Administracinė byla Nr. A-2611-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02638-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.6; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu (I t., b. l. 73–87) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 ,,Dėl E. S. atleidimo“; 2) grąžinti ją į Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis, 18 kategorija); 3) įpareigoti atsakovą atlikti būtinus struktūrinius pakeitimus, susijusius su jos – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojos – pareigybės įteisinimu; 4) priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d.; 5) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti 3 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VPT) direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1K-254 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1K-254) ji buvo atleista iš VPT direktoriaus pavaduotojos pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ)  41 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 6 dalimi, Darbo kodekso 130 straipsnio 4,5 dalimis , 177 straipsniu,  bei atsižvelgiant į VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 „Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos struktūros pakeitimo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašo pakeitimo, valstybės tarnautojų pareigybių naikinimo, įsteigimo ir valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1S-166) 1.1. punktu buvo panaikinta VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18). Įsakymo Nr. 1K-254  1 punkte buvo nustatyta, kad  atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko kol ji sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis 3 metai, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis 3 metai. Neatsiradus aplinkybių dėl kurių ji turėtų gauti nėštumo ir gimdymo atostogas vaikui prižiūrėti iki jam sueis 3 metai. Atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai). Pareiškėja VPT direktoriaus Įsakymus Nr.1S-166 ir Nr. 1K-254   apskundė teismui, be to, prašė grąžinti į  tas pačias pareigas ir priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT)  2012 m. balandžio 3 d. sprendimu jos skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Įsakymo Nr.1S-166 1.1 punktą ir Įsakymą Nr. 1K-254, taip pat priteisė 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pakeitė minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. panaikino tą šio sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Įsakymo Nr.1S-166  1.1 punktas. Minėtoje administracinėje byloje teismui  pripažinus Įsakymą Nr. 1K-254 neteisėtu ir jį panaikinus, pareiškėja turėjo būti grąžinta į buvusią teisinę padėtį. Nuo 2011 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. pareiškėja nedirbo dėl ligos, nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, o nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. kovo 8 d. – vaiko priežiūros atostogose. Pareiškėja 2013 m. kovo 9 d. grįžo iš vaiko priežiūros atostogų ir ketino dirbti VPT, nes VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos garantijos draudė atleisti ją iš pareigų, o atleidimas iš pareigų Įsakymu Nr. 1K-254 teismo buvo pripažintas neteisėtu. Pareiškėja teigė, kad VPT direktorius pareiškė, jog į  Tarnybą nepriims, šiam tikslui įgyvendinti 2013 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. P-61 (toliau – ir Įsakymas Nr. P-61) paskelbė prastovą, nurodydamas, kad nėra galimybės  skirti pareiškėjai  darbo pagal iki 2011 m. lapkričio 30 d. eitas pareigas, o kito darbo, atitinkančio jos kvalifikaciją  ir išsilavinimą  nėra,  pareiškėjai prastovos laikotarpiu vykti į darbą nereikia, bet bus mokamas minimalus vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną prastovos valandą.

Pareiškėja VPT direktoriaus įsakymą Nr. P-61 apskundė  teismui ir prašė panaikinti. Be to, prašė grąžinti į eitas pareigas, priteisti darbo užmokesčio skirtumą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu jos skundą patenkino iš dalies. LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo iš dalies pakeistas: Įsakymas Nr. P-61 buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas konstatuojant, kad prastova valstybės tarnyboje negalima, įpareigojo atsakovą išmokėti darbo užmokesčio skirtumą ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Bylos dalį dėl grąžinimo į pareigas teismas nutraukė, nurodydamas, kad tapatus reikalavimas buvo išspręstas ankstesnėje byloje. LVAT konstatavo, kad VPT vadovas privalėjo paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrinta pareiškėjos teisė į turėtas ar lygiavertes pareigas. Turėdama galutinį teismo sprendimą, pareiškėja 2014 m. gegužės 28 d. raštu kreipėsi į VPT direktorių dėl skyrimo į lygiavertes pareigas ir teismo priteistų sumų išmokėjimo. VPT direktorius 2014 m. gegužės 28 d. rašte Nr.4S-1757 nurodė, kad atsakymą pateiks iki 2014 m. gegužės 30 d., pareiškėja iki atsakymo pateikimą vykti į darbą neprivalo ir bus pakviesta atskiru pranešimu. Pareiškėja iki 2015 m. balandžio 10 d. įsakymo  Nr. P-98, t. y. iki įsakymo, kuriuo ji nuo 2015 m. balandžio 13 d.  buvo atleista iš VPT direktoriaus pavaduotojo pareigų (A lygis, 18 kategorija), priėmimo  atsakovo nebuvo pakviesta  į darbą. Atsakovas 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr.4S-1777 informavo, kad lygiaverčių pareigų, kurios galėtų būti pasiūlytos, Tarnyboje nėra,  kol situacija nepasikeis  pareiškėja neprivalo vykti į darbą. Informavo, kad kreipsis į teismą dėl sprendimo išaiškinimo. Pareiškėja 2014 m. gegužės 30 d. vėl  raštu kreipėsi į atsakovą dėl teismo sprendimo vykdymo. 2014 m. birželio 4 d. rašte atsakovas nurodė, kad teismas nėra įpareigojęs  sukurti pareiškėjai darbo vietą ir Tarnyba kreipsis į teismą dėl sprendimo išaiškinimo. Pareiškėja 2014 m. birželio 5 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama nevilkinti teismo sprendimo vykdymo. Atsakovas nesprendė dėl lygiaverčių pareigų įsteigimo, kreipėsi į LVAT dėl proceso atnaujinimo ir sprendimo išaiškinimo, tačiau abu prašymai buvo atmesti (LVAT 2014 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. spalio 29 d. nutartys). 2014 m. lapkričio 6 d. pareiškėja gavo VPT informacinį pranešimą Nr.8P-666, kad nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. gali būti atleista dėl pareigybės panaikinimo. Tarnyba 2014 m. lapkričio 20 d. pateikė pareiškėjai pasiūlymą Nr. 8P-666  dėl perkėlimo į vyriausiojo specialisto pareigas (lygis A, kategorija 12) nurodant, kad nepranešus apie apsisprendimą bus laikoma, kad ji pasiūlytų pareigų atsisako. VPT 2014 m. lapkričio 28 d. informavo, kad teismo sprendimą įvykdė tinkamai. Be to, atsakydama į pareiškėjos  2014 m. lapkričio 3 d. paklausimą apie ketinimus vykdyti teismo sprendimą, informavo, kad kreipsis į Valstybės tarnybos departamentą dėl  galimybės siūlyti pareiškėjai darbą – vienkartines užduotis, kurios priskirtos laisvoms  pakaitinio valstybės tarnautojo pareigoms. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 4 d. pateikė atsakovui pranešimą suteikti lygiavertes pareigas. VPT 2015 m. sausio 6 d. raštu  Nr.4S-22 pasiūlė  atlikti vienkartinę užduotį  iki 2015 m. kovo 6 d. (siejant datą su būsimo atleidimo data) parengti ir pateikti VPT direktorei rekomendacijų projektą. Sutikimo atlikti vienkartinę užduotį atveju Tarnyba turėjo suteikti  darbo sąlygas užduočiai atlikti Tarnybos patalpose. Pareiškėja kreipėsi į naują VPT vadovę, prašydama paaiškinimų dėl šių darbo santykių, taip pat ar ketinama jai suteikti lygiavertes pareigas, nes pasiūlyme akcentuotas aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumas. Tarnyba 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr.4S-449 pateikė atsakymą, kad pareiškėja nėra atleista iš valstybės tarnybos, gauna darbo užmokestį, jai suteikiamos socialinės ir kitos garantijos, numatytos valstybės tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Paaiškinta, kad pareiškėjai sutikus atklikti vienkartinę užduotį, jai bus suteikta darbo vieta Tarnyboje. Atsakymo pareikalauta iki 2015 m. vasario 20 d. Pažymėta, kad VPT teismo sprendimą yra įvykdžiusi. Pareiškėja 2015 m. vasario 18 d. paprašė patikslinti pasiūlymo  atlikti vienkartinę užduotį esmę. Atsakymo negavo. VPT direktoriaus 2015 m.kovo 10 d. įsakymu Nr.A-28 pareiškėjai nenurodant pareigų  buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015 m.kovo 5 d. iki 2015 m. kovo 25 d., o 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr.P-98 nuo 2015 m. balandžio 13 d. buvo atleista iš  VPT direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis, 18 kategorija) taip ir nepradėjusi dirbti po to, kai teismas  dar 2012 metais atleidimą iš tarnybos  Įsakymu Nr. 1K-254 pripažino neteisėtu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pareiškėja Tarnyboje nėra atlikusi jokių su darbine veikla susijusių funkcijų ir į darbą nėjo VPT vadovo nurodymu, tačiau  gaudavo darbo užmokestį. Pareiškėjos statusas  šiuo laikotarpiu Valstybės tarnybos įstatymo prasme (iki 2015 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr.P-98 priėmimo) neaiškus. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato valstybės tarnautojo statuso be pareigybės. Pareiškėja teigė, kad VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas yra neteisėtas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad pareiškėjos atleidimas dėl pareigybės panaikinimo buvo neteisėtas. LVAT, pripažindamas Įsakymą Nr.1S-166, sprendė tik dėl VPT vadovo galimybės atlikti struktūrinius pakeitimus ir tik šiuo pagrindu pakeitimus pripažino teisėtais, tačiau tai neatleido Tarnybos vadovo nuo kitų privalomų struktūrinių pakeitimų, susijusių su Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimu, nes  atliekamais struktūriniais pakeitimais negalima  valstybės tarnautojų teisių ir turimų socialinių garantijų. Pareiškėja akcentavo, kad ji nuo  Įsakymo Nr.1S-166 priėmimo dienos turėjo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą garantiją ir per visą šį laikotarpį nebuvo atliekami struktūriniai pakeitimai, pašalinantys esamą teisės pažeidimą. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad ji buvo atleista iš pareigų tik 2015 m. balandžio 10 d. ir iki to laiko jai buvo mokamas pareiginis atlyginimas,  teigė, kad jos pareigybė visą laiką egzistavo, tai patvirtina ir Valstybės tarnybos  departamento duomenys, esantys Valstybės tarnautojų registre, tačiau pareiškėjai  nebuvo leista atlikti pareigas dėl VPT vadovo neteisėtų veiksmų. Įsakyme Nr.P-98 nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartį, kuria paliktas galioti Įsakymas Nr. 1S-166, tačiau atsakovas neatižvelgia į kitus teismų  procesinius sprendimus, tarp jų į LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, kurioje aiškiai nurodyta, kad VPT vadovas privalo  imtis reikalingų struktūrinių pertvarkymų ir pasiūlyti pareiškėjai lygiavertes turėtoms pareigas, nes  tokią teisę jai suponuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Tarnybos direktorius to nedarė. Tarnybos vadovas neįgyvendino savo pareigos ir neatliko struktūrinių pertvarkymų, kad būtų užtikrintos pareiškėjos teisės, t. y. neįvykdė LVAT  2014 m. gegužės 27 d. nutarties.

Pareiškėja teigė, kad 2014 m. lapkričio 6 d. informacinis pranešimas Nr.8P-666 nesukuria jokių teisinių pasekmių. VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatyti pranešimo apie būsimą pareigybės panaikinimą įteikimo minimalūs terminai, taip pat tarnautojo teisė sutikti su siūlomomis to paties lygio ar žemesnės kategorijos pareigomis. 2014 m. lapkričio 6 d. įspėjimą dėl pareigybės panaikinimo pareiškėja gavo praėjus daugiau nė 3 metams nuo pareigybės panaikinimo.  Pranešime nurodytą dieną pareiškėja nebuvo atleista. Pareiškėja buvo atleista po mėnesio ir nėra aišku kaip jos atleidimas susijęs su Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu.

Įsakymu  Nr.P-98 pareiškėja  atleista VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl  Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalis netaikoma (VTĮ 5 straipsnis), nes tokiu atveju pagal VTĮ 44 straipsnio 6 dalis numato galimybę atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų ir laikino nedarbingumo bei atostogų metu.

Tarnyba neįgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes pasiūlė pareiškėjai ženkliai žemesnes pareigas, be to, pasiūlymą pateikė jau po pareigybės panaikinimo, nors tai turėjo būti padaryta  iki 2011 m. lapkričio 24 d.

Dėl  priklausančio tarnybinio atlyginimo  ir nesumokėtos jo dalies pareiškėja  rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 23 ir 24 straipsniais. Įsakyme Nr.P-98 priklausiusia išmokėti pinigų suma nurodytas  darbo užmokestis, atsiskaitymo lapelyje  nurodyta, kad atleidimo dienai buvo apskaičiuotas  pareiginis atlyginimas. Pareiškėja abejojo, kad 2014 m. birželio – 2015 m. balandžio mėnesiais jai buvo mokamas pareiginis atlyginimas, nes darbo užmokesčio kortelėse nurodyta – apmokėjimas pagal vidurkį, vadinasi, pareiškėjai buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Be to, pareiškėja, vadovaudamasi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu prašė priteisti 3 500 neturtinei žalai atlyginti. Teigė, kad dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų t. y. atsisakymo grąžinti į lygiavertes pareigas ir siekio bet kokiu būdu ją atleisti, ji patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą. Negrąžinus jos į pareigas, buvo padaryta žala jos profesinei kvalifikacijai, reputacijai, nesudaryta galimybė realizuoti karjeros siekius,  pareiškėja nebuvo užtikrinta dėl savo ir mažamečio vaiko ateities. Neteisėti veiksmai buvo tęstiniai, sistemingi, jais buvo siekiama tyčia sukurti situaciją, kad pareiškėja negalėtų dirbti net ir po teismų sprendimų, kuriais atsakovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais. 

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 91–105) paaiškino, kad pareiškėja neteisingai vertina susiklosčiusią faktinę situaciją, todėl nepagrįstai teigia, kad Įsakymas Nr.P-98  dėl jos atleidimo yra neteisėtas. Įsiteisėjusia LVAT 2012 m. liepos 12 d.  nutartimi  administracinėje byloje Nr.A522-2692/2012 nustatyta, kad VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1S-166 direktoriaus pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta teisėtai, nes struktūriniai pertvarkymai Tarnyboje buvo realūs. Įsakymas Nr. 1S-166  yra galiojantis ir sukelia proceso šalims teisines pasekmes. Tarnyba  neturėjo pareigų, į kurias pareiškėja galėtų būti grąžinta, todėl  Įsakymu Nr. P-61 paskelbė prastovą ne dėl darbuotojo kaltės. Pareiškėja kreipėsi į teismą.  LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi iš dalies pakeisdamas VAAT 2013 m. birželio 25 d. sprendimą,  administracinėje byloje Nr.A492-285/2014  Įsakymą Nr. P-61 pripažinto neteisėtu ir panaikino. Šiose bylose teismai  nustatė, kad struktūriniai pertvarkymai Tarnyboje  buvo vykdomi teisėtai. Įsiteisėjus šiems teismų procesiniams sprendimams tarp VPT ir pareiškėjos vyko susirašinėjimas dėl teismų sprendimų vykdymo ir kitų susijusių klausimų. Pareiškėja prašė atlikti struktūrinius pertvarkymus ir grąžinti ją į tas pačias pareigas, o VPT iš esmės nurodydavo, kad teismų sprendimus yra įvykdžiusi tinkamai ir kad Tarnyboje nėra lygiaverčių pareigų, kurios gali būti pasiūlytos pareiškėjai. VPT 2014 m. lapkričio 6 d. informaciniu pranešimu Nr.8P-666  buvo informuota, kad jos pareigybė yra panaikinta Įsakymu Nr. 1S-166 ir ji gali būti atleista iš pareigų. Po šio pranešimo įteikimo pareiškėjai buvo pasiūlytos kitos pareigos, kurias užimti ji atsisakė. Įsakymu Nr.P-98 pareiškėja iš pareigų buvo atleista vadovaujantis  Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, nes panaikinta jos pareigybė, o ji nesutiko užimti kitų siūlytų pareigų. Tarnybos struktūrinis pertvarkymas įsiteisėjusia LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi pripažintas teisėtu, realiu ir šios teismo nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią. Apie pareigybės panaikinimą pareiškėja buvo informuota 2014 m. lapkričio 6 d. vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, t. y. prieš keturis mėnesius nuo atleidimo. Nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pareiškėjai, kaip valstybės tarnautojai, buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, kadangi ji jokių pareigų neužėmė ir funkcijų neatliko, jai buvo mokama vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, leidžiant neatvykti į darbą. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo nurodoma – neatvykimas į darbą kitais norminių teisės aktų nustatytais laikotarpiais. Pareiginė alga valstybės tarnautojui gali būti mokama tik už atliktus darbus, todėl šiuo atveju pareiškėjai negali būti priteistas skirtumas tarp išmokėto vidutinio darbo užmokesčio ir pareiginės algos. Atsakovo nuomone, teismų priimti procesiniai sprendimai yra įvykdyti tinkamai, nes teismas neįpareigojo VPT atlikti struktūrinius pertvarkymus tam, kad pareiškėjai būtų sukurta darbo vieta. Tai, kad atleidimo terminas buvo pratęstas pareiškėjos ligos ir atostogų laikotarpiu, negali būti pagrindas panaikinti  Įsakymą Nr.P-98, nes tai buvo palanku pareiškėjai ir jos teisių pažeisti negalėjo. Atsakovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso normas Tarnyba pareiškėjos atžvilgiu taikė tinkamai, jos teisių nepažeidė. Net ir nustačius, kad pareiškėja iš pareigų atleista neteisėtai, į jas ji neturėtų būti grąžinta, nes pareiškėjos pareigybė yra panaikinta, kitų lygiaverčių pareigų nėra, užimti žemesnes pareigas pareiškėja atsisakė. Tarnyba negali būti įpareigota pertvarkyti savo struktūrą taip, kad pareiškėjai būtų sukurta pareigybė. Šiuo atveju galėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnio 3 dalis.

Atsakovo nuomone, tenkinti  pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo, nes VPT neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos E. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. P-98, kuriuo pareiškėja atleista iš karjeros valstybės tarnautojos pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, jog direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punktu buvo panaikinta VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18) (prijungtos adm. bylos Nr. I-1522-562/2012 I t., b. l. 7–8). Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 6 dalimi, DK 130 straipsnio 4 ir 5 dalimis bei 177 straipsniu, taip pat atsižvelgęs į  2011 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 1S-166, Tarnybos direktorius 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 1K-254 „Dėl E. S. atleidimo“, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada pareiškėja sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis treji metai. Neatsiradus aplinkybėms, dėl kurių E. S. turėtų teisę gauti nėštumo ir gimdymo atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis 3 metai, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai) (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 I t., b. l. 64–65).

Nesutikdama su minėtais VPT direktoriaus įsakymais, pareiškėja padavė teismui skundą (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 I t., b. l. 48–57), prašydama panaikinti  Įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktą ir Įsakymą Nr. 1K-254 grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas ir priteisti neturtinę žalą.  Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš pareigų atsakovas pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, žinodamas kad pareiškėja yra nėščia, nepranešė jai apie atleidimą iš pareigų prieš keturis mėnesius, todėl pareiškėjos skundą patenkino iš dalies – panaikino VPT direktoriaus Įsakymo 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punktą ir 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-254 ir priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinės žalos  atlyginimą (adm.byla Nr. I-1522-562/2012 II t., b. l. 56–71). Išnagrinėjęs Tarnybos apeliacinį skundą, LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi konstatavo, kad struktūros pertvarkymai Tarnyboje nebuvo fiktyvūs, priimdama Įsakymą Nr. 1S-166 VPT nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino VPT  direktoriaus Įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punktą  (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 II t., l. 149–162). Pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 24 d. pateikė LVAT prašymą dėl 2012 m. liepos 12 d. nutarties išaiškinimo, kuriame nurodė, kad nėra aiški šios nutarties vykdymo tvarka po to, kai pareiškėja 2013 m. kovo 8 d. grįš iš vaiko priežiūros iki jam sueis vieneri metai atostogų (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 II t., b. l. 169–171). LVAT 2013 m. sausio 4 d. nutartimi šis pareiškėjos prašymas buvo atmestas (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 III t., l. 19–21). Pareiškėja pateikė LVAT prašymą dėl proceso atnaujinimo (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 II t., b. l. 173–180), kuriame nurodė, kad teismas neišsprendė reikalavimo dėl grąžinimo į pareigas, netinkamai taikė materialines teises aktų nuostatas ir nukrypo nuo  teismų praktikos. LVAT 2013 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą (adm. byla Nr. I-1522-562/2012 III t., l. 24–31).

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose, o nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. kovo 8 d. – vaiko priežiūros iki jam sueis vieneri metai atostogose (I t., b. l. 73–87).

Teismas taip pat nustatė, kad atsižvelgęs į tai, jog nėra galimybės pareiškėjai skirti darbo pagal iki 2011 m. lapkričio 30 d. eitas pareigas, ir į tai, kad šiuo metu nėra kito darbo, atitinkančio jos specialybę, kvalifikaciją ir išsilavinimą, Tarnybos direktorius, vadovaudamasis DK 5 ir 122 straipsniu, 195 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. P-61 nuo 2013 m. kovo 9 d. paskelbė E. S. prastovą (iki jos vaikui sueis 3 metai) ne dėl valstybės tarnautojo kaltės, nurodydamas, kad į darbą vykti nereikia, ir pavesdamas mokėti jai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą (prijungtos adm. bylos Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 37). Nesutikdama su Įsakymu Nr. P-61, pareiškėja padavė skundą teismui, prašydama panaikinti šį įsakymą, grąžinti į VPT direktoriaus pavaduotojos pareigas (lygis A, kategorija 18), priteisti darbo užmokesčio skirtumą už priverstinę pravaikštą ir 100 000 Lt neturtinę žalą (adm.byla Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 1–10). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino Įsakymo Nr. P-61 dalį, kuria nuspręsta mokėti pareiškėjai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, ir įpareigojo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą tarp Tarnybos nutartos mokėti išmokos ir iki prastovos paskelbimo turėto darbo užmokesčio už faktinį priverstinės pravaikštos laiką. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl grąžinimo į pareigas nutraukė (adm. byla Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 62–71). LVAT, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi konstatavo, kad atsižvelgdamas į VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje pareiškėjai įtvirtintą garantiją, atsakovas turėjo užtikrinti pareiškėjos teisę į darbą, atitinkantį jos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, taip pat teisę į pajamas, gautas jai išeinant nėštumo ir gimdymo atostogų, todėl VAAT 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeitė, panaikino VPT direktorius Įsakymą Nr. P-61, įpareigodamas atsakovą išmokėti skirtumą, susidariusį tarp iki prastovos gauto vidutinio darbo užmokesčio ir faktiškai už prastovą mokamos išmokos už visą priverstinės prastovos laiką, taip pat priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (adm. byla Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 154–164). Atsakovas pateikė LVAT prašymą išaiškinti 2014 m. gegužės 27 d. nutartį (adm. byla Nr. I-2855-121/2013 I t., b. l. 169–172). LVAT 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi  atsisakė tenkinti atsakovo prašymą atsakovo prašymą (adm. byla Nr. I-2855-121/2013 II t., b. l. 5–8). Atsakovas pateikė LVAT 2014 m. liepos 29 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (adm.bylos Nr. I-2855-121/2013 II t., b. l. 10–16). LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartimi prašymo netenkino  (adm. byla Nr. I-2855-121/2013 II t., b. l. 40–52).

Tarnyba 2014 m. lapkričio 6 d. pranešimu Nr. 8P-666 informavo pareiškėją, kad nuo 2011 m. lapkričio 30 d. yra panaikinta VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18), todėl vadovaujantis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi ji nuo 2015 m. kovo 9 d. gali būti atleista iš pareigų (I t., b. l. 40). Tarnyba 2014 m. lapkričio 20 d. pateikė pareiškėjai siūlymą Nr. 8P-688 užimti kitas to paties lygio, žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas: VPT Mokymų ir konsultavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12), VPT Prevencijos ir pirkimo sutarčių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12) arba VPT Teisėkūros ir metodikos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12), suteikiant antrą kvalifikacinę klasę (I t., b. l. 44). VPT 2015 m. sausio 6 d. raštu Nr. 4S-22 pasiūlė pareiškėjai įvykdyti vienkartinę užduotį – iki 2015 m. kovo 6 d. parengti ir pateikti Tarnybos direktoriui transporto priemonių viešojo pirkimo vykdymo rekomendacijų projektą (I t., b. l. 47). Pareiškėja kreipėsi į VPT, prašydama paaiškinti, pagal kokį statusą valstybės tarnyboje jai pavedama atlikti vienkartinę užduotį, kokiu pagrindu būtų suteiktos patalpos ir ar bus vykdomas teismo sprendimas suteikti jai lygiavertes pareigas (I t., b. l. 48). VPT 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. 4S-449 informavo pareiškėją, kad ji nėra atleista iš valstybės tarnybos, jai suteikiamos visos įstatyme nustatytos socialinės garantijos, sutikus atlikti vienkartinę užduotį – būtų suteikta vieta Tarnyboje, o  LVAT 2012 m. liepos 12 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. nutartys yra įvykdytos (I t., b. l. 49). Pareiškėja 2015 m. vasario 18 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydama atsakyti į pateiktus klausimus, taip pat informuodama, kad ji negali būti atleista iš pareigų dėl to, kad yra panaikinta jos pareigybė, nes šį klausimą jau yra išsprendęs teismas (I t., b. l. 50). Tarnybos direktorius 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-98, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir  6 dalimi, taip pat VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr.1S-166,  LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi, VPT 2014 m. lapkričio 6 d. informaciniu pranešimu Nr. 8P-666,  atleido pareiškėją nuo 2015 m. balandžio 13 d.  iš Tarnybos direktoriaus pavaduotojo (lygis A, kategorija 18) pareigų, pavedant išmokėti darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už 79,93 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų ir 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (I t., b. l. 16).

Teismas nustatė, kad pareiškėja nesutinka su atsakovo Įsakymu Nr. P-98, prašo panaikinti šį įsakymą, grąžinti į ją į pareigas ir priteisti darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką (I t., b. l. 73–87). Ginčydama VPT direktoriaus Įsakymą Nr. P-98, pareiškėja teigė, kad jos pareigybė nėra panaikinta, atsakovas neturėjo teisės atleisti ją iš pareigų remdamasi VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1S-166, nes dėl atleidimo šiuo pagrindu yra priimtas teismo sprendimas, pranešimas dėl pareigybės panaikinimo jai įteiktas praėjus beveik 3 metams nuo pareigybės panaikinimo, tuo pažeistos VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teismas konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės ir pirmiau nurodyti teismų sprendimai, turintys prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, patvirtino, jog šioje byloje susiklostė tokia faktinė ir teisinė situacija, kai nuo 2011 m. lapkričio 30 d. buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, Tarnyba turėjo užtikrinti jai VTĮ 44 straipsnio 7 dalies nustatytą garantiją, t. y. negalėjo atleisti pareiškėjos iš pareigų, nes ji buvo nėščia, o vėliau augino vaiką iki trejų metų.

VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas iš pareigų atleidžiamas, kai panaikinama jo pareigybė.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aplinkybė, jog pareiškėjos pareigybė (VPT direktoriaus pavaduotoja, lygis A, kategorija 18) nuo 2011 m. lapkričio 30 d. yra panaikinta, buvo nustatyta įsiteisėjusia LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi, todėl iš naujo nevertintina. Pareiškėjos argumentus, kad jos pareigybė nėra panaikinta, teismas pripažino prieštaraujančiais pirmiau nurodytai LVAT nutarčiai, taip pat Valstybės tarnybos departamento pateiktiems duomenims iš Valstybės tarnybos registro (I t., b. l. 58, 59–60), todėl atmetė kaip nepagrįstus.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatos įtvirtina garantiją nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki 3 metų – darbo vietos išsaugojimą.Tai  reiškia, kad, kai dėl šių priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio. Tarnautojui sugrįžus į tarnybą, jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus, tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos.

LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje išaiškinta, kad VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu panaikinus Tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1K-245 buvo atkurta iki jo priėmimo buvusi padėtis, t. y. pareiškėja faktiškai grąžinta į tarnybą, todėl atsakovas negalėjo paskelbti prastovos ir turėjo paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrintas VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos garantijos taikymas – pareiškėjai pasiūlytos lygiavertės pareigos, darbas atitinkantis jos profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir turėtas darbo užmokestis (pajamos, gautos iki jai išeinant nėštumo ir gimdymo, taip pat vaiko priežiūros atostogų). Atsižvelgdama į minėtą LVAT nutartį, pareiškėja teigė, kad  vykdydamas VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, atsakovas turėjo atlikti Tarnybos struktūrinius pertvarkymus ir sukurti jai lygiavertes pareigas, atitinkančias pareiškėjos profesiją, specialybę ir kvalifikaciją. Pirmosios instancijos teismo nuomone, toks LVAT nutarties aiškinimas susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste prieštarauja ne tik Valstybės tarnybos įstatymo  nuostatoms, bet ir nuosekliai administracinių teismų praktikai.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis įtvirtina garantiją karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, būti paskirtam į kitas pareigas. Kita vertus, į lygiavertes, t. y. to paties lygio ir kategorijos, karjeros valstybės tarnautojo pareigas paskiriama tik tuo atveju, jei tokios pareigos yra, jos nėra užimtos ir jei asmens kvalifikacija, išsilavinimas ir specialybė atitinka toms pareigoms keliamus reikalavimus. Jei tokių pareigų valstybės institucijoje/įstaigoje nėra, dėl pareigybės panaikinimo atleidžiamas valstybės tarnautojas, paties sutikimu, gali būti skiriamas į žemesnės kategorijos pareigas.  LVAT praktikoje konstatuota, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje (LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartis Nr. A556- 904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartis Nr. A62–1007/2011). Institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, t. y. tam tikrų skyrių, padalinių ar pareigybių naikinimas ir įsteigimas, yra administravimo subjekto diskrecijos teisė, todėl subjekto vadovas sprendžia, kokia institucijos vidinė struktūra užtikrintų efektyvų viešojo administravimo subjekto funkcijų atlikimą.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, atsižvelgęs į faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Tarnyba privalėjo įgyvendinti VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos garantijos taikymą pareiškėjai iki 2015 m. kovo 8 d. (kol vaikui sueis 3 metai) ir sudaryti jai galimybę užimti laisvas lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jei pareiškėja atitiktų joms keliamus reikalavimus, užtikrinti teisę gauti pajamas, gautas iki išeinant nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros atostogų, bei kitas socialines garantijas. Nei teisės aktai, nei teismas nenustatė Tarnybai imperatyvios pareigos pertvarkyti savo struktūrą taip, kad būtų įsteigta nauja pareigybė, į kurią galėtų būti priimta pareiškėja. Priešingu atveju, susiklostytų tokia faktinė situacija, kai iš naujo būtų įsteigta ta pati pareigybė, kurios panaikinimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas teisėtu ir pagrįstu. VPT pasirinko tokį Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimo būdą, kai atsižvelgiant į LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, visą VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos garantijos galiojimo laikotarpį pareiškėjai buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, gautas prieš nėštumo ir gimdymo atostogas, ir garantuojamos kitos įstatyme nustatytos socialinės garantijos, nors jokių darbo funkcijų Tarnyboje pareiškėja faktiškai neatliko. Teismo vertinimu, toks VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimas laikytinas adekvačiu, nes Tarnyboje nebuvo laisvų lygiaverčių pareigų, kurios galėtų būti siūlomos pareiškėjai.

Atsižvelgęs į VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl įspėjimo apie pareigybės panaikinimą, teismas iš  bylos medžiagos nustatė, kad apie pareigybės panaikinimą ir galimą atleidimą iš pareigų pareiškėja buvo informuota 2014 m. lapkričio 6 d. pranešimu (I t., b. l. 40). Per įspėjimo laikotarpį pareiškėjai buvo siūloma užimti Tarnyboje esančias laisvas VPT Mokymų ir konsultavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12), VPT Prevencijos ir pirkimo sutarčių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12) arba VPT Teisėkūros ir metodikos skyriaus vyriausiojo specialisto (lygis A, kategorija 12) pareigas, suteikiant II kvalifikacinę klasę (I t., b. l. 44). Šio siūlymo pareiškėja nepriėmė, todėl nuo 2015 m. balandžio 13 d. buvo atleista iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo. Teismas nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pasibaigus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos garantijos terminui ir, nesant Tarnyboje laisvų lygiaverčių pareigų, pareiškėjai nesutikus užimti siūlytų žemesnės kategorijos pareigų, atsakovas Įsakymu Nr.P-98 teisėtai ir pagrįstai atleido pareiškėją iš karjeros valstybės tarnautojo –VPT direktoriaus pavaduotojo (lygis A, kategorija 18) – pareigų.

Teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, jog VTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatos nedraudžia 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atleisti karjeros valstybės tarnautoją iš pareigų jo atostogų ar laikino nedarbingumo metu, todėl pareiškėja iš pareigų galėjo būti atleista nuo 2015 m. kovo 9 d. Tarnyba, atsižvelgusi į pareiškėjai suteiktų kasmetinių atostogų ir laikino nedarbingumo laikotarpius, jos teisių nepažeidė. Priešingai, nurodytu laikotarpiu pareiškėjai buvo užtikrintos teisės aktuose karjeros valstybės tarnautojui nustatytos socialinės garantijos.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr.P-98 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atmetė pareiškėjos skundo  reikalavimą dėl šio įsakymo panaikinimo. Pareiškėjos reikalavimai grąžinti ją  į  VPT  direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis, 18 kategorija), įpareigoti atsakovą atlikti būtinus struktūrinius pakeitimus, susijusius su šios pareigybės įteisinimu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos yra išvestiniai, todėl atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti darbo užmokesčio skirtumą nuo 2014 m. gegės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. teismas nustatė, kad pareiškėjai šiuo laikotarpiu buvo mokamas 1 631, 64 Eur (5 288, 43 Lt) darbo užmokestis (I t., b.l. 128-130). Įvertinęs bylos medžiagą, teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad jai turėjo būti mokamas ne vidutinis darbo užmokestis, bet darbo užmokestis, apskaičiuotas atsižvelgiant į jos turimą kvalifikacinę klasę ir stažą Lietuvos valstybei, t. y. 1 959,07 Eur iki mokesčių. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį nurodytu laikotarpiu, Tarnyba atsižvelgė į LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, kad VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje nustatytos garantijos taikymo laikotarpiu pareiškėjai turėjo būti mokamas turėtas darbo užmokestis (pajamos, gautos iki jai išeinant nėštumo ir gimdymo, taip pat vaiko priežiūros atostogų).

Nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje. Sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, pirmiausia būtina nustatyti, ar Tarnybos veiksmuose (neveikime) gali būti nustatyta būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai.

Neturtinę žalą pareiškėja kildina iš atsisakymo grąžinti į lygiavertes pareigas ir siekio bet kokiu būdu ją atleisti. Dėl to pareiškėja patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, buvo padaryta žala jos profesinei kvalifikacijai, reputacijai, nesudaryta galimybė realizuoti karjeros siekius. Be to, pareiškėja nebuvo užtikrinta dėl savo ir mažamečio vaiko ateities.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta pirmiau, teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Pirmiau minėta, kad lygiaverčių laisvų pareigų, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėja atitiko, Tarnyboje nebuvo. Atsižvelgusi į tai, Tarnyba užtikrino  pareiškėjai VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje nustatytą garantiją kitu būdu, ir nors ji neatliko jokių darbo funkcijų, mokėjo darbo užmokestį bei suteikė kitas socialines garantijas. Tarnyba negali būti įpareigota atlikti struktūrinius pertvarkymus ir sukurti pareiškėjai skirtą pareigybę, tuo labiau iš naujo įsteigti Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas, kurių panaikinimą teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu. Byloje nėra duomenų, kad VPT ribojo pareiškėjos teisę kelti profesinę kvalifikaciją ar naudotis kitomis VTĮ karjeros valstybės tarnautojui nustatytomis socialinėmis garantijomis. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti VPT veiksmai, todėl pareiškėjos skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.

Nepatenkinęs pareiškėjos skundo, teismas netenkino ir prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnis).

III.

              Pareiškėja E. S. (toliau – ir apeliantė)  pateikė apeliacinį skundą (III t., b.l.1-7), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos  skundą tenkinti.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, nes prieštarauja įstatymams, teismo sprendimo motyvai prieštaringi.

Apeliacinis skundas grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

            1. Apeliantė, atsižvelgdama į VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, teigia, kad esant įsiteisėjusiam VAAT 2012 m. balandžio 3 d. teismo sprendimui, kuriuo  pareiškėjos atleidimas iš pareigų pagrindu, kad 2011 m. lapkričio 30 d. buvo panaikinta jos pareigybė nukeliant atleidimo datą, buvo pripažintas neteisėtu, pakartotinis atleidimas tokiomis pačiomis sąlygomis, taip pat yra neteisėtas, be kita ko,  pažeidžiantis  įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą. Teismas privalėjo nustatyti koks pareiškėjos statusas buvo atleidimo iš valstybės tarnybos dieną. Teismas neatsižvelgė į  VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, tačiau išsamiai analizavo LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartį, kuri,  pasak apeliantės, šiai bylai neturi įtakos, nes apeliacinis procesas minėtoje byloje vyko tik dėl Įsakymo Nr.1S-166 teisėtumo, tačiau  teismas šia nutartimi nesprendė, ar padaryti struktūriniai pakeitimai neprieštarauja VTĮ 44 straipsnio 7 dalies nuostatoms.

2. Teismas motyvai, kad VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr.P-98 priėmimo dieną pareiškėjos pareigybės nebuvo, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

3. Teismas nemotyvavo kaip teisiškai įvertinti  VPT 2014 m. lapkričio 6 d. pranešimą apie pareigybės panaikinimą, t.y apie prieš 3 metus įvykusį faktą,  ir galimą atleidimą. VTĮ 43 straipsnio 1 dalis numato galimybę siūlyti kitas pareigas valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, o ne panaikinta.

4. Teismas nemotyvavo, kuo remdamasis nusprendė, kad pareiškėja nepriėmė siūlomų pareigų iki atleidimo. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėja domėjosi naujomis pareigomis, tačiau dėl VPT vadovo neadekvačių veiksmų negalėjo bendrauti su įstaigos vadovu, o tik   paklausti raštu  kokiu būdu būtų įteisinti nauji darbo valstybės tarnyboje santykiai. Teismas tai  nepagrįstai įvertino kaip pasiūlymų atmetimą.

5. Teismas privalėjo išsiaiškinti ar teisėta valstybės lėšų, kurias VPT valdo patikėjimo teise, naudojimo tvarka, kai mokamas darbo užmokestis asmeniui, Tarnybos teigimu, neturinčiam jokios pareigybės ir nesančiam VPT etatų sąraše.

6.Teismas turėjo nustatyti, dėl kokių priežasčių VPT vadovas, veikdamas jam
suteiktų įgaliojimų ribose, neužtikrino Tarnybos struktūros tokiu būdu, kad pareiškėjai būtų užtikrinta teisė, garantuojama panaikinus įsakymą dėl atleidimo, pasiūlyti  lygiavertes pareigas.

7. Teismas savarankišą reikalavimą priteisti neišmokėto priklausančio darbo užmokesčio skirtumą atmetė niekiniais motyvais. LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nustačius, kad prastova paskelbta neteisėtai, buvo atkurta pareiškėjos teisinė padėtis iki prastovos paskelbimo.  Nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintą “Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą”, nei pagal LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartį  Tarnybai nekilo pareiga  mokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už neatliekamą darbą.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b.l.13-29) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus. Be to, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, nurodo šiuos argumentus:

1. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymas Nr. 1S-166, kurio 1.1. punktu panaikinta VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18), negalėjo būti pagrindas 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr.P-98 atleisti pareiškėją iš pareigų. Nepagrįstai nurodo ir tai, kad LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartis neturi įtakos šioje byloje. LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi nustatė, kad  pareiškėjos  pareigybė panaikinta faktiškai ir realiai. Šis teismo nustatytas faktas šioje byloje turi prejudicinę reikšmę. Konstatavus, kad valstybės tarnautojo pareigybė yra naikinama (panaikinta) teisėtai, realiai, tai reiškia, kad egzistuoja pagrindas tokį valstybės tarnautoją atleisti iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kuris iš esmės yra imperatyvus.

2.  Nesutinka, kad VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu pripažinus pareiškėjos atleidimą neteisėtu tuo pagrindu, kad 2011 m. lapkričio 30 d. buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, nukeliant atleidimo datą,  pakartotinis atleidimas tomis pačiomis sąlygomis, yra teismo sprendimo nevykdymas. Pareiškėja nuo priėmimo į VPT direktoriaus pavaduotojo pareigas iki 2015 m. balandžio 13 d. (atleidimo Įsakymu Nr.P-98)  buvo valstybės tarnautoja. Iš šių pareigų atleista tik vieną kartą, t. y. šioje byloje skundžiamu Įsakymu Nr. P-98. Įsakymą Nr. 1K-254 teismas panaikino dėl jo neatitikimo VTĮ 44 straipsnio 7 dalies reikalavimams (draudimo atleisti nėščią valstybės tarnautoją), o ne dėl to, kad buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė. Pareiškėjos atveju susiklostė būtent tokia situacija, kad pagrindas atleidimui (pareigybės panaikinimas) egzistavo, tačiau pareiškėjai taikomos garantijos draudė inicijuoti pareiškėjos atleidimą. Atsakovo manymu, aplinkybių (garantijų), draudžiančių atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos, egzistuojančiu pagrindu (dėl pareigybės panaikinimo), išnykimas (pasibaigimas), sudarė pagrindą VPT vadovui spręsti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos dėl pareigybės panaikinimo (VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsižvelgiant, įgyvendinant ir užtikrinant VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas garantijas bei tikslus.

3.  Pareiškėjos statusas nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. yra aiškus. Pareiškėjos pareigybė 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 1S-166  buvo panaikinta nuo 2011 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja nebuvo atleista iš VPT iki 2015 m. balandžio 13 d, jai (auginančiai vaiką iki 3 metų) buvo taikomos garantijos, siūlomos kitos pareigos ir kt., pareiškėja turėjo valstybės tarnautojo statusą. Dėl  VPT struktūrinių  pertvarkymų nebelikus pareiškėjos pareigybės ir nesant kitų to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, o pareiškėjai nesutinkant eiti esančių laisvų žemesnės kategorijos pareigų, jai buvo mokama jos vidutinio darbo užmokesčio kompensacija kiekvieną mėnesį.

4. Vien tai, kad pareiškėja buvo įspėta po pareigybės panaikinimo, nereiškia, kad VPT pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tvarką. Pranešimo įteikimas pareiškėjai šiuo atveju atitiko VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tokio įspėjimo paskirtį, tikslus ir terminus. Pareiškėjai buvo taikytios visos garantijos tiek iki 2014 m. lapkričio 6 d. įspėjimo įteikimo, tiek ir po šio įspėjimo įteikimo. Pareiškėjos teisės, įtvirtintos  valstybės tarnybą  reglamentuojančiuose teisės aktuose, nebuvo pažeistos, todėl vien tik  formalūs procedūriniai  pažeidimai, jei jie būtų nustatyti, negali lemti, kad atleidimas savaime būtų pripažintas neteisėtu.

           5. Pareiškėja nepagrįstai prašo priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki atleidimo dienos. Šiuo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama jos vidutinio darbo užmokesčui dydžio kompensacija, nes ji VPT neatliko jokių funkcijų. Šiuo atveju nėra svarbu kaip atlyginimo lapeliuose buvo įvardijamas išmokėjimas, kadangi teisiškai reikšmingas yra tik tokių sumų mokėjimo pagrindas ir tikslas. Atsižvelgiant į pareiškėjos interesus bei LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, pareiškėjai buvo garantuotas jos vidutinis darbo užmokestis minėtos garantijos laikotarpiu, siūlomos laisvos pareigos, suteiktos atostogos ir t.t., todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti darbo užmokesčio ir mokėto vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos skirtumą yra nepagrįstas, neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjos abejonės dėl jai mokėtos kompensacijos pagrįstumo yra nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl neturėtų būti vertinamos.

6. Nei teisės aktai, nei teismas nenustatė VPT imperatyvios pareigos pertvarkyti savo struktūrą taip, kad būtų įsteigta nauja pareigybė, į kurią galėtų būti priimta pareiškėja. VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. P-98, atsakovo nuomone,  yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad atsakovas neteisėtai atleido pareiškėją iš VPT direktoriaus pavaduotojo pareigų (lygis A, kategorija 18), pareiškėja negalėtų būti grąžinta  į šias pareigas, nes tokių pareigų nebėra.  Be to, toks pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas dar ir dėl to, kad atsakovo duomenimis, pareiškėja užima kitas valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje, o VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojui neleidžiama eiti daugiau negu vienerias valstybės tarnautojo pareigas.

7. Nesutikdamas su pareiškėjos reikalavimu dėl žalos atlyginimo atsakovas palaiko savo motyvus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

           Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja inicijavo, siekdama, kad būtų panaikintas Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. P-98, kuriuo ji nuo 2015 m. balandžio 13 d. buvo atleista iš šios tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigų (pareigybės lygis A, kategorija 18) vadovaujantis Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

          Be to, pareiškėja prašė teismo, panaikinus Įsakymą Nr. P-98, grąžinti ją į VPT direktoriaus pavaduotojo pareigas (pareigybės lygis A, kategorija 18), įpareigoti atsakovą atlikti struktūrinius pakeitimus dėl susijusius su šios pareigybės įteisinimu, priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį  nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti  jai iš atsakovo 3 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

          Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes,  sprendime nepasisakė kai kuriais bylai reikšmingais klausimais, nemotyvavo kai kurių savo išvadų, netinkamai rėmėsi ankstesniais administracinių teismų  procesiniais sprendimais tarp tų pačių šalių, netinkamai taikė teisės aktų normas.

          Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė kai kuriais  jos skundo aspektais, teisėjų kolegija pažymi, kad  pagal  ABTĮ reikalavimus ir teismų praktiką pasisakyti dėl kiekvieno bylos proceso dalyvių argumento teismas neprivalo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525  -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė visus pareiškėjos skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, savo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų vertinimu pagrįstomis atitinkamomis išvadomis ir teisės normomis, todėl teismo sprendimą jo turinio prasme nėra pagrindo vertinti kaip nemotyvuotą, neatitinkantį ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų  šio procesinio dokumento motyvuojamosios dalies   reikalavimų.

          Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, pažymi, kad šiame  teisminiame procese prejudicinę reikšmę turi įsiteisėję  teismų procesiniai sprendimai, priimti   teisminiuose procesuose tarp tų pačių šalių Nr.3-61-3-02629-2011-6 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-2692/2012, kuria iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.I-1522-562/2012) ir Nr.3-61-00914-2013-3 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A492-285/2014, kuria iš dalies pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.I-2855-121/2013).

          Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

           Minėtose administracinėse bylose teisminiai procesai (Nr.3-61-3-02629-2011-6, Nr.3-61-00914-2013-3) vykdo tarp tų pačių šalių (pareiškėjos  E. S. ir atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos) ir šiuos procesus lėmė ta aplinkybė, kad VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punktu buvo panaikinta  pareiškėjos užimama VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18) ir pareiškėja VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1K-254  buvo atleista iš pareigų.  Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos prieš atsakovą iškeltas administracinis ginčas iš esmės yra tarnybinio ginčo tarp tų pačių šalių, susijusio su pareiškėjos  užimtos VPT direktoriaus pavaduotojos pareigybės panaikinimu, tęsinys,  nes  atsakovo priimti pareiškėjos atžvilgiu individualūs administraciniai aktai  (2011 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr. 1K-254 dėl atleidimo iš pareigų ir  2013 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. P-61 dėl prastovos ne dėl valstybės tarnautojo kaltės paskelbimo nuo 2013 m. kovo 9 d. iki pareiškėjos vaikui sueis 3 metai) administracinėse bylose (teisminiai procesai Nr.3-61-3-02629-2011-6, Nr.3-61-00914-2013-3) buvo panaikinti teismų įsiteisėjusiais sprendimais, o šioje byloje pareiškėja apskundė  naują VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98  atleisti ją iš tų pačių  2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punktu panaikintų VPT direktoriaus pavaduotojos pareigų.

            Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į  nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, pabrėžia, kad tie faktai, kurie nustatyti minėtose administracinėse bylose įsiteisėjusiais  teismų procesiniais sprendimais (teisminiai procesai Nr.3-61-3-02629-2011-6, Nr.3-61-00914-2013-3) ir yra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant šią administracinę bylą,  jais  šioje byloje turi būti remiamasi  kaip turinčiais prejudicinę reikšmę.

             Teisminiame procese Nr.3-61-3-02629-2011-6 ginčas vyko dėl  VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punkto, kuriuo nuo 2011  m. lapkričio 30 d. buvo panaikinta  VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė (lygis A, kategorija 18), kurią užėmė pareiškėja, ir 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr.1K-254, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš VPT direktoriaus pavaduotojo pareigų perkeliant atleidimo iš darbo datą kol ji sugrįš iš atostogų vaikui prižiūrėti, iki jam sueis treji metai, bet ne anksčiau nei vaikui (vaikams) sueis 3 metai, o  neatsiradus aplinkybių, dėl kurių ji turėtų teisę gauti nėštumo ir gimdymo atostogas, atostogas vaikui prižiūrėti, iki jam sueis 3 metai, atleidimo iš darbo datą perkeliant iki to laiko, kada turi pasibaigti įspėjimo terminas, t. y. ne anksčiau kaip 2012 m. balandžio 2 d. (imtinai), taip pat dėl pareiškėjos grąžinimo į iki atleidimo eitas pareigas. VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu panaikino Įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktą ir Įsakymą Nr.1K-254. Pareiškėjos reikalavimo grąžinti ją į iki atleidimo eitas pareigas teismas netenkino motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos teisės bus apgintos panaikinant pareiškėjos ginčijamus atsakovo įsakymus. Šiame teisminiame procese, kuris baigėsi įsiteisėjus LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutarčiai, LVAT šia nutartimi  pakeitė VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktą, ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė. Taigi Įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktas  liko galioti.

           Nagrinėjamai  bylai  yra aktualus  LVAT  2012 m. liepos 12 d. nutartyje teismo nustatytas faktas, kad  VTP direktoriaus pavaduotojo pareigybės, kurią užėmė pareiškėja, panaikinimas buvo realus ir todėl teismas Įsakymo Nr. 1S-166 1.1 punktą paliko galioti. Teismas nustatė, kad VTP direktorius vykdė struktūrinius pertvarkymus, vadovaudamasis Ūkio ministro siūlymais optimizuoti Tarnybos veiklą, atsižvelgęs į Tarnybos prioritetus, t. y. į tai, jog būtina užtikrinti vieną svarbiausių Tarnybos priežiūros funkcijų – konsultacijų perkančiosioms organizacijoms ir tiekėjams teikimą ir įvertinęs vidinius žmogiškuosius išteklius.  Tarnybos 2012 metų  plane buvo nurodytas poreikis užtikrinti naujų Tarnybos funkcijų – mokymo ir konsultavimo paslaugų įgyvendinimą.  Atsižvelgusi į tai,  LVAT teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad siekdamas įgyvendinti Tarnybos struktūros pakeitimus ir sutelkti dėmesį į konsultacijų ir mokymų funkcijų vykdymą, atsakovas teisėtai, pasinaudodamas diskrecijos teise, nusprendė, kad anksčiau pareiškėjos vykdytas funkcijas galės atlikti kiti Tarnybos darbuotojai, o pareiškėjos pareigybės sąskaita buvo realiai padidintas Tarnybos darbuotojų, kurie atlieka konsultacijų ir mokymų funkcijas, skaičius. VPT direktorius 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu  Nr.1S-67 „Dėl administracijos padalinių koordinavimo ir kontroliavimo“ pareiškėjos iki pareigybės panaikinimo atliekamas funkcijos faktiškai  perskirstė kitiems tarnautojams.  Atsakovui Įsakymu Nr.IS-166 sumažinus administracinį aparatą (panaikinus Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę), buvo įsteigta valstybės tarnautojo pareigybė Tarnybos Mokymų ir konsultavimo skyriuje rodo, kad struktūros pertvarkymai nebuvo fiktyvūs – jais spręstas realus funkcijų perskirstymas siekiant Tarnybai tinkamai įgyvendinti mokymo ir konsultavimo funkcijas. Todėl nagrinėjamoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai leido teismui daryti išvadą, kad priimant sprendimus dėl Tarnybos struktūrinių pertvarkymų nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, administravimo subjektas (atsakovas) neviršijo kompetencijos, o priimto Įsakymo dėl struktūros pakeitimo 1.1 punktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

            Įsiteisėjusia LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi nustatyti faktai, kad pareiškėjos užimta VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė pareigybė buvo panaikinta realiai, o Įsakymo Nr.IS-166 1.1 punktas yra teisėtas, nekvestionuotini. Todėl  teisėjų  kolegija  dėl  pareiškėjos skundo ir  atsakovo atsiliepime išdėstytų nuomonių šiais klausimais nepasakys pabrėždama tik tai, kad priešingai nė teigia apeliantė, nagrinėjamai bylai  yra aktualus ne tik VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimas, o ir  LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartis, nes galutinis įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, kuriuo buvo išspręstas ginčas dėl VPT  direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 1S-166 1.1. punkto, kuriuo buvo panaikinta pareiškėjos užimama  pareigybė, teisėtumo išdėstytas būtent LVAT  2012 m. liepos 12 d. nutartyje. 

           Teisminiame procese Nr.3-61-3-02629-2011-6 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalimi, kuri LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi nebuvo pakeista, VAAT  panaikino VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr.1K-254, kuriuo E. S. buvo atleista iš VPT direktoriaus pareigų perkeliant atleidimo datą, konstatavęs, kad  šis administracinis aktas neteisėtas, nes priimtas atsakovui  pažeidžiant imperatyvią VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą garantiją, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, ir 2 dalyje nurodytais pagrindais. Atsakovo argumentą, kad įsakyme dėl pareiškėjos atleidimo buvo numatyta išlyga dėl atleidimo datos perkėlimo  teismas atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad tokios galimybės nenumato nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Darbo kodeksas. Be to, teismas  šiuo sprendimu nustatė, kad  atsakovas  pažeidė ir VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantijos dėl įspėjimo termino (apie pareigybės panaikinimą nuo 2011 m. lapkričio 30 d. informavo 2011 m. lapkričio 24 d.pranešimu). Taigi įsiteisėjusiu VAAT 2012 m. balandžio 3 d.  sprendimu yra nustatyti faktai, kad vykdydamas VPT struktūrinius pertvarkymus, atsakovas pažeidė pranešimo  pareiškėjai apie jos  pareigybės panaikinimą terminą (VTĮ 43 straipsnio 1 dalis) ir neteisėtai atleido ją iš tarnybos VTĮ 44  straipsnio 1 dalies 9 punkte  numatytu pagrindu, perkeldamas atleidimo datą. Gindamas pareiškėjos pažeistas teises, teismas panaikino VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr.1K-254.

            Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogose. VPT direktoriaus  2012 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr.A-68 pareiškėjai buvo suteiktos vaiko, gimusio (duomenys neskelbtini), priežiūros atostogos kol jam sueis 3 metai. Taigi teisminio proceso Nr.3-61-3-02629-2011-6 pasibaigimo dieną (2012 m. liepos 12 d.) pareiškėja buvo vaiko priežiūros  atostogose. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja vaiko priežiūros atostogose faktiškai buvo nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. kovo 8 d. (kol vaikui suėjo 1 metai).

            Pagal bylos duomenis pareiškėja 2012 m. sausio 11 d. informavo VPT vadovą apie tai, kad  nuo 2012 m. kovo 9 d. nori grįžti į darbą. VPT direktorius 2013 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. P-61 paskelbė E. S. prastovą ne dėl valstybės tarnautojo kaltės  nuo 2013 m. kovo 9 d. kol jos  vaikui sueis 3 metai, nurodydamas  mokėti jai minimalų valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą.  Pareiškėja inicijavo naują teisminį procesą administraciniame teisme (Nr.3-61-00914-2013-3), kuriame, be kita ko, prašė panaikinti Įsakymą Nr.P-61 ir grąžinti ją į eitas VPT direktoriaus pavaduotojo pareigas (pareigybės lygis A, kategorija 18). Šiame teisminiame procese, kuris baigėsi įsiteisėjus LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutarčiai, apeliacinės instancijos teismas pritarė VAAT 2013 m. birželio 25 d. sprendimo išvadoms dėl  Įsakymo Nr. P-61 panaikinimo ir bylos dalies dėl pareiškėjos grąžinimo į darbą nutraukimo šiuo aspektu pažymėdamas, kad reikalavimas dėl grąžinimo į  pareigas yra tapatus anksčiau nagrinėtam ir negali būti nagrinėjamas teisme.  LVAT teisėjų kolegija  2014 m. gegužės 27 d. nutartyje  pažymėjo, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis (ABTĮ 92 straipsnis). Skundžiamo individualaus administracinio akto panaikinimo pasekmių, numatytų ABTĮ 92 straipsnyje, atsiradimas nepriklauso nuo viešojo administravimo subjekto, kurio priimtą administracinį aktą teismas panaikino, valios. Be to, toks administracinio teismo sprendimas, kuriuo yra panaikinamas skundžiamas administracinis aktas, neturi būti vykdomas specialia tvarka, nes teisinį poveikį teisiniams šalių santykiams daro pats sprendimas, t. y. toks sprendimas laikomas sukeliančiu teisinius padarinius. Šiuo atveju tai reiškia, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas atsakovo įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos, yra atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi padėtis, t. y. pareiškėja faktiškai yra grąžinta į tarnybą. VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo dalies, kuri buvo palikta nepakeista išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, sukeliamas teisines pasekmes reikia vertinti atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvus, kurie yra neatsiejama procesinio dokumento dalis. Minėtoje byloje reikalavimas grąžinti pareiškėją į pareigas nebuvo tenkintas ne dėl nepagrįstumo, bet dėl jo perteklinio pobūdžio, tai patvirtina sprendime išdėstyti motyvai, kuriais konstatuojama, kad pareiškėjos teisės bus apgintos panaikinus ginčijamus įsakymus. Dėl VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimo pareiškėja neteikė apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas nėra peržengęs bylos nagrinėjimo ribų, nėra pašalinęs aukščiau aptartų motyvų iš sprendimo, todėl nėra jokio procesinio pagrindo vertinti, kad pareiškėjos teisės tapo apgintos mažesne apimtimi, negu buvo nuspręsta pirmosios instancijos teismo.  LVAT teisėjų kolegija, atsižvelgdama į  pirmiau minėtoje administracinėje byloje teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatytas aplinkybes,  2014 m. gegužės 27 d. nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju nustatyta, jog atsakovas,  nepaisydamas pareigos suteikti pareiškėjai, pareiškusiai norą nutraukti vaiko priežiūros atostogas ir grįžti į tarnybą, įstatyme numatytą garantiją, paskelbė pareiškėjai prastovą, tačiau   nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip prastova, nes tam nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Ginčo santykių teisinis pagrindas – pareiškėjos grąžinimas į pareigas teismo sprendimu, iš kurių ji buvo atleista pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą garantiją, todėl prastovos instituto nuostatų taikymas yra negalimas, neteistas ir nepagrįstas.  Atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją – įsiteisėjusį VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą, į pareiškėjai taikytiną Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje numatytą garantiją, teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nusprendė, kad atsakovui tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą ir paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrintas įstatyme nustatytos garantijos taikymas pareiškėjai.  Atsižvelgdama į  VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje, galiojusioje iki 2012 m. rugsėjo 1 d. ir VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje, įsigaliojusioje nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., nustatytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra įtvirtinta, kad nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip pat išėjus vaiko priežiūros atostogų, paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai institucija visiškai likviduojama. Taigi įstatymas įtvirtina garantiją nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų – darbo vietos išsaugojimą, tai reiškia, kad, kai dėl šių priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio. Tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos.

            Taigi teisminio proceso Nr.3-61-00914-2013-3 baigiamajame įsiteisėjusiame procesiniame sprendime (LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje) prejudicinę reikšmę turi teismo nustatyti faktai, kad  atsakovas, vykdydamas pirmajame teisminiame procese (t. y. teisminiame procese Nr.3-61-3-02629-2011-6)  priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą turėjo  paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad būtų užtikrintos VTĮ 44 straipsnyje numatytos garantijos taikymas pareiškėjai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje nurodydama, jog  įstatymas įtvirtina garantiją nėščioms valstybės tarnautojoms, taip pat valstybės tarnautojams, auginantiems vaiką (vaikus) iki trejų metų – darbo vietos išsaugojimą, paaiškino, kad tai reiškia, jog, kai dėl šių priežasčių tarnautojas negali atlikti savo darbo funkcijų tarnybos teisinių santykių vykdymas yra sustabdomas: tarnautojas neatlieka savo darbo funkcijų, darbdavys nemoka jam darbo užmokesčio, tačiau tarnautojui sugrįžus į tarnybą jam turi būti leidžiama eiti pareigas, į kurias jis buvo priimtas, o buvusių pareigų nelikus tarnautojui turi būti pasiūlomos lygiavertės pareigos.    Minėti  LVAT teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. nutarties motyvai  rodo, kad  teismas  aiškiai nurodė kaip atsakovas (centrinis valstybinio administravimo subjektas) turėjo (vykdydamas šį teismo sprendimą turi) pašalinti teismų nustatytus pareiškėjos teisių ir garantijų pažeidimus, padarytus atsakovui pertvarkant Tarnybos struktūrą.  Be to, LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas siūlė pareiškėjai lygiavertes pareigas, konstatavo, kad atsakovas  nepagrįstai neužtikrino pareiškėjos teisės į lygiavertes pareigas.

             Taigi, minėta  įsiteisėjusia LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nustatyti faktai, kad įsiteisėjus ankstesnėje administracinėje byloje (teisminis procesas Nr.3-61-3-02629-2011-6) priimtam teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas atsakovo Įsakymas Nr.1K-254 dėl pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos, yra atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi padėtis (pareiškėja faktiškai yra grąžinta į tarnybą) ir atsakovui pagal šį teismo sprendimą teko pareiga paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad pareiškėjai būtų užtikrintos VTĮ 44 straipsnyje numatytos garantijos taikymas, tačiau atsakovas nepagrįstai neužtikrino pareiškėjos teisės į lygiavertes pareigas (pareiškusiai  norą grįžti į tarnybą kai vaikui suėjo 1 metai nesiūlė lygiaverčių pareigų ir priėmė dar vieną  neteisėtą individualų administracinį aktą  Nr.P-61 dėl prastovos paskelbimo kol vaikui sueis 3 metai).

              Primindama, kad  įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyti faktai negali būti kvestionuojami, o faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, esant ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas (šiuo atveju tokios sąlygos yra), teisėjų kolegija  nepasisako dėl  apeliantės ir atsakovo argumentų, susijusių su  LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi nustatytais  faktais.  

              Byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 27 d.  įsiteisėjus (ABTĮ 145 straipsnis) LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutarčiai, kuria baigėsi  antrasis teisminis procesas  (Nr.3-61-3-02629-2011-6), pareiškėja 2014 m. gegužės 28 d. kreipės į  atsakovą, prašydama informuoti apie lygiaverčių pareigų suteikimą. 2014 m. gegužės 28 d.  prasidėjęs  susirašinėjimas tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl pareigų suteikimo pareiškėjai faktiškai tęsėsi iki jos atleidimo iš VPT direktoriaus pavaduotojo pareigų  2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-98  vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Taigi nagrinėjamam ginčui yra aktualus laikotarpis  nuo 2014 m. gegužės 28 d.  iki 2015 m. balandžio 13 d. (Įsakyme Nr. P-98  nurodytos pareiškėjos atleidimo iš pareigų dienos).

               Pirmiau  minėtais teismų įsiteisėjusiais sprendimais  buvo nustatyti faktai, kad atsakovas,   atlikdamas Tarnybos struktūros pertvarkymą ir 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymo 1.1 punktu panaikindamas pareiškėjos užimamą VTP direktoriaus pareigybę (lygis A, kategorija 18), pažeidė  44 straipsnio 6 dalyje nustatytą  garantiją, kurią turi nėščia ar auginanti  vaiką iki 3 metų valstybės tarnautoja ir kurią jis turėjo atitinkamai atkurti vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus.  Atsakovo  veiksmai, atlikti nuo 2014 m. gegužės 28 d.  iki 2015 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. P-98 ptiėmimo iš esmės yra  atsakovo pasirinktas  elgesio variantas  bandant suteikti pareiškėjai garantiją, kurios jis neužtiktino Įsakymu Nr.1S-166  panaikindamas jos užimamą pareigybę. Todėl  byloje turi būti nustatyta, ar atsakovo atliktus veiksmus, kuriuos atlikus buvo priimtas  Įsakymas Nr. P-98, galima vertinti kaip tinkamą minėtos garantijos užtikrinimą. Pirmosios instancijos teismo nuomone, garantija, numatyta VTĮ 44 straipsnio 7 dalyje, pareiškėjai buvo užtikrinta.

                Atsižvelgiant į tai, kad  nuo pareiškėjos pareigybės panaikinimo VTP direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr.1S-166 iki pareiškėjos atleidimo iš pareigų šioje byloje ginčijamu 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-98  yra atitinkamas laiko tarpas, būtina atsižvelgti į tai, ar keitėsi  teisinis reguliavimas  dėl karjeros valstybės tarnautojų grupės į kurią pateko pareiškėja (nėščia valstybės tarnautoja, po  to valstybės tarnautoja, auginanti vaiką iki 3 metų), o jei keitėsi, ar tai  galėjo turėti įtakos pareiškėjos garantijų apimčiai.

            Atsakovui priimant 2011 m. lapkričio 24 d.įsakymą Nr.1S-166 dėl tarnybos struktūros pertvarkymo galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 43 straipsnio (2011 m. birželio 28 d. įstatymo Nr.XI-1511 redakcija) 1 dalis (galiojo 2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.X-464 redakcija) nustatė, kad  karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. <.., nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, <...>, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Atsakovui priimant 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr.XII-280 redakcija) 1 dalis galiojo be pakeitimų.

              Atsakovui Įsakymu Nr.1S-166 panaikinat pareiškėjos pareigybę galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr.XI-1369 redakcija) 6 dalis nustatė, kad nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12 ir 15 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais. Šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas numatė valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų – kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

           Atsakovui priimant 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98  galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnis (galiojo 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr.XII-280 redakcija) ginčui aktualiu aspektu nustatė iš esmės analogišką teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjui 2012 m. birželio 5 d. įstatymu Nr. XI-2041 papildžius Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnį  3 dalimi, buvusi 6 dalis tapo atitinkamai 7 dalimi ir buvo išdėstyta taip:„7. Nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautojas, auginantis vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleisti iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 4, 9 (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), 10, 12, 15 ir 21 (išskyrus atvejus, kai valstybės tarnautojas pateikia pasiūlymą jį į pareigas priėmusiam asmeniui dėl atleidimo iš pareigų šalių susitarimu) punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais.“. Taigi ginčui aktualios VTĮ 44 straipsnio  nuostatos nepasikeitę.

              Byloje nustatyta, kad  atsakovas  į  pareiškėjos  2014 m. gegužės 28 d.  paklausimą dėl lygiaverčių pareigų suteikimo, pateiktą pirmąją dieną po to, kai įsiteisėjo LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartis, atsakė 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr.4S-177, kuriame nurodė, kad  Tarnyboje nėra laisvų pareigybių, kurios gali būti pasiūlytos pareiškėjai, kol  situacija nepasikeis ji  į darbą vykti neprivalo, pareiškėjai bus mokamas vidutinis darbo užmokestis, pasikeitus aplinkybėms, ji bus pakviesta. Iš  bylos šalių pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad šioje  byloje nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos tarp pareiškėjos ir atsakovo vyko nekonstruktyvus susirašinėjimas, kuriuo pareiškėja reikalavo, kad pagal  įsiteisėjusį teismo 2014 m. gegužės 27 d. jai būtų  suteiktos lygiavertės pareigos, o  atsakovas    nesprendė dėl  lygiaverčių pareigų suteikimo, mokėdamas pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį iki jos vaikui suėjo 3 metai, po to atleido. Iš pareiškėjos ir atsakovo susirašinėjimo Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies aspektu pažymėtinas VPT 2014 m.  birželio 6 d. informacinis pranešimas Nr.8P-666  ir  2014 m. lapkričio 20 d. siūlymas Nr.8P-688. VPT 2014 m.  birželio 6 d. informaciniu pranešimu Nr.8P-666  informavo pareiškėją apie tai, kad 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr.1S-166 panaikino jos pareigybę ir kad vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ji 2015 m. kovo 9 d. gali būti atleista  dėl pareigybės panaikinimo išmokant išeitinę išmoką. Atsakovas  2014 m. lapkričio 20 d. pateikė pareiškėjai siūlymą Nr.8P-688 užimti kitas to paties lygio (A), žemesnės kategorijos (12)  karjeros valstybės tarnautojo pareigas iš trijų pasiūlytų: VPT Mokymų ir konsultavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, VPT Prevencijos ir pirkimo sutarčių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto arba VPT Teisėkūros ir metodikos skyriaus vyriausiojo specialisto, paliekant  suteiktą 2 kvalifikacinę klasę. Apeliantė teigia, kad informavimas apie pareigybės panaikinimą praėjus beveik 3 metams po to kaip panaikinta pareigybė ir pareigų siūlymas neatitinka  VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

             Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A662-1966/2012 (teisminio proceso Nr.3-61-3-01660-2011-0) (žr. LVAT biuletenį Administracinė jurisprudencija, 2012, Nr.24), kurioje, be kita ko,  išaiškinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo valstybės tarnautojui  termino teisinė  paskirtis ir reikšmė, taip pat pasisakyta dėl  šioje įstatymo normoje įtvirtintos  valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos būti paskirtam į kitas pareigas įgyvendinimo užtikrinimo. Nors minėtos  administracinės bylos faktinės aplinkybės nebuvo susijusios su nėščios ar auginančios vaiką (vaikus) iki 3 metų valstybės tarnautojos, kurios pareigybė pananaikinta, garantijų užtikrinimu, tačiau minėtoje LVAT nutartyje yra suformuluotos kai kurios bendros taisyklės yra aktualios ir nagrinėjamai bylai.

              LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje pirmiausia akcentavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos nenumatė (ir nenumato) galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje aptarto pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, „<...> darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas“. Net ir tais atvejais, kai atitinkamų tarnybos santykių Valstybės tarnybos įstatymas nereguliuoja, gali būti taikomos tik tokios kitų teisės aktų nuostatos ir tik tokia apimtimi, kad, be kita ko, nebūtų paneigta pačio valstybės tarnautojo statuso (teisinės padėties) ir (ar) jo socialinių garantijų paskirtis bei esmė. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant Darbo kodekso normas, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalies nuostata reglamentuoja situaciją, kai darbuotojas yra atleidžiamas pažeidžiant darbo teisės normas dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų, atitinkamai tokį pažeidimą pripažįstant tik procedūros pažeidimu, kuris savaime nelemia pačio atleidimo neteisėtumo. Kitaip tariant, Darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X‑1534 redakcija) nėra nustatoma darbdavio teisė pažeisti darbo įstatymuose nustatyto įspėjimo apie atleidimą terminą, bet apibrėžiamos tokio pažeidimo teisinės pasekmės. Taigi situacija, kai atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles. Vis dėlto, nors atsakovo veiksmų ir ginčijamų bei kitų priimtų sprendimų pagrindu susiklosčiusi faktinė situacija teisėtumo aspektu yra kritikuotina ir iš esmės netoleruotina, atsižvelgdama į prieš tai apibrėžtas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebėjo kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui, ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu.

Pasisakydama dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje  numatytos valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinama,  garantijos būti paskirtam į kitas pareigas, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebėjo, kad, kaip matyti iš šios nuostatos turinio, pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimas įstatyme numatytais terminais yra, be kita ko, tiesiogiai susijęs ir su tinkamu šios garantijos įgyvendinimu. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis  imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas. Taip pat pastebėjo, kad, kaip matyti iš aptariamos įstatymo nuostatos turinio, jos (nuostatos) pagrindu karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeliamas į kitas pareigas, kai jo užimama pareigybė yra „naikinama“, t. y., kai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka yra išreikšta kompetentingo subjekto valia panaikinti atitinkamą pareigybę ir valstybės tarnautojui yra pranešta apie jo užimamos pareigybės panaikinimą. Kitaip tariant, aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama minėta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas. Matyti, kad įstatymų leidėjas šio laikotarpio pradžią sieja su darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) išreikšta valia (sprendimu (plačiąja prasme) panaikinti atitinkamą pareigybę ateityje, kartu numatydamas pareigą pranešti apie naikinamą pareigybę, o pabaigą – su sprendimo dėl šios pareigybės panaikinimo įsiteisėjimo momentu.  Valstybės tarnautojo užimamos pareigos valstybės tarnyboje yra neatsiejama jo, kaip valstybės tarnautojo, statuso dalis (VTĮ 2 str. 2 d.), reikalauja, kad su tokiu šių asmenų teisinės padėties elementu, kaip užimamos pareigos valstybės tarnyboje, susiję teisiniai santykiai atsirastų ir pasikeistų tik įstatyme griežtai numatytais teisiniais pagrindais. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje  numatytu pagrindu valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Kitaip tariant, būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pereigas gali būti įgyvendinama.

Valstybės tarnybos įstatymas nedraudžia naikinti nėščios  ar auginančios vaiką (vaikus) iki 3 metų karjeros valstybės tarnautojos pareigybę, tačiau šiai valstybės tarnautojų grupei, įstatymų leidėjas be tų garantijų, kurios numatytos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (pranešimo įteikimo terminų,  garantijos būti paskirtam į kitas pareigas), numato ir specialiąsias garantijas, įtvirtintas šio įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, pagal kurias nėščia valstybės tarnautoja, taip pat valstybės tarnautoja, auginanti vaiką (vaikus) iki trejų metų, negali būti atleista iš pareigų šio straipsnio 1 dalies 9  punkte numatytu pagrindu (išskyrus atvejus, kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama).

Pirmiau minėtais prejudicinę reikšmę turinčiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais  nustatyti  VTĮ 44 straipsio 6 dalies pažeidimai, kuriuos padarė atsakovas, vykdydamas VPT struktūros pertvarkymus ir panakindamas pareiškėjos pareigybę, ginčui aktualiu laikotarpiu negalėjo būti pašalinti atliekant VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas procedūras, nes, kaip minėta pirmiau, šioje įstatymo normoje numatyta karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinamo, t. y. iki įsigalioja sprendimas panaikinti atitinkamą pareigybę. Taigi atsakovas pareiškėjos garantijos, kylančios iš VTĮ  44 straipsnio 7 dalies (anksčiau 6 dalies), pažeidimus turėjo pašalinti teismų įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose nurodytais būdais. Šiame kontekste pastebėtina, kad teismo procesinis sprendimas turi būti skaitomas kaip vientisas aktas, t. y. ne tik šio dokumento rezoliucinė dalis, bet ir motyvai.  LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje  aiškiai pabrėžė, kad esant teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas atsakovo Įsakymas Nr.1K-254 dėl pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos, yra atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi padėtis (pareiškėja faktiškai yra grąžinta į tarnybą) ir atsakovui pagal šį teismo sprendimą teko pareiga paskirstyti Tarnybos funkcijas tokiu būdu, kad pareiškėjai būtų užtikrintos VTĮ 44 straipsnyje numatytos garantijos taikymas, tačiau atsakovas nepagrįstai neužtikrino pareiškėjos teisės į lygiavertes pareigas, t. y. pareiškusiai norą grįžti į tarnybą kai vaikui suėjo 1 metai pareiškėjai nesiūlė lygiaverčių pareigų ir priėmė neteisėtą Įsakymą Nr.P-61 dėl prastovos paskelbimo kol vaikui sueis 3 metai (Įsakymas Nr.P-61 panaikintas VAAT 2013 m. birželio 25 d. sprendimu). Atsakovas teisingai nurodo, kad panaikinus pareiškėjos užimamą pareigybę iš tarnybos iki jos vaikui sueis 3 metai, tačiau pabrėžtina, kad atsakovas atitinkamai interpretuodamas įsiteisėjusį teismo sprendimą neįvykdė iš įsiteisėjusio teismo sprendimo kylančios pareigos pašalinti pažeidimus teismo nurodytu būdu. Vietoj to, kad atlikęs Tarnybos funkcijų perskirstymą, kaip nurodyta LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje ir suteiktų pareiškėjai atitinkamas lygiavertes pareigas ir  valstybės tarnautoja galėtų atlikti  atitinkamą pagal pavestas funkcijas jai priskirtą viešojo administravimo veiklą (VTĮ 2 str.2 d.), atsakovas  ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d.iki 2015 m. balandžio 13 d. (atleidimo iš VPT direktoriaus pavaduotojos pareigų) mokėjo vidutinį darbo užmokestį  nors pareiškėja Tarnyboje neatliko jokių valstybės tarnautojo (VTĮ 2 str.2 d.) funkcijų.

Atsakovo 2014 m. lapkričio 6 d. pranešimas pareiškėjai apie tai, kad beveik prieš 3 metus buvo panaikinta jos pareigybė, neatitinka nei VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, nei  šios įstatymo normos  turinio ir paskirties, nei faktinių aplinkybių, kuriomis toks pranešimas gali būti surašomas. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų užtikrinimo prasme VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr.1S-166  nustatytas tarnybos struktūros pertvarkymo modelis, kai ginčui aktualią pareiškėjos pareigybę buvo numatyta panaikinti nuo 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. per savaitę, lėmė situaciją, kad  pareiškėja negalėjo būti įspėta apie pareigybės panaikinimą per šioje įstatymo normoje nustatytą terminą.  Atsakovas apie pareiškėjos pareigybės panaikinimą  jai pranešė 2011 m. lapkričio 24 d. Šią aplinkybę  įvertino VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu panaikindama 2011 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr.1K-254 dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų perkeliant atleidimo datą.

Lygiavertės karjeros valstybės  tarnautojo pareigos  yra to paties lygio ir tos pačios kategorijos pareigos. Įsiteisėjusiais VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu ir LVAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi  nustatyta, kad VAAT 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu teismui panaikinus atsakovo Įsakymą Nr.1K-254 dėl pareiškėjos atleidimo iš Tarnybos, buvo atkurta iki šio įsakymo priėmimo buvusi pareiškėjos padėtis (pareiškėja faktiškai buvo grąžinta į tarnybą). Pagal minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais bei LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi nustatytus faktus  pareiškėjos buvusios padėties atkūrimas pirmiau aptartų VTĮ  nustatytų garantijų prasme, kurių atsakovas neužtikrino atlikdamas tarnybos struktūrinius pertvarkymus,  reiškia ne tai, kad   buvo atkurta padėtis tų pačių pareigų užėmimo prasme (LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi VPT Įsakymo Nr.1S-166 1.1 punktą dėl pareigybės panaikinimo pripažino teisėtu ir paliko jį galioti), o tai, kad buvo atkurta pareiškėjos padėtis užimti lygiavertes pareigas. Atsakovas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu 2014 m. lapkričio 20 d. pasiūlė  pareiškėjai  pasirinkti 3 žemesnės kategorijos pareigas (A lygis,12 kategorija) nei užėmė pareiškėja iki jos užimtos pareigybės panaikinimo (A lygis,18 kategorija), o tai  negali būti vertinama kaip teismo nurodytas tinkamas pareiškėjos pažeistų teisių apgynimo būdas. Nagrinėjama situacija, kai pareiškėjos pažeistos teisės ir garantijos turėjo būti atkurtos minėtuose prejudicinę reikšmę turinčiuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nurodytais  pareiškėjos teisių gynimo būdais negali būti tapatinama su situacija, kuria viešojo administravimo subjektas vykdo struktūrinius pertvarkymus ir  siūlo  lygiavertes ar žemesnes pareigas  laikydamasis  VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų procedūrų ir terminų.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje numatytų garantijų  užtikrinimas  pareiškėjai (nėščiai valstybės tarnautojai, kuri vaikui gimus  tapo valstybės tarnautoja, auginančia vaiką iki 3 metų), kurios pareigybė buvo panaikinta, negali būti suprantamas taip, kad ji turėjo būti atleista VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu, kai vaikui suėjo 3 metai. Teismų sprendimais atkūrus pareiškėjos garantiją užimti lygiavertes pareigas, atsakovas tokias pareigas turėjo pareiškėjai suteikti, kaip jau buvo minėta atitinkamai paskirstydamas paskirstyti Tarnybos funkcijas, nesaistydamas pareiškėjos teisės užimti suteiktas pareigas jokiu terminu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalimi, kuria atsakovo 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr.P-98 buvo pripažintas teisėtu ir paliktas galioti,  pažymi , kad nagrinėjamai bylai aktualaus laikotarpio nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (atleidimo iš VPT direktoriaus pavaduotojos pareigų) situacija, kai esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui atsakovas nesuteikė pareiškėjai lygiaverčių pareigų, vertintina kaip priverstinė pravaikšta už kurią atsakovas mokėjo pareiškėjai, o  atsakovo 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr.P-98  dėl pareiškėjos atleidimo iš  pareigų negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu tiek materialinės teisės normų (VTĮ 43 str. 1 d., 44 str. 1 d. 9 p ir 8 d.) taikymo požiūriu, tiek ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo požiūriu. Todėl  atsakovo 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr.P-98 turi būti panaikintas ir sprendžiami su tuo suiję klausimai bei kiti  pareiškėjos  skundo reikalavimai.

Pareiškėja prašė teismo grąžinti ją į VPT direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis, 18 kategorija) ir įpareigoti atsakovą atlikti būtinus struktūrinius pakeitimus, susijusius  su šios pareigybės įteisinimu. Šie pareiškėjos reikalavimai negali būti tenkinami. Pirmiau minėta, kad LVAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi  Įsakymo Nr.1S-166 1.1 punktas, kuriuo buvo panaikinta pareiškėjos užimama VPT direktoriaus pavaduotojo pareigybė, buvo pripažintas teisėtu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A662-1966/2012 (žr. LVAT biuletenį Administracinė jurisprudencija, 2012, Nr.24), be kita ko, pažymėjo, kad teismui nurodant grąžinti pareiškėją į jo buvusias konkrečias (įvardytas) pareigas,  nors teismo sprendimo priėmimo metu tokių pareigų jau nebebuvo, tokiu  sprendimu, be kita ko, nepagrįstai suvaržoma atsakovo diskrecija spręsti klausimus, susijusius su įstaigos (institucijos) organizacine struktūra. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pripažinęs pareiškėjų atleidimą neteisėtu, teismas, nenustačius Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje išvardytų aplinkybių, turi spręsti dėl pareiškėjų grąžinimo į lygiavertes pareigas.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje minėtą Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį  šiuo metu iš esmės (su atitinkamais pakeitimais) atitinka Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas.

Taigi ir šiuo konkrečiu atveju pareiškėja nepagrįstai reikalauja grąžinti ją į tas pačias pareigas, kurios buvo panaikintos, ir įpareigoti atsakovą atlikti būtinus struktūrinius pakeitimus, susijusius su jos anksčiau užimtos (panaikintos)  pareigybės įteisinimu. Šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti nėra pagrindo, nes šia apimtimi pareiškėjos apeliacinis skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėja neprašo grąžinti ją į  lygiavertes pareigas, o pageidaujama užimti  tas pačias pareigas, nors jos užimta pareigybė yra panaikinta. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti  kad  pareiškėjai būtų nepalankios sąlygos dirbti Viešųjų pirkimų tarnyboje, nes tarp šių teisinių santykių šalių susiklostė nekonstruktyvūs, nedalykiški santykiai. Todėl atsižvelgiant į VTĮ 5 straipsnį šiuo konkrečiui atveju turi būti sprendžiama dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo.

DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia, kad  valstybės tarnautojo statusas – valstybės tarnautojo teisinė padėtis.  Pagal šio straipsnio 1 dalį  valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma.

Nors šiai bylai aktualiu laikotarpiu 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. (Įsakymo Nr.P-98  priėmimo) atsakovas nesuteikė pareiškėjai lygiaverčių pareigų, tačiau pareiškėja valstybės tarnautojo statuso nebuvo praradusi (nebuvo atleista iš valstybės tarnybos). Atsižvelgiant į tai, kad VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr.P-98  šia nutartimi panaikinamas kaip neteisėtas  nustatant, kad pareiškėja į pareigas negali būti grąžinta ir yra pagrindas taikyti DK 330 straipsnio 4 dalį, pagal šią įstatymo normą laikytina, kad pareiškėjos valstybės tarnybos santykiai su Viešųjų pirkimų tarnyba, kurioje ji užėmė Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas (pareigybės lygis A, kategorija18), panaikintas  VPT direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr.1S-166 nuo 2011 m. lapkričio 30 d., nutrūko nuo šioje byloje apeliacinės instancijos  administracinio teismo priimto procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. vertintinas kaip priverstinė pravaikšta, o už šį laikotarpį atsakovas sumokėjo pareiškėjai  vidutinį darbo užmokestį, pareiškėjos reikalavimas  priteisti darbo užmokesčio skirtumą nėra pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjos reikalavimą atmetė kitais motyvais, tačiau keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria atmestas šis reikalavimas, nėra pagrindo.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus atsakovas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. mokėjo pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį. Teisėjų kolegijai šia nutartimi konstatavus, kad šis laikotarpis  pagal faktines aplinkybes vertintinas kaip  pareiškėjos priverstinė pravaikšta,  atsakovo šiuo laikotarpiu pareiškėjai, kuri aptariamu laikotarpiu Viešųjų pirkimų tarnyboje neužėmė jokių  valstybės tarnautojo pareigų ir nevykdė jokių valstybės tarnautojo funkcijų, mokėtas  išmokėtas vidutinis darbo užmokestis, turi būti užskaitytas kaip vidutinis darbo užmokestis už šio laikotarpio priverstinę pravaikštą.

Dėl   atlyginimo  pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki šioje byloje apeliacine tvarka priimto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal DK 300 straipsnio 4 dalį turi būtū sprendžiama dėl išeitinės  išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, priteisimo. Atsakovo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodyti duomenys, kad pareiškėja užima valstybės tarnautojo pareigas kitoje įstaigoje, nekonkretūs, tačiau šie duomenys teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį, nes byloje turi būti nustatyta, ar nėra pagrindo taikant DK 300 straipsnio 4 dalį  priteisti  pareiškėjai  darbo užmokesčio skirtumą. Šių aplinkybių nustatymui  turi būti renkami nauji įrodymai, todėl ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str.1 d.2 p.). Sprendžiant dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytų išmokų dydžio atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas 2015 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr.P-98,  kuris panaikinamas šia nutartimi, be kita ko, nutarė išmokėti pareiškėjai 4 vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, kuri mokama  valstybės tarnautojui atleidžiamam iš valstybės tarnybos pagal  VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, taip pat kitas išmokas. Todėl  sprendžiant dėl  atitinkamos išeitinės išmokos (DK 300 str.4 d.) priteisimo už priverstinę pravaikštą nuo 2014 m. gegužės 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos  turi būti  atitinkamai įvertinta ir  dėl  Įsakyme Nr.P-98 nurodytų išmokų įskaitymo  į pareiškėjai priteistinas išmokas  taikant  DK 300  straipsnio 4 dalies  nuostatas. 

Pareiškėja taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo  neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija primena, kad bylose dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), kaip ir šiuo atveju, atsakovas byloje turi būti valstybė, kurią atstovauja ta valstybės institucija, kurios veiksmai (neveikimas) skundžiami kaip sukėlę žalą (turtinę ir/ar neturtinę). Šis atsakovas į bylą nebuvo įtrauktas. Atsižvelgiant į tai, kad  šia teismo nutartimi  VPT direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr.P-98 panaikinamas,  pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti nagrinėjamas iš esmės. Šio pareiškėjos reikalavimo  ir jame nurodytų  kai kurių aplinkybių (pvz.,karjeros valstybės tarnyboje  siekimo, reputacijos aspektai), kuriomis grindžiamas neturtinės žalos  (CK 6.250 straipsnis) atsiradimas, vertinimui gali turėti ir atsakovo atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė dėl pareiškėjos galimo įsidarbinimo valstybės tarnyboje kitoje įstaigoje. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apibendrindama  teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kai kurias bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialinės tesiės normas (ABTĮ 143 straipsnis), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies  atitinkamai pakeičiant  Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3  punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti.

Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 10 d. įsakymą Nr. P-98 ,,Dėl E. S. atleidimo“ panaikinti. Laikyti, kad pareiškėjos E. S. valstybės tarnybos santykiai su Viešųjų pirkimų tarnyba, kurioje ji užėmė Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigas (pareigybės lygis A, kategorija18), panaikintas nuo 2011 m. lapkričio 30 d. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr.1S-166,  nutraukti šiuo teismo sprendimu nuo  jo  įsiteisėjimo dienos.

Bylos dalį dėl išmokų už priverstinę pravaikštą priteisimo pareiškėjai E. S. už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat dėl neturtinės žalos atlyginimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.