Administracinė byla Nr. eAS-564-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02206-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui viešajai įstaigai Centrinei projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Kėdainių rajono savivaldybės administracija kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. IT01 „Dėl pažeidimo” (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros Sprendimo galiojimą ir iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas byloje panaikinti VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunktį ta apimti, kuria atsakovas išskaičiavo grąžintinų lėšų sumą – 66 313,84 Eur, t. y. įpareigoti atsakovą sumokėti 66 313,84 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą priimti, taip pat nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų reikalavimo priemonių taikymas būtų neproporcingas. Teismas taip pat nurodė, kad viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 13 yra informacinio pobūdžio, jo stabdymas nesukelia pasekmių.

II.

Pareiškėjas Kėdainių rajono savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra nemotyvuota.

Pareiškėjas pažymi, kad dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo jis susidurs su finansiniais sunkumais, o tai sukels ypatingai dideles neigiamas pasekmes pareiškėjui. Sprendimu iš pareiškėjo siekiama išieškoti suma yra reikšminga pareiškėjo funkcijų ir veiklos vykdymui. Grąžintinos sumos išieškojimas sutrikdytų arba padarytų neįmanomą pareiškėjo veiklą, be to, būtų pažeistos biudžetinės įstaigos biudžeto vykdymo imperatyvios nuostatos (pareiškėjas negali kitoms programoms skirtomis finansuoti lėšomis vykdyti ginčijamo Sprendimo). Atsakovui reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymas nesukeltų jokių neigiamų pasekmių.

Pareiškėjas ginčija atsakovo Sprendimą, kuriuo, pritaikant 25 proc. finansinę korekciją nuo pradinės sutarties vertės, siekiama sumažinti projektui skirtą finansavimą didele ir pareiškėjo veiklai reikšminga suma – 174 327,27 Eur. Kėdainių rajono savivaldybė jau yra patvirtinusi 2019 m. biudžetą ir papildomai nėra skyrusi lėšų projekto įgyvendinimui, todėl pareiškėjas neturi finansinių galimybių sumokėti atsakovo Sprendime nustatytas netinkamas finansuoti projekto išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovo 2019 m. birželio 13 d. pranešimas Nr. 13 sukėlė realias pasekmes. Atsakovas išskaičiavo pagal ginčijamą Sprendimą grąžintinų lėšų sumą – 66 313,84 Eur. Kyla reali grėsmė ir rizika, kad pareiškėjas negalės įgyvendinti projekto, be to, patirs papildomų nuostolių dėl rangos sutarčių nevykdymo ir netesybų dėl įsipareigojimų nevykdymo. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nenurodė, kad išskaičiuos grąžintinų lėšų sumas iš kitų projektui skirto finansavimo lėšų, tuo stabdydamas finansavimą. Pareiškėjas apie tai buvo informuotas tik 2019 m. birželio 13 d. pranešimu Nr. 13.

Atsakovas VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad nėra pagrindo išvadai, kad, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, kils grėsmė, jog pareiškėjas negaus dėl Sprendimo vykdymo susigrąžintų ar neišmokėtų finansavimo lėšų. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra pagrindo taikyti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutarties dalis, kuria teismas nutarė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš skundžiamo VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. IT01 matyti, kad atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas turi grąžinti 174 327,27 Eur sumą per 90 dienų.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą), akcentavo, kad lėšų grąžinimas pareiškėjui sukeltų didelius finansinius sunkumus, sutrikdytų arba padarytų neįmanomą jo veiklą, gali būti pažeistas viešasis interesas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjo išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo, paprastai laikomasi pozicijos, kad nėra būtinybės stabdyti administruojančių institucijų sprendimų dėl lėšų grąžinimo galiojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-372/2012 ir kt.). Jeigu ginčijamas atsakovo sprendimas būtų panaikintas, atsakovas, vykdydamas teismo sprendimą, su pažeidimu susijusią susigrąžintą sumą teisės aktų nustatyta tvarka pervestų pareiškėjui (jo steigėjui, ar kitam nurodytam subjektui), todėl nėra jokios rizikos, kad pareiškėjui grąžinus skirtas lėšas, nebūtų galima įvykdyti pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, jeigu toks sprendimas būtų priimtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Sprendžiant dėl reikalavimo priemonės užtikrinimo taikymo šioje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui, apskundus Sprendimą dėl lėšų grąžinimo, yra stabdomas grąžintinų lėšų išieškojimas, kol bus išspręstas ginčas ir įsiteisės teismo sprendimas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 patvirtintomis Projektų administravimo ir finansavimo taisyklėmis, kurių 335 punktas nustato, kad sprendimai dėl lėšų grąžinimo priimami ir vykdomi, grąžintinos ir projektų vykdytojų grąžintos lėšos administruojamos Finansinės paramos grąžinimo taisyklėse ir 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1K-059 „Dėl 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklės), nustatyta tvarka. 2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių 23 punktas įtvirtina, kad projekto vykdytojui apskundus sprendimą dėl lėšų grąžinimo teismui ar kitai kompetentingai institucijai, kaip nustatyta Finansinės paramos grąžinimo į valstybės biudžetą taisyklėse, institucija, gavusi informaciją apie projekto vykdytojo teismui ar kitai kompetentingai institucijai apskųstą sprendimą dėl lėšų grąžinimo, apie tai informuoja ministeriją arba vadovaujančiąją instituciją, kai įgyvendinami techninės paramos prioritetai, per SFMIS2014 (kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu, nuostata dėl ministerijos informavimo netaikoma). Ministerija arba vadovaujančioji institucija, kai įgyvendinami techninės paramos prioritetai, gavusi Taisyklių 23.1 papunktyje nurodytą informaciją, arba įgyvendinančioji institucija, kai priemonės įgyvendinamos visuotinės dotacijos būdu, stabdo skolos išieškojimo perdavimą centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui, iki bus išspręstas ginčas ir dėl jo įsiteisės teismo sprendimas ar teismo nutartis arba kompetentinga institucija išnagrinės projekto vykdytojo skundą ir priims dėl jo atitinkamą sprendimą (2014–2020 metų grąžintinų ir grąžintų lėšų administravimo taisyklių 23.2 p.). 

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pažymint, kad nors skundžiamas Sprendimas dėl lėšų grąžinimo sukelia pareiškėjui atitinkamą pareigą, tačiau pareiškėjui apskundus teismui sprendimą dėl lėšų grąžinimo, tokio sprendimo priverstinio vykdymo (lėšų išieškojimo) procedūros negali būti pradėtos, kol neįsiteisės teismo sprendimas šioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje AS-1299-525/2015, 2016 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-605-822/2016).

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas taip pat prašo panaikinti atsakovo 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunktį, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, tačiau šioje byloje minėtas pranešimas nėra ginčijamas, o ir nėra pagrindo jį ginčyti, nes, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas apie priimtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija detaliau pareiškėjo argumentų, susijusių su 2019 m. birželio 13 d. pranešimo Nr. 13 2.1 papunkčio panaikinimu, nevertina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Kėdainių rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Veslava Ruskan

        Ramutė Ruškytė

        Arūnas Sutkevičius