Civilinė byla Nr. 3K-3-218/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14367-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:  77.6; 93.2.5; 95.2;

98.1; 99.5; 108; 121.19.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. D. ir trečiojo asmens G. D., atstovaujančios pagal įstatymą M. D., kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d.  nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų P. R. R., S. V. R. ieškinį atsakovui P. D. dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo ir globėjo paskyrimo bei atsakovo P. D. priešieškinį dėl įsakymo dėl laikinosios globos nustatymo panaikinimo, dėl reikalavimo grąžinti tėvo valdžion nepilnametį sūnų; trečiasis asmuo – G. D., atstovaujanti pagal įstatymą M. D.; išvadą teikiančios institucijos: Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami neterminuotai apriboti atsakovo P. D. valdžią sūnui J. D., gimusiam (duomenys neskelbtini); nustatyti nepilnamečio vaiko globą ieškovams ir gyvenamąją vietą su ieškovais.

Ieškovai nurodė, kad 2010 m. liepos 28 d. mirė jų duktė D. D., kuri su savo sūnumi J. D. gyveno kartu su jais daugiau kaip dešimt metų. Dukters ir atsakovo santuoka buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2001 m. balandžio 18 d. sprendimu. Atsakovas sūnaus materialiai neišlaikė, todėl pagal D. D. prašymą 2001 m. liepos 18 d. nutarimu iš jo buvo priteisti alimentai, kurie buvo išieškomi priverstinai, nes atsakovas sūnumi nesirūpino. Per daugiau kaip dešimt metų atsakovas nė karto su sūnumi nebendravo, jo nelankė, visiškai nesirūpino jo mokslu, elgesiu, sveikata, bendravimu ar kitais klausimais, todėl tarp tėvo ir sūnaus nėra jokių ryšių. Po D. D. laidotuvių atsakovas pareiškė, kad imsis bet kokių priemonių susigrąžinti vaiką. Nuo tada berniukas pasidarė irzlus, piktas, verksmingas. Atsakovas ėmė vaikui ir kitiems asmenims šmeižti vaiko motiną, nepagarbiai apie ją kalbėti. Vaikas pats ėmė prašyti, kad jį apgintų nuo tėvo ir neleistų išsivežti iš namų. Atsakovas reikalavo, kad vaikas būtų nukreiptas į globos įstaigą, kol bus išspręstas gyvenamosios vietos klausimas. Siekiant atkurti vaiko ir tėvo ryšį buvo organizuojami susitikimai pas psichologę, tačiau po dviejų susitikimų vaikas atsisakė į juos vykti, nes atsakovas ir jo tėvas (vaiko senelis) iš jo tyčiojosi, vadino kurčnebyliu. Atsakovas savavališkai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pagrindinę mokyklą, kur vaikas mokosi, dėl jo išbraukimo iš sąrašų ir pervedimo skubos tvarka mokytis į (duomenys neskelbtini), neatsižvelgdamas į rekomendacijas, kad perimti vaiką bus galima tada, kai jis bus tam pasirengęs. Ieškovų teigimu, toks atsakovo elgesys pažeidžia nepilnamečio vaiko teises, todėl jam neterminuotai turėtų būti apribota tėvo valdžia sūnui.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, priešieškiniu prašė grąžinti nepilnametį vaiką jam, priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. A-2909 dėl laikinos globos nepilnamečiam vaikui suteikimo ieškovams. Jis nurodė, kad ieškovai yra senyvo amžiaus, sergantys, gaunantys vienintelį pragyvenimo šaltinį – kuklią pensiją; siekia vaiko globos, nes turi informacijos apie atsakovo mokėtus alimentus – 1300 Lt per mėnesį. Atsakovo teigimu, dėl ieškovų draudimo bendrauti su vaiku jis su sūnumi galėjo matytis tik savaitgaliais, nes mokėsi rezidentūroje ir dirbo Vilniuje. Teismas, nutraukęs santuoką, priteisė alimentus, tačiau nenustatė bendravimo su vaiku tvarkos. Jis alimentus mokėjo laiku, šie nebuvo išieškomi priverstine tvarka. Teismui nenustačius, o motinai geranoriškai neleidžiant su sūnumi matytis, ryšys tarp tėvo ir sūnaus nutrūko. Vaiko teisių apsaugos institucija negynė atsakovo teisės matytis su vaiku. Atsakovas, nenorėdamas, kad nepilnametis sūnus stebėtų barnius ir pykčius, būtų emociškai traumuojamas, laukė pasikeitimų. Buvusios žmonos mirtis atvėrė naujų bendravimo su sūnumi galimybių. Laidotuvių dieną sūnų matė tik keletą sekundžių pareikšdamas užuojautą dėl motinos mirties. Atsakovo teigimu, vaikas laikomas ir kankinamas emociškai labai sudėtingoje aplinkoje, jam diagnozuotas adaptacijos sutrikimas nustatytas praėjus penkioms dienoms po laidotuvių. Tai įrodo, kad sūnaus gyvenamoji aplinka ir dvejus metus trukusi jo motinos liga turėjo neigiamą įtaką vaiko būsenai. Kadangi vaikas yra nepilnametis, nėra pakankamai veiksnus, kad savarankiškai nuspręstų, su kuo jam yra geriau gyventi. Atsakovas nurodo, kad ieškovai, siekdami savanaudiškų tikslų, bandė nuslėpti buvusios žmonos mirties faktą, vaiką ėmė vadinti M., t. y. siekia paneigti vaiko kilmę. O atsakovas yra nepriekaištingos reputacijos, už kruopštų ir sąžiningą darbą apdovanotas A. A. padėka, turi nuolatinį, gerai apmokamą darbą, keturių kambarių butą (duomenys neskelbtini) ir trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), turi visas galimybes pasirūpinti savo sūnumi, todėl vaikas  grąžintinas jam. Laikydamas save vieninteliu nepilnamečio sūnaus teisių ir pareigų vykdytoju, jis vaiko gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), įrašė į (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos penktą klasę.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su atsakovo priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad privalėjo skubiai spręsti nepilnamečio vaiko laikinosios globos nustatymo klausimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl tėvo valdžios apribojimo ir globėjų skyrimo, todėl, priimdama ginčijamą įsakymą, tik vykdė teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius vaiko teisių apsaugą, t. y. išsprendė klausimą dėl vaiko, laikinai likusio be globos.

