Administracinė byla Nr. eA-2176-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03376-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3; 57.3

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

pareiškėjo viešosios įstaigos „Baltijos maisto organizacija“ ir atsakovo viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Baltijos maisto organizacija“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas viešoji įstaiga „Baltijos maisto organizacija“ (toliau – ir VšĮ „Baltijos maisto organizacija“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2019 m. birželio 17 d. viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 1 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), 2019 m. rugpjūčio 14 d. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 2 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 3 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė tokius skundo argumentus:

2.1.                      Agentūra netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius konkrečių gamintojų pavadinimų ar prekių ženklų naudojimą programų (2015 m. lapkričio 12 d. Europos Komisijos patvirtintos Informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programos (toliau – ir Programa Nr. 1), 2014 m. spalio 30 d. Europos Komisijos patvirtintos Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programos (toliau – ir Programa Nr. 2) ir 2013 m. balandžio 29 d. Europos Komisijos patvirtintos Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programos (toliau – ir Programa Nr. 3) priemonėse. Agentūra netinkamai aiškina Tarybos 2007 m. gruodžio 17 d. reglamento (EB) Nr. 3/2008 dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 3/2008) 1 straipsnio 2 dalį kaip kategorišką draudimą bet kokiu būdu programos priemonėse naudoti ir vartotojams teikti informaciją apie konkrečius gamintojus ar prekių ženklus. Pareiškėjo nuomone, Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalis nedraudžia įgyvendinant programas naudoti prekės ženklais pažymėtą produkciją ar nurodyti konkrečius gamintojus. Tokią poziciją ilgą laiką reiškė tiek atsakovas, tiek kitos Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos. Pažymi, kad be minėtos 1 straipsnio 2 dalies formuluotės, Reglamento 3/2008 kitos nuostatos daugiau nenustatė jokių aiškesnių taisyklių dėl prekės ženklų naudojimo.

2.2.                      Atkreipia dėmesį, kad skundžiami sprendimai grindžiami Europos Komisijos Generalinio direktorato 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d., 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštais, pridedamais kaip priedai prie visų skundžiamų sprendimų. Tačiau minėti raštai nebuvo pateikti pareiškėjui išversti į lietuvių kalbą ir taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2, 4 ir kitų straipsnių nuostatos bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 32 straipsnio normos.

2.3.                      Pareiškėjas teigia, kad Europos Komisijos (toliau – ir EK) raštuose yra pateikiama tik Europos Komisijos tarnybų nuomonė, nesiremiant jokiais oficialiais išaiškinimais ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika. Šie raštai nėra joks oficialus teisinis ar administracinis aktas, kuris sukeltų kokią nors prejudiciją Agentūros skundžiamiems sprendimams. Agentūra sprendimuose nepagrindė ir neargumentavo, dėl ko ji laiko pareiškėjo veiksmus pažeidžiančiais minėtas produkcijos su prekių ženklais naudojimo sąlygas. 2017 m. kovo 1 d. Europos Komisijos rašte kalbama tik apie Programą Nr. 1, o 2017 m. rugpjūčio 29 d. rašte – tik apie Programą Nr. 1 ir Programą Nr. 2. Nė viename iš trijų raštų iš viso nėra paminėta Programa Nr. 3, todėl Sprendimo Nr. 3 atveju Agentūra iš viso nepagrindė ir nemotyvavo.

2.4.                      Pabrėžia, kad pati reklaminė medžiaga – stendai, lentynos ir lankstinukai – buvo pagaminti be jokių nuorodų į konkrečius gamintojus ar jų prekių ženklus. Jų maketai, kaip reikalavo sutartys su VĮ „Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ (toliau – ir Rinkos reguliavimo agentūra), prieš gaminimą būdavo pateikiami šiai kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai, ji juos patvirtindavo, ir tik po to jie būdavo gaminami. Be to, galimybė naudoti produkciją su prekių ženklais specialiuose programų stenduose prekybos centruose buvo numatyta jau pačiose Programose, kurias Europos Komisija patvirtino. Taigi, darytina išvada, kad prekės ženklais pažymėta produkcija tam tikrais atvejais galėjo būti naudojama Programų priemonėse tiek degustacijų, tiek demonstracijų prekybos vietose metu. Detalesnės prekės ženklais pažymėtos produkcijos naudojimo taisyklės buvo nustatytos tik 2015 m. spalio 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 1831/2015, kuriuo nustatomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1144/2014 dėl informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonių, įgyvendinamų vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse, taikymo taisyklės (toliau – ir Reglamentas 1831/2015). Tačiau atsakovas šiuo Reglamentu 1831/2015 savo sprendimuose nesiremia, dėl jo nepasisakoma ir prie sprendimų pridedamuose Europos Komisijos raštuose, todėl pareiškėjas plačiau apie tai nepasisako.

2.5.                      Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 3D-585 patvirtintų „Informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse programų administravimo taisyklių“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d.) (toliau – ir Informavimo taisyklės), 30 punktą, pagal programą gaminamoje informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo medžiagoje draudžiama reklamuoti prekės ženklus, tačiau reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto. Sprendžiant iš Sprendimų turinio, atsakovas visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjo veiksmų atitikimo šiai taisyklių nuostatai. Nurodo, kad pareiškėjas nepažeidė šio reikalavimo.

2.6.                      Pareiškėjas pažymi, kad jokio galutinio Europos Komisijos institucijų sprendimo šių Programų netinkamumo finansuoti dėl prekių ženklų naudojimo klausimu, pareiškėjo žiniomis, dar nėra priimta. Todėl visi neaiškumai turėtų būti aiškinami tokias programas įgyvendinančių subjektų naudai.

2.7.                      Pareiškėjo teigimu, Agentūra tinkamai nemotyvavo ir neargumentavo priimtų Sprendimų, pakeitė ankstesnę jos ir kitų valstybės institucijų poziciją ginčo klausimu. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) 2018 m. liepos 30 d. rašte Nr.2D-2583(17.27) Europos Komisijai nurodė, kad Reglamentu 3/2008 nėra draudžiama įgyvendinant tam tikras priemones naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos, palaikė pareiškėjo poziciją. Atsakovas savo sprendimuose išdėsto visiškai priešingą poziciją ir argumentus, nenurodydamas nei kokių nors naujai paaiškėjusių aplinkybių ar faktų, nei tinkamai ir išsamiai teisiškai nepagrįsdamas tokią savo poziciją. Agentūra remiasi tik dvejų metų senumo Europos Komisijos raštais, selektyviai išimdama juos iš viso konteksto ir visiškai nutylėdama apie tai, kad net praėjus metams laiko po minėtų raštų gavimo Lietuvos atsakingų institucijų pozicija buvo visiškai kitokia.

2.8.                      Pareiškėjo nuomone, Agentūra neteisėtai pakeitė ankstesnius sprendimus, nesant tam įstatyme numatyto pagrindo, tuo pažeisdamas VAĮ normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką. Vykdydamas programas, pareiškėjas reguliariai teikė ataskaitas ir informaciją Rinkos reguliavimo agentūrai apie visas programų įgyvendinimo priemones, pateikiant ir vaizdinę medžiagą, nuotraukas. Taip pat pareiškėjo veiklą, susijusią su kai kurių programų įgyvendinimu kasmet tikrindavo tiek atsakovas, tiek Lietuvos muitinė kaip nacionalinė tikrinanti institucija. Jokių rimtesnių trūkumų ar ES teisę pažeidžiančių veiksmų nei Rinkos reguliavimo agentūra, nei kitos tikrinančios institucijos neįžvelgė, patikrinimų išvados visada buvo teigiamos. Tokie Agentūros, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai yra neteisėti, prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisėtumo, teisinio tikrumo principams. 

2.9.                      Sprendimuose atsakovas pateikia nuorodas tik į du poįstatyminius teisės aktus, kuriais jis vadovaujasi priimdamas Sprendimus dėl lėšų susigrąžinimo: 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 137 patvirtintas Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio priemones, administravimo taisykles (toliau – ir Taisyklės Nr. 1) ir 2011 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-750 patvirtintas Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant valstybės pagalbos žemės ūkiui, maisto ūkiui, žuvininkystei ir kaimo plėtrai ir kitas iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamas priemones, administravimo taisykles (toliau – ir Taisyklės Nr. 2),  tačiau tai nėra įstatyminio lygio teisės normos, suteikiančios teisę keisti ankstesnius sprendimus.

2.10.                      Jokių atsakovo prašymų dėl lėšų grąžinimo pareiškėjas nebuvo ir nėra gavęs. Jis net nebuvo informuotas apie atsakovo atliekamus patikrinimus dėl anksčiau įvykdytų ir pasibaigusių sutarčių, todėl jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus, paaiškinimus ar papildomus įrodymus. Kadangi šiuo atveju atsakovas vadovaujasi ne tik teisės aktais, bet ir Sutartimis, t. y. veikia kartu kaip civilinės sutarties šalis, jis privalėjo laikytis ir atitinkamų sutartinių įsipareigojimų. Agentūra pažeidė Sutarčių 5 straipsnio 5 punktą, nes nepateikė jokių prašymų pareiškėjui dėl lėšų grąžinimo, o iš karto priėmė nepagrįstus ir neteisėtus vienašališkus sprendimus.

2.11.                      Tokiu būdu buvo pažeisti VAĮ numatyti viešojo administravimo procedūrų skaidrumo, nediskriminavimo, planavimo, viešumo ir kitus ūkio subjektų veiklos priežiūros principai bei reikalavimai. Neaišku, ar tai buvo planinis pareiškėjos patikrinimas, ar neplaninis. Atsakovas privalėjo turėti pasitvirtinęs planinių ir neplaninių patikrinimų atlikimo taisykles (VAĮ 364 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju apie patikrinimą pareiškėjas turėjo būti informuotas. Jeigu tai buvo neplaninis patikrinimas, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti VAĮ 364 straipsnio 15 dalyje numatyta teise skųsti priežiūrą atliekančio subjekto sprendimą atlikti neplaninį patikrinimą. Visi šie procedūrų bei viešojo administravimo principų pažeidimai taip pat nulemia tai, kad Sprendimai turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

2.12.                      Pareiškėjas teigia, kad skundžiami Sprendimai yra naikintini kaip priimti viešojo administravimo subjekto viršijant jam suteiktą kompetenciją ir neturint tam įgalinimų. Atsakovo veiklos įstatyminis pagrindas yra numatytas Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (toliau –ir ŽŪMŪKPĮ) 4 straipsnyje. Atsakovas buvo naujai įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 706 „Dėl viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros steigimo ir valstybės turto investavimo“. Jo įstatai buvo patvirtinti Žemės ūkio ministro 2018 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu. Nei nutarime dėl atsakovo įsteigimo, nei jo įstatuose, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta, kad atsakovas yra visų anksčiau veikusios Rinkos reguliavimo agentūros teisių ir pareigų perėmėjas. Tą patvirtina ir jo siųsti pranešimai bei pasiūlymai pasirašyti trišalius susitarimus dėl teisių ir pareigų perėmimo pagal ankstesnes Rinkos reguliavimo agentūros sutartis. Tačiau akcentuotina, kad atsakovas tokį susitarimą su pareiškėju sudarė tik dėl vienos sutarties, kuri buvo nebaigta vykdyti, t. y. dėl Programos Nr. 1 vykdymo. Dėl kitų dviejų programų sutarčių jokie trišaliai teisių ir pareigų perdavimo susitarimai tarp Rinkos reguliavimo agentūros, atsakovo ir pareiškėjo nebuvo pasirašyti.

2.13.                      Skundžiamuose Sprendimuose atsakovas nurodo, kad jis atliko pareiškėjo vykdytų ir vykdomų programų atitikimo Reglamentui 3/2008 vertinimą, o Reglamentu 1144/2014 jis visiškai nesiremia. Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, atsakovui nėra suteikti įgaliojimai administruoti priemones, nustatytas Reglamente 3/2008.

2.14.                      Pažymi, kad Reglamentas 1144/2014 taikomas tik toms informacijos teikimo ir pardavimo skatinimo priemonėms, kurias Europos Komisija patvirtino po 2015 m. gruodžio 1 d. (Reglamento 1144/2014 29, 30 straipsniai). Kaip matyti iš sutarčių, visos trys Programos buvo Europos Komisijos patvirtintos iki 2015 m. gruodžio 1 d., todėl Reglamentas 1144/2014 joms netaikytinas.

3.       Atsakovas VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Be to, atsakovas prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1.                      Visi teisės aktai buvo taikomi ir aiškinami tinkamai, jais vadovaujantis buvo nustatyti pareiškėjo padaryti pažeidimai, buvo priimti teisėti ir pagrįsti skundžiami Sprendimai.

3.2.                      Pareiškėjas Programas vykdė Sutarčių pagrindu, kurių 4 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas pareiškėjo įsipareigojimas nenaudoti Sutartyse nurodytų priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba kilmės nuorodoms. Sutartys sudarytos atsižvelgiant į Reglamentą (EB) Nr. 3/2008 ir 2008 m. birželio 5 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 501/2008, kuriuo nustatomos išsamios Reglamento (EB) Nr. 3/2008 taikymo taisyklės (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 501/2008).

3.3.                      Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad informavimo ir skatinimo priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Tačiau gali būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės, kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Iš esmės tiek Sutartimis, tiek ir Reglamentu (EB) Nr. 3/2008 buvo siekiama, kad vykdant programas būtų užtikrinamas visuomenės informavimas apie ES žemės ūkio produktus ir skatinamas jų naudojimas, neišskiriant konkrečių produktų, pažymėtų tam tikrais prekių ženklais / įmonių pavadinimais / kilmės nuorodomis.

3.4.                      Dėl teisinio reguliavimo įtvirtinto poįstatyminiame teisės akte (Informavimo taisyklių 30 punkte) pažymi, kad sutartys (pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį) ir Reglamentas turi aukštesnę galią, todėl turi būti remiamasi jais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs kad tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai. Pareiškėjas apie tai visą laiką žinojo ir buvo informuota raštu.

3.5.                      Paaiškina, kad Europos Komisija, gavusi Lenkijos maisto produktų priežiūros centro skundą, pradėjo visų trijų pareiškėjo vykdomų Programų patikrinimą. Visą laiką po skundo gavimo vyko atsakovo ir Europos Komisijos susirašinėjimas, kurio tikslas buvo nustatyti padarytų pažeidimų dydį ir aplinkybes. Atliekant patikrinimą 2019 m. sausio 11 d. Briuselyje vyko dvišalis susitikimas ir buvo surašytas protokolas, kuriame buvo aiškiai išdėstyta Europos Komisijos pozicija: pareiškėjo vykdomos Programos buvo skirtos tam tikriems prekių ženklams, todėl nėra tinkamos finansuoti Europos Sąjungos lėšomis. Gavus šį protokolą atsakovui tapo aiški galutinė Europos Komisijos pozicija ir tai, kad dalis sumų nebus finansuota. Pažymi, kad Reglamento (ES) Nr. 908/2014 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu po atlikto tyrimo Komisija mano, kad išlaidos patirtos nesilaikant Sąjungos taisyklių, ji praneša tokias išvadas atitinkamai valstybei narei, nurodo taisomąsias priemones, reikalingas užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi šių taisyklių, ir nurodo preliminarų finansinių pataisų lygį, kuris, jos manymu, tame procedūros etape atitinka jos išvadas. Tame pranešime taip pat nustatoma dvišalio posėdžio, kuris turi būti surengtas per keturis mėnesius po to, kai baigiasi valstybės narės atsakymui nustatytas laikotarpis, data. Tai reiškia, kad vien faktas, jog Europos Komisija sušaukė dvišalį posėdį, patvirtina, jog Europos Komisija nustatė pareiškėjo vykdomų programų pažeidimus ir pripažino, kad dalis išlaidų nebus pripažintos tinkamomis finansuoti. Atsižvelgdama į tai bei siekdama užtikrinti tinkamą viešojo intereso apsaugą, Agentūra atliko Europos Komisijos prašomus skaičiavimus, juos pateikė ir priėmė ginčijamus sprendimus, siekdama ne tik pritaikyti sankcijas už pareiškėjo padarytus pažeidimus, bet ir užkirsti kelią žalos valstybės biudžetui atsiradimui.

