Baudžiamoji byla Nr. 2K-17/ 2009

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                1.1.8.10

                                                                                                1.2.14.8

                                                                                                2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

rašytinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (red. galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

              Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 254 straipsnio 4 dalimi, K. B. atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla, kaltinant jį padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 207 straipsnio 2 dalyje (įstatymo Nr. VIII-617 įsig. 1998 m. vasario 19 d. red.), nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

              Valstybinei mokesčių inspekcijai priteista solidariai iš K. B. ir H. K. 253 911,50 Lt. 

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir H. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.  

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

n u s t a t ė :

K. B. nuteistas už tai, kad būdamas K. B. individualios įmonės (toliau tekste – K. B. ĮI), kurios kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Elektrėnuose (vėliau duomenys neskelbtini, Vilniuje), direktorius iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su H. K. 2002 m. balandžio – lapkričio mėnesiais apgaule įgijo svetimą turtą – Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos tokios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės.

H. K. nenustatytose vietose iš nenustatytų asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, įgijo 1 036 714 litrų dyzelinio kuro ir 31,5 tonas mazuto. K. B. IĮ faktiškai jokios veiklos nevykdė, buvo įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų legalizuoti ir parduoti LR ūkio subjektams. Į K. B. IĮ PVM sąskaitas–faktūras be dokumentų (nusikalstamu būdu) įgytų naftos produktų kaina buvo įrašoma su 18 procentų PVM tam, kad pirkėjai už šias prekes atsiskaitytų pridedant prie prekių vertės PVM. Šių PVM sumų K. B. IĮ mokesčių inspekcijoje nedeklaravo ir į LR biudžetą nesumokėjo, pinigai iš K. B. IĮ bankinių sąskaitų buvo paimti ir kaltininkų pasidalinti, taip užvaldant priklausantį į LR biudžetą sumokėti PVM. Žinodamas, jog į K. B. IĮ PVM sąskaitų-faktūrų blankus bus įrašyti žinomai melagingi duomenys apie realiai neįvykusias ūkines operacijas tarp K. B. IĮ ir kitų ūkio subjektų K. B. pasirašydavo neužpildytuose K. B. IĮ PVM sąskaitų-faktūrų blankuose, o L. M. (ar nenustatyti asmenys) H. K. nurodymu įrašydavo į tuos dokumentus jo pateiktus melagingus duomenis apie tai, jog K. B. IĮ parduoda kitiems ūkio subjektams tam tikrą kiekį naftos produktų. H. K. įgyti (nesumokant pirkimo PVM) iš nenustatytų asmenų naftos produktai remiantis šiais suklastotais dokumentais (K. B. IĮ PVM sąskaitomis- faktūromis) buvo realizuoti LR ūkio subjektams pridedant prie prekių vertės PVM: UAB „Pakrijas“ už 846 842, 1 Lt, tame tarpe 129 179, 3 Lt PVM; V. V. IĮ už 351 276 Lt, tame tarpe 53 583, 8 Lt PVM; UAB „Antivis“ už 151 823,6 Lt, tame tarpe 23 159, 83 Lt PVM; UAB „Rūdšilis” už 48 503, 74 Lt, tame tarpe 7398, 87 Lt PVM; UAB „SBA Transekspedicija“ už 29 885 Lt, tame tarpe 4558, 73 Lt PVM; UAB „Skrofa“ už 14 317, 88 Lt, tame tarpe 2184,08 Lt PVM ir UAB „Ikonika“ už 221 885 Lt, tame tarpe 33 846, 87 Lt PVM. Išvardintiems pirkėjams už dyzelinį kurą bei mazutą pardavėjui užmokėjus, pervedant pinigus į K. B. IĮ bankines sąskaitas arba grynuosius pinigus perduodant H. K., šis pervestas lėšas iš  K. B. IĮ bankinių sąskaitų paėmė grynaisiais pinigais ir juos nenustatytomis proporcijomis pasidalino su K. B.. Taip K. B., veikdamas su H. K., apgaule įgijo svetimą turtą – 253 911, 5 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų.

Kasaciniame skunde nuteistasis K. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Savo prašymą, nuteistasis motyvuoja tuo, kad skundžiami teismų sprendimai yra neteisėti bei nepagrįsti, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuteistasis skunde teigia, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad įkuriant jo vardu IĮ jis neturėjo jokio supratimo apie įmonės įkūrimą, nieko neišmanė buhalterinėje apskaitoje. Kasatorius tvirtina, kad jo vardu įsteigti įmonę, būti jos direktoriumi, gaunant 1000 Lt mėnesinį atlyginimą, jam pasiūlė A. T., kuri pati surinko bei surašė reikiamus dokumentus, paprašė jai parašyti įgaliojimą įmonės veiklai vykdyti. Kasatorius skunde teigia faktiškai šios įmonės neįsteigęs ir jai nevadovavęs, o visus dokumentus pasirašinėjęs tik nurodžius jo įgaliotai A. T.. Skunde kasatorius nurodo, kad apie PVM nesumokėjimą ir kaltinime nurodytų sumų pasisavinimą jis nieko nežinojo, manė, kad su valstybe yra atsiskaitoma, nes pasirašinėjo valstybinei mokesčių inspekcijai teikiamas deklaracijas. Kasatorius tvirtina, kad su H. K. jokių pinigų jis nepasisavino, išskyrus tai, kad gaudavo atlyginimą, kad neturėjo tyčios užvaldyti valstybei priklausančias pinigines lėšas, o buvo tik pasinaudota jo vardu dėl jo nesupratimo ir tam tikro nerūpestingumo. Dėl šių aplinkybių, nuteistojo nuomone, jo veika galėtų būti kvalifikuoti ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 3211 straipsnį (1996 m. sausio 18 d. įstatymo Nr. I-1173 red.). Tačiau, kaip skunde nurodo kasatorius, atsižvelgus į tai, kad aptariama jo veika buvo padaryta 2002 m. balandžio – spalio mėn., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas tik 2007 m. gruodžio 29 d., pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktą ši baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, nes BK 3211 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimas  neviršija dvejų metų. Nuteistasis skunde tvirtina, kad jis nepagrįstai buvo nuteistas už PVM pasisavinimą 2002 m. lapkričio mėn., nes jis už 2002 m. lapkričio mėn.  deklaracijos apie PVM sumokėjimą pristatyti negalėjo ir K. B. IĮ negalėjo pervesti PVM valstybei, nes 2002 m. lapkričio 29 d. jis buvo suimtas, o iš suėmimo paleistas buvo 2003 m. vasario 11 d., A. T. taip pat buvo suimta 2002 m. lapkričio 29 d. – 2003 m. sausio 10 d. Todėl dėl šios kaltinimo dalies, kasatoriaus nuomone, jis turėjo būti išteisintas. Be to, kasatorius pažymi, kad atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo laiką, jam turėjo būti pritaikytos Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatos ir sumažinta paskirta bausmė. Kasatoriaus nuomone, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai ne tik jį nuteisiant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bet ir netinkamai bendrinant bausmes. Kasatorius mano, kad teismas jam paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme turėjo bendrinti vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nes ankstesniu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už nesunkius nusikaltimus, o skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už sunkų nusikaltimą, t. y. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Todėl, anot kasatoriaus, teismas bausmes turėjo bendrinti apėmimo, o ne dalinio jų sudėjimo būdu. Be to, kasatorius skunde pažymi, kad teismas nuosprendyje aiškiai nenurodė, koks laikas įskaitomas į jam paskirtos bausmės laiką. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1d. nuosprendžiu paskirtą bausmę jis yra visiškai atlikęs. Nuteistasis skunde teigia, jog nuosprendyje nepagrįstai  nurodyta, kad jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad nusikalstama veika padaryta organizuotos grupės, nes tame pačiame nuosprendyje įrašyta, kad ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinama dėl to, kad kaltinamiesiems nebuvo inkriminuotas BK 25 straipsnis. Be to, kasatorius pažymi, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kasatoriaus nuomone, nepagrįstai buvo priteistas civilinis ieškinys solidariai iš jo ir H. K., nes lėšų kasatorius nepasisavino. Anot nuteistojo K. B., civilinės atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas ir mirusios A. T. atžvilgiu (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Todėl, anot kasatoriaus, teismas turėjo pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, kadangi A. T. mirė, jos turto įpėdiniai neaiškūs, o jie turi teisę ginti savo interesus ir dalyvauti sprendžiant civilinio ieškinio klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepasisakė dėl aukščiau nurodytų argumentų, kuriuos jis buvo nurodęs savo apeliaciniame skunde, o būtent: dėl Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; dėl bausmių bendrinimo ir pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką; dėl jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – organizuotos grupės; dėl civilinio ieškinio netinkamo išsprendimo.

Atsiliepime į skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroras Ugnius Vyčinas prašo nuteistojo K. B. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro nuomone, teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo K. B. apeliacinio skundo argumentus dėl organizuotos grupės, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe veikos padarymą organizuota grupe. Prokuroras pažymi, kad byloje buvo nustatyta, jog K. B. ir H. K. turėjo tam tikrą vieningą tikslą ir vykdė konkrečias užduotis, H. K. neteisėtai įgydavo naftos produktus bei rūpindavosi jų realizavimu, o K. B. pasirašydavo tikrovės neatitinkančius K. B. IĮ buhalterinius dokumentus, kurių pagrindu, neteisėtai įgyti naftos produktai buvo realizuojami kitiems ūkio subjektams, sudarant normalios ūkinės veiklos regimybę. Prokuroras tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo K. B. apeliacinio skundo argumentus ir dėl BK 3211 straipsnio (1996 m. sausio 18 d. įst. Nr. I-1173 red.) taikymo. Teismas nutartyje nurodė, kad K. B. nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal šią baudžiamojo įstatymo normą, nes nurodyto nusikaltimo subjektas yra asmuo, paskirtas ar įgaliotas valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę, tuo tarpu, iš bylos duomenų matyti, kad K. B. niekada nebuvo kažkieno įgaliotas valdyti įmonę, o pats įsteigė K. B. IĮ ir pats įgaliojo kitą asmenį, t. y. A. T.. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad K. B. IĮ buvo įsteigta konkrečiam tikslui – apgaule, imituojant normalią ūkinę veiklą įsiterpti į PVM surinkimo grandinę, klastojant įmonių buhalterinius dokumentus. Prokuroras teigia, kad Vilniaus apygardos teismas pasisakė ir dėl civilinio ieškinio bei, kaip nurodo kasatorius, – „nepasisavintų piniginių lėšų“. Prokuroras atsiliepime pažymi, kad teismas nurodė, jog K. B. nebuvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto pasisavinimą. Prokuroro nuomone, pripažinęs K. B. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį teismas pagrįstai tenkino Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį solidariai jį priteisdamas iš K. B. ir H. K., nes padarytos žalos dydį patvirtino specialisto išvados, o A. T. mirus, jos atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta. Prokuroras tvirtina, kad taip pat nepagrįsti yra nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl jo nuteisimo už 2002 m. lapkričio mėn. padarytas nusikalstamas veikas, dėl bausmių bendrinimo bei pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės užskaitymo. Atsiliepime prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog K. B. kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta 2002 m. gruodžio 1 d., t. y. po to, kai jis įvykdė aktyvius nusikalstamus veiksmus, be to, K. B. nebuvo kaltinamas 2002 m. lapkričio mėnesio PVM deklaracijos nepateikimu ar suklastojimu. Šioje byloje, prokuroro nuomone, paskirtos bausmės buvo subendrintos tinkamai, į bausmės laiką K. B. pagrįstai įskaitant laikino sulaikymo bei kardomosios priemonės – suėmimo laiką bei bausmę, atliktą pagal Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendį. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. birželio 23 d. senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto nuostatomis bei aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumą  ir pagrįstumą bei pateikė motyvuotas išvadas dėl K. B. apeliacinio skundo esmės. Prokuroro nuomone, pagal byloje  nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir K. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kaip nurodo kasatorius, pažymėjo, jog nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia nuosprendyje nurodytų faktų bei juos pagrindžiančių motyvų. Vilniaus apygardos teismas, kaip atsiliepime nurodo prokuroras, dar kartą išdėstė įrodymus, kurių pagrindu K. B. veika kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir paneigė nuteistojo argumentus, kuriais jis ginčijo faktus, savaip juos aiškino bei vertino buvusius įvykius. Anot prokuroro, K. B. pagrįstai buvo netaikytos Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatos. Prokuroras atsiliepime pažymi, kad aptariamo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad amnestija taikoma tik tiems asmenims, kuriems įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, jei nusikaltimas padarytas iki 2002 m. spalio 25 d., o asmenims, padariusiems trunkamuosius ar tęstinius nusikalimus, amnestija taikoma tik tada, jei jie baigti iki nurodytos datos, o K. B. nuteistas už nusikaltimas veikas, kurios buvo pabaigtos 2002 m. lapkričio mėnesį.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Aptariama BPK norma įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Išanalizavus nuteistojo K. B. apeliacinio skundo ir skundžiamos nutarties turinį matyti, kad didžioji dalis esminių šio apelianto skundo argumentų buvo aptarta ir motyvuotai paneigta. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. B. ginčijo savo kaltę teigdamas, kad jis nesuvokė dalyvaująs sukčiavime, nes apie jo įsteigtos įmonės veiklą neturėjo supratimo, o viską tvarkė A. T., kuriai jis buvo išdavęs įgaliojimą. Apeliantas savo skunde tvirtino, kad jis galėtų atsakyti nebent tik už aplaidumą komercinėje, ūkinėje, finansinėje veikloje (1961 m. BK 3211 straipsnis), tačiau baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką nuosprendžio priėmimo metu buvo jau negalima dėl suėjusių senaties terminų. Apeliaciniame skunde K. B. tvirtino negalįs atsakyti už PVM deklaracijos nepateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai už 2002 m. lapkričio mėnesį, nes tuo metu jis ir A. T. buvo suimti. Be to, šis apeliantas skunde teigė kad: nepagrįstai jam inkriminuota atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimo padarymas veikiant organizuota grupe; netinkami išspręstas civilinio ieškinio klausimas (anot K. B. teismas turėjo pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o jo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka). Paminėtus nuteistojo K. B. apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aptarė ir motyvuotai paneigė. Dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė tokias išvadas: kad K. B. IĮ buvo įsteigta konkrečiam tikslui – apgaule, t. y. imituojant normalią ūkinę veiklą, klastojant įmonių buhalterinius dokumentus įsiterpti į PVM surinkimo grandinę; K. B. ir H. K. turėjo vieningą tikslą (apgaule užvaldyti svetimą turtą) ir vykdė konkrečias užduotis – H. K. neteisėtai įgydavo naftos produktus bei rūpindavosi jų realizavimu, o K. B. pasirašydavo tikrovės neatitinkančius K. B. IĮ buhalterinius dokumentus, kurių pagrindu neteisėtai įgyti naftos produktai būdavo realizuojami kitiems ūkio subjektams, sudarant normalios ūkinės veiklos regimybę. Byloje nustatyta, kad taip veikdami kaltininkai įgijo 253 911, 5 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši nuteistojo K. B. nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai, kad ją kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 3211 straipsnį nėra jokio pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad: pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas (kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį) tinkamai, nes nuteistieji apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą; byloje nustatyti visi šio nusikaltimo požymiai, t. y. nustatyta ir šio nusikaltimo subjektyvioji pusė – kaltininkų tiesioginė tyčia; teismo išvada, kad veiką padarė organizuota grupė, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes byloje nustatyta, kad grupės nariai H. K. ir K. B. darydami sunkų nusikaltimą atliko skirtingus vaidmenis; Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys priteisiant žalos atlyginimą solidariai iš K. B. ir H. K. išspręstas tinkamai, nes žalą jie padarė bendrais veiksmais, padarytos žalos dydį patvirtino specialisto išvados, o, A. T. mirus, jos atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė bylos medžiagą atitinkančią išvadą, kad tiek nuteistojo K. B. teiginys, jog jis nesuvokė dalyvaująs sukčiavime, tiek kiti šioje kasacinės nutarties pastraipoje paminėti jo apeliacinio skundo argumentai (kuriuos jis buvo pakartojęs ir kasaciniame skunde) yra nepagrįsti.

Tačiau iš nuteistojo K. B. apeliacinio skundo ir skundžiamos nutarties turinio matyti ir tai, kad kai kurie jo apeliacinio skundo esminiai argumentai liko neišnagrinėti. Tai argumentai dėl Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dėl bausmių bendrinimo ir pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės įskaitymo į bausmės laiką. Neišnagrinėdamas dalies esminių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tas pažeidimas šiuo atveju nėra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pirma, neišnagrinėti argumentai nesusiję su bylos aplinkybių nustatymu; jie susiję tik su baudžiamojo įstatymo taikymu, todėl įstatymo taikymo klaidas, jei tokių būtų nustatyta, galėtų ištaisyti ir pats kasacinės instancijos teismas. Antra, be būtinybės negrąžinti bylos į ankstesnę stadiją teismą įpareigoja ir BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostata, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ne tik išsamiai, bet ir greitai atskleisti nusikalstamas veikas.

Dėl Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ taikymo

2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 10 straipsnyje nustatyta, kad amnestija taikoma tik tiems asmenims, kuriems įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, jei nusikaltimas padarytas iki 2002 m. spalio 25 d., o asmenims, padariusiems trunkamuosius ar tęstinius nusikalimus, amnestija taikoma tik tada, jei jie baigti iki nurodytos datos. K. B. nuteistas už nusikaltimas veikas, kurios buvo pabaigtos 2002 m. lapkričio mėnesį, t. y. jau po įstatyme nurodytos datos. Todėl K. B. pagrįstai buvo netaikytos Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo

Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas už  BK 207 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą. Pagal BK 11 straipsnio nuostatas abi tos veikos priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes abiejų paminėtų BK normų sankcija numato laisvės atėmimą iki trejų metų. Skundžiamu Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų). Akivaizdu, kad šiuo atveju nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, nes jos priskirtos ne tik skirtingoms, bet net ir ne greta esančioms nusikalstamų veikų kategorijoms. Todėl pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistajam K. B. paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme teismas turėjo bendrinti vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, t. y. bausmes turėjo bendrinti apėmimo būdu. Pritaikęs ne tą normą, kurią reikėjo taikyti, o BK 63 straipsnio 4 dalį, t. y. bausmes subendrinęs dalinio sudėjimo būdu, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai (BPK 369 straipsnio 2 dalis), o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Todėl skundžiami teismų sprendimai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo keistini (BPK 383 straipsnis), taip iš dalies patenkinant nuteistojo K. B. kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 20 d. nutartį pakeisti: pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, 9 dalį, K. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme subendrinti apėmimo būdu, subendrintą bausmę paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams.

Kitą skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                               Egidijus Bieliūnas

                                                                                                                                            Aldona Rakauskienė

                                                                                                                                                    Valerijus Čiučiulka