Institucijos, teikiančios išvadą byloje, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius palaikė ieškinio reikalavimus ir nurodė, kad ieškovai tinkamai atlieka pareigas, vaikas emociškai prisirišęs prie senelių, geri santykiai su teta. Tėvas savo ryšį su sūnumi norėjo atkurti labai greitai, paisydama tik savo interesų, o ne vaiko poreikių ir norų. Vaikas apklausoje akcentavo, kad tėvas jam visiškai svetimas žmogus, su juo nesijaučia saugus, bijo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, terminuotai – iki 2017 m. sausio 27 d. – apribojo atsakovo valdžią sūnui, nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškovais ir paskyrė nuolatiniais globėjais ieškovus. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir remdamasis teismų praktika dėl tėvų valdžios ribojimo, nurodė, kad nepilnametis vaikas su ieškovais gyvena nuo pat savo gimimo, o atsakovas dešimt metų su vaiku visiškai nebendravo, nepalaikė jokių ryšių, vaikas pirmą kartą savo biologinį tėvą pamatė per savo motinos laidotuves. Teismas, įvertinęs atsakovo paaiškinimus, kad jis savo elgesyje neįžvelgė kaltės, kaltino tik vaiko motiną ir vaikų teisių apsaugos instituciją, padarė išvadą, jog atsakovas visiškai nesupranta tėvo valdžios įgyvendinimo instituto, be jokių objektyvių ir pateisinamų priežasčių visiškai nedalyvavo sūnų auklėjant ir ugdant, nors iš bylos aplinkybių matyti, kad maždaug iki šešerių metų vaikui tėvas buvo reikalingas ir šis norėjo su juo bendrauti. Teismas nurodė, kad nors ir nebuvo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų įgyvendinęs savo kaip tėvo pažeistas teises ir gynęs jas teismo tvarka. Teismas atmetė atsakovo tėvo ir brolio parodymus, motyvuodamas, kad jie nekonkretūs, nenuoseklūs. Be to, abu liudytojai yra artimieji atsakovo giminaičiai. Atsakovui neįrodžius, kad jam buvo sudarytos kliūtys bendrauti su vaiku ir jis savo teisę gynė įstatymuose nustatyta tvarka, kad buvusios žmonos mirtis jam atvėrė bendravimo su sūnumi galimybes, teismas padarė išvadą, jog atsakovas sąmoningai nevykdė savo kaip tėvo konstitucinės pareigos rūpintis nepilnamečiu sūnumi, buvo visiškai abejingas vaiko likimui, nedėjo jokių pastangų ryšiui su sūnumi sukurti ir tą ryšį išsaugoti. Be to, atsakovo veiksmai po vaiko motinos mirties parodė, kad jam nerūpi vaiko išgyvenimai, emocinė būklė. Psichologo išvados taip pat patvirtino, kad tarp tėvo ir sūnaus nėra jokio ryšio. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovai po laidotuvių pakvietė atsakovą ir jo tėvą gedulingų pietų, sprendė, jog ieškovai neturėjo tikslo atriboti vaiką nuo tėvo, o atsakovas nepaiso sūnaus teisių gyventi saugioje ir harmoningoje aplinkoje. Matydamas vaiką teisme, atsakovas nė karto prie jo nepriėjo, neužkalbino, net nesisveikindavo. Vaikas su tėvu gyventi nenori, jo bijo. Teismo nuomone, vaikas pakankamai brandus, kad išreikštų nuomonę, todėl teismui nekilo abejonių dėl vaiko psichinės būsenos, todėl atsakovo prašymas skirti ne psichologinę, o psichiatrinę ekspertizę, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, pripažino ieškovų reikalavimus pagrįstais. Teismas atmetė atsakovo reikalavimą panaikinti Kauno miesto savivaldybės 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą dėl laikinosios globos J. D. nustatymo, nes, tenkinus ieškinio reikalavimus, šis atsakovo priešieškinio reikalavimas, net ir jo patenkinimo atveju, nesukurtų šalims ir vaikui jokių teisinių padarinių. Juolab kad iš byloje pateiktos laikinosios globos nustatymo medžiagos matyti, kad įsakymas buvo parengtas ir priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Teismo vertinimu, ieškovai gali vaiką globoti ir juo rūpintis, o atsakovui bylos nagrinėjimo metu sukūrus antrą šeimą, gimus dukteriai, tikėtina, kad gali keistis jo supratimas apie savo kaip tėvo pareigų vykdymą, todėl pripažino buvus pagrindą tėvo valdžią apriboti terminuotai (CK 3.180 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2012 m. spalio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija vertino priešingus teisei atsakovo kaip tėvo veiksmus, nurodė, kad pagal teismų praktiką, jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu ir kita, tai reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. K. T., bylos Nr. 3K-3-236/2008). Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl atsakovo ir jo artimų žmonių priešingo teisei elgesio, siekiant vaiką susigrąžinti tėvo globon, rėmėsi vaiko apklausos ir psichologės paaiškinimų medžiaga, todėl padarė išvadą, jog nors atsakovas sąžiningai atlieka savo tiesioginį darbą, tačiau tai neleidžia teigti, kad jis tinkamai vykdo tėvo pareigas sūnui. Kolegija konstatavo, kad atsakovas piktnaudžiauja tėvo valdžia, psichologiškai žaloja sūnų, daro jam neigiamą įtaką, vaikas bijo bei vengia bendrauti su atsakovu, todėl toks atsakovo teisių įgyvendinimas šiuo metu kenkia vaiko interesams. Pasikeitus atsakovo elgesiui, jam teismas suteikė galimybę ateityje bendrauti su sūnumi (CK 3.181 straipsnio 1 dalis).

Kolegija atmetė apelianto argumentus dėl globėjų amžiaus, motyvuodama, kad byloje nebuvo duomenų dėl ieškovų įstatymų nustatyta tvarka pripažindinimo neveiksniais, o draudimas skirti asmenis, sulaukusius šešiasdešimt penkerių metų amžiaus globėjais, nėra taikomas artimiesiems giminaičiams (CPK 3.135 straipsnis), kurie siekia globoti vyresnį nei dešimties metų vaiką.

Buvo atmestas atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes nenustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymas dėl laikinosios globos nustatymo vaikui prieštarautų CK 3.269 straipsnio 7 punktui.

Kolegija, atmesdama atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių, neišklausęs nei jo, nei trečiojo asmens paaiškinimų, nustatė, jog atsakovas nuo bylos iškėlimo teisme momento buvo informuotas apie teisme priimtą ieškinį dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo ir globos nustatymo, teikė atsiliepimus į ieškinį, priešieškinį, skundė atskirus procesinius veiksmus, apie 2012 m. balandžio 13 d. įvyksiantį teismo posėdį atsakovui ir trečiajam asmeniui buvo pranešta tinkamai, tačiau, atsakovui pareiškus teismui nušalinimą ir savavališkai pasišalinus iš teismo posėdžių salės, teismas nagrinėjo bylą iš esmės. Kolegijos teigimu, šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje, bylą gali vesti per atstovus arba prašyti teismą išnagrinėti bylą joms ir jų atstovams nedalyvaujant, taip pat turi pareigą procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis). Kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovas turėjo galimybę dalyvauti teismo posėdyje ir būti išklausytam, tačiau savo procesinėmis teisėmis tinkamai nepasinaudojo.

Kolegija taip pat atmetė atsakovo ir trečiojo asmens argumentus, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą; motyvavo, kad pagal CPK 30 straipsnio 10 dalį ieškinys, susijęs su globėjo pareigomis, gali būti pareiškiamas pagal globėjo, rūpintojo gyvenamąją vietą, o byla dėl tėvų valdžios apribojimo yra teisminga tiek tėvų, tiek vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismui (CPK 401 straipsnio 1 dalis).

Buvo atmesti ir atsakovo bei trečiojo asmens prašymai skirti nepilnamečiam vaikui medicininę–psichiatrinę ekspertizę šioje byloje, nes nebuvo pateikta įrodymų ir nenustatyta tokios ekspertizės skyrimo būtinumo priežasčių. Kolegija atmetė atsakovo ir trečiojo asmens prašymą paskirti ekspertizę (DNR tyrimą) tėvystei nustatyti, motyvuodama, kad apeliaciniame skunde negali būti nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Kolegija, pripažindama nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 377 straipsnio nuostatas, leidžiančias keisti ieškinio pagrindą ir dalyką iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pažymėjo, kad šalies procesinės teisės nėra absoliučios, jų įgyvendinimo tvarką bei ribas nustato Civilinio proceso kodeksas. Ieškinio, taigi ir priešieškinio (CPK 143 straipsnio 3 dalis), reikalavimų padidinimo, ieškinio pagrindo arba jo dalyko pakeitimo teisės įgyvendinimas ir jos apribojimai nustatyti CPK 141 straipsnyje, o išimtis nustatyta CPK 377 straipsnyje. Kadangi bylą nagrinėjant teismo posėdyje nebuvo nustatyta priešieškinio reikalavimo keitimo būtinybės, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. patikslintą priešieškinį.

Kolegija, vertindama trečiojo asmens G. D. prašymo įtraukti ją į procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad trečiasis asmuo negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja interesus (CPK 47 straipsnis). Dėl to atsakovui neteikiant išlaikymo dukteriai M. D., G. D. savo ir dukters teises gali ginti savarankiškame procese.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas P. D. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal rūšinį teismingumą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškovų neveiksnumo pagal amžių. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 7 punktu, privalėjo peržiūrėti ieškinio priėmimo teisėtumą ir pagrįstumą bei atsisakyti priimti ieškinį, nes ieškovai dėl 65 m. amžiaus ribojimo viršijimo negali būti nepilnamečio vaiko, vyresnio kaip 10 metų amžiaus, globėjais (rūpintojais) CK 3.269 straipsnio 7 punkto pagrindu. CK 2.11 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad fizinis asmuo, kurio civilinis veiksnumas apribotas, negali pareikšti ieškinio, susijusio su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas apribotas. Pagal CPK 60 straipsnio 4 punktą neveiksnūs pagal amžių fiziniai asmenys neturėjo teisės atstovauti teisme neveiksniam pagal amžių nepilnamečiam vaikui. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad ieškovai pristatė medicinines pažymas, įrodančias ieškovų psichinį veiksnumą, neturi sąsajų su jų neveiksnumu pagal amžių. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, neteisėtai priėmęs nagrinėti neveiksnių asmenų ieškinį, pažeidė teisėto teismo sudėties principus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šį proceso teisės normų pažeidimą, pirmosios instancijos teismo sprendimo nepanaikino, nors pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

2. Dėl tėvystės nuginčijimo. Įstatymų leidėjas šeimos kategorijos bylose suteikė teisę atsakovui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos keisti priešieškinio dalyką ir pagrindą.  Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje toks pakeitimas galimas, nes po priešieškinio pateikimo prie nagrinėjamos bylos buvo pridėta kita civilinė byla Nr. 2-20564-375/2010, be to, atsirado naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. atsakovo santuokos sudarymas su G. D. bei dukters M. D. gimimas. Kadangi patikslintas ieškinys buvo pateiktas po šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, tai, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti jo 2012 m. balandžio 13 d. patikslintą priešieškinį, pažeidė proceso teisės normas ir atsakovo teisę pakeisti priešieškinio dalyką ir pagrindą nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės, taip pat atėmė galimybę aiškiai suformuluoti priešieškinio reikalavimą procesiniame dokumente CPK 377 straipsnio pagrindu. Teismai, nenagrinėję atsakovo reikalavimo paskirti DNR tyrimą tėvystei nustatyti pareikštame 2012 m. balandžio 13 d. patikslintame priešieškinyje, išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus. Kasatorius prašyme paskirti DNR tyrimą nurodė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad J. D. vadina save M., o ieškovai siekia pakeisti jo vardą ir pavardę į M. R. Teismai privalėjo atsižvelgti į kasatoriaus abejonę savo tėvyste, išnagrinėti prašymą bei jį patenkinti. CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimu pagrindu pripažįstama, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo ir negrąžinęs bylos nagrinėti iš naujo, pažeidė proceso teisės normas.

3. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius V. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. A-2909 suteikė laikinąją globą nepilnamečiam vaikui, kaip netekusiam tėvų globos, nors kasatorius, nepraleidęs įstatyme nustatyto trijų dienų termino, 2010 m. liepos 30 d. pareiškimu kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę dėl sūnaus perdavimo tėvui. Kasatoriaus nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo teisės spręsti laikinosios vaiko globos klausimo, nes vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Bet to, šis įsakymas prieštarauja Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatoms, patvirtintoms socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. A1-145, bei CK 3.269 straipsnio 7 punktui, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs šį prieštaravimą, privalėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, kuria teisės norma (2010 m. rugsėjo 2d. įsakymu Nr. A-2909, CK 3.269 straipsnio 7 punktu ar minėtomis nuostatomis) vadovautis, priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje, tačiau šios pareigos neatliko. Kadangi pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus (nestabdė bylos ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą), tai kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė esmines proceso teisės normas, todėl procesinis sprendimas naikintinas. Apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs šio procesinio sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindu, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

4. Dėl teismingumo. Civilinės bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad vaiko gyvenamosios vietos deklaravimas ieškinio priėmimo momentu turėjo teisinę reikšmę, vertinant bylos rūšinį teismingumą. Kadangi nepilnamečio vaiko deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 19 d. buvo (duomenys neskelbtini), o laikinoji globa nebuvo paskirta (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymas dėl laikinosios globos pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo panaikintas), tai ieškinys dėl tėvo valdžios apribojimo ir globos nepilnamečiam vaikui nustatymo turėjo būti pateiktas ir nagrinėjamas pagal tėvo ir jo nepilnamečio vaiko deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (CPK 401 straipsnio 1 dalis). Teismingumas pagal ieškovo pasirinkimą negalėjo būti taikomas, nes ieškinio priėmimo dieną, t. y. 2010 m. rugpjūčio 27-ąją, ieškovai nebuvo nepilnamečio vaiko laikinieji globėjai. Teismai pažeidė proceso teisės normas, todėl jų procesiniai sprendimai naikintini CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktų pagrindu. Kasatorius pažymi, kad 2010 m. rugsėjo 27 d. patikslintame priešieškinyje nurodyta, jog ieškinys priimtas ir byla nagrinėjama pažeidžiant Civiliniame proceso kodekse nustatytas teismingumo taisykles. Be to, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 33 straipsnio 2 dalį, galiojusią iki 2011 m. lapkričio 1 d., kurioje nustatyta, kad jeigu priešieškinio padavimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas perduoda visą bylą nagrinėti pagal rūšinį teismingumą, tačiau bylą nagrinėję teismai to nepadarė.

5. Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo priėmimo už akių. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kasatoriaus 2012 m. balandžio 13 d. patikslintą priešieškinį, todėl kasatorius paliko teismo posėdžių salę prieš prasidedant 2012 m. balandžio 13 d. teismo posėdžiui. Kadangi pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą priėmė teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovui ir trečiajam asmeniui G. D., tai šis sprendimas, kasatoriaus teigimu, buvo priimtas už akių. Šeimos bylose yra draudžiamas sprendimas už akių, todėl kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 378 straipsnį. Nors kasatorius pateikė pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi, o vėliau ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą civilinėje byloje Nr. 2S-1795-657/2012 dėl šios nutarties, atsakovo argumentus pripažino nepagrįstais bei priteisė iš kasatoriaus ieškovų naudai po 242 Lt už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1795-657/2012, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d. kasaciniu skundu skundžiama nutartis pažeidžia CPK 378 straipsnį bei yra absoliutus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

6. Dėl pareikšto nušalinimo teismui. Kasatorius reiškė nušalinimus Kauno miesto apylinkės teismo visiems teisėjams bei konkretiems Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams, nes šie teisėjai, leisdami pareikšti ieškinį neveiksniems pagal amžių ieškovams bei atstovauti nepilnamečiam vaikui, pažeidė proceso teisės normas. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjų nušalinimo klausimus sprendė teisėja D. Labokaitė, kuri šiuos prašymus atmesdavo bei už kiekvieną nušalinimą skirdavo piniginę baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (iš viso už 28 000 Lt). Kasatoriaus nuomone, šios baudos paskirtos nepagrįstai ir neteisėtai. Viena esminių proceso šalies teisių – reikšti teismui nušalinimą, jei jis mano, kad teismas yra šališkas. Kasatoriaus nuomone, Kauno miesto apylinkės teismo teisėjai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes neteisėtai priėmė ieškinį iš neveiksnių pagal amžių asmenų, jį nagrinėjo teisme, o atsakovo patikslinto priešieškinio nepriėmė, taip atimdami iš jo galimybę ginti savo teises ir teisėtus interesus. Kasatoriaus nuomone, nušalinimai dėl Kauno miesto apylinkės teismo visų teisėjų išnagrinėti neteisėtos sudėties teismo, nes teisėja D. Labokaitė galbūt turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o nušalinimai dėl konkrečių Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų palikti nenagrinėti. Dėl šių esminių proceso teisės normų pažeidimų kasaciniu skundu skundžiami procesiniai sprendimai naikintini, o byla nagrinėtina iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktai).

7. Dėl neteisėtai priteistų bylinėjimosi išlaidų ir teismo paskirtų baudų. Kadangi šios baudos paskirtos neteisėtos sudėties teismo, tai, kasatoriaus nuomone, jos turi būti panaikintos. Be to, už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį bei nepagrįstus prašymus suvaržyti tėvo teises įstatymų leidėjas numato teisę skirti po maksimalią 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo G. D. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal rūšinį teismingumą; panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. ir Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartis ir priimti naują sprendimą: nustatyti, kad trečiojo asmens G. D., atstovaujančios pagal įstatymą M. D., savarankiškas reikalavimas nagrinėjamoje byloje pareikštas tinkamai.

Kasatorė, iš esmės sutikdama su atsakovo kasacinio skundo argumentais, papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau prieš tai atsisakęs priimti kasatorės pareiškimą dėl išlaikymo nepilnametei dukteriai priteisimo, pažeidė dukters bei kasatorės teises. Dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu teismas ją įtraukė savo iniciatyva, todėl, esant tokiam teismo procesiniam sprendimui, teismas neturėjo teisės spręsti, kokį reikalavimą ji turėjo teisę pareikšti. Jos teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, nes teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą su savarankišku reikalavimu dėl ginčo dalyko byloje, neteisėtai atėmė kasatorei teisę CPK 46, 377 straipsnių pagrindu pateikti teismui ieškinį nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės. Teismai, siekdami paskirstyti vaikų išlaikymui teismo priteistas lėšas po lygiai kiekvienam vaikui, privalėjo priteisti periodinėmis mėnesinėmis išmokomis mokamą konkrečią pinigų sumą kiekvienam vaikui, nes ginčas civilinėje byloje vyksta ne tik dėl atsakovo sūnaus globos, bet ir dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Kadangi atsakovas  prievolę išlaikyti vaikus turi ne tik sūnui, bet ir dukteriai, tai teismai privalėjo kasatorei leisti ginti dukters interesus bei priteisti lygiavertį išlaikymą jų dukteriai.

Ieškovai atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ieškovų neveiksnumo pagal amžių. Ieškovų teigimu, jų veiksnumas nėra apribotas, o įrodymų dėl veiksnumo apribojimo kasatorius nepateikė. Kiekvienas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Asmens teisę kreiptis į teismą ir ginti teises garantuoja bei užtikrina Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnis. Ar ieškinys pagrįstas, vertinama tik bylą išnagrinėjus iš esmės, priimant galutinį teismo sprendimą (CPK 260 straipsnis), todėl kasatoriaus teiginiai, kad teismas privalėjo atsisakyti priimti ieškinį ir vertinti jo pagrįstumą ieškinio priėmimo metu, nepagrįsti bei atmestini. Ieškovai yra nepilnamečio vaiko seneliai. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Kad ieškovai neturi sveikatos problemų, dėl kurių negalėtų būti vaikaičio globėjais (CK 3.269 straipsnio 8 punktas), jie pageidauja ir gali būti globėjais, patvirtina byloje pateikti jų ir berniuko prašymai dėl globėjų skyrimo bei medicininės pažymos. Ieškovų teisė kreiptis į teismą nustatyta CK 3.182 straipsnio 2 dalyje. Juolab kad kasatorius neginčija sprendime bei nutartyje nurodytų motyvų bei argumentų dėl tėvo valdžios apribojimo (CK 3.180 straipsnio l dalis). Jo skundas nepagrįstas ir jame nurodytais argumentais naikinti teisėtų teismo nutarties bei sprendimo nėra pagrindo.

