Straipsnyje su šia byla yra susiejamas I. M.. Pagrindžiama, kad tyrimą ėmėsi atlikti I. M. vadovaujamas departamentas. Toje dalyje, kur „į I. M. nemalonę A. K. pateko po 2011 metais vykusio Vilniaus apylinkės teismo posėdžio. Buvo nagrinėjama byla, kurioje buvęs advokatas kaltintas organizavęs poveikį liudytojui“, reiškia, kad į I. M. nemalonę pateko su šia byla. Skaitytojas skaitydamas šį straipsnį ir matydamas besikartojančią M. pavardę, supranta, kad toliau kalbama apie I. M.. Yra ir nuotrauka, ir antraštinė dalis, skaitytojas skaito su nuotrauka ir antrašte. Reikia vertinti bendrai, jei yra po nuotrauka prierašas ir pasakyta, kad tai šis žmogus, visa tai įeina į vertinimą. Toliau kartojasi I. M. pavardė, todėl skaitytojas priėjęs prie minėtos vietos, supranta, kad kalbama apie M.. Kadangi paminėtas žodis, „prokurorai“, tai galima suprasti, kad tai ne vien I. M., nes yra daugiskaita, tačiau šiame straipsnyje aktualizuotas prokuroras yra I. M.. Skaitytojai nežino, kitų pavardžių, jiems nelabai rūpi. J. L. pavardė atsiranda gerokai vėliau. Skaitytojas pradėjęs skaityti straipsnį ir priėjęs prie tos vietos, kur parašyta „prokurorai“, apie J. L. dar nieko nežino. Prieš tai buvo paminėti I. M. ir V.. Būtent su poveikiu liudytojui byla buvo susietas I. M.. Kadangi yra minimos konkrečios pavardės, departamentai, matyti, kad autorius žino apie ką jis rašo. Specialistė stengiasi suprasti straipsnį taip, kaip skaito skaitytojas. Ten, kur jai buvo neaišku apie ką kalbama, ji ir parašė, kad neaišku apie kuriuos prokurorus kalbama. Straipsnis parašytas šokinėjant tarp metų, skaitytojas pagal straipsnį nesupranta, kada A. K. pateko į I. M. nemalonę. Straipsnyje parašyta, kad A. K. į I. M. nemalonę pateko po 2011 m. vykusio teismo posėdžio. Iš straipsnio neaišku, kuriais metais įvyko A. K. kankinimas badu. 2009 m. A. K. paprašė vienos Rokiškio rajono gyventojos liudyti, vadinasi, čia prasidėjo įvykiai, dėl kurių buvo iškelta byla dėl poveikio liudytojui. Straipsnyje nepapasakota, kad A. K. buvo pasodintas į areštinę. Straipsnyje parašyta, kad poveikis liudytojui pasireiškė tuo, kad A. K. paprašė vienos Rokiškio rajono gyventojos atvykti į teismo posėdį liudyti. A. K. apkaltintas, bet toliau teismas vyko eilę metų. Šis straipsnis nėra chronologiškas, kuriais metais A. K. buvo apkaltintas poveikiu liudytojui, straipsnio autorius nesistengia detalizuoti. Prasidėjo byla. A. L. pasakoja kaip įvykiai vyko iš tikrųjų, ko eilinis skaitytojas nežino. A. L. teigia, kad A. K. 2009 m. jau buvo pasodintas į areštinę, tačiau iš teksto tai neaišku. Skaitytojas mato tik kelis metus, kurie sudėti straipsnyje ne chronologine tvarka ir tai, kad A. K. buvo pasodintas į areštinę dėl I. M. kaltės. Dėl pastraipos, kurioje rašoma, kad A. K. pasijuto marinamas badu, tai prieš tai straipsnyje yra akcentuojamas I. M., todėl toliau su poveikio liudytojui byla yra siejamas I. M.. Prieš tai yra minimas V., tačiau tik labai epizodiškai. Paskui L. siejamas su kita aplinkybe. Pastraipą apie marinimą badu specialistė priskyrė I. M. ir kitiems prokurorams, nes I. M. pavardė akcentuojama prieš tai ir po to bei todėl, kad I. M. siejamas su poveikio liudytojui byla. Skaitytojas gauna tą informaciją, kurią pateikė teksto autorius. Jis prieš tai išdėstė informaciją apie bylą dėl poveikio liudytojui, toliau pasakoja apie areštą. Skaitytojas supranta pagal straipsnio chronologiją. Tirdama straipsnį specialistė bylos neturėjo, jokių papildomų dokumentų nematė. Tai yra byla apie šmeižtą. Straipsnyje pateikta informacija gali būti visiškai neatitinkanti tikrovės. Lingvistas vertina tai, kas parašyta, parašo, suformuluota taip ar taip, ar informacija atitinka tikrovę, nevertina, tai ne lingvisto kompetencija. Žodis „prokurorų“, vertintas taip, kaip jis parašytas šiame tekste. Prieš tai, kai kalbama apie I. M. ir bylą dėl poveikio liudytojui, po to taip pat kalba apie I. M., todėl skaitytojui susidaro toks įspūdis, kad kalba apie šiuos reikalus ir I. M. yra tarp kitų prokurorų, o kaip buvo iš tikrųjų, specialistė nežino. Pagal straipsnį žodis „prokurorų“ reiškia – I. M. ir kiti prokurorai.

Jos darbas yra išanalizuoti tekstą taip, kaip jis parašytas, kaip jis skaitosi. Kaip specialistė, gali suprasti tekstą ir giliau, bet stengiasi vertinti taip, kaip tekstą supranta skaitytojas. Skaitytojų apklausos nedarė. Vertina tai, kaip pateikiama informacija. Nevertina kažkokių sudėtingų dalykų, yra tekstas, kuriame akcentuojamas I. M., yra jo nuotraukos, pavadinimas, skaitytojas supranta, kad yra kalbama apie jį. Kai įvardijama kita pavardė, skaitytojas supranta, kad yra kalbama apie kitą asmenį. I. M. straipsnyje susiejamas su dviem bylom. Prieš tai kalbama apie poveikį liudytojui, paskui apie teisėjos pažeminimą. Dvi bylos yra įvardijamos straipsnyje. Viename sakinyje su abiem bylom yra susiejamas I. M.. Yra skyrius „dėl neveikimo – į teismą“, „netverdamas tokio neveiklumo A. K. dėl pernelyg ilgai trunkančio ikiteisminio tyrimo kreipėsi į Vilniaus apylinkės teismą. Bylą nagrinėti buvo pavesta teisėjai J. V.. Tačiau jau posėdžio metu A. K. prokurorui J. L. ir šiai teisėjai pareiškė nušalinimą. Rokiškėnas pareiškė, kad teisėja yra šališka, neįsigilina į bylą, o visas nutartis motyvuoja prokurorų pateiktais argumentais. Po šio A. K. pareiškimo teisėja J. V. pati nusišalino, o prokurorą J. L. nušalino kitas teisėjas.“ Dėl šios situacijos buvo pradėta byla dėl teisėjos įžeidimo. Šis straipsnis parašytas šokinėjant nuo vienos datos prie kitos, nuo vienos bylos prie kitos. Šioje vietoje nedetalizuojama už ką J. L. buvo pareikštas nušalinimas. Specialistė skaito straipsnį iš eilės, pradžioje J. L. nebuvo, atsirado marinimas badu, paskui prasideda pasakojimas, kad įvairūs asmenys buvo nušalinti, tarp jų prokuroras J. L.. Skaitytojas nežino to, ką žino straipsnio autorius, kas iš tikrųjų įvyko. Nebūtinai autorius kiekviename sakinyje rašys tą pačią pavardę. Jos išvada ir yra – I. M. ir kiti prokurorai. Tokios išvados, kad I. M. A. K. marino badu, lingvistas negali padaryti. Tekste pateikiama informacija, kad I. M. su kitais prokurorais inicijavo marinimą badu, nes prieš tai yra minimas I. M., J. L. šiame kontekste neminimas. Čia nėra istorijos chrestomatija. Autorius nesiekė įvardyti, kas ir po ko įvyko, jis siekė parodyti I. M. neigiamai. Straipsnio autorius duoda vienus metus, duoda kitus metus ir pateikia tokią informaciją, kuri yra neigiama. Neigiama informacija, jei ji neatitinka tikrovės, yra šmeižtas. Ar straipsnyje pateikta informacija atitinka tikrovę, ar ne, vertina teisininkas, ne lingvistas. Specialistė nevertina, ar informacija atitinka tikrovę. Lingvistas nenustato, ar informacija yra šmeižikiška. Specialistė nedarė prielaidų, davė kategorišką išvada, kad sakant žodį „prokurorų“, turimas omenyje I. M. ir kiti prokurorai. Yra visas tekstas, nėra viena pastraipa. Nesvarbu, kad neįvardijama pavardė, ji yra įvardijama prieš tai ir po to. Niekas nerašo straipsnio apskritai apie kažkokį subjektą, neįvardydamas subjekto. Šiame straipsnyje įvardijamas subjektas yra I. M..

Šitas straipsnis parašytas nesiekiant pateikti chronologinę informaciją. Tai kalbama apie vieną įvykį, tai apie kitą įvykį. Autorius neturi tikslo pateikti chronologiškos įvykių tvarkos, jis turi tikslą pateikti neigiamą informaciją apie prokurorą. Kas ir kada įvyko, normaliai straipsnyje nepaaiškinama. Autorius neaiškina, kada ir kokiomis datomis kas įvyko. Visas straipsnis yra siejamas su I. M.. Kadangi straipsnyje yra paminėtos dvi datos, tai galima suprasti, kad abi datos susietos su I. M.. Nėra epizodo, kuris būtų nesusietas su I. M.. Straipsnyje yra kalbama apie daugkartinį marinimą badu, nes buvo vartojamas dažninis laikas. Pats „marinimas badu“ yra neigiamas, tai reiškia, kad buvo specialiai ir kryptingai siekta, kad asmuo negautų valgyti. Specialistė nesako datos, kada A. K. buvo marinamas badu. Po šios pastraipos, „į I. M. nemalonę A. K. pateko po 2011 metais vykusio Vilniaus apylinkės teismo posėdžio“, kalbama, kad „tuomet buvo nagrinėjamas rokiškėno skundas dėl Generalinėje prokuratūroje pernelyg ilgai atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuriame buvęs advokatas kaltintas organizavęs poveikį liudytojui“, tai reiškia, kad buvo posėdis, kuriame advokatas buvo kaltinamas poveikiu liudytojui, o paskui tekste eina marinimas badu. Su marinimu badu buvo ir viena, ir kita datos.

Prasideda straipsnis, „ar gali žmogus tapti teisiamuoju už tai, kad paprašė nušalinti teisėją? Sveiku protu tai sunkiai suvokiama. Tačiau, pasirodo, gali, jeigu tai nepatinka prokurorui I. M..“ Iš karto įvedama ir pasakoma, kad straipsnis yra apie I. M.. Skaitytojas pasiima straipsnį, pradeda jį skaityti ir mato, kad įžanginėje dalyje yra pateikiama informacija apie I. M.. Jei nepatinka I. M., reiškia, kad gali atsitikti labai blogi dalykai. Čia dar nėra konkrečios informacijos apie I. M. veiksmus. Toliau dėstoma, kalbama ir sakoma, „sveiko proto žmogui turėtų būti savaime suprantami, buvusiam Generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento vadovui I. M. ir jo draugui prokurorui A. V. tai nesuvokiama“. Šioje vietoje departamentas skaitytojui susiejamas su I. M.. Antrą kartą kartojamas I. M., kad jis yra blogas, kad kažko nesupranta. Čia paminimas ir V., tačiau labai nekonkrečiai, kaip draugas. Toliau eina, „būtent šių dviejų prokurorų iniciatyva A. K., išdrįsęs kritikuoti teisėją ir apskųsti I. M., buvo beveik ketverius metus žeminamas“, vėl minimas I. M., kad jis elgėsi blogai. Skaitytojas susidarė įspūdį, kad I. M. yra neigiama asmenybė. Toliau eina, „į I. M. nemalonę A. K. pateko...“, todėl skaitytojas iki šios vietos susidaro įspūdį, kad yra kalbama apie I. M., nes jo pavardė pasikartoja kelis kartus. Toliau ateiname iki tos vietos, kad „prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežtas į areštines“, jau apie I. M. ir taip daug pasakyta, kad jis elgėsi blogai, štai skaitytojas supranta, kad tarp tų prokurorų yra ir I. M.. Žurnalistas pateikė, kad I. M. yra šio straipsnio herojus. Kur kalbama apie kitus prokurorus, yra paminima kita pavardė. Šio straipsnio herojus nėra V., L. ar kas kitas. Kiti prokurorai pasikeičia, tai V., tai J. L., o I. M. lieka, nes tekstas yra apie jį. Kaip supranta skaitytojas, I. M. yra vadovas nusikaltusių prokurorų. Kiti prokurorai straipsnio autoriui nerūpi, nes per visą tekstą yra minima tik I. M. pavardė. Specialistės išvadą daro iš viso teksto. Jei visas straipsnis bus apie plėšiką Tadą, o kitoje vietoje neaiškiai bus paminėti kiti plėšikai, tai galima manyti, kad plėšikas Tadas yra vienas iš tų plėšikų.

Straipsnių pavadinimai ne kategoriški, o migloti, jų pavadinimai jos išvadai įtakos neturėjo. Šiame straipsnyje nėra išaiškinama, kokia byla buvo 2009 m., o kokia buvo 2011 m., yra parašyta tik tai, kad „poveikis pasireiškė tuo, kad 2009 metais A. K. paprašė vienos Rokiškio rajone gyvenusios liudytojos atvykti į teismo posėdį Klaipėdoje“,  prieš tai yra kalbama apie poveikį liudytojui. Iš to sakinio neaišku, apie ką yra kalbama. Žurnalistas nedetalizavo datų. Visą tai, ką žurnalistas parašė, susiejo su I. M.. Straipsnis prasideda ne nuo 2011 m., po to nueina iki 2011 m.

Teiginys, „atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M., – teigė A. K.“, yra neigiamai vertinamas be konteksto. Tekstas analizuotas su kontekstu. Piktnaudžiavimą skaitytojas supranta taip, kad prokuroras elgiasi ne taip, kaip pagal pareigas turėtų elgtis, daro kažkokius neleistinus veiksmus. Skaitytojas viską susieja ir susidaro bendrą įspūdį, kad I. M. darė ir taip blogai, ir taip blogai, ir dar piktnaudžiavo tarnyba.

Prieš tai yra kalba apie teisėjos įžeidimo bylą, aiškinama, kad remiantis įrodymais Vilniaus apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą. Aišku, apie kokį ikiteisminį tyrimą kalbama, nes prieš tai yra išdėstyta informacija apie teisėjos įžeidimą. Toliau sakoma, „atrodytų viskas vyko pagal įstatymus“, t. y. teisingai buvo nutraukta byla, bet I. M. ėmėsi piktnaudžiauti tarnyba. Vadinasi, nors  viskas vyko pagal įstatymus, I. M. ėmėsi daryti ne pagal įstatymus. Toliau dėstoma, „nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išsireikalavo šios Vilniaus apylinkės prokurorų nutrauktos bylos“. Taigi išdėstoma, nors I. M. neturėjo to daryti, jis išsireikalavo nutrauktos bylos, nes jam nepatiko, kad ji yra nutraukta. „Netrukus pagal standartinę schemą byla buvo perduota patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V..“

Vadinasi, nors byla buvo nutraukta, kaip leidžia suprasti straipsnio autorius, pagal įstatymus, teisingai, tačiau neaiškiais motyvais arba dėl I. M. priešiškumo adv. A. K., byla buvo paimta patikrinti. Toliau yra dėstomi A. K. žodžiai, - „manau, kad I. M. nurodymas A. V. buvo aiškus – panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taip akivaizdžiai buvo kerštaujama“. Vadinasi I. M. ėmėsi veiksmų, nes jis kerštavo A. K., o prokuroras turi veiksmus organizuoti ne pagal vidinius veiksmus, o pagal įstatymus. Išeina, kad jis piktnaudžiavo tarnyba, nes elgėsi pagal savo ambicijas.

Pirmasis sakinys yra teiginys, o po jo einantys 4 sakiniai paaiškina, kaip reiktų suprasti piktnaudžiavimą tarnyba. Kadangi pirmasis sakinys yra įkeltas į A. K. žodžius, tai sekantys po jo sakiniai, jį paaiškina.

Pagal teksto skaitymą dalis informacijos yra įdėta į A. K. lūpas. Aiškinanti informacija išdėstyta ne A. K. lūpomis, reiškia, kad dalis informacijos pateikta paties žurnalisto. Straipsnio autorius išplėtoja tą pačią mintį niekaip kitaip jos neįvertindamas, jis išplėtoja tą pačią A. K. mintį. Jeigu rašant nešališkai, autorius neturėtų ta pačia mintimi paaiškinti neigiamos informacijos, o turėtų pateikti I. M. ar dar kieno nors žodžius, o čia pateikiama ta pati informacija ir A. K., ir straipsnio autoriaus. Teigiant, kad asmuo piktnaudžiauja tarnyba, konstatuojama, kad asmuo nevykdo ar neteisingai vykdo savo pareigas. Toliau išplėtojamas ir aiškinamas šis dalykas žurnalisto ir A. K. žodžiais.

Yra parašyta, „piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, toliau eina, „nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais“, tai jau yra tam tikras vertinimas, kad jis elgėsi abejotinai, nes jis atliko veiksmus, kurių neturėtų atlikti jo departamentas. Su V. yra ta dalis, kad jis atliko ne tai, ką turėtų atlikti. Tai paaiškinama žurnalisto žodžiais. Negali pateikti atsakymo, kuris asmuo atsakingas už šį tekstą. Gali pasakyti, kad viena dalis pateikta kaip A. K. žodžiai, kita – kaip žurnalisto papildymas. V. šiame straipsnyje apibūdintas neigiamai. Straipsnis parašytas šališkai. Matyti intencija, pateikti neigiamą informaciją. Kai rašo žurnalistai, kurie yra pakankamai aukšto lygio, jie stengiasi nepateikti informacijos tiesiai, t. y. stengiasi, kad nebūtų tokios bylos prieš juos. Pavojingiausia dalis yra įdėti į kabutes, t. y. į kito autoriaus žodžius.

Atskyrė, kad tai yra apie I. M., o dalies apie V. aiškinti neklausė, tačiau gali pasakyti, kad V. apibūdinamas kaip įtartinas draugas, nes santykiai tarp prokurorų turėtų būti darbiniai, o ne draugystės. Santykiai yra keliantys įtarimą, bet tai nėra konkreti informacija, nes nėra suformuluota, ką jie blogo padarė kartu. Mano, kad tikrovė yra ne tokia, kokia parašyta straipsnyje ir ji negaliu atsakyti apie tai, kokia yra tikrovė. Straipsnio esmė, kad žurnalistas nesistengia pateikti tikrovės, jis stengiasi neigiamai pateikti I. M.. Iš teksto neaišku, ar I. M. padarė prokurorų etikos pažeidimą ar nusikaltimą, be to, skaitytojas neskiria šių dalykų. Skaitytojas piktnaudžiavimą supranta taip, kad prokuroras pagal savo kompetenciją viršija darbo apribojimus. Tai apibūdina jį neigiamai, kaip asmenį ir kaip tarnautoją. Sekančiose pastraipose tai šiek tiek konkretizuota, t. y. kad byla buvo grąžinta, kad tai buvo padaryta dėl kerštavimo. Kad I. M. kerštavo, pasakyta A. K. žodžiais, nes jie įrašyti į kabutes. Kai parašytas tekstas ir jis įdėtas į kabutes, negali pasakyti, kas pasakė tuos žodžius realybėje.

Tokiose bylose, kur klausiama dėl šmeižto konstatavimo, vertinami keli aspektai. Vertinama, ar kalbama apie konkretų asmenį, čia buvo aktualu dalyje apie prokurorus, kaip suformuluota informacija straipsnyje, ar ji pateikiama neigiamai apie konkretų asmenį. Lingvistui nereikia žinoti, kaip buvo iš tikrųjų, nes ir skaitytojas nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Jei yra pasakyta, piktnaudžiavo tarnyba, tai yra neigiamo pobūdžio informacija. Ekspertas negali pasakyti, ar tai yra tiesa, ar netiesa.

Specialisto išvados 2.1 punkte yra išdėstyta, vertinant jų visumą ir kontekstą, pasakoma, kad bylos prieš advokatą A. K. buvo iškeltos nepagrįstai, jas iniciavo advokatui kerštaujantis I. M., kuris dirbo vadovaudamasis savo nusistatymu prieš A. K. bei piktnaudžiaudamas tarnyba. Čia yra pasakyta reikšmė. „Manau, kad I. M. nurodymas A. V. buvo aiškus – panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“ – teisiškai tai vadinama nuomone. Galima suprasti, kad I. M. inicijavo dar vienos bylos iškėlimą. Vieną bylą paslėpė stalčiuose ir I. M. smogė smūgį, kurio rezultatas yra dar viena byla. Iš frazės, „...bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo iškelta dar viena byla“, skaitytojas gali suprasti, kad I. M. ne tik organizavo, bet ir iškėlė dar vieną bylą (t. 11, b. l. 149-157).

Papildomai apklausta kaip specialistė G. H. 2018-03-29 teismo posėdyje paaiškino, kad specialisto apibrėžimas yra tai, kad specialistas teikia žinias teismui ir savo specialių žinių pagrindu. Vadinasi, turi atsakinėti tik į klausimus, kurie susiję su lingvistika. Yra trys svarbūs dalykai, kuriuose A. S. peržengia ribas. Buvo klausimas, jeigu kažkas neatitinka tikrovės, ar tai keičia kažką, buvo atsakymas, kad ne. Toks klausimas yra teisinis. Bylinėjamasi dėl šmeižto ir potekstėje apibrėžta, kad informacija, neatitinkanti tikrovės, yra nusižengimas. Pasakymas, kad informacija tekste neatitinka tikrovės, nieko nekeičia, yra ne lingvisto kompetencija. Čia buvo daug komentuojamas žurnalistinis tyrimas. Vienoje vietoje buvo pasakyta, kad tai yra žurnalistinis tyrimas ir žurnalistas tai atliko savo ribose. Ar žurnalistas padarė savo ribose, tai yra ne lingvisto kompetencija. Tai yra žurnalistų etiką kontroliuojančių specialistų kompetencija. „Lietuvos rytas“ ne kartą buvo nubaustas už melagingos informacijos pateikimą. Patys žurnalistai kelia reikalavimus, kad būtų pateikta teisinga informacija. Tai buvo peržengta lingvisto kompetencija ir teismas buvo klaidinamas. Specialistas turi komentuoti tik savo, kaip specialisto ribose ir nereikia komentuoti, kaip turėtų dirbti žurnalistai ar to, kas nėra lingvisto kompetencija. Priimama informacija, lyg ją komentuotų specialistas, bet iš tikrųjų mes nesame tos srities specialistai.

Buvo atsakymai, kad viskas pateikta, kaip žurnalisto nuomonė, bet tai teismas vertina, ar tai teisinga informacija. Kaip supranta Lietuvos teisės ekspertizės centre lingvistai, ekspertai savo vaidmenį. Yra tekstas, jeigu taip, kaip S. atsako, tai lingvisto, eksperto nereikia visiškai, nes teismas vis tiek turi vertinti, ar tai melaginga informacija. Yra tekstas, jame pateikiama informacija, kokia forma ji pateikta, lingvistas gali padėti išsiaiškinti. Pateikta nuomonė yra indikatorius, nes yra žodelis „manau“. Tada teismas priima, kaip nuomonę ir netikrina tų faktų, nes tai pasakyta, kaip nuomonė. Nuomonė turi neliečiamumą ir tai atkrenta iš tolesnio tyrimo. Lingvistas atsako kažkokia teksto frazė, kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija. Tada tas frazes teismas analizuoja, vertina, ar tai yra teisinga. Tas atsakymas, kad tai pateikta, kaip nuomonė, bet tegu teismas vertina, viską supainioja, tada nelieka to lingvisto dalyvavimo. Jis dalyvauja, kad padėtų teismui susiorientuoti, ką vertinti toliau. Lingvistų skirstymas į nuomonę ir konstatuojamojo pobūdžio informaciją remiasi baudžiamojo pobūdžio komentaru. Lingvistai stengiasi pagal tai, kas baudžiamajame kodekse apibrėžta, kas teisėje suprantama, kaip žinia, ir, kas  suprantama, kaip nuomonė, šitą dalyką pritaikyti lingvistikos žiniomis savo akte. Todėl jos atsakymuose, jeigu kalbama, rašoma apie veiksmą, kurį atliko asmuo, pavyzdžiui, prokuroras darė kažką blogo, ir sakoma, kad suformuluota, kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, nes tai kalbama apie veiksmus, kuriuos padarė prokuroras, taip pat, kaip ir baudžiamojo kodekso komentare yra suprantama žinia. Jeigu pasakyta „manau“, tai yra nuomonė. Jeigu pasakyta, kad prokuroras blogas, tai yra vertinamasis sakinys. Tai taip pat nuomonė. Jeigu yra įvertintas konkretus veiksmas, kurį atliko konkretus asmuo, nėra žodelių „manau“, tai yra suformuluota, kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija ir toliau teismas gali aiškintis. Be to, A. S. nurodė, kad prokuroras turi būti labiau pakantus pagal įstatymą, tai visiškai ne lingvisto kompetencija. Negali lingvistas to komentuoti.

Specialistė savo išvadą dėl autorystės teismo posėdyje palaikė. Ji paremta autorystės metodikomis ir tam tikromis procedūromis. Išvada tikimybinė, nes praeitame posėdyje kritiškai vertino tokios ekspertizės atlikimą, nes tas fragmentas trumpas ir netinkamas ekspertizei. Patyrinėjusi tą tekstą kelias dienas, pavyko rasti nemažai požymių, todėl tikimybinei išvadai užteko. Kategoriškai negalima teigti, nes teksto fragmentas labai trumpas. Vienas dalykas, kad tas stiliaus vientisumas, vertino, kaip žurnalistinio tyrimo tekstas vientisas, vertino, kad tas asmuo yra, kaip bendraautorius. Yra jos vardijami tie požymiai straipsnio struktūros, minčių raiškos ir formos, leksikos, sintaksės, morfologijos ir rašybos ypatumai, kuriuos pavyko nustatyti. Tyrė du tekstus, kuris atspausdintas „Lietuvos ryte“ ir tekstą, kurį pateikė A. L.. Buvo atlikti redakcinio pobūdžio taisymai, t. y. skiriasi kai kurie žodžiai, jungtukai, skiriamieji ženklai, vietoje vieno ilgo brūkšniuko yra du trumpi brūkšniukai. Skirtumai nėra esminiai. Tai normalus redagavimo dalykas. Teksto redagavimas yra lingvisto kompetencija.  Kaip konkrečiai redaguojama tame leidinyje, reikia klausti to leidinio redaktoriaus.

Leidinys turi savo stilių. Tai skirstymas trumpomis pastraipomis. Susipažino su kitomis publikacijomis, įvilktomis į žurnalistinio tyrimo rūbą, kokie yra leidinio bruožai. Teisingai pastebėta, kad leidinys turi savo bruožą ir jai reikėjo atskirti tai, kas nėra „Lietuvos ryto“. Pavyzdžiui, suskirstymo pastraipomis. Ji to ir nevardino, kaip požymio. Žurnalistiniai tekstai yra redaguojami, todėl čia mažai tikėtina autorystės išvada. Jai minėta, kad yra pateiktas projektas neredaguotas. Galėjo suprasti, kad pasakė autorius, kad tai jis parašė, nes šitas tekstas yra autoriaus parašytais požymiais, kuris nėra redaguotas. Dėl to dalis jai atkrito, nes net suskirstymas pastraipomis. Suprato, kad autorius rašo, pagal „Lietuvos ryto“ reikalavimus, bet jo stilius galėjo būti kitoks, nes jis nesuredaguotas. Reikia pasakyti, kad kiekvienas autorius turi savo individualų stilių, kuris arba atsiskleis tekste, arba neatsiskleis. Iš ko jis atsiskleis, tai yra požymių visuma. Vieno atskiro individualaus požymio nėra. Vienas atskiras požymis ar keli požymiai, be abejo, pasikartos tarp kitų autorių teksto, todėl ir svarbu turėti ilgą tekstą, nes ilgame tekste galima rasti požymių visumą. Tik tą požymių mozaika parodo, kad tai to autoriaus stilius. Kiekvieno autoriaus stiliaus požymių visuma skiriasi. Tai yra autorystės tyrimo principas. Reikia surinkti požymių visumą daugybėje sričių, ir tada gali teigti, kad tai autoriaus stilius. Jis skiriasi nuo kitų autorių, nes kitaip nebūtų autorystės tyrimo. Kitų autorių stilius skiriasi nuo L. stiliaus. Vienu požymiu nesiskiria, skiriasi požymių visuma, kurios čia negali išanalizuoti. Gali paminėti vieną požymį toje ištraukoje, apie kurią diskutuojama, pokalbis apie paveikslą pereina į grožinį stilių. Tas požymis būdingas šiam autoriui. Tai neatspindėta tyrimo išvadoje, nes tai savaime suprantama. Ji negali analizuoti to žanro, nežinodama, kaip jis yra rašomas. Šiuo atveju analizuoja žurnalistinį tekstą ir atsižvelgia į žanrą, kaip rašo „Lietuvos rytas“ ir savaime suprantama neturi rašyti požymių, kurie apskritai būdingi publicistiniam žanrui, o atskirti, kur yra individualus autoriaus stilius, o kur yra žanrų požymis. Specialistė vertino „Lietuvos ryto“ stilių. Į patį ekspertizės aktą tai neįrašyta, nes, kaip minėjo, tai yra savaime suprantamas dalykas, kad atliekant autorystės tyrimą, turi žinoti apskritai tą žanrą ir tą stilių. Į ekspertizės aktą neįeina apskritai viskas, pasiruošimo darbai. Metodika prašo atlikti tyrimą. Ekspertizės akte rašo esminę dalį.

Pagal kriminalistinių tyrimo reikalavimus požymiai yra skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Čia bendrųjų požymių bendro stiliaus aprašymas. Vienas požymis nėra individualus. Išvada duodama ne iš vieno požymio, ne iš dviejų ir tikrai ne iš bendrųjų požymių vien tiktai. Ne tik „Lietuvos rytui“, bet ir žurnalistikai būdingas teksto suskaldymas į trumpas pastraipas su pavadinimais, t. y. tai būdinga ir kitiems laikraščiams, publicistinio stiliaus žanrui. Ar tie pavadinimai turi reikšmės teksto suvokimui, yra ne autorystės klausimas. Pavadinimai turi reikšmės teksto suvokimui.

Žurnalistiniam tyrimui svarbu sąžiningumas, faktų pasakymas, nors kartu specialistas teigė, kad, kadangi tai yra žurnalistinis tyrimas, tai yra nuomonė. Nors apibrėždamas, kas yra žurnalistinis tyrimas, pasakė, kad tai fakto pasakymas. Kaip žinia, teisėje faktas ir nuomonė kardinaliai skiriasi. Pagal šį apibrėžimą sąžiningumas ir faktų pasakymas, jeigu čia gynyba bando teigti, kad čia yra nuomonė, tai nėra žurnalistinis tyrimas, nes čia pasakyta nuomonė, nėra faktų pasakymas ir sąžiningumo neatsispindi, nes yra tik viena pusė pasisakiusi. Tai yra žurnalistinio tyrimo forma, tačiau žurnalistinio tyrimo formoje gali būti užsakomasis straipsnis, gali slėptis daug kitų įvairių dalykų. Kiek tai iš tikrųjų yra žurnalistinis tyrimas, galima įvertinti tik nustačius, kiek iš tikrųjų atlikta tyrimo ir kiek gali pagrįsti informaciją straipsnyje. Kiek supranta, šiame teisme aiškinamasi, kiek tai pagrįsta informacija. Žurnalistiniame tyrime pagal Žurnalistikos įstatymus faktai turi atitikti tikrovę. Straipsnis dėl neskęstančio prokuroro parašytas publicistiniu stiliumi. Žurnalistiniame tekste neatsirado internetinio komentaro stiliaus žargono. Tai vientisas stilius.

2017-12-11 ekspertizės aktą palaiko. Išvadas pateikė remiantis standartine tyrimo procedūra, patvirtinta Lietuvos teismo ekspertizės centre. Šiuo atveju buvo visi klausimai dėl vienos ištraukos „Bylą perdavė draugui“, kuri buvo tiriama straipsnio kontekste. Išvadoje surašyta, kas ir kaip suprantama. Kas yra konstatuojamojo pobūdžio informacija, kas yra nuomonė, kaip tai apibrėžiama teisėje. Išvadose, kur yra klausimai, ar tai yra nuomonė, ar yra informacija, kad susišnekėtų su teisininkais, kai lingvistas mato vieną, o teisininkas supranta kitą, jie remiasi tuo, kaip tos sąvokos apibrėžtos teisėje baudžiamojo kodekse komentare dėl šmeižto. Pati ta sąvoka konstatuojamojo pobūdžio informacija yra suderinta Žurnalistų etikos inspekcijoje. Jie bendrai žiūrėjo, kokią čia sąvoką pavartoti, nes teisėje yra informacija ir žinia. Net gi civiliniame kodekse yra viena sąvoka, baudžiamajame kodekse yra kita sąvoka, tai ta žinia arba informacija yra labai abstrakčios, nes bendrinėje kalboje tie žodžiai daug ką reiškia. Pas juos yra sukonkretintas žodis, kad tai yra konstatuojamojo pobūdžio informacija. Jie vadovaujasi savo standartine tyrimo procedūra, kaip jie apibrėžia nuomonę ir kaip žinią. Ji tik paminėjo, kaip jie įvardija konstatuojamojo pobūdžio informaciją, t. y. apibrėžta, atsižvelgiant į tai, kaip kodekso komentare suprantama žinia. Atsižvelgiant, kad jos aktą skaitydamas teisininkas, suprastų, ką ji rašo. Nesvarbu,  ar gali korektūra pakeisti žinią į nuomonę, svarbu, kas yra straipsnyje. Ir neinterpretuoja, kas ką galėtų. Jeigu išmestas žodis „manau“, tai nuomonę gali pakeisti į žinią. Jos išvada yra dėl to, kas parašyta tekste. Konkretų sakinį, žinoma, galima pakeisti. Jeigu A. L. yra teksto autorius, tai redaktorius turbūt viso jo neperrašys. Atskirą sakinį galima pakeisti.

Atliekant lingvistinį tyrimą, nesivadovaujama teisės aktais, vadovaujamasi lingvistika, bet apibrėžiant sąvoką, kuri yra vartojama, atsižvelgta, kaip ji yra suprantama. Vienas dalykas, kaip tas žodis suprantamas bendrinėje kalboje, kitas dalykas, kaip tas žodis suprantamas teisėje. Kad atsakyti teisininkams, jai reikia suprasti, kas yra, pavyzdžiui, terorizavimas. Su specialistais, kurie neatsižvelgia, o rašo tik iš savo lingvistikos pusės, tos sąvokos nesuprantamos teisininkams. Paskaičius jos išvadą, negalima teigti, kad nevertinamas kontekstas. Kiekvienoje išvadoje parašytas kontekstas. S. rėmėsi, kad viskas yra tik žurnalistinis tyrimas ir tai yra nuomonė. Dėl žodžio „atrodytų“ sakinyje jis lyg ir neskirtas visam tekstui. Ir prieš tai ir po to, skirtas tik šitam sakiniui. Toliau rašo žurnalistas ir tai jau neatrodytų. Už autorių specialistė nesprendžia, nes K.pasako, atrodytų. Tai tik K. atrodytų. Tas žodis „atrodytų“ nepriklauso visam tekstui. Žmogus mano apie tai, kas parašyta tame sakinyje, o ne apie viską. Toliau jau pateikiama informacija. Tekste interpretuojama informacija, bet ji kažkur pateikiama, kad ją būtų galima interpretuoti. Toje išvadoje, apie kurią dabar kalbama, yra visi klausimai apie šitą pastraipą, kurioje yra K.teiginiai. Garso įrašas nebuvo pateiktas. Nustatant straipsnio turinį, parašyta tik, kas buvo pasakyta. A. K. kalbėjo šitą, čia jau kitas klausimas. Kas yra nuomonė yra pasakyta ekspertizės akto antrame lape.

Ar anksčiau K. buvo marinamas badu, ar anksčiau jis pateko į M. nemalonę, dėl šito klausimo 2017-10-04 gautas prašymas dėl paaiškinimo, į kurį 2017-10-13 pateiktas atsakymas (12 t., 4-5 b. l.). Skaitytojui pirmesnis įvykis yra tas, kuris parašytas pirmiau. Pagal straipsnius parašyta, kad pirmiau pateko į nemalonę. Tai nėra akivaizdu skaitytojui, kuris nežino, kiek trunka tyrimas. Skaitytojas nežino, nuo kelintų metų prasidėjo tyrimas. Straipsnyje kalbama apie 2009 metus, o ne, kad ilgai trunka tyrimas. K. 2011 metais pateko į nemalonę. Čia neišdėstyta chronologine tvarka. Kažkoks tyrimas vyko pernelyg ilgai, pradedamas tyrimas dėl pernelyg ilgo tyrimo. Tai jisai naujas tyrimas, nes kažkas vyko pernelyg ilgai, todėl pradedamas naujas tyrimas. K. K. ikiteisminį tyrimą kontroliavo M., specialistė suprato iš straipsnio teksto, kad bylą keliems mėnesiams stalčiuose paslėpė M. ir smogė dviguba jėga, nes jam buvo iškelta byla. Suprato, kad M. susijęs ir su viena ir su kita byla ir priima sprendimus. Gal neteisinga sąvoka, kad kontroliuoja bylas. Pasakoma, kad M. priima sprendimus bylose dėl K. (t. 13, b. l. 45, 46-50).

Apklaustas kaip specialistas A. S. teismo posėdyje paaiškino, kad išvadą atsimena. Buvo daug klausimų, bendra išvada yra tokia, kad šitas tekstas iš principo negali įžeisti, tai yra žurnalistinis tyrimas. Jokių lingvistinių, kontekstinių ar presupozicinių įrodymų, kad būtų kitaip nėra. Teigė, jog tyrė tekstą „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“. Jeigu kažkurie teiginiai neatitiktų tikrovės, išvados tai nekeistų. Bet kurie teiginiai, kuriuos teigiame yra tiesa arba melas. Yra daug kontekstų, įvairiausių lingvistinių priemonių modifikuoti tekstą ir įvairiausių presupozicinių dalykų, kuriuos laikome savaime suprantamais dalykais. Pavyzdys, kaip žodžiai skiriasi nuo jų turinio, gali būti anekdotas apie žydus, kuris patvirtina, kad pakanka intonacijos, kad su tekstu padaryti priešingą dalyką. Būtina kreipti dėmesį ne į teksto gramatiką, nes ką iš tikrųjų tekstas pasako nagrinėja lingvistinė pragmatika, šnekos aktų teorija ir panašūs dalykai. Jie sprendžia ne teksto turinio dalykus, o teksto santykį su kalbėtoju ir adresatu. Tas teksto santykis gali būti absoliučiai nesusijęs ir su sakomais žodžiais. Bet kurį tekstą žiūrėdami, žodžius, ir jis visada bus tiesa arba netiesa. Pridėjus lingvistinius modifikatorius - gal būt, manau, intonacijas, bendrą kontekstą, presupozicinius dalykus, tuos, kuriuos laikome savaime suprantamais ir kurių nereikia kartoti ar sakyti, gauname kitokius tekstus. Vertinant šį tekstą, tai tas ir yra. Žodį pasakyti yra viena, bet į kokią formą jis įvilktas. Šiuo atveju įvilktas į žurnalistinio tyrimo formą. Žurnalistinis tyrimas turi savo tikslus, priemones, raiškos priemones. Žurnalistas, atradęs kokį nors negerą reiškinį visuomenėje, bandydamas iškelti į visuomenę, turi ką nors pasakyti. Jis nėra teisėjas, nėra atsakymo iki galo. Plačiai nuskambėjo faktas dėl pavogtų trinkelių iš Gedimino prospekto. Žurnalistai tai aprašė, tačiau teismai neįrodė. Teismo įrodymas yra viena, žurnalisto teisė kelti visuomenei svarbius dalykus ir tai, kaip jis iškėlė lingvistinėmis priemonėmis padarė savo žurnalistinio tyrimo ribose.  

Su žurnalistu L. jokių santykių neturi. Tokiais dalykais A. S. verčiasi jau 20 metų. Tai jo privati praktika. Yra Lietuvių kalbos katedros docentas, Vilniaus universiteto darbuotojas, išmano šiuos dalykus. Jo specifika yra gramatika, teksto lingvistika, terminologija ir pragmatika. Dar yra siauresnių dalykų. Jo išvados dažniausiai apmokamos. Šiuo atveju sumokėjo „Lietuvos rytas“.

Žurnalistas rašydamas tekstą, kelia hipotezę ir rodo visuomenei, jo nuomone, tam tikrą ydą. Visas tekstas yra nuomonė. Nuomonė skiriasi nuo žinios. Žinia yra faktai, kurie gali būti tiesa arba netiesa. Nuomonė tai žmogaus tų faktų interpretacija, kuri irgi gali būti susijusi su tiesa arba netiesa. Tame straipsnyje įžvelgia, kad tai yra žurnalisto nuomonė, ne faktai. Pačiame straipsnyje kai kas yra kabutėse, o kai kas žurnalisto. Kur yra kabutėse, cituojamas kitas asmuo, o kur be kabučių, ten yra žurnalisto nuomonė arba perpasakoja to žmogaus nuomonę. A. S. buvo prašoma įvertinti ne vien tik straipsnį, bet ir tam tikras frazes. Negalima frazių vertinti, išplėšus jų iš konteksto. Šitos visos frazės yra kontekste žurnalistiniame tyrime. Be to, visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnyje prokurorams taikoma daug didesnė atsakomybė. Vienas iš žurnalistikos praktikos reikalavimų teigti kitą nuomonę. Frazė „įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu“ bendrame kontekste lingvistinėje pragmatikoje šitie sakiniai be konteksto nenagrinėjami. O jeigu žurnalistas šitoje vietoje būtų parašęs „įkalinus advokatą kelias paras buvo rūpinamasi jo figūra“. Tai rodo, kad čia yra subjektyvi nuomonė, kuri išplaukia iš jo turimų faktų. Toliau nurodo, kad buvo atvežamas po maitinimo laiko. Tai žurnalistui sudarė įspūdį, kad buvo marinamas badu. Tai nėra paskleista žinia ir nėra faktas. Nuomonė gali remtis klaidinga prielaida. Nuomonė gali būti klaidinga. Jeigu žurnalistas tyčia iškraipo faktus, tai pagal žurnalistikos įstatymus jis nusižengia minimum etikai.

Samprotauja, kad smogė dvigubą smūgį, nukišo į stalčių nėra neutrali leksika arba kitaip sakant, neteisinė leksika. Tai dar kartą įrodo, kad žurnalistas samprotauja iš jam žinomų, pateiktų, suprastų faktų. Tai rodo teksto žanras ir, esama ten tų žodelių, kažkur buvo pasakyta „manau“. Jeigu sakomas tekstas iš 100 sakinių ir pirmajame sakinyje pasakius „manau“, tai 75-jame sakinyje neprivalu kartoti „manau“. Tai nurodo kalbėjimo logika. Pavyzdžiui, juk ne kiekviename sakinyje privalome sakyti žodį „aš“ ir neprivalome aiškintis, kodėl nekartojame kiekviename sakinyje. Kalba yra racionalus dalykas.

Frazėje „atrodytų, viskas vyko pagal įstatymą ir t. t.“ viską gelbsti žodelis „atrodytų“. Prisiminkime frazę, o kas galėtų paneigti. Žodelių „manau, akivaizdu, galbūt“ kartoti prieš kiekvieną teiginį nereikia. Šitoje vietoje reikia žiūrėti, ar žurnalistas turi vaizdo įrašą, ar ten pakartota, taip pat reikia teksto autoriaus klausti, ar jis tą žodelį pritaikė tik šitai frazei, ar visoms likusioms. Greičiausiai, kad visoms likusioms, nes galima pasakyti, „o mano nuomonė tokia“, griežtai pabrėžti. Jeigu yra toks nuomonės žanras, šitų žodelių esama, kurie nebūtinai turi būti kartojami prieš kiekvieną frazę, ko ir nedarome. „Kad byla buvo perduota V.“  yra ne nagrinėjami faktai lingvistinėje ekspertizėje. Šitą faktą tikrinti yra ne specialisto reikalas. Kadangi kalbama apie teisinius dalykus, labai nesunku tai patikrinti teismui. Specialistas tik žiūri į tekstą ir dar kartą kartoja, kad šitas tekstas yra žurnalistinis tyrimas, kuriame keliamos hipotezės, kad bylą perdavė ar neperdavė atrodo žurnalistui ar šnekėtojui, o ar tai tiesa negali atsakyti. Pati frazė žurnalistiniame tekste šalia kitų kontekstinių ir prezupozicinių dalykų yra žurnalisto nuomonė. „Kad byla perduota V.“, yra žinia įvilkta į žurnalistinio tyrimo rūbą. Žurnalistinis tyrimas apibrėžiamas labai įvairiai įvairių šaltinių. A. S. remiasi vakarietiškais apibrėžimais, bet yra ir lietuviški, kurie aiškiai atskiria žurnalistinį tyrimą nuo žurnalisto tyrimų, kurie aiškiai turi tuos reikalavimus, kurie iškelti viešojo informavimo įstatymo, sąžiningumas, faktų pasakymas. Tame įstatyme parašyta, ko žurnalistas negali rašyti. Kas nėra įvardinta, kad negalima, visą kitą jis gali. Pagrindinis reikalavimas žurnalistiniam tyrimui yra vienas ir esminis aiškinamoji interpretacinė žurnalistikos funkcija. Antras mažiau svarbus informacinė žurnalistikos funkcija. Jeigu žinių žurnalistas, reiškia, informacinė svarbesnė, o jeigu tiriamasis žurnalistas, svarbiau aiškinamoji informacinė žurnalistika. Yra dar kitos funkcijos-auklėjamoji pramoginė žurnalistika. Interpretacinė žurnalistikos funkcija yra faktų interpretavimas. Jeigu pasakė, kad sustabdė bylą, tai yra faktas, įvilktas į žurnalistinio tyrimo rūbą, aiškinamoji interpretacinė funkcija. Tiesą ne tiesą, faktą ne faktą galutinai nustato teismas. Jeigu iškeliame žurnalistui užduotį aiškinti tik įrodytus faktus, mes jį užčiaupiame. Ir tai yra visuomenės esminio gėrio naikinimas. Šiuo atveju asmuo yra ne šiaip sau, asmuo yra prokuroras. Nors išėjome už teksto analizės ribų, prisiminkime prieš savaitę įvykusį mitingą, tiek Seimo pirmininkui, tiek kitiems asmenims buvo pasakyta tiek šlykščių žodžių, keista, kad dar nei viena byla neatsirado teisme. Tiek Seimo narys, tiek prokuroras yra valstybės funkciją vykdantis asmuo kuriam keliami didesni reikalavimai negu privačiam asmeniui. Teiginys, kad prokuroras piktnaudžiavo tarnyba, čia yra žurnalisto nuomonė. O ar tai yra faktas, atsakykite Jūs. Jeigu Jūs tvirtinate, kad ne, jis negali ginčytis. Bet kuris teiginys yra faktų paliudijimas, pasakymas, tačiau jis negali būti be interpretavimo tų, kurie kalba ir klauso. Tos interpretacijos iš esmės iškraipo, pakeičia. Raštu yra priemonių išreikšti intonacijas.

Specialistas dėsto žurnalistams, todėl šį bei tą išmano apie stilių. Galima kalbėti apie dienraščio stilių ir kai kurių išskirtinių žurnalistų stilių. Eilinis žurnalistas būna suredaguotas. M. M. sakė, kad yra bėda mūsų kalbos moksle, turime ne kalbos redaktorius, o kalbos melioratorius. Jeigu kalbos melioratorius prisiliečia prie žurnalisto teksto, bėda. Specialistė G. H. logiškai prieštarauja sau. Ji remiasi Baudžiamuoju kodeksu, A. S. remiasi, kaip lingvistas, tik lingvistiniais šaltiniai, tai yra lingvistinės pragmatikos mokslu. Baudžiamasis kodeksas jo nedomina. Jo išaiškinime, kaip specialisto, labai kruopščiai buvo parašyta, kad tai ne jo kompetencijos ribos ir jis nusišalina. Čia jos buvo išprovokuoti prokurorės klausimu ir jis dalyvavo diskusijoje. Tai visiškai normalus, aiškinantis tiesą, dalykas. Teisinis dalyko aiškinimas apima lingvistinį, loginį, precedento, išvardinta 12 ir bandyti aiškinti vieną, nematant kitų aiškinimo būdu, mano, kad aiškinti yra kvailystė arba neįmanomas dalykas. Aiškinantis lingvistinius dalykus, neišvengiamai remiasi ir logika, precedentu, t. y. čia jau pereina per lingvistikos ribas. Nors tarp tų aiškinimų lingvistinis yra pagrindinis.

Stiliai, kaip žinoma iš mokyklos, yra meninis, administracinis, buitinis. Žurnalistinis stilius arba kitaip sakant žurnalistinis stilius atsirado tik pastarųjų metų darbuose ir jo esminis požymis, kad jis įtraukė į save visus kitus stilius, todėl žurnalistiniame stiliuje publicistiniame stiliuke mes laisvai galime rasti ir grožinio, ir mokslinio, ir meninio ir šnekamojo ir net gi buitinio, todėl kaip sakoma vienoje išvadoje, grožinis stilius yra ypatybė, jis nėra ypatybė (t. 13, b. l. 42-46, 47, ).

Apklausta kaip liudytoja V. D. teismo posėdyje paaiškino, kad ji atliko ne vieną vidinį tyrimą arba tarnybinį patikrinimą, kurie rėmėsi vienokia ar kitokia informacija, pateikta žiniasklaidoje. Tai buvo jos skyriaus pagrindinė funkcija. Minėtų straipsnių neprisimena. 2016 metais jos pareigos buvo Generalinės prokuratūros vidaus tyrimų prokurorė. Pagal savo funkcijas atlikdavo vidaus tyrimus, tarnybinius patikrinimus, nagrinėjo skundus, pareiškimus, prašymus, susijusius su prokurorų tarnybine atsakomybe ir tarnybinių nuobaudų taikymu. Šio tyrimo 2016 metų neprisimena, praėjo beveik dveji metai. Tai buvo Jų duona kasdieninė ir dėl to negalėtų niekaip išskirti šio tyrimo.

Liudytojai parodžius išvadą ir sprendimą (t. 2, b. l. 3-12, 13-21), ji paaiškino, kad jie priimdavome procesinius sprendimus. Po to pagal reikalavimą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Negalėjo pasakyti, kaip konkrečiai buvo šiuo atveju, bet gali pasakyti, kaip būdavo paprastai. Išvados pavadinimas visada priklausė nuo rezoliucijos, kaip buvo formuluojama subjekto, kuris turi tokią teisę, teisės aktų nustatyta tvarka pavesti atlikti vidaus tyrimą. Pavesti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus galėjo tik generalinis prokuroras, o jo nesant, jo pavaduotojas, einantis generalinio prokuroro pareigas. Dabar tikrai negali įvardinti, kas jai davė tokį pavedimą. Negalėjo atsakyti, kokiu būdu gavo šią užduotį, bet, paprastai, jie niekada neidavo pas generalinį prokurorą arba kitą pavedusį asmenį. Atlikus tyrimą, paprastai, nebendraudavo su užduotį paskyrusiu asmeniu, net jeigu būna papildomas tyrimas, niekas nesikviesdavo, žodinių nurodymų neduodavo. Kokiu teisės aktu vadovautis, priklausė nuo to, kas buvo tiriama, ar skundas, ar publikacija, ar dar kas nors. Visumoje tvarką nustato vidinis teisės aktas, tuo metu galiojęs tarnybinio patikrinimo atlikimo, tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatai. Atrodo, jie buvo 2014 metų redakcijos. Paprastai, jeigu būna nurodyti kažkokie duomenys, jie yra vidaus tyrimo metu tikrinami, renkami duomenys, kurių pagrindu galėjo būti daromos vienokios ar kitokio pareiškėjo arba žiniasklaidos pasirodžiusios informacijos išvados ir tie duomenys, kiek leisdavo galimybės, būdavo surenkami ir analizuojami. Neabejoja, kad taip buvo ir šiuo atveju. Šiuo metu negali atsakyti kažkokių konkretesnių dalykų. Gali pasakyti bendrus dalykus ir nieko daugiau negu nurodyta išvadoje, nes nepamena, kokie ikiteisminiai tyrimai, kokia apimtimi daromi, kas analizuojama, kokių duomenų pagrindu buvo daroma. Visada buvau laisva priimti sprendimus, tokius, kokius galima priimti tokios kompetencijos. Galutinių sprendimų tokie prokurorai, kaip liudytoja, negalėjo priimti, nes to neleido teisės aktai. Jie tik surinkdavo duomenis ir pateikdavo aprobuotus duomenis su minimalia išvada, o sprendimus dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, proceso pradėjimo dėl pačios tarnybinės nuobaudos taikymo  priimdavo vyresnieji prokurorai.

Dėl konkrečios 384 bylos negali atsakyti, manau, kad tie duomenys buvo surinkti, nutartis buvo skaityta. Liudytoja akcentavo, kad iš to, kas jai tapo žinoma šito posėdžio metu, t. y. tai, kad buvo tiriama publikacija ir pagal tai, ką mato pagal išvados pavadinimą, tikriausiai buvo sprendžiama, kiek ta publikacija atitiko faktines aplinkybes, nes taip tai ir įvardinta. Pagal tai, ką mato, gali daryti tokią išvadą. Dabar negalėtų atsakyti, ar buvo tiriami terminai. Gal gale išvados parašyta. Tarnybinei atsakomybei taikyti yra nustatyti senaties terminai. Tuo metu buvo 36 mėnesiai. Po to įstatymai keitėsi, 36 mėnesiai nuo paaiškėjimo dienos, reikia žiūrėti prokuratūros įstatymus. Atrodo, P. 2017 metų pradžioje tapo vyriausiuoju prokuroru. Prieš tai skyriaus vyriausiąja prokurore buvo D. B.. Kad taip smulkiai atsakyti tuos klausimus, reikia prisiminti, turėti duomenis. Liudytoja šiuo metu net nedirba toje sistemoje. Viskas buvo reglamentuota aiškiai ir konkrečiai, duomenų rinkimas jokiu būdu nebuvo ribojamas jokia apimtimi. Jie turėjo prieigas prie visų sistemų, tai buvo jų darbas duomenis surinkti. Tyrė tiek, kiek buvo paduota skundų ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, nes šitie vidaus tyrimo dokumentai yra pakliuvę į ikiteisminio tyrimo medžiagą. Kiek tų duomenų buvo prašoma, nežino, tos ikiteisminio tyrimo medžiagos, kokia apimtimi vyko ikiteisminis tyrimas, nežino, kas prašė iš Generalinės prokuratūros, negali pasakyti, kas juos pateikė ir nežino, kokia apimtimi buvo pateikti duomenys. Atliekant tyrimą, galėjo pareikalauti bet kokios medžiagos. Pradžioje reikalaudavo popierinės medžiagos, po to atsirado naujos informacinės sistemos ir buvo galima konkrečia bylą pažiūrėti informacinėje sistemoje. Turėjo tas prieigas. Jiems nebuvo ribojimų. Kokios medžiagos reikia, pradinėje stadijoje spręsdavo patys. Prašydavo, gaudavo ir tų duomenų pagrindu darydavo išvadas. Jeigu aukštesnieji prokurorai, susipažinę su jų išvadomis, nuspręsdavo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, kad tų duomenų pagal jų funkcijas priimamiems sprendimams nepakanka, tada būdavo pavedama atlikti papildomą tyrimą. Bet tokie atvejai būdavo reti. Kas išreikalavo 384 bylos medžiagą, nežino, kaip buvo šioje situacijoje, bet gali pasakyti, kaip būna paprastai. Ar išreikalauja  visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, ar jos dalį priklauso nuo situacijos. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti individualiai ir konkrečiai. Jeigu byla išnagrinėta, galima susipažinti nuvažiavus, pasidaryti kopijas. Šio konkretaus atvejo neprisimena. Tyrimų buvo begalės. Pasakius vienokį ar kitokį ikiteisminio tyrimo skaičių, neįmanoma prisiminti. Reikia žiūrėti pagal dokumentus. 2016 metais tyrimą reikėjo atlikti per 30 dienų, bet buvo galima terminą pratęsti. Kiek matė nutarimą, tai ten yra kitos prokurorės pavardė. Tikėtina, kad liudytoja tą medžiagą gavau vėliau negu buvo pradžia. Reikia žiūrėti pagal rašytinę rezoliuciją, datas. Pagarsinus 2016-06-22 I. M. prašymą, liudytoja paaiškino, kad iš to, ką  mato, buvo tiriama publikacija ir buvo gauti kažkokie prašymai. Pagal galiojantį baudžiamojo proceso kodeksą išdėstyti bet kokie prašymai pradėti ikiteisminį tyrimą, prokurorui privalu priimti procesinį sprendimą. Smulkiai neprisimena, kas šiuo konkrečiu atveju buvo įvertinta. Negalėjo būti neįvertinti M. veiksmai, jeigu apie tai buvo kalba. Pagal tuo metu galiojusius vidinius aktus atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, negavus duomenų apie galimai padarytą, akivaizdžiai iš karto priimti nutarimą gali eilinis prokuroras, bet pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui gali tik generalinis prokuroras. Toks yra vidinis reglamentavimas. Buvo M. prašymas spręsti dėl galimai jo padaryto nusikaltimo, todėl neišvengiamai, kaip ir kitų piliečių, kurie išdėsto tokį prašymą, privalu priimti procesinį sprendimą, kas ir buvo padaryta. Galiojantiems teisės aktams liudytoja nenusižengė. Negalėjo atsakyti, ar buvo gauta informacijos apie M. padarytas nusikalstamas veikas. Reikia žiūrėti per sistemą, konkrečius straipsnius, ar pagal tuos straipsnius vyko kažkokie tyrimai. Šiandien to negali atsakyti. Kokius pavedimus yra gavę kiti prokurorai, jie ne visada žinojo.  Jeigu žiniasklaidoje išdėstyta informacija apie prokuroro galimai padarytą nusikalstamą veiką, tokiu atveju tik vienas asmuo-generalinis prokuroras sprendžia pradėti tarnybinį patikrinimą ar vidaus tyrimą. Kiti asmenys to padaryti negali (t. 13, b. l. 50-54).

