Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-662-1566-13].doc
Bylos nr.: A-662-1566-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 188736355 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Valstybės tarnyba
Viešųjų ir privačių interesų derinimas valstybės tarnyboje
Bylos dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1566/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02596-2012-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 16.7; 19

(S)

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–12) prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. KS-100 „Dėl D. R.“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti žyminį mokestį.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad VTEK, pradėjusi tyrimą dėl jo veikos atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ, Įstatymas) nuostatoms, jam atsiųstame 2012 m. kovo 22 d. pranešime Nr. S-419-(2.5) nenurodė, dėl kokių konkrečių VPIDVTĮ nuostatų galimo pažeidimo atliekamas tyrimas, buvo nurodyta tik tai, kad tyrimas pradėtas pagal Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) Antikorupcijos komisijos pranešimą trumpai nurodant jo turinį. Nurodė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnį ir pažymėjo, jog gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti. VTEK atliekamo tyrimo metu buvo pažeista teisė žinoti apie vykdomų procedūrų esmę ir galimas veiksmų pasekmes, taip pat pažeista teisė būti išklausytam, t. y. nenurodžius, dėl kokių konkrečių VPIDVTĮ nuostatų galimo pažeidimo atliekamas tyrimas, buvo atimta galimybė pateikti paaiškinimus dėl tyrimo dalyko ir su juo susijusių aplinkybių. Taigi pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nurodė Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ) 26 straipsnio 1 ir 2 dalis. Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pranešimas VTEK gautas 2012 m. kovo 5 d., todėl 3 mėnesių pranešimo ištyrimo terminas suėjo 2012 m. birželio 5 d., o 6 mėnesių terminas suėjo 2012 m. rugsėjo 5 d. Iš VTEK pateikto 2012 m. birželio 5 d. posėdžio protokolo išrašo neaišku, kuriuo iš VTEKĮ 26 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų tęsiamas tyrimo terminas, nei iki kada jis tęsiamas. Esant tokiai situacijai, kyla pagrįstų abejonių dėl nurodytų VTEK veiksmų teisėtumo, nes VTEK 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimas buvo priimtas pasibaigus įstatymo nustatytam tokio sprendimo priėmimo terminui. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato 6 mėnesių termino pratęsimo galimybės, darytina išvada, kad jis yra naikinamasis ir jam pasibaigus pranešimo tyrimas toliau vykti negali. Todėl mažiausiai nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. VTEK tyrimą vykdė neteisėtai ir 2012 m. rugsėjo 12 d. neturėjo teisės priimti sprendimo.

Nurodė VTEKĮ 28 straipsnio 4 ir 5 dalis, 2 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad VTEK atlieka tyrimus ir sprendimus priima kolegialiai, o sprendimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jei jį priėmė teisėtos sudėties komisija. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. rugsėjo 11 d. priimtu nutarimu Nr. XI-2214 R. R. buvo atleistas iš VTEK nario ir šios komisijos pirmininko pareigų. Šis nutarimas oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 14 d. Skundžiamo 2012 m. rugsėjo 12 d. priimto VTEK sprendimo įžanginėje dalyje nurodyta, jog jį priima komisija, susidedanti iš komisijos pirmininko R. R. ir narių D. R., D. P. ir E. V., tačiau sprendimą pasirašė ne VTEK primininkas R. R., o VTEK narė, laikinai einanti komisijos pirmininko pareigas E. V.. Šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kurią dieną VTEK narys ir šios komisijos pirmininkas R. R. neteko šių pareigų – nuo Seimo nutarimo priėmimo ar kitą dieną po šio nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“. Nurodė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 7 straipsnio 1 dalį. Seimo nutarimai pagal savo pobūdį gali būti norminiai arba individualūs. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos dėl paminėtų teisės aktų įsigaliojimo tvarkos, kuomet teisės akto įsigaliojimas siejamas ne su jo priėmimu, o su paskelbimu „Valstybės žiniose“, yra taikytinos ne individualaus, o tik norminio pobūdžio poįstatyminiams teisės aktams, inter alia, Seimo nutarimams. Jeigu konkretaus asmens, kurio paskyrimo į pareigas ar atleidimo iš jų klausimas pagal įstatymus yra priskirtas Seimo kompetencijai, paskyrimo ar atleidimo iš pareigų data būtų siejama ne su tokio teisės akto priėmimu, o su šio asmens atžvilgiu priimto individualaus pobūdžio teisės akto paskelbimu „Valstybės žiniose“, būtų neteisėtai įsiterpiama į Seimo įgaliojimus ir diskreciją spręsti jo kompetencijai priskirtą klausimą – nuo kada atitinkamas asmuo yra skiriamas į pareigas ar atleidžiamas iš jų. Konstatavus, kad minėtas Seimo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 11 d., laikytina, kad skundžiamo VTEK sprendimo priėmimo dieną R. R. nebeturėjo VTEK nario ir komisijos pirmininko įgaliojimų. Dėl šios priežasties jo dalyvavimas priimant skundžiamą VTEK sprendimą buvo neteisėtas. Neteisėtos sudėties komisijos priimtas sprendimas taip pat turi būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Net jeigu būtų pripažinta, kad minėtas nutarimas įsigaliojo kitą dieną po jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ datos, t. y. 2012 m. rugsėjo 15 d., ir VTEK narys ir pirmininkas R. R. skundžiamo sprendimo priėmimo dieną turėjo komisijos nario ir pirmininko įgaliojimus, VTEK sudėtis priimant skundžiamą sprendimą vis tiek turėtų būti pripažinta neteisėta, dėl skundžiamo sprendimo įžanginės ir pasirašymo dalies prieštaravimų, kiek tai susiję su VTEK pirmininko pareigų ėjimu. Iš 2012 m. rugsėjo 12 d. VTEK posėdžio protokolo akivaizdu, kad R. R. jame dalyvavo ir jam pirmininkavo. Iš VTEK pateikto atsakymo į paklausimą matyti, kad VTEK narė E. V. laikinai eina VTEK pirmininkės pareigas nuo 2012 m. rugsėjo 16 d. Taigi atliekant tyrimą ir 2012 m. rugsėjo 12 d. priimant sprendimą E. V. neturėjo VTEK pirmininko įgaliojimų. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad ji sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisėtai save įvardijo laikinai einančia komisijos pirmininko pareigas ir neturėdama tam įgaliojimų pasirašė komisijos sprendimą. Sprendimo pasirašymas yra sudedamoji (baigiamoji) viešojo administravimo procedūros dalis, kuri turi būti atlikta sprendimo priėmimo dieną ir būtent tą dieną atitinkamus įgaliojimus turinčio asmens. Negali būti situacijų, kai sprendimus priima vienos sudėties viešojo administravimo subjektas, po to juos kažkas redaguoja ir galiausiai pasirašo asmuo, sprendimo priėmimo metu neturėjęs atitinkamų įgaliojimų. Tokia situacija prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno. Pažymėjo, kad VTEKĮ 28 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad VTEK sprendimą pasirašo VTEK pirmininkas. Šią įstatymo nuostatą sistemiškai aiškinant su to paties straipsnio 1 dalies nuostata, nustatančia VTEK pirmininko ir VTEK nario laikinai einančio komisijos pirmininko įgaliojimus, darytina išvada, kad įstatymo leidėjas nenumatė galimybės VTEK nariui, laikinai einančiam komisijos pirmininko pareigas, pasirašyti komisijos sprendimų. VTEK sprendimas, priimtas neteisėtos sudėties komisijos, pažeidžia pagrindines procedūras, taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Skundžiamą VTEK sprendimą priėmė nekompetentingas administravimo subjektas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad VTEK sprendime turėjo būti nustatyta, kokios konkrečios teisės aktų nustatytos tvarkos yra pažeistos, tačiau VTEK to nenurodė. VTEK, konstatuodama VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, savo sprendimą suformulavo prieštaringai ir neaiškiai. Iš sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktos formuluotės lieka neaišku, ar VTEK pripažino: 1) jog kilo interesų konfliktas; 2) kad pareiškėjas nesielgė taip, jog nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; 3) abu šiuos pažeidimus. VTEK sprendimo rezoliucinėje dalyje formuluojamas VPIDVTĮ pažeidimo turinys užkerta kelią efektyviai naudotis VTEKĮ 30 straipsnyje įtvirtinta teise gintis ir skųsti sprendimą. Pareiškėjas teigė, kad nežinodamas, koks tiksliai VPIDVTĮ pažeidimas buvo konstatuotas, neturi galimybės tiksliai formuluoti gynybos argumentų. VPIDVTĮ 3 straipsnyje, esančiame VPIDVTĮ skirsnyje, nustatančiame bendrąsias įstatymo nuostatas, nustatyta asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios, principinės prievolės, kurios detaliau atskleidžiamos kituose VPIDVTĮ skirsniuose. Darytina išvada, kad VPIDVTĮ bendrąsias nuostatas apibrėžiantis 3 straipsnis ir kituose VPIDVTĮ skirsniuose esantys straipsniai turėtų būti vertinami pagal bendrųjų ir specialiųjų teisės normų derinimo taisykles. Taigi VPIDVTĮ 11 straipsnyje įtvirtinta norma yra specialioji to paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos atžvilgiu. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta teisės norma gali būti taikoma tik kartu su 11 straipsnyje įtvirtinta norma ir tik esant visoms 11 straipsnyje nurodytoms jo taikymo sąlygoms ir prielaidoms. Nurodė, kad prokurorų viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai VPIDVTĮ 11 straipsnio 6 dalies prasme nustatomi ne VPIDVTĮ, o prokurorų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Nurodė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 20 straipsnio 5 punktą, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 punktą, Prokuratūros įstatymo 39 straipsnį, 41 straipsnio 1 ir 4 dalis bei teigė, kad VTEK apskritai neturi įgaliojimų vertinti prokurorų padarytų įstatymų pažeidimų, tarnybinių nusižengimų, prokuroro vardą žeminančių poelgių, taip pat kitų šios profesijos pareigūnų etikos kodekso pažeidimų, bent jau kiek tai susiję su viešųjų interesų viršenybės principo laikymusi ir nusišalinimu nuo pareigos ar sprendimų priėmimo. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad VTEK neteisėtai vertino pareiškėjo veiksmų atitiktį VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir todėl VTEK sprendimas laikytinas neteisėtu iš esmės.

Pagal VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalį, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privačių interesų deklaraciją privalo papildyti tuo atveju, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas daugelyje nutarčių (pvz., 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1774/2012 ir kt.) aiškindamas VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą, pažymėjo, jog aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Taigi reikia skirti aplinkybes, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, nuo konkrečių tarnybinės veiklos aplinkybių, kurios minėtas prielaidas paverčia interesų konfliktu. Privačių interesų deklaracija turi būti papildoma tik paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, bet ne konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu. VTEK skundžiamu sprendimu pripažino nustatyta esant pareiškėjo sutuoktinės ir jos tėvo brolio A. B. giminystės ryšiui bei esant ryšiui tarp UAB „Lietuvos rytas“ bei AB banko „Snoras“, tačiau nenustatė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių paminėti faktai galėtų būti laikomi interesų konflikto prielaida, deklaruotina pagal VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalį. VTEK sprendime daroma išvada, kad jos pareiškėjui nesukūrė tiesioginės pareigos iš anksto privačių interesų deklaracijoje nurodyti UAB „Lietuvos rytas“ ir vieną iš jos akcininkų bei vadovų A. B. kaip asmenį, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. VTEK sprendimo rezoliucinės dalies sprendiniai prieštarauja dėstomojoje dalyje pateikiamam nustatytų aplinkybių aprašymui ir jų teisiniam vertinimui.

Esant tokiai situacijai ir pripažįstant VPIDVTĮ prevencinę reikšmę toliau turėtų būti analizuojama, ar nurodyti asmenys ir aplinkybės turėjo būti vertinami kaip kiti duomenys ar aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (VPIDVTĮ 6 str. 2 d.). Įstatymo leidėjas privačius interesus deklaruojančiam asmeniui paliko diskrecijos teisę pačiam nuspręsti, kokie kiti duomenys ir aplinkybės gali sukelti interesų konfliktą. Deklaruojančiojo manymas dėl kitų duomenų ir aplinkybių, galinčių sukelti interesų konfliktą, turėtų kilti iš tam tikrų objektyvių aplinkybių, galinčių sudaryti galimo interesų konflikto pagrindą ir sukurti prielaidas prognozuoti galimą interesų konfliktą. Pažymėjo, kad nėra ir niekada nebuvo jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų galėjusios sukurti pagrįstas prielaidas manyti (prognozuoti), jog dėl ankščiau paminėtų asmenų ir aplinkybės gali kilti interesų konfliktas. Tokių objektyvių aplinkybių nenustatė ir VTEK – nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios paminėtą giminystės ryšį, fizinių ir juridinių asmenų sąsajas darytų išskirtinėmis ir sukurtų prielaidas galimam interesų konfliktui. VTEK sprendime nustatytos aplinkybės nesukūrė pareigos VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka papildyti deklaracijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2012 m. kovo 8 d., reaguodamas į tuo metu viešojoje erdvėje atsiradusią informaciją ir siekdamas vengti regimybės apie galimą interesų konfliktą, papildė privačių interesų deklaraciją, tačiau deklaracijos papildymo pagrindas buvo ne įstatymo reikalavimas, o viešojoje erdvėje skleidžiama informacija ir siekis paneigti bet kokią interesų konflikto regimybę.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepime (I t., b. l. 36–40) nurodė, jog su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VTEK nusprendė, jog pareiškėjas nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, o iškilus interesų konfliktą keliančioms aplinkybėms laiku nepapildė savo privačių interesų deklaracijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama pozicija, kad VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas (pvz., 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26I-3154/2011, 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012).

Nurodė, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytos valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims prievolės nešališkai ir sąžiningai vykdyti pareigas, vengti interesų konflikto, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nesinaudoti tarnybine informacija ir kt. Tai imperatyvios normos, kurių privalo laikytis visi politikai, pareigūnai, valstybės tarnautojai. VPIDVTĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad tik šio straipsnio nuostatos netaikomos prokurorams. VPIDVTĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodytas asmens elgesio vertinimo kriterijus – elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Pažymėjo, kad jei įstatymų leidėjas būtų manęs tikslinga, kad prokurorų elgesio VTEK apskritai nevertintų, būtų tai tiksliau ir apibrėžęs (pvz., VPIDVTĮ 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyti asmenys, kuriems taikomos tik VPIDVTĮ nuostatos dėl privačių interesų deklaravimo).

Iš VPIDVTĮ 2 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatų išplaukia, kad viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui, atliekančiam savo tarnybines pareigas, gali sukelti ne tik jo paties, bet ir artimojo giminaičio turtinis bei neturtinis suinteresuotumas atitinkamo klausimo atžvilgiu. Taigi pareiškėjui interesų konfliktas šiuo atveju kyla iš jo artimojo giminaičio, sutuoktinės tėvo, privataus intereso. Pareiškėjui žinomas ir giminystės ryšys, ir einamos sutuoktinės dėdės pareigos. Taigi šiuo atveju tai pakankamos aplinkybės kilti interesų konfliktui, jei pareiškėjui, atliekant tarnybines pareigas, tenka spręsti su šiuo asmeniu susijusius klausimus.

VTEK nurodė, kad aukščiausių šalies institucijų nariams turėtų būti taikomi ir aukščiausi elgesio standartai. Šią poziciją palaiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2004 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-750/2004, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-35/2011). Atkreipė dėmesį į tai, kad deklaruotini duomenys patys savaime grėsmės kilti interesų konfliktams nesudaro. Grėsmė kilti konfliktams arba konfliktai kyla dėl naujų aplinkybių, kurių atsiradimas priklauso arba nuo privačius interesus deklaruojančio asmens veiksmų, arba nuo valstybės ar savivaldybių institucijų sprendimų. Paaiškėjusios aplinkybės deklaruotinos jau vien dėl to, kad jos visada sukelia interesų konfliktų grėsmę arba pačius konfliktus, o jų deklaravimas sudaro galimybę imtis prevencinių priemonių konfliktams išvengti. Pareiškėjas savo privačių interesų deklaraciją papildė 2012 m. kovo 8 d., tačiau, VTEK nuomone, tai turėjo būti padaryta kilus interesų konflikto situacijai, t. y. paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių gali kilti (ir kilo) interesų konfliktas (atitinkamai lapkričio mėnesį). Todėl pareiškėjas buvo pripažintas pažeidusiu VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad deklaruotina aplinkybė šiuo atveju buvo pareiškėjo giminystės ryšys su A. B. bei jo einamos pareigos UAB „Lietuvos rytas“ (prielaida kilti interesų konfliktui), o ne turimi atlikti veiksmai Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje (toliau – ir Generalinė prokuratūra) (konkrečios tarnybinės veiklos aplinkybės), todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl VTEK reikalavimo prieštaravimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.

Nurodė, kad pareiškėjas apie atliekamą tyrimą buvo informuotas, jam buvo žinomas tyrimo dalykas, suteiktos visos galimybės pateikti paaiškinimus, jis buvo išklausytas. VTEK 2012 m. kovo 22 d. raštu Nr. S-419-(2.5) pareiškėją informavo apie pradėtą tyrimą dėl jo veikos atitikties VPIDVTĮ nuostatoms ir paprašė paaiškinimo. Prie šio rašto VTEK pridėjo ir Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pranešimo kopiją, todėl pareiškėjui buvo tikrai žinoma, dėl ko VTEK atlieka tyrimą, jis pateikė išsamų raštišką paaiškinimą, taip pat dalyvavo ir 2012 m. rugsėjo 12 d. VTEK posėdyje, kuriame ir žodžiu išsakė savo nuomonę dėl pranešime nurodytų aplinkybių.

Pažymėjo, kad VTEKĮ numatytas tyrimo atlikimo terminas nėra naikinamasis. VTEKĮ 26 straipsnyje numatyti pranešimų nagrinėjimo terminai yra skirti pranešimą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams užtikrinti. Pareiškėjui pranešimo nagrinėjimo terminas nesukelia nei materialinių, nei procesinių pasekmių, todėl ši aplinkybė pareiškėjo interesų požiūriu vertintina kaip neutrali. Tai patvirtina ir VTEKĮ 26 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apie tyrimo pratęsimą informuojamas pranešėjas, bet ne asmuo, kurio veika tiriama. Tyrimas dėl pareiškėjo veikos atitikties VPIDVTĮ nuostatoms pradėtas 2012 m. kovo 6 d. VTEK posėdyje protokoliniu sprendimu, 2012 m. birželio 5 d. VTEK posėdyje pratęstas, o 2012 m. rugsėjo 12 d. VTEK priėmė sprendimą. Šiuo neesminiu procedūriniu pažeidimu (tyrimas uždelstas 7 dienomis) nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Be to, pranešimo išnagrinėjimo termino praleidimas galėjo pažeisti tik pranešėjo teises, tačiau Lietuvos Respublikos Antikorupcijos komisija pretenzijų VTEK dėl užtrukusio tyrimo neturėjo. Paaiškino, kad užsitęsęs skundo nagrinėjimas (7 dienomis) nėra pagrindas sprendimą laikyti neteisėtu ar nepagrįstu, nes ši aplinkybė savaime nelemia sprendimo turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog vien skundo išnagrinėjimo termino praleidimas negali būti vada sprendimui panaikinti, išskyrus atvejus, kai būtent termino praleidimas sąlygojo neteisingo, neteisėto sprendimo priėmimą (2009 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009).

Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. XI-2214 atleido iš pareigų VTEK pirmininką R. R.. Nutarime nėra nurodyta R. R. atleidimo data, vadinasi, šis Seimo nutarimas įsigalioja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ (nurodytas nutarimas „Valstybė žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 14 d.). Sprendimo priėmimo dieną R. R. turėjo visus VTEK pirmininko ir nario įgaliojimus, taigi sprendimas buvo priimtas teisėtai. Vadovaujantis VTEKĮ 12 straipsnio 2 dalimi, nuo 2012 m. rugsėjo 16 d. VTEK narė E. V. eina pirmininkės pareigas. 2012 m. rugsėjo 17 d. ji, eidama VTEK pirmininkės pareigas, pasirašė visus 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdžio dokumentus (2012 m. rugsėjo 17 d. R. R. jau nebedirbo VTEK ir tokių įgaliojimų nebeturėjo). Pareiškėjo argumentas, kad laikinai einančiam VTEK pirmininko pareigas asmeniui neturėtų būti galima pasirašyti VTEK sprendimų, yra nepagrįstas. VTEKĮ 12 straipsnyje nustatyta, kad nesant paskirto pirmininko, jo pareigas eina vyriausias pagal amžių VTEK narys. Nėra išskirta, kurių VTEK pirmininko pareigų šis asmuo atlikti negali, todėl šis asmuo yra kompetentingas vykdyti visas VTEK pirmininko funkcijas, taip pat ir pasirašyti VTEK sprendimus. Pažymėjo, kad VTEK sprendimai nėra pasirašomi jų priėmimo dieną, tokio reikalavimo nėra ir VTEKĮ. Nurodė, kad pareiškėjo abejonės, kad VTEK sprendimas gali skirtis nuo to, kurį jis gavo, nepagrįstos. VTEK posėdžio metu priimti sprendimai redaguojami tik dėl galimų kalbos (gramatikos, stiliaus) klaidų. Teismui skundžiamas tas sprendimas, kurį pareiškėjas gavo, jo teisės kreiptis į teismą ir ginti savo nuomonę, ginčyti VTEK priimto sprendimo argumentus nėra ir nebuvo niekaip užkirsta.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. KS-100 „Dėl D. R.“ bei priteisė iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos D. R. 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuostatų 1 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, nurodė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, 11 straipsnio 6 dalį.

Iš atsakovo Sprendimo turinio buvo matyti, kad pareiškėjo D. R. VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos vykdymas grindžiamas tuo, kad Generalinei prokuratūrai pradėjus atitinkamus veiksmus, susijusius su AB bankas „Snoras“, D. R. kilo interesų konflikto situacija, tai yra, paaiškėjo aplinkybės, dėl kurių gali kilti (ir kilo) interesų konfliktas, todėl D. R. turėjo atitinkamai lapkričio mėnesį papildyti ir savo privačių interesų deklaracijos duomenis. Teismo vertinimu, ši atsakovo nurodyta aplinkybė yra ne prielaida interesų konfliktui kilti, o konkreti pareiškėjo tarnybinės veiklos aplinkybė, kurios deklaruoti Įstatymas neįpareigoja. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, privačių interesų deklaracija turi būti papildoma tik paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, bet ne konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu. Nagrinėjamu atveju atsakovas (pagal jo paties pateiktą veiksmų, kuriuos pareiškėjas privalėjo atlikti, formuluotę) reikalauja, jog pareiškėjas deklaruotų ne aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas ateityje, bet patį jau kilusį interesų konfliktą. Pažymėta, kad interesų konflikto kilimo atveju įstatymas numato asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, nusišalinimą, o ne kilusio interesų konflikto deklaravimą (Įstatymo 11 str. 2 d.). Tačiau ši nuostata, kaip teisingai pripažino ir atsakovas, prokurorams nėra taikoma (Įstatymo 11 str. 6 d.). Atsižvelgiant į šias teismo nustatytas aplinkybes, manyta, kad atsakovas nepagrįstai pripažino, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas D. R. pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.

Teismas nurodė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pasisakydama dėl skundžiamame sprendime nurodytos materialinės teisės normos taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymėjo, kad Įstatymo 3 straipsnyje yra pateiktos bendrųjų nuostatų pavidalu suformuluotos valstybės tarnyboje dirbančių asmenų privalomo elgesio taisyklės, tarp jų 2 punkte nustatyta prievolė vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Kriterijų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad asmuo pažeidė prievolę vengti interesų konflikto, ši teisės norma aiškiai ir konkrečiai nenustato. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008).

Teismas pripažino, kad atsakovas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei klaidingai kvalifikavo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl yra pagrindas atsakovo sprendimą panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjo D. R. skundas tenkintas ir VTEK Sprendimas panaikintas. Pripažinus, kad atsakovo Sprendimas iš esmės yra neteisėtas, nes pareiškėjo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 7 straipsnio 2 dalį, pareiškėjo motyvų vertinimas dėl tyrimo metu padarytų procedūrinių pažeidimų neturėjo teisinės reikšmės, todėl teismas papildomai dėl jų nepasisakė. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, iš atsakovo priteistas sumokėtas 100 Lt dydžio žyminis mokestis.

 

III.

 

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 123-127) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti VTEK Sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas prieštarauja sisteminiam teisės akto nuostatų aiškinimo principui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012) ir teigia, jog atitinkamai už prievolių nevykdymą asmenys gali būti patraukti atsakomybėn. Įstatymo 24 straipsnyje numatyta, jog asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, už šio Įstatymo pažeidimus atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš pacituotos teisės normos matyti, kad Įstatymo 3 straipsnis nėra išimtis ir šio straipsnio normų pažeidimai taip pat užtraukia pažeidėjams atsakomybę, todėl VTEK pagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Laikosi nuomonės, kad pareiškėjui, atliekant tarnybines pareigas, kilo interesų konflikto situacija dėl jo sutuoktinės giminaičio (dėdės) sąsajų su AB banko „Snoras“ asocijuota įmone UAB „Lietuvos rytas“. Sutuoktinės turtiniai ir neturtiniai interesai taip pat yra ir valstybės tarnyboje dirbančio asmens privatūs interesai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011). Nuo pat veiksmų dėl AB banko „Snoras“ Generalinėje prokuratūroje pradžios, t. y. pareiškėjui duoto žodinio generalinio prokuroro pavedimo, pareiškėjas privalėjo elgtis taip, kad nekiltų jokių abejonių, jog yra interesų konfliktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog valstybės institucijų vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai (2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-35/2011, 2004 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-750/2004). Įpareigojimas vengti interesų konflikto kyla iš išskirtinio institucijos (Generalinės prokuratūros) vadovybei priklausančio asmens statuso bei su tuo susijusių visuomenės lūkesčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012). Atsižvelgiant į generalinio prokuroro pavaduotojo statuso valstybinę ir visuomeninę reikšmę, pažymėtina, kad šias pareigas einančio asmens veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu neturi kelti abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2777/2011). Pareiškėjas nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas.

Priešingai negu teigia pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodytas asmens elgesio vertinimo kriterijus – elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (pvz., 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-3125/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012 ir kt.).

Dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo nurodo, jog priešingai teismo teiginiams, VTEK niekada nereikalavo iš pareiškėjo deklaruoti realizuoto interesų konflikto. VTEK Sprendime yra apibrėžtas vertinimo dalykas. Išdėstė VTEK Sprendime nurodytas aplinkybes. VTEK pirmosios instancijos teismui pabrėžė, kad pareiškėjas savo privačių interesų deklaraciją, nurodydamas, kad dėl A. B. einamų pareigų bei giminystės ryšio su jo sutuoktine gali susidaryti regimybė apie interesų konfliktą, papildė 2012 m. kovo 8 d., o VTEK nuomone, tai jis turėjo padaryti 2011 m. lapkričio mėnesio pradžioje, kai paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Pareiškėjas D. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 130-134) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad VPIDVTĮ 3 straipsnis yra VPIDVTĮ skirsnyje, nustatančiame bendrąsias įstatymo nuostatas ir tai leidžia teigti, kad šiuo straipsniu nenustatomos konkrečios elgesio taisyklės, kurių pažeidimas galėtų užtraukti atsakomybę, o tik nustatomos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios, principines prievolės, kurios detaliau atskleidžiamos kituose VPIDVTĮ skirsniuose ar kituose teisės aktuose. VPIDVTĮ 3 straipsnyje įtvirtintos teisės normos pagal galiojimo apimtis laikytinos bendrosiomis teisės normomis, nustatančiomis bendrąsias elgesio taisykles, yra taikomos neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų formulavimo kryptį ir metodą, ši norma nenustato konkrečių elgesio taisyklių, kurių pažeidimas galėtų užtraukti atsakomybę. Konkrečios elgesio taisyklės, nustatomos specialiosiomis teisės normomis, kurios dėstomos kituose VPIDVTĮ skirsniuose ar kituose teisės aktuose. VPIDVTĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos prokurorams. Taigi siekiant patraukti asmenį atsakomybėn už priešingą teisei veikimą turi būti konstatuotas ne tik bendrosios teisės normos, nustatančios bendrąsias elgesio taisykles, pažeidimas, bet ir specialiosios teisės normos, nustatančios konkrečias elgesio taisykles ir taikytinos konkrečiam subjektui, pažeidimas. Būtent tokiu būdu šios ir kitų tokio pobūdžio teisės normų pažeidimai konstatuojami ir teismų praktikoje, ir apelianto nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.

Pareiškėjo manymu, Įstatymo 3 straipsnio l dalies 2 punkte nurodytos normos formuluotė jau savaime suponuoja išvadą, kad esminiai šios teisės normos turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose. Taigi dar ir dėl šios priežasties aptarta teisės norma laikytina bendrąja arba pagal kitą klasifikaciją – blanketine teisės norma, visais atvejais nukreipiančia į kitose teisės normose nurodytas taisykles. Pagal bendrųjų ar blanketinių teisės normų taikymo taisykles, siekiant konstatuoti tokios teisės normos pažeidimą, visais atvejais būtina nurodyti ir pažeidimą kitos teisės normos, kuris užtraukia atsakomybę pagal blanketinės ar bendrosios teisės normos dispoziciją. Taigi VTEK siekdama konstatuoti VPIDVTĮ 3 straipsnio l dalies 2 punkto pažeidimą turėjo nurodyti ir konkrečias elgesio taisykles nustatančių VPIDVTĮ straipsnių ir jų dalių ar kitų teisės aktų pažeidimą. Priešingu atveju kiltų situacija, kai ne teisės aktais apibrėžiama, koks elgesys laikytinas atitinkančiu ar neatitinkančiu VPIDVTĮ 3 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatas, o tai paliekama VTEK diskrecijai, kas būtų nesuderinama su VTEK kaip priežiūros institucijos statusu ir pažeistų teisinio tikrumo principą, kadangi asmuo niekada negalėtų žinoti, koks elgesys laikytinas priešingu teisei.

Dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-1774/2012 ir kt.) bei teigia, jog siekiant konstatuoti VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą, turėjo būti nustatyta: 1) kad yra aplinkybės dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (prielaidos interesų konfliktui kiltį); 2) kad tos aplinkybės paaiškėjo naujai (nebuvo žinomos pildant privačių interesų deklaraciją). Sistemiškai aiškinant VPIDVTĮ nuostatas, konstatuotina, kad aplinkybės (duomenys), dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (prielaidos interesų konfliktui kilti) ir kuriuos reikia deklaruoti, nurodomi VPIDVTĮ 6 straipsnyje, apibrėžiančiame deklaracijos turinį. VPIDVTĮ 7 straipsnis apibrėžia valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigas tais atvejais, kai VPIDVTĮ 6 straipsnyje nurodytos aplinkybės (duomenys) deklaracijos pildymo metu interesus deklaruojančiam asmeniui buvo nežinomi ir atsirado (paaiškėjo) vėliau. Taigi sprendžiant dėl VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo, pirmiausiai turi būti konstatuota nagrinėjamų aplinkybių (duomenų) atitiktis VPIDVTĮ 6 straipsnio nuostatoms. Pagal aktualiu laikotarpiu galiojusias VPIDVTĮ ir Privačių interesų deklaracijų pildymo, tikslinimo ir pateikimo taisykles, privačių interesų deklaracijoje buvo būtina nurodyti savo ar artimo asmens asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, realiai galintį turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Pareiškėjas neturėjo ir neturi jokio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo dėl UAB „Lietuvos rytas“ ar A. B.. Taigi darytina išvada, kad aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas jam nesukūrė tiesioginės pareigos privačių interesų deklaracijoje nurodyti UAB „Lietuvos rytas“ ir vieną iš jos akcininkų bei vadovų A. B. kaip asmenis, o A. B. giminystės ryšį su jo sutuoktine ir jo darbinius bei turtinius santykius su UAB „Lietuvos rytas“ kaip aplinkybę, dėl kurių jam gali kilti interesų konfliktas.

Pažymi, kad A. N. ar G. V. liudijimai negali užpildyti VTEK atlikto tyrimo spragų ar papildyti VTEK sprendimo motyvų. Sprendimo teisėtumas ir atlikto tyrimo išsamumas turi būti tikrinami tik analizuojant to tyrimo metu surinktus duomenis ir sprendime nurodytus motyvus. Pastebi ir tai, kad Seimo etikos ir procedūrų komisija savo sprendimu yra konstatavusi, kad Seimo Antikorupcijos komisija, be Seimo pavedimo tirdama klausimą dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų V. G. ir V. G. atleidimo iš pareigų aplinkybių, viršijo Lietuvos Respublikos antikorupcijos komisijos įstatyme, Lietuvos Respublikos Seimo statute, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme jai suteiktus įgaliojimus ir kad Seimo Antikorupcijos komisijos sprendimai dėl tam tikrų pareigūnų grąžinimo į pareigas ar atleidimo iš pareigų viršijo Seimo komisijai suteiktus įgaliojimus. Taigi neteisėtu pripažinto tyrimo metu surinktais duomenimis remtis negalima. Toliau analizuojant nurodytų duomenų leistinumo klausimą, pastebi, kad prie VTEK atlikto tyrimo medžiagos nėra jokių duomenų (protokolų) apie A. N. Seimo Antikorupcijos komisijai duotus paaiškinimus, o vertinant G. V. pateiktą paaiškinimą, pastebėtina, kad jis buvo duotas vienu žodžiu atsakant į aiškiai, menamą klausimą. Taigi dar ir dėl šios priežasties remtis šiais duomenimis negalima. A. N. ir G. V. liudydami Seimo Antikorupcijos komisijoje ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tik dar kartą patvirtino esant ankščiau aptartam jo sutuoktinės giminystės ryšiui su A. B., tačiau priešingai nei teigia apeliantas, nenurodė jokių konkrečių duomenų ar aplinkybių, kurie paminėtą giminystės ryšį darytų išskirtiniu ir atitinkančiu VPIDVTĮ 6 straipsnio l dalies 10 punkto, 2 dalies nuostatas bei sukurtų prielaidas galimam interesų konfliktui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog atsakovas VTEK apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka. 

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. KS-100 „Dėl D. R.“ teisėtumas ir pagrįstumas. Sprendimu VTEK nustatė, kad 2011 m. lapkričio mėnesio pradžioje Generalinei prokuratūrai pradėjus atitinkamus veiksmus, susijusius su AB bankas „Snoras“, D. R. kilo interesų konflikto situacija, ir pripažino, kad pareiškėjas laiku neinformavęs generalinio prokuroro apie kilusį interesų konfliktą nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir iškilus interesų konfliktą keliančioms aplinkybėms laiku nepapildęs savo privačių interesų deklaracijos pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytus deklaracijos duomenų papildymo reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VTEK Sprendimą konstatavęs, jog pareiškėjo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 7 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas VTEK su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas prieštarauja sisteminiam teisės aktų nuostatų aiškinimo principui bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Taip pat atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir teigia, jog VTEK nereikalavo iš pareiškėjo deklaruoti realizuotą interesų konfliktą. 

Nagrinėjamu atveju prielaidos pareiškėjo interesų konfliktui kilti buvo aplinkybė, jog D. R. sutuoktinės dėdė A. B. yra dienraščio „Lietuvos rytas“ akcininkas ir vienas iš vadovų. Duomenys, kuriuos turi nurodyti privačių interesų deklaraciją pildantis asmuo, yra nurodyti VPIDVTĮ 6 straipsnyje, kuriame apibrėžtas deklaracijos turinys. VPIDVTĮ 7 straipsnis apibrėžia valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareigas tais atvejais, kai deklaracijoje nurodyti duomenys apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio privačius interesus pasikeitė ar paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas (VPIDVTĮ 7 str. 1 ir 2 d.). Byloje nustatyta aplinkybė, jog tai, kad D. R. sutuoktinės dėdė A. B. yra dienraščio „Lietuvos rytas“ akcininkas ir vienas iš vadovų, pareiškėjui buvo žinoma.

VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 10 punkte (2011 m. kovo 15 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1279, galiojusi nuo 2011 m. kovo 29 d.) buvo numatyta, jog deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti artimus asmenis ar kitus jam žinomus asmenis, dėl kurių, deklaruojančiojo nuomone, gali kilti interesų konfliktas. Sąvoka „artimi asmenys“ yra įtvirtinta VPIDVTĮ 2 straipsnio 5 dalyje – tai valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens sutuoktinis, sugyventinis, partneris, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka, taip pat jų tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai), seserys (įseserės), seneliai, vaikaičiai ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai ar partneriai. Sutuoktinės dėdė šiuo atveju nepriskirtinas prie artimų asmenų. Kaip matyti iš VPIDVTĮ 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos konstrukcijos, kitus žinomus asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaraciją pildantis asmuo nurodo vadovaudamasis savo subjektyviu vertinimu („deklaruojančiojo nuomone“).

Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo ir neturi jokio turtinio ar neturtinio suinteresuotumo dėl UAB „Lietuvos rytas“ ar A. B., todėl jo subjektyviu vertinimu aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas jam nesukūrė tiesioginės pareigos privačių interesų deklaracijoje nurodyti UAB „Lietuvos rytas“ ir vieną iš jos akcininkų bei vadovų A. B. kaip asmenis, o A. B. giminystės ryšį su jo sutuoktine ir jo darbinius bei turtinius santykius su UAB „Lietuvos rytas“ kaip aplinkybę, dėl kurių jam gali kilti interesų konfliktas. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas G. V. nurodė, jog nežino konkrečių pareiškėjo ir A. B. bendravimo aplinkybių, liudytojas A. N. nurodė, jog iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotojo V. G. sužinojo apie glaudžius pareiškėjo šeimos santykius su A. B., tačiau santykių turinys detalizuotas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų išskirtinius pareiškėjo D. R. ir A. B. santykius ar ryšius. Taigi, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, aplinkybės, jog D. R. sutuoktinės dėdė A. B. yra dienraščio „Lietuvos rytas“ akcininkas ir vienas iš vadovų, nebuvo pagrindo pareiškėjui nurodyti pildant privačių interesų deklaraciją. Tokią išvadą, jog pareiškėjui nebuvo būtina iš anksto privačių interesų deklaracijoje nurodyti UAB „Lietuvos rytas“ ir vieną iš jos akcininkų bei vadovų A. B. kaip asmenį, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, VTEK padarė ir savo Sprendime (I t., b. l. 14-18).

Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privačių interesų deklaraciją privalo papildyti tuo atveju, jeigu paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalies punkto, vertinama, jog aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu. Taigi reikia skirti aplinkybes, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, nuo konkrečių tarnybinės veiklos aplinkybių, kurios minėtas prielaidas paverčia interesų konfliktu. Pagal VPIDVTĮ 7 straipsnio 2 dalį, privačių interesų deklaracija turi būti papildoma tik paaiškėjusiomis naujomis aplinkybėmis, kurios yra prielaidos interesų konfliktui kilti, bet ne konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis, kurios tokias prielaidas paverčia interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1774/2012).

Nustačius, jog pagal Įstatymo 6 straipsnį aplinkybės, kad D. R. sutuoktinės dėdė A. B. yra dienraščio „Lietuvos rytas“ akcininkas ir vienas iš vadovų, nebuvo pagrindo pareiškėjui nurodyti pateikiant privačių interesų deklaraciją, ir atsižvelgiant į tai, kad minėta aplinkybė pareiškėjui buvo žinoma jau kurį laiką, ši aplinkybė nevertintina kaip naujai paaiškėjusi Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies prasme. Šiuo aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovas nagrinėjamu atveju reikalauja, kad pareiškėjas deklaruotų ne aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas ateityje, bet jau patį dėl pareiškėjo tarnybinės veikos aplinkybių (dėl pareiškėjo veiklos, susijusios su AB banku „Snoras“, kurio dukterinė įmonė UAB „Snoras Media“ turi apie 34 procentus UAB „Lietuvos rytas“ akcijų ir yra didžiausia UAB „Lietuvos rytas“ akcininkė) kilusį interesų konfliktą. VPIDVTĮ interesų konflikto kilimo atveju numato asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, nusišalinimą, o ne kilusio interesų konflikto deklaravimą (Įstatymo 11 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-185/2012). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.       

VPIDVTĮ 11 straipsnyje yra aptariama valstybės tarnyboje dirbančio asmens pareiga nusišalinti. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog <...> prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir kitiems pareigūnams, kuriems viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai nustatomi jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyti viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme įtvirtinta prokuroro pareiga nešališkai atlikti savo funkcijas (20 str. 1 d. 3 p.), taip pat pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus (20 str. 5 d.). Prokuroro nusišalinimo pagrindai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnyje, kuriame, be kita ko, numatyta, jog asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu (58 str. 1 d. 4 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, vykdydamas žodinį generalinio prokuroro pavedimą, nuo 2011 m. lapkričio mėnesio koordinavo parengiamuosius institucijų veiksmus dėl Lietuvos banko pateiktos informacijos, susijusios su AB banku „Snoras“ tyrimu, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui 2011 m. lapkričio 9 d. rezoliucija pavedė spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal Lietuvos banko pateiktą informaciją, 2011 m. lapkričio 15 d. raštu pradėtą ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos. 2011 m. lapkričio 15 d., viešojoje erdvėje atsiradus informacijai apie galimai neteisėtą informacijos apie parengiamuosius veiksmus atskleidimą dienraščiui „Lietuvos rytas“, pareiškėjas žodžiu kreipėsi į generalinį prokurorą, prašydamas nepavesti jam užduočių, susijusių su Generalinėje prokuratūroje atliekamais ir organizuojamais ikiteisminiais tyrimais, susijusiais su AB banku „Snoras“. Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog pareiškėjas D. R. nusišalino nuo tarnybinės veiklos, susijusios su AB banku „Snoras“ tyrimu.

Siekiant suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Kaip jau minėta, VTEK savo Sprendime dėl pareiškėjo konstatavo, jog pareiškėjas laiku neinformavęs generalinio prokuroro apie kilusį interesų konfliktą nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas.

Pasisakydama dėl skundžiamame sprendime nurodytos materialinės teisės normos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra pateiktos bendrųjų nuostatų pavidalu suformuluotos valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privalomo elgesio taisyklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010), tarp jų straipsnio 2 punkte nustatyta prievolė teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-951/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra bendrojo pobūdžio norma, įpareigojanti nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuojant veikos priešingumą teisei, būtina remtis ir kitomis teisės normomis, patvirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2146/2008). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tokia pat išvada darytina ir dėl Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, t. y. tam, kad būtų konstatuotas šios teisės normos pažeidimas, būtina vadovautis kitomis teisės normomis pavirtinančiomis ar paneigiančiomis veikos priešingumą teisei, kadangi kriterijų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog asmuo pažeidė prievolę vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ši teisės norma konkrečiai nenustato. VTEK Sprendime nenurodyta, kokią specialiąją teisės normą pažeidė pareiškėjas laiku neinformavęs generalinio prokuroro apie kilusį interesų konfliktą, todėl, jos nenurodžius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo VTEK apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo VTEK apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6  d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

 

 

Veslava Ruskan

 

 

Arūnas Sutkevičius