Civilinė byla Nr. e3K-3-155-916/2020
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01957-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.4.4.9; 2.4.5; 3.3.3.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui V. P. dėl 2017 m. gruodžio 4 d. deklaracijos apie statinio (-ių) statybos užbaigimą / statinio (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1 panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras, Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių apribojimo sąlygas jam vykdant veiklą žemės sklype, besiribojančiame su paviršiniu vandens telkiniu, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) panaikinti atsakovo V. P. 2017 m. gruodžio 4 d. surašytos deklaracijos apie statinio (-ių) statybos užbaigimą / statinio (-ių) / patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1 (toliau – ir Deklaracija) dėl ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 4I1/m, ir ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 5I1/m, esančių žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), galiojimą; 2) panaikinti nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 4I1/m, ir ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 5I1/m, esančių žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre (1 t., el. b. l. 1–7).
3. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ha dydžio žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, nuosavybės teise priklauso statytojui atsakovui. Pagal valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. rugpjūčio 22 d. informaciją žemės sklype įregistruoti: 1) pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 4I1/m, kurio bendras plotas – 39,26 kv. m ir kuris priskiriamas I grupės nesudėtingųjų statinių kategorijai (toliau – ir ūkio pastatas 1, pirtis); 2) pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 5I1/m, užstatytas plotas – 16 kv. m ir kuris priskiriamas I grupės nesudėtingiesiems statiniams (toliau – ir ūkio pastatas 2, svirnas); 3) pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 2A1m, kurie nuosavybės teise priklauso statytojui atsakovui. Atitinkamai ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 įregistravimo pagrindas – atsakovo surašyta Deklaracija (įrašai galioja nuo 2017 m. gruodžio 8 d.). Ieškovė, nagrinėdama ūkio pastato 1 bei ūkio pastato 2 statybos teisėtumą žemės sklype, 2018 m. balandžio 11 d. raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos su prašymu atlikti žemės sklypo naudojimo patikrinimą. Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrius 2018 m. balandžio 18 d. raštu informavo, kad VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS-centras“, patikrinęs vietoje, patikslino Stankos ežero kranto liniją (georeferencinį pagrindą) bei pateikė Stankos ežero pakrantės kranto linijos nustatytas koordinates, pagal kurias Nacionalinė žemės tarnyba pamatavo žemės sklype esančių statinių, t. y. ūkio pastato 1 bei ūkio pastato 2, kampų koordinates ir sudarė situacijos schemą, pagal kurią ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 patenka į Stankos ežero pakrantės apsaugos juostą. Atsižvelgdama į šią informaciją, ieškovė 2018 m. birželio 26 d. surašė deklaracijos apie statybos užbaigimą (kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas) patikrinimo aktą Nr. DTA-15 (toliau – ir Aktas Nr. DTA-15). Patikrinimo aktu konstatuota, kad ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, galiojančių statybai vandens apsaugos juostose ir zonose, t. y. pažeistos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Specialiosios žemės naudojimo sąlygos) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. birželio 22 d.), XXIX skyriaus 126.1 punkto nuostatos. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas Deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre įteisino ūkio pastato 1 bei ūkio pastato 2 statybą Stankos ežero pakrantės apsaugos juostoje, nors tokių statinių statyba pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies bei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 126.1 punkto nuostatas yra negalima.
4. Atsakovas pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (1 t., el. b. l. 75–79). Nurodė, kad Trakų rajono Semeliškių apylinkės Tarybos 1993 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 15 (duomenys neskelbtini) jam buvo skirta (duomenys neskelbtini) ha žemės asmeniniam ūkiui. Žemės sklypas buvo įkainotas 1995 m. liepos 21 d., atsakovas už žemės sklypą sumokėjo investiciniais čekiais, o 1998 m. kovo 5 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P79/98-0068 šį žemės sklypą įgijo nuosavybėn. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo turto registro 1998 m. kovo 13 d. išduotame pažymėjime žemės sklypui buvo nustatyta tik viena specialioji sąlyga – nacionaliniai ir regioniniai parkai. Įsigytame žemės sklype buvęs statinys – pirtis – priklausė Trakų miškų urėdijai. Pirtis pastatyta 1961 metais, inventorinis Nr. 1-11-23. Trakų miškų urėdija nepageidavo pirties perkelti į kitą vietą, kadangi ji buvo apleista, supuvusiomis sienomis ir grindimis, todėl pirtį pardavė atsakovui. 1998 metais buvo parengtas gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų statybos detalusis planas, kuris suderintas su visomis valstybinėmis institucijomis. Detaliojo plano eksplikacijoje nustatyta: 1 – projektuojamas gyvenamasis namas, 2 – projektuojamas pagalbinis pastatas (klėtis), 3 – esamas rekonstruojamas pastatas (pirtis), 4 – projektuojamas pagalbinis pastatas (svirnas). Ūkio pastato 1 rekonstrukcija atlikta 1998 m. Tuo pačiu laikotarpiu pastatytas ūkio pastatas 2 (pagal detalųjį planą – svirnas). Įgijus žemės sklypą, tvarkant ypač užterštą pakrantę, buvo parengtas pakrantės sutvarkymo ir liepto statybos projektas, kurį parengė uždaroji akcinė bendrovė „Rektra“. Iš žemės sklypo plano matyti, kad Stankos ežero pakrantės linijos konfigūracija buvo kita, ji skyrėsi nuo dabartinės kranto linijos. Buvusioje situacijoje atstumas tarp žemės sklypo taškų 4 ir 5 sudarė 16,50 m, ežero krašto linija buvo ties tašku 5. Numatoma ūkio pastato 2 statybos vieta dar labiau nutolusi nuo ežero. Pakrantės sutvarkymo projekte buvo nustatytas tvarkomas pakrantės perimetras iki 100 m. Tvarkant pakrantę buvo sutvarkytos prišiukšlintos užpelkėjusios pakrantės, dėl to keitėsi Stankos ežero kranto linija ir ūkio pastatas 2 pateko arčiau ežero. Atsakovas 2002 m. pagal parengtą detalųjį planą pradėjo statyti gyvenamąjį namą, 2007 m. šis buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Gyvenamasis namas nėra iki galo užbaigtas (baigtumas 88 proc.). Nepaisydama seniai atliktos nesudėtingo statinio rekonstrukcijos, ieškovė 2017 m. vasario 8 d. surašė savavališkos statybos aktą ir privalomai nurodė pašalinti jos padarinius, nustatė terminą iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., vėliau terminą pratęsė iki 2017 m. lapkričio 11 d., o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu ši terminą pratęsė iki 2018 m. vasario 8 d. Kadangi pasikeitė ūkio pastato 1 kadastriniai duomenys, paskirtis, ūkio pastatas 2, nors ir seniai perkeltas, nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nors šie pastatai yra nurodyti detaliajame plane, atsakovas, vykdydamas ieškovės privalomą nurodymą dėl statinių įteisinimo, 2017 m. kreipėsi į UAB „Traksalis“ dėl kadastrinių matavimų patikslinimo, žemės naudojimo būdo papildymo. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. P2-351 buvo nustatytas žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas, nurodant, be vienbučių ir dvibučių pastatų statybos, ir rekreacines teritorijas. Ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 inventorizaciją atliko specialistė A. M., kuri užpildė Deklaraciją. Atsakovas Deklaraciją pasirašė ir pateikė VĮ Registrų centrui. Ūkio pastato 1 ankstesnis žymėjimas plane 1A1m buvo panaikintas, suteiktas žymėjimas 4I1/m, pakeista paskirtis iš gyvenamojo namo į ūkinio pastato, suteiktas naujas unikalus numeris – (duomenys neskelbtini). Taigi, vykdydamas ieškovės privalomą nurodymą, atsakovas ėmėsi visų teisėtų priemonių ūkio pastatui 1 ir ūkio pastatui 2 įteisinti.
5. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, jog atsakovas 2017 m. gruodžio 5 d. jam pateikė prašymą įregistruoti ginčo statinius ir nuosavybės teisę į juos (1 t., el. b. l. 67–69). Kartu su prašymu buvo pateikta ginčo statinių kadastrinių matavimų byla, kurią parengė UAB „Geomata“, ir Deklaracija. Išnagrinėjęs gautą prašymą ir pateiktus dokumentus bei nenustatęs aplinkybių, kurioms esant atsisakoma įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, trečiasis asmuo VĮ Registrų centras 2017 m. gruodžio 7 d. įregistravo ginčo pastatus, o 2017 m. gruodžio 8 d. buvo įregistruota ir atsakovo nuosavybės teisė į ginčo pastatus. Ieškovės reikalavimas panaikinti ginčo statinių teisinę registraciją spręstinas kaip išvestinis reikalavimas iš reikalavimo dėl deklaracijos panaikinimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė (2 t., el. b. l. 104–108). Sprendime nurodė, kad atsakovui priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), yra šie statiniai: ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2, dėl kurių ieškovė atliko statybos teisėtumo patikrinimą. Tiek ūkio pastatas 1, tiek ūkio pastatas 2 Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti remiantis atsakovo pateikta Deklaracija, kurioje nurodyta, jog pastatai pastatyti naujai. Ieškovė 2018 m. birželio 26 d. surašė Aktą Nr. DTA-15, kuriuo konstatavo, jog ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 pastatyti nesilaikant teisės aktų reikalavimų, galiojančių statybai vandens apsaugos juostose ir zonose, t. y. pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto nuostatas. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovui Trakų rajono Semeliškių apylinkės Tarybos 1993 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 15 (duomenys neskelbtini) buvo skirta (duomenys neskelbtini) ha žemės asmeniniam ūkiui. Atsakovas šį žemės sklypą įgijo 1998 m. kovo 5 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P79/98-0068. Įsigytame žemės sklype buvęs statinys – pirtis – priklausė Trakų miškų urėdijai. Šias aplinkybes patvirtina Trakų miškų urėdijos 1996 m. rugpjūčio 13 d. raštas Nr. 321, adresuotas Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijai. Rašte nurodoma, kad atsakovui skirtame žemės sklype yra urėdijai priklausanti pirtis, pastatyta 1967 m., inventorinis Nr. 1-11-23, bei prašoma leisti pirtį parduoti sklypo savininkui. Šis ūkio pastatas namų valdos techninės apskaitos bylos ir Semeliškių seniūnijos 1996 m. spalio 17 d. pažymos Nr. 185 pagrindu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, jam buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jis įvardytas kaip vieno buto gyvenamasis namas, plane pažymėtas indeksu 1Alm. 1998 metais buvo parengtas gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų statybos detalusis planas. Detaliojo plano eksplikacijoje nustatyta: 1 – projektuojamas gyvenamasis namas, 2 – projektuojamas pagalbinis pastatas (klėtis), 3 – esamas rekonstruojamas pastatas (pirtis), 4 – projektuojamas pagalbinis pastatas (svirnas). Pastatų rekonstrukcija atlikta 1998 m. Tuo pačiu laikotarpiu pastatytas pastatas 2 (pagal detalųjį planą – svirnas). Be to, ir pati ieškovė, 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 2D-11118 pateikdama informaciją Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, nurodė, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis ūkio pastatas 1), pastatytas 1961 m., rekonstruotas 1998 metais ir kad jo statybos metu dar nebuvo patvirtinti teisės aktai, reglamentuojantys vandens telkinių pakrančių apsaugą, neįtvirtinti specialieji reikalavimai dėl pakrančių juostų ir zonų nustatymo, atstumų, taikytinų statyboms nuo vandens telkinių pakrančių linijos. Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas tik 1991 m. Statinio užstatymo plotas po rekonstrukcijos pasikeitė nuo 25 kv. m iki 46,36 kv. m, tačiau pastatas nebuvo perkeltas arčiau Stankos ežero. Šiame rašte taip pat konstatuota, kad 1998 metais pastatytas svirnas (dabartinis ūkio pastatas 2), perkeltas iš kitos vietos, Nekilnojamojo turto registre neregistruotas. Taigi, nors ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau pirmiau išvardyti įrodymai patvirtina, kad šie pastatai nebuvo naujai statomi (ūkio pastatas 1 pastatytas 1961 m., rekonstruotas 1998 metais, ūkio pastatas 2 yra perkeltas 1998 metais), buvo keičiama jų paskirtis, kadastriniai duomenys. Atsakovas, tik vykdydamas ieškovės privalomą nurodymą dėl statinių įteisinimo, kreipėsi į UAB „Traksalis“ dėl kadastrinių matavimų patikslinimo, žemės naudojimo būdo papildymo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog tiek ūkio pastatas 1, tiek ūkio pastatas 2 yra nesudėtingų statinių kategorijai priklausantys statiniai, kuriems statyti nebuvo reikalingas leidimas, nuo jų statybos (rekonstrukcijos) yra praėję 20 metų, jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre teisėtu pagrindu – pateikus Deklaraciją, kuri užpildyta nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų, todėl ieškinio reikalavimų tenkinti nėra jokio pagrindo.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą (2 t., el. b. l. 154–162).
8. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, pateiktus įrodymus, teismo sprendimą motyvavo, išvadas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis. Sprendė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar Stankos ežero pakrantės apsaugos juostoje buvo draudžiama statyti ūkio pastatą 1 ir ūkio pastatą 2. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vertino, kad ginčo pastatai nėra nauja statyba.
9. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, atsakovui įgijus žemės sklypą, tvarkant pakrantę, buvo parengtas Stankos ežero pakrantės sutvarkymo ir liepto statybos projektas. Buvo tvarkomas pakrantės 100 m perimetras, dėl to keitėsi Stankos ežero kranto linija ir ūkio pastatas 2 pateko arčiau ežero. Be to, Stankos ežeras yra patvenktinis vandens telkinys su buvusio malūno užtvanka, ši aplinkybė daro įtaką ežero vandens lygio svyravimui. Pabrėžė ir tai, kad ieškovė pastatų nutolimą nuo ežero kranto linijos įrodinėja situacijos schema, tačiau nagrinėjant jos spalvotą variantą akivaizdžiai matyti tai, kad faktinė ežero kranto linija ženkliai skiriasi nuo schemoje pažymėtos ežero kranto linijos, vadinasi, faktinis kranto linijos atstumas iki ūkio pastato 2 gali neatitikti ieškovės nurodyto atstumo ir kisti priklausomai nuo nurodytų veiksnių. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „GIS-centras“, patikrinęs vietoje, patikslino Stankos ežero kranto liniją (georeferencinį pagrindą) bei pateikė Stankos ežero pakrantės kranto linijos nustatytas koordinates, kurios anksčiau buvo kitos.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 22 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (3 t., el. b. l. 1–19). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias naujo statinio statybą, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje bei statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622, 8 punkte, ir statinio, kuris nėra sunykęs ir gali būti naudojamas pagal jo paskirtį, požymius, t. y. žemesnės instancijos teismai nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju atsakovo atlikti statybos darbai nepriskirtini naujo statinio statybai.
