Administracinė byla Nr. eA-4174-463/2022

        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03319-2022-5

        Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 22S86941
(toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. birželio 22 d. prašymą.

2.       Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1.       Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, skundžiamu Sprendimu sutrumpino pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminus iki 6 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

2.2.       Pareiškėjas teigė, kad Departamentas turėjo teisę priimti sprendimą panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti duomenis apie pareiškėją iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo, tačiau atsakovas tinkamai neįvertino visų faktinių aplinkybių ir šia teise nepasinaudojo, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą.

2.3.       Atsakovas nepagrįstai pripažino šešių mėnesių terminą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą proporcingu ir protingu. Departamentas neįvertino, kad pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, jis pusei metų bus išskiriamas su savo mažamečiu sūnumi, todėl iš vaiko bus atimta teisė augti ir turėti abu tėvus. Ši teisė negali būti užtikrinta elektroninių ryšių priemonėmis, kadangi vaikui tik vieneri metai. Departamentas neįvertino, kad pareiškėjo sutuoktinė negali viena pasirūpinti vaikais, reikalingas pareiškėjo faktinis buvimas Lietuvos Respublikoje, užtikrinant pagalbą buityje, vaikų auklėjime bei priežiūroje, svarbūs taip pat pareiškėjo finansiniai ištekliai, užtikrinant šeimos poreikius. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas naują sprendimą ir pakartotinai įvertinęs pareiškėjo prašymą, neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytų sprendimo neteisėtumą lėmusių priežasčių. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino šeimos interesų bei nepakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumo, šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės kontekste, todėl nustatytas šešių mėnesių draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis – neproporcingas ir neprotingas.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko.

4.       Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1.       Departamentas nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėjo atžvilgiu taikyti Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) 45 punktą, pagal kurį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių ryšių, ekonominių ryšių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir kuris buvo išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte.

4.2.       Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo atžvilgiu turėtų būti taikomos kitokios taisyklės, nei kitiems užsieniečiams analogiškomis aplinkybėmis, be to, pareiškėjas ne vienerius metus nesilaikė imigracijos taisyklių, elgėsi nesąžiningai. Pareiškėją buvo nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes jis buvo Šengeno teritorijoje neteisėtai ir neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jo Šengeno viza galiojo iki 2018 m. vasario 5 d. Pareiškėjas Lietuvoje gyveno neteisėtai bei nesiėmė veiksmų įteisinti savo buvimą ar išvykti iš Lietuvos Respublikos, pateikė 2 nepagrįstus prieglobsčio prašymus. Departamentas neginčijo pareiškėjo šeiminių ryšių ir to, kad tarp pareiškėjo, jo nepilnamečio vaiko, gyvenimo partnerės (sugyventinės) bei jos dukters yra susiformavę glaudūs tarpusavio santykiai, tačiau vien šios aplinkybės nesudarė pagrindo panaikinti pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti.

4.3.       Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Be to, pareiškėjas šeimą sukūrė būdamas Lietuvos Respublikoje neteisėtai, kai jau buvo priimtas Departamento sprendimas dėl jo išsiuntimo, todėl negalėjo tikėtis, kad jam bus suteikta teisė apsigyventi.

4.4.       Departamentas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, tinkamai taikė teisės aktus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos. Departamentas priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Teismas iš byloje pateiktos medžiagos nustatė, kad:

6.1.       Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, 2019 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-158, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė. Sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktu nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o sprendimo 6 punktu nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti bei apsigyventi
3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nurodytas sprendimas įsiteisėjo 2020 m. gegužės 11 d.

6.2.       2021 m. birželio 17 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau nepateikė naujų esminių motyvų, todėl 2021 m. liepos 5 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 15PR-70 nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m. birželio 22 d. pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą panaikinti 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo 12PR-158 rezoliucinės dalies 5–6 punktus, kuriais uždraudžiama 3 (trejus) metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje gyvena su (duomenys neskelbtini), su kuria 2020 m. (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus. Užsienietis taip pat nurodė, kad sugyventinė turi dar vieną vaiką (dukrą) ir jis prisideda prie sugyventinės bei abiejų vaikų išlaikymo.

