Civilinė byla Nr. e3K-3-200-248/2020
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00597-2018-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.12.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams E. N., V. N. dėl įpareigojimo nutraukti veiklą ir statinių eksploatavimo uždraudimo bei nugriovimo; tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių gynimą, žemės naudojimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, teismo procesinių sprendimų motyvavimą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė J. R. teismo prašė: 1) įpareigoti atsakovus E. N. ir V. N., t. y. gretimo (kaimyninio) sklypo, esančio Švenčionių r., (duomenys neskelbtini), savininkus, nutraukti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) vykdomą ūkininko veiklą ir statinių eksploatavimą ūkininko veiklai; 2) įpareigoti atsakovus per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti statinius – penkis grūdų džiovinimo bokštus (toliau – ir Statiniai) nurodytame Žemės sklype.
3. Ieškovė nurodė, kad ji sau nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame Švenčionių r. sav., (duomenys neskelbtini), nuo 2009 metų kaimo turizmo sodyboje vykdo kaimo turizmo veiklą. Atsakovai yra jos kaimynai, jos ir atsakovų žemės sklypai ribojasi; atsakovai sau nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype 2015 m. pastatė penkis grūdų džiovinimo bokštus, jų keliamas triukšmas, dulkės ir vizualinė tarša trukdo ieškovei vykdyti kaimo turizmo veiklą, tiek ieškovė, tiek jos klientai dėl grūdų bokštų keliamo triukšmo ir dulkių negali kokybiškai ilsėtis, nors, atlikus grūdų džiovinimo bokštų keliamo triukšmo matavimus, triukšmo lygis nustatytų normų neviršijo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Byloje nustatyta, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype pagalbinio ūkio pastatas pastatytas pagal Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. spalio 9 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-04-151009-00070; trys plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d.) priedo 2 lentele, o du plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai priskiriami I grupės nesudėtingiems inžineriniams statiniams, vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kuris įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d., priedo 3 lentele, dėl to, remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis, I ir II grupės pagalbinio ūkio paskirties nesudėtingiems statiniams, statomiems kaimo vietovėje, statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi.
6. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo Statiniams, priskiriamiems I nesudėtingų inžinerinių statinių grupei, statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, Žemės sklype neviršytas maksimalus leistinas ginčo sklypo užstatymo tankis, Statiniai nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kuriame esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, padarė išvadą, kad minėti Statiniai atsakovams priklausančiame Žemės sklype pastatyti nepažeidžiant statybos teisinius santykius ir reikalavimus statiniams nustatančių teisės aktų.
7. Teismas nustatė, kad atsakovų Žemės sklype yra vandens telkinys, kurio plotas – 0,0172 ha, o ieškovės žemės sklype yra vandens telkinys, kurio plotas – 0,0158 ha. Įvertinęs aplinkybes, jog bendras vandens telkinio plotas yra 0,040 ha, objektyvių duomenų dėl atstumų nuo ginčo statinių iki vandens telkinio (tvenkinio) nėra, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovų Žemės sklypui ribojimų, susijusių su vandens telkinių apsauga, nenustatyta, teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai, susiję su teisės normų reikalavimų dėl statinių atstumo nuo vandens telkinio pažeidimu, yra nepagrįsti.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės, jog Žemės sklype, kurio pagrindinė žemės paskirtis yra „kita“, atsakovas, būdamas ūkininkas ir teisėtai vykdydamas ūkininko veiklą, pastatė penkis inžinerinius statinius, kurių statybai nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad atsakovas žemės sklypą naudoja ne pagal paskirtį.
9. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų (kaimo turizmo klientų skaičiaus ir (ar) ieškovės (ne)gautų pajamų pokytis tam tikru laikotarpiu, ieškovės kaimo turizmo klientams atlyginti nuostoliai (žala) dėl netinkamos paslaugos ir pan.), iš kurių teismas galėtų spręsti, kokia apimtimi buvo pažeista ieškovės teisė verstis kaimo turizmo veikla. Ieškovės reikalavimai atsakovams ir nurodyti nepatogumai (bokštų keliamas triukšmas, nederėjimas su kraštovaizdžiu, dulkės ir kt.) susiję su nepasiteisinusiais lūkesčiais. Ieškovė sodybą atsakovų kaimynystėje įsigijo 2005 metais, žinojo ir suprato atsakovų veiklos pobūdį (atsakovas ūkininkauja nuo 1998 metų), todėl, būdama rūpestinga ir atidi, galėjo ir turėjo įvertinti galimas rizikas savo teikiamoms kaimo turizmo paslaugoms dėl atsakovų vykdomos ūkininkavimo veiklos.