10.2. Teismai, nors ir konstatavo, kad žemės sklypas ribojasi su Stankos ežeru, t. y. kad ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 patenka į šio ežero pakrantės apsaugos juostą, kur tokia statyba draudžiama, tačiau nesivadovavo ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis, tarp jų ir dėl naujo statinio statybos, statinio, kuris nėra sunykęs ir gali būti naudojamas pagal paskirtį, požymių, todėl pažeidė imperatyviąsias teisės normas, reglamentavusias statybos darbus saugomoje teritorijoje darbų atlikimo ir jų užbaigimo metu, būtent – Saugomų teritorijų įstatymo 1, 2 ir 32 straipsnius (redakcijos, galiojusios laikotarpiu nuo 1995 m. liepos 4 d. iki 2001 m. gruodžio 3 d., t. y. statybos darbų atlikimo metu), atitinkamai to paties įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje ir 20 straipsnio 1 bei 5 dalyse (redakcijos, galiojusios laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 18 d. iki 2018 m. spalio 31 d., t. y. deklaracijos surašymo metu), Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (redakcijų, galiojusių laikotarpiu nuo 1997 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. gruodžio 8 d., t. y. statybos darbų atlikimo metu, bei laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., t. y. deklaracijos surašymo metu), 126.1 papunktyje, Statybos įstatymo (redakcijos, galiojusios laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.) 28 straipsnio 4 dalyje, statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (redakcijos, galiojusios laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Konsoliduotas reglamentas), 10.3 papunktyje bei 105 punkte, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 4 punkte įtvirtintas nuostatas.
10.3. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 176, 178 bei 185 straipsniuose įtvirtintas nuostatas, neįvertino visų byloje esančių rašytinių įrodymų (kaip antai, Trakų miškų urėdijos 1996 m. rugpjūčio 13 d. rašto Nr. 321, atsakovo paaiškinimų apie naujai atkurtą pastatą, pirties įkainojimo akto, 1998 m. parengto žemės sklypo detaliojo plano, 2017 m. gruodžio 4 d. kadastro duomenų bylos ir kt.), o sprendime bei nutartyje paminėtus įrodymus vertino tendencingai, išimtinai remdamiesi tik atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, neatsižvelgdami į byloje esančių įrodymų visumą, ir dėl to nebuvo atskleista bylos esmė, kad būtent atsakovo surašyta Deklaracija pažeidžia imperatyvias teisės normas, įtvirtintas Saugomų teritorijų įstatyme, Specialiosiose žemės naudojimo sąlygose, Statybos įstatyme, Konsoliduotame reglamente bei CK.
10.4. Teismai nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „<...> skiriamasis naujo statinio statybos ir statinio rekonstravimo požymis yra tas, kad naujo statinio statybos darbai yra vykdomi, siekiant sukurti naują statinį (iki tol neegzistavusį arba vietoj visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto pastatant kitą), o statinio rekonstravimo darbai yra vykdomi, siekiant esminio esamo statinio pertvarkymo, įskaitant ir naujos statinio kokybės sukūrimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-695/2018; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2009). Žemesnės instancijos teismai taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad „nagrinėjamoje byloje pamatus būtų galima laikyti išlikusiais tik teismui nustačius, kad dabartiniai pamatai yra ginčo statinio kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos, bet ne naujo statinio statybos rezultatas, t. y. kad ginčo statinys (įskaitant jo laikančiąją konstrukciją – pamatus) iki atsirandant dabartiniams pamatams nebuvo išnykęs. Šios faktinės aplinkybės turi esminę reikšmę susiklosčiusiems teisiniams santykiams kvalifikuoti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017), t. y. žemesnės instancijos teismai procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 nėra nauji statiniai, nors visi byloje esantys rašytiniai įrodymai, net ir paties atsakovo surašyta Deklaracija, patvirtina priešingai, jog buvo vykdoma būtent naujų statinių statyba.
11. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį (3 t., el. b. l. 52–57). Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino 1998 m. rekonstruoto ūkio pastato 1 ir 1998 m. į žemės sklypą perkelto ūkio pastato 2 statybos teisėtumą. Ūkio pastatas 1 (pirtis), išsipirktas iš Trakų miškų urėdijos, buvo vienintelis statinys atsakovui priklausančiame žemės sklype. Nors pirtis buvo apgriuvusi, kai kurie rąstai buvo išpuvę, kai kuriose vietose pažeista stogo danga, tačiau ji nebuvo sunykusi, kaip teigia ieškovė. Atsakovas 1998 m. ją rekonstravo, pakeitęs kai kuriuos stogo šiferio lakštus (fotonuotraukose aiškiai matyti pirtelės asbestinio šiferio stogo danga, apkritusi medžių lapais, vietomis apsamanojusi, kas įrodo ją buvus sumontuotą labai seniai; tokia danga naujose statybose išvis nenaudojama), pakeitė dalį papuvusių rąstų, išdaužytus langus, tačiau pagrindinės konstrukcijos buvo paliktos tos pačios, tik padidintas plotas apie 10 kv. m. Taigi, ūkio pastatas 1 nėra nei naujas statinys, nei visiškai sugriuvęs, nei sunykęs ar nugriautas statinys, o seniai rekonstruota pirtelė namų valdos žemės sklype, kuriame pastatytas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai. Į matininkės A. M. užpildytą Deklaracijos skiltį, kad tai nauja statyba, atsakovas neatkreipė dėmesio, nes statinių kadastriniuose duomenyse buvo nurodytas jų statybos laikas – 1998–2001 m.
