Civilinė byla Nr. 2A-1002-395/2012
(Teisminio proceso Nr. 2-05-3-06680-2011-4)
Pirmosios instancijos teismo teisėja Odeta Ragauskienė
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2;30.9.1;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 21d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), Albino Čeplinsko (pranešėjas), Evaldo Burzdiko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-129-568/2012 pagal ieškovės J. M. J. ieškinį atsakovams Jonui A. Š., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių gynimo.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Ieškovė J. M. J. prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-91, 2011 m. balandžio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-380 ir tos pačios dienos Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sprendimus Nr. 8S-(14.8.3)-86, kuriais yra atkurtos nuosavybės teisės J. A. Š. į 1109/1446 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą J. A. Š. nugriauti gyvenamąjį namą 3A2ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), laike trijų mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o jei atsakovas geruoju sprendimo nevykdys, leisti gyvenamąjį namą nugriauti ieškovės sąskaita.
Ieškovė nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno m. žemėtvarkos skyriaus vedėjas 2011 m. sausio 28 d. įsakymu nustatė 1446 kv.m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis bendraturčiams: J. A. Š. - 0,1109 ha, o jai 0,0337 ha ploto. Taip pat J. A. Š. atkūrė nuosavybės teises į nurodytą žemės sklypo dalį. Ieškovė ir atsakovas yra gyvenamo namo 5A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiai, ieškovei priklauso l/3dalis namo, o J. A. Š. 2/3 dalys. 1982 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 500 Kauno m. LDT Vykdomasis komitetas M. Š. gyvenamojo namo statybos leidimą davė su sąlyga, kad bus nugriauti ieškovei ir atsakovui nuosavybės teisėmis priklausę avariniai gyvenamieji namai ir ant naujų pamatų bus pastatytas 160 kv.m. gyvenamas namas. Dar nepradėjus statyti gyvenamojo namo M. Š. mirė ir gyvenamąjį namą 5A2p ieškovė su J. A. Š. pasistatė bendrosios nuosavybės teisėmis. Pastačius gyvenamąjį namą, ji įvykdė susitarimą nugriauti jai priklausantį seną gyvenamąjį namą, o J. A. Š. iki šiol gyvenamojo namo 3A2ž (buvęs3A2m), statyto 1920 m., nenugriovė ir pareiškė pretenzijas į naudojamą 14460 kv. ploto žemės sklypą. LR CK 6.38 nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Kadangi atsakovas neįvykdė prievolės nugriauti seną namą, tai jis teismo turi būti įpareigotas jį nugriauti. LRV 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, 8 str., 35 str. nustato, kad yra parduodamos ar nuomojamos žemės sklypo dalys reikalingos statiniui eksploatuoti, o parduodamų ar nuomojamų dalių dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą ir jo pagrindu parengtu žemės sklypo planu. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno m. žemėtvarkos skyriaus vedėjas 20011 m. sausio 28 d. įsakyme nurodė, kad tokios dalys yra nustatytos atsižvelgiant į Kauno m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus sklypo plane nustatytas dalis. Ieškovė su nurodytu planu nebuvo supažindinta, tačiau jai žemės sklypo dalis turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į bendrą turimo gyvenamojo namo dalį, neatsižvelgiant į J. A. Š. turimą gyvenamąjį namą 3A2ž (buvęs 3A2m), kurį jis buvo įsipareigojęs nugriauti. Vien tai, kad J. A. Š. neįvykdė savo įsipareigojimo nugriauti avarinį statinį, jam negali būti skirtas didesnis žemės sklypas. Priešingu atveju būtų pažeistas LR CK 1.5 str. nustatytas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principas. Įpareigojus atsakovą nugriauti gyvenamąjį namą, turi būti iš naujo nustatytos naudojamo žemės sklypo dalys ir ieškovei paskirta naudotis 1/3 sklypo dalis. Todėl mano, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-91, 2011 m. balandžio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymas Nr.8VĮ-14.8.2.)-380 ir tos pačios dienos Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-86, kuriuo yra atkurtos nuosavybės teisės J. A. Š. į 1109/1446 dalis žemės sklypo Nr. 4400-2162-3170, esančio (duomenys neskelbtini), yra neteisėti ir turi būti panaikinti.
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui J. A. Š. ir 23,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nurodė, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojo 1999-03-09 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamųjų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintos taisyklės. Būtent šiomis nuostatomis bei atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus nustatytas žemės sklypo dalis ir buvo priimtas 2011-01-28 įsakymas, apie ką pati ieškovė buvo informuota 2011-02-15 raštu (b. l.14), įteikta ieškovei 2010-02-17 (b. l. 82). Šis dokumentas buvo pateiktas ir pačios ieškovės su pradiniu ieškiniu, todėl teismas sprendė, jog ieškovei apie šį įsakymą buvo žinoma, be to, ji raštu neinformavo dėl minėto įsakymo apskundimo ir šiuo atveju, praėjus nustatytam terminui, o būtent 1 mėnesiui, toliau buvo tęsiamas nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymas. Be to teismas nurodė, kad nustatant žemės sklypo ribas, jas derinant dalyvavo ir ieškovė, ir atsakovė, ką patvirtina jų 2010-03-15 parašai (b.l.39). Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, surašytas 2010-03-15 Nr. 10790 taip pat buvo parodytas ir ieškovei, ir atsakovui (b.l. 33), jau jame ir nurodyta, jog sklype yra pastatai 3A2Ž, 5A2P. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė jau tuo momentu žinojo, jog minėti pastatai yra nurodytame žemės sklype, tačiau nepareiškė, jog tai pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus. Kartu teismas vertino ir tai, jog ginčijamo 2011-01-28 įsakymo panaikinimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes jau buvo įgyvendintos nuosavybės teisės į dalį namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2011-04-08 sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b.l.80) Nr. 8S-(14.8.3) – 86 pagal prašymą J. A. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį - 0,1109 ha žemės sklypo ir sklypas grąžinamas bendrosios dalinės nuosavybės teise su J. M. J.. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė aplinkybių, jog tokiu sprendimu būtų pažeistos jos teisės, be to, ieškovė nenurodė nė vienos aplinkybės, dėl ko skundžiamieji aktai gali būti panaikinti. Taip pat teismas nurodė, kad šiuo atveju, nėra ir nebuvo jokių duomenų, kad atsakovas J. A. Š. privalėjo nugriauti pastatą – gyvenamąjį namą, plane pažymėtą 3A2Ž, ir tai teigdama ieškovė negalėjo pateikti jokių rašytinių įrodymų. Todėl teismas sprendė, jog neįrodytas ir nepagrįstas ieškovės reikalavimas dėl statinio nugriovimo. Be to teismas nurodė, kad pastatas 3A2Ž, kurio paskirtis – gyvenamoji, pastatas gyvenamasis, užbaigtumas 100 procentų, taigi neįrodyta aplinkybė, jog atsakovas nevykdė prievolės, nes joks veiksmų neatlikimas nėra įrodytas ar pagrįstas, jie nebuvo nustatyti sutartimi ar įstatymo normomis.
Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nurodytą vieno mėnesio senaties terminą, nes apie ginčijamą įsakymą buvo tinkamai informuota 2010-02-17. Nurodė, kad ieškinys teisme gautas 2011-05-02 (b. l. 3) tik patvirtina aplinkybę, jog ji buvo kreipusis ir į Kauno apygardos administracinį teismą, tačiau ir nutartis dėl atsisakymo priimti pareiškimą priimta 2011-03-28 (b. l. 16). Prašymų dėl termino atstatymo ar atnaujinimo nepateikta, nes ieškovės atstovas teismo metu pripažino, jog jie įsitikinę, jog senaties terminas nebuvo praleistas, tačiau rašytinių įrodymų aplinkybei pagrįsti nepateikė. Tiek atsakovai, tiek trečiojo asmens atstovė prašė taikyti ieškinės senaties terminą ginčijamajam administraciniam aktui apskųsti.
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Nurodo šiuos motyvus:
1. Teismas, vertindamas 1982 m. gruodžio 29 d. Kauno m. LDT Vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 500, nepagrįstai nurodė, jog nebuvo nustatyti konkretūs nugriovimo terminai ir privalomi atlikti darbai ir sprendimo priedėlį vertino kaip ne konkretų įpareigojimą. Apeliantės nuomone, teismas vertindamas minėtą sprendimą turėjo vadovautis ir LR CK (1964 m. red.) 110 str., kuris asmenims leido turėti tiktai vieną gyvenamąjį namą ar jo dalį, taip pat vadovautis LR teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 5 d. dalimi, kuri nustatė, kad viename žemės sklype gali būti statomas tik vienas gyvenamas namas. Todėl pagal minėto VK sprendimo prasmę atsakovas pastatęs gyvenamą namą, turėjo nugriauti avarinį senąjį, o priešingu atveju gyvenamas namas negalėjo būti pripažintas tinkamu naudoti. Leidimas statyti gyvenamąjį namą buvo duotas vien tik dėl to, kad senieji namai buvo avarinės būklės ir gyventi buvo netinkami. Šiuo metu namas kelia grėsmę aplinkiniams. Tačiau teismas, vertindamas nurodytą sprendimą ir jo priede nurodytą sprendimo tekstą, nepagrįstai vertino ne kaip vieningą administracinį aktą, o kaip sprendimo priedėlį, neįpareigojantį vieną iš šalių atlikti konkrečius veiksmus. Kauno AVA teritorijų ir statybos priežiūros departamento 2008m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 6-NS-264 yra pažymėta, kad nenugriautas senasis gyvenamas namas, tačiau teismas ir šios aplinkybės nevertino. Todėl apeliantės nuomone, teismas pažeidė CPK 185 str. reikalavimus, netinkamai vertino įrodymus ir bylas aplinkybes.
2. Teismas, spręsdamas ieškininės senaties terminą nepagrįstai taikė LR ABTĮ 33 str. 1 mėn. senaties terminą ir laikė, kad šis terminas yra tuo pačiu ir LR CK 1.125 str. 2 d. numatytas sutrumpintas ieškininės senaties terminas. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. sausio 28 d. įsakymą ieškovė gavo 2011 m. vasario 24 d. ir tai patvirtina pašto pažyma apie įsakymo įteikimą. Todėl nustatytu terminu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl minėto įsakymo panaikinimo, tačiau teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartimi atsisakė priimti jos skundą tuo pagrindu, kad ginčas dėl žemės sklypo dalių nustatymo yra civilinio teisinio pobūdžio ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Apeliantės nuomone, šioje byloje Kauno apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą ne kaip administracinio teisinio santykio subjektas, bet kaip civilinio santykio dalyvis, todėl ABTĮ 33 str. l d. normos negali būti taikomos. Nurodo, kad tik susipažinus su bylos medžiaga paaiškėjo, kad atsakovui J. A. Š. 2011 m. balandžio 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu Nr.8VĮ-14.8.2.)-380 ir tos pačios dienos Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-86 yra atkurtos nuosavybės teisės į 1109/1446 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), todėl ji tikslino ieškinį ir senaties termino nepraleido. Žemėtvarkininkų paruoštas planas nėra teisę nustatantis dokumentas, o tik yra vienas iš paruošiamųjų tarpinių dokumentų nustatyti sklypo dydį ir ribas. Todėl jo paruošimas nesukuria jokių teisių ir negali būti laikomas terminu ieškininės senaties eigos pradžiai nustatyti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. A. Š. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Byloje nustatyta, kad 1982 m. gruodžio 29 d. tuometinis LDT Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 500, kuriuo buvo leista gyventojams remontuoti, perstatyti gyvenamuosius namus, padidinti bendrąjį naudingą plotą pagal gautą techninę dokumentaciją, statybos leidimą. Tuo pačiu sprendimu tuometinė statybos ir architektūros valdyba buvo įpareigota kontroliuoti pastatų remonto ir statybos darbų eigą. Vertinant pateiktą priedą, byloje nustatyta, kad pareiškėjais buvo apeliantė, atsakovas ir jų mama M. Š., kuri norėjo pastatyti naują gyvenamąjį namą. Pagal LDT VK sprendimo priedėlio punktą Nr. 20, (duomenys neskelbtini) trims asmenims buvo leista pasistatyti namą nugriaunant senus gyvenamuosius namus. Įvertintina sprendimo Nr. 500 priėmimo data, kai tuo metu nebuvo galimybės žemės sklype statytis kelis gyvenamus namus, buvo ribojamas gyvenamasis plotas. Byloje teismas padarė teisingą išvadą, kad šio sprendimo priedo 20 p. negali būti pripažintas kaip prievolė, sandoris, kuris gali būti priverstinai vykdomas J. M. J. reikalavimu. Nei tuometinis Vykdomasis komitetas, t.y. sprendimo priėmėjas, nei teisių perėmėjas Kauno miesto savivaldybė, vėliau Kauno apskrities viršininko administracija, niekada nereiškė jokių pretenzijų. Atsižvelgiant į tai, byloje nustatyta, kad J. M. J. neturi jokios reikalavimo teisės dėl tuometinio 1982 m. VK sprendimo Nr. 500. Šio sprendimo pagrindu 1984 m. rugpjūčio 7 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 75/84, gyvenamasis namas pastatytas pagal projektą, priimtas komisijos eksploatacijai kaip tinkamas ir priėmimo akto pagrindu atlikta jo teisinė registracija nekilnojamojo turto registre. Pagal priedėlį buvo nustatyta leidžiama statybos darbų apimtis, tačiau nebuvo nustatyti terminai, privalomi įpareigojimai. Šioje byloje taikytas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., kuris kategoriškai nurodo, kad nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi išsamiais ir teisingais iki kol jie nenuginčyti. Minėtas nekilnojamas turtas yra J. A. Š. nuosavybė, teisiškai įregistruota VĮ Registrų centre. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatytais atvejais, kai už ją teisingai atlyginama (CK 4.93 str.) Šiuo atveju apeliantė neturi reikalavimo teisės nugriauti teisėtai įregistruotą gyvenamąjį namą, kuris nėra savavalinis statinys. Taigi, teismas byloje padarė teisingą išvadą, nes reikalavimas nugriauti gyvenamąjį namą, kuris pažymėtas indeksu 3A2Ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, neturintis nei faktinio ir nei teisinio pagrindo.
3. Teismas nustatė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo naikinti Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-9, nes jis priimtas vadovaujantis LR galiojančiais įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas suformuotas taip pat nepažeidžiant įstatymų bei apeliantės interesų. UAB „Žemėtvarkos darbai" atliko žemės sklypo matavimus 2010- 03-15, kurio metu dalyvavo ir pati ieškovė. Iš žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto Nr. 10790 akivaizdu, kad jame fiksuoti žemės sklype esantys statiniai, tame tarpe ir 3A2Ž, sklypo plotas nurodytas p-1446 kv.m. Akte esantys apeliantės 3 parašai patvirtina, kad ji sutiko su žemės sklypo plotu ir su tuo, kad jame yra ginčo gyvenamasis namas. 2011-04-08 Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM priėmė sprendimą Nr. 8S-(14.8.3)-86, kuriuo atkūrė J. A. Š. nuosavybės teises į išlikusį M. J. nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra naudojamo žemės sklypo dalį. Atsakovo naudojamoje žemės sklypo dalyje yra pastatytas ir jam priklausantis gyvenamas namas 3A2ž. Kadangi ginčo statinys stovi jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, su tuo sutiko ir ieškovė, todėl šios aplinkybės dar kartą patvirtina, kad jos reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas.
4. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad termino praleidimas reiškia, kad administracinis teisinis reikalavimas byloje gali būti atmestas remiantis vien tik šiuo pagrindu. Be to, ieškinio senatį reglamentuoja ir LR CK 1.125 str. 2 d., kuri nustato, kad atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek ir kiti LR įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus, dėl to ir vieno mėnesio senaties terminas laikomas sutrumpintu. Todėl buvo padaryta, teisinga, protinga, sąžininga išvada, kad J. M. J. buvo praleidusi vieno mėnesio senaties terminą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais, jog ieškovė nenurodė nei vieno ginčijamo administracinio akto negaliojimo pagrindo bei negalėjo pateikti rašytinių įrodymų dėl gyvenamojo namo nugriovimo. Darytina išvada, jog ieškovė neįrodė savo patikslinto ieškinio leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
2. Nagrinėjamoje byloje administraciniam aktui ginčyti taikytinas LR ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas 1 mėnesio apskundimo terminas nuo skundžiamo akto paskelbimo arba įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju ginčijamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 8VĮ - (14.8.2.) - 91 ieškovė apskundė tik 2011 m. gegužės mėnesio pradžioje, nors Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės skundą dėl minėto administracinio akto. Atsakovo nuomone, ieškovė taip pat yra praleidusi terminą ginčyti ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 8VĮ - (14.8.2.) - 380 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno m.)", kadangi ieškovei buvo žinomos aplinkybės apie nuosavybės teisių įgyvendinimą J. A. Š.. Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi VĮ Registrų centro išrašu, ginčijamu įsakymu nustatė žemės sklypo dalis. Jokių duomenų, kad atsakovas J. A. Š. privalėjo nugriauti pastatą - gyvenamąjį namą, plane pažymėta 3A2Ž, neturėjo, be to ieškovė VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistruotų duomenų neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas J. A. Š. neteisėtai įgijo teisę naudotis didesne žemės sklypo dalimi.
3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 punkte numatyta, jog viešojo administravimo subjektas - valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 2004, Nr. 28-868) 7 straipsnio 1 dalyje konstatuojama, jog Nacionalinė žemės tarnyba yra visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, patikėtinis. Nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, todėl atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog šioje byloje atsakovas priėmė įsakymą ne kaip administracinio teisinio santykio subjektas, bet kaip civilinio santykio dalyvis.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-91 yra individualus administracinis aktas, atitinkantis LR Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d. įtvirtintą sąvoką, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad jam yra taikytinas LR ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytas 1 mėn. apskundimo terminas. Į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu apeliantė kreipėsi tik 2011 m. gegužės 2 d. Apie ginčijamą įsakymą apeliantė buvo informuota 2011 m. vasario 15 d. raštu Nr. 8SD-465, kurį ji gavo 2011 m. vasario 24 d. Taigi, net jeigu į Kauno apygardos administracinį teismą ji kreipėsi laiku, tačiau teismui 2011 m. kovo 28 d. nutartimi atsisakius priimti skundą, į bendrosios kompetencijos teismą apeliantė kreipėsi praėjus daugiau nei mėnesiui nuo šios nutarties priėmimo ir daugiau nei dvejiems mėnesiams nuo sužinojimo apie ginčijamą administracinį aktą. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė yra praleidusi LR ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio terminą.
2. Nepriklausomai nuo tos aplinkybės kaip teismas būtų vertinęs 1982 m. gruodžio 29 d. LDT VK sprendimo Nr. 500 turinį (t.y. kaip įpareigojantį ar neįpareigojantį atsakovą nugriauti ginčo statinį), esminė aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra ta, kad bet kokiu atveju apeliantė nebuvo ir nėra tinkamas subjektas reikšti reikalavimą dėl ginčo statinio nugriovimo. Tokią teisę galėjo turėti tik tuometinė LDT VK, t. y. ta institucija, kuri tokią pareigą atsakovui buvo nustačiusi. Be to, reikalavimui dėl ginčo statinio griovimo kaip prievolės pagal minėtą LDT VK Sprendimą vykdymui yra praleistas bendrasis (dešimties metų) ieškinio senaties terminas, nustatytas LR CK 1.125 str. 1 d., kadangi nuo minimo LDT VK Sprendimo priėmimo yra praėję beveik trisdešimt metų. Dėl šių aplinkybių apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas.
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjimo ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas A. Š., neįvykdydamas 1982 m. gruodžio 29 d. Kauno miesto LDT Vykdomojo komiteto spendimo Nr. 500 dėl senojo gyvenamojo namo, esančio namų valdoje (duomenys neskelbtini), nugriovimo, nepažeidė nei CK 1.125 straipsnio 2 dalies nuostatų, nei CK 6.38 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų.
Taigi, apeliacijos esmę šioje byloje sudaro ieškovės J. M. J. argumentai, jog pastaroji proceso dalyvė, būdama ginčo tarp šalių santykyje su atsakovu, ne tik, kad neginčijo 2011 m. sausio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus įsakymo Nr. 8VĮ-(14.82)-91, kuriuo faktiškai buvo įteisintas ne tik ginčo gyvenamojo namo, kaip pastato, pažymėto plane indeksu 3A2Ž egzistavimas, bet ir atsakovo J. A. Š. vardu įteisinto ginčo statinio, kaip gyvenamojo namo įregistravimo faktas (CK 1.48 straipsnio 2 dalis).
Būtent dėl to, kad teisminio ginčo pradžios metu (t.1, b. l. 3-4) tarp šalių, kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių jau buvo įregistruotos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą Nekilnojamojo turto registre (t.1, b. l. 37-38, 75-76), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantei, nesutinkant su namų valdos 1446 m2 ploto žemės sklypo dalių nustatymu, būtina nuginčyti administracinio akto, t. y. 201-01-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus įsakymą Nr. 8VĮ- (14.8.2)-91. Kadangi ieškovė J. M. J. dar iki minėto administracinio akto, kuriuo buvo nustatytos namų valdos žemės sklypų dalys proporcingai šalių valdomų pastatų plotui, priėmimo žinojo ir tam neprieštaravo, ką patvirtina apeliantės parašai 2010-06-10 ir 2010-10-12, UAB „Žemėtvarkos darbai“ parengtų ginčo žemės sklypo planų (t.1, b. l. 773-74) bei ABTĮ nustatyta tvarka aukščiau paminėto administracinio akto bei Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2011-04-08 sprendimo Nr. 8S-( 14.8.3.)-86 (t.1, b. l. 84) nenuginčijo, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas CPK 185 straipsnio nuostatų nepažeidė ir pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį kaip neįrodytą. Pažymėtina, kad apeliantės argumentas dėl to, jog ji bylos eigoje, pateikdama teismui patikslintą ieškinį (t.1, b. l. 85-86) nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino administraciniams aktams ginčyti, nes akivaizdu, jog 2011 m. kovo 28 d. Kauno apygardos teismui atsisakius priimti J. M. J. skundą dėl aukščiau paminėto administracinio akto teisėtumo dėl senaties termino praleidimo, nėra galimybių, nepažeidžiant bendrosios kompetencijos teismų ir administracinės teisenos tvarka priimtų teismo sprendimų prejudicijos, nuspręsti kitaip (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Tuo pačiu teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo bei vertinimo ginčo atveju, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tikrai neturėjo pagrindo, spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl atsakovui priklausančio pastato – gyvenamojo namo, namų valdos plane pažymėto indeksu 3A2ž nugriovimo, vadovautis 1964 m. redakcijos CK 110 straipsnio nuostatomis, nes iš byloje esančios medžiagos matyti, jog 1920 m. statyto gyvenamojo namo, kurį nugriovus buvo leista šalims toje pačioje namų valdoje, esančioje Jiesios pl. Nr.22, Kaune, statyti dabartinį gyvenamąjį namą, namų valdos plane pažymėtą indeksu 5A2p neišliko (t.1, b. l. 9, 10-11, 12). Kad ginčo namų valdoje esantis gyvenamasis namas, priklausantis šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise naujai pastatytas gyvenamasis namas jau po M. Š. mirties 1992 metais patvirtina Nekilnojamojo turto registro centro duomenų banko išrašo duomenys (t.1, b. l. 12), be to šio fakto neneigia abi šalys, todėl teismas neturėjo pagrindo ginčo atveju kvestionuoti šalių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 4 punktas).
Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju nebuvo pažeista 1999 m. kovo 9 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nustatyta parduodamų žemės sklypų dalių dydžio nustatymo tvarka, todėl nėra ir nebuvo pagrindo teigti, jog teritorijų planavimo dokumentai neteisėti vien dėl to, kad atsakovas nėra nugriovęs gyvenamojo namo, ginčo namų valdoje pažymėto indeksu 3A2ž. Esant šioms aplinkybėms teismas pagrįstai sprendė, kad minėto nuosavybės objekto nugriovimui, vadovaujantis 1982 m. gruodžio 29 d. LDT Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 500 (t.1, b. l. 7) yra suėję senaties terminai ir šis faktas pats savaime jokių teisinių pasekmių nesukuria (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 8 dalis).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad kiti J. M. J. apeliacinio skundo argumentai susiję su prievolių teisės taikymo prioritetu prieš ABTĮ nuostatų taikymą ginčo atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Izolda Nėnienė
Evaldas Burzdikas
Albinas Čeplinskas