Administracinė byla Nr. A-804-520/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02965-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2013 m. liepos 26 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimus, kuriais atsisakyta apskaičiuoti ir išmokėti dėl pareiginės algos koeficientų mažinimo susidariusį pareiginės algos išmokos skirtumą, bei priteisti iš atsakovo, kuris pagal teisės aktus atstovauja Lietuvos Respublikai ir vykdo darbo užmokesčio mokėjimo funkciją, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento dydžio neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį – 23 456,13 Eur.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2001 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 150-K buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas, kurias ėjo iki 2013 m. liepos 26 d., nes Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-473 buvo atleistas iš pareigų atsistatydinus savo prašymu. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, Įstatymas) priedėlį pareiškėjo pareiginės algos koeficientas iki ginčo laikotarpio buvo 13,8, nuo 2009 m. gegužės 1 d. jis buvo sumažintas iki 12,4, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 11,23, ir toks sumažintas pareiginės algos koeficientas skaičiuojant pareiginę algą buvo taikomas iki atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. iki 2013 m. liepos 26 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, prašydamas apskaičiuoti ir išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, tačiau Generalinė prokuratūra skundžiamais raštais atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto pareiginės algos mažinimo jam ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis prokuroro darbo užmokesčio – 23 456,13 Eur. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo turinį, laikėsi pozicijos, kad jo teisė į priteistiną neišmokėtą prokuroro atlyginimo dalį negali būti ribojama trejų metų senaties terminu. Pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, nes byloje nėra įrodymų apie sunkią atsakovo turtinę padėtį.
Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, o nusprendus skundą tenkinti, praradimus dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Atsakovai nurodė, kad Generalinės prokuratūros veiksmai ginčo laikotarpiu pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, buvo teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų. Atsakovai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu ir paaiškino, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Atsakovai, atsižvelgę į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalyse, 301 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Nusprendus skundą tenkinti, atsakovai prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienus metus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo M. D. skundą tenkino iš dalies: panaikino Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.2-15406, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (23 456,13 Eur), nutraukė bylos dalį dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo, teismo sprendimo vykdymą atidėjo 2016 biudžetiniams metams.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas ir su 2013 m. liepos 15 d. raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl neteisėtai sumažintos pareiginės algos dalies grąžinimo, tačiau Generalinė prokuratūra 2013 m. liepos 16 d. bendro pobūdžio raštu ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 17.2-15406 informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nurodė teisės aktus ir tvarką, kuriais remiantis jam buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, ir pažymėjo, jog kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo III skirsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, kuris nustato prokuroro darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, pareiginės algos skaičiavimo tvarką ir konkrečius pareiginės algos koeficientus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu buvo sumažintas ir pareiškėjas prašo priteisti dėl to susidariusią atlyginimo nepriemoką.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir vėliau priimti įstatymai tiek, kiek jais buvo pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad sumažinti koeficientai negali būti taikomi, todėl pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. laikant, jog pareiškėjo pareiginės algos koeficientas ginčo laikotarpiu turėjo būti 13,8. Teismo vertinimu, pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo.
Teismas, įvertinęs atsakovų argumentus, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir 109 straipsnio 1 daliai. Nors Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, tačiau pareiškėjo teisių pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia.
Kadangi Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažino neteisėtais ir vėliau ėmėsi veiksmų atkurti pažeistas teises, teismas tai vertino kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, ir konstatavo, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti, nes atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 5 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.). Teismas, remdamasis Generalinės prokuratūros pateikta pažyma, nustatė, kad ginčo laikotarpiu dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma buvo 80 989,32 Lt (23 456,13 Eur), todėl pareiškėjui šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros.
Teismas nustatė, kad Generalinė prokuratūra 2013 m. liepos 26 d. padėjėjams, prokurorams ir specialistams pateikė informaciją apie Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įgyvendinimo eigą, tačiau, teismo vertinimu, minėto rašto turinys yra bendro pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, t. y. nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl teismas bylos dalį dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo nutraukė pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą.
Dėl pareiškėjo prašomo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 17.2-15406 (į pareiškėjo 2013 m. liepos 15 d. prašymą) teismas pažymėjo, kad juo pareiškėjui individualiai buvo atsakyta, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nors, teismo vertinimu, Generalinė prokuratūra, sprendimu atsisakydama pareiškėjui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Dėl to teismas panaikino skundžuiamą Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.2-15406.