3.6.                      Pažymi, jog jokie sprendimai keisti nebuvo, nes vieninteliai sprendimai, priimti ginčo atveju, yra pareiškėjo ginčijami Sprendimai. Ginčijamų Sprendimų priėmimo teisinis pagrindas – Sutarčių 5 straipsnio 5 dalis, Taisyklių Nr. 1 ir Taisyklių Nr. 2 7.1.1 papunkčiai. Ankstesni valstybės institucijų raštai buvo informacinio pobūdžio, neskundžiami, jie nėra ir negali būti laikomi oficialiais valstybės institucijų priimtais sprendimais. Atsakovo pozicija pasikeitė vieną kartą, pasikeitus atsakovo vadovybei (perdavus funkcijas nuo 2018 m. spalio 1 d.) ir iš naujo peržiūrėjus susiklosčiusią situaciją. Peržiūrėjus ginčo situaciją ir ją įvertinus kartu su Ministerijos atstovais ir NMA atstovais buvo nustatyta, kad tiek pareiškėją, tiek valstybės institucijas, įskaitant ir atsakovą, atstovauja tas pats advokatas. Naujai atsakovo vadovei ir valstybės institucijų atstovams kilo pagrįstų abejonių dėl galimo pareiškėjo ir valstybės institucijų interesų konflikto, todėl buvo peržiūrima valstybės institucijų pozicija ir pasirinkta strategija. Nustačius, kad pagal turimus dokumentus (atsakovo atliktą pareiškėjo vykdomų Programų patikrinimą, EK raštus, Protokolą, Europos Komisijos 2018 m. kovo 26 d. raštą, kuriame nurodoma, kad nebuvo imtasi jokių tolimesnių veiksmų, kad su tomis programomis susijusios išlaidos būtų pripažintos netinkamomis finansuoti ir sugrąžintos) buvo nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai įgyvendino Programas, o valstybės pozicija yra priešinga ir palaiko pareiškėjo pusę, todėl nedelsiant buvo nutraukta teisinių paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir pareiškėją bei valstybę atstovaujančio advokato. Nutraukus teisinių paslaugų teikimo sutartį ir teisininkams įvertinus situaciją bei Europos Komisijos poziciją, tapo akivaizdu, kad Europos Komisija yra nustačiusi pareiškėjo atliktus pažeidimus, dėl kurių dalis gautos paramos nebus finansuojama. Dėl šios priežasties bei siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir nesukelti žalos valstybės biudžetui, atsakovas kartu su Ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) atstovais visiškai pagrįstai galutinai suformavo savo poziciją ginčo klausimu. Valstybės institucijų pozicijos pasikeitimas (iš esmės galutinės pozicijos suformavimas), nustačius akivaizdų interesų konfliktą ir veikimą išimtinai pareiškėjo naudai, nėra ir negali būti laikomas atsakovo priimtų sprendimų vienašališku pakeitimu, nes jokie sprendimai, sukeliantys pareiškėjui teises ir / ar pareigas (išskyrus ginčijamus Sprendimus), priimti nebuvo.

3.7.                      Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apie vykdomą patikrinimą žinojo nuo pat pradžių, 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu buvo informuotas apie nustatytus pažeidimus, tiek atsakovo, tiek Europos Komisijos patikrinimo metu teikė paaiškinimus ir raštus, Europos Komisijoje pareiškėjo interesus atstovavo advokatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad apie vykdomą patikrinimą pareiškėjas nežinojo ir nebuvo informuotas.

3.8.                      Dėl Europos Komisijos raštų neišvertimo pažymi, kad pareiškėjas šiuos raštus jau buvo gavęs daug anksčiau (vienas iš jų pateiktas ir kartu su 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu), pareiškėjui raštų turinys buvo žinomas, pareiškėjas aktyviai dalyvavo tyrime kartu su atsakovu, kai abi šalis atstovavo tas pats advokatas, todėl pripažinimas, kad Europos Komisijos raštų pateikimas anglų kalba daro sprendimus negaliojančius būtų neproporcingas ir nepagrįstas. Pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, LVAT vertina kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

3.9.                      Dėl programų, kuriose atliktas patikrinimas ir tyrimas, skaičiaus pažymi, kad visi Sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į aukščiau nurodytus faktus ir Europos Komisijos išvadas, pateiktas ne tik minėtuose raštuose, bet ir dvišalio susitikimo protokole, kuriame išdėstyta Europos Komisijos pozicija visų trijų Programų (neišskiriant nei vienos Programos atskirai) atžvilgiu. Pažymi, kad Sprendimai buvo priimti atlikus pareiškėjo vykdomų Programų patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai vykdo Sutartis ir Programas naudoja konkrečių prekių ženklų reklamai. Pareiškėjo nurodomi Europos Komisijos raštai buvo tik vienas iš Sprendimų priėmimo pagrindų, Sprendimuose jie buvo nurodomi visi trys vien tik dėl to, kad tiek Sprendimuose nurodyti Europos Komisijos raštai, tiek visi trys Sprendimai yra tarpusavyje susiję –visi šie dokumentai yra vieno tyrimo dalis.

3.10.                      Atsakovas atsiliepime į skundą pabrėžia, kad Europos Komisijos protokole aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo įgyvendinamos programos yra įgyvendinamos pagal Reglamentą (EB) Nr. 3/2008, todėl plačiau dėl Reglamento (EB) Nr. 1144/2014 taikymo ir aiškinimo atsakovas nepasisako.

3.11.                      Dėl atsakovo statuso ir teisės priimti ginčijamus sprendimus paaiškina, kad Rinkos reguliavimo agentūra, kaip kompetentinga valdžios institucija, su pareiškėju sudarė Sutartis dėl Programų įgyvendinimo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja ir įgyvendina Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio ir informacijos ir kaimo verslo centras, valstybės įmonė Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra, savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 708 „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros veiklos nutraukimo“ buvo nutarta nutraukti Rinkos reguliavimo agentūros veiklą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr.  706 „Dėl viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros steigimo ir valstybės turto investavimo“ buvo nuspręsta įsteigti viešąją įstaigą „Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą“. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 3D-694 „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros likvidavimo“ buvo nutarta likviduoti Rinkos reguliavimo agentūrą ir pavesti šios agentūros generalinio direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam generalinio direktoriaus pareigas, A. B. iki 2018 m. spalio 1  d. perduoti Rinkos reguliavimo agentūros reikalus VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros atstovei laikinai einančiai direktoriaus pareigas A. K., kad būtų užtikrintas funkcijų perimamumas. Tai reiškia, kad visas teises ir pareigas atsakovas perėmė iš Rinkos reguliavimo agentūros, įskaitant ir informavimo apie žemės ūkio ir maisto produktus ir jų pardavimo skatinimo priemones, nustatytas tiek Reglamente (EB) Nr. 3/2008, tiek ir Reglamente (ES) Nr. 1144/2014. Atsižvelgiant į tai, atsakovas buvo tinkamas subjektas ginčijamiems Sprendimams priimti. Tą patvirtina ir NMA, atsiliepime nurodydama, kad priemonę administruoja atsakovas.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį spręsti pagal byloje esančius duomenis. Nurodo, kad ginčijamus sprendimus priėmė atsakovas, todėl Ministerija dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį spręsti pagal byloje esančius duomenis. Nurodo, kad ginčijamus sprendimus priėmė atsakovas, todėl NMA dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

 

II.

 

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo viešosios įstaigos „Baltijos maisto organizacija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat netenkino pareiškėjo ir atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad:

7.1.                      2013 m. liepos 22 d. Rinkos reguliavimo agentūra ir VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ sudarė sutartį „Dėl Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programos įgyvendinimo“ Nr. 4SUT-(6.4)-017 (toliau – ir Sutartis Nr. 3). 2015 m. sausio 27 d. Rinkos reguliavimo agentūra ir VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ sudarė sutartį „Dėl Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programos įgyvendinimo“ Nr. 4SUT-(6.4)-001 (toliau – ir Sutartis Nr. 2). 2016 m. vasario 9 d. Rinkos reguliavimo agentūra ir VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ sudarė sutartį „Dėl informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programos įgyvendinimo“ Nr. 4SUT-(6.4)-06 (toliau – ir Sutartis Nr. 1).

7.2.                      2017 m. sausio 16 d. Europos Komisija gavo Lenkijos maisto teisės centro skundą dėl Informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programos įgyvendinimo. 2017 m. liepos 27 d. Rinkos reguliavimo agentūra surašė užsakomosios patikros vietoje aktą Nr. 1PKP-(11.16)-04, kuriame nurodyta, kad atlikta užsakomoji patikra dėl 2017 m. sausio 16 d. Lenkijos maisto teisės centro skundo. Akte nurodyta, kad prekiniai ženklai ar produktų pavyzdžiai Programos Nr. 1 stende nebuvo atvaizduoti. Nuotraukose matomi UAB „Rukola“ rapsų aliejaus buteliai, pažymėti prekiniu ženklu „Obelių aliejus“, pastatyti ant stendo.

7.3.                      2017 m. rugpjūčio 29 d. Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas rašte Nr. Ares(2017)1092474-29/08-2017 nurodė, kad Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalis skelbia, kad priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Tokius įsipareigojimus įtvirtina ir Sutartys. Galutinius išaiškinimus pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

7.4.                      2017 m. rugsėjo 15 d. Rinkos reguliavimo agentūra raštu Nr. 2A-(8.13)-125 „Dėl pranešimo teikimo“ siuntė pareiškėjui pranešimą „Dėl programos priemonių vykdymo“, kuriame nurodė, kad įvertinusi Programos Nr. 1 ir Programos Nr. 2 priemonių „Dalyvavimas parodoje „Agrobalt“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“ įgyvendinimo vaizdinius įrodymus, nustatė, kad buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno gamintojo ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai. Todėl įgyvendinant minėtas priemones galėjo būti pažeisti Reglamento (EB) 3/2008, Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 nuostatos. Pareiškėjas įpareigotas nenaudoti įmonių ir prekių ženklų reklamai.

7.5.                      2019 m. sausio 11 d. Briuselyje vyko dvišalis posėdis, kuriame be kitų klausimų buvo diskutuojama dėl Lenkijos pateikto skundo. Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas nesutiko su Lietuvos valdžios institucijų pozicija, kad Reglamente (EB) Nr.3/2008 nėra draudžiama naudoti prekių ženklais pažymėtus produktus. Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas nurodė, kad pagal Reglamentą (EB) Nr.3/2008 priemonės negali būti susijusios su prekių ženklais ir Reglamente išimtis degustacijai bei daug prekės ženklų (daugiau nei 5) nenustatyta.

7.6.                      2019 m. birželio 17 d. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra priėmė sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 1, kuriuo Agentūra, vadovaudamasi Sutarties Nr. 1 5 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių Nr. 1 7.1.1 papunkčiu, Taisyklių Nr. 2 7.1.1 papunkčiu priėmė sprendimą susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas lėšas (173 085,32 Eur), kurios pripažintos netinkamomis finansuoti už faktinį Programos Nr. 1 priemonių įgyvendinimą, vykdančios institucijos atlygį, pareiškėjo išlaidas, rezultatų vertinimą ir palūkanas.

7.7.                      2019 m. rugpjūčio 14 d. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra priėmė sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 2, kuriuo priėmė sprendimą susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas lėšas (75 032,6 Eur), kurios pripažintos netinkamomis finansuoti už faktinį Programos Nr. 2 priemonių įgyvendinimą, vykdančios institucijos atlygį, pareiškėjo išlaidas ir palūkanas.

7.8.                      2019 m. rugpjūčio 14 d. VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra priėmė sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 3, kuriuo priėmė sprendimą susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas lėšas (241 122,60 Eur), kurios pripažintos netinkamomis finansuoti už faktinį Programos Nr. 3 priemonių įgyvendinimą, vykdančios institucijos atlygį, pareiškėjo išlaidas, rezultatų vertinimą ir palūkanas.

7.9.                      Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Agentūra nėra tinkamas subjektas ir neturi kompetencijos priimti skundžiamus sprendimus dėl Reglamento (EB) 3/2008 reikalavimų įgyvendinimo, sutiko, kad Sutartį Nr. 1, Sutartį Nr. 2 ir Sutartį Nr. 3 su pareiškėju pasirašė Rinkos reguliavimo agentūra. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad Agentūra administruoja Reglamente (ES) Nr. 1308/2013 nustatytas bendrosios žemės ūkio politikos intervencines priemones ir programas.

7.10.                      Teismas pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 31 d. įstatymu Nr. XIII-1213 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, kurio 8 straipsnio 1 dalis skelbia, kad valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, Vyriausybės įgaliotos institucijos ir savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 708 buvo nutarta nutraukti Rinkos reguliavimo agentūros veiklą, taip pat buvo nuspręsta įsteigti viešąją įstaigą Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 3D-694 buvo nutarta likviduoti Rinkos reguliavimo agentūrą ir pavesti šios agentūros generalinio direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam generalinio direktoriaus pareigas, A. B. iki 2018 m. spalio 1 d. perduoti Rinkos reguliavimo agentūros reikalus VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros atstovei laikinai einančiai direktoriaus pareigas A. K., kad būtų užtikrintas funkcijų perimamumas.

7.11.                      Teismas kritiškai vertino tokį funkcijų atsakovui suteikimo būdą, tačiau darė išvadą, kad atsakovas buvo tinkamas subjektas priimti Sprendimus susigrąžinti lėšas, išmokėtas pagal vykdytas Programas. Tokią išvadą teismas darė, nes aiškino aukščiau nurodytus teisės aktus (Reglamentą (EB) 3/2008, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą ir kt.) tokiu būdu, kuris užtikrina praktiškai veikiantį valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemonių administravimą (Reglamento (EB) 3/2008 preambulės 12 punktas) ir nesukuria tokios situacijos, kad nebūtų kompetentingos sprendimus susigrąžinti lėšas galinčios priimti institucijos.

7.12.                      Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Sutarties Nr. 1 numatytų priemonių – „Dalyvavimo parodoje „Agrobalt“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“. Sprendime Nr. 2 nurodyta, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Sutartyje Nr. 2 numatytos priemonės „Informaciniai stendai su lankstinukais vartotojams“. Sprendime Nr. 3 nurodyta, kad pareiškėja tinkamai neįgyvendino Sutartyje Nr. 3 numatytos priemonės „Informaciniai stendai prekybos vietose“. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalį ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalį.

7.13.                      Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje minėtos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Tačiau gali būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės, kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Sutarties Nr. 1, Sutarties Nr. 2 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sutarties vykdytojas įsipareigoja savo ir vykdomųjų institucijų bei subrangovų vardu nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba, atsižvelgdamas į Reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodoms; užtikrinti, kad skleidžiama informacija atitiktų trečiųjų šalių, kurioms ji skiriama, teisės aktus; neteikti paraiškų skirti Europos Sąjungos arba kitokią viešąją pagalbą, siekdamas įgyvendinti 1 straipsnyje nurodytas priemones; pagal IV priedą ant visų sukurtų priemonių (įskaitant garso ir vaizdo medžiagą) aiškiai ir lengvai įskaitomai nurodyti, kad prie šioje sutartyje nurodytų priemonių įgyvendinimo finansiškai prisidėjo Europos Sąjunga; priešingu atveju išlaidos nebus pripažintos tinkamomis finansuoti.

7.14.                      Sutarties Nr. 3 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas įsipareigoja savo ir vykdančiųjų institucijų bei galimų subrangovų vardu: nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių registruotiems prekių pavadinimams, nereklamuoti įmonių pavadinimų arba, atsižvelgdamas į Reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodų; kad skleidžiama informacija atitiktų trečiųjų šalių, kurioms ji skiriama, teisės aktus; neteikti paraiškų gauti Bendrijos arba kitokią valstybės pagalbą, siekdamas įgyvendinti 1 straipsnyje nurodytas priemones; pagal IV priedą ant visų sukurtų priemonių (įskaitant garso ir vaizdo medžiagą) aiškiai ir lengvai įskaitomai nurodyti, kad prie šioje sutartyje nurodytų priemonių įgyvendinimo finansiškai prisidėjo Europos Bendrija, laikantis IV priedo, priešingu atveju išlaidos nebus pripažintos finansavimo reikalavimus atitinkančiomis išlaidomis.

7.15.                      Teismas konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas, ar pareiškėjas, vykdydamas Programas ir įgyvendindamas priemones, pažeidė Reglamentą (EB) 3/2008 ir Sutartis. Pareiškėjas teigia, kad nereklamavo prekės ženklų, o juos naudoti Reglamentas (EB) 3/2008 nedraudžia. Atsakovas Sprendime Nr. 1 teigia, kad pareiškėjas reklamavo vieno gamintojo (UAB „Rukola“) prekės ženklo (UAB „Obelių aliejus“) produkciją. Atsakovas Sprendime Nr. 2 teigia, kad pareiškėjas, įgyvendindama priemonę, teikė vartotojams informaciją apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (Kėdainių konservai 1944, Delika Cannery, Big fruit since 1959, Spilva, mana, Konexfoods). Atsakovas Sprendime Nr. 3 teigia, kad pareiškėjas, įgyvendindamas priemonę, teikė vartotojams informaciją apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (Trejos girnos anno 1951, Stumbras vodka premium organic ekologiška degtinė, Hipp).

7.16.                      Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas atliko jam inkriminuotus Reglamento (EB) 3/2008 draudžiamus veiksmus. Teismas tokią išvadą darė tiek aiškindamas Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalies ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatas pažodžiui, tiek pagal tikslą (Reglamento (EB) 3/2008 preambulės 2 punktas), taip pat atsižvelgdamas į konkrečiai nagrinėjamoje byloje pareiškėjo įgyvendintas priemones. Priemonės „Dalyvavimas parodoje „Agrobalt“, „Informaciniai stendai prekybos vietose“, „Informaciniai stendai su lankstinukais vartotojams“ buvo iš esmės skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir skatino naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Tokią akivaizdžią išvadą teismas darė įvertinęs į bylą pateiktas fotonuotraukas.

7.17.                      Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pati reklaminė medžiaga – stendai, lentynos ir lankstinukai – buvo pagaminti be jokių nuorodų į konkrečius gamintojus ar jų prekių ženklus. Teismas vertino ne tik stendus, lentynas ir lankstinukus, nes prekybos centruose jie nestovėjo tušti, bet vertino ir ant jų padėtas prekes, ant kurių buvo informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą, ant stendo buvo užklijuotos kainos, t. y. priemonę vertino visą su išbaigtu jos praktiniu realizavimu. Teismas iš byloje pateiktų nuotraukų sprendė, kad ant stendų užklijuotas lipdukas su prekės ženklu (Trejos girnos anno 1951), taigi net ir ant stendų buvo klijuojami prekės ženklai. Teismo posėdžio metu to nepaneigė ir pareiškėjos atstovas.

7.18.                      Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad reklaminės medžiagos – stendų, lentynų ir lankstinukų maketai prieš gaminimą būdavo pateikiami kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai, ji juos patvirtindavo, ir tik po to jie būdavo gaminami, teismas pabrėžė, kad toks suderinimas nedaro pareiškėjo vykdytų priemonių atitinkančiomis Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalies ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, kompetentinga institucija suderino tik stendą, lentyną, lankstinuką, tačiau ne ant jo padėtas prekes, o teismas, kaip jau minėta, vertino priemonę visą su išbaigtu jos praktiniu realizavimu. Sutarčių 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už priemonių įgyvendinimą ir jų suderinamumą su Europos Sąjungos teisės aktais ir šioje srityje taikomomis konkurencijos taisyklėmis techniškai ir finansiškai atsakingas tik sutarties vykdytojas.

7.19.                      Analogiškai teismas sprendė dėl pareiškėjo argumento, kad Lietuvos valstybės pozicija dėl prekės ženklų ne / naudojimo iš pradžių buvo kitokia ir dėl pareiškėjo elgesio atitikimo Informavimo taisyklių 30 punktui (reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto). Pirma, teismas rėmėsi Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalies ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kurios tiek pažodžiui, tiek pagal tikslą draudžia priemones skirti konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir skatinti naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Lietuvos valstybės institucijos pradinė pozicija Europos komisijos tyrime, minėti nacionaliniai teisės aktai nekeičia ir negali pakeisti Reglamento (EB) 3/2008 nuostatų. Antra, Sutarčių 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už priemonių įgyvendinimą ir jų suderinamumą su Europos Sąjungos teisės aktais ir šioje srityje taikomomis konkurencijos taisyklėmis techniškai ir finansiškai atsakingas tik sutarties vykdytojas.

7.20.                      Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuotą pažeidimą, nes programas vykdė įgyvendindamas priemones tokiu būdu, kad jos neatitiko Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalies ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatų. Nei skunde teismui, nei jo prieduose esančiose fotonuotraukose, nei teismo posėdyje pareiškėjas nepaneigė, kad naudojo vieno gamintojo (UAB „Rukola“), to paties gamintojo prekės ženklo (UAB „Obelių aliejus“) produkciją, teikė vartotojams informaciją apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (Kėdainių konservai 1944, Delika Cannery, Big fruit since 1959, Spilva, mana, Konexfoods, Trejos girnos anno 1951, Stumbras vodka premium organic ekologiška degtinė, Hipp). Pareiškėjas skirtingai interpretuoja teisės aktus, tačiau jo interpretacijai teismas nepritarė dėl aukščiau išvardintų priežasčių.

7.21.                      Esant nustatytam pažeidimui atsakovas pagrįstai pritaikė Sutarčių 5 straipsnio 5 punktą, Taisyklių 1 ir taisyklių 2 7.1.1 papunktį ir priėmė teisėtus ir pagrįstus skundžiamus sprendimus.

7.22.                      Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog priimant skundžiamus sprendimus buvo padaryta daug procedūrinių pažeidimų: jam nebuvo pranešta apie patikrinimą ir nebuvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus, papildomus įrodymus, Europos Komisijos Generalinio direktorato 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d. , 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, ankstesnių patikrinimų išvados visada būdavo teigiamos, jos nepanaikintos, nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

7.23.                      Teisėjų kolegija kritiškai vertino atsakovo elgesį įforminant patikrinimą. Teismas konstatavo, kad byloje nėra dokumentų, įrodančių, kada patikrinimas pradėtas, nėra panaikinti ankstesnių patikrinimų rezultatai ir išvados (kad prekių ženklai nenaudojami, priemonės tinkamos) ir kt. Tačiau teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti procedūriniai pažeidimai nebuvo esminiai ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Pirma, identifikuotas pažeidimas yra aiškus, suprantamas ir pareiškėjas jį suprato. Tą įrodo pareiškėjo skundo teismui argumentai. Antra, pareiškėjas apie tyrimą žinojo nuo pat pradžių: 2017 m. sausio 16 d. Europos Komisija gauto Lenkijos maisto teisės centro skundo dėl Informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programos įgyvendinimo pagrindu buvo atliktas tyrimas, kuriame pareiškėjas aktyviai dalyvavo. Trečia, pareiškėjas teikė paaiškinimus tyrime tiek Europos Komisijai, tiek Lietuvos kompetentingai institucijai, todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo. Ketvirta, teismas itin neigiamai vertina Europos Komisijos Generalinio direktorato 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d. , 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštų pateikimą pareiškėjui be vertimo į lietuvių kalbą, tačiau daro išvadą, kad tai nesutrukdė pareiškėjui suprasti jų turinio. Į bylą atsakovas pateikė raštų vertimą, o iki tol pareiškėjas skunde teismui nurodė argumentus, kodėl jis nesutinka su minėtuose raštuose išdėstyta Europos Komisijos pozicija.

7.24.                      Dėl pareiškėjo argumento, kad Europos Komisijos raštuose minimos tik dvi Programos, tačiau skundžiami Sprendimai priimti dėl trijų Programų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vykdė tris programas: Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programą, Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programą ir Informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programą. Visos pagal šias programas įgyvendinamos priemonės turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Taigi atsakovas pagrįstai patikrino pagal šias Programas įgyvendintas priemones ir pagrįstai konstatavo, kad Reglamento (EBb 3/2008 1 straipsnio 2 dalies ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatos buvo pažeistos, detalizavo, kokiais veiksmais, nurodė konkrečias priemones ir sumas, kurias susigrąžina. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų teismui, kad detalizacija ar apskaičiavimai būtų neteisingi.

7.25.                      Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktiką, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

7.26.                      Teismo vertinimu, atsakovas skundžiamuose Sprendimuose išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas. Esant pakankamai duomenų, kad Agentūros sprendimai susigrąžinti lėšas buvo teisėti (pareiškėjas pažeidė Reglamento (EB) 3/2008 ir Sutarčių nuostatas), teismas daro išvadą, kad ginčijami Agentūros Sprendimas Nr. 1, Sprendimas Nr. 2 ir Sprendimas Nr. 3 yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas dėl šių sprendimų panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

7.27.                      Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo ir atsakovo prašymo priteisti jiems jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7.28.                      Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo priteisti jo naudai 5 596,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad tais atvejais, kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, ir tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir į tai, ar pagal bylos pobūdį, advokato pagalba buvo būtina.

7.29.                      Įvertinęs ginčo pobūdį, sudėtingumą ir bylos apimtį, teismas pažymėjo, kad nors bylos apimtis didelė, tačiau ji nebuvo išskirtinai sudėtinga faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Byloje sprendžiami teisiniai klausimai (lėšų susigrąžinimas) nebuvo nauji, nenustatyta priežasčių, dėl kurių buvo būtina pasitelkti papildomai advokatų pagalbą. Atsakovas, prašydamas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už suteiktą advokato pagalbą, taip pat nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina pasitelkti advokatus. Atsakovas savo patvirtintoje struktūroje, kuri skelbiama internetiniame puslapyje, turi profesionalų teisininką, kuris bylos nagrinėjime nedalyvavo. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju neįrodyta, jog atsakovas neturėjo galimybių savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jo interesams kitais būdais nei sudarydama atstovavimo sutartį su advokatais. Atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjo, nebuvo būtinos, todėl netenkinamas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

 

III.

 

8.       Pareiškėjas viešoji įstaiga „Baltijos maisto organizacija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į kausimą: ar Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostata turi būti aiškinama kaip absoliutus draudimas įgyvendinant žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemones naudoti konkrečius registruotus prekės pavadinimams, o būtent – naudoti prekių pavyzdžius ant informacinių stendų su ES programos atributika prekybos vietose arba parodose; sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki bus gautas kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinis sprendimas ir iki bus priimtas galutinis Europos Komisijos sprendimas tyrime (Komisijos atliekamo tyrimo Nr. INT/2017/010/LT) dėl pareiškėjo vykdytų trijų šiai bylai aktualių programų. Pareiškėjas pageidauja bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

9.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

9.1.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog atsakovas yra tinkamas subjektas priimti sprendimus susigrąžinti lėšas pagal pareiškėjo vykdytas programas, kurią teismas padarė ne pagal tiesiogiai atsakovo kompetenciją apibrėžiančias teisės normas, o aiškindamas teisės aktus „tokiu būdu, kuris užtikrina praktiškai veikiantį valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemonių administravimą ir nesukuria ir nesukuria tokios situacijos, kad nebūtų kompetentingos sprendimus susigrąžinti lėšas galinčios priimti institucijos“, ir pažymi, jog teismas viršijo savo kaip teisminės valdžios institucijos kompetenciją – vykdyti teisingumą, taikant ir aiškinant įstatymų leidėjo ar vykdomosios valdžios institucijų priimtas teisės normas. Darydamas tokią išvadą ir tokiu būdu lopydamas teisės spragas, teismas faktiškai ėmėsi teisėkūros funkcijų, o tai nėra teisėta jokioje teisinėje valstybėje, kurioje galioja teisės viršenybės principas ir aiškių valstybinės valdžios funkcijų atskyrimas.

9.2.                       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo veiklos įstatyminis pagrindas yra numatytas Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnyje, kuriame be kita ko nurodyta, kad Agentūra administruoja informavimo apie žemės ūkio ir maisto produktus ir jų pardavimo skatinimo priemones, nustatytas Reglamente (ES) Nr. 1144/2014, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 3/2008. Pareiškėjas pažymi, kad jokiame kitame įstatyme ar poįstatyminiame akte nėra nustatyta Agentūros kompetencija administruoti paramos priemones, nustatytas Reglamente (EB) Nr. 3/2008.

9.3.                      Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčijamus Sprendimus atsakovas priėmė būtent taikant ir vertinant Reglamentą Nr. 3/2008, o Reglamentu 1144/2014 jis visiškai nesirėmė, savo Sprendimuose jo neminėjo ir jis ginčo santykiams iš viso netaikytinas, kadangi jis taikomas tik toms informacijos teikimo ir pardavimo skatinimo priemonėms, kurias Europos Komisija (EK) patvirtino po 2015 m. gruodžio 1 d. (Reglamento 1144/2014 29, 30 str.). Pabrėžia, kad visos trys Programos, pagal kurias sudarytos trys Sutartys, buvo EK patvirtintos iki 2015 m. gruodžio 1 d., todėl Reglamentas 1144/2014 joms netaikytinas. Atsakovui jokiame teisės akte nėra suteikti įgalinimai administruoti informavimo apie žemės ūkio ir maisto produktus ir jų pardavimo skatinimo priemones pagal Reglamentą 3/2008, o Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nėra tokius įgalinimus atsakovui suteikianti įstatyminė norma. Todėl atsakovo priimti Sprendimai yra naikintini kaip priimti viešojo administravimo subjekto viršijant jam suteiktą kompetenciją ir neturint tam įgalinimų.

9.4.                      Atsakovas buvo naujai įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 706. Nei nutarime dėl atsakovo įsteigimo, nei jo įstatuose, nei kituose teisės aktuose nėra numatyta, kad atsakovas yra visų anksčiau veikusios Rinkos reguliavimo agentūros teisių ir pareigų perėmėjas. Akcentuoja, kad atsakovas susitarimą su pareiškėju sudarė tik dėl vienos sutarties, kuri buvo nebaigta vykdyti, t. y. dėl 2016 m. vasario 9 d. Rapsų aliejaus programos vykdymo sutarties. Dėl kitų dviejų programų sutarčių jokie trišaliai teisių ir pareigų perdavimo susitarimai tarp Rinkos reguliavimo agentūros, atsakovo ir pareiškėjo nebuvo pasirašyti, nes pirmosios dvi sutartys jau buvo įvykdytos ir pasibaigusios. Pareiškėjas konstatuoja, kad pagal Sutartį dėl Ekologinių produktų įgyvendinimo ir pagal Sutartį dėl Vaisių ir daržovių programos įgyvendinimo atsakovas nėra perėmęs ar kitaip įgijęs jokių teisių ir pareigų, t. y. dėl šių dviejų sutarčių atsakovas neturi nei sandorio šalies subjektiškumo, įgyto sutartiniu pagrindu, nei viešojo administravimo subjekto kompetencijos, kylančios iš įstatymų. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

9.5.                      Pareiškėjas pažymi, kad administraciniams teismams taipogi jokiais įstatymais nėra suteikti įgaliojimai aiškinti ar taikyti teisės normas taip laisvai ir plečiamai, taip jas interpretuoti, kad kokiam nors viešojo administravimo subjektui būtų pripažinta kompetencija spręsti klausimus, kurių jis nėra įgaliotas spręsti pagal teisės aktus. Teismui konstatavus kompetencijos viršijimą (tiksliau - jos nebuvimą dėl informavimo apie žemės ūkio ir maisto produktus ir jų pardavimo skatinimo priemonių administravimo pagal Reglamentą 3/2008), jis privalėjo ne vien deklaratyviai pasisakyti sprendime, kad „kritiškai vertina tokį funkcijų atsakovui suteikimo būdą“, bet objektyviai ir principingai vykdydamas savo pareigas, privalėjo pašalinti šį ginčijamų atsakovo Sprendimų teisėtumo kriterijaus trūkumą vieninteliu teisiškai įmanomu būdu – panaikinant šiuos Sprendimus. Pareiškėjo nuomone, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo padarytas esminis teisės normų pažeidimas.

9.6.                      Pareiškėjas nurodo, kad visus tris pareiškėjo skundžiamus Sprendimus atsakovas grindė tais pačiais trimis Europos Komisijos 2017 m. raštais, kurie yra pridėti kaip kiekvieno Sprendimo priedai ir nurodomi Sprendimuose kaip dokumentai, kuriais atsakovas vadovavosi, o Sprendimų argumentus pagrindė tais pačiais dviem motyvais: pirma, kad pareiškėjas vykdydamas atitinkamas programas, nesilaikė reikalavimo, kad informavimo priemonės „nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės“, kuris yra numatytas Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje; antra, pareiškėjas nesilaikė įsipareigojimo „nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba, atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodoms“, numatyto tarp Rinkos reguliavimo agentūros ir pareiškėjo sudarytose atitinkamose sutartyse dėl kiekvienos iš programų įgyvendinimo. Pareiškėjas įrodinėja, kad nereklamavo prekės ženklų, o juos naudoti Reglamentas (EB) 3/2008 nedraudžia. Atsakovas Sprendimuose laikėsi priešingos pozicijos, ir teismas tam pritarė. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendime nurodyti motyvai ir argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti, Reglamento (EB) 3/2008 nuostatos aiškinamos netinkamai, be to, nėra galutinio Europos Komisijos sprendimo šiuo klausimu.

9.7.                      Pareiškėjas nurodo, jog skundžiamuose Sprendimuose nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo, nustatyto Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje, numatančioje, kad 1 dalyje minėtos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Tačiau gali būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės, kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Šią nuostatą tiek atsakovas, tiek teismas aiškina kaip kategorišką draudimą bet kokiu būdu programos priemonėse naudoti ir vartotojams teikti informaciją apie konkrečius gamintojus ar prekių ženklus. Tokį aiškinimą teismas motyvavo tiek pažodiniu Reglamento nuostatų aiškinimu, tiek pagal tikslą, nurodytą Reglamento 3/2008 preambulės 2 punkte („reikėtų parengti bendrą nuoseklią informavimo ir skatinimo politiką, susijusią su žemės ūkio produktais ir jų gamybos būdais <...>, tačiau neskatinant vartoti kokį nors produktą dėl jo konkrečios kilmės“).

9.8.                      Pareiškėjo nuomone, toks Reglamento 3/2008 aiškinimas yra nepagrįstas, netinkamas ir visiškai prieštarauja tiek paties atsakovo, tiek kitų Lietuvos Respublikos atsakingų institucijų pozicijai šiuo klausimu. Reglamento 3/2008 nuostatos nedraudė įgyvendinant Programas naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos ar nurodyti konkrečių gamintojų. Ilgą laiką tokia praktika buvo taikoma, ir nei Lietuvos valstybės atsakingos institucijos (Rinkos reguliavimo agentūra, Ministerija ar kitos), nei Europos Komisija tokios praktikos nelaikė ydinga, netinkama, prieštaraujančia Reglamentui 3/2008 ar kitoms ES teisės normoms. Dar iki pareiškėjui pradedant vykdyti pirmąją Programą, jau eilė kitų Lietuvos organizacijų vykdė atitinkamas programas, finansuojamas pagal tą patį ES reglamentą, ir naudojo jose stendus su konkrečiais produktais prekybos vietose ar parodose. Atsakovas ir iki jo veikusi Rinkos reguliavimo agentūra daugiau nei dešimt metų iki šioje byloje minimo EK tyrimo pradžios tokius veiksmus visiems veikusiems subjektams tvirtino kaip tinkamus finansuoti, todėl pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį laikyti, kad tokia praktika yra visuotinei priimtina ir teisėta. Šios aplinkybės atsakovas ar suinteresuoti asmenys neginčijo. Pareiškėjo žiniomis, analogiška praktika buvo taikoma ir kitose ES šalyse (produktai su registruotais prekių ženklais naudojami degustacijose, parodose, stenduose). Šį faktą papildomai patvirtina pareiškėjo pateikiamas prie šio skundo naujas įrodymas – UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ 2020 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 20/11/04¬01, patvirtinanti, kad vien ši organizacija 2007-2015 metais yra įgyvendinusi bent tris informavimo ir skatinimo programas, kurių metu parduotuvėse buvo naudojami stendai su konkrečiais prekių pavyzdžiais ir kainomis, ir visas šias išlaidas Rinkos reguliavimo agentūra pripažino tinkamomis finansuoti. Pažymi, kad Rinkos reguliavimo agentūrai buvo teikiama šimtai nuotraukų su stendais ir prekėmis jose, todėl negalima manyti, kad įvyko atsitiktinė klaida dėl neapsižiūrėjimo ar pažeidimo smulkumo; Rinkos reguliavimo agentūra reguliariai atlikdavo programų patikrinimus ir aktuose fiksuodavo, kad prekių pavadinimai nėra reklamuojami, t. y. produktų naudojimas ant programas reklamuojančių stendų nebuvo laikomi pažeidimu. Tokia Rinkos reguliavimo agentūros suformuota praktika, veikusi daugiau nei dešimt metų pagrįstai įrodo, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl atliktų veiksmų, kad pareiškėjas turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį dėl to, jog jo analogiškos programose numatytos priemonės yra tinkamos finansavimui. Tai patvirtino ir pačios Rinkos reguliavimo agentūros veiksmai, kai ji be jokių pastabų patvirtindavo pirmų dviejų metų šių programų vykdymo ataskaitas. Taip pat pažymėtina, kad pasikeitus Rinkos reguliavimo agentūros pozicijai ir jai 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 2A- (8.13)-125 informavus pareiškėją apie tai, bei įpareigojus nenaudoti įmonių ir prekių ženklų reklamai, pareiškėjas to neginčijo, nedelsiant tokius veiksmus nutraukė. Atsakovo Sprendimuose ir jų prieduose nėra užfiksuota nei vieno atvejo, kad pareiškėjas tokius veiksmus būtų atlikęs po 2017 m. rugsėjo 15 d. pranešimo gavimo. Todėl atsakovo Sprendimuose tokios pasikeitusios praktikos taikymas atgaline tvarka (2014-2017 m.) ir reikalavimas grąžinti anksčiau išmokėtas lėšas yra visiškai neteisėti ir nesąžiningi.

9.9.                      Pareiškėjas nurodo, kad EK 2017 m. rugpjūčio 29 d. rašte, kuriuo remiasi atsakovas savo Sprendimuose, buvo nurodyta, kad reklaminėje medžiagoje turėtų būti vengiama daryti aiškias nuorodas į bet kurio prekės ženklo ir konkrečių gamintojų pavadinimus, bet neteigiama, kad tai kategoriškai draudžiama. Kitame, 2017 m. rugpjūčio 28 d. rašte EK iš esmės patvirtino, kad Komisijos tarnybų nuomone, degustacijų metu parodose arba prekybos vietose išskirtiniais atvejais prekės ženklais pažymėta produkcija gali būti naudojama, jei: i) visiems pareiškėjo nariams sudaroma galimybė pateikti savo produkcijos pavyzdžius; ii) degustacijai bus naudojamas didelis kiekis skirtingų prekių ženklų produkcijos. Šiuose EK raštuose yra pateikiama tik atitinkamų EK tarnybų nuomonė, nesiremiant jokiais oficialiais išaiškinimais ar ES Teisingumo teismo praktika. Pareiškėjas pažymi, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. rašte yra netgi aiškiai nurodoma, kad tai yra tik nuomonė, o ginčo atveju, vadovaujantis Europos Sąjungos veikimo sutartimi, išimtinai tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi teisę aiškinti taikytiną Bendrijos teisę. Pareiškėjo nuomone, nesant šiai bylai aktualios ESTT praktikos dėl Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimo, taip pat nesant nacionalinių teisės normų šiuo klausimu, nacionalinis teismas negalėjo pats aiškinti šios nuostatos Sprendime nurodytu būdu. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

9.10.                      Pareiškėjo nuomone, tokiam neteisingam Reglamento 3/2008 normų aiškinimui įtakos galėjo turėti ir netinkamas aktualios reglamento nuostatos vertimas į lietuvių kalbą. Pareiškėjas nurodo, kad angliškame tekste vartojama formuluotė: „The measures referred to in paragraph 1 shall not be brand-oriented...“, lietuviškame reglamento vertime ji išversta taip: „1 dalyje minėtos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams“. Pareiškėjo nuomone, žodžiai „skirtos“ ir „oriented“ šiame kontekste turi skirtingą prasmę, kuri gali nulemti neteisingą visos normos traktavimą. Žodis „skirtos“ šiame kontekste suprantamas kaip „nustatytos“, „panaudotos tam tikram reikalui“ (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, žodžio „skirti“ reikšmės, http://lkiis.lki.lt/dabartinis). Tuo tarpu „oriented" (orientuotas) šiame kontekste verstinas kaip nukreiptos į kažką, duodančios veiksmams tam tikrą kryptį (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, žodžio „orientuoti" reikšmės, http://lkiis.lki.lt/dabartinis). Reiškia, kad tarp pačių priemonių ir prekių ženklų reklamos turi būti jau iš anksto numatytas tikslinis ryšis, sąsaja. Ir tik tokios priemonės yra draustinos pagal šio reglamento straipsnio prasmę. Pareiškėjas pažymi, kad ir kitose ES kalbose minėta reglamento nuostata yra naudojama orientavimo ir nukreipimo prasme.

9.11.                      Pareiškėjas nurodo, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 267 straipsnio 1 dalį, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir prašymo pateikimo bei sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjas prašo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į kausimą: ar Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostata turi būti aiškinama kaip absoliutus draudimas įgyvendinant žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemones naudoti konkrečius registruotus prekės pavadinimams, o būtent – naudoti prekių pavyzdžius ant informacinių stendų su ES programos atributika prekybos vietose arba parodose. Jeigu spręsdamas šį prašymą LVAT manytų, kad jis turėtų būti detalesnis ir išsamiau argumentuotas, pareiškėjas yra pasirengęs tokį prašymą parengti per LVAT nustatytą papildomą terminą.

9.12.                      Pareiškėjas pažymi, jog teismas skundžiamame sprendime nurodė vertinęs ne tik stendus, lentynas ir lankstinukus, bet ir ant jų padėtas prekes, ant kurių buvo informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą, ant stendo buvo užklijuotos kainos. Pareiškėjas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nes jos apsiribojo vien siauru vertinimu, t. y., teismas vertino vien tą aplinkybę, kad ant stendų stovėjo konkrečios prekės su konkrečių gamintojų prekių ženklais, kai kuriais atvejais ir su prekių kainomis, ir visiškai nevertino tokios priemonės bendro vaizdo, jos pagrindinės paskirties ir pagrindinės perduodamos vartotojams žinutės.

9.13.                      Atsakovas nurodo, kad kreipėsi į nepriklausomą rinkodaros specialistą, mokslininką, profesorių, VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto Rinkodaros katedros vedėją S. U. dėl pareiškėjo programose naudotų priemonių, t. y. prekių stendų paskirties, klausdamas, ar šios priemonės buvo skirtos konkretiems registruotiems prekės pavadinimams, atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams“.

9.14.                      Išnagrinėjęs pateiktą Programose numatytų priemonių įgyvendinimo medžiagą, ekspertas padarė tokias išvadas: programos „Informavimo programa apie Europos perdirbtus vaisius ir daržoves Baltijos šalyse“ įgyvendinimo būdas nepažeidžia Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, nes naudotos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiems prekių pavadinimams; programos „Informavimo programa apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje“ įgyvendinimo būdas nepažeidžia Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, nes naudotos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiems prekių pavadinimams; programos „Informavimo ir skatinimo veiksmai ekologinio ūkininkavimo produktams Lietuvoje“ įgyvendinimo būdas nepažeidžia Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, nes naudotos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiems prekių pavadinimams, išskyrus vieną atvejį, kuomet dalis stendų buvo skirti registruotam prekės pavadinimui „Trejos girnos“.

9.15.                      Pareiškėjas nurodo, kad šio papildomo įrodymo būtinybė pareiškėjui iškilo tik po to, kai jis susipažino su pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu ir jame pateikiama teismo argumentacija, iš kurios paaiškėjo, kad teismas pats ėmėsi vertinti šias aplinkybes, kurios reikalauja ir specialių žinių. Pareiškėjas pažymi, kad atliekant šį ekspertinį vertinimą, ekspertas atsižvelgė ir į kitas Programose numatytas priemones, bei pažymėjo, kad nė vienoje Programos komunikacinėje žinutėje vaizdu ar tekstu neminimas joks registruotas prekės pavadinimas, t. y. informacinius stendus su prekėmis vertino ne atsietai nuo kitų Programose numatytų priemonių, bet atsižvelgdamas į jų visumą, t. y. matant bendrą dėlionės vaizdą, o ne atskirą dėlionės detalę. Būtent dėl tokio atsieto vertinimo tiek atsakovas, tiek teismas padarė klaidingas išvadas, kad priemonės buvo skirtos konkretiems registruotiems prekės pavadinimams. Kaip matyti iš eksperto išvados, Programos veiksmai vertinant visame kontekste nesudaro prielaidų teigti, kad Programos priemonės buvo skirtos registruotiems prekių pavadinimams.

9.16.                      Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pati reklaminė medžiaga – stendai, lentynos ir lankstinukai – buvo pagaminti be jokių nuorodų į konkrečius gamintojus ar jų prekių ženklus (išskyrus vieną atvejį dėl stendų su prekės pavadinimu „trejos girnos“), stendų maketai buvo patvirtinami Rinkos reguliavimo agentūros. Vien iš šių stendų paskirties (skirti prekėms demonstruoti prekybos vietose) buvo akivaizdu, kad jie yra skirti naudoti konkrečioms prekėms išdėlioti ir reklamuoti, o ne kažkokiems beveidžiams ir bevardžiams prekių pavyzdžiams. Teismui atmetus šį pareiškėjo argumentą ir nurodžius, kad toks suderinimas nedaro pareiškėjo vykdytų priemonių atitinkančiomis Reglamento ir Sutarčių nuostatas, lieka neaišku, kam tada iš viso stendų pavyzdžiai turi būti iš anksto derinami, koks yra tokio derinimo tikslas. Pareiškėjas pažymi, kad galimybė naudoti specialius informacinius programų stendus su tam tikra produkcija prekybos centruose (mažmeninės prekybos vietose) jau buvo numatyta ir pačiose Programose, kurias Europos Komisija patvirtino, ir dėl kurių įgyvendinimo vėliau pareiškėjas sudarė Sutartis su Rinkos reguliavimo agentūra. Programose buvo numatyta, kad stendai bus statomi parduotuvėse su prekėmis, skirtomis prekiauti, ir naudojami kaip traukos objektas parduotuvės klientams. Taigi, darytina išvada, kad prekės ženklais pažymėta produkcija tam tikrais atvejais galėjo būti naudojama Programų priemonėse tiek degustacijų, tiek demonstracijų prekybos vietose metu. Dėl šio pareiškėjo argumento teismas skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė, nors jis aiškiai buvo nurodytas skunde (17 p.). Šis argumentas paneigia teismo išvadą, kad tokių stendų su konkrečiomis prekėmis naudojimas pažeidžia Reglamento 3/2008 1 str. 2 dalį.

9.17.                      Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus, galiojusius galiojusi nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d., nebuvo draudžiama naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos vykdant atitinkamas informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo programas, bet netgi priešingai, buvo aiškiai nustatyta, kiek ir kokiose ribose tai yra leidžiama. Informavimo taisyklių 30 punkte buvo nustatyta, kad pagal programą gaminamoje informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo medžiagoje draudžiama reklamuoti prekės ženklus, tačiau reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto. Pareiškėjas pateikė teismui konkrečius kiekvieno stendo skaičiavimus su nuotraukomis, kuriuose nurodyti prekės ženklų užimami plotai, kaip įrodymą, kad šio reikalavimo jis nepažeidė (išskyrus keletą atvejų, kai nežymiai buvo viršyta 10 proc. riba), tačiau atsakovas visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjo veiksmų atitikimo šiai Informavimo taisyklių nuostatai, o teismas skundžiamame sprendime rėmėsi tik Reglamento 3/2008 1 str. 2 dalimi ir Sutarčių 4 str. 5 dalies nuostatomis, aiškiai nepasisakydamas, kodėl netaikė šio nacionalinio teisės akto nuostatų. Pareiškėjo nuomone, jeigu teismas laikė, kad ši nacionalinės teisės nuostata prieštarauja Europos sąjungos teisei, ir jis dėl to jos netaiko, jis privalėjo tai aiškiai nurodyti skundžiamame sprendime. Jam to nepadarius, šis skundo argumentas liko nepaneigtas ir yra laikytina, kad atsakovas nepažeidė galiojančių nacionalinės teisės aktų. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų minėtos Informavimo taisyklių nuostatos netaikymą dėl prieštaravimo Reglamentui 3/2008 ar kitoms ES teisės normos, tai turi sukelti ir atitinkamas teisines pasekmes, t. y. tokiu atveju atsakomybė turėtų būti taikoma ne pareiškėjui (arba ne tik pareiškėjui), bet ir Informavimo taisykles priėmusiai Ministerijai, atsakovui ar kitoms atsakingoms Lietuvos valdžios institucijoms. Pareiškėjas pažymi, kad dar 2018 m. liepos 30 d. rašte Europos Komisijai Ministerija laikėsi pozicijos pareiškėjo atžvilgiu, kad „įgyvendinant Programas prekės ženklai buvo naudojami laikantis nacionalinės teisės nuostatų“.

9.18.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Lietuvos valstybės institucijų pozicija dėl prekės ženklų naudojimo buvo kitokia, tačiau tai nekeičia ir negali pakeisti Reglamento 3/2008 nuostatų ir Sutarčių 4 straipsnyje numatytos nuostatos, kad už programų priemonių įgyvendinimą ir suderinamumą su ES teisės aktais yra atsakingas tik sutarties vykdytojas, t. y. pareiškėjas. Pareiškėjo nuomone, vien šio fakto pripažinimas lemia tai, kad dėl Reglamento 3/2008 nuostatų aiškinimo ir taikymo nebuvo ir nėra aiškios ir vieningos praktikos, net EK ir Ministerijos pozicijos yra skirtingos, ir tai patvirtina būtinybę kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Šio fakto pripažinimas suponuoja ir tai, kad nesant galutinio EK sprendimo dėl atliekamo tyrimo pabaigos, pareiškėjo teiktas prašymas dėl šios bylos sustabdymo tenkintinas, be to, tokio fakto pripažinimas turi sukelti atsakomybės taikymą ir Lietuvos valstybei, ne vien pareiškėjui.

9.19.                      Pareiškėjo nuomone, vien skundžiamo teismo sprendimo išvados, kad pareiškėjas nepaneigė, jog „naudojo vieno gamintojo (UAB „Rukola“), to paties gamintojo prekės ženklo (UAB „Obelių aliejus“) produkciją, teikė vartotojams informaciją apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (Kėdainių konservai 1944, Delika Cannery, Big fruit since 1959, Spilva, mana, Konexfoods, Trejos girnos anno 1951, Stumbras vodka premium organic ekologiška degtinė, Hipp)“ yra prieštaraujančios pačios sau ir sveikai logikai, kadangi tik Rapsų aliejaus programos atveju buvo naudojama vieno gamintojo produkcija, o kitų dviejų programų atveju pats teismas vardija po keletą skirtingų gamintojų ir skirtingų prekių ženklų. Pareiškėjo nuomone, tai patvirtina, kad Programų priemonės nebuvo nukreiptos į konkrečius registruotus prekių pavadinimus, į konkrečių produktų kilmę, nes buvo naudojamai įvairių skirtingų gamintojų pavadinimai ir skirtingi produktai, ir tarp šių prekių ir programos priemonių nebuvo pagal Reglamentą draudžiamo į prekių ženklus orientuoto ryšio.

9.20.                      Pareiškėjas taip pat nurodo, kad analizuodamas Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas visiškai neatsižvelgė ir netaikė Reglamento (EB) Nr. 501/2008, kuriuo nustatomos išsamios Reglamento (EB) Nr. 3/2008 dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse taikymo taisyklės.

9.21.                      Reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnio „Vidaus rinkai skirtų informavimo ir skatinimo priemonių savybės“ 2 dalis numato: „Nuoroda į produktų kilmę turi būti naudojama tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą papildanti informacija. Tačiau pagal Bendrijos taisykles pateikiant tipinio produkto pavadinimą arba ypatumą, reikalingą skatinimo arba informavimo kampanijai iliustruoti, produkto kilmę nurodyti leidžiama“. Šio reglamento 1 priede yra pateikiamas Temų ir produktų, kuriems gali būti taikomos Reglamento (EB) Nr. 3/2008 nurodytos priemonės, sąrašas. Taip pat 1 priede pateikiami kiekvienos iš temų ar produktų grupių informavimo ir skatinimo priemonių tikslai, tikslinės grupės, pagrindinės siūlomos taikyti priemonės ir kita informacija. 1 Priedo skyriuje „Perdirbti vaisiai ir daržovės“ kaip viena iš siūlomų priemonių nurodoma: „demonstravimas prekybos vietose“. 1 Priedo skyriuje „Ekologinės žemdirbystės produktai“ kaip vienos iš siūlomų priemonių nurodoma: „informavimas prekybos vietose, dalyvavimas mugėse ir parodose“. Skyriuje „Augaliniai aliejai“ kaip viena iš siūlomų priemonių nurodoma: „reklama prekybos vietose (degustacijos, receptai, informacijos sklaida“). Pareiškėjo nuomone, jo vykdytų atitinkamų trijų programų priemonės yra numatytos kaip leistinos šiame reglamente.

9.22.                      Taikant abu šiuos reglamentus sistemiškai ir atsižvelgiant į minėtą Reglamento (EB) Nr. 501/2008 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad šiais reglamentais yra leidžiama naudoti nuorodas į produkto kilmę, kai tuo yra papildoma pagrindinis kampanijos pranešimas, pagrindinė tikslinei grupei skirta žinutė. Pareiškėjo nuomone, sąvoka „nuoroda į produktų kilmę“ apima ir prekių ženklus ar prekių gamintoją, nes tai leidžia vartotojams identifikuoti, iš kur yra kilęs atitinkamas produktas. Nurodo, kad pagrindinis pareiškėjo vykdytų programų pranešimas buvo niekaip nesusijęs su konkrečiais produktais ar gamintojais, buvo akcentuojami programų tikslai ir jų turinys.

9.23.                      Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjo skunde nurodyti procedūriniai pažeidimai, padaryti atliekant patikrinimus ir priimant ginčijamus sprendimus (nesuteikiant pareiškėjui reikiamos informacijos ir galimybės pasiaiškinti), nebuvo esminiai ABTĮ 91 str. 1 dalies 3 punkto prasme, ir pažymi, kad asmens teisė būti išklausytam skirta tam, kad asmuo iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo galėtų tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę bei paaiškinti reikšmingas aplinkybes. Tinkamas asmens informavimas apie tyrimą kartu yra ir būtina prielaida priimti objektyvų sprendimą, tokios nuomonės laikosi ir LVAT.

9.24.                      Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje priimdamas sprendimus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kurio 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo sprendimuose nėra nurodyti jokie įstatymai, kurie suteiktų atsakovui teisę keisti anksčiau jo paties ar kitų subjektų, kurių teises ir pareigas jis perėmė, sprendimus. Pareiškėjas nurodo, kad yra tebegaliojantys Rinkos reguliavimo agentūros programos patikros vietoje aktai, Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. gegužės 23 d. patikrinimo ataskaita, kuriais buvo tikrintos visos trys pareiškėjo vykdytos Programos, ir visų šių patikrinimų išvados buvo teigiamos, pažeidimų nenustatyta. Jokios papildomos medžiagos, kuri nebūtų atsakovui ar kitoms institucijoms pateikta anksčiau, prieš tenkinant ankstesnius pareiškėjo mokėjimų prašymus, atsakovas negavo, jokių naujų faktų ar aplinkybių, kurie jame nebūtų žinomi anksčiau, nenustatė. Atsakovas tiesiog pakeitė savo ankstesnę poziciją, nesant tam įstatyminio pagrindo ir viršijant savo kompetenciją. Todėl yra konstatuotini esminiai fundamentalių pareiškėjo teisių ir viešojo administravimo teisės normų, teisinio stabilumo principo pažeidimai, kurie nulemia ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą skundžiamų atsakovo Sprendimų panaikinimo pagrindą.

9.25.                      Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus, t. y. eksperto išvadą, bei UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ 2020 m. lapkričio 4 d. pažymą, kuri iliustruoja ir patvirtina pareiškėjo teiginius, jog tokia praktika, kai informaciniuose stenduose buvo naudojama konkreti prekių ženklais pažymėta produkcija, egzistavo ilgą laiką ir buvo priimtina. Kadangi šios aplinkybės atsakovas iš esmės neginčijo ir neneigė, manytina, kad šis įrodymas neapsunkins bylos, neužvilkins jos nagrinėjimo.

9.26.                      Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis Europos Komisijos sprendimas tyrime (Komisijos atliekamo tyrimo Nr. INT/2017/010/LT) dėl pareiškėjo vykdytų trijų nagrinėjamai bylai aktualių Programų, kadangi šios bylos teisingas ir išsamus nagrinėjimas šiuo metu yra negalimas, nes tai gali būti atlikta tik žinant, koks bus priimtas galutinis Europos Komisijos sprendimas šiais klausimais. Byla taip pat yra stabdytina ABTĮ 100 straipsnio 9 punkte numatytu pagrindu, jeigu LVAT nuspręs tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašant prejudicinio sprendimo.

10.       Atsakovas VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti; taip pat priteisti Agentūros naudai jos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2 935,42 Eur.

11.       Atsakovas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi:

11.1.                      Atsakovas, įvertinęs visas aplinkybes, vidinius resursus, administracinės bylos sudėtingumą, taikytinos teisės klausimus, bylos apimtį bei pareiškėjo skundo reikalavimus, nusprendė byloje pasitelkti profesionalius atstovus – advokatus, kurie ne tik padėtų parengti procesinius dokumentus, bet ir atstovautų atsakovą byloje.

11.2.                      Atsakovas nurodo, kad asmens teisė turėti ir pasirinkti advokatą yra absoliuti, ji yra sudėtinė asmens teisės į teisminę gynybą principo dalis. Teisė į teisminę gynybą būtų pažeista, jei bylą nagrinėjantis teismas nebūtų nepriklausomas ir nešališkas, jeigu būtų pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas, jeigu bylą išnagrinėtų nekompetentingas teismas ir pan. Teisė naudotis advokato ar kito atstovo pagalba administraciniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Administracinių bylų teisenos įstatymas neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai.

11.3.                      Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, atsakovas daro išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo ir turi teisę turėti advokatą, būti jo atstovaujamu ir taip užtikrinti tinkamą teisės į teisminę gynyba principo įgyvendinimą. Teismui priėmus sprendimą, kuriuo nebuvo tenkintas atsakovo prašymas dėl visų arba bent dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, buvo pažeista atsakovo teisė į teisminę gynyba ir teisė turėti advokatą bei atgauti už jo pagalbą patirtas bylinėjimosi išlaidas, administracinės bylos laimėjimo atveju t. y. atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

11.4.                      Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad šioje byloje nebuvo būtinumo, jog atsakovą atstovautų advokatas, todėl atsakovo patirtos išlaidos, kurias prašoma priteisti iš pareiškėjo, nebuvo būtinos, bei nurodo, kad nagrinėjamoje byloje advokato pagalba atsakovui buvo būtina: administracinė byla yra didelės apimties, joje nagrinėjami ne tik su Lietuvos Respublikos, bet ir su Europos Sąjungos teise susiję klausimai, byla sudėtinga, reikalaujanti specifinių žinių, kurios susijusios su Europos Sąjungos institucijų veikla ir jų sprendimų priėmimo procesu. Advokato pasitelkimas buvo būtinas ir dėl to, kad atsakovas neturi pakankamai vidinių resursų – turi tik vieną teisininką, kuris turi užtikrinti visą Agentūros vidinį teisinį darbą ir teisinę pagalbą, dėl ko akivaizdu, kad atsakovas vidiniais resursais negalėjo užsitikrinti tinkamo atstovavimo nagrinėjamoje byloje.

11.5.                      Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėją atstovauja profesionalaus atstovas – advokatas Vilius Martišius, kuris buvo paskirtas Rinkos reguliavimo agentūros likvidatoriumi, kuris, likviduodamas minėtą įmonę, susipažino su visais Agentūros dokumentais, vidine tvarka, pozicijomis. Atsižvelgiant į tai, kad kitą pusę atstovauja advokatas, kuris iš esmės žino visą vidinę atsakovo informaciją, buvo būtina pasitelkti advokatus ir atsakovui.

11.6.                      Atsakovas pažymi, jog byloje rengė ir pateikė tik būtinus procesinius dokumentus, savo iniciatyva neteikė jokių papildomų prašymų, neprašė teismo posėdžių atidėjimo, skatino kuo greitesnį ir ekonomiškesnį bylos išnagrinėjimą, todėl akivaizdu, kad savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai.

11.7.                      Atsakovas nurodo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). 

11.8.                      Atsakovas nurodo, kad prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė kartu su patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais dokumentais: išrašytomis PVM sąskaitomis–faktūromis ir jų apmokėjimą patvirtinančiais banko sąskaitos išrašais, bei pažymi, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos taip pat iš esmės neviršijo ir Rekomendacijose nustatytų priteistinų užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą išlaidų dydžio (išskyrus kelias išlaidas, kurios tik minimaliai viršija rekomenduotiną dydį - ne daugiau kaip 1 EUR).

11.9.                      Atsakovas pabrėžia, jog jam buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, o patirtos išlaidos buvo pagrįstos ir neviršijo Rekomendacijose nustatytų išlaidų dydžių. Dėl šios priežasties atsakovo patirtos išlaidos turėjo būti atlygintos, o jų neatlyginus buvo pažeista atsakovo teisė turėti advokatą ir teisė į teisminę gynybą. Priešingu atveju, neatlyginus atsakovo patirtų išlaidų ir nepakeitus teismo sprendimo, būtų formuojama praktika kai administraciniame procese bylą laimėjus atsakovams (iš esmės – viešojo administravimo subjektams) nebūtų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, taip sudarant palankias sąlygas pareiškėjams piktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir skųsti bet kurį viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą ir taip paralyžiuoti valstybės institucijų darbą, nes pareiškėjams žinant, kad bet kokiu atveju (tiek laimėjimo, tiek pralaimėjimo) nereikės atlyginti atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų, jie būtų suinteresuoti skųsti sprendimus ir vilkinti tam tikras procedūras / procesus ir sprendimų vykdymą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas dalyje dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas šį prašymą tenkinant visą arba iš dalies.

12.       Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad jis yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas. Pareiškėjas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

12.1.                      Pareiškėjas mano, kad atsakovo teisė turėti advokatą niekaip nebuvo pažeista, nes atsakovas turėjo net ne vieną advokatą, todėl atsakovo atstovavimas pagal pasirengime bylai ir jos nagrinėjime dalyvavusių atstovų skaičių buvo perteklinis. Tai, kad teismas nutarė nepriteisti atsakovo turėtų išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti, nereiškia teisės turėti advokatą pažeidimo.?

12.2.                      Pareiškėjas sutinka su teismo sprendimo argumentais, jog atsakovas neįrodė ir nepagrindė, kad byloje advokato pagalba atsakovui buvo būtina, tokio pagrindimo nėra ir atsakovo apeliaciniame skunde. Atsakovas turi savo struktūroje darbuotoją profesionalų teisininką, kuris kartu su kitais darbuotojais galėjo atstovauti atsakovą šioje byloje, tiesiogiai susijusioje su atsakovo vykdoma veikla, ir tą patvirtina apelianto pateikta įstaigos struktūra, darbuotojų pareigybių sąrašas ir kt.

12.3.                      Pareiškėjo nuomone, atsakovo nurodoma aplinkybė, jog pareiškėjo atstovas byloje yra advokatas, kuris yra dirbęs likviduojamos Rinkos reguliavimo agentūros likvidatoriumi, yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla ir jos faktinėmis aplinkybėmis, kadangi tuo metu, kai pareiškėjo atstovas vykdė minėtos įmonės likvidatoriaus funkcijas, šio ginčo iš viso dar nebuvo, todėl jokio interesų konflikto jo veiksmuose nebuvo ir negalėjo būti. 

13.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti (visa apimtimi) kaip nepagrįstą, bei prašo priteisti atsakovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

13.1.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog jokiame įstatyme ar poįstatyminiame akte nėra nustatyta Agentūros kompetencija administruoti ES paramos priemones, nustatytas Reglamento (EB) Nr. 3/2008, tokia kompetencija atsakovui nebuvo perduota ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, steigimo dokumentais, sutartimis, bei pabrėžia, jog dar iki ginčijamų atsakovo Sprendimų priėmimo, 2018 m. gegužės 31 d. įstatymu Nr. XIII-1213 buvo pakeistas Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, ir šio naujos redakcijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis skelbia, jog valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, Vyriausybės įgaliotos institucijos ir savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Sistemiškai aiškinant minėto įstatymo normas, yra akivaizdu, jog atsakovo įgalinimai dėl ES paramos priemonių administravimo yra nustatyti ne tik komentuojamo įstatymo 4 straipsnyje, bet ir 8 straipsnio 1 dalyje, kuri aiškiai suteikia jam įgalinimus spręsti paramos žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai administravimo klausimus. Kadangi atsakovas yra įgaliotas administruoti informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemones/programas, šių programų administravimo teisinis reguliavimas (vieno ar kito ES reglamento pagrindu) gali keistis, tačiau tai niekaip nepanaikina bendrųjų įstatymu atsakovui suteiktų įgaliojimų. 

13.2.                      Atsakovas pažymi, kad įgalinimai atlikti ES paramos priemonių administravimo veiksmus (taip pat ir priimti sprendimus dėl Reglamento (EB) Nr. 3/2008 nuostatų taikymo) atsakovui buvo suteikti ir įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais, pvz., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros veiklos nutraukimo“, kuriuo buvo nuspręsta įsteigti viešąją įstaigą Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrą; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros likvidavimo“, kuriuo Agentūrai perduoti likviduojamos Rinkos reguliavimo agentūros reikalai. Atsakovo nuomone, kadangi iki 2018 m. birželio mėn. būtent Rinkos reguliavimo agentūrai buvo pavesta administruoti ES paramą žemės ūkiui, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai, neišskiriant ir neapribojant šių funkcijų konkrečių ES reglamentų (tarp jų – ir Reglamento (EB) Nr. 3/2008) taikymu, atsakovas, aukščiau nurodytų teisės aktų pagrindu perimdamas šios įmonės funkcijas, įgijo bei turi tinkamą kompetenciją priimti ginčijamus Sprendimus ES paramos administravimo klausimais (įskaitant Reglamento (EB) Nr. 3/2008 taikymą). Pažymi, jog šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra jokio kito valstybės įgalioto subjekto, kuriam būtų papildomai suteikta tokia kompetencija, todėl Agentūra, priimdama skundžiamus Sprendimus, veikė savo kompetencijos ribose. 

13.3.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog iki 2017 m. (kai atsakovas konstatavo pažeidimus), daugiau nei dešimt metų iki Europos Komisijos tyrimo pradžios, veiksmus, sudariusius ginčijamų Sprendimų priėmimo pagrindą, visiems anksčiau veikusiems subjektams tvirtino kaip tinkamus finansuoti bei iš jų pretenzijų nesulaukė, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs bei išaiškinęs, jog pakeisti viešojo administravimo subjekto sprendimus (nagrinėjamu atveju – sprendimus dėl ES paramos skyrimo pareiškėjui) galima būtent tais atvejais, kai tokią teisę suteikia atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose teisės norminiuose aktuose, kurie yra aukštesnės galios nei poįstatyminiai (įstatymus įgyvendinantys) teisės norminiai aktai. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju aukštesnės galios teisės norminiai aktai kaip tik ir numatė tokią galimybę, o būtent ES reglamentai, konkrečiai – Reglamento (EB) Nr. 501/2008 26 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad „jeigu lėšos išmokamos nepagrįstai, tų lėšų gavėjas privalo jas grąžinti ir sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo išmokėjimo iki grąžinimo“ Be to, atsakingų viešojo administravimo subjektų teisė pakeisti priimtus sprendimus dėl ES paramos skyrimo, nurodyti paramą grąžinti ne kartą buvo pripažinta, akcentuota ir nurodyta aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

13.4.                      Atsakovas nurodo, kad 2017 m. atlikus pareiškėjo administruojamų ES paramos programų (Rapsų aliejaus programos) patikrinimą, buvo nustatyta, kad įgyvendinant Rapsų aliejaus bei Vaisių ir daržovių programų priemones „Dalyvavimas parodoje ,,AGROBALT“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“, buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno gamintojo ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai (UAB ,,Rukola“ gaminama produkcija), kas reiškė, jog pareiškėjui naudojant ES paramą buvo pažeidžiamos tiek su juo sudarytų Sutarčių, tiek Reglamento (EB) Nr. 3/2008 nuostatos.

13.5.                      Atsakovas atkreipia dėmesį, kad minėti patikrinimai buvo atliekami esant objektyviam aktiniam pagrindui, t. y. gavus skundą, juose aktyviai dalyvavo ir pareiškėjas. Be to, atliekant patikrinimą 2019 m. sausio 11 d. Briuselyje vyko dvišalis susitikimas ir buvo surašytas protokolas, kuriame buvo aiškiai išdėstyta EK pozicija: pareiškėjo vykdomos Programos buvo skirtos tam tikriems prekių ženklams, todėl nėra tinkamos finansuoti Europos Sąjungos lėšomis, ir kurio pagrindu buvo priimti skundžiami Sprendimai.

13.6.                      Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovo pritaikyta poveikio priemonė – reikalavimas grąžinti dalį sumokėtos paramos lėšų, buvo proporcinga ir atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsakovas pažymi, jog ES Teisingumo Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog pastovumo užtikrinimas nereiškia teisės nekeičiamumo. Teisės normų ir susiklosčiusios ir taikymo praktikos savaiminio buvimo nepakanka, t. y. savaime nesukuriamas pagrindas teisėtiems lūkesčiams. Teisėtų lūkesčių apsaugos principu asmuo gali remtis tik tuo atveju, kai ES institucija pati iš anksto buvo sukūrusi situaciją, galinčią sukelti teisėtų lūkesčių.

13.7.                      Atsakovo nuomone, pareiškėjo turėtus teisėtus lūkesčius paneigia aplinkybė, jog pareiškėjas, jau sudarydamas Sutartis dėl ES paramos skyrimo ir naudojimo, žinojo apie nustatytus apribojimus, nes visų trijų Sutarčių 4 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtintas pareiškėjo įsipareigojimas nenaudoti Sutartyse nurodytų priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba kilmės nuorodoms. Sudarius su pareiškėju sutartis dėl ES paramos skyrimo ir naudojimo visuomet galiojo tas pats teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo numatyta galimybė institucijai vadovautis savo diskrecija ir priimti sprendimus dėl skirtos paramos grąžinimo. Toks reguliavimas buvo nustatytas tiek ES lygiu, tiek ir nacionaliniu lygiu (Reglamento (EB) Nr. 501/2008 26 str. 1 d., Taisyklėse Nr. 1 ir Taisyklėse Nr. 2).

13.8.                      Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas iš anksto žinojo apie vykdomą tyrimą jo atžvilgiu, įskaitant ir tą aplinkybę, kad tyrimą vykdo ES institucijos, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu buvo informuotas apie nustatytus pažeidimu, vėliau tiek atsakovo, tiek Europos Komisijos patikrinimo metu teikė paaiškinimus ir raštus, EK pareiškėjo interesus atstovavo advokatas, ir tik po EK patikrinimo ir jo procedūrų, kuriose dalyvavo pareiškėjas, 2019 m. buvo priimti ginčijami atsakovo sprendimai dėl lėšų susigrąžinimo pagal visas tris pareiškėjo įgyvendintas ES lėšomis finansuojamas Programas.

13.9.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog stendų maketai, kaip reikalavo Sutartys, prieš gaminimą būdavo pateikiami kompetentingai nacionalinei valdžios institucijai, ji juos patvirtindavo, ir tik po to jie būdavo gaminami bei naudojami, pažymi, jog atsakovui, derinant aptariamus maketus, niekuomet iš anksto nebuvo pateikiama visa informacija apie informacinį stendą(-us). Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo teiginiai (kad Programose buvo numatyta, jog stende bus prekės, skirtos prekiauti) neatitinka pačių Programų aprašymų, kuriuos pateikė ir pareiškėjas.

13.10.                      Atsakovo manymu, akivaizdu, jog pareiškėjas tikrai galėjo tinkamai įgyvendinti ES finansuojamų programų priemones be jokių prekės ženklų ar įmonių pavadinimų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde ir tai patvirtina paties pareiškėjo po 2017 m. rugsėjo 15 d. pradėti naudoti informacinių stendų prekybos vietose pavyzdžiai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti, jog situacijos pakeitimo rizika yra pakankamai didelė, apdairiai ir rūpestingai įvertinti taikytinų priemonių pasikeitimo riziką, papildomai pasidomėti išankstine informacija apie taikytinas priemones, ir, atitinkamai, jokios absoliučios teisinės garantijos dėl jo teisėtų lūkesčių apsaugos nagrinėjamu atveju priimant ginčijamus atsakovo sprendimus negalėjo būti taikomos bei dėl šio nurodytu aspekto (dėl ES paramos skyrimo/iki 2017 m. egzistavusios praktikos pakeitimo) ginčijami Sprendimai negali būti pripažinti neteisėtais.

13.11.                      Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad teismas apskritai netinkamai išaiškino Reglamento (EB) Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog pagal šį reglamentą skiriamos ES paramos „priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams“, atsakovas pažymi, jog Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „1 dalyje minėtos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Tačiau gali būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės, kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus“. Atsakovas pažymi, jog tai, kaip šios nuostatos turėtų būti taikomos pareiškėjui skirtos ES paramos administravimo kontekste, buvo papildomai paaiškinta ne tik pačiame cituojamame Reglamento tekste, bet ir paties pareiškėjo sudarytose Sutartyse dėl ES paramos gavimo bei naudojimo, konkrečiai nurodant, kad Sutarties vykdytojas įsipareigoja savo ir vykdomųjų institucijų bei subrangovų vardu nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba, atsižvelgdamas į Reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodoms; „pareiškėjas įsipareigoja savo ir vykdančiųjų institucijų bei galimų subrangovų vardu: nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių registruotiems prekių pavadinimams, nereklamuoti įmonių pavadinimų arba, atsižvelgdamas į Reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodų“, taigi iš minėtų nuorodų matyti, jog pareiškėjas, gaudamas ES paramą, buvo: (i) įsipareigojęs nenaudoti ES paramos priemonių registruotiems prekių pavadinimams; (ii) nereklamuoti įmonių pavadinimų (įgyvendindamas jam skirtas ES paramos priemones).

13.12.                      Atsakovas pažymi, jog Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 1 dalyje yra papildomai paaiškinta jo taikymo sritis ir nurodyta, kad jis yra taikomas finansuojant informavimą (Bendrijos/ES lėšomis) „apie žemės ūkio produktus ir jų gamybos būdą, taip pat maisto produktus, kurių pagrindą sudaro žemės ūkio produktai“. ES Reglamente Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (aktuali redakcija), bei konkrečiai jo 17 straipsnyje yra suformuluota nuostata, kad maisto produkto pavadinimas turi būti jo teisinis pavadinimas, o jei tokio pavadinimo nėra, nurodomas įprastinis maisto produkto pavadinimas arba, jei tokio pavadinimo nėra arba jis nevartojamas, - aprašomasis maisto produkto pavadinimas. Vietoj maisto produkto pavadinimo negali būti vartojami: pavadinimas, saugomas kaip intelektinė nuosavybė, prekės ženklas ar išgalvotas pavadinimas (žr. Reglamento Nr. 1169/2011, 17 str. 1 ir 4 d.). Analogiškos nuostatos, jog ženklinant maisto produktus privaloma nurodyti produkto bendrinį pavadinimą, yra laikomasi ir nacionalinėje teisėje, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 677  patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 119:2002 „Maisto produktų ženklinimas“.

13.13.                      Atsakovo teigimu, nors pagal Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalį, nagrinėjamu atveju informuojant apie maisto produktus, kurių pagrindą sudaro žemės ūkio produktai, galėjo būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės (ES parama), kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal ES teisės aktus, toks produkto pavadinimas (maisto produkto atžvilgiu, kaip tai papildomai reikalauja ir ES Reglamentas Nr. 1169/2011), galėjo apimti tik produkto bendrinį pavadinimą, t. y. aliejus ar pan., o ne a konkrečius/registruotus prekės ženklus.

13.14.                      Atsakovas pažymi, jog 2017 m. liepos 27 d. – 2017 m. rugpjūčio 1 d. atliko pareiškėjo administruojamos Rapsų aliejaus programos patikrinimą, kurio metu nustatė, kad įgyvendinant šios programos priemones buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno gamintojo ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai. Taip pat el. paštu buvo gautas Estijos subjektų skundas dėl MB ,,Sulčių fabrikas“ gaminamos produkcijos, ženklinamos prekių ženklu „MANA“, eksponavimo įgyvendinant Vaisių ir daržovių programą, t. y. buvo pažeidžiamos tiek Sutarčių, tiek Reglamento (EB) Nr. 3/2008 nuostatos.

13.15.                      Atsakovui pasikreipus į Europos Komisiją (EK) su prašymu išaiškinti prekių ženklo naudojimo administruojamose Programose galimybes, Europos Komisija 2017 m. rugpjūčio 29 d. išaiškinime aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad įgyvendinant ES paramos programas aiškios nuorodos į prekės ženklus ir gamintojus nėra galimos, byloje esančiuose EK raštuose aiškiai pasakoma, kokiais konkrečiais išimtiniais atvejais galima naudoti prekės ženklais pažymėtą produkciją.

13.16.                      Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, įgyvendindamas jam skirtos ES paramos Programas, teikė vartotojams ir informaciją apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą, t. y. iš esmės teikė nuorodas į konkrečios (ir vienos rūšies) kilmės produktus, tuo akivaizdžiai pažeisdamas Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalį. Ši faktinė aplinkybė, kurią nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde iš esmės nėra paneigta, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nei vienoje Programoje, nei viename informaciniame stende prekybos vietoje, taip ir įgyvendinant priemonę „Dalyvavimas parodoje „AGROBALT“ (AGROBALT parodoje) vienu metu nebuvo eksponuojami kelių skirtingų gamintojų ir kelių skirtingų prekės ženklų produkcija.

13.17.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus (Informavimo taisykles) nebuvo draudžiama naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos vykdant atitinkamas informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo programas, pažymi, jog minėtų Informavimo taisyklių 30 punkte aiškiai nurodyta, jog 10 proc. plotas skaičiuojamas tik kaip „produktų pavyzdžių atvaizdavimas“, bei atkreipia dėmesį, kad siekdamas įrodyti, jog produktų pavyzdžių atvaizdavimas byloje nagrinėjamais atvejais tariamai sudarė ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto, pareiškėjas į bylą buvo pateikęs 2020 m. gegužės 12 d. UAB „Naujosios marketingo sistemos“ išvadą, kurioje nurodoma, jog susumavus konkrečių produktų, minimų atsakovo Sprendimuose, etikečių plotus, matomas tik labai nedidelis procentas viso vaizdo, lyginant su bendru stendo vaizdu / plotu.

13.18.                      Atsakovo nuomone, Informavimo taisyklėse nurodomas apibrėžimas „produktų pavyzdžių atvaizdavimas“ yra ženkliai platesnis nei tik „etiketė“, kadangi etiketė pagal Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra suprantama tik kaip vienas iš daugelio gaminio (produkto) vaizdo elementų, t. y. ne tik produkto (pavyzdžiui, Obelių rapsų aliejaus butelio) etiketė vartotojo yra tapatinama su konkrečiu produktu, tačiau ir pats butelio dizainas, spalvos, apipavidalinimas ir kita. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui įrodymus bei argumentus šiuo klausimu, viso produktų pavyzdžių ploto neskaičiavo, iš esmės siekdamas nuslėpti tikrąjį produktų pavyzdžių plotų santykį su bendrais stendų, kuriuose buvo pateikiami produktų pavyzdžiai, plotu. Nurodo, kad net jei nagrinėjamu atveju ant produktų pavyzdžių nebūtų buvę etikečių ar jų plotas būtų buvęs itin nedidelis, tačiau gaminius vartotojai atpažintų iš kitų dizaino elementų (spalvos, formos, grafikos ir pan.), tai vis tiek būtų laikoma tam tikro prekių ženklo reklama, kurią draudė naudoti pareiškėjo sudarytos Sutartys dėl ES paramos gavimo bei naudojimo.

13.19.                      Atsakovas taip pat nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, jog būtina kreiptis į ES Teisingumo Teismą dėl Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo, taip pat nesutinka su argumentu, kad administracinė byla turėjo būti stabdoma, kol nebus priimtas galutinis ES Komisijos sprendimas ES paramos panaudojimo klausimu.

13.20.                      Atsakovas atkreipia dėmesį, kad jokiuose ginčo teisiniams santykiams taikytinuose teisės norminiuose aktuose, kurie numato ES paramos grąžinimo tvarką ir galimybę, t. y. Reglamento (EB) Nr. 501/2008 26 straipsnio 1 dalyje; ir Taisyklių Nr. 1 ir Taisyklių Nr. 2 7.1.1. punktuose, tokia pareiškėjo minima sąlyga (galutinio EK sprendimo dėl paramos grąžinimo ir finansiniu sankcijų taikymo valstybei narei priėmimas) nėra numatyta. Reglamento (ES) Nr. 908/2014, nuostatos reglamentuoja ne atvejus ir tvarką, kaip vyksta ES paramos grąžinimas iš suinteresuotų asmenų valstybėje narėje (už kurį jos pačios atsakingos ir kurį reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai), bet tai, kokių veiksmų dėl paramos skyrimo ES valstybės narės atžvilgiu gali imtis ES institucijos (žr. Reglamento (ES) Nr. 908/2014 preambulės 24 punktą, Reglamento (ES) Nr. 908/2014 33 str.), todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, privalėjo pirmiausia sulaukti ES institucijų dokumentinio patvirtinimo, kuriuo būtų skirtos finansinės sankcijos Lietuvai dėl Programų įgyvendinimo (Reglamento (ES) Nr. 908/2014 34 str. 3 d.).

13.21.                      Atsakovo nurodyti teisės aktai, bei teismų praktika nenumato jokio draudimo atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, priimant privalomus administracinius sprendimus, remtis kaip jų priėmimo faktiniu pagrindu įvairių ES institucijų vykdomų tyrimų medžiaga, jų metu surašytais ir parengtais dokumentais / ataskaitomis, jie laikomi priimtinais įrodymais (ir vertinami taip pat kaip visi kiti įrodymai) administracinėse procedūrose ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kas ir buvo padaryta nurodytu atveju. Atsakovas turėjo teisę (kaip įrodymais) remtis atsakovo ir Europos Komisijos susirašinėjimu, kurio tikslas buvo nustatyti padarytų pažeidimų dydį ir aplinkybes, 2019 m. sausio 11 d. Briuselyje vykusio dvišalio susitikimo protokolu, o galutinio EK sprendimo dėl paramos grąžinimo ir finansinių sankcijų taikymo valstybei narei priėmimas jokios tiesioginės reikšmės atsakovo Sprendimų teisėtumo įvertinimui neturi bei dėl šios priežasties negali būti laikomas tinkamu pagrindu stabdyti bylos nagrinėjimą.

13.22.                      Kiek tai susiję su pareiškėjo minima „būtinybe“ kreiptis į ES Teisingumo Teismą dėl Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo, atsakovas pažymi, kad ES institucijos jau yra aiškiai bei nuosekliai išsakiusios savo poziciją dėl ginčo situacijos vertinimo ir jų nuomonė bei vertinimas, jog pareiškėjas ES finansuojamas Programas vykdė įgyvendindamas priemones tokiu būdu, kad jos neatitiko Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, nėra pakitusi iki šiol. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalis nėra tinkamai išversta į lietuvių kalbą, bei pažymi, jog iš anksčiau pateikiamų duomenų matyti, kad jos turinį įvertino ES institucijos ir priėjo visiškai analogiškų išvadų kaip ir nacionalinės institucijos bei nacionalinis teismas (kad prekių ženklų naudojimas Reglamento (EB) 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste yra galimas tik tada, jei vyksta produktų degustacija), todėl, atsakovo nuomone, nėra jokio pagrindo kreiptis į ES Teisingumo Teismą prašant papildomai išaiškinti ginčo teisinę situaciją reguliuojančių ES teisės aktų (Reglamento (EB) 3/2008 1 str. 2 d.) taikymą ginčo teisiniams santykiams.

13.23.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos į bylą teikiamos VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto rinkodaros katedros vedėjo S. U. išvados, pažymi, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes pateikti tokio pobūdžio įrodymus (specialistų, ekspertų išvadas ir pan.) anksčiau, pirmosios instancijos teismui, dėl šios priežasties šis įrodymas apskritai neturėtu būti vertinamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

13.24.                      Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikiamo įrodymo turinys vertintinas kritiškai, kadangi pareiškėjo teikiamoje išvadoje jokių konkrečių skaičiavimų, aritmetinių palyginimų bei konkrečių procentinių dalių įvardijimo pagal Informavimo taisykles nėra, išvada pagrįsta tik subjektyviu eksperto S. U. vertinimu / subjektyviais teiginiais, be to, minėtoje išvadoje akivaizdžiai pripažįstamas faktas, kad pareiškėjas, įgyvendindamas ES paramos priemones, vis tik naudojo konkrečių registruotu prekių pavadinimus, kas ir buvo draudžiama tiek Reglamento 3/2008 1 straipsnio 2 dalimi, tiek ir Sutartimis dėl ES paramos skyrimo ir naudojimo.

13.25.                      Atsakovo nuomone, lygiai taip pat vertintinas ir kitas pareiškėjo teikiamas įrodymas –  UAB “Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” 2020 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. 20/11/04-01, kuria pareiškėjas įrodinėja, kad 2007-2015 metais buvo įgyvendinamos bent kelios informavimo ir skatinimo programos, kurių metu parduotuvėse buvo naudojami stendai su konkrečiais prekių pavyzdžiais ir kainomis, tačiau ES lėšas / paramą administravusios institucijos jas pripažino tinkamomis finansuoti. Atsakovas pabrėžia, kad aplinkybės, jog ES lėšas / paramą administravusios institucijos pakeitė savo ankstesnius sprendimus ar praktiką bei vėliau peržiūrėjo priimtus sprendimus dėl ES paramos panaudojimo, visiškai atitinka teisės norminius aktus bei nacionalinių ir ES teismų praktiką, todėl šis dokumentas esminių bylos nagrinėjimui tiesiogine reikšmę turinčių aplinkybių neįrodo ir nepagrindžia. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog iš minėtoje pažymoje esančių nuotraukų neaišku, kokiai konkrečiai programai priklauso kiekviena iš nuotraukų, kokie ir kada pažymoje nurodytų pareiškėjų akcentuojami veiksmai buvo vykdomi ar tikrai buvo kompensuotos išlaidos tų veiksmų įgyvendinimui. 

13.26.                      Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pasikeitus Agentūros pozicijai ir įpareigojus pareiškėją nenaudoti įmonių ir prekių ženklų reklamai, pareiškėjas to neginčijo, nedelsiant tokius veiksmus nutraukė, ir pažymi, jog po 2017 m. rugsėjo 15 d. dar bent du kartus buvo gauti kitų trečiųjų asmenų skundai dėl pareiškėjo įgyvendinamos Rapsų aliejaus programos pažeidimų.

13.27.                      Atsakovas pažymi, jog iš esmės neginčija aplinkybės, kad Reglamentas (EB) Nr.  501/2008 yra susijęs su ginčo teisiniais santykiais, tačiau kartu atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas netinkamai aiškina jo 4 straipsnio 2 dalies nuostatą „pateikiant tipinio produkto pavadinimą arba ypatumą, reikalingą skatinimo arba informavimo kampanijai iliustruoti, produkto kilmę nurodyti leidžiama“, bei pažymi, kad informacijos būtent apie maisto produktus (kurių vartojimo skatinimui ir buvo skirta ES parama nagrinėjamu atveju) teikimą reguliuoja ir kiti ES reglamentai, konkrečiai, ES Reglamentas Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams. Nuoroda į produkto kilmę Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostatoje yra vertintina tik kaip nuoroda į produkto kilmės šalį ar vietovę (o ne jokiu būdu į konkretų maisto produkto prekės ženklą). Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas po 2017 m. rugsėjo 15 d., gavęs pranešimą apie padarytus pažeidimus, pats rado sprendimą tinkamai įgyvendinti informacinius stendus prekybos vietose, nenaudodamas produkcijos (maisto produktų) su prekės ženklais. 

13.28.                      Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų procedūrinių pažeidimų, padarytų atsakovo atliktų patikrinimų metu, pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas apskritai nenurodo, kokios konkrečios specialiųjų teisės norminių aktų (įsakymų, taisyklių, tvarkų ir pan.) nuostatos (reguliuojančios patikrinimų tvarką) buvo pažeistos atsakovui atliekant pareiškėjo patikrinimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog jis, administruodamas informavimo ir skatinimo programas, nėra laikomas ūkio subjektų priežiūrą atliekančiu subjektu, kaip tai numatyta Viešojo administravimo įstatymo nuostatose, jo veiklos reikalavimus, susijusius su ES paramos administravimu, nustato kiti, specialieji teisės norminiai aktai. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo teiginius, kad jis nežinojo apie minėtas atsakovo atliekamas patikras, negalėjo jų apskųsti, paneigia aplinkybės, jog pareiškėjas po 2017 m. rugpjūčio mėn. pasibaigusių patikrinimų, 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu tiesiogiai buvo informuotas apie nustatytus pažeidimus; pareiškėjas tiek atsakovo, tiek Europos Komisijos (EK) patikrinimo metu teikė paaiškinimus ir raštus, EK pareiškėjo interesus atstovavo jo paties pasirinktas advokatas.

13.29.                      Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė nei esminių procedūrinių pažeidimų fakto, atliekant jo įgyvendinamų ES lėšomis finansuojamų Pareiškėjo programų patikrinimus, nei aplinkybės, jog nėra faktinio pagrindo(-u) jo atliktų pažeidimų konstatavimui. 

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, kuriame nurodo, kad pareiškėjas dalyvauja Informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo programoje, kurią administruoja atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamus Sprendimus yra priėmęs atsakovas, Ministerija dėl minėtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo nepasisako ir prašo teismą sprendimą šioje administracinėje byloje priimti pagal byloje esančius duomenis.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, kuriame nurodo, kad pareiškėjo skundžiami sprendimai yra priimti Agentūros ir būtent minėta institucija administruoja Programų priemones bei priima sprendimus, o šiuo atveju NMA yra paskirtos funkcijos dėl paramos lėšų užsakymo bei mokėjimo, todėl NMA dėl priimtų Agentūros sprendimų bei dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo nepasisakys.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

16.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2019 m. birželio 17 d. sprendimo „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 1, 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 2 ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 3 teisėtumo ir pagrįstumo.

17.       Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad Agentūros, kuri yra įgaliota administruoti paramą pagal Reglamento (EB) Nr. 3/2008, sprendimai susigrąžinti lėšas yra teisėti ir pagrįsti, t. y. atitinka jų turiniui keliamus reikalavimus, priimti nustačius, kad pareiškėjas, vykdęs konkrečių prekių ženklų reklamos kampanijas, pažeidė Reglamento (EB) 3/2008 ir Sutarčių nuostatas, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo ir atsakovo prašymų priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas.

18.       Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovas.

19.        Pareiškėjas, grįsdamas savo apeliacinio skundo reikalavimą, nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog skundžiami Sprendimai priimti netinkamo subjekto, netinkamai, t. y. neatsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 501/2008 nuostatas, aiškinant ir taikant Reglamentą (EB) Nr. 3/2008, neįvertinus atsakovo ankstesnių sprendimų ir vertinimo dėl vykdytų reklamos kampanijų tinkamumo pakeitimo bei padarytų procedūrinių pažeidimų.

20.       Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta patenkinti atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad advokato atstovavimas šioje byloje buvo būtinas, o išlaidos advokatui neviršijo teisės aktuose nustatytų maksimalių dydžių už suteiktas atstovavimo paslaugas, todėl teismas, atsisakydamas priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažeidė atsakovo teisę į teisminę gynybą.

21.       Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinių skundų ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl teismo išvadų, susijusių su atsakovo tinkamumu priimti ginčijamus Sprendimus, nepagrįstumo: išvadą, kad atsakovas buvo tinkamas subjektas priimti Sprendimus susigrąžinti lėšas, pirmosios instancijos teismas padarė, nes, kaip nurodoma “aiškina aukščiau nurodytus teisės aktus (Reglamentą (EB) 3/2008, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą ir kt.) tokiu būdu, kuris užtikrina praktiškai veikiantį valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemonių administravimą (Reglamento (EB) 3/2008 preambulės 12 punktas) ir nesukuria tokios situacijos, kad nebūtų kompetentingos sprendimus susigrąžinti lėšas galinčios priimti institucijos“. Tačiau šiame kontekste primintina, kad administracinis teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). 

22.       Prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudaro bendruosius viešojo administravimo pagrindus įtvirtinantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (ginčui reikšminga 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija su pakeitimais, galiojusiais ginčijamų Sprendimų priėmimo metu).

23.       Viešojo administravimo įstatymas, be kita ko, nustato: viešojo administravimo subjektų sistema – pavaldumo ir koordinaciniais ryšiais tarpusavyje susieti viešojo administravimo subjektai, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka jiems suteiktus įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 4 str. 1 d.); viešojo administravimo subjektų sistemą sudaro valstybinio administravimo subjektai ir savivaldybių administravimo subjektai (VAĮ 4 str. 2 d.); valstybinio administravimo subjektai – valstybės institucijos ar įstaigos, jų valstybės tarnautojai ir pareigūnai, valstybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė, asociacijos, šio įstatymo nustatyta tvarka įstatymu, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, įstatymų įgaliotos valstybės institucijos priimtu teisės aktu, Vyriausybės nutarimu, priimtu vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, nustatančiais Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinės paramos Lietuvai teikimo mastą, principus ar bendrąsias taisykles, įgalioti atlikti viešąjį administravimą (VAĮ 4 str. 3 d.).

24.       Viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikiami tik įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodoma konkreti veikianti ar numatoma steigti viešoji įstaiga (jos pavadinimas, prireikus santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustatomas baigtinis konkrečių tokiai viešajai įstaigai suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus (VAĮ 41 str. 2 d.). Valstybės institucijoms ir įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė, viešojo administravimo įgaliojimai iki 2016 m. sausio 1 d. gali būti suteikti Vyriausybės nutarimu, priimtu vadovaujantis tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, nustatančiais Europos Sąjungos ar atskirų valstybių narių finansinės paramos Lietuvai teikimo mastą, principus ar bendrąsias taisykles. Viešojo administravimo įgaliojimus suteikiant tokiu Vyriausybės nutarimu, jame turi būti nurodoma konkreti veikianti ar numatoma steigti valstybės institucija ar įstaiga, viešoji įstaiga (jos pavadinimas, prireikus santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustatomas baigtinis konkrečių jai suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas (VAĮ 41 str. 3 d.).

25.       Byloje ginčijamus Sprendimus priėmusio atsakovo teisinė forma – viešoji įstaiga, įsteigta Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 706, todėl jam, atsižvelgiant į aptartas Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio viešojo administravimo įgaliojimų suteikimą, 2 dalies nuostatas, viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikiami tik įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi ir tame teisės akte turi būti nurodoma konkreti veikianti ar numatoma steigti viešoji įstaiga bei nustatomas baigtinis konkrečių tokiai viešajai įstaigai suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas.

26.       Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 706 įsteigtai viešajai įstaigai Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai viešojo administravimo įgaliojimai suteikti Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymu (ginčui reikšminga įstatymo redakcija su pakeitimais, įsigaliojusiais 2018 m. spalio 1 d.), be kita ko, nustatančiu: žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Žemės ūkio ministerija, o įgyvendina kitos įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės institucijos ir įstaigos, įstatymų įgaliotos valstybės įmonės ir viešosios įstaigos, taip pat savivaldybių institucijos pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją (ŽŪMŪKPĮ 4 straipsnio 1 d.); viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra: 1) organizuoja ir administruoja žemės ūkio ir maisto produktų eksporto skatinimo priemones; 2) administruoja 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL 2013 L 347, p. 671), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. balandžio 20 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2017/1183 (OL 2017 L 171, p. 100), (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 1308/2013) nustatytą žemės ūkio produktų eksporto ir importo licencijų sistemą ir žemės ūkio produktų importo tarifines kvotas, skirstomas pagal licencijas; 3) administruoja Reglamente (ES) Nr. 1308/2013 nustatytas bendrosios žemės ūkio politikos intervencines priemones ir programas; 4) administruoja informavimo apie žemės ūkio ir maisto produktus ir jų pardavimo skatinimo priemones, nustatytas 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1144/2014 dėl informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų pardavimo skatinimo priemonių, įgyvendinamų vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 3/2008 (OL 2014 L 317, p. 56); 5) atlieka užsienio valstybių taikomų prekybos priemonių žemės ūkio ir maisto produktams analizę; 6) organizuoja ir koordinuoja trumpų maisto ir mišrių (maisto ir ne maisto) produktų?tiekimo grandinių diegimą ir plėtrą, konsultuoja ir teikia metodinę pagalbą gamintojų grupėms ir kooperatinėms bendrovėms (kooperatyvams) šioje srityje; 7) kuria žemės ūkio, kaimo plėtros ir žuvininkystės srities šviečiamąsias programas ir koordinuoja jų įgyvendinimą; 8) organizuoja ir vykdo žemės ūkio veiklos subjektų ir ūkio subjektų, veikiančių kaimo plėtros srityje, kvalifikacijos tobulinimą (ŽŪMŪKPĮ 4 straipsnio 4 d.); viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros savininkė yra valstybė. Viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros veikla atliekant šio straipsnio 4 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatyme ir Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme nurodytas funkcijas, viešosios įstaigos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos veikla atliekant šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatyme nurodytas funkcijas ir valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro veikla atliekant šio įstatymo 8  straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme nurodytas funkcijas finansuojama iš Žemės ūkio ministerijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir (arba) kitų lėšų (ŽŪMŪKPĮ 4 straipsnio 5 d.); valstybės ir Europos Sąjungos paramos priemones administruoja Žemės ūkio ministerija, valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra, Vyriausybės įgaliotos institucijos ir savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją (ŽŪMŪKPĮ 8 straipsnio 1 d.).

27.       Apibendrinant minėtą teisinį reglamentavimą ir jam taikyti reikšmingas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad tam, jog viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra turėtų įgaliojimus administruoti žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemonės vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse, nustatytas Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3/2008 , inter alia (be kita ko) priimti sprendimus dėl paramos lėšų, išmokėtų pagal šią priemonę, grąžinimo, toks įgaliojimas, kuris privalo būti nustatomas konkrečiai, turėtų būti, tačiau nėra suteiktas nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymu, nei tiesiogiai taikomame Europos Sąjungos teisės akte, todėl ginčijami Sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir yra naikintini vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.).

28.       Nors esant pagrindui ginčijamus Sprendimus naikinti dėl to, kad juo priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodomi argumentai, kuriais grindžiami materialiniai teisiniai reikalavimai ir procesinio pobūdžio prašymai, nėra reikšmingi, ir dėl jų nėra atskirai pasisakoma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į būtinybę tinkamai motyvuoti tokius administracinius aktus, kaip antai byloje ginčijami Sprendimai: tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nors, pavyzdžiui, ginčijamame atsakovo 2019 m. birželio 17 d. sprendime „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 1 nurodoma, kad Agentūra, atlikusi pareiškėjo pateiktų Programos priemonių įgyvendinimo vaizdinių įrodymų vertinimą, nustatė, kad įgyvendinant Programos priemones „Dalyvavimas parodoje „AGROBALT“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“ buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli tik vieno gamintojo (t. y. „Rukola“) ir to paties gamintojo prekes ženklo (t. y. „Obelių aliejus“) produkcijos kiekiai, todėl įgyvendinant minėtas Programos priemones vartotojams buvo teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekes ženklą, tačiau nei Sprendime, nei jo prieduose nėra nurodoma, kokie konkrečiai Programos priemonių įgyvendinimo vaizdiniai įrodymai sudarė pagrindą padaryti tokią išvadą.

29.       Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, o atsakovo – atmetamas: skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimama naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas – ginčijami Sprendimai yra naikinami. Tenkinus pareiškėjo skundą, keisti pirmosios instancijos sprendimą, kuriuo atmestas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra pagrindo (ABTĮ 40 str. 1 ir 5 d.).

30.        Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pripažinus, kad skundžiami Sprendimai naikintini tuo pagrindu, kad juos priėmė netinkamas subjektas (atsakovas), keistina pirmosios instancijos teismo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui priteisimo.

31.       Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovo 2 964,50 Eur atstovavimo išlaidas, kurias grindė 2019 m. spalio 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 81009 ir 2019 m. lapkričio 6 d. sąskaitos išrašu, 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 81057 ir 2020 m. kovo 25 d. sąskaitos išrašu, 2020 m. rugsėjo 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 81096 ir 2020 m. rugsėjo 9 d. sąskaitos išrašu, bei 23 Eur žyminio mokesčio išlaidas.

32.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

33.       Pareiškėjas prašė priteisti 1 452 Eur už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimalus užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 2,5. Už šią paslaugą apmokėta 2019 m. IV ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2019 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 289 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už skundo parengimą sudaro 3 222,5 Eur. Kadangi pareiškėjo prašoma priteisti 1 452 Eur suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, ji yra priteistina pareiškėjui.

34.       Pareiškėjas prašė priteisti 544,50 Eur už atstovavimą byloje, kurį sudarė gautų atsiliepimų į skundą analizė, prašymo teismui dėl įrodymų išreikalavimo parengimas, įrodymų rinkimas ir analizė. Sprendžiant dėl išlaidų už prašymo teismui dėl įrodymų išreikalavimo paruošimą, pažymėtina, jog pagal Rekomendacijų 8.17 punktą, maksimalus užmokesčio dydis, priteisiamas už kitų, nei nurodyta šių rekomendacijų 8.16 punkte, dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą, – 0,1. Už šią paslaugą apmokėta 2020 m. I ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2019 m. III ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 317,6 Eur, todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už prašymo teismui parengimą sudaro 131,76 Eur (1 317,6 x 0,1), kuris ir priteistinas pareiškėjui. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą maksimali išlaidų suma už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą apskaičiuojama taikant 0,1 koeficientą. Pažymėtina, jog pareiškėjas 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje nenurodė laiko sąnaudų, skirtų kliento konsultavimui, dokumentų analizei ir kt., trukmės, todėl spręstina, jog pareiškėjas nepagrindė išlaidų dalies, kurią sudarė gautų atsiliepimų į skundą analizė, įrodymų rinkimas ir analizė.

35.       Pareiškėjas prašo priteisti 968 Eur už atstovavimą byloje (nuomonės teismui dėl rašytinio bylos nagrinėjimo parengimas ir pateikimas, susitikimas su klientu; konsultacijos dėl pasiruošimo bylos nagrinėjimui; prašymas teismui dėl posėdžio perkėlimo; prašymai teismui dėl papildomų dokumentų pateikimo; pasiruošimas bylos nagrinėjimui ir dalyvavimas teismo posėdyje). Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė laiko sąnaudų, skirtų kliento konsultacijoms, pasiruošimui bylos nagrinėjimui, trukmės, todėl spręstina, jog pareiškėjas nepagrindė šios išlaidų dalies. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas parengė ir teikė teismui 2020 m. gegužės 11 d. nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, 2020 m. birželio 30 d. prašymą dėl papildomų dokumentų, 2020 m. liepos 11 d. prašymą dėl posėdžio datos perkėlimo, 2020m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl papildomų dokumentų, 2020 m. rugsėjo 9 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų. Už šias paslaugas apmokėta 2020 m. III ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2020 m. I ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 381,0 Eur, todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už vieno prašymo teismui parengimą sudaro 138,1 Eur (1 381 x 0,1). Kadangi pareiškėjas parengė teismui 5 prašymus, priteistina suma už jų parengimą – 690,5 Eur. Pareiškėjas prašė priteisti išlaidas už dalyvavimą teismo posėdyje. Kaip buvo minėta, maksimali išlaidų suma už vieną atstovavimo teisme valandą yra 0,1 (Rekomendacijų 8.19 p.). Pirmosios instancijos teismo posėdis įvyko 2020 m. rugsėjo 9 d., jo trukmė – 3 val. 12 min. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda, todėl laikytina, jog teismo posėdis truko 3 val., ir maksimali pareiškėjui priteistina suma už atstovavimą teisme – 414,3 Eur (1 381 x 0,1 x 3). Kadangi išlaidos už prašymų teismui parengimą, bei už atstovavimą teisme neviršija maksimalių rekomenduojamų priteisti užmokesčio sumų, pareiškėjui priteistina 968 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui priteistina jo pateiktais dokumentais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų suma, kurią sudaro 2 551,76 Eur (1 452 + 131,76 + 968) atstovavimo išlaidų suma ir 23 Eur žyminio mokesčio už skundo padavimą suma.

37.       Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nėra pareikštas, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas.

 

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Atsakovo viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Baltijos maisto organizacija“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Baltijos maisto organizacija“ skundą tenkinti.

Panaikinti viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 1, 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 2 ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ Nr. 3.

Priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai „Baltijos maisto organizacija“ iš atsakovo viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2 574,76 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt keturis eurus septyniasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

 

 

                                                        Veslava Ruskan

 

 

                                                        Milda Vainienė