2. Dėl tėvystės nuginčijimo. Kasatorius nepagrįstai ieškovus vadina neveiksniais pagal amžių vaiko pagrobėjais, o sūnų – susidvejinusia asmenybe, liudijusia prieš savo tėvą. Atsakovas, piktnaudžiaudamas tėvo valdžia ir neatsižvelgdamas į vaiko motinos norą sūnų pavadinti M. vardu, dėl vaiko gimimo liudijimo išdavimo kreipėsi ne į Kauno, kur gimė vaikas, bet į Vilniaus civilinės metrikacijos skyrių, ir nurodė vaiko vardą – J. Ieškovų teigimu, berniukas nuo gimimo šeimos bei draugų, bendraklasių yra vadinamas M., nors dokumentuose jo vardas kitoks. Atsižvelgiant į tai, kad sūnus J. save vadina M., kasatorius nepagrįstai jį laiko susidvejinusia asmenybe. Byloje pateikta (duomenys neskelbtini) progimnazijos pažyma patvirtina, kad visose padėkose, raštuose berniuko vardas nurodytas „M.“ tik paties vaiko prašymu. Pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad vaiko tėvas galbūt yra berniuko senelis ieškovas P. R. R. Apeliacinės instancijos teismui pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie  Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2012 m. gegužės 25 d. išvadoje pateikta tai paneigianti išvada. Visi vaiko duomenys po DNR ekspertizės atlikimo yra saugojami Serologijos ir DNR laboratorijoje, todėl atsakovui 2012 m. spalio 24 d. registruotu laišku Nr. 10-13/12 buvo išsiųstas pasiūlymas nevilkinant klausimo sprendimo kreiptis į šią laboratoriją ir atlikus DNR ekspertizę apie rezultatus informuoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Ieškovų teigimu, kasatoriaus prašymas naikinti teismų procesinius sprendimus dėl DNR ekspertizės atlikimo nepagrįsti, nes jis turi galimybių atlikti DNR tyrimus artimiausiu metu ir nevilkinti bylos nagrinėjimo, atsižvelgiant į tai, kad ši byla susijusi su nepilnamečio vaiko interesais.

3. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko išreikštą norą bei interesus, įvertinus  bylos aplinkybes, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. A-2909 pagrįstai, vadovaudamasis Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 2 punktu ir CK 3.262 straipsnio 1 dalimi, 3.264 straipsniu, nustatė likusiam be tėvų globos vaikui laikinąją globą nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. Ieškovai buvo paskirti nepilnamečio vaiko laikinaisiais globėjais. Laikinoji globa yra skiriama, kai tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą, ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (CK 3.254 straipsnio 3 dalis). Konkrečiu atveju laikinoji vaiko globa (rūpyba) gali būti steigiama ir dėl kitų svarbių priežasčių (CK 3.254 straipsnis). Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad administracinio akto priėmimo metu nepilnamečio vaiko deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), todėl globos Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo teisės skirti globos. Nepilnametis vaikas niekada negyveno (duomenys neskelbtini) nurodytu adresu, jo gyvenamoji vieta nuo gimimo yra (duomenys neskelbtini). Nustatant gyvenamąją vietą reikia  atsižvelgti į gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nurodytus CK 2.16–2.17 straipsniuose. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus teiginiai, kad ginčijamas administracinis aktas priimtas ne pagal nepilnamečio deklaruotą gyvenamąją vietą, atmestini kaip nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šis administracinis aktas neprieštarauja CK 3.269 straipsnio 7 punktui, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

4. Dėl bylos teismingumo. Kasatorius teigia, kad jo sūnaus deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d. buvo (duomenys neskelbtini), todėl byla išnagrinėta pažeidus rūšinį teismingumą. Ieškovai pažymi, kad vaiko gyvenamosios vietos deklaracija nurodytu laikotarpiu buvo panaikinta kaip neteisėta. Ieškovai, gindami globotinio interesus, kreipėsi į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo, globos nustatymo, globėjų skyrimo. CPK 30 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad ieškinys, susijęs su globėjo teisėmis ir pareigomis, gali būti pareiškiamas pagal globėjo (rūpintojo) gyvenamąją vietą. Pagal CPK 401 straipsnio 1 dalį byla dėl tėvų valdžios apribojimo yra teisminga tiek tėvų, tiek vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismui.

5. Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo, kurį kasatorius vadina sprendimu už akių. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad kasatoriaus savavališkas pasišalinimas be teismo leidimo ir trečiojo asmens nedalyvavimas teismo pasėdyje, kai jiems apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių.

6. Dėl pareikšto nušalinimo teismui. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. Labokaitė 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi atmetė atsakovo pareiškimą dėl bylą nagrinėjančios teisėjos I. Poderienės nušalinimo, todėl skundo teiginiai dėl neteisėtos teismo sudėties atmestini kaip nepagrįsti.

7. Dėl neteisėtai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų ir nepagristai skirtų 28 000 Lt baudų. Už sistemingą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis civilinėje byloje atsakovas buvo nubaustas iš viso už 28 000 Lt. Kauno miesto apylinkės teismo nutartys, kuriomis skirtos baudos, yra įsigaliojusios ir privalo būti įvykdytos (CPK 18 straipsnis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų priimtos nutartys dėl kasatoriaus piktnaudžiavimo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir jam baudų skyrimo yra nesusijusios su jo ginčijamais teismų procesiniais dokumentais, todėl dėl jų pagrįstumo ieškovai nepasisako.

8. Dėl atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. patikslinto priešieškinio. Atsakovo 2010 m. rugsėjo 27 d. patikslintas priešieškinis teismo buvo priimtas. Jis 2012 m. kovo 23 d. prieš pat teismo posėdį pateikė 18 lapų apimties priešieškinio patikslinimą, kuriame, anot atsakovo, buvo nurodytos naujos aplinkybės, suteikusios pagrindą tikslinti pirmiau pateiktą priešieškinį. Patikslintame priešieškinyje atsakovas nurodė, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jis keitė priešieškinio dalyką ir pagrindą, prašė teismo pagal teismingumą bylą perduoti nagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismui; paskirti medicininę psichiatrinę ekspertizę nepilnamečio sūnaus psichinei būklei įvertinti; skirti DNR ekspertizę; panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą; panaikinti nepilnamečio vaiko 2010 m. rugsėjo 16 d. atvykimo deklaracijos duomenis adresu (duomenys neskelbtini); peržiūrėti ieškinio padavimo teisėtumą ir pagrįstumą ir už nesąžiningai pareikštą ieškinį skirti ieškovams 20 000 Lt baudą; grąžinti tėvo valdžion nepilnametį sūnų, nustatant jo nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartyje pagrįstai nurodė, kad šalys turi siekti kuo greičiau išnagrinėti kilusį ginčą, juolab kad ginčas byloje susijęs su nepilnamečio interesais, siekimas vilkinti bylos nagrinėjimą varžo kitų asmenų teises ir daro žalą, ir atsisakė priimti patikslintą priešieškinį; atsakovo reikalavimus iškviesti liudytojus ir į bylos nagrinėjimą įtraukti jo žmoną bei dukterį nepripažino priešieškinio reikalavimais, o reikalavimą įtraukti į bylos nagrinėjimą ketverių mėnesių dukterį pagrįstai pripažino nepagrįstu. Atsakovo nurodytos naujos aplinkybės (santuoka, dukters gimimas) atsirado prieš pusmetį ar net anksčiau, todėl tai nebuvo priešieškinio reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. patikslintą priešieškinį, nes rūšinio teismingumo bei nepilnamečiam sūnui psichinės ekspertizės skyrimo klausimai buvo spręsti jau ne kartą ir prašymai atmesti. Dėl vaiko deklaracijos 2010 m. rugsėjo 16 d. panaikinimo atsakovas privalėjo reikšti savo nesutikimus bei reikalavimus tai institucijai, kuri vykdo asmenų deklaravimą, o apie 2010 m. rugsėjo 16 d. gyvenamosios vietos deklaraciją atsakovui buvo žinoma dar 2010 metais. Ieškovai pažymi, kad kasatorius dėl deklaracijos duomenų panaikinimo jau kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (bylos Nr. 1-451-621/2012). Ieškinio, taigi ir priešieškinio (CPK 143 straipsnio 3 dalis), reikalavimų padidinimo, ieškinio pagrindo arba jo dalyko pakeitimo teisės įgyvendinimo ir jos apribojimai nustatyti CPK 141 straipsnyje, su išimtimi CPK 377 straipsnyje, tačiau, bylą nagrinėjant teismo posėdyje, toks pakeitimas galimas tik trimis atvejais – jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau, jeigu tam yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nė vienos šių sąlygų pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl pagrįstai atsisakė priimti 2012 m. balandžio 13 d. patikslintą priešieškinį.