Atsižvelgęs į atsakovų prašymą išdėstyti mokėjimus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad šio sprendimo įvykdymas pareikalaus papildomų lėšų, o tokio pobūdžio lėšos nėra numatytos 2015 metų valstybės biudžete, teismas konstatavo, kad yra pagrindas teismo sprendimo įvykdymą atidėti 2016 biudžetiniams metams.
III.
Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimą dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo, jį atmetant.
Atsakovų nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria tenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam neišmokėtą alyginimo dalį, priimta netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir Konstitucinio Teismo praktiką. Atsakovai pažymi, kad Generalinė prokuratūra, skaičiuodama pareiškėjui mokėtiną darbo užmokestį, neturėjo galimybės nukrypti nuo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl atlyginimas pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir išmokamas nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės normų. Generalinė prokuratūra ir jos darbuotojai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. Generalinės prokuratūros veiksmai pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą buvo teisėti.
Atsakovai vadovaujasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu ir teigia, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo, nes minėtame nutarime nenumatyta, kad teisiniai santykiai taikytini praeičiai. Atsakovai laikosi pozicijos, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Tik įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises galėtų ginti teisme.
Atsakovai atkreipia dėmesį, kad 2015 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo projektas, kuris taikomas asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Atsakovai, atsižvelgę į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2, 5 dalyse, 301 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pareiškėjas M. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir akcentuoja, kad jis skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pateikė iki Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, minėto nutarimo įsigaliojimo momentu administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nebuvo baigta galutiniu, neskundžiamu sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo taikymo ginčo teisiniams santykiams šioje byloje yra pagrįsta.
Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, ir teigia, jog teisės aktai nenustato jokių papildomų sąlygų ar veiksnių, leidžiančių teismui priimti sąlyginį sprendimą, todėl pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme negali būti priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Dėl to atsakovų pateikiami argumentai dėl pagrįsto ar nepagrįsto delsimo priimti tokį teisės aktą yra visiškai neaktualūs ir vertintini. Pareiškėjas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, laikosi pozicijos, kad pareiškėjo teisė į priteistiną neišmokėtą adyginimo dalį negali būti ribojama trejų metų senaties terminu, nes iki oficialaus šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjo ir atsakovų ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies jau buvo nagrinėjamas teisme, tačiau šalių ginčo teisinė kvalifikacija nebuvo pasibaigusi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui M. D. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. (kai jis ėjo prokuroro pareigas) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo. Taip pat pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimus panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimus, kuriais atsisakyta apskaičiuoti ir išmokėti dėl pareiginės algos koeficientų mažinimo susidariusį pareiginės algos išmokos skirtumą.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo prokuroro pareigas. Prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str.). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Iš Generalinės prokuratūros pateiktos pažymos matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Įstatymo 4 str. 2 d.). Priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos (Įstatymo 5 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 51 straipsnį prokurorams priedai už kvalifikacinį rangą skaičiuojami nuo pareiginės algos. Konkretūs prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje.
Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi sustabdė bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo kitoje administracinėje byloje pateiktą prašymą ištirti, ar ir šioje byloje aktualios teisės aktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 17 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą, be kita ko, pagal minėtą pirmosios instancijos teismo prašymą bei 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (buvusio prokuroro) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą tiesiogiai taikydamas Konstituciją.
Atsakovai neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dėl sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų taikymo susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (23 456,13 Eur), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad jo pažeistos teisės pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo apgintos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pv., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės nagrinėjamu atveju yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad Įstatymo priedėlio III skirsnis prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.
Vertindama atsakovų apeliaciniame skunde ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Pažymėtina, kad analogiški išaiškinimai dėl patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo buvo pateikti ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atlyginimų sumažinimą, nuostatos. Todėl šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.
Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija, nes Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje yra reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka.
Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2475-520/2016 ir Nr. eA-2476-520/2016).
Pažymėtina, kad atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su ta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundo reikalavimai buvo tenkinti, ir prašo ją panaikinti, tenkintus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetant. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo buvo nutraukta, nėra apskųsta, todėl ji paliekama nepakeista.
Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundo reikalavimus, panaikinama ir priimamas naujas sprendimas atmesti pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.2-15406 bei priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 23 456,13 Eur. Kita sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl Generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo nutraukta, paliekama nepakeista. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo M. D. skundo reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.2-15406 bei priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (23 456,13 Eur), ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo M. D. skundo reikalavimus panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.2-15406 ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 26 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (23 456,13 Eur) atmesti.
Kitą sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo nutraukta, palikti nepakeistą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Irmantas Jarukaitis
Dalia Višinskienė