Apklaustas kaip liudytojas S. M. teismo posėdyje paaiškino, kad kaltinamąjį A. L. žino, kaip Lietuvos ryto“ žurnalistą. Teko su juo susidurti, kai rašė straipsnius apie baudžiamąsias bylas straipsnius apie PVM grobstymą, kuriose liudytojas dirbo, bet tai buvo prieš 10 metų. Daugiau su juo jokių ryšių, santykių nepalaiko. Su antruoju kaltinamuoju nėra niekada susidūręs. Jo pavardę žino per dokumentus, dėl to tikriausiai ir bus apklausiamas. Yra vykdęs savo vadovo pavedimą, tikrinęs baudžiamąją bylą ir rengęs projektą, kur buvo nutraukta byla, kur A. K. buvo įtariamasis. Taigi, A. K. žino pagal pavardę. Sužinojęs, kad yra kviečiamas į teismą, susirado projektą ir neblogai atkūrė tą situaciją. Jei neklysta, tai  buvo 2012 metų pradžia. Dirbo Generalinėje prokuratūroje baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroru. Gavo savo vadovo tuometinio departamento vadovo S. S. pavedimą patikrinti nutrauktą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Šis ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl to, kad nagrinėjant kitą bylą teisme, galimai A. K. parodė nepagarbą teisėjai. Liudytojui buvo pavesta patikrinti šią bylą ir įvertinti priimto procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kiek atsimena, parengė projektą panaikinti nutarimą, kuriuo buvo nuspręsta nutraukti šį ikiteisminį tyrimą. Motyvų nedėstys, nes jie išdėstyti projekte. Pagrindinis motyvas, kad tiek visi proceso dalyviai davė paaiškinimus apie tai, kad kaltinamojo elgesys byloje buvo pakankamai neadekvatus. Teisėja buvo apibūdinama nepriimtinais kreipimosi teismo posėdyje terminais. Ko pasekoje teisėjai teko daryti pertrauką ir apsiašarojusi išėjo iš salės. Vėliau posėdis vėl buvo žlugdomas. Parengė projektą ir perdavė vadovui S.. Ar jis buvo pasirašytas, negali pasakyti, bylos eigos nesekė. Manau, kad tą bylą jam padavė departamento vadovas S. S.. Paprastai, jeigu nagrinėjamas proceso dalyvio skundas, išsireikalaudavo bylą patys. Jeigu reikėdavo patikrinti prokuroro iniciatyva, ką teisės aktai leidžia jiems daryti, paprastai vadovas pateikdavo visą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Reikėdavo ją išanalizuoti ir priimti sprendimą. Bet nėra 100 procentų tikras.

Atsimena, kai jam buvo duota šita užduotis, S. S. trumpai paaiškino, kad yra procesai, kuriuose dalyvauja advokatas iš Panevėžio ar Panevėžio regiono, ir tai yra situacija, kurioje tiek byloje dalyvavę prokurorai, tiek teismo darbuotojai mato, kad čia galėjo būti padaryta nusikalstama veika, o apylinkės prokuratūra pažiūrėjo pakankamai atmestinai. Tokia buvo įžanga, o po to nagrinėjimo metu neprisimena, kad būtų duodami kažkokie nurodymai. Teigė, kad jis visada buvo toks prokuroras, kuris nelabai klausydavo nurodymų. Vadovai jį žinojo, nemano, kad buvo daroma kažkokia įtaka. Nežino, kodėl pats nepasirašė šio projekto, nes pagal dabartinį reglamentavimą Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras yra aukštesnysis prokuroras apylinkės prokuratūros prokurorui ir pats galėtų priimti tą sprendimą. Kodėl šiuo atveju rengė tik projektą, o ne galutinį sprendimą, to negalėjo niekaip prisiminti. Tuo metu keitėsi kompetencijos nuostatai, gal buvo kokie niuansai. Kaip fiziškai tas projektas buvo perduotas vadovui, elektroniniu paštu ar atspausdintas, neprisimena. Daug laiko praėjo. Tokia praktika buvo įprasta. Jeigu būdavo priimtas sprendimas, kad pasirašys vadovas, padėjėjų baudžiamojo persekiojimo departamentu trūkumas buvo visada, jie vykdė tik vyriausiojo prokuroro pavedimus, o jie rengdavo  projektus ir tai buvo normali praktika. Dabar jau praktika ne tokia. Tai ką jis parengė, buvo tik projektas, darbinis „žalias“ dokumentas. Prokuroras, kuris deda parašą, jį adaptuoja ir koreguoja, kaip jam atrodo teisinga. Nežino, ar byloje esantis sprendimas identiškas tam, kurį jis parengė. Kiek prisimena, tokius parodymus davė teismo posėdžių sekretorės, prokurorės, iš dalies tai patvirtino ir teismo pirmininko sprendimas, kuriuo buvo pakeistas teisėjas šioje byloje. Motyvai sprendime išdėstyti ir jis neprisimena, kas buvo toje byloje, bet tie motyvai paimti iš ikiteisminio tyrimo argumentų. M. ir S. buvo departamentų vadovai. Jų asmeninių santykių nežinau. Kiek žino, jie abu dirbo Vilniaus apygardos prokuratūroje Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo padalinyje. Kaip jie bendravo po darbo, nežino ir niekada nesidomėjo. Liudytojas nei su vienu artimų santykių nepalaikė. Dėl šitos bylos tikrai negali atsakyti, kaip ji atkeliavo į prokuratūrą. Kiek atsimena, jam bylą padavė jo tiesioginis vadovas. Tai reikėtų patikrinti dokumentų valdymo sistemoje. 2015 metais nebuvo visai tokia situacija, kaip nupiešė kaltinamasis. Kilo ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo vietos. Tada kai buvo gauta ši byla, S. dirbo baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiuoju prokuroru, o M. O. nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiuoju prokuroru. Formaliai pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą nėra griežtos takoskyros, kas yra apylinkės prokuratūros vyresniuoju prokuroru. Yra pasakyta, kad Generalinės prokuratūros prokurorai yra aukštesnysis prokuroras apylinkės ir apygardos prokuratūros specializuotiems prokurorams. Šiais argumentais ir rėmėsi patikrinimą atlikę kolegos, sakydami, kad tos takoskyros nėra. Formaliai yra paskirstytos veikos sritys, tačiau, kaip žinome, Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamentas tiria „Snoro“ bylą, o baudžiamojo persekiojimo departamentas tiria Ūkio banko bylą, nors bylos iš esmės labai panašios. Sprendimą šiuo atveju priima aukštesnis vadovas - Generalinis prokuroras, kuriam departamentui pavesti vieną ar kitą darbą. Konkrečioje situacijoje reikėtų aiškintis, kokiu pagrindu buvo išreikalauta. Ar tai buvo kreipimasis, ar skundas, juo labiau, kad minimas prokuroras L., kuris dalyvavo posėdyje ir dirbo tame departamente. Tikriausiai buvo kažkokios sąsajos, kurių negaliu nurodyti. Kiek prisimena, kad nutarimas buvo grindžiamas prokuroro L. paaiškinimu. Jis ten tikrai dalyvavo. Sprendimas buvo priimtas, vertinant ikiteisminio tyrimo medžiagą, t. y. popierių, kuris buvo byloje. Liudytojui tiesiog buvo nupiešta situacija, kuri susiklostė to teismo posėdžio metu. Kieno iniciatyva buvo daromas patikrinimas, liudytojui niekas nesakė ir jam buvo visiškai nesvarbu. Gavo užduotį patikrinti procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Jis tai padarė ir pateikė savo nuomonę. Nei S., nei M. jam neliepė priimti konkretaus sprendimo. Jo viršininkas pasakė „patikrink bylą ir parenk sprendimo projektą, jeigu toks bus reikalingas“. Pagal prokuratūros ir prokurorų nuostatus Generalinės prokuratūros departamentai vykdo teritorinių prokuratūrų priimtų sprendimų teistumo patikrinimą. Tai yra bet kurio Generalinės prokuratūros departamento ar skyriaus vadovo viena iš pareigų stebėti, sekti ir matyti, galbūt nepagrįstus sprendimus priimtus apylinkės prokuratūroje. Toliau procesas vyko labai paprastai. Nežino, iš kokių duomenų S. galėjo matyti ar žinoti, kad ten galbūt sprendimas nepagrįstas. Jis turėjo medžiagą ir pavedė vienam iš savo pavaldinių - liudytojui parengti kažkokį sprendimą ar išvadą. Tai procedūriniai dalykai. Jie tai darydavo vos ne kiekvieną dieną skirtingose byloje. Liudytojas nežino rekomendacijų, kurių pagrindu gali būti atnaujinamas ikiteisminis tyrimas. Yra įstatymas, kuriame aiškiai pasakyta. Šiuo atveju nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas, o panaikintas nutarimas, kaip nepagrįstas. Tai aukštesnio prokuroro teisė. Aukštesnysis prokuroras privalo panaikinti bet kokį neteisėtą ar nepagrįstą žemesnio prokuroro sprendimą, nepaisant, ar yra, ar nėra proceso dalyvio skundas. Motyvai dėl panaikinimo nutarimo yra byloje. Atsimena, kad tai buvo grindžiama to proceso dalyvių parodymais. Ten buvo kritikuojama Lietuvių kalbos instituto išvada. Detaliau neprisimena. Viskas išdėstyta sprendime, kuris buvo skundžiamas. Nutarimo liudytojas nenaikino, o tik parengė projektą. Jo parengimas jokių pasekmių nesukelia. Galutinio varianto nežino ir bylos eiga nesidomėjo. Liudytojo nuomonė buvo, kad nutarimą reikia naikinti. Ji išdėstyta nutarime. Parodžius liudytojui nutarimą, esantį t. 8, b. l. 19-22, liudytojas nurodė, kad atpažįsta, kad iš dalies pirmo lapo motyvai yra jo rašyti, atsimena, kad konsultavosi ir ieškojo žodžių „užgaulus“ ir „žeminantis“ reikšmę. Iš dalies tai jo, bet, kad būtų 100 procentų jo parengtas tekstas, negali tvirtinti. Bent jau projektas šito dokumento parengtas jo. Ieškojo žodžių „užgaulus“ ir „įžeisti“ lingvistinio aiškinimo, kadangi nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo grindžiamas Lietuvių kalbos instituto išvada, kurioje buvo konstatuota, kad tai nėra užgaulu ir įžeidžiančiu. Todėl tai reikėjo patikrinti ir jis domėjosi. Nutarime parašyta, kuo grindžiamos tos išvados. Tai specialių žinių turinčių žmonių nuomonė. Garbė ir orumas yra tokie dalykai, kurie priklauso nuo to, kiek patys juos užtikriname ir kiek patys leidžiame su savimi garbingai ir oriai elgtis. Jeigu proceso dalyvis priveda teisėją iki ašarų, turi nutraukti posėdį ir išbėgti iš salės dėl proceso dalyvio pareiškimo ir pasakymo, tai liudytojas neįsivaizduoja, kas dar gali būti nepagarba teismui. Tokia yra jo žmogiška pozicija ir tuo ji, kaip teisininkas, argumentavo sprendimą (t. 13, b. l. 161-163).

Bylos nagrinėjimo metu 2017-09-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi byloje paskirta autorystės ekspertizė ir pavesta Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams atsakyti į nutartyje nurodytus klausimus (t. 11, b. l. 132-133). Iš 2017-10-06 Ekspertizės akto Nr. 11-1804 (17) išvadų matyti, kad ė 1 ir 4 klausimus ekspertė atsakė, jog tikėtina, kad straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas“ ir straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ autorius yra tas pats asmuo – A. L.. Į 2 ir 3 klausimus ekspertė atsakė, kad straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ dalis „Kur keliaus paveikslas?“ parašyta tokiu pačiu stiliumi, kaip visas straipsnis ir A. L. pateiktas originalus straipsnio projektas (t. 12, b. l. 7-23).

2017-10-04 prašymu Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertus prašydamas pateikti paaiškinimus į advokato K. P. papildomai pateiktus klausimus dėl 2016-11-07 specialisto išvados Nr. 11-1992. 2017-10-13 raštu Lietuvos teismo medicinos centro ekspertė G. H. pateikė paaiškinimus į šiuos klausimus. Į klausimą kodėl „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ dalyje „Pasijuto marinamas badu“ pastraipoje „Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas.“ duodama išvada, kad tekste žodyje „prokurorai“ rašoma apie I. M. ir kitus prokurorus, nors cituojamuose žodžiuose nėra I. M. pavardės, ekspertas paaiškino, kad straipsnio pastraipa „Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas.“ Su I. M. susiejama kontekste:

• Straipsnio dalyje „Pasijuto marinamas badu“ pateikiama informacija, kad tyrimą dėl poveikio liudytojui vykdė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas, kurio vadovu straipsnio pradžioje pristatomas L M.. Tuo įvardijimas „prokurorai“ šioje straipsnio dalyje susiejamas su konkrečiu prokuratūros skyriumi ir L M., kaip vadovu. Ši sąsaja sustiprinama teigiant, kad nėra įprasta, jog Generalinė prokuratūra atliktų tokius tyrimus, taip skaitytojui duodant suprasti, jog tyrimas vertintinas kaip savivalė ir siejamas su straipsnio pradžioje savivaliaujančiu pristatomu 1. M..
• Straipsnio dalyje „Už nušalinimą — byla“ skaitytojui pasakoma, kad bylas prieš A. K. kontroliuoja I. M.: „/.../ bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla.“ Šiuo pasakymu teigiama, kad I. M. yra tas asmuo, kuris veikė prieš A. K. ne tik teisėjos įžeidimo, bet ir ankstesnėje istorijoje, kurios epizodu yra marinimas badu.
• I. M. straipsnyje pristatomas kaip prokuroras, kryptingai veikiantis prieš A. K. ir keršijantis jam (kitas straipsnyje įvardijamas prokuroras J. L. neveikia prieš A. K., o prokuroras A. V. yra tik L M. pagalbininkas). I. M. įvardijamas kaip asmuo, tenkinantis savo ambicijas, žalojantis žmonių likimus, verčiantis asmenį teisiamuoju be pagrindo, besielgiantis nesuvokiamai, piktnaudžiaujantis tarnyba ir 1.1. Todėl tekste esanti informacija apie neteisėtus prokuroru veiksmus, kaip marinimas badu, yra suprantama kaip informacija, pagrindžianti L M. skirtus epitetus ir perskaitoma kaip informacija apie ji.

Dėl čia pateiktos konteksto visumos padaryta išvada, kad nors pastraipoje, pradėtoje žodžiais „Prokurorų nurodymu jis specialiai /.../“, neįvardintos prokurorų pavardės, iš ankstesnio ir tolesnio teksto skaitytojui matyti, kad yra rašoma apie I. M. ir kitus prokurorus.

Į antrąjį klausimą „Ar iš straipsnio „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ dalių „Už prašymą - į areštinę“ ir „Pasijuto marinamas badu“ galima daryti išvadą, kad A. K. buvo marinamas badu poveikio liudytojui, padarytam 2009 metais, Klaipėdos teismo byloje ir dėl šios bylos buvo suimtas teismo salėje?, ekspertė paaiškino, kad straipsnio dalyje „Už prašymą į areštinę“ yra paminima eilė tyrimų: skundas dėl ilgo ikiteisminio tyrimo, poveikio liudytojai byla, kažkokia byla Klaipėdoje, kurios metu A, K. prašė liudytojos atvykti į posėdį. Pastraipoje nesiekiama pateikti skaitytojui informacijos, kada vyko kiekvienas iš tyrimų. Straipsnyje yra pateikiama informacija, kad:             

• 2009 m. A. K. paprašė liudytojos atvykti į teismo posėdi Klaipėdoje. Straipsnyje nepateikiama informacija, dėl ko Klaipėdoje buvo bylinėjamasi.
• Dėl prašymo liudytojai A. K. buvo apkaltintas poveikiu liudytojai ir suimtas teismo salėje. Straipsnyje nepateikiama informacija, ar A. K. buvo apkaltintas ir suimtas tais pačiais 2009 metais ar vėliau, ir ar tai įvyko būtent Klaipėdos teisme.
• Po to, kai buvo suimtas, prokurorų nurodymu areštinėse advokatas buvo, marinamas badu.

Iš dalių „Už prašymą - į areštinę“ ir „Pasijuto marinamas badu“ galimą suprasti, kad poveikis liudytojui nebuvo padarytas - A. K. 2009 metais paprašė liudytojos atvykti į teismą Klaipėdoje, dėl to jis buvo apkaitintas (nerašoma, kuriais metais) poveikiu liudytojai, suimtas teismo salėje (nerašoma, kuriame mieste ir koks teismas vyko), po to prokurorų marinamas badu areštinėse.

Ekspertė nurodė, kad aiškinant pasakymų turinį ir reikšmę vertinama tokia informacija, kokia yra pateikta straipsnio tekste ir perskaitoma be papildomų žinių apie teisinę sistemą, bylų nagrinėjimo eigą, tikrovėje prokurorų užimtas pareigas ir pan. (t. 12, b. l. 4-5).

Bylos nagrinėjimo teisme metu 2017-10-04 nutartimi buvo paskirta lingvistinė ekspertizė, kuri pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės ekspertams ir pavesta atsakyti į klausimus. T. 11, b. l. 183-187).  Iš 2017-12-11 ekspertizės akto Nr. 11-210 (17) matyti, kad ekspertė pateikė tokias išvadas:

1. Straipsnio „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ skyriuje „Bylą perdavė draugui“ tekstu „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi M.“, - teigė A. K.. Nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išsireikalavo šios Vilniaus apylinkės prokurorų nutrauktos bylos. Netrukus pagal standartinę schemą byla buvo perduota patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V.. „Manau, kad I. M. nurodymas A. V. buvo aiškus - panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Taip akivaizdžiai buvo kerštaujama už tai, kad aš keliskart generaliniam prokurorui skundžiau I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba“, - kalbėjo A. K..“ Pateikiama informacija, kad prokuroras I. M. kerštaudamas A. K. piktnaudžiavo tarnyba išsireikalaudamas nutrauktą prieš A. K. bylą, nors tai neįėjo į jo tarnybines pareigas, ir darė poveikį tolesniems sprendimams šioje byloje.
2. Skyrius „Bylą perdavė draugui“ susideda iš teiginių, kurie pateikiami kaip A. K. žodžių citatos, ir iš teiginių, kurie rašomi žurnalisto. Įvertinti, ar skyrelyje „Bylą perdavė draugui“ esantys teiginiai iš tikrųjų priklauso dviems asmenims (A. K. ir žurnalistui), kaip pateikiama tekste, negalima.
3. Teiginiu „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, - teigė A. K..“ be konteksto pasakoma, kad procesas, vykęs pagal įstatymus, buvo nutrauktas dėl I. M. piktnaudžiavimo. Kartu su kitais sakiniais šis teiginys perteikia bendrą viso skyriaus informaciją, kuri negali būti suprasta iš pavienių sakinių.

      1.4.1. Sakinyje „Nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išsireikalavo šios Vilniaus apylinkės prokurorų nutrauktos bylos.“ informacija, kad I. M. išsireikalaudamas A. K. bylą veikė ne pagal savo tarnybines pareigas, pateikiama kaip konstatuojamojo pobūdžio neigiama informacija apie I. M. veiksmus. Sakinyje „Netrukus pagal standartinę schemą byla buvo perduota patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V..“ konstatuojamas bylos perdavimo prokurorui A. V. faktas, bet nėra pasakoma apie I. M. veiksmus.

     1.4.2. Atskirais teiginiais pateikiama informacija negali būti suprasta be prieš juos esančios citatos ir straipsnio konteksto.

1.5. Sakinyje „Manau, kad I. M. nurodymas A. V. buvo aiškus - panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.“ informacija, kad I. M. davė nurodymą A. V., yra suformuluota kaip A. K. nuomonė. Sakinyje „Taip akivaizdžiai buvo kerštaujama už tai, kad aš keliskart generaliniam prokurorui skundžiau I. M.; veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba“, - kalbėjo A. K..“ neigiama informacija apie I. M., kad jis veikė kerštaudamas A. K. ir piktnaudžiauja tarnyba, suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija

II.1. 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio 2016-06-21 publikacijoje internetiniame tinklalapyje www.lrvtas.lt paskelbtais teiginiais „Nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išsireikalavo šios Vilniaus apylinkės prokurorų nutrauktos bylos.“; „Netrukus pagal standartinę schemą byla buvo perduota patikrinti baudžiamojo, persekiojimo departamento prokurorui A. V..“; „Manau, kad I. M. nurodymas A. V. buvo aiškus - panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.“; „Taip akivaizdžiai buvo kerštaujama už tai, kad aš keliskart generaliniam prokurorui skundžiau I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba“ - kalbėjo A. K..“ pateikiama informacija, kad prokuroras I. M. piktnaudžiavo tarnyba ir keršydamas A. K. išsireikalavo nutrauktą prieš A. K. bylą, nors tai neįėjo į jo tarnybines pareigas bei davė nurodymą A. V. dėl bylos atnaujinimo.

II.2. Teiginiuose „Nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išsireikalavo šios Vilniaus apylinkės prokurorų nutrauktos bylos.“; „Netrukus pagal standartinę schemą byla buvo perduota patikrinti baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V..“; „Manau, kad I. M. nurodymas A. V. buvo aiškus - panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.“; „Taip akivaizdžiai buvo kerštaujama už tai, kad aš keliskart generaliniam prokurorui skundžiau I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba“ - kalbėjo A. K..“ yra pateikiama neigiama informacija apie I. M.: kad jis piktnaudžiavo tarnyba, kešijo A. K., atliko veiksmus, neįėjusius į jo tarnybines pareigas, davė nurodymą A. V. dėl bylos atnaujinimo.

II.3. Minėtuose teiginiuose informacija, kad I. M. veikė kerštaudamas A. K. ir piktnaudžiauja tarnyba, suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija. Informacija, kad I. M. išsireikalaudamas A. K. bylą veikė ne pagal savo tarnybines pareigas, pateikiama kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija. Informacija, kad I. M. davė nurodymą A. V., yra suformuluota kaip A. K. nuomonė.

II.4. Minėtuose teiginiuose pateikiama informacija gali būti suprantama kaip žeminanti savo turiniu, jeigu teiginiuose pateikta neigiama informacija yra neteisinga.

II.5. Vertinant viso straipsnio turinį, juo siekiama neigiamai pateikti I. M. asmenį, o A. K. parodyti kaip neteisingai apkaltintą.

III.1. Pasakymas „Nors šio prokuroro vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išsireikalavo šios Vilniaus apylinkės prokurorų nutrauktos bylos.“ kalbiniame lygmenyje suformuluotas kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. išsireikalaudamas A. K. bylą veikė ne pagal savo tarnybines pareigas.

III. 2. Pasakymas „Netrukus pagal standartinę schemą byla buvo perduota patikrinti baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V..“ kalbiniame lygmenyje suformuluotas kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad byla buvo perduota A. V.. Šiame pasakyme nėra įvardijami I. M. veiksmai.

III.3.Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.“ kalbiniame lygmenyje suformuluotas kaip A. K. nuomonė, kad I. M. davė nurodymą A. V.. Pasakymas „Taip akivaizdžiai buvo kerštaujama už tai, kad aš keliskart generaliniam prokurorui skundžiau I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba“, - kalbėjo A. K..“: kalbiniame lygmenyje suformuluotas kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. keršijo A. K. ir piktnaudžiavo tarnyba (t. 12, b. l. 27-32).

Kaltinamojo A. L. gynėjas advokatas S. Židonis pateikė teismui 2017-11-05 specialisto išvadą dėl teksto supratimo.  Specialisto išvadoje nurodoma, jog bendruoju klausimu keliama problematika yra tiesiogiai susijusi su teorinėje dalyje minėtais propozicijos, lingvistinių modifikatorių ir presupozicijos reiškiniais, kalbamo teksto propozicijos formaliai yra sudarytos iš konstatuojamųjų teiginių, kurių turinio santrauka tokia: K. arba žurnalistas kritikuoja teismą ir prokuratūrą, atskirus proceso dalyvius, prašo nušalinti teisėją ir už tai tampomas po prokuratūras ir teismus, yra kalinamas, keliamos bylos. Tekste nuosekliai pasakojama, kuo visa tai pasireiškia. Tačiau viso teksto galutinis vertinimas be teorinėje dalyje minėtų lingvistinių modifikatorių ir presupozicijos aptarimo negalimas.

Apžvelgiama, kokių esama tekste lingvistinių modifikatorių ir kitų raiškos priemonių, skirtų žinioms suteikti tikrąją, norimą prasmę. Tekstas pradedamas ne teiginiu, o retoriniu klausimu: Ar gali žmogus tapti teisiamuoju už tai, kad paprašė nušalinti teisėją? Tai visiškai nereiškia, kad jis siunčia kokią nors žinią. Tai pirmiausia ir svarbiausia reiškia, kad žurnalistas nori sudominti skaitytoją, sukurti intrigą, kuri neleis skaitytojui iš karto pereiti prie kito straipsnio. Tai taip pat parodo ir jo asmeninį santykį su visu tekstu - žurnalistui įdomi problema, jis jai neabejingas, o jei atsakymas į klausimą teisingas - jis ir stebisi, ir baisisi tuo (tam pasitelkiamas tuoj pat sekantis konstitucinės teisės priminimas). Žodžiu, tai įvadinis rodiklis, kad tolimesnis tekstas yra nuomonė, o faktai interpretuojami per žurnalistinio tyrimo prizmę. Juk iš esmės kiekvienas žurnalistinis tyrimas ir prasideda nuo hipotezės iškėlimo, rūpimo klausimo. Kita pasirinkta teksto priemonė - pramaišiui atpasakoti ir cituoti K., derinti jo pasakojimą su turimais dokumentais. Tai reiškia, kad atpasakojami dalykai iš esmės yra tik K. perteikiama nuomonė (kiek tas perteikimas tikslus ar kiek K. nuomonė dera su faktais, čia nesiaiškinama, nes tai peržengia lingvistinio tyrimo ribas; pagaliau sunku atskirti, kur yra žurnalisto interpretacijos). Atskirai paimtos konstrukcijos ir frazės - Sveiku protu tai sunkiai suvokiama; kiekvienas žmogus turi teisę; teismas išvadą padarė; paprastai tokie nusikaltimai pavedami tirti apylinkių prokuratūroms; mėnesių mėnesius nesiėmė procesinių veiksmų; Atrodo, kad viskas vyko teisėtai ir civilizuotai; Už nušalinimą - byla; Jautė spaudimą iš viršaus; Vieną tyrė, o kitą nutraukė, Suabejojo teisėjos žodžiais - rodo, kad pasakojama istorija yra turimų faktų ar dokumentų analizė, vertinimas, nuomonė, o ne koks bekontekstis faktų pateikimas. Tiesa, ten kur nėra cituojamas K., o tik atpasakojamas, negalima pasakyti, kieno tai nuomonė ar vertinimas - žurnalisto ar K.. Kitas svarbus teksto vertinimo aspektas - presupozicija, t.y. tai, kas gali būti teksto kūrėjo nepasakoma, bet tiek teksto kūrėjui, tiek teksto suvokėjui savaime suprantami, bendrai žinomi dalykai. Pirmiausia pasakytina, kad tekstą kuria žurnalistas L.pagal K. pasakojimą ir kitus šaltinius (turimus dokumentus). Tekstu kelia visuomenei svarbią problemą - teisingumo sistemos funkcionavimą. Todėl pats tekstas priskirtinas tiriamosios žurnalistikos žanrui. Pagal žanro kanonus, žurnalistas ir atpasakoja pašnekovą, ir cituoja pašnekovą, remdamasis jam žinoma su keliama problema susijusia teismine ir ikiteismine medžiaga, ir viską savaip interpretuoja, t.y. turi savo žiūros tašką, savo nuomonę. Visa tai tiriamosios žurnalistikos abėcėlė, kurios žurnalistas ir privalo laikytis, ir iš tiesų laikosi. Ar viskas žurnalisto tyrime turi būti absoliuti tiesa, visiškai dokumentuota ir neginčijama? Ar gali tirdamas žurnalistas kelti hipotezes? Ir klysti? Žinoma, taip. Pagrindinės žurnalistikos funkcijos - informacinė, aiškinamoji (interpretacinė), auklėjamoji ir pramoginė. Suprantama, kad būtent tiriamajai žurnalistikai būdinga aiškinamoji (interpretacinė) funkcija. Ten kur aiškinimas ir interpretacijos visada pasilieka vietos neaiškumams, kitokiai nuomone, nesupratimui, diskusijai ir net klaidoms. Be viso to interpretacija ir tiriamoji žurnalistika negalima. Taigi, teksto žanras lemia jo buvimą nuomone, interpretacija, aiškinimu, o ne grynosios informacijos šaltiniu. Su nuomone, kaip žinome, galime sutikti arba nesutikti, turėti kitą nuomonę, abejoti ir t.t. Dar vienas presupozicinis dalykas, kurį visada reikia turėti omenyje - didesnės galimos viešųjų asmenų (prokurorų) kritikos ribos. Ir paskutinis dalykas, kuris galėtų lemti vienokius ar kitokius vertinimus - žurnalistinio tyrimo objektyvumas. Jis kelia truputį abejonių - iš esmės nėra pateikta antrosios pusės nuomonė. Nėra žinių, ar tam yra pateisinimas (pvz., atsisakė bendrauti), bet tokia informacija tyrime yra būtina. Kita vertus, tai rodo dar didesnį tyrimo subjektyvumą - labiau analitinę, interpretacinę, o ne faktografinę teksto prigimtį, nuomonės, o ne žinios skleidimą.

Pastaba I: Visas tekstas parašytas korektiškai, taisyklingai, rišliai, nuomones ir interpretacijas stengiamasi remti faktais, nekorektiškos, nemandagios, įžeidžiančios leksikos ar sintaksinių konstrukcijų, įžeidžiančių ar žeminamų užuominų ar kokią kitokių konstrukcijų tekste nėra.

Pastaba II: Kadangi kalbame apie atskirą tekstą kaip teksto visumą, konteksto vertinti šiuo atveju neprasminga, tačiau visas straipsnis kaip kontekstas labai svarbus, kai vertinami atskiri šio straipsnio teiginiai. Jų vertinimas tiesiogiai susijęs su bendrojo klausimo išvadomis, nes jos logiškai yra atskirų teiginių konteksto ir presupozicijos įvertinimas.

ATSAKYMAS į bendrąjį klausimą: Remiantis pasirinktomis kalbinės raiškos priemonėmis ir presupozicija, galima tvirtinti, kad žurnalistas perteikia K. išsakytą, turimais dokumentais paremtą ir savaip interpretuojamą nuomonę apie K. teismines peripetijas. Žinoma, tiek su K. išsakyta, tiek žurnalisto perteikta nuomone ar požiūriu į turimus faktus galima nesutikti, turėti kitokią nuomonę, abejoti faktų, kuriais remiamasi, tikrumu, bet faktų tikrumo ir nuomonės adekvatumo įrodinėjimas peržengia lingvistinio tyrimo ribas. Informacija, kuria remiantis formuojama K. ar žurnalisto nuomonė, objektyviai gali būti tik teisinga arba neteisinga (kas irgi nėra šio tyrimo objektas), o jos perteikimo būdai niekaip ir nieko nežemina, nes išsakomi korektiškai, nenaudojant netinkamos leksikos ar sintaksinių konstrukcijų. Necituojamose teksto vietose sunku atskirti, kur yra K., o kur žurnalisto nuomonė ar interpretacijos.

(1) Iš konteksto ištraukti du pasakymai, turi tris propozicijas: pirmoji propozicija - advokatas marinamas badu; antroji propozicija paaiškina pirmosios propozicijos įgyvendinimo būdą - advokatas į areštinę atvežamas po maitinimo laiko; trečioji propozicija aiškina pirmųjų dviejų propozicijų priežastį - taip nurodo prokurorai. Jokių lingvistinių modifikatorių nėra, todėl šiuos pasakymus be konteksto galima vertinti kaip informaciją, kurią galima vertinti tiesos/netiesos kriterijais. Jokių konkrečių kaltinimų kam nors nėra. Kaltinimo objektas apibendrintas - kažkokie neapibrėžti prokurorai. Kita vertus, reikia įvertinti ir kontekstą bei presupoziciją. (Lingvistiniai modifikatoriai nevertinami, nes jų čia nėra.) Visas tekstas yra tiriamosios žurnalistikos tekstas, kuriuo perteikiama nuomonė, interpretacijos. Tokiame kontekste nėra prielaidų neigti, kad ir šie sakiniai yra bendros nuomonės dalis. įtarti, kad šiais teiginiais metamas kaltinimas prokurorui M. logiškai negalima irgi dėl konteksto - keliomis pastraipomis anksčiau teigiama, kad K. į prokuroro nemalonę pateko 2011 metais, o teiginiai, susiję su marinimu badu siejami su 2009 metų įvykiais.

ATSAKYMAI į klausimus: (1)1. Teiginiai yra bendrosios nuomonės, interpretavimo dalis. Sieti jų su konkrečių prokuroru neleidžia nei patys teiginiai, nei kontekstas. Čia kalbama apie kažkokius nežinomus prokurorus. (1)2. Kaip jau sakyta, žurnalisto pasakojamas tekstas gali būti ir K. teiginių perpasakojimas, ir žurnalisto interpretacija, paremta ne tik K. teiginiais, bet ir kita jo surinkta medžiaga. Todėl sieti teiginių nei su vienu, nei su kitu be konkrečios apklausos neišeina. (1)3. Viena vertus, turimas tekstas teiginių niekaip nesieja su M., todėl niekaip nežemina, kita vertus, patys teiginiai yra neutralios kalbinės raiškos, be kokių nors leksinių vulgarybių ar stilistinių bei retorinių užuominų. (1)4. Pagal atsakymą (1)3 šio klausimo pirmos dalies atsakyti nereikia, nes neatitinka keliamos sąlygos, o antroji klausimo dalis yra ne lingvistinės kompetencijos dalykas - ar faktai atitinka tikrovę (yra tiesa/netiesa), nagrinėja teismas, o kieno nors tikrovėje atliekamų veiksmų moralumas/nemoralumas (iš to išplaukiantis žeminimas), specialsito manymu, yra paties atlikėjo ir visuomenės vertinimo reikalas.

(2) Iš konteksto ištraukti pasakymai turi tris propozicijas: pirmoji propozicija - byla nebuvo perduota kitam teisėjui; antroji propozicija – M. paslėpė stalčiuose bylą; trečioji propozicija - M. K. iškėlė dar vieną bylą. Kaip jau sakyta, bendrasis kontekstas rodo, kad šie teiginiai yra arba žurnalisto, arba K. nuomonė, interpetacija. Šios nuomonės leksinė raiška nėra neutrali - paslėpti stalčiuose bylą, smogti dvigubą smūgį nėra teisiniai terminai. Tekstas nerodo, bet juk tai galėjo būti ir visiškai teisėti veiksmai - kokie nors procesiniai punktai leido, o gal net įpareigojo išlaikyti kokius nors terminus, gal iškelti bylai turėjo kokius nors argumentus - tekste to nematome. Neteisinė leksika (beje, žurnalistas ir neprivalo išmanyti visą teisinę terminiją), aišku, pasirinkta sukelti skaitytojo įspūdžiui. Kita vertus, ar ji tokia neigiama, tokia stipri, kad ką nors įžeistų - leksika ekspresyvi, tačiau žodynai prie frazių paslėpti stalčiuje bylą, smogti dvigubą smūgį nenurodo nei vulgarybių, nei keiksmažodžių. Todėl, dar turint galvoje prokuroro kaip viešo asmens statusą, manyti, kad tokie žodžiai įžeidžia, nėra pagrindo.

ATSAKYMAI į klausimus: (2)1. Kalbiniai duomenys nerodo, kad pasakymas yra žeminantis I. M.? (2)2. Pagal atsakymą (2)1 šio klausimo pirmos dalies atsakyti nereikia, nes neatitinka keliamos sąlygos, o antroji klausimo dalis yra ne lingvistinės kompetencijos dalykas - ar faktai atitinka tikrovę (yra tiesa/netiesa), nagrinėja teismas, o kieno nors tikrovėje atliekamų veiksmų moralumas/nemoralumas (iš to išplaukiantis žeminimas), specialisto manymu, yra paties atlikėjo ir visuomenės vertinimo reikalas, juoba kad tekstas neatskleidžia tikrųjų M. veiksmų motyvų (jei jis veiksmus atliko pagal procesinį kodeksą - koks gi čia žeminimas). Cituojamas K. teiginys turi dvi propozicijas: pirmoji propozicija - viskas vyko pagal įstatymą; antroji propozicija – M. ėmėsi piktnaudžiauti tarnyba. Šis pasakymas ir be kokio nors platesnio konteksto yra aiški nuomonė, netvirta, abejojanti nuomonė, hipotezė. Tai rodo K. pavartotas lingvistinis modifikatorius Atrodytų. „Lietuvių kalbos žodynas“ šį modifikatorių aiškina matyt, turbūt. Taigi, pats autorius nėra įsitikinęs savo žodžių teisingumu, jis abejoja, daro prielaidas iš kokių nors jo turimų faktų. Jokios žeminamosios leksikos ar kokių nors sintaksinių ar retorinių figūrų nepavartota, todėl formaliai kalbos apie kokį nors žeminimą negali būti. Be to, nedera pamiršti ir viso teksto - žurnalistinio tyrimo, kurio esmė yra kelti hipotezes.

ATSAKYMAI į klausimus: (3)1. Teiginys suformuluotas kaip nuomonė, kaip abejonė, todėl nieko žeminti negali. (3)2. Pagal atsakymą (3)1 šio klausimo pirmos dalies atsakyti nereikia, nes neatitinka keliamos sąlygos, o antroji klausimo dalis yra ne lingvistinės kompetencijos dalykas - ar faktai atitinka tikrovę (yra tiesa/netiesa), nagrinėja teismas, o kieno nors tikrovėje atliekamų veiksmų moralumas/nemoralumas (iš to išplaukiantis žeminimas), specialisto nuomone, yra paties atlikėjo ir visuomenės vertinimo reikalas (pagaliau, net jei padaryti veiksmai, kuriuos vertina kokie nors kodeksai (piktnaudžiavimas tarnyba), žemina ne tas, kuris įvardija, o tas, kuris padaro tuos veiksmus). (3)3. Sakinio konstrukcija ir kabutės neabejotinai rodo, kad teiginys (su visomis propozicijomis ir modifikatoriais) yra K. (nebent žurnalistas netiksliai perteikė K. mintis, bet tai jau ne lingvistinio tyrimo objektas).

(4) Iš konteksto ištraukti teiginiai turi tris propozicijas: pirmoji propozicija - departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio tyrimais; antroji propozicija – M. išsireikalavo nutrauktą bylą; trečioji propozicija - byla buvo perduota patikrinti V.. Jokių kalbinių duomenų apie kokį nors žeminimą nėra - leksika neutrali, kokių specialių sintaksinių ar retorinių figūrų nėra. Bendras straipsnio kontekstas rodo, kad trijų veiksmų ar būsenų seka yra pasakotojo nuomonė (žurnalisto arba K.). Galima suprasti, kad pirmąja propozicija prikišamas nesąžiningas veiksmas (kišimasis ne į savo reikalus). Kaip sakyta, tai tik nuomonė, kuri nebūtinai teisinga/neteisinga (iš tikrųjų tekstas nerodo, ar M. atlikdamas veiksmą turėjo/neturėjo kokių nors visiškai teisėtų motyvų, bet tai sprendžia tik teismas). Trečioji propozicija - perdavimas bylos tikrinti - irgi negalima suprasti kaip kokia nors įžeidi, juoba kad paaiškinama, jog veiksmas atliktas pagal standartinę procedūrą, t.y. įprastai - kas čia įžeidaus?

ATSAKYMAS į klausimą: (4)1. Jokie kalbiniai duomenys nerodo, kad teiginiai yra žeminantys I. M., ypač turint galvoje didesnes viešojo asmens kritikos ribas.

(5) Cituojami K. teiginiai turi tris propozicijas: pirmoji propozicija – M. nurodė V. panaikinti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą; antroji propozicija aiškina pirmosios priežastį – M. kerštauja K.; trečioji propozicija išplečia antrosios turinį – K. skundė M. veiksmus. Visi teiginiai apiforminti kaip vientisas K. pasakymas. Šis pasakymas turi lingvistinį modifikatorių manau, leidžiantį ir be platesnio konteksto teigti, kad visas pasakymas yra asmeninė K. nuomonė. Mintys dėstomos neutralia leksika, nėra jokių po sintaksinėmis ar retorinėmis figūromis paslėptų emocijų ar žeminamų pranešimų. Subjektyvus manymas, kad kažkas kerštauja ar kažkas piktnaudžiauja tarnyba yra tik manymas, nuomonė, vargu ar kam teikianti progą įsižeisti - tai nėra net tvirtinimas, kurį būtų galima patikrinti tiesos/ netiesos kriterijumi. Be to, reikia turėti omeny prokuroro kaip viešo asmens didesnės kritikos ribas.

ATSAKYMAI į klausimus: (5)1. Teiginiai suformuluoti kaip nuomonė, neutralia leksika ir be sintaksinių ar retorinių figūrų, todėl nieko žeminti negali. (5)2. Sakinio konstrukcija ir kabutės neabejotinai rodo, kad teiginys (su visomis propozicijomis ir modifikatoriais) yra K. (nebent žurnalistas netiksliai perteikė K. mintis, bet tai jau ne lingvistinio tyrimo objektas) (t. 12, b. l. 137).

Liudytoja O. V. parodė, kad yra Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausioji specialistė. Šias pareigas užėmė 2014 metų sausio mėnesį, grįžusi po vaiko priežiūros atostogų. Grįžo į dabar užimamas pareigas ir į kabinetą Nr. 515, per kurį patenkama į kabinetus Nr. 516-517. Viename iš jų dirba vyriausiasis prokuroras, kitame - vyriausiojo prokuroro padėjėja R. V.. Jai grįžus į darbą, vyriausiojo prokuroro pareigas ėjo I. M.. Ji yra atsakinga už departamento dokumentų tvarkymą, jos darbo vieta yra prie I. M. kabineto, todėl į I. M. darbo kabinetą tenka užeiti tuomet, kai reikia perduoti departamente gautus raštus, dokumentus. Šiame kabinete ant sienos niekada nebuvo ir nėra jokio paveikslo. Neteko girdėti kokių nors kalbų apie I. M., neva, prokuratūros kabinete turėtą paveikslą. Patikslina, kad iš 515 kab. patenkama į 514 kab. ir 516 kab. (1t. b.l.98-101).

Liudytoja R. V. parodė, kad Generalinėje prokuratūroje dirba nuo 2006 metų gruodžio mėnesio Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiojo prokuroro padėjėjos pareigose. Laikotarpiu nuo 2009 m. birželio iki 2011 m. rugpjūčio  nedirbo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose. Grįžo į tą pačią darbo vietą, t.y. kabinetą Nr. 514. Jos kabinetas yra patalpoje, kurioje yra trys kabinetai, t.y. Nr. 515 kabinetas, kuriame dirba departamento vyriausioji specialistė ir Nr. 516, kuriame dirba departamento vyriausiasis prokuroras. Vyriausiojo prokuroro kabinete yra dvi patalpos-darbo kabinetas ir poilsio kambarys. Šis kambarys buvo numatytas, kaip atskiras kabinetas, turi išėjimą į koridorių, tačiau kaip atskiras kabinetas nenaudojamas. Jai grįžus departamentui vadovavo I. M.. Ji dirba tik su vyriausiuoju prokuroru bei jo pavaduotoju, rengia procesinių dokumentų projektus, kasdien betarpiškai bendrauja su I. M. ir būna jo kabinete. I. M. kabinete niekada nebuvo ir nėra jokio paveikslo. Dirbdama su buvusiu vyriausiuoju departamento vadovu A. K. ant šio kabineto sienų nepastebėjo nieko, ką galėtų įsiminti. Mano, kad A. K. jokio paveikslo neturėjo. Neteko girdėti kokių nors kalbų apie I. M., neva, prokuratūros kabinete turėtą paveikslą ar kalbų apie I. M., neva, norą paslėpti jam dovanotą paveikslą ( 1t. b.l. 92-93).

Liudytoja A. C. parodė, kad 2011 metais, kai keitėsi Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiasis prokuroras ir pareigas eiti pradėjo I. M., dirbo departamento  vyriausiąja specialiste. Buvo  atsakinga už departamento dokumentų tvarkymą, t.y. gaunamų ir išsiunčiamų dokumentų registravimą. Jos darbo vieta kabinetas Nr. 515 buvo prie I. M. kabineto, todėl į I. M. darbo kabinetą tekdavo užeiti kiekvieną darbo dieną. Būdama šiame kabinete ji ant sienos nepastebėjo nieko tokio, ką galėtų įsiminti. I. M. kabinete yra tik viena siena, ant kurios būtų galėjęs kabėti paveikslas. Įėjus į I. M. kabinetą, priešais yra siena su langais, todėl bendraujant su prokuroru, siena, ant kurios galėtų kabėti paveikslas, visada lieka už nugaros. Kad ant šios sienos kabėtų koks nors paveikslas, neprisimena. Neteko girdėti kokių nors kalbų apie I. M., neva, prokuratūros kabinete turėtą paveikslą (1t. b.l. 104).

Liudytojas R. S. parodė, kad  2011 metais, kai I. M. pradėjo eiti Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiojo prokuroro pareigas, dirbo departamente prokuroru. I. M. užėmė kabinetą Nr. 516-517. Į šį kabinetą, kaip departamento prokuroras, užeina ir užeidavo tuomet, kai buvo pakviestas spręsti kokius nors tarnybinius klausimus, arba pats kreipėsi į vadovą su kokiu nors tarnybiniu prašymu. Būdamas šiame kabinete jokio paveikslo nematė. Neteko girdėti kokių nors kalbų apie I. M., neva, prokuratūros kabinete turėtą paveikslą. Jam girdint, niekas iš departamento prokurorų, specialistų ar padėjėjų niekada nekalbėjo apie paveikslus ar kitas dovanas I. M.. (1t. b.l. 120).

Liudytojas G. I. parodė, kad 2011 metais, kai I. M. pradėjo eiti Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento vyriausiojo prokuroro pareigas,  dirbo departamente prokuroru. I. M. užėmė kabinetą Nr. 516-517. Jo tarnybinis kabinetas yra Nr. 518, t.y. šalia vyriausiojo prokuroro kabineto. Į šį kabinetą jis, kaip departamento prokuroras, užeidavo ir užeina, kai reikia spręsti kokius nors tarnybinius darbo klausimus. Tarnybiniame I. M. kabinete yra dvi patalpos. Yra buvęs abiejose šio kabineto patalpose. Būdamas I. M. kabinete jokio paveikslo ant sienos aš nematė. Iki pranešimų žiniasklaidoje, neteko girdėti kokių nors kalbų apie I. M., neva, prokuratūros kabinete turėtą paveikslą.  Jam girdint, niekas iš departamento prokurorų, specialistų ar padėjėjų niekada nekalbėjo, kad I. M. nuogąstauja dėl jam dovanoto paveikslo  (1t. b.l. 125).

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2016-11-07  išvadoje Nr. 11-1992 (16) nurodyta, kad:

- 2016-04-02 dienraščio "Lietuvos Rytas" publikacijoje "Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo" ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt paskelbtu teiginiu "Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė", pasakoma, kad I. M. turėjo dovaną registruoti ir sumokėti už ją mokesčius, tačiau to nepadarė. Šioje pasakymo dalyje pateikiama neigiama informacija apie I. M. veiksmą, suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija.

-  Tyrimui pateiktoje straipsnio atkarpoje, pradėtoje žodžiais "Įkalintas advokatas per kelias paras /.../", pateikiama neigiama konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. ir kiti prokurorai vertė A. K. badauti.

- Tyrimui pateiktoje straipsnio atkarpoje, pradėtoje žodžiais "Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams /.../", pateikiama neigiama konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. vilkino A. K. bylą.

- Straipsnyje cituojamame A. K. pasisakyme, pradėtame žodžiais "Atrodytų, viskas vyko /.../", pateikiama neigiama konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. piktnaudžiavo tarnyba.

- Kitos tyrimui pateiktos straipsnio atkarpos nėra suformuluotos kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija apie I. M..

- Išskirtose straipsnio atkarpose pateikiama neigiama informacija apie I. M. kaip asmenį ir pareigūną.

- Išskirtų straipsnio atkarpų pasakymai nėra žeminantys savo kalbine raiška, bet gali būti suprantami kaip žeminantys savo turiniu, jeigu jais pateikta neigiama informacija yra neteisinga ( 3t. b.l. 118-123).

Iš  2016-05-24 patalpų apžiūros protokolo  matyti, kad apžiūrėtos patalpos , esančios adresu Rinktinės g. 5A Vilnius 516 kabinetas ir šalia jo esanti patalpa.  Ant sienų paveikslų nėra, taip pat nėra žymių, kad ant sienų kas nors buvo kabinama  (1t. b.l. 66-73).

Iš 206-07-26  Generalinės prokuratūros prokurorės  nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą  matyti, kad  buvęs ONKTD vadovas I. M., būdamas aukštesniuoju prokuroru turėjo teisę, net ir negavęs skundo pareikalauti iš Vilniaus  apylinkės prokuratūros nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00043-11 medžiagą, perduoti  ikiteisminio tyrimo Nr. 03-1-00384-09 medžiagą kitai prokuratūrai (Panevėžio apygardos prokuratūrai), todėl baudžiamojo proceso normų, Prokuratūros įstatymo ir vidinių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, veikė  neviršydamas savo kompetencijos (2t. b.l. 3-12).

Darbo sutarties Nr. (88)75 matyti, kad  A. L. dirba "Lietuvos ryto" teisėtvarkos skyriuje reporteriu (3t. b.l. 13).

Iš policijos departamento  pateiktų duomenų matyti, kad I. M. per 2011-2016 metų laikotarpį buvo skatintas ar apdovanotas du kartus : 2014 m.  pareikšta padėka, 2015 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu "Už nuopelnus" (3t. b.l.48).

Kaltinamasis A. L. šioje byloje kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje dėl to, kad kaip žurnalistas – UAB „Lietuvos rytas“ teisėtvarkos skyriaus reporteris, parašė straipsnį, kuris 2016-04-02 buvo publikuotas dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt. Šiose publikacijose teiginiu „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. Nukentėjusysis I. M., pasinaudodamas BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise šį kaltinimą papildė ir A. L. kaltino padarius BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką dėl to, kad jis visuomenės informavimo priemones 2016-04-02 dienraščio "Lietuvos rytas" publikacijoje "Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo" ir šio straipsnio 2016-04-04 publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt, teigdamas, kad policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 tūkstančių litų kainavusį paveikslą, taip pat teiginiu "Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė", paskleidė apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M. tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jo atliktus neteisėtus veiksmus, mokesčių slėpimą. Ši tikrovės neatitinkanti informacija paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu.

BK 154 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už šmeižtą, t. y. už tai, kad asmuo paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalis numato šmeižimą kvalifikuojančius požymius – tokios informacijos paskleidimą per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-7-437/2018, 2K-451-895/2016).

Kaltinamasis A. L. su šiuo kaltinimu nesutiko nurodydamas, kad jis savo rengtame straipsnyje nieko nerašė apie paveikslą. Redakcijoje dirba pagal darbo sutartį, todėl kai jis parengia straipsnį ir jį perduoda informacijos priemonės valdytojui, tas rašinys tampa nebe jo nuosavybe, autorinės teisės tada priklauso redakcijai. Tada informacijos priemonių valdytojas gali daryti viską su jo rašiniu, redagavimo ar kitu metu į jį gali ką nors įrašyti, arba ką nors pašalinti. Šį straipsnį galėjo duoti redaguoti F. T., C. ar B.. Apie paveikslą galėjo parašyti redaktorius arba jo pavaduotojai.

Publikacijose paskleisti teiginiai „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“ yra informacija apie tai, kad I. M. dovanos neregistravo mokesčių inspekcijoje ir nesumokėjo mokesčių. Tai nėra nuomonės paskleidimas, tai faktų paskleidimas, kadangi juos gali patikrinti pagal tiesos kriterijų. Tai patvirtina ir 2016-11-07 specialisto išvados Nr. 11-1992 (16), kurioje nurodyta, kad minėtu teiginiu pasakoma, jog I. M. turėjo dovaną registruoti ir sumokėti už ją mokesčius, tačiau to nepadarė. Šio pasakymo dalyje pateikiama neigiama informacija apie I. M. veiksmą, suformuluota kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija.

Specialisto išvadoje dėl teiginių „Vos tik paaiškėjo, kad I. M. nebegaus išsvajoto posto, prokuratūros koridoriuose patyliukais imta svarstyti, ką prokuroras darys su jo kabinete kabančiu prabangiu paveikslu. Sklinda gandai, kad šį apie 10 000 litų kainavusį paveikslą iškart po to, kai prokuroras buvo paskirtas departamento vadovu, už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo policijos pareigūnai“ nurodyta, jog jais yra pasakoma, kad I. M. padovanota brangi dovana, nupirkta neteisėtai. Šioje pasakymo dalyje nepateikiama informacija apie I. M. veiksmus. Teismas mano, kad specialisto lingvisto vertinti teiginiai savo esme nesiskiria nuo papildytame kaltinime formuluojamo teiginio - „policijos pareigūnai už operatyvinei veiklai skirtus pinigus nupirko ir padovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui I. M. apie 10 000 tūkstančių litų kainavusį paveikslą“ ir jie nėra apie I. M. veiksmus, todėl šie teiginiai negali kažkaip neigiamai apibūdinti nukentėjusiojo, paniekinti ir pažeminti jo, ar kaip nors pakirsti pasitikėjimą juo. Ne paisant to, kad šie teiginiai yra ne nuomonės, o fakto pateikimas (nes juos galima patikrinti taikant tiesos kriterijų), tačiau ne I. M., kaip teigiama publikacijose, neva tai pirko paveikslą, ne jis jį dovanojo, taigi net jeigu ir būtų nustatytas toks faktas, tai jis nukentėjusiojo negali apibūdinti neigiamai, nes jis pirko paveikslą, todėl jis negalėjo nei žinoti paveikslo vertės, nei už kokius pinigus jis buvo pirktas. Taigi, papildytame kaltinime nurodytas teiginys negali sudaryti BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties požymio.

Tai, kad toks paveikslas niekada nebuvo padovanotas I. M. kaltinamasis neginčijo šios aplinkybės. Ją taip pat patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai,  liudytojų S. S., O. V., A. C., R. S., G. I. ir kitų parodymai, patalpų apžiūros protokolas. Taigi, ši aplinkybė, kaip ir teiginys, kad I. M. turėjo deklaruoti paveikslą mokesčių inspekcijoje bei sumokėti mokesčius, bet to nepadarė, neatitinka tikrovės. Taigi, teiginiais „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“ per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią neigiamą informacija apie I. M.. Tokie veiksmai turi BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių. Apie I. M. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija neigiamai jį apibūdina, kadangi ji teigia, jog I. M. nevykdė teisės aktais neįmatytų pareigų deklaruoti brangią dovaną ir nesumokėjo mokesčių. Toks teisinių pareigų nevykdymas yra mokestinis pažeidimas, galimai tarnybinis pažeidimas, kadangi asmuo kaip pareigūnas privalo deklaruoti gautas brangias dovanas. Publikacijose nėra teigiama, kad I. M. tyčia nedeklaravo neva gauto paveikslo ir nesumokėjo mokesčių, todėl teismas mano, jog patikslintame kaltinime nepagrįstai nurodoma, jog šie teiginiai reiškia neva atliktus I. M. neteisėtus veiksmus, mokesčių slėpimą. Publikacijoje nurodytais teiginiais aplamai nieko nerašoma apie kokius nors atlikus neteisėtus I. M. veiksmus, o mokesčių slėpimas visada yra tyčiniai veiksmai. Iš publikacijų vienareikšmiškai neseka, kad I. M. neva gavęs brangią dovaną, tyčia jos nedeklaravo ir tyčia nesumokėjo mokesčių, todėl šios patikslinto kaltinimo dalys yra nepagrįstos.

Kaip minėta teiginiais „Nors tokias dovanas būtina registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir už jas sumokėti mokesčius, I. M. to nepadarė“, per visuomenės informavimo priemones paskleista tikrovės neatitinkanti neigiama informacija apie I. M., tačiau ar jos pobūdis yra toks, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, ar veiksmų pavojingumas yra tokio lygio, kad būtina būtų taikyti baudžiamąją atsakomybę, kadangi už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, kuri gali sumenkinti kito asmens garbę ir orumą, pakenkti jo reputacijai yra numatyta ir civilinė atsakomybė. Teismas vertina, kad šiuo atveju informacijos neigiamas pobūdis nėra tokio masto, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Tikrovės neatitinkančia informacija teigiama, kad I. M. nedeklaravo brangios dovanos ir nesumokėjo už ją mokesčių, tačiau nėra teigiama, kad tai padaryta tyčia. Iš esmės tokia informacija reiškia mokestinį pažeidimą, galimai tarnybinį nusižengimą, todėl įvertinus paskelbtos informacijos neigiamą pobūdį, manytina, kad toks neigiamos, tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ir pažeminti tą asmenį, arba pakirsti pasitikėjimą juo,  paskleidimas apie kitą asmenį nėra toks pavojingas, kad turėtų būti vertinamas kaip nusikalstamas.

Be to, kaip minėta, kaltinamasis bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė, jog savo ruoštame straipsnyje jis rašė apie paveikslą. Nurodė, kad jis redaktoriui perdavė tekstą be tokios informacijos. Iš teismui pateiktos minėto straipsnio kopijos matyti, kad joje nėra skyrelio apie paveikslą. Kaltinamasis A. L. teigia, kad šis skyrelis ir ši informacija straipsnyje atsirado redagavimo metu. Liudytoju apklaustas F. T. iš esmės patvirtino šiuo A. L. parodymus, jog redagavimo metu redaktorius turi teisę įrašyti aktualią ir naujai paaiškėjusią informaciją, taip pat ją perrašyti savaip ar pašalinti. Apie tai parengto straipsnio autorius gali būti ir neinformuojamas. Tiek kaltinamasis A. L., tiek F. T. teigė, kad informacijos skleidėjo „Lietuvos rytas“ publikuojami rašiniai yra pakankamai vienodo stiliaus, autoriams nėra būdingas savitas rašymo stilius. Byloje atlikus autorystės ekspertizę, pateikta išvada, jog tikėtina, kad straipsnio dalies “Kur keliaus paveikslas“ ir straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ autorius yra tas pats asmuo – A. L.. Straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“ dalies „Kur keliaus paveikslas?“ parašyta tokiu pačiu stiliumi, kaip visas straipsnis ir A. L. pateiktas originalus straipsnio tekstas. Ekspertizės tiriamojoje dalyje nurodoma, kad tiriamo straipsnio „Neskęstantis prokuroras I. M. pagaliau nugrimzdo“, pastraipos „Kur keliaus paveikslas?“ ir projekto tekstas parašyti tuo pačiu stiliumi, kuris yra publicistinis stilius su meninio stiliaus elementais. Lyginant tiriamojo straipsnio (be dalies „Kur keliaus paveikslas?“) projekto tekstą su dalies „Kur keliaus paveikslas?“ tekstu, nustatyta bendrųjų ir specialiųjų rašto kalbos požymių sutapimų. Iš bendrųjų rašto kalbos požymių sutampa kalbos taisyklingumas, glaustumas, vaizdingumas, gyvumas, įtaigumas. Iš specialiųjų požymių sutampa straipsnio dalies struktūrą, t. y. pastraipų skaičius straipsnio dalyje, sakinių skaičius pastraipoje, straipsnio dalys pradedamos laiko nuoroda, pastraipos siejamos pakartojimo principu. Taip pat iš specialiųjų požymių nurodyta kaip sutampantys minčių raiškos forma – teksto fragmentuose pereinama į meniniam artimą stilių, vaizdžiai nupiešiant įvykių scenas, tarsi stebint juos iš tos erdvės, kurioje jie vyksta, nenurodomas konkretus informacijos šaltinis, bet sudaroma įspūdis, kad tai yra pasklidusi informacija, pateikiamas kategoriškai formuluojamas neigiamas vertinimas; sintaksė – jungtuko „ir“ vartojimas pabrėžimui, sakiniai pradedami lyginamuoju jungtuku „kaip“, brūkšniu prijungiama sakinio pabaiga, siekiant akcentuoti informaciją; leksika – trumpą laiko tarpsnį nurodančių žodžių vartojimas: tikslinamoji dalelytė „vos tik“, žodžio „Išsvajotas“ vartojimas; morfologija – vartojama neveikiamoji rūšis, rašyba – piniginės sumos rašomos netrumpinant žodžio „tūkstančiai“. Įvertinus bendrųjų ir specialiųjų rašto kalbos požymių sutapimus, nustatyta, kad jie yra esminiai ir sudaro požymių visumą, artimą individualiai ir pakankamą tikėtinai išvadai, kad ištirtos straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas?“ ir kitų straipsnio / projekto dalių autorius yra vienas asmuo – A. L.. Kategoriškai atsakyti į klausimą negalima, nes dėl tiriamosios straipsnio dalies „Kur keliaus paveikslas?“ trumpumo joje negalima surinkti daugiau rašto kalbos požymių ir vertinti jų pasikartojimo dažnumo, kad jei sudarytų kategoriškai išvadai pakankamą požymių visumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kaltinamojo parodymus, jog jis nerašė minėtos straipsnio dalies apie paveikslą, taip pat liudytojo F. T. ir kaltinamojo A. L. paaiškinimus apie tai, kad redaguojant straipsnį gali būti įrašoma nauja informacija, tai pat tai, kad straipsnis ir projektas yra parašyti publicistiniu stiliumi, kad tai redaguoti tekstai, taip pat į tikėtiną autorystės išvadą, teismas daro išvadą, kad byloje išlieka pagrįstos abejonės dėl to, ar tikrai A. L. yra šios informacijos autorius, o abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Dėl šių visų išvardintų priežasčių kaltinamasis A. L. pagal jam pareikštą kaltinimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (epizode dėl paveikslo) išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. L. taip pat kaltinamas tuo, kad kaip žurnalistas parengė rašinį, kuris buvo publikuotas 2016-06-21 dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt. Visuomenės informavimo priemonėse paskelbtais teiginiais „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“, „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu.

Nukentėjusysis I. M. proceso metu pasinaudodamas BPK 256 straipsnyje numatyta teise kaltinimą papildė tokiais požymiais, kad taip pat teigdamas, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Kaltinamasis A. L. šių kaltinimų nepripažino, nurodė, kad viską, kas yra publikuoti jis yra parašęs, žodžiai gal ir skiriasi, bet esmė ta pati.  Nieko neišgalvojo, tai yra A. K. žodžių interpretacija. Informaciją straipsniui surinko iš A. K., buvo dar dokumentai gauti iš A. K., iš kitų institucijų, kalbėjosi su kitais liudytojais.

Išanalizavus byloje surinktus įrodymus, taip pat susipažinus su paties straipsnio turinius teismas daro išvadą, kad kaltinime nurodytas teiginys „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ yra nepagrįstai siejamas su nukentėjusiuoju I. M.. Iš straipsnio konstrukcijos ir turinio akivaizdžiai matyti, kad I. M. su šiais teiginiais neturi nieko bendro. Visas straipsnis „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje yra skirtas“ aprašyti A. K. bylinėjimosi dėl teisėjos įžeidimo ir jo išteisinimo istoriją. Straipsnis pradedamas įžanga, kurioje dėstoma apie A. K. išteisinimą dėl kaltinimo nepagarba teismui. Toliau kalbama apie šios bylos dėl nepagarbos teismui priešistorę, kuri pradedama esminiu sakiniu, jog į I. M. nemalonę A. K. pateko po 2011 metais vykusio Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjamas A. K. skundas dėl Generalinėje prokuratūroje pernelyg ilgai atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuriame A. K. kaltintas organizavęs poveikį liudytojui. Tada rašoma, kaip atsirado byla dėl poveikio liudytojui, kad dėl jos A. K. buvo suimtas teismo salėje, o įkalintas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymų, jis specialiai buvo atvežamas į areštinę tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas. Rašoma apie bylos eigą, kad ją tyręs generalinės prokuratūros departamentas mėnesių mėnesiais nesiėmė jokių veiksmų, dėl to A. K. dėl pernelyg ilgai trunkančio ikiteisminio tyrimo kreipėsi su skundu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kur nagrinėjant skundą posėdžio metu pareiškė nušalinimą prokurorui J. L. ir teisėjai J. V.. Teisėja I. V. nusišalino, o J. L. nušalino kitas teisėjas. Ir tik šioje vietoje vėl grįžtama prie I. M. veiksmų aprašymo. Nors specialisto išvadą ir ekspertizes byloje pateikusi ekspertė G. H. apklausiame teismo posėdyje 2017-10-13 paaiškinimuose raštu teigė, kad šis straipsnis parašytas painiai, nesuprantamai skaitytojui, teismas, nagrinėjantis šią bylą, to nemato. Ekspertė šioje byloje atliko autorystės tyrimą ir tyrė A. L. tekstus, kuriuose išskyrė tokią teksto ypatybę (specialų požymį), kad pastraipos siejamos pakartojimo principu – tam tikra ankstesnės pastraipos pabaigoje pateikiama informacija paminima tolesnės pastraipos pradžioje. Tai šis pastraipų siejimo principas yra būdingas ir publikacijai „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir būtent dėl šio principo minėtoje publikacijoje pateikiama informacija nėra tokia neaiški ir supainiota, kad skaitytojas negalėtų suprasti, jog publikacijoje minimuose įvykiuose I. M. dalyvauja būtent nuo to momento, kad teisme buvo nagrinėjamas A. K. skundas dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo, t. y. nuo 2011 metų, o publikacijoje minimas marinimas badu buvo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kuris vėliau buvo pernelyg ilgai tiriamas. Įvertinus visa tai, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje publikacijoje ir kaltinime nurodyta informacija, jog „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ nėra susijusi su I. M. ir jo veiksmai ir todėl ji negali paniekinti ir pažeminti I. M. arba pakirsti pasitikėjimo juo. Kita vertus, tos aplinkybės, kad A. K. buvo suimtas ikiteisminio tyrimo pradžioje, kurį laiką laikomas suėmime, taip pat kad buvo konstatuota suėmimo metu tam tikrų pažeidimų, dėl kurių A. K. nebuvo tinkamai maitinamas, yra tikros, jas patvirtina bylos medžiaga, pažeidimus susijusius su netinkamu maitinimu patvirtina ir A. K. skundai ir 2009-02-23 Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje konstatuota, jog 2008-06-10 ir 2008-06-11 A. K. nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas areštinėje, kadangi vieną dieną maistas nebuvo užsakytas, nes nebuvo žinoma apie A. K. patalpinimą į areštinę, o kitą dieną A. K. buvo grąžintas į areštinę jau po pietų išdavimo laiko (t. 10, b. l. 196-197, 198-200). Taigi, šios aplinkybės yra tikros, o straipsnyje jos yra aprašytos ne kaip faktas, o kaip nuomonė. Skyrelio pavadinimas „Pasijuto marinamas badu“ leidžia teigti, kad tai yra subjektyvus vertinimas tos faktinės aplinkybės, kad A. K. dvi dienas nebuvo tinkamai maitinamas. Teiginiai „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ taip pat yra anksčiau aptartų faktinių aplinkybių faktinis vertinimas. Iš straipsnio nėra aišku, ar tai yra žurnalisto subjektyvi nuomonė, ar A. K., tačiau tai bet kokiu atveju yra nuomonė. Ji hiperbolizuota, sutirštinta, tačiau ji adekvati egzistuojančių faktų, kurių pagrindu pateikiama, esmei.

Kitas teiginys kaltinime nurodytas, kaip paniekinantis ir pažeminantis I. M., kuris pakirto pasitikėjimą juo yra toks: „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“. Iš 2016-11-07 specialisto išvados Nr. 11-1992 (16) matyti, jog joje teigiama, kad šiuose teiginiuose pateikta neigiama konstatuojamojo pobūdžio informacija, jog I. M. vilkino A. K. bylą. Iš bylos duomenų matyti, kad posėdis, kuriame buvo pareikštas nušalinimas teisėjai J. V. vyko 2011-05-12 16:00 val. (t. 8, b. l. 32). Nutartis priimti teisėjos J. V. nusišalinimą nuo skundo nagrinėjimo ir perduoti jį kitam ikiteisminio tyrimo teisėjui eilės tvarka priimta 2011-05-13 (t. 8, b. l. 34-35). Vėliau posėdis dėl skundo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės nagrinėjimas teismo posėdyje paskirtas 2011-05-25 15:00 val. pas kitą teisėją (t. 8, b. l. 36), kuris nusišalino nuo bylos nagrinėjimo 2011-05-26 (t. 8, b. l. 67-68). 2011-05-17 teismui pateiktas A. K. pareiškimas nušalinti nuo ikiteisminio tyrimo prokurorą J. L. (t. 8, b. l. 38-62).  Skundo dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės ir nušalinimo pareiškimo nagrinėjimas buvo apskirtas 2011-06-14 (t. 8, b. l. 70). 2016-06-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi prokuroras J. L. nušalintas nuo tolesnio dalyvavimo ikiteisminiame tyrime Nr. 83-1-00384-09 (t. 8, b. l. 74). Posėdis dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės 2011-06-28 10:00 val. neįvyko, nes neatvyko prokuroras. Kitas posėdis paskirtas 2011-07-18 9 val. (t. 8, b. l. 75) ir skundas išnagrinėtas bei atmestas 2011-07-21, skundo nagrinėjime dalyvavo prokurorė N. F. (t. 8, b. l. 79-80). Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 83-1-00384-09 grąžinta Generalinei prokuratūrai 2011-08-01 lydraščiu (t. 8, b. l. 81). Vėliau buvo pateiktas skundas dėl 2011-07-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kurio nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme paskirtas 2011-08-18 10:00 val. (t. 8, b. l. 84). Skundas išnagrinėtas 2011-08-29 (t. 8, b. l. 90-91). Iš 2016-07-27 Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimo išvados Nr. 17.9-4311 matyti, kad ikiteisminis tyrimas 2011-09-19 raštu Nr. 17.2-17513 tolimesnio tyrimo organizavimui ONKTD vyriausiojo prokuroro I. M. buvo perduotas Panevėžio apygardos prokuratūrai (t. 2, b. l. 14-15). Ikiteisminis tyrimas dėl teisėjos įžeidimo buvo pradėtas 2011-06-01 Generalinės prokuratūros ONKD vyriausiojo prokuroro R. P. rezoliucija ant 2011-05-13 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties ir pavestas organizuoti Vilniaus m. apylinkės prokuratūrai (t. 8, b. l. 17-18). Iš nukentėjusiojo ir liudytojų R. P., J. L. paaiškinimų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus prokuratūroje nutartį dėl teisėjos nušalinimo, susipažinus su joje esančiais motyvais. J. L. nurodė, kad jis šią nutartį pateikė savo vadovui, tuo metu juo buvo I. M., tačiau jeigu jo nebuvo, galėjo pateikti ir R. P.. R. P. patvirtino, kad jis pradėjo ikiteisminį tyrimą, nes tuo metu jis pavadavo I. M.. Iš teismui pateikto A. K. ir A. L. telefoninių pokalbių garso įrašų stenogramų matyti, kad A. K. buvo žinoma, kad ikiteisminį tyrimą dėl teisėjos įžeidimo pradėjo ne I. M., o R. P., tačiau A. K., kaip matyti iš pokalbio, buvo įsitikinęs, kad viskas padaryta su M. žinia („visą muziką ten su M.“) (t. 10, b. l. 135-136,138-139). Iš tų pačių garso įrašų taip pat matyti, kad būtent A. K. A. L. nurodė, kad nušalinus prokurorą J. L. ir teisėją nuo bylos nagrinėjimo, „jie, organizuoti nusikaltimai, vadovaujant M., tos bylos ten turbūt šešis mėnesius neatidavė niekur nagrinėti“. Vėliau pokalbyje A. K. pasitikslino, kad „ne šešiems (mėnesiams), o iki spalio mėnesio sustojo, nuo liepos iki spalio“ (t. 10 b. l. 142). Kaip matyti iš bylos medžiagos nušalinus J. L. teisme toliau buvo nagrinėjamas skundas dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, jo nagrinėjimas užtruko iki 2011-08-29 ir jau 2011-09-19 bylos medžiaga perduota ikiteisminio yrimo organizavimui Panevėžio apygardos prokuratūrai. Taigi, ji tikrai nebuvo niekur laikoma, o visą tą laiką vyko skundo nagrinėjimas. Taigi, ta aplinkybė, kad I. M. bylą net keliems mėnesiams paslėpė stalčiuose, neatitinka tikrovės, nes byloje ikiteisminis tyrimas negalėjo vykti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad buvo nagrinėjami A. K. skundai teismuose. Dėl aplinkybės, kad A. K. buvo iškelta byla, tai ši aplinkybė atitinka tikrovę. A. K. iš tikrųjų tuo laikotarpiu, būtent 2011-06-01, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nepagarbos teismui, kuris vėliau buvo nutrauktas, dar vėliau panaikintas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, byla perduota teismui su kaltinamuoju aktu, pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį nuteisė, apeliacinės instancijos teismas kaltinamąjį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 2, b. l. 132-150). Pasakymas – bylą I. M. net keliems mėnesiams paslėpė stalčiuose, yra ne teisinis išsireiškimas, tačiau šiame kontekste jis suprantamas kaip tyčinis bylos vilkinimas. Ikiteisminis tyrimas tuo metu buvo organizuojamas ONKTD, kuriam vadovavo I. M., todėl jis atsakingas už tai, kad tyrimas vyktų, byla nebūtų vilkinamas. Dėl skundų nagrinėjimo ikiteisminis tyrimas bylos iš tikrųjų buvo sustojęs, tačiau tame nei ONKD, nei I. M. kaltės nėra, nes tuo metu buvo nagrinėjami kaltinamojo A. K. skundai. Taigi, tokio fakto paskelbimas neatitinka tikrovė, ir gali paniekinti, pažeminti asmenį, ar pakirsti pasitikėjimą juo. Tačiau šias aplinkybes A. L. sužinojo iš A. K. žodžių, jos neatitiko tikrovės, ir menkina nukentėjusįjį, tačiau tokių žinių paskelbime teismas neįžvelgia tyčinės A. K. kaltės, o BK 154 straipsnio 2 dalies sudėtis dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimo reikalauja tyčinės kaltės, t. y. asmens suvokimo, kad skelbiama informacija yra netikra. Šiuo atveju, kadangi kaltinamasis ją gavo iš A. K., kuris ją taip pat parėmė pateiktais dokumentais – savo skundais, įvairias kitais procesiniais dokumentais, todėl A. K. galėjo nesuprasti, kad informacija neatitinka tikrovės. Kaltinamasis kaip žurnalistas, turėjo pareigą ir galimybes informaciją patikrinti, išklausydamas ir kitą pusę, tačiau to nepadarė. Tačiau ši aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl A. L. kaltės ir nėra baudžiamosios teisės klausimas.

Dėl teiginio, kad „nušalinimą išdrįsusiame pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo išketa dar viena byla“ vertintina, jog ši informacija iš dalies atitinka tikrovę. Iš tikrųjų A. K. būtent tuo momentu buvo iškelta dar viena byla dėl nepagarbos teismui, ją pradėjo Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. P.. Šis teiginys straipsnyje nurodytas taip, kad susidaro įspūdis, jog bylą iškėlė I. M. ir ji buvo iškelta kerštaujant dėl pareikšto nušalinimo, tačiau skaitant publikaciją toliau akivaizdu, kad ne I. M. iškėlė bylą, tai padarė R. P., tačiau iš teiginių susidaro įspūdis, kad byla iškelta su I. M. žinia. Kadangi straipsnis rašytas po to, kai jau buvo priimtas A. K. išteisinantis nuosprendis, ir tolimesnis publikacijos skyrelis nurodo, jog teismas jokių teisėjos įžeidimų neaptiko, todėl teismas vertina, kad šie teiginiai turi būti vertinami kaip nuomonė apie faktus – realiai buvusių faktų įvertinimas. Tokia byla iš tikrųjų buvo iškelta ir teismas kaltinamąjį išteisino, t. y. nuosprendžiu pasakė, kad kaltinimai buvo nepagrįsti. Dėl šios priežasties ši kaltinimo dalis taip pat yra neapgrįsta.

Kitas kaltinime nurodytas teiginys yra: „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“. Iš specialisto išvados 2016-11-07 Nr. 11-1992 (16) matyti, kad specialistas nurodo, jog šie teiginiai yra neigiama, konstatuojamojo pobūdžio informacija, kad I. M. piktnaudžiavo tarnyba. Iš bylos medžiagos matyti, kad kaip minėta ikiteisminis tyrimas dėl teismo negerbimo buvo pradėtas 2011-06-01 ir pavestas organizuoti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai. 2011-11-11 Vilniaus m. prokuratūros prokuroras G. M. ikiteisminį tyrimą nutraukė, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 232 straipsnyje požymių. 2011-12-05 GP ONKTD vyriausiasis prokuroras I. M. pareikalavo susipažinimui šios nutrauktos ikiteisminio tyrimo medžiagos. 2012-02-03 GP baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro S. S. nutarimu 2011-11-11 prokuroro G. M. nutarimas buvo panaikintas ir pavesta tyrimą atlikti Vilniaus m. apylinkės prokuratūrai (t. 8, b. l. 19-22). Tiek apklausti teisme nukentėjęs, tiek liudytojai S. S., tiek 2012-02-03 nutarimo projektą rengęs S. M. patvirtino, kad pagal teisės aktus I. M. turėjo teisę patvirtinti ikiteisminį tyrimą ir jo nutraukimo pagrįstumą, taip pat kad pavedant jiems patikrinti ikiteisminio tyrimo nutraukimą nebuvo duota jokių išankstinių nurodymų dėl to, koks turi būti priimtas sprendimas. Teiginys, kad I. M. ėmė piktnaudžiauti tarnyba, pats savaime, išimtas iš konteksto yra fakto teiginys, kad I. M. veikė ne pagal įstatymą, piktnaudžiaudamas taryba. Tačiau teismas mano, kad šis teiginys turo būti vertinamas kontekste. Toliau straipsnyje yra rašoma, kad nors I. M. vadovaujamas departamentas nieko bendro neturi su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išreikalavo iš Vilniaus apylinkės prokuratūros nutrauktą bylą, pavedė ją patikrinti prokurorui A. V. (iš tikrųjų – S. S.). Nurodoma kabutėse A. K. nuomonė, kad I. M. davė A. V. nurodymą panaikinti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kad taip buvo kerštaujama, nes A. K. skundė I. M. generaliniam prokurorui. Aplinkybė, kad ONKTD neturi nieko bendro su nusikaltimais, numatytais BK 232 straipsnyje, yra pagrįsta, o kitos aplinkybės yra A. K. įsitikinimas, kad pavedant patikrinti nutraukimo pagrįstumą buvo duoti ir atitinkami nurodymai ir kad taip pasielgta dėl to, kad A. K. rašė skundus dėl I. M.. Taigi, įvertinus tai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad teiginio pradžioje yra nurodytas žodelis „atrodytų“, teismas daro išvadą, kad šis teiginys publikacijoje yra pateiktas kaip nuomonė, įsitikinimas, kuriai nėra taikomas tiesio kriterijus. Be to, šis teiginys yra pateiktas kabutėse, aiškiai nurodant, kad tai A. K. teiginys. Kad A. L. A. K. tokias aplinkybes nurodė, matyti iš minėtų žurnalisto ir A. K. pokalbių įrašų. Žinoma, kaltinamasis A. L. turėjo pareigą ir galimybę skelbiamus teiginius patikrinti, išklausydamas ir antrąją pusę ir to nepadarė, tačiau tai, kaip minėta, nėra  baudžiamosios teisės klausimas. Atsižvelgiant į tai, šie teiginiai kaltinime nurodyti nepagrįstai.

Kitas teiginys kaip neatitinkanti tikrovės informacija nurodytas kaltinime yra „Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą“. Iš bylos duomenų matyti, kad I. M. iš tikrųjų išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą, jos nutraukimą pavedė patikrinti S. S., o ne A. V.. Iš I. M., S. S. apklausos, S. M. apklausos matyti, kad jokių nurodymų iš I. M. prokurorams dėl to, koks sprendimas turi būti priimtas tikrinat ikiteisminio tyrimo nutraukimą, nebuvo duota. Iš byloje esančių A. K. skundų taip pat matyti, kad jis iš tikrųjų skundė I. M. veiksmus įvairiems pareigūnams. Pačioje publikacijoje nėra nurodyta, kad I. M. nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo patikrinti ikiteisminio tyrimo medžiagą, todėl šis vertinimas kaltinime nurodytas nepagrįstai. Teiginiai, kad I. M. nurodė panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir kad taip buvo kerštaujama už tai, kad A. K. keliskart generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nors ir neatitinka tikrovės, tačiau publikacijoje pateikti kaip A. K. nuomonė, todėl jiems negali būti taikoma tiesos kriterijus. Kita dalis teiginių, kad buvo pareikalauta bylos medžiaga, atitinka tikrovę, o kad buvo perduota ne A. V., o S. S., nors tikrovę atitinka iš dalies, tačiau kaltinimo pagrįstumui reikšmės neturi. Atsižvelgiant į visa tai darytina išvada, jog ir ši kaltinimo dalis pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ yra nepagrįstas ir kaltinamasis A. L. dėl jo išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. K. kaltinamas tuo, kad bendraudamas su dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistu A. L. ir žinodamas, kad jo žodžiai bus paskelbti viešai žiniasklaidoje, davė interviu, kurio metu tyčia pateikė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, kad „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“, „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“ bei teigė, kad „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“. Ši informacija 2016-06-21 buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Kerštingi prokurorai liko kvailio vietoje“ ir šio straipsnio publikacijoje internetiniame dienraščio puslapyje www.lrytas.lt, todėl A. K. kaltinamas per visuomenės informavimo priemones paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą I. M., kuri  paniekino ir pažemino I. M., pakirto pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir valstybės pareigūnu. Ir šiuose jo veiksmuose yra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

Nukentėjusysis I. M. proceso metu pasinaudodamas BPK 256 straipsnyje numatyta teise kaltinimą A. K. papildė tokiais požymiais, kad taip pat pateikė žurnalistui A. L. žinomai neteisingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, teigdamas, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Kaltinamasis A. K. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą neprisipažino, paaiškino, kad jokios tyčios neturėjo, informaciją žurnalistui pateikė remdamasis faktais, jokio nusikaltimo nepadarė.

Kaip jau minėta nuosprendyje aukščiau ištirtų įrodymų pagrindu, taip pat ir susipažinus su pačia publikacijas, darytina išvada, kad kaltinime nurodyti teiginiai „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ yra nepagrįstai siejami su nukentėjusiuoju I. M. ir jo veiksmais, todėl jie negali paniekinti ir pažeminti I. M. arba pakirsti pasitikėjimo juo. Be to, kaip jau minėta aukščiau šios aplinkybės, kad A. K. buvo suimtas ikiteisminio tyrimo pradžioje, kurį laiką laikomas suėmime, taip pat kad buvo konstatuota A. K. nebuvo tinkamai maitinamas suėmimo metu, yra tikros, jas patvirtina bylos medžiaga. Pažeidimus susijusius su netinkamu maitinimu patvirtina ir A. K. skundai ir 2009-02-23 Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje konstatuota, jog 2008-06-10 ir 2008-06-11 A. K. nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas areštinėje, kadangi vieną dieną maistas nebuvo užsakytas, nes maisto užsakymo metu nebuvo žinoma, kad A. K. bus patalpintas į areštinę, o kitą dieną A. K. buvo grąžintas į areštinę jau po pietų išdavimo laiko (t. 10, b. l. 196-197, 198-200). Taigi, šios aplinkybės yra tikros, o straipsnyje jos yra aprašytos ne kaip faktas, o kaip nuomonė. Skyrelio pavadinimas „Pasijuto marinamas badu“ leidžia teigti, kad tai yra subjektyvus vertinimas tos faktinės aplinkybės, kad A. K. dvi dienas nebuvo tinkamai maitinamas. Teiginiai „Įkalintas advokatas kelias paras buvo marinamas badu. Prokurorų nurodymu jis specialiai buvo atvežamas į areštines tada, kai jose jau būdavo pasibaigęs maitinimo laikas“ taip pat yra anksčiau aptartų faktinių aplinkybių faktinis vertinimas, t. y. A. K. subjektyvi nuomonė, kuriai nėra taikomas tiesos kriterijus. 

Kitas teiginys, kuris kaip teigiama kaltinime neatitinka tikrovės ir niekina bei žemina nukentėjusįjį yra: „Tačiau taip neįvyko - bylą net keliems mėnesiams I. M. paslėpė stalčiuose, o nušalinimą išdrįsusiam pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį - jam buvo iškelta dar viena byla“. Motyvuose aukščiau buvo detaliai aprašyta, kad jos ikiteisminio tyrimo byla, nušalinus teisėją ir prokurorą J. L., toliau buvo nagrinėta teismuose pagal A. K. skundą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Apygardos teismo nutartis dėl to priimta 2011-08-29 ir jau 2011-09-19 medžiaga perduota ikiteisminio tyrimo organizavimui Panevėžio apygardos prokuratūrai. Taigi, byloje tyrimas nebuvo vilkinamas, joje vyko skundų nagrinėjimas. Kita vertus ikiteisminis tyrimas tuo metu taip pat negalėjo vykti dėl tos pačios priežasties, kad byla buvo teismuose su skundais. Pasakymas, kad I. M. bylą keliems mėnesiams paslėpė stalčiuose nėra teisinė sąvoka, tai perkeltine prasme pasakomas teiginys, kad tyrimas byloje nevyko dėl I. M. kaltės, dėl to, kad tyrimas buvo vilkinamas. Taigi, įvertinus visa tai, darytina išvada, kad šis teiginys neatitinka tikrovės, nes byla tyčia sąmoningai nebuvo vilkinama, tyrimas joje nevyko dėl objektyvių pateisinamų priežasčių, nes buvo nagrinėjami skundai teismuose ir tik ją gavus į Generalinėje prokuratūroje ji iškarto buvo perduota ikiteisminiam tyrimui organizuoti į teritorinę prokuratūrą. Teismas duodamas parodymus A. K. grįsdamas šį teiginį nurodė, jog I. M. visą tą laiką nušalinus J. L. nuo ikiteisminio tyrimo, nepaskyrė kito prokuroro, todėl buvo apribotos kaltinamojo teisės skųsti sprendimus, ginti savo teises. Analogiškos aplinkybės A. K. nurodė ir A. L., tai patvirtina garso įrašo stenograma, taigi kaltinamasis buvo įsitikinęs, kad nepaskyrus byloje prokuroro, kai buvo nušalintas J. L., tyrimas negali vykti, ir jis negali realizuoti savo teisų, nors ikiteisminio tyrimo terminai byloje buvo pratęsiami. Šios aplinkybės buvo keliamos ir akcentuojamos ir 2012 m. pradžioje rašytuose A. K. skunduose. Įvertinus tai, teismas daro išvadą, kad minėtas teiginys, nors ir neatitinka tikrovės, tačiau jis iš esmės nėra žurnalistui nurodytas tyčia, siekiant pažeminti ir paniekinti I. M., o A. K. turint tokį įsitikinimą, sąžiningai klystant dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Tuo tarpu BK 154 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų paskleista tyčia, t. y. suprantant, kad ji neatitinka tikrovės, ir norint ją tokią paskelbti.

Dėl teiginio, kad „nušalinimą išdrįsusiame pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo išketa dar viena byla“ vertintina, jog ši informacija iš dalies atitinka tikrovę. Iš tikrųjų A. K. būtent tuo momentu buvo iškelta dar viena byla dėl nepagarbos teismui, ją pradėjo Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro pavaduotojas R. P.. Šis teiginys straipsnyje nurodytas taip, kad susidaro įspūdis, jog bylą iškėlė I. M. ir ji buvo iškelta kerštaujant dėl pareikšto nušalinimo, tačiau skaitant publikacijos skyrelį, kuriame yra nagrinėjamas teiginys, toliau, matyti, kad yra nurodoma, jog I. M. šio sprendimo nepriėmė, tai padaryti buvo pavesta jo pavaduotojui R. P.. Pats vienas teiginys jis sudaro įspūdį, kad bylą iškėlė kerštaudamas I. M., tačiau vertinant teiginį kontekste, matyti, kad bylą iškėlė ne I. M., o R. P.. Iš A. K. ir A. L. pokalbių įrašų matyti, kad A. K. buvo žinoma ta aplinkybė, kad būtent R. P. iškėlė bylą ir jis ją nurodė A. L., tačiau iš pokalbių taip pat seka, kad jis buvo įsitikinęs, jog tai buvo daroma su I. M. žinia. Vertinus visa tai, taip pat tai, kad straipsni rašytas po to, kai jau buvo priimtas A. K. išteisinantis nuosprendis, toliau publikacijoje taip pat pabrėžiama, kad teismas jokių teisėjos įžeidimų neaptiko, todėl teismas vertina, kad teiginys „nušalinimą išdrįsusiame pareikšti A. K. smogė dvigubą smūgį – jam buvo išketa dar viena byla“ turėtų būti vertinamas kaip faktų apibendrinimas, t. y. kaip A. K. nuomonė ir įsitikinimas, kad jam už naudojimąsi jo teise pareikšti nušalinimą teisėjui, buvo iškelta dar viena byla, todėl toks teiginys, kadangi tai iš esmės yra nuomonė, be to, ji iš dalies yra pagrįsta faktais, todėl ji nėra tikrovės atitinkančios informacijos paskleidimas BK 154 straipsnio 2 dalies prasme.

Kitas kaltinime nurodytas kaip tikrovės neatitinkantis teiginys yra: „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“. Šis teiginys yra nurodytas tekste kalbant apie nutraukto ikiteisminio tyrimo dėl teismo negerbimo medžiagos išreikalavimą, patikrinimą ir sprendimo nutraukti tyrimą atnaujinimą. Kaip jau minėta, šis teiginys pats savaime, išimtas iš konteksto, yra fakto teiginys, kad I. M. veikė ne pagal įstatymą, piktnaudžiaudamas taryba. Manytina, kad šis teiginys turi būti vertinamas kontekste, o ne atskirai. Toliau publikacijoje yra rašoma, kad nors I. M. vadovaujamas departamentas nieko bendro neturi su panašaus pobūdžio ikiteisminiais tyrimais, I. M. išreikalavo iš Vilniaus apylinkės prokuratūros nutrauktą bylą, pavedė ją patikrinti prokurorui A. V., iš tikrųjų – S. S., ir A. K. nuomone I. M. davė A. V. nurodymą panaikinti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kerštaudamas už tai, kad A. K. keletą kartų skundė I. M. generaliniam prokurorui. Aplinkybė, kad ONKTD neturi nieko bendro su nusikaltimais, numatytais BK 232 straipsnyje, yra pagrįsta nepaisant to, kad šio departamento vyriausiasis prokuroras turėjo vyriausiojo prokuroro įgaliojimus teritorinės prokuratūros prokuroro atžvilgiu. Kitos aplinkybės, kad pavedant patikrinti nutraukimo pagrįstumą buvo duoti ir atitinkami nurodymai ir kad taip pasielgta dėl to, kad A. K. rašė skundus dėl I. M., yra A. K. įsitikinimas. Taigi, įvertinus visa tai, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamas teiginys „Atrodytų, viskas vyko pagal įstatymus, bet tuomet akivaizdžiai piktnaudžiauti tarnyba ėmėsi I. M.“, yra A. K. įsitikinimas, kuris susiformavo faktinių aplinkybių pagrindu – kad nutraukus ikiteisminį tyrimą apylinkės prokuratūroje jis buvo išreikalautas Generalinės prokuratūros prokuroro, kuris vadovauja skyriui, besispecializuojančiame visai kitų nusikaltimų tyrime, sprendimą dėl sprendimo nutraukti tyrimą panaikinimo priėmė dar kitas prokuroras. Kad A. K. turėjo tokį įsitikinimą patvirtina ir pokalbių su A. L. garso įrašų stenograma, taip pat A. K. skundai, iš kurių matyti, kad dar 2012 m. rašytuose skunduose A. K. kėlė klausimus, kokiu pagrindu I. M. išreikalavo iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros susipažinimui ikiteisminio tyrimo medžiagą, kodėl išreikalavęs ją, jos netyrė, taip pat kituose skunduose nurodė kitus I. M. veiksmus ir t. t. (t. 8, b. l. 94-106, 119-124, 125-127, t. 9, b. l. 15-18, 24-29). Tokiu būdu įvertinus visa tai, teismas daro išvadą, kad šis teiginys yra kaltinamojo A. K. įsitikinimas, susiformavęs vertinant faktus – kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kad jį išsireikalavo visai kitos specializacijos Generalinės prokuratūros departamentui vadovaujantis I. M. ir po to sprendimas nutraukti tyrimą panaikintas, galiausiai jis buvo išteisintas. Nuomonei, įsitikinimui nėra taikomas tiesio kriterijus, o asmuo turi teisę turėti bet kokius įsitikinimus, taip pat turi teisę juos reikšti.

Dėl teiginių, kad Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M., kerštaudamas už tai, kad A. K. generaliniam prokurorui skundė I. M. veiksmus dėl jo piktnaudžiavimo tarnyba, nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros baudžiamąją bylą, ją perdavė patikrinti Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui A. V. ir nurodė jam panaikinti Vilniaus apylinkės prokuratūros sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pasakytina, kad dalis šių teiginių yra teisingi. I. M. išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūrą bei pavedė baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui S. S. patikrinti sprendimo pagrįstumą. Tikrovę atitinkančios informacijos paskleidimas nesudaro BK 154 straipsnio 2 dalies sudėties požymių. Tikrovės neatitinka teiginiai, kuriuose sakoma, kad I. M. nurodė A. V. panaikinti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Publikacijoje nėra nurodoma, kad I. M. nepagrįstai ir neteisėtai išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą. Publikacijoje yra teigiama, kad nors I. M. vadovaujamas departamentas neturi nieko bendro su panašaus pobūdžio nusikaltimais, tačiau I. M. išreikalavo šio tyrimo medžiagą, todėl teiginiai, kad I. M. neteisėtai ir nepagrįstai išreikalavo ikiteisminio tyrimo medžiagą į kaltinimą įtraukti nepagrįstai. Teiginys, kad I. M. nurodė A. V. panaikinti sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą straipsnyje nurodytas kaip A. K. nuomonė. Ji susiformavo jau minėtų faktų vertinimo pagrindas. Publikacijoje ji taip pat nurodyta kaip nuomonė. Kad tokiu elgesiu I. M. kerštavo A. K. dėl jo skundų, taip pat yra A. K. nuomonė, o nuomonei tiesos kriterijus netaikomas ir ji nėra 154 straipsnio 2 dalies sudėties požymis.

Atsižvelgiant į visa tai, teismas daro išvadą, kad A. K. pareikštas kaltinimas nepasitvirtino ir jis pagal jam pareikštą kaltinimą turi būti išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301- 305, 307 straipsniais, teismas:

n u s p r e n d ž i a :

A. L., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti A. K. ir A. L. paskirtas kardomąsias priemones rašytinius pasižadėjimus neišvykti.

USB laikmeną ir kompaktinį diską nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                         Inga Štuopienė