6.3.       2021 m. rugsėjo 21 d. Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, sprendimu sutrumpino pareiškėjo draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminus iki 1,5 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1467-575/2022 nusprendė, jog nebuvo tinkamai įvertinti šeimos (vaiko) interesai, kad Departamentas nepakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumo, todėl nustatytas 1,5 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu ir protingu. Lietuvos vyriausias administracinis teismas nusprendė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Departamento 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimą bei įpareigoti Departamentą pareiškėjo 2021 m. birželio 22 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

6.4.       Departamentas 2022 m. birželio 22 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pakeitė
2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 12PR-158 rezoliucinės dalies 5 ir 6 punktus ir sumažino pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimo terminus iki šešių mėnesių nuo jo išsiuntimo dienos

7.       Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Tvarkos nuostatas, pažymėjo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą.

8.       Teismas nurodė, kad byloje nepateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi finansines galimybes užtikrinti šeimos poreikius (darbo užmokestis, santaupos ar pan.) bei teikia finansinę paramą šeimai (sugyventinei ir vaikams). Pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) nėra sudarę santuokos Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šešių mėnesių draudimas atvykti į Lietuvą sukels pareiškėjui ar jo šeimai neproporcingai dideles žalingas pasekmes ar kad šeimos nariai be pareiškėjo paramos negalėtų išgyventi ir nebūtų užtikrintas šeimos narių pagrindinių teisių ar laisvių įgyvendinimas. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas su šeimos nariais negalėtų bendrauti nuotoliniu būdu ar kad jo šeimos nariams būtų užkirstas kelias jį aplankyti jo kilmės valstybėje ar kitoje trečiojoje šalyje. Skunde pats pareiškėjas nurodė, jog sugyventinės dukra turi tėvą, su kuriuo palaiko ryšius ir bendrauja. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas uždrausti pareiškėjui šešis mėnesius atvykti į Lietuvos Respubliką sukels neproporcingai neigiamas pasekmes jo sūnui, sūnaus motinai ir jos dukrai buvo atmesti. Vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai apie galimas neigiamas priimto Sprendimo pasekmes, teismo manymu, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo nepagrįstu ar neteisėtu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jo Šengeno viza galiojo iki 2018 m. vasario 5 d. Tokiu būdu pareiškėjas nuo 2018 metų Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, nesiėmė jokių veiksmų, siekiant įteisinti savo buvimą ar išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl turi prisiimti šio neteisėto buvimo neigiamas pasekmes. Pareiškėjas, be teisėto pagrindo gyvendamas Lietuvoje ir sukurdamas santykius su teisėtai Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tuo pačiu nesukūrė besąlyginio pagrindo teisėtam gyvenimui Lietuvoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo šeiminiai ryšiai ir mažametis sūnus nėra pakankamas pagrindas visiškai panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti jį iš nacionalinio sąrašo. Draudimo atvykti į šalį instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Teismas taip pat atmetė argumentus, kad Departamentas nesurinko ir individualiai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Atitinkamai teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III.

9.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

10.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei nurodo šiuos argumentus:

10.1.       Pareiškėjas teigia, kad Sprendime nurodytas tik vienas sakinys, susijęs su pareiškėjo individualia situacija. Atsakovas neištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytų pirminio sprendimo neteisėtumą lėmusių priežasčių, t. y., ginčijame Sprendime nėra įvertintas nei vaiko amžius, nei pareiškėjo su vaiku ryšys, nei tai, jog pareiškėjo sugyventinė viena negali užtikrinti vaikų rūpinimosi, nors tai jau iš esmės konstatuota teismo, pareiškėjo situacija buvo išnagrinėta netinkamai.