11.2. Svarbus ir pačios ieškovės ankstesnis ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 statybos teisėtumo vertinimas. Kaip antai, ieškovė 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 2D-11118 pateikė informaciją Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis ūkio pastatas 1, kurio unikalus numeris pagal 2017 m. patikslintus kadastrinius matavimus yra (duomenys neskelbtini)), pastatytas 1961 m., rekonstruotas 1998 metais ir kad jo statybos metu (1961 m.) dar nebuvo patvirtinti teisės aktai, reglamentuojantys vandens telkinių pakrančių apsaugą, neįtvirtinti specialieji reikalavimai dėl pakrančių juostų ir zonų nustatymo, atstumų, taikytinų statyboms nuo vandens telkinių pakrančių linijos. Šiame rašte taip pat konstatuota, kad 1998 metais pastatytas svirnas (pagal Deklaraciją ūkio pastatas 2), perkeltas iš kitos vietos, Nekilnojamojo turto registre neregistruotas. Taigi pati ieškovė anksčiau yra pripažinusi, kad ūkio pastato 1 rekonstravimo ir ūkio pastato 2 perkėlimo į žemės sklypą darbai atlikti iki įsigaliojus teisės aktų reikalavimams dėl pakrančių juostų ir zonų nustatymo ir atstumų, taikytinų statyboms nuo vandens telkinių pakrančių linijos. Be to, ieškovė ginčija Deklaracijos teisėtumą, tačiau iš esmės ginčija ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 statybos teisėtumą, nors pati 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašte, adresuotame Aplinkos ministerijai, patvirtino, kad ūkio pastato 1 rekonstrukcija atlikta 1996 metais, t. y. daugiau kaip prieš 10 m., ir šio statinio statybos teisėtumo nenagrinės.
11.3. Ieškovė nepasisako apie tai, kad atsakovui priklausantys ūkio pastatas 1 ir ūkio pastatas 2 yra namų valdoje, patenkančioje į gyvenamosios-rekreacinės paskirties teritoriją, kuriai taikomi kiti reikalavimai. Šie namų valdoje esantys statiniai patenka į Aukštadvario regioninio parko rekreacinės teritorijos zoną, kurioje prioritetas yra ne gamtinė įvairovė, o rekreacija, teritorijoje laikantis etnografinių tradicijų, užstatymo pobūdį galima keisti iš esmės, gerinti infrastruktūrą, pritaikyti ją kaimo turizmui, ir tai jokiu būdu nepažeidžia viešojo intereso. Pažymėtina, kad žemesnės instancijos teismai procesiniuose sprendimuose taip pat nepasisakė dėl užstatymo rekreacinės paskirties zonoje, nors atsakovo atsiliepimuose teismams į šią aplinkybę buvo atkreiptas dėmesys.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl byloje taikytinų teisės aktų
12. Ieškovė kasaciniu skundu kelia statybos rūšies kvalifikavimo ir statybos draudimo paviršinio vandens telkinio apsaugos juostoje klausimus. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ieškovė, be kita ko, ginčijo Deklaracijos duomenų dėl dviejų ūkio pastatų – ūkio pastato 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastato 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – galiojimą.
13. Pažymėtina, jog ieškovė kasaciniame skunde nekvestionuoja fakto, kad abiejų pastatų faktiniai statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 20 metų, tačiau kartu laiko, kad pastatų statyba buvo užbaigta ir atitinkamai įteisinta tik 2017 m. pabaigoje, kai atsakovas užpildė, pasirašė ir nustatyta tvarka pateikė Deklaraciją. Ieškovė apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuri yra kasacinio bylos nagrinėjimo objektas, ginčija dviem aspektais – kaip priimtą pažeidžiant normas, galiojusias statybos faktinių darbų atlikimo metu, ir kaip priimtą pažeidžiant normas, galiojusias Deklaracijos užpildymo metu. Kadangi per nurodytą laikotarpį įvyko reikšmingų teisės reglamentavimo pokyčių, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra būtina nustatyti, kuriuo laikotarpiu priimti ir galioję teisės aktai taikytini šioje byloje.
14. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2013; 2017 m. gegužės 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-248/2017 22 punktą).
15. Taip pat kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 65 punktą).
16. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2573 redakcija) 28 straipsnio 2–4 dalyse nustatyta, be kita ko, kad statinių paskirties keitimas, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, statinių statyba (naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas, statinio griovimas) užbaigiami statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Konsoliduoto reglamento 10.3 papunktyje nurodyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo), savininko, valdytojo pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus nurodytus šio reglamento 10.2 papunktyje) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Šios teisės normos suponuoja, kad deklaracija apie statybos užbaigimą kaip statytojo parengiamas ir pasirašomas dokumentas įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises ir pareigas, todėl pripažintina vienašaliu sandoriu (CK 1.63 straipsnis) (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2012 m. liepos 16 d. nutartį byloje Nr. T-126/2012).
17. Statybos darbai paprastai vykdomi tam tikru eiliškumu ir susideda iš būtinų bei kelių tarpusavyje susijusių etapų. Be to, statybos darbai, esant būtinybei, gali būti stabdomi (konservuojami), o po kurio laiko vėl atnaujinami ir pan., tačiau šios nutarties 16 punkte nurodytas sandoris sudaromas tada, kai statybos ar kitų darbų rezultatas yra visiškai pasiektas ir akivaizdus. Kitaip tariant, deklaracija apie statybos užbaigimą yra vienašalis asmens pareiškimas apie jau atliktų darbų faktą bei jų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Plėtodama šios nutarties 14–15 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nors laiko požiūriu vienas nuo kito ir gali būti nutolę, statybos darbų faktinis atlikimas ir deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimas yra neatsiejamos statybos užbaigimo procedūros dalys, tačiau statybos teisėtumas turi būti vertinamas ne pagal deklaracijos surašymo, o pagal faktiškai atliktų darbų laikotarpiu galiojusius teisės aktus.
18. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus ir nustatė šias faktines aplinkybes: atsakovas 1998 m. kovo 5 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo nuosavybėn Aukštadvario regioniniame parke, saugomoje teritorijoje esantį (duomenys neskelbtini) ha namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini); įsigijimo metu žemės sklype buvo ūkio pastatas 1, pastatytas 1961 m.; tais pačiais 1998 metais atsakovas ūkio pastatą 1 rekonstravo ir perkėlė ūkio pastatą 2 į tą patį sklypą; nuosavybės teisė į ūkio pastatus viešame registre įregistruota remiantis atsakovo 2017 m. gruodžio 4 d. užpildyta Deklaracija. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nepaneigė, papildomai nustatęs, kad ūkio pastatas 1 jo pastatymo metu (1961 m.) atsakovui nepriklausė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, šis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
19. Kadangi atsakovas darbus faktiškai atliko 1998 metais, teisėjų kolegija vadovaujasi šia ir kitomis teismų nustatytomis aplinkybėmis bei, remdamasi šios nutarties 17 punktu, 1998 metais galiojusio teisinio reglamentavimo kontekste peržiūri, ar apeliacinės instancijos teismas nutartyje tinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir nepažeidė juos tuo metu reglamentavusių normų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl statybos rūšies kvalifikavimo
20. Statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija) 2 straipsnyje apibrėžtos sąvokos, kaip antai, statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti), rekonstruoti, suremontuoti statinį; ši sąvoka taip pat apima nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo darbus (pagal tų darbų apibrėžimą, pateiktą Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme); statinys – pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme; rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį.
21. Kaip matyti iš šios nutarties 20 punkto, tiek statinio pastatymas naujai, tiek esamo statinio rekonstravimas apėmė tą pačią statybos sąvoką, o tokios sąvokos kaip „naujo statinio statyba“ 1998 metais galiojusi Statybos įstatymo redakcija nenustatė. Todėl ieškovės kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir dėl to netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepriskirdami ginčo statybos pastatų prie naujų statinių statybos, yra teisiškai nereikšmingi.
22. Teismai byloje ūkio pastato 2 (svirno) atsiradimą žemės sklype kildino iš jo perkėlimo iš kitos vietos ir šio perkėlimo nelaikė statybos veikla. Teisėjų kolegija su šiuo vertinimu nesutinka. Nors ir perstatytas kitoje vietoje, ginčo dėl to, kad svirnas yra tvirtai sujungtas su žeme ir todėl yra nekilnojamasis turtas, byloje nėra (1964 m. CK 953 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1994 m. birželio 10 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) 3 dalis). Tai papildomai įrodo ir tas faktas, kad svirnas kaip nekilnojamasis daiktas Deklaracijos pagrindu yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis). Kaip nurodyta šios nutarties 20 punkte, statyba yra veikla, kurios tikslas, be kita ko, pastatyti statinį. Taigi tokiu apibrėžimu įstatymų leidėjas statybą kaip teisinę kategoriją susiejo su jos išbaigtumu (rezultatu), nepriklausomai nuo to, kokiu būdu toks išbaigtumas pasiekiamas – statinį konstruojant naujai, jį perkeliant, prijungiant prie jo kitą ir pan. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ūkio pastatas 2 yra suformuotas statybos būdu – tai yra pastatytas.
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių apribojimo sąlygas jam vykdant veiklą žemės sklype, besiribojančiame su paviršiniu vandens telkiniu, aiškinimo ir taikymo
23. Kasaciniame skunde ieškovė draudimą vykdyti ūkio pastatų statybą grindžia statybos darbų atlikimo metu galiojusios redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. I-301 redakcija) 1, 2 ir 32 straipsniuose įtvirtintomis normomis.
24. Šios nutarties 23 punkte paminėtos redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymo tikslas – reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis. Saugomų teritorijų įstatymo objektas – sausumos ir vandens plotai bei kraštovaizdžio objektai, dėl savo vertės turintys specialų valstybės nustatytą aplinkos apsaugos ir naudojimo režimą (1 straipsnio 2 dalis). Pagal to paties įstatymo 2 straipsnį teritorijų saugojimas turėjo garantuoti gamtinių ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugą, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę ir genetinį fondą, gamtos išteklių atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugą. Atitinkamai, remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsniu, apsaugos zonų paskirtis buvo: 1) izoliuoti saugomus objektus ir teritorijas nuo neigiamo žmogaus veiklos poveikio; 2) išsaugoti tradicinius vietovės ypatumus, vizualinę saugomų objektų ir kompleksų aplinką; 3) sumažinti neigiamą ūkinių objektų ir kompleksų poveikį žmogui ir gamtai bei garantuoti normalų šių objektų funkcionavimą; 4) užtikrinti bendrąjį ekologinį kraštovaizdžio stabilumą.
25. Įvertinusi šios nutarties 24 punkte išdėstytų teisės normų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad jose nėra įtvirtinto konkretaus draudimo vykdyti statybą saugomoje teritorijoje ar atskirose jos dalyse.
26. Ieškovė poziciją dėl ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 statybos, atliktos 1998 metais, negalimumo taip pat grindžia poįstatyminėje normoje – Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) XXIX skyriaus „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“ 126.1 papunktyje – įtvirtintu draudimu pakrantės apsaugos juostose statyti statinius (išskyrus hidrotechnikos, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą). Nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas byloje ir konstatavo, jog žemės sklypas ribojasi su Stankos ežeru, t. y. abu ūkio pastatai patenka į šio ežero pakrantės apsaugos juostą, kur tokia statyba draudžiama, tačiau šiuo teisiniu reglamentavimu nesivadovavo.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl teisės normos turinio, jos imperatyvumo taikytini bendrieji teisės normų aiškinimo metodai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Sisteminio teisės aiškinimo metodas reikalauja teisės normą aiškinti ne izoliuotai, bet kitų teisės normų kontekste, atsižvelgiant į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019 15 punktą).
28. Saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. I-301 redakcija) 7 straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, kad saugomose teritorijose žemės savininkai ir naudotojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų šiame įstatyme, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymuose, Žemės įstatyme, kituose įstatymuose ir Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, saugomų teritorijų nuostatuose, kituose poįstatyminiuose norminiuose dokumentuose.
29. Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija) 9 straipsnyje buvo nurodyta, kad žemės naudotojai, be kita ko, privalo laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje įtvirtintų kitų žemės naudojimo sąlygų (2 punktas).
30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. gruodžio 8 d.) buvo nurodyta, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai (valstybiniuose parkuose) konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomi priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atkūrimo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis (2.1 papunktis); žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai įrašomi į Valstybinio žemės kadastro duomenų registrą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų tvirtinimo“ nustatyta tvarka (2.3 papunktis).
31. Sisteminio teisės aiškinimo metodu vertindama šios nutarties 26, 28–30 punktuose nurodytą, 1998 metais galiojusį, teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad specialioji žemės naudojimo sąlyga yra ne kas kita kaip žemės sklypo savininko teisių apribojimas šiam nustatant pozityvius įpareigojimus (pvz., vykdyti veiklą konkrečia tvarka ir būdu) ar negatyvius įpareigojimus (pvz., uždraudžiant vykdyti tam tikrą veiklą). Teisėtumo sąlygos šiam apribojimui taikyti yra: tiek teritorijos, kurioje yra žemės sklypas, fiziniai ypatumai, kaip antai, sklypo ar jo dalies besiribojimas su paviršinio vandens telkinio kranto linija, tiek juridiniai suvaržymai – žemės sklypo įsigijimą ar jo suformavimą patvirtinančiuose dokumentuose įrašyta jo naudojimo apribojimo sąlyga. Tokių teisėtumo sąlygų laikymasis užtikrina esamų ir būsimų suvaržytų daiktų savininkų teisėtų lūkesčių apsaugą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintą nuosavybės teisių apsaugą. Nesant bent vienos iš sąlygų žemės sklypo savininko teisių apribojimas yra negalimas.
32. Kasacinis teismas, aiškindamas specialiųjų žemės naudojimo sąlygų teisinį reglamentavimą, išaiškino, kad esant tokiems ribojimams asmenys iš registro gauna informaciją apie taikomus ribojimus ir privalo jų laikytis. Esant registre išviešintiems ribojimams asmuo neturi pagrindo gintis jų nežinojimo ar neišviešinimo aplinkybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 77 punktą).
33. Atsakovui atsikirtimų pagrindu byloje nurodžius, kad žemės sklypo iš valstybės įsigijimo metu ir vėliau žemės sklypui taikytinos specialiosios sąlygos – paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos – nustatyta nebuvo, bylą nagrinėję teismai šios aplinkybės netikrino ir nenustatė. Pasitvirtinus, kad juridinių suvaržymų dėl paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos žemės sklypui nebuvo nustatyta, vadovaujantis šios nutarties 31 punkte išdėstytais argumentais, tai reikštų, kad nebuvo ir nėra būtinosios teisėtumo sąlygos apriboti atsakovo teises žemės sklypą naudoti 1998 m. parengtame detaliajame plane nurodytiems tikslams, inter alia (be kita ko), 1998 metais atlikti pirties ir svirno statybos darbus. Be to, tokių suvaržymų žemės sklypo suformavimą ar įsigijimą patvirtinančiuose dokumentuose nebuvimas reikštų ir tai, kad atsakovas neturėjo galimybės apie juos sužinoti įstatyme nustatyta tvarka prieš įsigydamas 1998 m. žemės sklypą iš valstybės (šios nutarties 32 punktas).
34. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė aplinkybę dėl 1998 metais parengto detaliojo plano, tačiau visiškai neanalizavo jo turinio, nes šis planas buvo suderintas „įpareigojant sklypo savininką laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (LRV nut. Nr. 343) atitinkamų skyrių reikalavimų“. Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija sprendžia, kad neapibrėžto turinio įpareigojimas „laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų atitinkamų skyrių reikalavimų“, jų nedetalizuojant, nėra pakankamas konstatuoti, kad atsakovas turėjo ir galėjo suvokti iš šio teisės akto išplaukiantį draudimą, taikytiną statybos atlikimo darbams ežero pakrantės apsaugos juostoje.
35. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę dėl to, kad ūkio pastatai patenka į Stankos ežero pakrantės apsaugos juostą, nustatė iš ieškovės pateiktos situacijos schemos dėl ežero kranto linijos 2018 metais naujai nustatytų koordinačių, t. y. pagal 2018 metais buvusią ežero kranto faktinę liniją (1 t., el. b. l. 45–46). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės nustatymas reikštų antrosios savininko teisių apribojimui teisėtumo sąlygos – teritorijos, kurioje yra sklypas, fizinių ypatumų buvimą (šios nutarties 31 punktas). Kita vertus, ši apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė bylai teisingai išspręsti reikšmės neturi, nes sprendžiant dėl ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 statybos teisėtumo atskaitos taškas turi būti ne 2018 m., o būtent 1998 m. vykdytos statybos metu buvusi Stankos ežero kranto faktinė linija ir pagal tuo metu galiojusius teisės aktus apskaičiuotas šio ežero pakrantės apsaugos juostos plotis. Tik turint šiuos duomenis ir juos tarpusavyje sugretinus galima vienareikšmiškai atsakyti, ar pagal tuo metu esamą situaciją vietovėje ir teisės aktus, reglamentavusius pakrantės apsaugos juostų nustatymą, statyba vykdyta apsaugos juostos ribose.
36. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą).
37. Šioje byloje ieškovė įrodinėja atsakovo atliktų ūkio pastato 1 ir ūkio pastato 2 statybos darbų (perkėlimo, rekonstravimo) neleistinumą paviršinio vandens telkinio apsaugos juostoje. Vadinasi, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovei tenka pareiga įrodyti abi kumuliatyvias šios nutarties 31 punkte nurodytas teisėtumo sąlygas atsakovo teisėms apriboti: 1) statybos vykdymo metu buvusius juridinius suvaržymus, kurie atsakovui turėjo ir galėjo būti žinomi, ir 2) faktinę padėtį – pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, reglamentavusius paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostų nustatymą, nuo tuo metu buvusios Stankos ežero kranto faktinės linijos apskaičiuotą ežero pakrantės apsaugos juostos plotį ir kad šiame juostos plotyje atsakovas vykdė ūkio pastatų statybą.
Dėl bylos procesinės baigties
38. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas byloje netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias statybos rūšies kvalifikavimą. Padaręs neteisingas išvadas dėl 1998 m. atliktos statybos rūšies, šis teismas toliau iš esmės nenagrinėjo ieškovės argumentų dėl draudimo vykdyti statybą paviršinio vandens telkinio apsaugos juostoje ir atsakovo atsikirtimų į juos, netyrė, nevertino bei nenustatė reikšmingų aplinkybių atsakovo nuosavybės teisėms apriboti. Kasaciniam teismui ištaisius apeliacinės instancijos teismo klaidą dėl statybos rūšies kvalifikavimo, šiam teismui pagal šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus perduodama iš naujo nagrinėti bylos dalis dėl atsakovo nuosavybės teisių apribojimo vykdžius statybą paviršinio vandens telkinio apsaugos juostoje (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
39. Kasacinis teismas, vykdydamas viešąją teisės aiškinimo funkciją, taip pat atkreipia dėmesį į tam tikrus su nuosavybės ribojimu susijusius aspektus.
40. Nuosavybės, kaip subjektinės teisės, ribojimas pateisinamas, be kita ko, ir dėl visuomenei būtino intereso, tačiau bet kokiu atveju turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o šios teisės suvaržymo tvarka turi būti aiški. Būtinybė apriboti savininko teisę jam valdant daiktą gali būti kildinama iš įvairių priežasčių, tarp jų ir, pavyzdžiui, pasikeitusio gamtinio reljefo, daikto privatizavimo metu padarytų valstybės institucijų klaidų, jeigu tokiam apribojimui visuomenės interesas vis dar išlieka ir pan. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra sukūręs specialiųjų žemės naudojimo sąlygų esamiems privačios nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams, kuriems iki šiol šios sąlygos netaikytinos, nustatymo ir nuostolių atlyginimo už tai mechanizmą (žr. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo II skyriaus II skirsnį). Todėl valstybės institucijos, veikdamos pagal joms priskirtą kompetenciją, gali ir privalo inicijuoti veiklos apribojimų konkrečiuose žemės sklypuose nustatymą, jeigu tam yra (išlieka) visuomenės interesas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 dalimi ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylos dalį dėl atsakovo nuosavybės teisių apribojimo jam 1998 metais atlikus ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), statybos darbus iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Dalia Vasarienė