9. Dėl 2012 m. balandžio 6 d. trečiojo asmens G. D. savarankiško reikalavimo. G. D. teismo 2012 m. kovo 23 d. protokoline nutartimi įtraukta į nagrinėjamą civilinę bylą be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje (CPK 47 straipsnis). Ieškovų nuomone, pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi motyvuotai ir pagrįstai atsisakė priimti G. D. 2012 m. balandžio 6 d. pareiškimą, kuriame ji reiškė savarankiškus reikalavimus, nesusijusius su nagrinėjama byla. Kadangi G. D. savarankišku reikalavimu prašė teismo priteisti iš atsakovo dukteriai lygiavertį materialinį išlaikymą periodinėmis išmokomis iki pilnametystės ne mažesnėmis kaip J. D., tai teismai padarė pagrįstas išvadas, jog šis reikalavimas nesusijęs su nagrinėjama byla. Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra ieškovai pirminių šalių (ieškovo ir atsakovo) atžvilgiu ir jie įstoja į jau prasidėjusį procesą pareikšdami savarankišką ieškinį dėl to paties ginčo dalyko, dėl kurio ieškovas su atsakovu jau bylinėjasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ v. likviduota AB „Lietuvos farmacija“, bylos Nr. 3K-3-466/2009). Trečiojo asmens G. D. reiškiami savarankiški reikalavimai nėra susiję su konkrečiais ieškovų ieškinio reikalavimais; juolab kad trečiasis asmuo negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 straipsnis).

Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo asmens kasacinius skundus prašo skundus atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji nurodo, kad kasatoriai, ginčydami pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalis dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymo teisėtumo, nenurodo jokių administracinio teisės akto neteisėtumo pagrindų ar proceso pažeidimų. Kasatoriaus prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nepagrįstas, pateiktas siekiant vilkinti procesą. Atsakovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis patvirtina atsakovo kiekvieno teismo procesinio veiksmo apskundimas, net kai sprendimai pagal CPK negali būti skundžiami.

Ieškovai atsiliepimu į trečiojo asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Šiam prašymui pagrįsti iš esmės nurodo argumentus, išdėstytus ieškovų atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija              

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl globėjų skyrimo teisėtumo ir tėvo valdžios terminuoto apribojimo

              Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai nustatyta įstatymo, neleisdamos neteisėto kišimosi. Kiekvieno asmens teisė į jo šeimos gyvenimo gerbimą įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Šeimos svarba pabrėžta ir vaiko teisė nuo gimimo momento į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisė į šeimos gyvenimą bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą nustatyta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį valstybės valdžios institucijos yra įpareigotos ne tik susilaikyti nuo savavališko šio straipsnio saugomų asmens teisių apribojimo, bet taip pat gali egzistuoti pozityviosios pareigos, neatskiriamai susijusios su veiksmingu šeimos gyvenimo (ir kitų šiame straipsnyje saugomų teisinių gėrių) gerbimu (žr., pvz., Marckx v. Belgium, no. 6833/74, judgment of 13 June 1979, § 31) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G., V. G. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-203/2009).

              Taigi teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad teismas neturi pažeisti vaiko teisės į šeimos ryšius (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. EŽTT jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad „šeimos gyvenimo“ egzistavimas, atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio tikslus, iš esmės yra fakto klausimas, priklausantis nuo praktikoje realiai egzistuojančių artimų asmeninių ryšių (žr., pvz., Lebbink v. Netherlands (2004) 4 0 EHRR 4 17, par. 36). EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad EŽTK 8 straipsnio prasme „šeimos gyvenimas“ apima bent jau ryšius tarp artimųjų giminaičių, pavyzdžiui, tarp senelių ir vaikaičių, nes tokie giminaičiai gali atlikti didelį (svarbų) vaidmenį šeimos gyvenime (žr. Marckz v. Belgium (1979) 2 EHRR 330, par. 45, Bronda v Italy (1998) 33 EHRR 81, par 50; GHB v. United Kingdom [2000] EHRLR 545 ir kt.). Šeimos gyvenimo „gerbimas“ įpareigoja valstybę veikti taip, kad būtų leidžiama tokiems ryšiams normaliai plėtotis (žr. pvz., Marckx v. Belgium judgment of 13 June 1979, Series A no. 31, p. 21, § 45).

              Pagal EŽTT praktiką tėvų valdžios apribojimas yra kraštutinė priemonė, reikalaujanti itin svarių ir pakankamų argumentų, paprastai susijusių su rimtos tėvų psichinės, fizinės grėsmės vaikui kėlimu. Tokios priemonės gali būti pateisinamos tik esant pagrindiniam reikalavimui – siekiant apsaugoti geriausius vaiko interesus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad biologinių tėvų ir vaiko, kuris tam tikrą laiką gyveno globėjų šeimoje, santykių atnaujinimas reikalauja pasiruošimo, kurio pobūdis ir apimtis gali priklausyti nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tačiau visada reikalauja aktyvaus ir supratingo visų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimo. Nors nacionalinės valdžios institucijos privalo daryti visa, kas įmanoma, tokiam bendradarbiavimui užtikrinti, tačiau jų galimybės taikyti prievartos priemones yra ribotos, nes turi būti atsižvelgta į visų suinteresuotų asmenų, ypač – į vaiko, interesus, teises ir laisves pagal Konvencijos 8 straipsnį. Tais atvejais, kai bendravimas su tikraisiais tėvais galėtų pakenkti pirmiau nurodytiems interesams arba apribotų teises, nacionalinės valdžios institucijos turi nustatyti teisingą konkuruojančių interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Scozzari and Giunta v. Italy, taip pat Olsson v. Sweden (no. 2) judgment of 27 November 1992, Series A no. 250, p. 35–36, § 90).

              Nagrinėjamoje byloje sprendžiant tėvo valdžios ribojimo pagrįstumą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, atsižvelgtina į teismų nustatytas aplinkybes, vadovaujamasi tiek konkrečios srities specialistų bei paties vaiko išreikšta pozicija byloje, tiek stebint kasatoriaus elgesį. Atsakovas dešimt metų neįgyvendino tėvo valdžios – su vaiku nebendravo, juo nesirūpino, nesidomėjo jo pasiekimais ir neauklėjo. Po vaiko motinos mirties atsakovas savo kaip tėvo valdžią pradėjo įgyvendinti veiksmais, priešingais vaiko interesams, t. y. neatkūręs emocinio ryšio norėjo vaiką perkelti į kitą aplinką, atplėšti jį nuo aplinkos ir žmonių, supusių jį nuo pat gimimo. Tėvas nesugeba suprasti vaiko sielvarto mirus motinai, nededa pastangų sukurti su juo emocinį ryšį. Atsakovas nesiskaito su vaiko nuomone, dideliais jo išgyvenimais, ignoruoja sūnaus, kaip besiformuojančios asmenybės, emocinius poreikius ir savo elgesiu, jo paties ir artimųjų kuriamomis ir skleidžiamomis istorijomis apie vaiko pagrobimą, kalinimą ir gal net lytinį išnaudojimą gali daryti vaikui kompleksinį žalojamąjį poveikį. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas suabsoliutina savo kaip biologinio tėvo teises ir iškelia jas virš prioritetinių vaiko teisių visiškai nepaisydamas savo sūnaus teisių ir jo teisėtų interesų gyventi saugioje, harmoningoje aplinkoje.

              Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad nepilnametis vaikas su ieškovais gyvena nuo pat gimimo, atsakovas dešimt metų su vaiku visiškai nebendravo, nepalaikė jokių ryšių, su vaiku pasimatė per ieškovų dukters (vaiko motinos) laidotuves. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbu turėti omenyje vaiko interesų, t. y. visų pirma įstatymuose nustatytų vaiko teisių ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje, viršenybės principą, įtvirtintą Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9, 18 ir kituose straipsniuose, CK 3.3 straipsnio 1 dalyje. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia yra vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat įtvirtinta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Taigi tiek tarptautinės, tiek Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), reiškiantis, kad, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V.-M. v. F. A. S., bylos Nr. 3K-3-223/2003).             

              Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis ieškovų (ne tėvų) ir vaiko ryšio užtikrinimo teisinėmis priemonėmis būtinybę, turi būti šio ryšio teisinis vertinimas ir vaiko interesai. Jei toks ryšys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikomas šeimos gyvenimu, egzistuojančiu tarp vaiko ir konkretaus asmens, atsiranda pareiga užtikrinti šį ryšį.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuo vaiko gimimo iki ieškovų dukters mirties bei vėliau atsakovo sūnus gyveno pas senelius (ieškovus); ieškovai nuolatos rūpinosi vaikaičiu, bendravo, o kasatorius su sūnumi nebendravo, nesidomėjo jo gyvenimu. Pagal byloje esančius duomenis, vaikas išreiškė norą gyventi su seneliais, ieškovų ir vaikaičio ryšys yra nuolatinis, artimas, abipusis, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovus ir vaikaitį sieja artimi šeimos ryšiai. Tokiu atveju, minėta, byloje svarbu nustatyti paties vaiko norą ir poreikį bendrauti su ieškovais, taip pat įvertinti, ar jo bendravimas su atsakovu atitiks vaiko interesus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vaiko noras bendrauti su seneliais prieštarautų jo interesams ar ieškovai, siekdami bendravimo su vaiku, turėtų savanaudiškų tikslų. Atsakovas, prievarta siekdamas bendrauti su vaiku, sudaro neigiamas vaiko savijautai sąlygas, jo reiškiamas būdas bendrauti su vaiku neatitinka šio interesų augti harmoningoje, saugioje ir ramioje aplinkoje.

              Nagrinėjamoje byloje nepilnamečio vaiko globėjais Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymu paskirti ieškovai (vaiko seneliai). Nors kasatoriai ginčija ieškovų tinkamumą būti globėjais dėl jų amžiaus ir nurodo, jog jie negali būti nepilnamečio vaiko globėjais, tačiau nei Vaiko teisių apsaugos konvencijoje, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nenustatyta konkrečių reikalavimų globėjams ar jų amžiui, įtvirtinti tik bendrieji pagarbos žmogaus, vaiko teisėms principai. CK 3.269 straipsnio 7 dalyje nurodyti asmenys, kurie negali būti skiriami vaiko globėju (rūpintoju) – jeigu asmuo yra sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, ir jeigu jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką. Kadangi Lietuvos teisėje nereglamentuota situacija, kai artimasis giminaitis nori globoti vaiką, vyresnį nei dešimties metų, tai pagal analogiją turi būti vadovaujamasi tarptautiniais dokumentais bei teismų praktika, kuriais siekiama harmonizuoti tam tikrus valstybių teisinio reguliavimo aspektus šeimos teisiniuose santykiuose, pvz., sprendžiant įvaikinimo problemas.

              1967 m. Europos Konvencijoje dėl įvaikinimo, 2008 m. peržiūrėtame šios konvencijos variante nenustatyta maksimalios įvaikintojo amžiaus ribos. Taigi valstybė turi gana plačias apsisprendimo ribas konkrečioje srityje. Byloje Schwizgebel v. Switzerland (no. 25762/07, 10 June 2010) EŽTT pabrėžė, kad valstybių – Europos Tarybos narių teisinėse sistemose nėra bendro vardiklio dėl galimybės įvaikinti vienam asmeniui, dėl žemesnės ir aukštesnės įvaikintojo amžiaus ribos ar galimo įvaikintojo ir įvaikinamojo amžiaus skirtumo, taip pat akcentavo, jog valstybė turi pasirūpinti, kad įvaikintojais parinkti asmenys galėtų pasiūlyti vaikui visais atžvilgiais labiausiai tinkamus namus, t. y. kai nustatoma, jog egzistuoja vaiko ir šeimos ryšys, ypatingas dėmesys skirtinas vaiko interesams, kurie, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo, gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., šio sprendimo 95 par., taip pat E. P. v. Italy, no. 31127/96, § 62, 16 November 1999; Johansen v. Norway, 7 August 1996, § 78, Reports 1996-III).

              Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė pagrįstas išvadas dėl tėvo valdžios atsakovui apribojimo, nes atsakovas nesiekė šeimos ryšių su vaiku atkurti palaipsniui, nedalyvavo psichologo susitikimuose su vaiku, vaikui per prievartą bendraujant su tėvu ir išreiškus aiškų norą gyventi su seneliais, bendravimas su tėvu jam kėlė įtampos. Be to, atsakovo atvirai vaikui sakomas neigiamas ir net menkinantis požiūris į ieškovus, kenkia nepilnamečio vaiko asmenybės raidai.

              Dėl prašymo skirti DNR ekspertizę pagrįstumo

              Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl priešieškinio reikalavimo skirti DNR ekspertizę tėvystei nustatyti, todėl tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes nebuvo išspręsti visi priešieškinio reikalavimai.

              Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio Kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti nėra absoliuti. Bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, taip pat svarbu užtikrinti, jog byla nebūtų nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai nagrinėti iš naujo.

              Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies įgyvendinimui svarbu, kad bylos grąžinimas pakartotinai nagrinėti būtų taikomas išskirtinėmis aplinkybėmis ir nepateisinamai neužvilkintų bylos nagrinėjimo. Teismai turi būti aktyvūs taisydami klaidas, o bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui ir pakartotinis jos nagrinėjimas turi būti pagrįstas ir pateisinamas, siekiant bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Wierciszewska v. Poland; 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą byloje Uglanova v. Russia; 2006 m. liepos 27 d. sprendimą byloje Mamič v. Slovenia; 2009 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Četvertakas v. Lithuania, kt.). Tam tikrų kategorijų bylose (pavyzdžiui, su tėvų valdžia ir vaiko globos klausimais susijusiose bylose, ir kt.) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia valstybės pareigą veikti itin skubiai, siekiant išspręsti ginčą ir apibrėžti ginčo šalių teisinį statusą (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Hokkanen v. Finland; 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Wojtunik v. Poland; kt.). 

              Pagal CPK 7 straipsnį teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau; dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

              Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, spręsdamas dėl kitų atsakovo prašymų, vertino ir atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl nepagrįsto atsisakymo skirti ekspertizę. Dėl to kasatorių argumentas, kad teismas visiškai nepasisakė ir neišsprendė priešieškinio reikalavimo, yra nepagrįstas, nes teismas, peržiūrėjęs apeliacinio skundo argumentus, pripažino nurodytą reikalavimą nepagrįstu, motyvuodamas, jog ieškinyje ieškovas turi išdėstyti aplinkybes ir jas pagrįsti nurodytais įrodymais, jog gimimo akto įraše įrašytas asmuo nėra vaiko tėvas, taip pat nurodyti bei pagrįsti tokių aplinkybių sužinojimo laiką, tačiau atsakovas priešieškiniu tokių aplinkybių nekonkretizavo, todėl prašymas pagrįstai buvo atmestas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir, atsižvelgdama į proceso koncentruotumo principą bei siekį kuo operatyviau išspręsti kilusį šalių, nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ir pasisakęs dėl priešieškinio reikalavimo, tačiau jo netenkinęs, padarė kasatoriams nepalankias išvadas, nereiškia, kad nebuvo išspręstas šio priešieškinio reikalavimas ir yra pagrindas dėl to bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes ir pareikšto priešieškinio reikalavimo esmę, pažymi, kad atsakovas šioje byloje reikalavo grąžinti sūnų tėvo valdžion, o priešieškinio reikalavimas skirti DNR ekspertizę tėvystei nustatyti prieštarauja atsakovo reikalavimų turiniui ir yra nelogiškas, nes, atsakovui prašant grąžinti sūnų tėvui, jau pripažįstama, jog atsakovas save laiko nepilnamečio vaiko tėvu, todėl nelogiškas ar net norint vilkinti procesą tampa pareikštas atsakovo reikalavimas ginčyti tėvystę, juolab nesant reikalavimo tėvystei nuginčyti. Dėl to teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo panaikinimas prieštarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams.

              Dėl atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. patikslinto priešieškinio

              Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo 2012 m. balandžio 13 d. pateiktą patikslintą priešieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus dėl išlaikymo M. D. iš atsakovo P. D. priteisimo.

              Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė teismo pareikalauti iš ieškovų grąžinti tėvo valdžion nepilnametį sūnų, priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą dėl laikinosios globos nepilnamečiam vaikui skyrimo. Šį priešieškinį teismas 2010 m. rugsėjo 13 d. rezoliucija priėmė (T. 1, b. l. 63). Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 8 d. priėmė atsakovo priešieškinį ir patikslintą priešieškinį (T. 2, b. l. 14–25; T. 3, b. l. 3–10). Atsakovas 2012 m. balandžio 13 d. prieš pat teismo posėdį pateikė 22 lapų apimties pareiškimą, pavadindamas jį  priešieškinio patikslinimu, ir prašė jį priimti, nes, jo teigimu, paaiškėjo naujos aplinkybės. Atsakovas patikslintu priešieškiniu prašė teismo grąžinti sūnų tėvui, pripažinti neteisėtu nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos deklaravimą, įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu jo sutuoktinę G. D. ir mažametę dukterį M. D., panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus V. G. 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą dėl laikinosios globos nepilnamečiam vaikui skyrimo, išspręsti šios bylos teismingumo klausimą, paskirti nepilnamečiam vaikui ekspertizę jo psichinei būklei nustatyti (T. 17, b. l. 137–154).

CPK 377 straipsnyje bylos šalims iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos suteikta teisė keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, t. y. ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį. Tačiau šalių procesinės teisės nėra absoliučios, jų įgyvendinimo tvarką bei ribas nustato CPK. Be to, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę atsisakyti priimti pateiktą patikslintą priešieškinį, jeigu nustato, jog jame nenurodyta naujų konkrečių aplinkybių, turinčių esmės bylai, o dokumentas pateiktas siekiant užvilkinti procesą. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje Kauno miesto apylinkės teismas, įvertinęs priešieškinio turinį, 2012 m. balandžio 13 d. nutartyje nustatė, kad jo turinys iš esmės buvo analogiškas 2012 m. kovo 30 d. pareikštam pareiškimui, atsakovas priešieškinį grindė iš esmės tais pačiais motyvais, dėl kurių teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi jau vieną kartą atsisakė priimti patikslintą priešieškinį. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, siekdamas operatyvaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taupydamas teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų laiką, pagrįstai atsisakė priimti atsakovo patikslintą priešieškinį, nes jis buvo tikslinamas nepagrįstai, pateiktas prieš pat teismo posėdį, todėl darytina išvada, kad atsakovas vilkino bylos nagrinėjimą ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

              Dėl poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą

              Kasatoriai, ginčydami Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. įsakymą dėl laikinosios globos nustatymo nepilnamečiam vaikui ir ieškovų paskyrimo laikinaisiais globėjais, nurodo, kad ieškovai negalėjo būti skiriami globėjais dėl jų amžiaus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo priimti jų ieškinio ir privalėjo sustabdyti šią civilinę bylą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar šis administracinis aktas galėjo būti taikomas, nes prieštaravo CK 3.269 straipsnio 7 punktui.

              Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi pagal esamą teisinį reglamentavimą pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamos bylos dalyvaujančio byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. Klaipėdos m. 1-asis notarų biuras, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-373/2010).

              Nagrinėjamoje byloje kasatoriai išreiškė abejonę dėl CK 3.269 straipsnio 7 punkto normos, kurioje nustatyta, kad asmuo, sulaukęs šešiasdešimt penkerių metų arba vyresnis, išskyrus artimąjį giminaitį, jei jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip dešimties metų vaiką, negali būti skiriamas vaiko globėju (rūpintoju), t. y. kėlė nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimą konkrečiam atvejui, o ne įstatymo konstitucingumo klausimą, nepateikė argumentų, kodėl, jų manymu, nurodyta teisės norma prieštaravo Konstitucijai. Minėta, kad šioje teisės normoje nereglamentuota situacija, kai siekiama globoti vyresnį nei dešimties vaiką. Be to, seneliai, net ir vyresni nei šešiasdešimt penkerių metų amžiaus, pagal CK 3.135 straipsnį laikytini artimaisiais giminaičiais. Taigi, aiškinant nurodytą teisės normą, darytina išvada, kad artimiesiems giminaičiams (pvz., seneliams) suteikta galimybė įgyvendinti teisę globoti vyresnį nei dešimties metų vaiką. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl skirtinų globėjais asmenų amžiaus, remdamasi byloje pateikta laikinosios globos nustatymo medžiaga, nurodo, kad kasatorių ginčijamas įsakymas buvo parengtas ir priimtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Savivaldybė operatyviai ir pagrįstai išsprendė nepilnamečio vaiko laikinosios globos klausimą, nes nė vienas vaikas negali likti be globos ir turi būti paskirtas globėjas, kuris rūpinasi vaiko fiziniu ir psichiniu saugumu, vaiko sveikata, mokymusi, auklėjimu, laisvalaikiu ir pan. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, mirus vaiko motinai bei iškilus konfliktui dėl vaiko, atsakovui pradėjus elgtis priešingai vaiko interesams, Kauno miesto savivaldybė visiškai pagrįstai išsprendė laikinosios globos nustatymo klausimą. Juolab kad buvo išspręstas laikinosios, o ne nuolatinės vaiko globos klausimas. Be to, teismai pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad vaikas faktiškai gyveno ir jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Kaune, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija buvo kompetentinga institucija, turėjusi teisę spręsti laikinosios globos skyrimo klausimą.

              Dėl to kasatorių argumentai dėl teismo atsisakymo kreiptis Konstitucinį Teismą yra nepagrįsti, ginčo atveju CK 3.269 straipsnio 7 punkto normos konstitucingumo problemos nagrinėjamoje byloje nekilo, nes nebuvo pateikta argumentų, kodėl CK 3.269 straipsnio 7 punkto norma prieštaravo Konstitucijai, buvo keliamas tik šios teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas konkrečioje byloje.

Dėl bylos teismingumo

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Jeigu byla teismui neteisminga, tai teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą (CPK 150 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl nurodytų priežasčių sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės.

              CPK 401 straipsnyje apibrėžtas bylų, apribojant tėvo valdžią, teismingumas ir nurodyta, kad tokias bylas nagrinėja vieno ar abiejų tėvų, kurių valdžią siekiama apriboti, arba vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismas; vieno iš vaiko tėvų ar globėjo (rūpintojo), su kuriuo kartu gyvena vaikai, ieškinys gali būti paduotas ieškovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui.

              Kasatorių teigimu, teismai išnagrinėjo jiems neteismingą bylą, nes ieškovai kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl tėvo valdžios apribojimo, globos nustatymo, globėjų skyrimo, o atsakovas, būdamas vienintelis nepilnamečio sūnaus teisių ir pareigų vykdytojas, vaiko gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), nukreipė sūnų į (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos penktą klasę.

              Teisėjų kolegija nurodo, kad nustatant asmens gyvenamąją vietą svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą, tačiau vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. 1998 m. liepos 2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta; jeigu asmuo gyvena keliose vietose, jo gyvenamąja vieta yra laikoma ta vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog kasatorius nepilnamečio vaiko (pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį – neveiksnaus asmens) gyvenamąją vietą deklaravo kitu adresu, nebūtinai reiškia, kad vaikas ten gyveno, nes teismai nustatė, jog nepilnametis vaikas nuo pat jo gimimo faktiškai gyveno (duomenys neskelbtini) (Aleksoto seniūnijos 2010 m. rugsėjo 16 d. pažyma Nr. (2010-47746-PD)-1270). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas šios bylos teismingumas. Juolab kad pagal CPK 30 straipsnio 10 dalį ieškinys, susijęs su globėjo pareigų ėjimu, gali būti pareiškiamas pagal globėjo, rūpintojo gyvenamąją vietą.

              Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo šią civilinę bylą, todėl su tuo susiję kasatorių argumentai pripažįstami nepagrįstais.

Dėl teismo sprendimo, kasatoriaus įvardijamo teismo sprendimo už akių, nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės

              Teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimas grindžiamas tuo, kad teismas turi tinkamai informuoti bylos šalis apie teismo procesą, įteikti jiems procesinius dokumentus. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.

              Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas apie bylos iškėlimą, priimtą ieškinį ir teismo posėdžius 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo informuotas (T. 1, b. l. 3–9), jis teikė atsiliepimus į ieškinį, priešieškinį, juolab skundė atskirus procesinius veiksmus, taip pat ir ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo tinkamai informuotas ir atvyko į 2012 m. balandžio 13 d. teismo posėdį (T. 18, b. l. 23, 91–92, 95), tačiau, teismui atsisakius priimti atsakovo pateiktą patikslintą priešieškinį, savavališkai be teismo leidimo pasišalino iš teismo posėdžių salės (T. 19, b. l. 108).

              Byloje keliant klausimą dėl proceso teisės normų pažeidimo teismui priimant teismo sprendimą nedalyvaujant atsakovui, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši situacija prilyginama neatvykimui į teismo posėdį, kai teismas gali priimti sprendimą už akių (CPK 155 straipsnio 2 dalis), tačiau šeimos ginčų byloms taikytina CPK 378 straipsnyje nustatyta bendrosios taisyklės išimtis: šeimos bylose teismas neturi teisės priimti sprendimo už akių. Be to, šalys dalyvauti teismo posėdyje neprivalo ir gali bylą vesti per atstovus arba prašyti teismą išnagrinėti bylą joms ir jų atstovams nedalyvaujant. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku teismui pateikti argumentus ir įrodymus ir pan.

              Dėl to nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie bylos iškėlimą, teismo posėdžius ir procesinius dokumentus, jam netgi atvykus į teismo posėdį, teisėjų kolegija pripažįsta teisėta ir pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovas turėjo galimybę dalyvauti teismo posėdyje ir būti išklausytas, tačiau savo procesinėmis teisėmis tinkamai nepasinaudojo. Nustačius, kad atsakovui teismo šaukimas buvo įteiktas tinkamai, jis nenurodė nedalyvavimo teismo posėdyje svarbių priežasčių, atvyko į teismo posėdį, todėl tokiu atveju teismas turėjo teisę išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti procesinį sprendimą.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriasi teismo sprendimo už akių ir teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą iš esmės, apskundimo galimybės. CPK 285 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali šio Kodekso 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas naudojosi teise skųsti teismų procesinius sprendimus tiek teikdamas apeliacinį, tiek kasacinį skundą. Be to, kasaciniu skundu skundžiamame Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendime nenurodyta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių.

              Kasatorių argumentai dėl teismo sprendimo už akių instituto aiškinimo atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, priimtu nepažeidžiant proceso teisės normų reikalavimų.

              Dėl teisės reikšti nušalinimą teisėjui

              Kasatoriai skunde nurodo, kad atsakovas, gavęs ieškinio pareiškimą, kiekvieno teismo posėdžio pradžioje reiškė nušalinimus Kauno miesto apylinkės teismo visiems teisėjams, vėliau – konkretiems Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams, nes šie teisėjai, leisdami pareikšti ieškinį neveiksniems pagal amžių ieškovams, pažeidė proceso teisės normas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nesuteikė atsakovui galimybių ginti savo teises ir teisėtus interesus. Kasatorių nuomone, teisėja D. Labokaitė galbūt turėjo teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o nušalinimai dėl konkrečių Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų palikti nenagrinėti.

              Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Abplanalp Engineering“ v. UAB ,,Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; kt.).

              Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., Pullar v. United Kingdom, 10 June 1996, Reports 1996-III, § 38).

              Vertinant kasatoriaus prašymo pagrįstumą, reikia vadovautis ne tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teise, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, bet ir CPK 65, 66 straipsniais, pagal kuriuos teisėjo nepriklausomumas ir nešališkumas yra būtina sąlyga asmens teisės į tinkamo teismo proceso principo užtikrinimą. Tai reiškia, kad nušalinimas bylą nagrinėjantiems teisėjams arba vienam iš jų gali būti reiškiamas bet kokiu pagrindu, kuris leidžia abejoti nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimu. Sprendžiantis teisėjų nušalinimo klausimą vienas iš CPK 69 straipsnio 1 dalyje įvardytų teismo pareigūnų turi nustatyti aplinkybes, kurios patvirtintų arba paneigtų nušalinimo pagrindą kiekvienu konkrečiu pareikšto teisėjų nušalinimo atveju.

              Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašymuose nušalinti teisėjus nenurodė teisiškai reikšmingų teisėjų nušalinimo aplinkybių, išreiškė tik abejones teisėjų nešališkumu, nepateikė teismui jokių konkrečių prašyme nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų ir argumentų. Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalį reiškiamas nušalinimas teisėjui turi būti motyvuotas nušalinimą pateikusio asmens. Taigi atsakovui nepateikus argumentų ar įrodymų dėl teisėjų nušalinimo pagrindų buvimo, negalėjo kilti pagrįstų abejonių dėl šių teisėjų šališkumo. Dėl to atsakovo prašymai motyvuotai buvo atmesti, pagrįstai nenustačius CPK įtvirtintų teisėjų nušalinimo pagrindų (CPK 65, 66, 68 straipsniai). Pažymėtina, kad, tik nustačius atsakovo teisės į nešališką teismą pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorių argumentai dėl teisėjų šališkumo grindžiami tik prielaida ir yra paremti iš esmės vien tik kasatorių nesutikimu su teismo priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais, o tai nepatvirtina teisėjų šališkumo.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėjai buvo šališki, todėl, nepasitvirtinus kasatorių nurodytiems argumentams, konstatuotina, kad šiuo atveju nenustatyta absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

              Dėl atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų ir baudų už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

              CPK 93 straipsnyje reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (straipsnio 2 dalis).

              Ieškovai šioje byloje prašė teismo neterminuotai apriboti atsakovo valdžią sūnui ir nustatyti jiems nepilnamečio vaiko nuolatinę globą ir gyvenamąją vietą su ieškovais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, apribojo terminuotai – iki 2017 m. sausio 27 d. –  atsakovo tėvo valdžią sūnui, nustatė nepilnamečio vaiko nuolatinę globą ieškovams, gyvenamąją vietą su ieškovais, t. y. ieškinio reikalavimus iš esmės tenkino, todėl kasatoriaus argumentai, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė neatsižvelgdamas į tenkintų reikalavimų proporciją, yra nepagrįstas, nes iš ieškinio reikalavimų turinio matyti, jog jie neturėjo konkrečios piniginės išraiškos, o ieškovų reikalavimas iš esmės buvo tenkintas.

              Kasatoriui neįrodžius jo priešieškinio reikalavimų pagrįstumo, nėra pagrindo spręsti, jog bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos kitaip, nei nuspręsta pirmosios instancijos teismo sprendime.

              CPK 95 straipsnyje nurodyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius; teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą.

              Atsakovas nurodo, kad jam už pareiškimus dėl teisėjų nušalinimo nepagrįstai, pažeidžiant nurodytą CPK straipsnį, buvo skirta didesnė nei 20 000 Lt bauda.              

              Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl kasatoriaus reikštų prašymų nušalinti teisėjus pagrįstumo, nurodo, kad procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Nagrinėjamoje byloje atsakovas vieną po kito reiškė nepagrįstus prašymus teismui, toks kasatoriaus elgesys, teisėjų kolegijos teigimu, vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinka civilinio proceso tikslų, nes nepadeda atkurti teisinės taikos tarp ginčo šalių, todėl jo veiksmai laikytini turinčiais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių.

              Kasatorių argumentai dėl paskirtų baudų dydžio atmestini, nes CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytas baudos dydis apibrėžia vieną kartą skiriamos, o ne kelių skirtų baudų bendrą dydį. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo nutartys, kuriomis skirtos baudos, buvo skundžiamos, tačiau paliktos galioti, taigi, yra įsigaliojusios ir privalo būti įvykdytos (CPK 18 straipsnis). Kasatoriui neįrodžius, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nėra pagrindo spręsti, jog baudos už piktnaudžiavimą proceso teisėmis buvo skirtos neteisėtai.

              Dėl trečiojo asmens prašymų pagrįstumo

              Pirmosios instancijos teismas 2012 m. kovo 23 d. protokoline nutartimi (T.18, b. l. 21) atsakovo prašymu įtraukė į bylą G. D. trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje. Trečiasis asmuo 2012 m. balandžio 12 d. pareiškė savarankiškus reikalavimus, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą jų dukteriai M. D. (T.19, b. l. 8–9) tuo pagrindu, kad jos išlaikymas yra tiesiogiai susijęs su atsakovo išlaidų paskirstymu dviem vaikams. Teisėjų kolegija tokį argumentą pripažįsta nepagrįstu, nes G. D.. pareikštas reikalavimas turėtų reikšmės, jei, pirma, atsakovas nevykdytų pareigos materialiai išlaikyti dukterį, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas su trečiuoju asmeniu turi šeimą, gyvena kartu, tad ginčo dėl pareigos išlaikyti nepilnametį dukterį, tarp šalių nėra. G. D.. reikalavimas priteisti išlaikymą dukteriai galėtų turėti reikšmę šioje byloje, jeigu būtų sprendžiamas išlaikymo nepilnamečiam vaikui J. D. dydžio nustatymas, tačiau ieškovai šioje byloje nereiškė reikalavimo priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam berniukui išlaikyti, taigi G. D. reikalavimas su nagrinėjama byla visai nesusijęs ir gali būti reiškiamas kaip atskiras savarankiškas reikalavimas kitoje byloje.

              CPK 46 ir 47 straipsniuose pateikiama trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ir nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų apibrėžtis.

              Teisėjų kolegija nurodo, kad esminis trečiųjų asmenų skirtumas nuo bylos šalių tas, kad tretieji asmenys nėra pirminiai ginčo subjektai, jie byloje dalyvauja dėl to, kad turi pagrįstą suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises. Be to, trečiasis asmuo procese turi veikti šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesais (CPK 47 straipsnio 4 dalis). Dėl to laikytina, kad tokie tretieji asmenys neturi teisės reikšti savarankiško, juolab ginčo šaliai priešingo, materialinio teisinio reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje G. D. yra trečiasis asmuo atsakovo pusėje, todėl ji negalėjo reikšti atsakovo interesams priešingų reikalavimų. Šią procesinę teisę toks asmuo turi teisę įgyvendinti CPK nustatyta tvarka reikšdamas ieškinį atskiroje byloje. Dėl to pirmosios instancijos teismo motyvai, kad trečiasis asmuo negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja interesus, pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti pagal kasatorės G. D. kasaciniame skunde nurodytus argumentus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 292,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo ir trečiojo asmens kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo ir trečiojo asmens kasacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovų sumokėti advokatui 2050 Lt už atsiliepimo į atsakovo kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus atsakovo kasacinio skundo, ieškovams iš atsakovo priteistina po 1025 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovų sumokėti advokatui 1936 Lt už atsiliepimo į trečiojo asmens kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus trečiojo asmens kasacinio skundo, ieškovams iš trečiojo asmens priteistina po 968 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 1 d.  nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) iš atsakovo P. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 146,10 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt šešis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) iš trečiojo asmens G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 146,10 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt šešis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti ieškovui P. R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo P. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1025 (vieną tūkstantį dvidešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti ieškovei V. S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo P. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1025 (vieną tūkstantį dvidešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti ieškovui P. R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti ieškovei V. S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens  G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius

                                                                      Birutės Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas