Civilinė byla Nr. 3K-3-649/2006

Procesinio sprendimo kategorija 50.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. gruodžio 11 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Pamario sargas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Pamario sargas“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl kompensacijos už statinius ir įrengimus; trečiasis asmuo UAB „Statybos ekspertizė“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

              Ieškovas UAB „Pamario sargas“ 2005 m. liepos 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė, vykdydama Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą, perdavė viešo konkurso laimėtojui, trečiajam asmeniui UAB „Statybos ekspertizė“, 4,9 tūkst. kv. m ploto automobilių saugojimo aikštelę Klaipėdoje, Vingio g. 14 A, be antžeminių statinių ir įrengimų, kurie priklauso ieškovui UAB „Pamario sargas“. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės (nuomotojas) nutraukė jo ir ieškovo sudarytą nurodytos saugojimo aikštelės nuomos sutartį. Ieškovas pagerino automobilių saugojimo aikštelę: įrengė sargo namelį, aptvėrė aikštelę tvora, įrengė vartus, užkardą, priešgaisrinius įrengimus, nutiesė požeminį elektros kabelį, įrengė apšvietimą. Pagerinęs aikštelę ieškovas patyrė 87 784 Lt išlaidų. Šiuo metu ieškovas yra likviduojama bendrovė. Sargo namelis, tvoros, vartai, užkardas, priešgaisrinės dėžės ir skydai, požeminis elektros kabelis priklauso ieškovui, bet jis šiuo turtu negali disponuoti. Atsakovas ieškovo atliktų neatskiriamų aikštelės pagerinimų – statinių ir įrengimų – neperdavė trečiajam asmeniui UAB „Statybos ekspertizė“ (naujajam nuomininkui). Po to, kai į aikštelę antstolio patvarkymu įkeltas trečiasis asmuo, ieškovas pateikė prašymą Klaipėdos miesto merui dėl kompensacijos už aikštelės pagerinimą. Ieškovas per 30 dienų negavo atsakovo atsakymo. Tai  reiškia, kad atsakovas atsisakė atlyginti aikštelės pagerinimo išlaidas ieškovui.

D. Ž. (dabar – D.) individualioji automobilių saugojimo įmonė 1995 metais reorganizuota į UAB „Pamario sargas“. D. Ž. individualioji automobilių saugojimo įmonė ir Valstybinė kelių eksploatavimo įmonė 1991 m. balandžio 5 d. sudarė terminuotą 4,9 tūkst. kv. m ploto automobilių saugojimo aikštelės nuomos sutartį Nr. 3. Vadovaudamasi nurodytos sutarties 3 punkto a papunkčiu, D. Ž. individualioji automobilių saugojimo įmonė įsipareigojo įrengti aikštelės aptvėrimą ir sargo namelį. Nurodyta nuomos sutartis pratęsta 1992 m. sausio 2 d., balandžio 1 d., 1993 m. vasario 19 d., 1995 m. vasario 27 d. ir perduota ieškovui UAB „Pamario sargas“. Nuomos sutartis 1999 m. dar kartą pratęsta iki 2001 m. gruodžio 31 d., o 2002 m. gegužės 16 d. atnaujinta iki įvyks viešas nuomos konkursas. Vadovaudamiesi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovas ir atsakovas 2004 m. kovo 10 d. sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Trečiasis asmuo UAB „Statybų ekspertizė“ laimėjo aikštelės nuomos konkursą. Trečiasis asmuo ir Klaipėdos miesto savivaldybė 2002 m. rugpjūčio 12 d. sudarė aikštelės nuomos sutartį. Klaipėdos apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2004 m. kovo 10 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Ieškovas UAB „Pamario sargas“ iškeldintas iš automobilių saugojimo aikštelės.

Ieškovas UAB „Pamario sargas“, remdamasis CK 6.501 straipsnio 2 dalimi, prašė teismo iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės priteisti 87 784 Lt išlaidų, patirtų įrengiant automobilių saugojimo aikštelę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

              Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovo UAB „Pamario sargas“ ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybė 87 784 Lt išlaidų, patirtų įrengiant automobilių saugojimo aikštelę. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas UAB „Pamario sargas“ pagerino nuomos objektą ir patyrė 87 784 Lt išlaidų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas atliko aikštelės pagerinimo darbus savo lėšomis, turėdamas atsakovo (nuomotojo) leidimą. Teismas taip pat nurodė, kad viešo nuomos konkurso laimėtojas trečiasis asmuo UAB „Statybų ekspertizė“ neįvykdė konkurso sąlygos, t. y. neatlygino ieškovui aikštelės pagerinimo lėšų. Dėl to atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė 2002 m. liepos 12 d. nutraukė jo ir trečiojo asmens UAB „Statybų ekspertizė“ nuomos sutartį. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už perduoto turto pagerinimą neatlyginama. Teismas nurodė, kad ši įstatymo nuostata netaikoma toms sutartims, kurios buvo sudarytos iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2002 m. gegužės 23 d. Tokia yra ieškovo ir atsakovo sudaryta aikštelės nuomos sutartis. Ieškovui ir atsakovui sudarant nuomos sutartį atsakovas davė raštišką sutikimą pagerinti nuomos objektą. Dėl to, vadovaujamasis 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalimi, CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės  2001 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ 3.5 punktu, teismas konstatavo, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui šio patirtas išlaidas pagerinant nuomos objektą.

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu patenkino atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą, panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą ir atmetė ieškovo UAB „Pamario sargas“ ieškinį. Kolegija sprendime nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 1 dalimi, ieškovo ir valstybinės kelių eksploatavimo įmonės 1991 m. balandžio 5 d. nuomos sutarties 3 punkte nustatytą nuomininko įsipareigojimą atlikti aikštelės remonto darbus reikia aiškinti taip, kad tai nėra nuomotojo sutikimas nuomotojo lėšomis pritaikyti nuomos objektą nuomininko veiklai. Nurodytą sutarties sąlygą reikia suprasti taip, kad nuomininkas savo lėšomis įsipareigojo nuomos objektą pritaikyti savo veiklai, o nuomotojas įgijo teisę reikalauti, jog nuomininkas savo lėšomis atliktų remonto darbus. Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į nedidelį nuomos mokestį (637 rublius), negalima aiškinti sutarties taip, jog joje valstybės įmonė įsipareigojo valstybės lėšomis pritaikyti valstybės turtą nuomininko veiklai ir sumokėti jam pagerinimo lėšas. Kolegija nurodė, kad ieškovo UAB „Pamario sargas“ turtinių įnašų įvertinimo akte ieškovo atliktų pagerinimo darbų vertė yra 7500 Lt (T. 1, b. l. 14). Tai atitinka einamojo remonto darbų sampratą, o pagal 1991 m. balandžio 4 d. nuomos sutartį šiuos darbus privalo atlikti nuomininkas savo lėšomis. Kolegija nurodė, kad ieškovas, išsinuomodamas valstybei priklausantį objektą, turėjo suvokti, jog pareigų valstybei nustatymas turi būti aiškus; padarė išvadą, kad nuomos sutarties šalys susitarė dėl išnuomoto turto pritaikymo nuomininko veiklai ir remonto nuomininko lėšomis; taip pat nurodė, kad ieškovo pateikta išlaidų pagerinimo 87 748 Lt suma neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, nes 1995 metais jis pripažino, kad išlaidų suma yra 7500 Lt.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Pamario sargas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalį, nes padarė išvadą, kad automobilių saugojimo aikštelės pagerinimo klausimas išspręstas nuomos sutartyje. Teismas netinkamai suprato ir išaiškino nuomos sutarties sąlygas. Nuomos sutartyje aptartas tik remonto atlikimo, bet ne aikštelės pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas. Teismas neteisingai sutapatino daikto remonto ir pagerinimo sąvokas, nes pastaroji yra platesnė. Dėl to pažeistos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 19–21 dalių nuostatos. Šalys, nustatydamos nuomininko pareigą savo jėgomis atlikti remontą, nesusitarė dėl to, kad nuomininkas turtą pagerins savo lėšomis.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalį, nes nuomos sutarties sąlygą, dėl kurios kilo ginčas, aiškino ją pasiūliusios šalies naudai. Ginčijamos nuomos sutartys sudarytos standartinėmis sąlygomis pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės parengtą tipinį sutarties tekstą ir sąlygas. 1991 m. balandžio 5 d. nuomos sutarties 3 punkto a papunkčio sąlyga, kad nuomininkas įsipareigoja įrengti aikštelės aptvėrimą ir sargo namelį, nustatyta nuomotojo pageidavimu, nes šis siekė tinkamai sutvarkyti aikštelę.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių loginio ir sisteminio aiškinimo taisykles, protingumo kriterijų, nes nurodytą sutarties sąlygą aiškino kaip nuomininko įsipareigojimą pagerinti aikštelę savo lėšomis.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes neatsižvelgė į šalių elgesį, sudarius nuomos sutartį. Atsakovas įtraukė į sąlygas 2002 m. liepos 24 d. konkurso aikštelės nuomos sutarčiai sudaryti konkurso sąlygą, kad konkurso laimėtojas privalo buvusiam nuomininkui atlyginti už antžeminius įrenginius. Atsakovas pasiūlė tai padaryti trečiajam asmeniui UAB „Statybos projektai“, pripažindamas, kad ieškovas pagerinimus atliko nuomotojo sutikimu ir kad ieškovui privalo būti atlygintos pagerinimo išlaidos.
5. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas nepagrįstai padidino pagerinimo išlaidų sumą nuo 7500 Lt iki 87 748 Lt. Dėl nuo 1991 metų pasikeitusių piniginių vienetų ir infliacijos išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų priteisimas jų padarymo metu galiojančiomis kainomis prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams. Be to, nėra šalių ginčo dėl pagerinimų vertės, o atsakovas pripažino trečiajam asmeniui, kad šis turi atlyginti ieškovui 120 tūkst. Lt.

              Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

D. Ž. individualioji automobilių saugojimo įmonė ir valstybinė kelių eksploatavimo įmonė 1991 m. balandžio 5 d. sudarė terminuotą 4,9 tūkst. kv. m ploto  automobilių saugojimo aikštelės nuomos sutartį Nr. 3. Vadovaudamasi nurodytos sutarties 3 punkto a papunkčiu, D. Ž. individualioji automobilių saugojimo įmonė įsipareigojo įrengti aikštelės aptvėrimą ir sargo namelį. Nurodyta nuomos sutartis pratęsta 1992 m. sausio 2 d., balandžio 1 d., 1993 m. vasario 19 d., 1995 m. vasario 27 d. ir perduota ieškovui UAB „Pamario sargas“. D. Ž. individualiosios automobilių saugojimo įmonė 1995 metais reorganizuota į UAB „Pamario sargas“. Nuomos sutartis 1999 metais dar kartą pratęsta iki 2001 m. gruodžio 31 d., o 2002 m. gegužės 16 d. atnaujinta iki įvyks viešas nuomos konkursas. Vadovaudamiesi Klaipėdos miesto aplinkės teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartimi, ieškovas ir atsakovas 2004 m. kovo 10 d. sudarė savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Trečiasis asmuo UAB „Statybų ekspertizė“ laimėjo aikštelės nuomos konkursą. Trečiasis asmuo ir Klaipėdos miesto savivaldybė 2002 m. rugpjūčio 12 d. sudarė aikštelės nuomos sutartį. Klaipėdos apylinkės teismas 2004 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2004 m. kovo 10 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį. Ieškovas UAB „Pamario sargas“ iškeldintas iš automobilių saugojimo aikštelės. Trečiasis asmuo UAB „Statybų ekspertizė“ neįvykdė konkurso sąlygos, t. y. neatlygino ieškovui aikštelės pagerinimo lėšų. Dėl to atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė 2002 m. liepos 12 d. nutraukė jo ir trečiojo asmens UAB „Statybų ekspertizė“ nuomos sutartį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad  sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės aiškinimo taisyklę, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, byla Nr. 3K-3-406/2000, kat. 14). Be to, vertinant šalių santykius, turi būti atsižvelgta į CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (contra proferentem).

Byloje yra nustatyta, kad D. Ž. individualioji automobilių saugojimo įmonė (po reorganizacijos – UAB „Pamario sargas“) ir Valstybinė kelių eksploatavimo įmonė 1991 m. balandžio 5 d. sudarė terminuotą 4,9 tūkst. kv. m ploto automobilių saugojimo aikštelės nuomos sutartį Nr. 3. Vadovaudamasi nurodytos sutarties 3 punkto a papunkčiu, D. Ž. individualioji automobilių saugojimo įmonė įsipareigojo įrengti aikštelės aptvėrimą ir sargo namelį. Vykdydamas nurodytos sutarties sąlygas, nuomininkas pagerino išnuomotą turtą savo lėšomis: aikštelė buvo aptverta tvora, pastatytas sargo namelis, sumontuotas užkardas, nutiestas 150 m ilgio elektros kabelis ir įrengtas aikštelės apšvietimas. Visi šie darbai buvo atliekami nuomotojo leidimu ir jie buvo būtini nuomos sutartyje numatytai veiklai vykdyti – patikimai saugoti transporto priemones. Vėliau ši nuomos sutartis ne kartą buvo pratęsta ir joje nustatyta, kad aikštelės einamąjį ir kapitalinį remontą nuomininkas atlieka savo lėšomis, tačiau nenurodyta apie pirmoje sutartyje numatytus aikštelės pagerinimo darbus. Taigi nuomotojo elgesys, kai nuomos sutartis keičiama kelis kartus, bet nuomotojas sutarties pakeitimuose neparodo savo prieštaravimo atlyginti nuomininkui už atliktus pagerinimus, laikytinas leidimu pagerinti nuomos objektą be kokių nors išlygų (pavyzdžiui, leidimas pagerinti daiktą nuomininko lėšomis). Teisėjų kolegija nurodo, kad 1991 m. balandžio 5 d. nuomos sutarties 3 punkto a papunkčio sąlyga atitiko 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog, nuomininkui pagerinus išsinuomotą daiktą nuomotojo leidimu, jis įgyja teisę į turėtų būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatyme arba sutartyje nustatyta kas kita. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ginčijama nuomos sutarties sąlyga nustatyta nuomotojo pageidavimu, nes šis siekė tinkamai sutvarkyti apleistą aikštelę. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, aiškindamas nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos objekto pagerinimo, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į contra proferentem sutarties aiškinimo taisyklę, nustatytą CK 6.193 straipsnio 4 dalį, pagal kurią sutarties sąlyga, dėl kurios abejojama, turi būti aiškinama ją pasiūliusios šalies nenaudai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo atlikti darbai buvo einamasis ar kapitalinis remontas, už kuriuos nuomotojas neprivalo atlyginti nuomininkui. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš nurodytos sutarties 3 punkto a papunkčio matyti, jog dėl jame nurodytų darbų atlikimo buvo susitarta atskirai. Dėl to remiantis 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalimi, CK 6.501 straipsnio 1 dalimi ieškovas įgijo teisę gauti padarytų pagerinimų atlyginimą, nes sutartyje nebuvo susitarta kitaip, t. y. nebuvo susitarta, kad nuomininkas neturi teisės į patirtų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tokią įstatymo nuostatą ir nuomos sutarties sąlygą, taip pat turėjo būti vertinami Klaipėdos miesto savivaldybės veiksmai po nuomos sutarties sudarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad Klaipėdos miesto savivaldybė pripažino ieškovo atliktus pagerinimus ir jo teisę į būtinų išlaidų atlyginimą. Šį pripažinimą patvirtina tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybė į automobilių aikštelės nuomos konkurso, kuris įvyko 2002 m. liepos 24 d., sąlygas įtraukė nuostatą, jog nuomos konkurso laimėtojas privalo atlyginti buvusiam nuomininkui už antžeminius įrengimus (tvoras, elektros įrangą, sargo namelį). Taip pat atsakovo valia atlyginti pagerinimo išlaidas ieškovui matyti iš to, kad atsakovas pasiūlė trečiajam asmeniui UAB „Statybos ekspertizė“ kaip konkurso laimėtojui atlyginti buvusiam nuomininkui 120 000 Lt, investuotų į aikštelę. Be to, tai, kad konkurso laimėtojas atsisakė atlyginti buvusiam nuomininkui nuomos objekto pagerinimo išlaidas, buvo pagrindas atsakovui nutraukti aikštelės nuomos sutartį, sudarytą su trečiuoju asmeniu (T. 1, b. l. 113). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi nurodyti atsakovo veiksmai tik patvirtina aplinkybę, kad automobilių saugojimo aukštelės pagerinimai buvo atlikti gavus atsakovo sutikimą. Dėl to pagerinęs išsinuomotą aikštelę ieškovas įgijo teisę į padarytiems būtiniems pagerinimams sunaudotų išlaidų atlyginimą (1964 m. CK 316 straipsnio 1 d., CK 6.501 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl atliktų pagerinimų vertės. Atsakovas 2005 m. sausio 13 d. rašte Nr./4.29/-22-96 nurodė, kad ieškovo investuotų į aikštelės įrengimą pagerinimų vertė yra 120 tūkst. Lt. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas viršijo apeliacinio skundo ribas, nes pripažino, kad ieškovo atliktų aikštelės pagerinimo darbų vertė yra 7500 Lt ir kad tai atitinka einamojo remonto darbų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat viršijo apeliacinio skundo ribas, nes pasisakė, kad ieškovo atlikti pagerinimai gali būti jo pasiimti be žalos daiktui ir kad palyginti nedidelis nuomos mokestis leido manyti, jog valstybinė įmonė negalėjo įsipareigoti pagerinti turtą nuomininko veiklai savo lėšomis. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai aplinkybių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta, jomis negrindė savo atsikirtimų ir atsakovas. Nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo galima peržengti apeliacinio skundo ribų remiantis viešuoju interesu (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiami atsakovo atsikirtimai ir apeliacinis skundas, pažeidė proceso teisės normas, kuriose nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, ir esminę įrodinėjimo civiliniame procese taisyklę, nustatančią įrodinėjimo pareigą (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

Atsakovas savo prieštaravimą dėl ieškinio ir apeliacinį skundą grindė tuo, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog už perduoto turto pagerinimą neatlyginama. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad ši įstatymo nuostata netaikoma toms sutartims, kurios buvo sudarytos iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2002 m. gegužės 23 d. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka CK 1.7 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį teisės principą, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja, t. y. įstatymas neturi grįžtamosios galios ir galioja tik ateičiai: civiliniams santykiams, atsiradusiems įsigaliojus įstatymui. Taigi, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui jo išlaidas, patirtas pagerinus išsinuomotą automobilių aikštelę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalį, CK 6.501 straipsnio 1 dalį, 1991 m. balandžio 5 d. nuomos  sutarties 3 punkto a papunktį,  ieškovas, kaip nuomininkas, nuomotojo leidimu atlikęs išsinuomoto daikto pagerinimą, įgijo teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Taigi dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo bei proceso teisės normų pažeidimo panaikinamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 3 ir 4 dalimis, patenkinus kasacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteisiama 2633,52 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinio skundo padavimą bei 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 3133,52 Lt bylinėjimosi išlaidų.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą.

Priteisti iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos likviduojamos UAB „Pamario sargas“  naudai 3133,52 Lt bylinėjimosi išlaidų.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.