10. Teismas sprendė, kad, net ir nustačius galimus ieškovės nepatogumus dėl keliamo triukšmo, dulkių ir kt., tai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės teisė pažeista tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą atsakovus įpareigoti nutraukti teisėtai vykdomą ūkininko veiklą ir nugriauti teisėtai pastatytus statinius. Teisės aktų nustatytų reikalavimų, reglamentuojančių ūkininko veiklą, atsakovas nepažeidė; Nacionalinė žemės tarnyba esminių pažeidimų dėl žemės naudojimo pagal paskirtį nenustatė; ginčo statiniams statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas; statybos priežiūros institucija pažeidimų, susijusių su pastatais, statiniais ir kitais inžineriniais statiniais, ginčo sklype nenustatė; ginčo statinių demontavimo darbų preliminari kaina yra apie 60 000 Eur, todėl įpareigojimas atsakovą nutraukti teisėtai vykdomą ūkininko veiką ir nugriauti teisėtai pastatytus statinius, teismo vertinimu, būtų kraštutinė ir neproporcinga priemonė.
11. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįvykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje nustatytos sąlygos reikšti negatorinį ieškinį – neįrodė, kad jos teisės yra pažeistos.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis bei pažymėjo, kad ieškovė, įrodinėdama faktą dėl Statinių – penkių grūdų saugojimo bokštų – statybos ir naudojimo neteisėtumo, iš esmės remiasi pastatų teisiniu reglamentavimu, kuris nėra aktualus sprendžiant ginčo objektų statybos bei naudojimo klausimą, nes ginčo objektai yra ne pastatai, o inžineriniai statiniai. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, jog Statinių neteisėtumą lemia tai, kad šie statiniai Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punkto prasme yra laikytini nederančiais prie kraštovaizdžio, nes tokia ieškovės pozicija iš esmės grindžiama vien tik jos pačios subjektyviu ginčo objektų vertinimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo: panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį, visiškai tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovų visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pagal Statybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą statinių naudotojai privalo naudoti statinius (jų patalpas) pagal jų paskirtį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad stacionari grūdų džiovykla priskiriama ne gamybinių, o pagalbinio ūkio pastatų pogrupiui. Teismas nepagrįstai ignoravo statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 8.17 punktą, STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.17 punktą, žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 16 punktą, kuriuose nustatyta, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatai – tai namų ūkio pastatai, esantys privačiame namų valdos žemės sklype, ūkininko sodybos žemės ūkio paskirties žemės sklype, sodo sklype ir skirti pagelbėti name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes. Keliasdešimt tonų grūdų neįmanoma sunaudoti asmeninėms nuolatinėms būtinosioms reikmėms. Ginčo Statiniai faktiškai nėra pastatyti ir naudojami pagelbėti name gyvenantiems žmonėms tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes, o pastatyti ir skirti ūkininko veiklai vykdyti, dėl to jų statyba Žemės sklype draudžiama. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl oficialaus įrodymo – Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. paaiškinimų, pagal kuriuos Žemės sklype gali būti tik pagalbinės paskirties pastatai, skirti ne žemės ūkiui tvarkyti.
14.2. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punktą, draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kitus pastatus arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog Statiniai pastatyti arčiau negu už 50 metrų nuo vandens telkinio, nes byloje nėra ginčo, kad Statiniai yra arčiau negu 50 metrų nuo vandens telkinio.
14.3. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl jis nevertina Statinių statybos teisėtumo pagal Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, pagal kurį statinys privalo derėti prie kraštovaizdžio. Akivaizdu, kad gremėzdiški, metaliniai, blizgantys Statiniai nedera prie kraštovaizdžio. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „ieškovės pozicija iš esmės grindžiama vien tik pačios ieškovės subjektyviu ginčo objektų vertinimu“, tačiau liko neaišku, kokia apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl nurodytos normos taikymo.
14.4. Teismai ignoravo ieškovės argumentus, kad ūkininko veiklos vykdymas Žemės sklype pažeidžia Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą (ankstesnės redakcijos įstatyme – 11 straipsnio 1 dalis), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ir kitas materialiosios teisės normas, kartu pažeisdami proceso teisės normas dėl teismo sprendimo motyvavimo privalomumo. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ūkininkas žemės ūkio veiklai naudoja nuosavybės teise turimą ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomą žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemę bei (arba) vandens telkinius. Ūkininko ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad ūkio veikla nutraukiama pakeitus žemės ūkio paskirties žemės naudojimo paskirtį. Atsakovai ūkininkauja, Statinius ir kitus statinius (ne vien tik grūdų sandėliavimo ir džiovinimo bokštus) pasistatė ir naudoja ūkininko veiklai Žemės sklype, kurio paskirtis yra „kita“, naudojimo būdas – „gyvenamosios teritorijos“, o naudojimo pobūdis – „mažaaukščių gyvenamųjų pastatų statyba“. Pagal Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Atsakovų pažeidimą patvirtina oficialūs įrodymai, kurių teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino: Žemės ūkio ministerijos 2019 m. sausio mėn. raštas, Žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. paaiškinimai, pateikti el. paštu, kuriuose taip pat patvirtinta, kad ne žemės ūkio paskirties Žemės sklype negali būti ūkininkaujama. Teismai nustatė faktą, jog atsakovai ir jų sūnus A. N. ūkininkauja Žemės sklype, tačiau nekonstatavo, kad tokia ūkininkavimo veikla Žemės sklype, kurio paskirtis – ne žemės ūkio, neteisėta, ir neuždraudė jos vykdyti, įpareigodami atsakovus nutraukti ūkininkavimą Žemės sklype.
14.5. Pagal CK 4.98 straipsnį ieškovė, kaip gretimo sklypo savininkė, gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jos teisių pažeidimus, nors ir nesusijusius su jai priklausančio žemės sklypo valdymo netekimu. Ieškovė ir byloje liudiję asmenys patvirtino, kad dėl Statinių, jų naudojimo, ūkininkavimo jie patiria įvairiausių nepatogumų: triukšmą ir dulkes dėl žemės ūkio transporto priemonių važinėjimo į Žemės sklypą ir iš jo, grūdų gabenimo; triukšmą dėl žemės ūkio transporto priemonių važinėjimo, taip pat grūdų Statiniuose džiovinimo; Statiniai kelia vizualinę taršą, nedera prie kraštovaizdžio; nuo Statinių atsispindinti šviesa trukdo ieškovės sklypo ir jame esančio namo naudotojams. Be to, ieškovė nurodė, kad Statiniai, jų naudojimas ir ūkininko veiklos vykdymas gretimame Žemės sklype kenkia jos teikiamoms kaimo turizmo paslaugoms, mažina žemės sklypo rinkos vertę. Kartu su negatoriniu ieškiniu galėjo būti pareikštas turtinis reikalavimas atlyginti patirtą žalą bei nuostolius, tačiau tokio reikalavimo pareiškimas nagrinėjamoje byloje nėra privalomas. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo pateikti, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kokia apimtimi buvo pažeista ieškovės teisė verstis kaimo turizmo veikla. Jeigu teismas manė, kad ieškiniui patenkinti būtina pateikti ir ieškovei padarytos žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tai tokiu atveju privalėjo pasiūlyti ieškovei juos pateikti, tačiau to nepadarė. Ieškovė pateikė šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismui, tačiau šis atsisakė juos priimti.
14.6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįvykdė CK 4.98 straipsnyje nustatytos sąlygos reikšti negatorinį ieškinį – neįrodė, kad jos teisės yra pažeistos. Tokį vertinimą teismas grindė tuo, kad ieškinio patenkinimas būtų neproporcinga teisminė ieškovės teisių ir teisėtų interesų gynimo priemonė. Teismas padarė proceso teisės pažeidimą, nes pirmiau privalėjo nustatyti faktą, ar ieškovės teisės ir teisėti interesai pažeisti ar nepažeisti, o tik po to aiškintis, ar juos ginti būtų proporcinga, ar neproporcinga teismine tvarka. Neteisėtas atsakovų interesas ūkininkauti ne žemės ūkio paskirties sklype negali turėti viršenybės ieškovės ir jos šeimos teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu, netgi jeigu tokios neteisėtos veiklos pašalinimo kaina ir sudarytų 60 000 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime.
