Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-388-354/2008
Teisėja Vilija Pilitauskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.5.,
2.1.7.4., 2.4.7.
(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gruodžio 23 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Redai Jončienei,
dalyvaujant prokurorei Marijai Visockienei,
gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. bausmė subendrinta iš dalies sudedant su 2007-06-08 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2007-10-10 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. V., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Kolegija,
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d. 17.00-17.20 val. Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato patalpose, Aušros al. 19, liudytojo apklausos metu, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2007 m. sausio 10 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme, teisiamojo posėdžio metu, apklausiamas liudytoju, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti I. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės už automobilio vagystę, davė melagingus parodymus, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d. nuo 12.30 val. iki sulaikymo, važinėjosi automobiliu po Šiaulių miestą kartu su I. G. bei A. Š. ir nebuvo išsiskyrę ilgiau nei 10 minučių, kai su E. V. buvo nuvykę pas nukentėjusįjį V. S., tuo tarpu įsiteisėjusiu 2007-04-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-011-167/2007 nustatyta, kad E. V. ir A. Š. 2006 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo nuvykę pas nukentėjusįjį V. S.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti 2008 m. spalio 3 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes priimtas nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos. Tai, apelianto nuomone, patvirtina aplinkybės, kad 2006-07-14 Šiaulių miesto apylinkės teismas priteisė jam atlyginti 350 Lt žalą padarytą V. S. ir atlyginęs priteistą žalą 2006-08-31 jis surašė apie tai raštelį, kurį pasirašė T. S., E. V. ir jis pats. Apelianto teigimu, V. ir T. S. taip pat patvirtino, kad jie buvo atvažiavę ir raštelį surašė.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog V. S. naudojamo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės, rodančios, kad 2006-08-31 laikotarpiu 11:00 val. – 16:00 val. nebuvo skambučių, negali būti įrodymas, nes išklotinė gali būti falsifikuota.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. Š. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmetamas.
Šiaulių miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai A. Š. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., nes byloje esantys ir apkaltinamajame nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką.
Byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad A. Š., būdamas kaip liudytojas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ką patvirtino savo parašais, 2006 m. rugpjūčio 31 d. policijai (t. 1, b. l. 29-30), o kitą kartą apklausiamas 2007 m. sausio 10 d. teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 39; 42) melagingai parodė, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d. nuo 12-13 val. iki pat sulaikymo apie 16 val. kartu su I. G. važinėjosi automobiliu ir ilgesnį laiką nebuvo išsiskyrę. Kolegijos nuomone, A. Š., žinodamas tikrąsias įvykio aplinkybes ir būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingų liudytojo parodymų davimą, duodamas melagingus parodymus, kad padėti I. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės už automobilio vagystę, suprato, kad apklausiamas kaip liudytojas duoda melagingus parodymus ir net primygtinai klausiamas tvirtino, kad nemeluoja ir parodymų duoti nevengia (t. 1, b. l. 42), suprato, jog tokiais veiksmais gali būti sutrikdyta normali policijos veikla, suklaidintas teismas, ir norėjo taip veikti.
Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes nėra pagrįstas. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas grindė įrodymų visuma, nuteistojo teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės, kurios, iš esmės, tokios pat, kaip nurodytos apeliaciniame skunde, taip pat buvo įvertintos.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad esminiai argumentai, kuriais nuteistasis A. Š. ginčija savo kaltę, yra susiję su jo nuomone netinkamu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Apelianto nuomone, jo nekaltumą patvirtina tai, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 14 d. nuosprendžiu (t. 1, b. l. 137-138) iš jo V. S. buvo priteisti 350 Lt žalos atlyginimo, kurią, A. Š. teigimu, tą dieną, o būtent 2006 m. rugpjūčio 31 d., jis atlygino, perduodamas pinigus T. S.
Kolegija, atsakydama į šiuos apelianto argumentus, pirmiausia pažymi, kad faktas, jog teismo nuosprendžiu iš A. Š. buvo priteistas žalos atlyginimas V. S. nei paneigia, nei patvirtina apelianto kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. Esminė aplinkybė ta, ar A. Š. iš tikrųjų su kitu nuteistuoju E. V. ir I. G. 2006 m. rugpjūčio 31 d. buvo nuvykęs į V. S. namus, ar tą dieną atlygino žalą. Konkrečiu atveju byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai akivaizdžiai paneigia tokį apelianto aiškinimą. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje buvo kaltinamas I. G. 2006 m. rugpjūčio 31 d. apie 14 val. pagrobęs automobilį ir kitus daiktus, 2007 m. sausio 10 d. teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 44) T. S. iš tikrųjų parodė, kad 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, apie 11:30 – 12:30 val. A. Š. su draugu buvo atvykęs į namus atlyginti jos vyrui priteistos žalos. Pasak T. S. ji atneštus pinigus paėmė ir apie tai surašė raštelį, kurį A. Š. turėjo nunešti į teismą. Kadangi tuo metu V. S. namuose nebuvo, T. S. skambino iš savo mobilaus ryšio telefono į vyro mobilaus ryšio telefoną ir teiravosi, ar paimti iš A. Š. atneštus pinigus. Nors T. S. ir negalėjo nurodyti tikslios datos, kada A. Š. jai padavė pinigus priteistai žalai atlyginti, tačiau kitos aplinkybės, tai yra tai, jog ji skambino savo vyrui, kad A. Š. buvo atėjęs darbo metu, ką patvirtino 2007 m. sausio 10 d. teisme T. S. (t. 1, b. l. 43-44), ko iš esmės neneigė ir pats apeliantas, akivaizdžiai paneigia A. Š. versiją, kad pinigus T. S. jis padavė 2006 m. rugpjūčio 31 d., nes iš T. S. telefono abonento pokalbių išklotinės matyti, jog 2006 m. rugpjūčio 31 d. nuo 11 iki 16 val. iš T. S. telefono nebuvo atliktas nei vienas skambutis nei V. S., nei kam kitam (t. 1, b. l. 25; 27).
Raštelis apie žalos atlyginimą V. S., į kurį apeliuoja nuteistasis A. Š., patvirtina tik faktą, kad jis atlygino priteistą žalą, tačiau visiškai nepatvirtina versijos, kad pinigus T. S. jis padavė būtent 2006 m. rugpjūčio 31 d. Pasak T. S., kai pirmą kartą buvo atėjęs A. Š., raštelyje ji nurodė pinigų sumą ir tai, jog pinigus gavo. Pats apeliantas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad tą sykį T. S. raštelyje nenurodė datos, kada jis jai padavė pinigus – 350 Lt (t. 2, b. l. 21). Iš V. S. ir T. S. parodymų yra aišku, kad A. Š. dėl priteisto žalos atlyginimo buvo atėjęs du kartus. Kaip buvo minėta, pirmą kartą A. Š. bendravo su T. S. dienos metu, tada, kai ji skambino savo vyrui, o kitą kartą, maždaug po mėnesio, A. Š. buvo atėjęs vakare, kuomet namuose buvo pats V. S., kuris, pasak jo paties, patvirtino, kad žalą apeliantas atlygino ir nurodė datą – 2006 m. rugsėjo 19 d. (t. 2, b. l. 27).
Tokiu būdu apelianto teiginiai, kad raštelis apie žalos atlyginimą bei V. S. ir T. S. parodymai patvirtina jo nekaltumą – visiškai nepagrįsti. Minėtų liudytojų parodymai kartu su kitais bylos įrodymais paneigia A. Š. įvykio aplinkybių aiškinimą, o toje pačioje byloje nuteisto už tokių pat melagingų parodymų davimą E. V. parodymai negali būti vertinami, kaip A. Š. kaltę paneigiantys įrodymai, nes pastarieji, kaip ir apelianto parodymai teisiamojo posėdžio metu, yra paneigti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos respublikos BK 235 str. 1 d., tai yra už analogišką nusikalstamą veiką ir E. V., tačiau pastarasis nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.
Pasak apelianto, T. S. 2006 m. rugpjūčio 31 d. telefoninių pokalbių išklotinė, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali būti jo kaltės įrodymu. Dėl to pažymėtina, kad teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, o proceso dalyviai gali pareikšti tik savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo. A. Š. savo skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti T. S. telefoninių pokalbių išklotinės duomenų teisingumu – duomenys buvo gauti Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 25). Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui remtis ir vertinti visumoje su kitais įrodymais ir T. S. telefoninių pokalbių išklotinę, kaip nuteistąjį kaltinantį įrodymą.
Kolegija pažymi ir tai, kad I. G., dėl kurio A. Š. ir davė melagingus parodymus, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu visgi buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už 2006 m. rugpjūčio 31 d. įvykdytą vagystę. Byla, kurioje nuteistas I. G., buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendis nebuvo panaikintas ar pakeistas, todėl įsiteisėjo. Visa tai leidžia konstatuoti, jog I. G. 2006 m. rugpjūčio 31 d. apie 14 val. nesivažinėjo automobiliu su A. Š. ir E. V., kaip tvirtino apeliantas viso baudžiamojo proceso metu, o darė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., už kurį nuteistas teismo nuosprendžiu (t. 1, b. l. 54-69; 70-73).
Tokiu būdu aptarti ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina A. Š. kaltę, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo priimti išteisinamojo nuosprendžio, kaip to prašo nuteistasis A. Š.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įvertino tai, kad apeliantas, teistumui neišnykus, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, todėl yra recidyvistas (BK 27 str.), o tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str.). Todėl, kolegijos nuomone, teismas pagrįstai skyrė griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Be to, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad būdamas laisvėje A. Š. nesimokė, nedirbo, toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus (t. 1, b. l. 130-131), atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visa tai byloja, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, visuomenėje smerktiną savo elgesį vertina neadekvačiai, nesistengia pakeisti gyvenimo būdo. Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, jog A. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra tik nežymiai didesnė už Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), nėra aiškiai per griežta.
Nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. Š. padarė iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio, pakeisto Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu, kuriuo galutinė subendrinta bausmė A. Š. paskirta – laisvės atėmimas 3 metams. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų, subendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę tik 6 mėnesiais didesnę už ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tokia bausmė, kolegijos nuomone, taip pat nėra aiškiai per griežta.
Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstant A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes nurodyta, kad 2006 m. rugpjūčio 31 d. nuo 12.30 val. iki sulaikymo jis važinėjosi automobiliu po Šiaulių miestą kartu su I. G. bei A. Š., tai yra su pačiu savimi. Akivaizdu, kad apylinkės teismas padarė techninę klaidą kaltinime vietoje kito nuteistojo – E. V. – pavardės įrašydamas apelianto pavardę, nes iš visos nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis A. Š. 2006 m. rugpjūčio 31 d. nuo 12.30 val. iki sulaikymo važinėjosi automobiliu po Šiaulių miestą kartu su I. G. bei E. V. Todėl kolegija sprendžia, kad surašant nuosprendį buvo padarytas rašymo apsirikimas, kuris nekeičia apkaltinamojo nuosprendžio, priimto A. Š. atžvilgiu, esmės ir dėl jo nėra pagrindo keisti ar naikinti nuosprendį.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 3 d. nuosprendžio atmesti.
Kolegijos pirmininkė Nijolė Matuzevičienė
Teisėjai Vytautas Kursevičius
Vidmantas Mylė