10.2.       Atsakovui nė karto nesusisiekus su pareiškėju, su prašymu / įpareigojimu pateikti papildomus dokumentus / duomenis, kurie pagrįstų jo prašymą ar patikslintų atsakovui kilusius klausimus (be kita ko, dėl vaikų išlaikymo ir (ar) kitų aplinkybių), taip pat per visą prašymo nagrinėjimo iš naujo laikotarpį nesudarius nei pareiškėjui pačiam, nei jo sugyventinei dalyvauti apklausoje ir pateikti papildomus paaiškinimus, laikytina, kad atsakovo argumentai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad nustatytas draudimas jam ar jo šeimai padarytų neproporcingai didelę žalą, tėra gynybinė pozicija ir atsakovas pakartotinai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

10.3.       Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas teismui paaiškino, kad: 1) yra reikalingas jo faktinis buvimas Lietuvos Respublikoje, kadangi jo sugyventinė nėra pajėgi viena užtikrinti vaiko priežiūros, todėl prie vaiko priežiūros prisideda ir pats pareiškėjas savo faktiniu buvimu, priežiūra, auklėjimui bei pagalba buityje (tai buvo konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo);
2) pareiškėjas paaiškino, kad jis verčiasi individualia veikla pervežimo srityje (veikla vykdoma nuotoliniu būdu būtent tam, kad galėtų prisidėti prie vaiko priežiūros, būdamas su sugyventine ir vaiku Lietuvoje, namuose), didesne dalimi prisideda prie šeimos išlaikymo, kadangi sugyventinė šiuo metu nedirba (baigėsi motinystės atostogos, šiuo metu ieško darbo); 3) dokumentai dėl pareiškėjo vaiko sveikatos sutrikimų ir reikalingos operacijos pateikti dar pirminio prašymo nagrinėjimo metu, kartu su prašymu, kas buvo paaiškinta ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Tai paneigia atsakovo argumentus, jog jokie dokumentai dėl vaiko sveikatos nebuvo pateikti. Visa ši informacija būtų atsakovui žinoma, jei jis būtų sudaręs galimybę pareiškėjui ją pateikti. Nurodytos aplinkybės turėjo būti įvertintos atsakovo nurodytų argumentų nepagrįstumo kontekste, tačiau apie jas priimtame teismo sprendime nepasisakyta, šie argumentai nevertinti, nors ir neatsiejamai susiję su bylos nagrinėjimo dalyku.

10.4.       Viena iš priežasčių, dėl ko šeima negali išvykti su pareiškėju į jo kilmės valstybę draudimo atvykti laikotarpiui yra tai, jog pareiškėjo sugyventinės dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, siejama stipriais socialiniais, šeiminiais ryšiais su Lietuva, mergaitė visą gyvenimą augo Lietuvoje, čia lanko mokyklą, sukūrė socialinius ryšius, taip pat Lietuvoje gyvena ir jos tėvas, pareiškėjo sugyventinė turi užtikrinti ir teismo sprendimo vykdymą, kuriuo nustatyta, kad ji turi sudaryti sąlygas tėvui dalyvauti ir bendrauti su dukra (taip ir kitos priežastys, – pareiškėjo sugyventinė siejama ne tik ilgalaikiais socialiniais, šeiminiais ryšiais su Lietuva, bet ir darbiniais / ekonominiais ryšiais, pareiškėjo ir jo sugyventinės bendram vaikui reikalinga operacija, kurios finansavimą gauna tik Lietuvos Respublikoje. Būtent nesant objektyvios galimybės sugyventinei išvykti su pareiškėju kartu, pareiškėjas turėtų palikti Lietuvos Respubliką vienas, tokiu būdu atimant iš mažamečio sūnaus teisę turėti ir augti su abiem tėvais, taip darant neigiamą įtaką vaiko raidai bei socializacijai (vaikas, būdamas tokio jauno amžiaus, nėra pajėgus bendrauti su tėvu nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis). Taip pat turi būti įvertintas faktas, kad pareiškėjo sugyventinė viena pati nėra pajėgi pasirūpinti abiem vaikais, kadangi grįžus iš motinystės atostogų į darbą, ji jau nebegali skirti didesnės dalies laiko vaikų priežiūrai, dėl ko yra reikalingas didesnis pareiškėjo pagalbos poreikis vaikų priežiūros ir auklėjimo atžvilgiu, būtent pareiškėjas didžiąją dalimi prisideda prie šeimos interesų ir poreikių patenkinimo. Pirmosios instancijos teismo šių argumentų nevertino, rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais.

10.5.       Pareiškėjas nesutinka su argumentu, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai ir mažametis sūnus nėra pakankamas pagrindas visiškai panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti jį iš Nacionalinio sąrašo. Pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Be to, priešingai nei interpretuoja atsakovas, nors minėta direktyva ir nėra tiesioginio taikymo aktas, ESTT sprendimuose pateikiamas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas yra privalomas visoje Europos Sąjungoje, o ne tik tos konkrečios bylos šalims, t. y., priešingai nei deklaruoja atsakovas, jis turi teisę priimti sprendimą panaikinti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti duomenis apie pareiškėją iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo. Pareiškėjas pažymi, kad asmens socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis pripažinti proporcingai reikšmingesne aplinkybe, nei aplinkybės, sudarančios pagrindą pagal procedūras pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį ir nustatyti jam draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgus į pareiškėjo individualią situaciją, ginčijamas Sprendimas privalo būti panaikintas.

11.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą bei nurodo šiuos argumentus:

11.1.       Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartyje nurodytus trūkumus ir atsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją.

11.2.       Tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo atžvilgiu turėtų būti taikomos kitokios taisyklės, nei kitiems užsieniečiams analogiškomis aplinkybėmis, juolab, kad pareiškėjas ne vienerius metus nesilaikė imigracijos taisyklių, elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai bei nesiėmė veiksmų įteisinti savo buvimą ar išvykti iš Lietuvos Respublikos, pateikė 2 nepagrįstus prieglobsčio prašymus. Pareiškėjas, sukurdamas santykius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, negalėjo turėti teisėto lūkesčio likti gyventi Lietuvoje, nes šių santykių sukūrimo metu pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Pareiškėjas neatitinka nei vienos iš Tvarkoje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant būtų pagrindas panaikinti pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė pakeisti Departamento 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo
Nr. (15/6-12) 12PR-158 5 ir 6 punktus, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 6 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), 6 mėn. nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

13.       Pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas priimtas įgyvendinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1467-575/2022, kurioje apeliacinės instancijos teismas panaikino Departamento 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimą
Nr. (15/6-12)12PR-158(P) ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo 2021 m. birželio 22 d. prašymą ((kuriuo buvo prašoma panaikinti Departamento 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo rezoliucinės dalies 5 ir 6 punktus, kuriais uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo) išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą. Teismas nurodė, kad Departamentas prašymo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei kitas Šengeno erdvės valstybes panaikinimo išnagrinėjo paviršutiniškai ir neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, kaip nustato Tvarkos nuostatos, o tai nesuderinama su gero administravimo principu. Teismas pažymėjo, kad Departamento vertinime nebuvo atsižvelgiama į vaiko amžių, tėvo ryšį su vaiku. Departamentas taip pat nevertino pareiškėjo argumentų, kad jo sugyventinė viena pati negalės pasirūpinti vaikais.

14.       Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai pareiškėjui nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir buvo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes terminas (3 metų, vėliau nuspręsta jį sutrumpinti iki 1,5 metų). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nustatant draudimo atvykti terminą –
1,5 metams, nebuvo įvertintas pareiškėjo vaiko amžius, jo ryšis su pareiškėju, t. y. nebuvo įvertinti vaiko interesai ir kitos aplinkybės. Departamentas, įgyvendinęs minėtą teismo įpareigojimą, nagrinėjamoje byloje skundžiamu Sprendimu sutrumpino aptariamą draudimo atvykti terminą iki
6 mėn., su kuo ir nesutinka pareiškėjas, nurodydamas, kad atsakovas neatsižvelgė į apeliacinio teismo išaiškinimą, mano, kad draudimo atvykti terminas apskritai turi būti panaikintas.

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, individualiai įvertino faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

16.       Pirmiausiai pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 
21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

17.       Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

18.       Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

19.       Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

20.       Pagal Tvarkos 5 punktą, tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

21.       Tvarkos 45 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 44 punkte, jeigu Tvarkos 44 punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams.

22.       Tvarkos III skyriuje įtvirtintas Kriterijų sąrašas ir jų vertinimo tvarka priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį ar išbraukti duomenis apie užsienietį iš nepageidaujamų asmenų sąrašo.

23.       Taigi, Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2392-492/2020).

24.       Išdėstytų nuostatų kontekste pabrėžtina, kad paminėtuose bei kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.

25.       Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:
a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268,
31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.

26.       Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad byloje nebuvo ginčo, kad Departamento 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. (15/6-12) 12PR-158, kuriuo pareiškėjui, be kita ko: 1) atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje; 2) nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę; 3) nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes, įsiteisėjo. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl nustatyto 6 mėn. draudimo atvykti termino.

27.       Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausiai pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, skundžiamame Sprendime nebuvo įvertinta individuali pareiškėjo situacija, neatsižvelgta į vaiko amžių, tėvo ryšį su vaiku. Sprendime su tuo susijęs yra tik vienas teiginys – „<...> įvertinus tai, kad asmuo turi socialinių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis bei atsižvelgiant į LVAT 2022-03-02 sprendimą, asmeniui nustatomas 6 mėn. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, šį terminą skaičiuojant nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“. Daugiau individualaus vertinimo Sprendime nepateikta. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, nors pirmosios instancijos teismas, iš esmės, sprendime nenustatė, kad šešių mėnesių draudimas atvykti į Lietuvą sukels pareiškėjui ar jo šeimai neproporcingai dideles žalingas pasekmes ar kad šeimos nariai be pareiškėjo paramos negalėtų išgyventi ir nebūtų užtikrintas šeimos narių pagrindinių teisių ar laisvių įgyvendinimas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neįvertino aplinkybių, kad, kaip teigė pareiškėjas, pareiškėjo gyvenimo partnerė nėra pajėgi viena užtikrinti vaiko priežiūros, todėl prie vaiko priežiūros, kaip teigė pareiškėjas, prisideda ir jis pats savo faktiniu buvimu, priežiūra, auklėjimui bei pagalba buityje, kad baigsis (baigėsi) pareiškėjo partnerės motinystės atostogos (pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai apie pareiškėjo partnerės darbo vietą ir motinystės atostogas, taip pat įrodymai, kad pareiškėjas turi teisę gyventi bute, tuo pačiu adresu, kuriuo savo gyvenamąją vietą su vaikas yra deklaravusi ir jo partnerė) ir kitų aplinkybių. Kadangi nebuvo paneigta, kad pareiškėjo partnerė realiai dirbo Lietuvoje (jai 2022 m. (duomenys neskelbtini) baigėsi motinystės atostogos) ir turėjo dukrą, kuri buvo siejama stipriais socialiniais, šeiminiais ryšiais su Lietuva, mergaitė visą gyvenimą augo Lietuvoje, čia lankė mokyklą, sukūrė socialinius ryšius, taip pat Lietuvoje gyvena ir jos tėvas, todėl pareiškėjo partnerė su vaikais ir negalėjo vykti su pareiškėju į jo kilmės šalį.

28.       Taigi, išdėstytų aplinkybių kontekste konstatuotina, kad Departamentas tinkamai ir išsamiai neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jo šeiminiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, nustatant draudimo atvykti laikotarpį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas. Ginčo atveju liko neįvertintos aktualios aplinkybės ir argumentai, todėl nėra pagrindo vertinti, kad skundžiamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ypač įvertinus šioje nutartyje paminėtą teisinį reguliavimą, o, taip pat, atsižvelgus ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką – be kita ko, 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3314-502/2021, kurioje taip pat buvo panaikintas Sprendimas, kuriuo buvo nustatytas 6 mėn. draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje užsienietis taip pat Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, tačiau teismas konstatavo, kad atsakovas neįvertino šeimos interesų bei nepakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumo, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucinės vertybės; be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju taip pat turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Akcentuotina, kad paminėtoje byloje užsienietis neturėjo vaikų Lietuvos Respublikoje, priešingai, nei nustatyta nagrinėjamoje byloje. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju nebuvo tinkamai įvertinta Departamento sprendimo įtaką pareiškėjo mažamečiam sūnui.

29.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas. Panaikinus šį Sprendimą, yra pagrindas pakartotinai įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2021 m. birželio 22 d. prašymą nagrinėti iš naujo, nes administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų, tai lemia „valdžių padalijimo“ principas.

30.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

31.        Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinantys įrodymui teismui bus pateikti iki administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tačiau, kadangi pareiškėjas iki minėto termino jokių įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė, aptariamas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 22S86941 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2021 m. birželio 22 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Jolanta Malijauskienė