14.7. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos apimtį ir sudėtingumą, atsakovams atstovavusio advokato darbo laiką, rengto procesinio dokumento pobūdį, atsakovo patirtas išlaidas advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme ir kt., pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalį, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nuostatas. Pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus maksimalus už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas išlaidų advokato teisinėms paslaugoms dydis už 2019 m. kovo mėn. teiktas teisines paslaugas sudarė 1216,41 Eur (1,3 (koeficientas) x 935,70 Eur). Atsakovai apeliacinės instancijos teisme nurodė patyrę 2674,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas priteisė atsakovams 1600 Eur, nenurodęs motyvų, dėl kurių Rekomendacijose nustatytas maksimalus dydis turėjo būti viršytas net apie 30 procentų. Be to, atstovavimo sutartis sudaryta ne su advokatų kontora, o su konkrečiais advokatais. Nagrinėjamoje byloje atsakovams atstovavo advokatai M. I. ir V. K. Iš atliktų darbų išklotinės matyti, kad advokatas V. K. atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti sugaišo 9 val., o S. P., nesudaręs su atsakovu teisinių paslaugų sutarties ir jos nepateikęs į bylą, – 7 val. Taigi, V. K. parengė tik dalį atsiliepimo į apeliacinį skundą, dėl to atsakovui maksimalus priteistinų išlaidų atlyginimo dydis pagal Rekomendacijas ir faktines advokato V. K. darbo sąnaudas sudarytų atitinkamą dalį – 684,23 Eur ((1216,41 Eur /(9 val. + 7 val.)) x 9 val.).
15. Atsakovai atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Žemės sklype esantys inžineriniai statiniai – grūdų džiovinimo bokštai – kasaciniame skunde nepagrįstai sutapatinami su pastatais. Pastatu yra laikomi tik stogu dengti statiniai, kurie yra sudaryti iš patalpų (Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 dalis). Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalimi, patalpa yra laikoma sienomis ir kitomis atitvaromis apribota statinio erdvė. Statybos įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Ginčo grūdų džiovinimo bokštai, pastatyti Žemės sklype, ir Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti ne kaip pastatai, o kaip kiti inžineriniai statiniai. Vadovaujantis šiuo metu galiojančio statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 17 punktu, kiti inžineriniai statiniai yra statiniai, neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 21 punkte expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad prie inžinerinių statinių (kitų inžinerinių statinių) yra priskiriamos stacionarios grūdų džiovyklos. Nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. gruodžio 21 d. išaiškinimas, nei Ūkininko ūkio įstatymas neriboja ir nenustato jokių sąlygų dėl kitų inžinerinių statinių statybos ar jų eksploatavimo.
15.2. Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalyje expressis verbis įtvirtina, kad nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Nagrinėjamu atveju atsakovų Žemės sklypui ribojimų, susijusių su vandens telkinių apsauga, nėra nustatyta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos netaikomos.
15.3. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad I grupės nesudėtingi inžineriniai statiniai, kurių statybai apskritai nėra reikalingas net statybos leidimas, yra pastatyti ir eksploatuojami teisėtai, in corpore (bendrai) atsakė ir į ieškovės keltus klausimus dėl atitikties Statybos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.
15.4. Funkcinė paskirtis – pagelbėti Žemės sklype atsakovams priklausančiame gyvenamajame name gyvenantiems asmenims tenkinti jų būtiniausias nuolatines reikmes – ginčo Statiniams nėra būtina, nes tai yra ne pastatai, o inžineriniai statiniai. Visa, remiantis bylos medžiaga, Žemės sklype vykdoma veikla yra susijusi su atsakovams priklausančio gyvenamojo namo, pagalbinio ūkio pastatų, kitų inžinerinių statinių, įskaitant ginčo Statinius, naudojimu.
15.5. Atsakovai, daugelį metų gyvendami Žemės sklype pastatytame name, Žemės sklypą naudoja pagal tikslinę paskirtį. Aplinkybė, kad atsakovai Žemės sklype teisėtai pastatė kitus pastatus, taip pat Statinius, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, kad Žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį.
15.6. Ieškovė, pareiškusi negatorinį ieškinį, turėjo pareigą įrodyti, kad jos teisės yra pažeistos, inter alia (įskaitant), kokiu būdu. Ieškovė šios pareigos neįvykdė. Ieškovės nurodyti nepatogumai, pvz., Statinių nederėjimas prie kraštovaizdžio, susiję su nepasiteisinusiais lūkesčiais, o ne su atsakovų tariamai daromais pažeidimais.
15.7. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 48 straipsnio nuostatas advokatas ir klientas dvišalėje sutartyje dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį, kurioje aptariama advokato ir kliento pavedimo apimtis bei honoraras. Atstovavimo sutartis patvirtina tik advokatui suteiktų įgaliojimų apimtį ir negali būti tapatinama su sutartimi dėl teisinių paslaugų. Su atsakovais sudaryta teisinių paslaugų sutartimi advokatų kontora „Norkus ir partneriai COBALT“, inter alia, joje teikiantys paslaugas advokatai ir (arba) advokato padėjėjai (nepriklausomai nuo konkretaus asmens) įsipareigojo teikti atsakovams teisines paslaugas, todėl advokato padėjėjas S. P. turėjo teisinį pagrindą teikti atsakovams teisines paslaugas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygų
16. Ieškovė byloje pareiškė ieškinį, siekdama, kad būtų pašalinti ieškinyje įvardyti jos, kaip žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimai, nesusiję su šio sklypo valdymo netekimu. Toks ieškinys vadinamas negatoriniu ir reglamentuojamas CK 4.98 straipsnyje.
17. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
18. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-695/2019, 38 punktas).
19. Ieškovė kasaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ji įvykdė CK 4.98 straipsnyje nustatytas sąlygas, būtinas jos, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, pažeistų teisių teisminei gynybai pagal pareikštą negatorinį ieškinį. Byloje nėra ginčo dėl vienos sąlygos egzistavimo – ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, besiribojantis su atsakovų Žemės sklypu. Vykdydama antrąją sąlygą – įrodyti, kad jos teisės pažeistos, ji ir byloje liudiję asmenys nurodė, kad dėl Statinių, jų naudojimo ji patiria įvairiausių nepatogumų: triukšmą ir dulkes dėl žemės ūkio transporto priemonių važinėjimo į Žemės sklypą ir iš jo, grūdų gabenimo ir džiovinimo Statiniuose; Statiniai kelia vizualinę taršą, nedera prie kraštovaizdžio; nuo Statinių atsispindinti šviesa trukdo ieškovės sklypo ir jame esančio namo naudotojams; Statinių naudojimas kenkia ieškovės vykdomoms kaimo turizmo paslaugoms, mažina jos žemės sklypo rinkos vertę.
20. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos specialistai, atlikę patikrinimą ieškovės gyvenamojo namo aplinkoje veikiant atsakovų grūdų džiovinimo ir valymo įrenginiams, nekonstatavo teisės aktuose įtvirtinto maksimalaus leistino triukšmo lygio gyvenamosiose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje viršijimo. Be to, remiantis rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, nustatyta, kad grūdų saugojimo bokštai atsakovų žemės sklype eksploatuojami ne visus metus, o du tris mėnesius per metus – nuo rugpjūčio vidurio iki spalio mėnesio imtinai. Vertindamas ieškovės teiginius, kad atsakovų Statinių naudojimas kenkia jos teikiamoms kaimo turizmo paslaugoms, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį kenkimą (kaimo turizmo klientų skaičiaus, gautų pajamų pokytis tam tikru laikotarpiu, ieškovės kaimo turizmo klientams atlyginti nuostoliai dėl netinkamos paslaugos ir pan.), iš kurių teismas galėtų spręsti, kokia apimtimi buvo pažeista ieškovės teisė verstis kaimo turizmo veikla. Be to, teismas nurodė, kad iš Švenčionių rajono savivaldybės išduoto pažymėjimo, galiojusio nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 5 d., matyti, jog pažymėjimo galiojimo laikotarpiu ieškovė teikė kaimo turizmo paslaugą, tačiau nepateikta įrodymų, kad ieškovė teikė tokias paslaugas bylos nagrinėjimo metu.
21. Taigi bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad būtų pažeistos įstatymo saugomos ieškovės teisės ar interesai, bei sprendė, kad ieškovės reikalavimai atsakovams ir nurodyti nepatogumai (Statinių keliamas triukšmas, nederėjimas su kraštovaizdžiu, dulkės ir kt.) vertintini kaip nepasiteisinę ieškovės lūkesčiai, o ne kaip atsakovų daromi teisės pažeidimai.
22. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismų išvada, kad teise nepagrįsti lūkesčiai nėra teisės ginami, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje taip pat yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis, pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Su nuosavybės teisėmis siejami teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).
23. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog Statinių buvimas gretimame Žemės sklype pažeidžia įstatymo ginamas jos teises, o lūkesčiai, jog atsakovų sklype nebus pastatyti statiniai, galintys sukelti įstatymo nedraudžiamų nepatogumų ieškovei, kvalifikuotini kaip neturintys teisinio pagrindo ir teisės neginami.
24. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų visumos akivaizdu, kad teismo išvadą, jog ieškovės teisės ir teisėti interesai nepažeisti, lėmė tokių pažeidimų neįrodymas, o ne argumentas, kad ginčo Statinių demontavimo darbų preliminari kaina būtų apie 60 000 Eur ir įpareigojimas atsakovą nugriauti teisėtai pastatytus Statinius būtų kraštutinė, neproporcinga priemonė. Dėl to nepripažintini pagrįstais ieškovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamu eiliškumu nustatė ieškovės teisių pažeidimo ar nepažeidimo aplinkybes.
25. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia, kad, ieškovei neįvykdžius CK 4.98 straipsnyje nustatytos vienos iš dviejų negatoriniam ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų – neįrodžius įstatymo ginamų teisių pažeidimo, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio pagrįstai netenkino.
26. Minėta, kad, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Įrodyti, kad ginčo atveju veikia teisėtai, turi atsakovas. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovai įrodė ginčo Statinių statybos Žemės sklype teisėtumą ir tinkamą Žemės sklypo naudojimą pagal paskirtį.
27. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime išsamiai išdėstė statinių, pastatų ir inžinerinių statinių sąvokų požymius. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, įrodinėdama ginčo grūdų saugojimo bokštų statybos ir naudojimo neteisėtumą, remiasi pastatams taikomu teisiniu reglamentavimu, kuris nėra aktualus sprendžiant grūdų saugojimo bokštų statybos ir naudojimo teisėtumo klausimą, nes šie Statiniai yra ne pastatai, o inžineriniai statiniai.
28. Ieškovė, nekvestionuodama teismų argumentų dėl ginčo Statinių kvalifikavimo kaip inžinerinių statinių, pateiktame kasaciniame skunde nesutinka su byloje teismų priimtais procesiniais sprendimais, o šį nesutikimą grindžia tuo, kad ginčo Statiniai priskirtini pagalbinio ūkio paskirties pastatams, bei nurodo reikalavimus tokiems pastatams nustatančias teisės normas.
29. Pagal CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktą kasacinį skundą paduodantis asmuo yra įpareigotas nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasacijos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnyje, buvimą. Kasaciniame skunde nepakanka nurodyti, kad žemesnės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, jei išsamiai teisiškai neargumentuojama, kuo būtent pasireiškė netinkamas teisės aktų aiškinimas ir taikymas (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
30. Ieškovė kasaciniame skunde tik pakartoja apeliacinės instancijos teismo nutartimi motyvuotai atmestą kaip klaidingą poziciją ginčo Statinius kvalifikuoti kaip pagalbinio ūkio paskirties pastatus. Ieškovė neargumentuoja nesutikimo su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų motyvais, kuriais pasisakyta dėl ginčo Statinių kaip inžinerinių statinių kvalifikavimo. Šie ieškovės kasacinio skundo argumentai neatitinka pirmiau nurodytų reikalavimų kasacinio skundo argumentavimui, todėl teisėjų kolegija dėl šios kasacinio skundo dalies nepasisako.
31. Kitas kasacinio skundo argumentas – dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkte nustatyto draudimo statyti naujus pastatus (gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininkų ūkio ir kt.) arčiau kaip 50 metrų už pakrantės apsaugos juostos – suformuluotas ieškovei neatskleidžiant asmeninio teisinio suinteresuotumo, kad nurodytos normos reikalavimo būtų laikomasi.
32. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: tai būtent besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą; 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą).
33. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad yra pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019, 35.2 punktas).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė ginti viešąjį interesą pareiškiant ieškinį teisme įstatymų nustatytais atvejais suteikta prokurorui, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir kitiems asmenims (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis) ir tik tokie viešąjį interesą ginantys subjektai gali ginti ne savo, o kitų asmenų pažeistus teises bei interesus. Ieškovei tokia teisė nesuteikta. Dėl to ieškovei, nenurodžius asmeninio teisėto intereso siekti, kad ginčo Statiniai būtų pastatyti nepažeidžiant 50 metrų pakrantės apsaugos juostos, ieškovė neturi pagrindo reikalauti, kad Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų būtų laikomasi.
Dėl teismų procesinių sprendimų motyvavimo
35. Ieškovė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nemotyvavo arba netinkamai motyvavo kai kurių ieškovės argumentų atmetimą.
36. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
37. EŽTT yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, tačiau ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92). Tačiau kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 39331/09).
38. Ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai ignoravo jos argumentus, jog ūkininko veiklos vykdymas Žemės sklype pažeidžia Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ir kitas materialiosios teisės normas, kartu pažeisdami proceso teisės normas dėl teismo sprendimo motyvavimo privalomumo.
39. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytos žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos laikytis įstatymų reikalavimų naudojant žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ūkininkas žemės ūkio veiklai naudoja nuosavybės teise turimą ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomą žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemę bei (arba) vandens telkinius.
40. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytų teisės normų turinį, motyvuodamas ieškovės argumentų atmetimą, pažymėjo, kad pagal Žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalį žemės naudojimo valstybinę kontrolę organizuoja ir vykdo Nacionalinė žemės tarnyba. Kompetentingos institucijos, tikrinusios atsakovo ūkio veiklą ir Žemės sklypo naudojimą, nenustatė teisės aktų pažeidimų. Teismas nustatė, kad atsakovas pagrindinę ūkininkavimo veiklą vykdo – augina grūdus – sau priklausančiuose žemės ūkio paskirties sklypuose, kaip reikalaujama ieškovės nurodytoje Ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje.
41. Teismo vertinimu, tai, kad ginčo Žemės sklype, kurio pagrindinė paskirtis yra „kita“, atsakovas, būdamas ūkininkas ir teisėtai vykdydamas ūkininko veiklą, pastatė penkis I grupės nesudėtingų statinių grupei priskirtinus grūdų džiovinimo bokštus – inžinerinius statinius, kurių statybai nėra privalomas statybą leidžiantis dokumentas, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad atsakovas žemės sklypą naudoja ne pagal paskirtį.
42. Pažymėtina, kad Ūkininko ūkio įstatyme ieškovės nurodomo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto apskritai nėra, o 11 straipsnio 1 dalyje nėra nuostatų apie imperatyvų reikalavimą statyti ūkininkavimui skirtus statinius tik žemės ūkio paskirties žemės sklypuose, nors tokias nuostatas šioje normoje esant teigia ieškovė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pastaroji norma priimta 2008 m. sausio 17 d. (galioja nuo 2008 m. kovo 1 d.), o atsakovo ūkininko ūkis įkurtas 1998 m., todėl šios normos nuostatos sprendžiant ginčą nagrinėjamoje byloje yra neaktualios.
43. Ieškovė teigia, kad teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino Žemės ūkio ministerijos 2019 m. sausio mėn. rašto ir 2018 m. gruodžio 21 d. paaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos dokumentus vertino ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo jais remtis, nes juose kalbama apie pastatų statymą žemės ūkio paskirties žemės sklype, o ginčo Statiniai priskirtini inžineriniams statiniams.
44. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl jis nevertina Statinių statybos teisėtumo pagal Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, pagal kurį statinys privalo derėti prie kraštovaizdžio, o apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad „ieškovės pozicija iš esmės grindžiama vien tik pačios ieškovės subjektyviu ginčo objektų vertinimu“, tačiau nenurodė savo pozicijos dėl minėtos normos taikymo.
45. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodytu klausimu apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo Statiniai yra ne pastatai, o inžineriniai statiniai, taip pat į teisme pateiktą specialisto išvadą, kad atsakovų žemės sklype esantys inžineriniai statiniai nepažeidžia Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, nepritarė ieškovės pozicijai, kad Statinių buvimas prieštarauja Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punkto reikalavimams dėl derėjimo prie kraštovaizdžio. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog tokia ieškovės pozicija iš esmės grindžiama vien tik pačios ieškovės subjektyviu ginčo objektų vertinimu, t. y. ieškovė, teigdama, kad ginčo inžineriniams statiniams taikytinas Statybos įstatymo 5 straipsnio 2 punkto reikalavimas dėl derėjimo prie kraštovaizdžio ir kad nuo šio reikalavimo buvo nukrypta, neįrodinėjo savo teiginio pagrįstumo objektyviais duomenimis – tik subjektyvia nuomone, kad nederėjimas yra akivaizdus. Tai, kad pozicija grindžiama tik subjektyvia šalies, t. y. suinteresuoto bylos baigtimi asmens, nuomone, bet nėra ją patvirtinančių objektyvių duomenų, reiškia, kad tokia pozicija yra neįrodyta. Ieškovei neįrodžius minėtos pozicijos, kuria grindžiamas jos ieškinio reikalavimas, tokia pozicija negali būti pagrindas tenkinti ieškinį. Taigi iš minėtų apeliacinės instancijos teismo argumentų pakankamai aišku, kad ieškovės argumentai, jog Statiniai nedera prie kraštovaizdžio, buvo atmesti kaip neįrodyti.
46. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pakankamai aiškiai motyvavo poziciją dėl klausimų, kuriuos ieškovė kasaciniame skunde įvardijo kaip nemotyvuotus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
47. Ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalį, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, priteisė atsakovams 1600 Eur, nenurodęs motyvų, dėl kurių viršijo Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistino atlyginimo dydį.
48. Be to, atsakovas atstovavimo sutartį sudarė su advokatais M. I. ir V. K., tačiau iš atliktų darbų išklotinės matyti, kad atsiliepimą į apeliacinį skundą iš dalies rengė ir atstovavimo sutarties su atsakovais nesudaręs toje pačioje advokatų kontoroje dirbantis advokato padėjėjas S. P., todėl, ieškovės nuomone, atsakovų išlaidos, patirtos atsiskaitant už nurodytą S. P. darbą neatlygintinos.
49. Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalimi, klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Pagal šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalį advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Ieškovė neneigia atsakovų teisinių paslaugų sutarties sudarymo su advokatų kontora „Norkus ir partneriai COBALT“ ir neginčija šios advokatų kontoros įsipareigojimo teikti atsakovams teisines paslaugas. Tai, kad bylos procese atsakovams pagal atstovavimo sutartį atstovauja du konkretūs advokatai, neužkerta kelio advokatų kontorai, vykdant įsipareigojimus atsakovams pagal teisinių paslaugų sutartį, pasitelkti kitus kontoros darbuotojus, kad šie teiktų pagalbą atliekant parengiamuosius darbus, būtinus tinkamam atsakovų atstovavimui. Pažymėtina, kad atstovavimo sutarties nesudariusių asmenų dalyvavimas rengiant šalies procesinius dokumentus neturi įtakos sumos dydžiui, kurią už teisinę pagalbą ginčą byloje laimėjusiai šaliai privalo atlyginti pralaimėjusi šalis, nes šį dydį apibrėžia kiti toliau dėstomi kriterijai.
50. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus sprendžia, ar šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų, ar jos turi būti apmokamos, o pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį – ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir jos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).
51. CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apmokėjimo atlyginimo tvarka ir sąlygos. Pirma, proceso teisės normoje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Antra, proceso teisės normoje reglamentuojama, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Trečia, proceso teisės normoje įtvirtinta, kad nurodytos nuostatos taikomos priteisiant išlaidas advokato ar advokato padėjėjo atstovavimo išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).
52. Pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus maksimalus už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas išlaidų advokato teisinėms paslaugoms dydis už 2019 m. kovo mėn. teiktas teisines paslaugas sudarė 1216,41 Eur (1,3 (koeficientas) x 935,70 Eur). Atsakovai apeliacinės instancijos teisme nurodė patyrę 2674,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas atsakovams 1600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nurodė motyvus – byloje spręsto ginčo sudėtingumas tiek teisės, tiek fakto klausimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo suformuluotus kriterijus, pažymi, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nuo 1600 Eur mažintinas iki Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio – 1216,41 Eur. Tai sudaro pagrindą atitinkamai pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kadangi šiuo pakeitimu tik sumažinamas apeliacinės instancijos teisme priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis, bet visiškai nekeičiami pagal kasacinį skundą peržiūrėti teismų procesiniai sprendimai dėl bylos esmės, teisėjų kolegija sprendžia, kad perskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas pagal kitokią proporciją nėra pagrindo.
53. Atsakovas pateikė duomenis, kad kasaciniame teisme patyrė 2792,08 Eur išlaidų dėl teisinės pagalbos teikimo rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį (2239,92 Eur), atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už šio procesinio dokumento parengimą tenkinamas iš dalies ir jam priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 2239,92 Eur.
54. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme taip pat patirta 7,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, iš jos priteistinas valstybei šių išlaidų atlyginimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovės J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 1600 Eur atlyginimo jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, šį atlyginimą sumažinant iki 1216,41 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų šešiolikos Eur 41 ct).
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės J. R. atsakovui E. N. 2239,92 Eur (du tūkstančius du šimtus trisdešimt devynis Eur 92 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
Priteisti iš ieškovės J. R. 7,41 Eur (septynis Eur 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas