Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-1076/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28774-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.2.4.4.2.1; 1.2.4.4.2.2; 1.2.7.1.2.3; 1.2.7.2.2.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nuteistajam E. S. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,

nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą A. N., jos atstovui advokatui Bogdanui

Chranovskiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Antano Gubistos, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato Bogdano Chranovskio, nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 4 dalį, vadovaujantis 54 straipsnio 3 dalimi, dvejų metų laisvės atėmimo bausme,

– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, vadovaujantis 54 straipsnio 3 dalimi, vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalie 1 ir 2 punktus – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. S. paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       E. S. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. birželio 16 d., apie 18.00 val., nakvynės namų „N.“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti ir tenkinti lytinę aistrą su mažamete (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), pasikvietęs ją į nurodytą vietą bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, priėjo prie sėdinčios nukentėjusiosios ir išsitraukęs savo lytinį organą įvedė jį nukentėjusiajai į burną, taip tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, prieš mažametės (duomenys neskelbtini) valią, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, paguldęs nukentėjusiąją ant lovos įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir taip lytiškai santykiavo su mažamete natūraliu būdu prieš jos valią, šiais savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais, be kita ko, sukeldamas nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį praeinančiu psichikos sutrikimu – kitomis reakcijomis į stiprų stresą (F43.8).

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

2.       Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras A. Gubista apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl E. S. už BK 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirtas bausmes pakeisti ir E. S. pripažintam kaltu: pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirti devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir E. S. paskirti galutinę subendrintą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1.                      Prokuroras nurodo, kad apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino nuteistojo E. S. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir jam paskyrė per švelnią bausmę.

2.2.                      Apeliantas, aptardamas bausmės paskirtį ir tikslus, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnyje, nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti taip pat ir į nusikaltusio asmens asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. Nusikalstamų veikų sankcijose, dėl kurių padarymo pripažintas kaltu E. S., nustatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės. Prokuroro teigimu, apygardos teismas, pripažinęs kaltu E. S. ir paskirdamas jam bausmes, nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes ši norma taikoma nustačius išskirtines aplinkybes, patvirtinančias, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas taikydamas E. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turėjo nurodyti, kokios bylos nagrinėjimo metu nustatytos išimtinės aplinkybės patvirtina, kad straipsnių sankcijose nustatytų bausmių paskyrimas už nusikalstamų veikų padarymą, aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-189/2008, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-105/2009, Nr. 2K-152/2009, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011 ir kt.).

2.3.                      Prokuroras teigia, kad pirmos instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog E. S. prieš nukentėjusiąją mažametę intensyvaus smurto nenaudojo, jo veika truko labai trumpą laiko tarpą, nusikalstamos veikos padarymo metu žymūs fiziniai sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, neleidžia daryti išvados, kad buvo pagrindas taikyti E. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę nei nustato baudžiamasis įstatymas, už kurių padarymą E. S. buvo pripažintas kaltu, juo labiau, nebuvo nustatyta E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, apygardos teismas, paskirdamas bausmes E. S. neatsižvelgė į tai, kad jis pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino, duodamas parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltę bandė perkelti nukentėjusiajai (kad ji jį išprovokavo padaryti nusikalstamą veiką, nors susirašinėdamas su nukentėjusiąją per „Instagram“ programą, pats nuolat ją kvietė susitikti, susirašinėjimo metu melavo savo amžių, prašė, kad jų susirašinėjimas liktų paslaptyje), nukentėjusiajai žalos neatlygino. Taip pat nuteistasis žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė, jog lytiniai santykiai su tokio amžiaus vaiku yra draudžiami įstatymo, nepaisant ar tokio asmens sutikimas yra ar nėra.

2.4.                      Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad paskiriant bausmę tai pat yra svarbus ir nuo nusikaitimo nukentėjusių asmenų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

3.       Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. N. ir jos atstovas advokatas B. Chranovskij apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį pakeisti ir E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskirti sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes. Iš nuteistojo E. S. prašo priteisti 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

3.1.                      Apeliantai nesutinka dėl E. S. paskirtų bausmių dydžių pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį. Šios nusikalstamos veikos priskiriamos labai sunkių nusikaitimų kategorijai, todėl E. S. turėjo būti paskirta sankcijų ribose nustatyta laisvės atėmimo bausmė. Apeliantų teigimu, šiuo atveju teismas E. S. nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenurodė, kokias aplinkybes pripažino išimtinėmis. Teismas, taikydamas šias nuostatas, vadovavosi įprastinėmis aplinkybėmis, kurios egzistavo veikos padarymo metu, tai pat rėmėsi prielaidomis, modeliavo galimus nuteistojo E. S. veiksmus, numatant jo galimą elgesį tuo atveju, jeigu nukentėjusioji jam aktyviai būtų pasipriešinusi. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai negali būti pripažinti tinkamais. Be to, E. S. dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo kaltu prisipažino tik iš dalies ir teisme, siekdamas sušvelninti savo padėtį, iš dalies pakeitė savo parodymus.

3.2.                      Skunde apeliantai cituoja teismų praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-365/2011, Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-340-648/2017, Nrt. 2K-64-303/2018) ir pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje dėl bausmės skyrimo teismas išdėstė tik tas aplinkybes, kurių pagrindu galėjo paskirti artimas minimalioms BK 149 straipsnio 4 dalies ir 150 straipsnio 4 dalies sankcijose nustatytas bausmes. Teismo išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.3.                      Apeliantai, cituodami skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus dėl rūšinio nusikalstamų veikų pavojingumo ir kilusių padarinių, nurodo, kad nesutinka su apygardos teismo išvada, nes įstatymų leidėjas pagal BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas mažametystę prilygino bejėgiškai nukentėjusiosios būklei ir būtent dėl tokios būklės pasinaudojimo minėti nusikaltimai priskiriami prie labai sunkių nusikaltimų. Įstatyme nenustatytas papildomas nei psichinis, nei fizinis smurtas, todėl aplinkybės, kad prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojama psichinė ar fizinė prievarta, negali būti pripažinta išimtine aplinkybe, leidžiančia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.4.                       Be to, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, neatsižvelgė į paskirtos bausmės ir nukentėjusiajai padarytos žalos pusiausvyrą. Apeliantai pažymi, kad nukentėjusiajai padaryta didelė žala, iki šiol ji nėra psichologiškai atsigavusi nuo patirto sukrėtimo, išgyvena didelį stresą ir nerimą dėl savo ateities, pastovios bauginančios būklės. Šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jos dvasinę pusiausvyrą, neigiamai paveikė emocinį stabilumą, psichologinis gydymas tęsiasi iki šiol.

4.       Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė apeliaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendį panaikinti ir E. S. inkriminuotas nusikalstamas veikas perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 4 dalies ir 150 straipsnio 4 dalies į BK 1511 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu; E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus išteisinti; iš E. S. priteistą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 2 000 Eur; neperkvalifikavus E. S. inkriminuotų veikų, paskirti jam švelnesnes bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu; pripažinti dvi E. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes; pripažinti, kad 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas, pakeistas 2019 m. gegužės 23 d. prašymu, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti; nušalinti teisėją J. K. nuo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dėl subjektyvaus šališkumo ir BPK 58 straipsnio 2 dalies pažeidimo paskiriant šią bylą nagrinėjantį teisėją bei grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; atnaujinti įrodymų tyrimą ir atlikti šiuos veiksmus: teismo posėdyje apklausti nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini); nukentėjusiosios draugę J. (prokurorą įpareigoti pateikti jos asmeninius duomenis); apklausti vairuotojus vežusius nukentėjusiąją į viešbutį ir iš jo (prokurorą įpareigoti nustatyti šiuos asmenis); paskirti E. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę siekiant nustatyti, ar jis neturi psichologinių bei fiziologinių sutrikimų, o taip pat, ar jo dvasinė, fizinė ir socialinė branda atitinka jo amžių, taip pat ekspertams pavesti nustatyti koks yra skirtumas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo dvasinės ir fizinės brandos; jei nukentėjusioji nebus apklausiama teismo posėdyje, įpareigoti prokurorą pateikti duomenis apie nukentėjusiosios fizines savybes – detalų jos išvaizdos aprašymą, nurodant jos ūgį ir svorį bei pateikiant nukentėjusiosios išvaizdos nuotrauką.

4.1.                      Apeliantai, aptardami BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėtis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino subjektyviąją nusikaltimų pusę. Lytinius santykius natūraliu ir oraliniu būdu kambaryje E. S. pripažįsta, tik neigia jų kriminalinį pobūdį. Tuo tarpu seksualinius santykius duše jis neigia. Kitų objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįsti prokuroro išplėstą kaltinimą, byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau dėl santykių dušo patalpose ji apklausta nebuvo. Taip pat ir bylos nagrinėjimo metu, pateikus naujų duomenų, apie kuriuos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinoma, dėl šių aplinkybių teismas atsisakė apklausti nukentėjusiąją. Apeliantų teigimu, toks proceso šališkumas pažeidžia E. S. teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Pagal teismų formuojamą nuoseklią praktiką, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Iš esmės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį į nurodytas aplinkybes atsižvelgė, tačiau paliko atvirą galimybę tęsti E. S. kriminalinį persekiojimą.

4.2.                      Apeliantai nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, jį grindė teismo psichiatrijos, psichologijos akte Nr. 103MS-152/2018 pateiktomis išvadomis, eksperčių Dovilės Prižginės ir S. S. paaiškinimais. Apeliantų teigimu, apygardos teismas šiuos įrodymus vertino neteisingai, nes iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad nukentėjusioji nėra neįgali, neserga kokiomis nors ligomis, kurios užkirstų galimybę jai pasipriešinti nuteistajam. Iš ekspertizės akte nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, o pažintiniai gebėjimai atitinka jos amžių. Nors baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji nuo 2013 m. iki 2017 m. ne kartą lankėsi ir buvo konsultuota psichiatro bei psichologo, tačiau objektyvių duomenų, kad ji būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra pateikta.

4.3.                      Apeliantai, analizuodami BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje nustatytus nusikaltimų dalykų požymius, teigia, kad baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams. Tai patvirtina nukentėjusiosios susirašinėjimo su nuteistuoju turinys ir jos pačios atlikti veiksmai svečių namuose. Apeliantai, cituodami nukentėjusioji apklausos vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją turinį, nurodo, kad šios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad joks smurtas prieš ją nebuvo naudojamas, taip pat, kad ji nesakė, jog nenori lytinių santykių. Nors nukentėjusioji nurodė, kad ji nemoka pasakyti „Ne“, tačiau būtina įvertinti situaciją ir iš nuteistojo pusės, kuris negaudamas jokių prieštaravimų iš nukentėjusiosios, negalėjo suprasti ir nuspėti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiosios valią. Pagal teismų suformuotą praktiką tokiu atveju, jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl kito asmens nusiteikimo ar nenoro lytiškai santykiauti, nusikaltimo nėra. Šiuo atveju apygardos teismas netinkamai vertino subjektyviąją nusikaltimo pusę. E. S. viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau neneigė lytinių santykių su mažamete, nesiekė prievarta lytiškai santykiauti, nesuprato tai daręs. Jis savo veiksmų negalėjo laikyti nusikaltimu, kadangi nukentėjusioji, jo supratimu, santykiavo savo noru, todėl šioje situacijoje būtina išsiaiškinti kaip visą bendravimą, tai yra susirašinėjimo turinį ir nukentėjusiosios veiksmus susitikus, suprato nuteistasis. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių aplinkybių iš esmės neanalizavo ir jų nevertino.

4.4.                      Apeliantai nurodo, kad E. S. inkriminuojamų nusikaltimų subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią pasinaudodamas bejėgiška jos būkle ir nori tokių santykių tenkinimo. Susirašinėjimo metu nukentėjusioji ne kartą užsiminė apie savo amžių, to iš esmės neneigia ir pats E. S., tačiau susirašinėjimo turinys ir nukentėjusiosios elgesys susitikimo metu akivaizdžiai paneigia E. S. pareikštus kaltinimus. Apeliaciniame skunde išdėstomas ir aptariamas nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo, kuris vyko nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. birželio 18 d., turinys, apie jų susirašinėjimą dėl susitikimo, išvaizdos, santykių ir bendravimo susitikimo metu ir po jo. Apeliantų teigimu, nuteistojo ir nukentėjusiosios susirašinėjimo turinys patvirtina, kad nuteistasis iš susirašinėjo turėjo galimybę įsitikinti, jog mergina pakankamai lytiškai subrendusi bei sutinka su juo susitikti ir nėra prieš lytinius santykius. Nors nukentėjusioji pagal amžių buvo nepilnametė, tačiau iš susirašinėjimo turinio ir apeliaciniame skunde aptartų konkrečių susirašinėjimo frazių akivaizdu, kad mergina suvokė kas vyksta, pati rašė intymiomis temomis, siuntė jausmus reiškiančius paveiksliukus, leido suprasti, kad tai gali įvykti arba ne, priklausomai nuo situacijos, net pati savotiškai paskatino įvykių eigą. Be to, pati nukentėjusioji po susitikimo nuteistajam parašė ar jie vis dar pora. Apeliantams tokia situacija kelia abejonių, ar nukentėjusioji patyrusi seksualinę prievartą galėtų norėti tapti pora su savo tariamu skriaudiku, nors baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji buvo pakankamai brandi ir suprato kas yra prievartiniai lytiniai santykiai.

4.5.                      Apeliantų nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusioji pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su ja veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems veiksmams, bent jau taip visą situaciją suvokė nuteistasis, tai yra lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, todėl E. S. veika turėtų būti vertinama ne kaip išžaginimas ar seksualinis prievartavimas pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus, o kaip lytinės aitros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą ir kvalifikuojama pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantai, cituodami skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje yra prieštaringų teiginių, kurių pagrindu taip pat galima konstatuoti, kad vis tik ir teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, manė, kad E. S. pažeidė nukentėjusiosios seksualinę neliečiamybę, o neatliko prievartinius lytinius santykius.

4.6.                      Pagal byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo 13 metų 4 mėnesių amžiaus, dabar merginai jau beveik 15 metų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo tirta nukentėjusiosios psichinė ir fizinė branda, tačiau siekiant tinkamai nustatyti visas faktines bylos aplinkybes bei asmens kaltę, o taip pat teisingai inkriminuoti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti nuteistojo ir nukentėjusiosios amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo santykį. E. S. dvasinė ir fizinė branda bylos nagrinėjimo metu tirta nebuvo. Inkriminuojamų nusikaltimų padarymo metu jam buvo 24 metai, tačiau byloje nenustatyta ar E. S. pagal savo išvaizdą, fizinį, psichinį ir dvasinį išsivystymą atitinka savo amžių. Visi proceso dalyviai, matę E. S., galėtų pasakyti, kad jis nepanašus į 26 metų vaikiną, ką skundžiamame nuosprendyje nurodė ir teismas. Liudytojas J. R. taip pat parodė, kad jis suabejojęs E. S. amžiumi, paprašė jo parodyti asmens dokumentą. Taip pat liudytojas parodė, kad abu jaunuoliai savo amžiumi labai nesiskyrė, jei jis būtų įtaręs, kad mergina nepilnametė, nebūtų davęs kambario rakto. Teisme apklausta suaugusiųjų psichologė V. J. nurodė, kad nėra metodikos ir galimybių nustatyti brandos atitikimą amžiui, nes amžiaus tarpsnio ribos labai plačios ir mediciniškai neapibrėžtos. Be to, kiekvienam asmeniui individualiai paauglystė gali užsitęsti. Medikai net neturi socialinės brandos apibrėžimo.

4.7.                      Apeliantai nurodo, kad E. S. kaltinimas dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo pareikštas tik po to, kai byla buvo grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismui gražinus bylą prokurorui, nebuvo atliktas joks papildomas ikiteisminio tyrimo veiksmas, o tik E. S. pateiktas papildomas įtarimas ir jis buvo formaliai apklaustas. Dėl naujai pareikštų įtarimų nei nukentėjusioji, nei jos įstatyminė atstovė, nei specialistai ir ekspertai apklausti nebuvo. Baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtent E. S. veiksmai nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jis dėl šios veikos turi būti išteisintas.

4.8.                      Apeliaciniame skunde išdėstomos baudžiamojoje byloje pateiktos ekspertų išvados ir teigiama, kad nukentėjusioji iš vienos pusės yra drovus žmogus, o iš kitos pusės su savo artimaisiais sugebantis manipuliuoti žmogus, kai jai kažkas nepatinka. Jos sugebėjimas manipuliuoti pasireiškė ir pateikiant mamai neteisingą informaciją apie įvykį. Apeliantai pažymi, kad iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajai konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymus apie jos artimųjų reakciją į šį įvykį, bei patį baudžiamąjį procesą, atsižvelgiant į ankstesnius apsilankymus pas psichiatrus ir psichologus, o taip pat ir į E. S. rašytas SMS žinutes po įvykio tikėtina, jog konstatuota diagnozė nėra susijusi su tiesioginiais E. S. veiksmais. Dėl nurodytų aplinkybių specialistai apklausti nebuvo, todėl nėra konkrečiai nustatyta, kieno veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiomis pasekmėmis nukentėjusiajai. Tuo tarpu visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

4.9.                      Apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Nagrinėjamoje byloje visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes pradinėje tyrimo stadijoje buvo padaryta daug procesinių pažeidimų. Pirma, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios motinos pareiškimą, kuriame buvo nurodyti neteisingi duomenys, kadangi nukentėjusioji iš pradžių motinai melavo apie įvykio aplinkybes. Todėl iki nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pareigūnai buvo suklaidinti pateiktos neteisingos informacijos. Svarbu tai, kad nukentėjusioji visą situaciją pasakojo paveikta draugių, kurios pasiūlė meluoti motinai ir močiutei. Be to, ekspertams nukentėjusioji nurodė, kad pokalbis su motina ir močiute apie tiriamą įvykį nebuvo ramus, kaip teigė nukentėjusiosios motina. Nukentėjusioji pasakodama tiriamo įvykio aplinkybes labai bijojo artimųjų reakcijos ir norėjo turėti vaikiną. Antra, su mažamete nukentėjusiąja procesiniai veiksmai buvo atliekami nedalyvaujant vaikų teisių atstovui, tačiau kartu dalyvavo nukentėjusiosios motina ir močiutė, su kuriomis pareigūnai važiavo į įvykio vietą, todėl nukentėjusioji, matyt bijodama motinos ir močiutės, nesiryžo nurodyti tikrų įvykio aplinkybių. Trečia, įtariamasis buvo sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir apklaustas nedalyvaujant advokatui, nors BPK 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis turi teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir jam turi būti suteikta galimybė šia teise pasinaudoti, o sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju.

4.10.                      Apeliantai taip pat teigia, kad nepagrįstai teisme nebuvo apklausta nukentėjusioji, nes po jos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją baudžiamojoje byloje buvo pateikta naujų duomenų, taip pat buvo pareikšti nauji įtarimai E. S. Nukentėjusiajai iki šiol nėra žinoma, kad baudžiamojoje byloje yra pateiktas visas jos ir nuteistojo susirašinėjimas, tai yra ir ta susirašinėjimo dalis, kurią nukentėjusioji buvo ištrynusi ir apie kurį ji nebuvo apklausta. Bylos nagrinėjimo metu turėjo būti ištirtos aplinkybės dėl ištrinto susirašinėjimo, tačiau tai nebuvo atlikta, todėl tai turi būti atlikta apeliacinės instancijos teisme. Be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausta nukentėjusiosios draugė, kuri pirma išgirdo informaciją iš nukentėjusiosios ir žino visas tikrąsias įvykio aplinkybes. Be to, būtent ji pamokė nukentėjusiąją meluoti, tai apklausos metu patvirtino nukentėjusiosios motina.

4.11.                      Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, nenagrinėjo gynybos pateiktų įrodymų ir dėl jų nepasisakė, tai yra nevertino susirašinėjimo Instagram ir SMS žinutėmis, kurie parodo tikruosius nukentėjusiosios ketinimus ir tikrą nukentėjusiosios bendravimą su nuteistuoju. Palyginus baudžiamojoje byloje 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. rugsėjo 25 d. pateiktus to paties susirašinėjimo turinį matyti, kad pirmą kartą pateikus susirašinėjimą dalis jo buvo ištrinta, tai yra buvo ištrintos mažiausiai 29 nukentėjusiosios parašytos frazės. Pasak apeliantų, ištrintos nukentėjusiosios parašytos frazės yra esminės ir akivaizdžiai parodo nukentėjusiosios norą ir sutikimą bendravimui ir santykiams su E. S. Apeliantai, cituodami ištrintas susirašinėjimo frazes, nurodo, kad ištrintos frazės visiškai pakeičia, o gal net iškreipia visą pokalbio turinį ir nuteistojo pasakytos frazės iškrenta iš konteksto ir atrodo, kad būtent jis siekia kažkokių tikslų, o ne vyksta abipusis bendravimas ir tarimasis dėl susitikimo. Susirašinėjimo turinys patvirtina, kad jo metu akivaizdžiai buvo matoma nukentėjusiosios iniciatyva kalbėtis intymiomis temomis, kas nuteistajam leido suprasti, kad mergina nori kontakto su juo. Be to, siekiant tinkamai išsiaiškinti visas aplinkybes dėl E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų svarbus ir susirašinėjimo SMS žinutėmis turinys, kuris patvirtina, kad nukentėjusioji žinojo su kuo susitinka, norėjo ir ruošėsi susitikimui, tarėsi dėl susitikimo laiko ir maisto, kurį užsisakys susitikę, tačiau teismas ir šio susirašinėjimo nevertino. Taip pat susirašinėjimas SMS žinutėmis leidžia nustatyti laiką, kurį nukentėjusioji ir nuteistasis buvo kartu, nes paskutinė žinutė dėl susitikimo buvo parašyta 14.35 val., o nukentėjusiajai išvažiavus iš svečių namų buvo parašyta SMS žinutė 18.37 val. Taigi pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus ištyrė atmestinai, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl E. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

4.12.                      Apeliantai skunde pažymi ir tai, jog taip pat ir pareigūnai ikiteisminį tyrimą atliko neveiksmingai ir aplaidžiai, nes nesugebėjo į baudžiamąją bylą įdėti dokumentų, kuriuos pateikė nuteistasis ir gynėjas. Apklausta teisme tyrėja tik patvirtino, kad praktiškai jokių veiksmų, jog išsamiai ištirtų šią bylą ji nesiėmė, tai yra nepaėmė informacijos nei iš įtariamojo, nei iš nukentėjusiosios telefonų, nesugebėjo pateikti į bylą net ir tos informacijos, kuri buvo gauta iš įtariamojo telefono jam pačiam ją pateikiant, nes jos teigimu, neveikė spausdintuvas. Tai gynėjas akcentavo ir savo baigiamojoje kalboje, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

4.13.                      Apeliantai nurodo, kad pagal teisme pakeistą kaltinimą, E. S. kaltinamas mažametės (duomenys neskelbtini) išžaginimu, tai yra du kartus natūraliu būdu bei lytiniu santykiavimu oraliniu būdu, o taip pat nesunkiu, sveikatos sutrikdymu. Nagrinėjamoje byloje tris kartus buvo keičiamas kaltinimas. Pirmiausia buvo pareikšti įtarimai pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, vėliau pareikšti įtarimai dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o bylos nagrinėjimo metu, prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, kuriame papildomai inkriminavo lytinius santykius dušo patalpoje. Apeliantai teigia, kad nuo pat pradžių baudžiamojoje byloje buvo pateiktas neteisingas ir nekonkretus kaltinamasis aktas (neaišku dėl ko ir kodėl kaltinamas E. S.), todėl pirmos instancijos teisme buvo sunku tiek kaltinimui pagrįsti savo teiginius, tiek gynybai formuoti gynybinę poziciją, tiek teismui priimti teisingą ir motyvuotą nuosprendį. Tai ne kartą buvo akcentuojama bylos nagrinėjimo metu, net du kartus buvo pateikti prašymai grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, tačiau abu prašymai buvo atmesti. Apeliantai mano, kad apygardos teismas, bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai atmetė advokatės Loretos Guižauskienės 2019 m. sausio 22 d. prašymą, todėl apeliantai jį pateikia ir apeliacinės instancijos teismui ir mano, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šio prašymo turėtų pasisakyti. Taip pat ir baigiamųjų kalbų metu tai buvo akcentuojama, tačiau apygardos teismas šių argumentų nevertino ir nuosprendyje dėl jų nepasisakė.

4.14.                       Dėl kaltinamojo akto turinio apeliantai cituoja BPK 219 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų turinį ir nurodo, kad neaišku kokiais duomenimis vadovaudamasis prokuroras aprašė E. S. inkriminuojamas veikas, nes tik nukentėjusioji, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė kitokius nuteistojo veiksmus. Nukentėjusiosios motina, apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė jokių konkrečių įvykio aplinkybių, o apklausta pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji pareiškimą surašė iš dukters žodžių ir nurodė įvykių eiliškumą. Taigi, tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktos kelios įvykių versijos, tačiau nė viena jų kaltinamajame akte, net ir po jo pakeitimo bylą nagrinėjant teisme, nesutampa su nukentėjusiosios ar jos motinos išdėstyta įvykių versija. Atsižvelgiant į tai, apeliantai kelia klausimą, vadovaujantis kokiais baudžiamojoje byloje pateiktais duomenimis buvo surašytas kaltinamasis aktas ir kaip buvo nustatyti veiksmai, kuriuos atliko nuteistasis su nukentėjusiąja.

4.15.                      Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liko neatsakyti klausimai kas atliko aktyvius veiksmus tenkinant lytinę aistrą oraliniu būdu. Taip pat kodėl nukentėjusioji buvo be kelnaičių, nes duomenų, kad jas būtų numovęs nuteistasis, baudžiamojoje byloje nėra. Todėl šiuo atveju galima teigti, kad tai padarė pati nukentėjusioji ir tai patvirtintų, kad ji savo noru turėjo lytinius santykius su nuteistuoju.

4.16.                      Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės pasisakė dėl kaltinimo pakeitimo, tai yra nustatė, kad nepakanka duomenų, jog E. S. prievartinio pobūdžio veiksmus su mažamete atliko ir duše, tačiau tuo pačiu iš esmės nurodė prokurorui pradėti dėl šių veiksmų naują ikiteisminį tyrimą. Tokie teismo motyvai yra nesuprantami ir neaiškūs bei parodo, kad teismas nesuinteresuotas iš esmės teisingai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą. Juo labiau, kad bylos nagrinėjimo metu dėl nurodytos aplinkybės buvo prašoma grąžinti E. S. baudžiamąją bylą prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti, kadangi baudžiamojoje byloje pakeitus kaltinimą, turėjo būti atliktas papildomas tyrimas (pvz. nukentėjusiosios apklausa), tačiau teismas tokį gynėjų prašymą atmetė. Apeliantai teigia, kad nurodytas trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, todėl baudžiamoji byla turi būti grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba prokurorui kaltinimo trūkumams pašalinti.

4.17.                      Apeliantai nurodo, kad 2019 m. vasario 27 d. teismo posėdyje advokatas M. Paukštė pareiškė nušalinimą teisėjai J. K., kuri 2019 m. vasario 27 d. nutartimi nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo. Apeliantų teigimu, šis klausimas turėtų būti išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, kadangi nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme įstatymas nenumato nutarties dėl nenusišalinimo patikrinimo galimybės, o pareiškime dėl nušalinimo keliami klausimai, kurie aktualūs vienodos teisminės praktikos formavimui, todėl yra svarbu, kad dėl pareiškime išdėstytų klausimų pasisakytų ir aukštesnės instancijos teismas.

4.18.                       Apeliantai teigia, kad teisėjos J. K. veiksmai pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje dėl proceso organizavimo ir priimtų sprendimų, nuteistajam suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad teisėja J. K. jau pasisakė dėl įrodymų vertinimo ir galimai yra apsisprendusi priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pirma, teisėja, 2018 m. lapkričio 8 d. priimdama nutartį grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, pasisakė dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, dėl procesinių pažeidimų, tai yra byloje atliko įrodymų vertinimą ir išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl E. S. kaltės dėl kaltinimo, kuris tuo metu jam nebuvo pareikštas. Antra, teismas, priimdamas prokuroro pataisytą kaltinamąjį aktą, nukrypo nuo savo paties 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodytų bylos perdavimo prokurorui motyvų ir tuo parodė savo subjektyvų suinteresuotumą šioje byloje, nes, nors ir nurodė keletą kaltinamo akto ir procesinių trūkumų, tačiau nepatikrino ar šie trūkumai buvo prokuroro pašalinti. Trečia, teismas taip pat pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad teisėjas negali nagrinėti bylos ir pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis buvo priėmęs vienokį ar kitokį sprendimą toje byloje. Nors šioje byloje teisėja J. K. formaliai ir nepriėmė jokio sprendimo, tačiau sistemiškai vertinant BPK 234 straipsnio 3 dalies ir 257 straipsnio nuostatas, ji priėmė sprendimą dėl baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui dėl kaltinimo praplėtimo, tik formaliai šį sprendimą delegavo prokurorui. Be to, prokuroras, įvykdęs BPK 218 straipsnio reikalavimus, kaltinamąjį aktą su bylos medžiaga perdavė ne teismui, kaip nustatyta BPK 220 straipsnio 1 dalyje, bet teisėjai J. K., taip bylą nagrinėjo vėl teisėja J. K., nesivadovaujant bylų skirstymo taisyklėmis. Ketvirta, teisėja J. K. 2019 m. sausio 22 d. nutartimi neleido gynybai pateikti nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją įrašo, vadovaudamasi BPK nuostatomis, kurios reglamentuoja ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą. Tokią nutartį Lietuvos apeliacinis teismas panaikino. Esant šioms aplinkybėms apeliantai daro išvadą, jog dėl teisėjos veiksmų proceso metu kyla pagrįstos abejonės dėl teisėjos nešališkumo ir gebėjimo priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Apeliantai aptardami Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl subjektyviojo ir objektyviojo teismo nešališkumo (2000 m. spalio 10 d. sprendimas Nr.42095/98 byloje D. prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, Nr.2K-243/2009, Nr. 2K-198/2009) nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra keliamas klausimas dėl teisėjos J. K. nešališkumo objektyviąja prasme ir dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymo, kad teisėjas negali nagrinėti bylos ir pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jeigu jis buvo priėmęs vienokį ar kitokį sprendimą toje byloje.

4.19.                      Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad byloje nenustatyta E. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Byloje turėtų būti pripažintos dvi E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis pripažino kaltę, padėjo tyrimui ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atlygino žalą. E. S. nepripažino savo veiksmų pilnai, kaip tai nurodyta kaltinime, tačiau to jis padaryti ir negalėjo, nes kaltinimas surašytas netiksliai ir prieštarauja surinktiems byloje įrodymams, tačiau jis pilnai pripažino faktines bylos aplinkybes ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais, papasakojo visas aplinkybes ir padėjo tyrimui atskleisti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės buvo pateiktos neteisingai. Tai, kad jis nuoširdžiai gailisi ir pergyvena, patvirtina jo vidiniai išgyvenimai, dėl kurių jis net buvo ir yra gydomas psichologų. Apygardos teisme nuteistasis iš dalies sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu ir nurodė, kad nukentėjusiajai atlygins padarytą žalą kokia ji bebūtų priteista, todėl tai galima vertinti kaip įsipareigojimą atlyginti žalą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

4.20.                       BK 1511 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmių rūšys – bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, ši nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teismui perkvalifikavus E. S. veiksmus į BK 1511 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgti į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta E. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą ir, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, E. S. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

4.21.                      Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Apeliantai, cituodami nukentėjusiosios civilio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išdėstytus argumentus ir pagrindus, nurodo, pirma, nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji proceso metu buvo apklausta tik vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Visi kiti veiksmai su nukentėjusiąją buvo atliekami tyrėjui paskyrus užduotis. Be to, psichologinė pagalba nukentėjusiajai buvo teikiama ir iki tiriamo įvykio, taigi, apeliantų teigimu, nukentėjusiajai tai negalėjo sukelti nepatogumų, nes jai tai buvo įprastas ir žinomas veiksmas. Antra, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad nukentėjusiajai būtų sukeltas fizinis skausmas ar padarytas fizinis sveikatos sužalojimas. Trečia, dėl nukentėjusiosios pasiekimų moksluose, iš motinos duotų parodymų matyti, kad ji ir iki įvykio nebuvo pažangi, mokslai jai visada sekėsi prastai. Esant šioms aplinkybėms, apeliantai nurodo, kad nukentėjusiosios reikalaujamas neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis.

4.22.                      Apeliantai nurodo, kad baudžiamajame procese galimas precedento taikymas, kuris reiškia, kad teisingumo ir lygiateisiškumo principais esant panašioms faktinėms aplinkybėms, neturtinės žalos atlyginimo klausimai bylose būtų sprendžiami vienodai. Nagrinėjamu atveju teismas nuosprendyje nurodė kasacines bylas dėl panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų, nustatytų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, kuriose priteisiami neturtinės žalos dydžiai nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012 nuteistas už 2 mažamečių (8 ir 10 metų) išžaginimą, seksualinį prievartavimą analiniu būdu ir tvirkinimą – priteista neturtinė žala 7 240,50 Eur; Nr. 2K-610/2012 nuteistas už tai, kad pasinaudodamas dėl apsvaigimo bei mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo būkle, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu – priteista neturtinė žala 8 688,60 Eur; Nr. 2K-649/2012 nuteistas už tai, kad tenkino savo lytinę aistrą su savo mažamete (2 metų) dukra prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle dėl mažametystės, taip nežymiai sutrikdė mažametės sveikatą – priteista neturtinė žala 5 792,40 Eur; Nr. 2K-261/2014 nuteistas už tai, kad tyčia panaudodamas smurtą, taip pat grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – nužudyti visą jos šeimą, jeigu priešinsis ar šauksis pagalbos, taip pat pasinaudodamas savo pusseserės bejėgiška būkle dėl mažametystės, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės valią oraliniu būdu bei seksualiai prievartavo mažametę, tai sukėlė sunkius padarinius – potrauminio streso sutrikimą – priteista neturtinė žala 5 792,40 Eur). Apeliantai nurodo, kad apygardos teismo nurodytų kasacinių nutarčių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes minėtais atvejais buvo brutalūs prievartos aktai prieš realiai mažamečius 2-10 metų asmenis ar asmenis su nusikaltėliu susijusius giminystės ryšiai, todėl neperkvalifikavus E. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti sumažintas. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį taip pat reikia atsižvelgti ir į pačios nukentėjusiosios elgesio įtaka veikos padarymui (susirašinėjimą išreiškiant jausmus, su pirmą kartą sutiktu vaikinu važiavimas į nakvynės namus, jokia forma neišreikštas nesutikimas lytiniams santykiams). Taigi, šiuo atveju pati nukentėjusioji sukūrė rizikingą situaciją, susijusią su jos pačios saugumu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2007). Taip pat nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį turi būti įvertinta ir žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Teismas nurodė, kad E. S. pajamos 485 Eur per mėnesį, gyvena su tėvais, nuosavo turto neturi, todėl akivaizdu, kad net ir kelių tūkstančių eurų suma jam yra didelė, todėl priteista suma turi būti mažinama ir jos sumokėjimas išdėstomas 2-3 metams.

4.23.                       Apeliantai sutinka, E. S. inkriminuotus veiksmus perkvalifikavus pagal BK 1511 straipsnio 1 dalį ir įvertinus nesmurtinį santykių pobūdį, pačios nukentėjusiosios veiksmus, kaltinamojo turtinę padėtį, kad galėtų būti priteista nukentėjusiajai 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. bei jos atstovo advokato B. Chranovskij apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. N. ir jos atstovas advokatas B. Chranovskij prašė jų bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas advokatas M. Paukštė prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. bei jos atstovo advokato B. Chranovskio apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Antano Gubistos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, E. S. paskirdamas švelnesnes negu BK 149 straipsnio 4 dalies ir BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, BPK 328 straipsnio 1 punktas. E. S. paskirtinos laisvės atėmimo bausmės BK 149 straipsnio 4 dalies ir BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijų ribose.

Dėl baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų

7.       Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti, kad 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas, pakeistas 2019 m. gegužės 23 d. prašymu, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.

8.       Pagal BPK 219 straipsnį be kitų duomenų, turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis (kaltinamasis) suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamąjį aktą kartu su visa bylos medžiaga perdavus teismui BPK 220 straipsnyje nustatyta tvarka, tokia byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą.

9.       Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje.

10.       Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Šiame straipsnyje įtvirtinti du kaltinimo keitimo teisme atvejai: 1) pagal prokuroro ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą; 2) teismo iniciatyva. Bet kuriuo atveju teismui tenka pareiga apie tai, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-P-36/2010, 2K-42-942/2016, 2K-265-693/2015, 2K-526/2014, 2K-441/2014, 2K-262/2014, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K278-788/2018 ir kt.). Vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalimis, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kita vertus, tokiu atveju apie tokią galimybę teismas turi pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams ir informuoti apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.

11.       Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvykdė pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi ši baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui dėl iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, trukdančių bylą nagrinėti teisme (t. 2, b. l. 89-91). Susipažinus su Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties turiniu ir bylos medžiaga, darytina išvada, kad, įteikus pranešimą apie įtarimą ir jį papildomai apklausus (t. 2, b. l. 100-102), nutartyje nurodyti Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. spalio 3 d. kaltinamojo akto (t. 2, b. l. 79-87) trūkumas, susijęs su nuteistojo veiksmų inkriminavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, pasiremiant ekspertizės aktu Nr. 103MS-152/2018, buvo pašalintas ir buvo surašytas naujas – Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas (t. 2, b. l. 135-143). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2019 m. sausio 15 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 149-150). 2019 m. gegužės 23 d. teisiamojo posėdžio metu prokuroras, pasinaudodamas savo BPK 256 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, kuria kaltinimas papildytas aplinkybe, jog E. S. lytiškai santykiavo su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) natūraliu būdu ir būnant dušo patalpoje (t. 3, b. l. 72, 80). Kitos veikos padarymo aplinkybės, kurios buvo nustatytos 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamajame akte, iš esmės liko tos pačios. Kaltinamajame akte inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, kaip ir parodė bylos procesas pirmosios instancijos teisme, netrukdė bylą nagrinėti teisme ir nebuvo iš esmės suvaržyta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas bei veiksmingai gintis nuo kaltinimo, nebuvo pažeistos teisingo proceso nuostatos . Apie kaltinimo pakeitimą teismo posėdžio metu buvo informuoti visi proceso dalyviai, byloje buvo padaryta pertrauka, proceso dalyviai turėjo galimybę susipažinti su pakeistu kaltinimu bei turėjo laiko pasiruošti gynybai. Taigi, nuteistojo E. S. teisė žinoti, kuo jis buvo kaltinamas bei teisė į gynybą nebuvo pažeistos. Esminė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostata nebuvo pažeista. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas, pakeistas 2019 m. gegužės 23 d. prašymu, neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kuri buvo papildomai inkriminuota nuteistajam E. S. bylos nagrinėjimo teisme metu, t. y. jog E. S. prievartinio pobūdžio veiksmus su mažamete (duomenys neskelbtini) atliko ir duše.

12.       Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teismo teisėja buvo šališka, nes teisėja, 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi grąžindama bylą prokurorui parodė savo suinteresuotumą bylos baigtimi, be to, bylai sugrįžus su į pirmosios instancijos teismą, nagrinėjo ją pakartotinai ir taip pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjos šališkumą pagrindžia ir aplinkybė, kad ji 2019 m. sausio 22 d. nutartimi atmetė gynybos prašymą pateikti nukentėjusios apklausos garso įrašą. Nutartis buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo.

13.       Teisminio nagrinėjimo procese nuteistojo E. S. gynėjai reiškė nušalinimą baudžiamąją bylą nagrinėjusiai teisėjai (t. 3, b. l. 1-2) iš esmės analogiškais motyvais, kurie nurodyti nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Vilniaus apygardos teismo teisėja, išnagrinėjusi prašymą, 2019 m. vasario 27 d. priėmė motyvuotą nutartį nenusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo (t. 3, b. l. 14-15). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliacinio skundo argumentus bei priimtos nutarties motyvus, neturi pagrindo abejoti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos nešališkumu, priimta nutartis yra motyvuota, pagrįsta ir teisėta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. spalio 5 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta baudžiamoji byla kartu su 2018 m. spalio 3 d. kaltinamuoju aktu (t. 2, b. l. 77-86). 2018 m. spalio 8 d. baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymu baudžiamoji byla buvo paskirta nagrinėti teisėjai J. K. (t. 2, b. l. 88). BPK 234 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Vilniaus apygardos teismo teisėja J. K., susipažinusi su gauta baudžiamąja byla, 2018 m. lapkričio 8 d. priėmė nutartį, kuria baudžiamąją bylą Nr. 1-299-898/2018, kurioje E. S. kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį, perdavė prokurorui ir nustatė 3 mėnesių terminą nutartyje nustatytiems pažeidimams pašalinti (t. 2, b. l. 79-91). Teisėja nustatė du kaltinamojo akto ir procesinius pažeidimus: 1) mažametei (duomenys neskelbtini) nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl praeinančio psichikos sutrikimo, kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių (t. 1, b. l. 69-76), tai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, požymius, tačiau ikiteisminiame tyrime dėl šios galimai padarytos nuskalstamos veikos jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti nebuvo. Nutartyje pažymėta, kad tokio pobūdžio bylose ši nusikalstama veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio ir atitinkamai BK 149 ar 150 straipsnių sutaptys (kasacinio teismo nutartis 2K-495-697/2015); 2) ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, pranešimas apie įtarimą E. S. 2018 m. rugsėjo 21 d. įteiktas ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, tačiau jokių duomenų apie tai, nuo kada pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal šį BK straipsnį, baudžiamojoje byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nutartyje dėl teisėjos nenusišalinimo išsakytais argumentais, kad teisėja neformulavo jokių naujų kaltinimų, o tik pacitavo ekspertizės akte nustatytus nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) sveikatos sutrikdymo aplinkybes, kurias prokuroras kaltinamajame akte neįvertino bei rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika panašaus pobūdžio bylose ir nurodė šiuos trūkumus ištaisyti. Nuteistojo E. S. kaltės klausimas šia nutartimi spręstas nebuvo. Apygardos teismo teisėja teisingai pastebėjo, kad ši nutartis buvo taip pat buvo išsiųsta gynybai su išaiškinimu, jog ji per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau gynyba šia teise nepasinaudojo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi nustatyti trūkumai buvo pašalinti, E. S. buvo įteiktas naujas įtarimas, įtariamasis E. S. buvo papildomai apklaustas, buvo sprendžiami įtariamojo E. S. gynėjo prašymai, prie bylos buvo prijungti gynėjo pateikti dokumentai, buvo surašytas naujas 2018 m. gruodžio 10 d. kaltinamasis aktas su papildytu kaltinimu (t. 2, b. l. 93-143). Apeliacinio skundo argumentai, kad prokuroras, įvykdęs BPK 218 straipsnio reikalavimus, kaltinamąjį aktą su bylos medžiaga perdavė ne teismui, kaip nustatyta BPK 220 straipsnio 1 dalyje, bet teisėjai J. K., taip bylą nagrinėjo vėl teisėja J. K., nesivadovaujant bylų skirstymo taisyklėmis, yra nepagrįsti. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus lydraščio matyti, kad prokuratūra baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu išsiuntė Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriui, ši byla Vilniaus apygardos teisme gauta 2018 m. gruodžio 17 d. (t. 2, b. l. 146). Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2018 m. gruodžio 17 d. patvarkyme nurodyta, jog, remiantis 2018 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-15 patvirtinto Baudžiamųjų bylų skyriuje nagrinėjamų bylų (skundų) paskirstymo taisyklėmis teisėjams bei teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių 33 punktu, baudžiamoji byla paskirta nagrinėti teisėjai J. K. Minėto įsakymo 33 punkte yra numatyta, kad baudžiamoji byla, kurią Modulio parinktas ir paskirtas nagrinėti teisėjas grąžino prokurorui BPK 234 straipsnio tvarka, paprastai skiriama šią bylą grąžinusiam teisėjui, naudojant funkciją „Privalo nagrinėti“ ir nurodant priežastį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju bylų skirstymo tvarka nebuvo pažeista. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismo teisėja, susipažinusi su baudžiamąja byla ir patikrinusi kaltinamąjį aktą, nenustatė kliūčių bylą pradėti nagrinėti teisiamajame posėdyje ir 2019 m. sausio 15 d. nutartimi bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 149-150). Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teisėjos šališkumą pagrindžia aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartimi teisėja atmetė kaltinamojo gynėjos prašymą dėl nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašo kopijos darymo (t. 2, b. l. 156-157). Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį ir dėl skundo priėmė naują sprendimą – tenkino kaltinamojo E. S. gynėjos prašymą, leido jai pasidaryti nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašo kopiją (t. 2, b. l. 186-187). Tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo teisėjos nešališkumu, nes priimta nutartis buvo motyvuota. Teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai savaime dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties trūkumais.

14.       Šališku pripažįstamas teismas, jei bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti išnagrinėjusios šią bylą teisėjos nešališkumu, byloje nėra. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą visapusiškai, objektyviai ir nuteistojo E. S. teisių nepagrįstai nevaržė bei nepalankumo jam nerodė. Nuteistojo E. S. ir jo gynėjų prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami. Dėl pareikštų prašymų teismas, atsižvelgdamas į prokuroro ir kitų proceso dalyvių nuomonę, motyvuotai pasisakė protokolinėmis nutartimis, tad šie klausimai išspręsti tinkamai, nepažeidžiant BPK 270 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Aplinkybė, kad ne visi nuteistojo ir jo gynėjo prašymai buvo tenkinami, nesudaro prielaidų manyti, kad teisėja buvo šališka. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo šališkumą.

15.       Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad įtariamasis buvo sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka ir apklaustas nedalyvaujant advokatui, nors BPK 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis turi teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir jam turi būti suteikta galimybė šia teise pasinaudoti, o sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju.

16.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis E. S. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas 2018 m. birželio 19 d. (t. 1, b. l. 112). 2018 m. birželio 20 d. E. S. buvo išaiškintos jo kaip įtariamojo teisės, tame tarpe teisės dėl gynėjo, tačiau E. S. prieš pirmą apklausą atsisakė gynėjo (t. 1, b. l. 113-117). Šias aplinkybes nuteistasis E. S. patvirtino ir teisiamajame posėdyje bei parodė, kad būdamas apklausos metu be advokato davė teisingus parodymus (t. 3, b. l. 78). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad E. S. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis pats jo atsisakė, todėl nagrinėjamu atveju BPK 50 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl E. S. atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį

17.       Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kambaryje tarp nuteistojo E. S. ir mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) vyko lytiniai santykiai natūraliu ir oraliniu būdu. Tačiau apeliantai ginčija lytinių santykių prievartinį pobūdį, teigia, kad smurtas prieš nukentėjusiąją nebuvo naudojamas, nukentėjusioji nesipriešino, nesakė, jog nenori lytinių santykių, nukentėjusioji suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams, lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, jų iniciatorė buvo pati nukentėjusioji. Skunde nurodoma, kad nuteistasis klydo dėl nukentėjusiosios nenoro lytiškai santykiauti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino E. S. veikus tyčia. Apeliantai prašo E. S. padarytą veiką perkvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį.

18.       BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas vyro ir moters lytinis santykiavimas prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Tais atvejais, kai kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Išžaginimas padaromas tiesiogine tyčia.

19.       Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą.

20.       Lytinis santykiavimas ir seksualinis prievartavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas ir seksualinis prievartavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu ar lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinami kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį veikos kvalifikuojamos tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo yra mažametis ir kaltininkas šią aplinkybę žinojo, suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti.

21.       Pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti nukentėjusiojo nepilnamečio savanorišką sutikimą lytiškai santykiauti. Nukentėjusiuoju pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį yra nepilnametis, t. y. asmuo, jaunesnis negu 16 metų, ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia sąmoningai siekiant, kad nepilnametis asmuo lytiškai santykiautų su kaltininku ar kitaip tenkintų jo lytinę aistrą.

22.       Nuteistasis E. S. teisiamajame posėdyje parodė, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), tačiau nežinojo, kiek (duomenys neskelbtini) metų, nežinojo, jog ji mažametė, nepastebėjo jos rašytos žinutės, jog jai yra 13 metų. Anot nuteistojo, jų 2018 m. birželio 16 d. susitikimo iniciatorė buvo pati nukentėjusioji. Nuteistasis teigia, kad (duomenys neskelbtini) pati užlipo ant jo, ji viską darė savo noru, nuteistasis jai nedarė jokio spaudimo. Nuteistasis iš susirašinėjimo apie bučiavimus, apkabinimus ir jaustukų (širdučių, šypsenėlių) suprato, kad (duomenys neskelbtini) nori intymių santykių. Nuteistasis nurodė, kad prie viešbučio klausė nukentėjusiosios, ar ji nori eiti į viešbučio vidų, ar pasivaikščioti, bet ji neatsakė ko labiau norėtų. Viešbutyje nukentėjusioji paklausė nuteistojo E. S., ar gali jam atsisėsti ant kelių, nuteistasis jai leido, paskui lovoje bučiavosi, glamonėjosi, nuteistasis buvo išsitraukęs savo lytinį organą, suprato, kad nukentėjusioji norėjo jo, nes nuteistajam paklausus, ar nori, ji palinksėjo galva, nesakė nei taip, nei ne. Nuteistasis E. S. neklausė nukentėjusiosios, ar ji turėjo lytinius santykius, bet iš jos drąsos suprato, kad turėjo. Anot nuteistojo, nukentėjusioji pati nusirengė, pati numovė kelnaites ir pati užlipo (atsisėdo) ant nuteistojo. Nukentėjusioji lietė per nuteistojo kelnes jo lytinį organą, kai nuteistasis paklausė, ar ji nori, atsegė kelnes. Tada nukentėjusioji prilietė jo lytinį organą savo burna, nuteistasis nespaudė jos galvos, baigė nukentėjusiajai į burną (t. 3, b. l. 66-67, 74-79). Iš esmės analogiškas aplinkybes nuteistasis E. S. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, skirtingai nei teisiamajame posėdyje, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad žinojo ir suvokė, jog nukentėjusiajai 13 metų, bet nukentėjusioji ėmėsi iniciatyvos, pradėjo jaudinti nuteistąjį glostydama jo lytinį organą, todėl nuteistasis užsimiršo apie (duomenys neskelbtini) amžių (t. 1, b. l. 119-121, 124-129, 132; t. 2, b. l. 102). Tačiau šiuos nuteistojo E. S. parodymus juos paneigia kiti byloje esantys duomenys.

23.       Mažametė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo teisėjai parodė, kad su E. S. susipažino per socialinį tinklą „Instagram“, E. S. jai pirmas parašė ir iš karto pareiškė norą susitikti, E. S. nerūpėjo, jog jai tik 13 metų. Nukentėjusioji, susitikusi su E. S. prie prekybos centro „Panorama“, nuvažiavo taksi į nakvynės namus „N.“, kur E. S. paprašė (duomenys neskelbtini) atsisėsti jam ant kelių, ji atsisėdo, paskui E. S. ją pabučiavo ir paguldė ant lovos bei ištraukė prieš ją savo lytinį organą ir paklausė, ar jo nori? Nukentėjusioji nieko neatsakė, tačiau E. S. prisitraukė arčiau nukentėjusiosios ir įkišo jai į burną savo lytinį organą. Nukentėjusioji bandė atstumti E. S., bet tai buvo beprasmiška. E. S. sperma išsiliejo jai į burną, E. S. pasakė jai spermą išspjauti į kriauklę. Po to, E. S. vėl pradėjo lįsti prie nukentėjusiosios, atėmė iš jos nekaltybę ant lovos ir duše, jai stipriai bėgo kraujas. Nors E. S. nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) nemušė ir nestumdė, tačiau, nukentėjusiosios manymu, E. S. prieš ją smurtavo, nes E. S. jai į burną įkišo savo lytinį organą. Nukentėjusioji nurodė, kad nuo nemalonių jai veiksmų negalėjo atsisakyti, nes nemoka pasakyti „ne“, darė tai, ką jai sakė E. S.. Nukentėjusioji labiausiai bijojo, kad E. S. iš jos atims nekaltybę. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) parodė, kad ji nenorėjo lytiškai santykiauti su nuteistuoju E. S., nukentėjusiosios manymu, tai kas įvyko, buvo išprievartavimas. Nors nukentėjusioji aktyviai nesipriešino, tačiau ji ir neišreiškė noro žodžiu santykiauti su nuteistuoju E. S. Kai nuteistasis pirmą kartą jai įkišo savo lytinį organą į burną, ji bandė nuteistąjį truputį atitraukti nuo savęs, bet jis neatstojo (t. 1, b. l. 33-38). Analogiškas aplinkybes, kad E. S. ją išžagino ir seksualiai išprievartavo oraliniu būdu, nukentėjusioji viso proceso metu nurodė ir ekspertams, specialistams, kurie atliko jos tyrimus (t. 1, b. l. 42-44, 69-76; t. 2, b. l. 49-51).

24.       Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 nurodoma, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), pasakodama ekspertams įvykio aplinkybes, paaiškino, kad pradėjo jaustis nelabai gerai tada, kai atvyko kartu su nuteistuoju E. S. į nakvynės namus, jau tada ji pagalvojo, kad gali taip atsitikti, kaip sakė draugai (kad ją gali išprievartauti). Nukentėjusioji truputį bijojo, kad draugai buvo teisūs, bet galvojo, kad susitvarkys, jei prie jos lįs, pasakys jam ne. Iš nukentėjusiosios pasakojimo matyti, kad iniciatyvą rodė nuteistasis, t. y. jis nukentėjusiajai pasakė sėsti jam ant kelių, jis pradėjo liesti jos koją ir su ranka slinkti prie jos lytinių organų, ją pabučiavo, nukentėjusiajai nepatiko toks nuteistojo elgesys, bet bijojo pasakyti „ne“, nes keistai atrodytų, kadangi iki tol visą laiką tylėjo. Po to nuteistasis E. S. nukentėjusiajai pasakė atsigulti ant lovos, jis išsitraukė iš kelnių lytinį organą, nukentėjusioji tada atsisėdo, o nuteistasis E. S. įkišo jai į burną savo lytinį organą. Nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) tai nepatiko, bet nieko nesakė, jai buvo šlykštu, kai kišo jai į burną, nieko jam nesakė, nes jai buvo labai gėda, kai sperma jai pateko į burną, jai buvo labai šlykštu. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) bijojo, jai buvo gėda ką nors sakyti. Žiūrint filmą ant lovos, nuteistasis vėl išsitraukė savo lytinį organą, jis kišo savo ranką į nukentėjusiosios lytinius organus, o paskui, nukentėjusiajai gulint, savo lytinį organą kišo į nukentėjusiosios lytinius organus. Nukentėjusiajai skaudėjo, bėgo kraujas, ji norėjo verkti, bet susilaikė. Kai nuteistasis pirmą kartą jai įkišo savo lytinį organą, ji bandė nuteistąjį truputį atitraukti nuo savęs, bet jis neatstojo. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) manymu, tai, kas jai nutyko, buvo išprievartavimas, nes ji to nenorėjo. Tai, kad nukentėjusioji nenorėjo lytiškai santykiauti, E. S. galėjo suprasti, nes nukentėjusioji jį truputį nuo savęs atitraukinėjo, taip pat, kai nuteistasis jai kišo lytinį organą prie jos burnos, nukentėjusioji truputį jį stūmė nuo savęs (t. 1, b. l. 74-75).

25.       Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 taip pat konstatuojama, kad nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) nenustatyti tokie kalbos, pažintiniai (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Padidintas polinkis fantazuoti (duomenys neskelbtini) nebūdingas. Atlikus ekspertinį nukentėjusiosios vertinimą, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jos parodymais (t. 1, b. l. 69-76). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) nurodytos aplinkybės apie nuteistojo E. S. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu viso proceso metu iš esmės nekito. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) iš esmės vienodai, nuosekliai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Teismas nenustatė pagrindo, kodėl nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį E. S., duoti prieš jį melagingus parodymus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) motina ir jos senelė darė jai poveikį, kad pastaroji melagingai apkalbėtų nuteistąjį E. S.. Kaip minėta, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad padidinto polinkio fantazuoti (duomenys neskelbtini) nenustatyta, taip pat nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti jos parodymais (t. 1, b. l. 69-76). Ekspertė D. Prižginė teisiamajame posėdyje paaiškino, jog pabendravusi su nukentėjusiąja nustatė, kad nukentėjusiajai nebūdinga fantazuoti, nebūdinga sukurti istorijas. Ekspertei bendraujant su nukentėjusiąja apie įvykio aplinkybes, jos parodymai buvo nuoseklūs, nenutolę nuo realybės, atitinkantys jos protinį išsivystymą, emocinė būsena adekvati pasakojamiems faktams (t. 3, b. l. 47-50). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų teisingumu ir patikimumu.

26.       Be to, mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Nukentėjusioji ir atstovė pagal įstatymą A. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad jos mažametė dukra jai pasakė, kad ją E. S. išprievartavo, E. S. kartu su (duomenys neskelbtini) taksi nuvažiavo į nakvynės namus, kur E. S. pasodino (duomenys neskelbtini) ant kelių, bandė ją pabučiuoti, paskui E. S., atsistojęs ištraukė savo lytinį organą ir įvedė (duomenys neskelbtini) į burną, o vėliau lytiškai santykiavo su (duomenys neskelbtini) natūraliu būdu. (duomenys neskelbtini) pasakojo, kad negalėjo paprieštarauti, ji tylėjo, nieko nesakė, (duomenys neskelbtini) sutiko važiuoti į nakvynės namus, nes iki paskutinės minutės galvojo, kad jai nieko blogo nenutiks. A. N. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) charakterio savybė yra neprieštarauti (t. 3, b. l. 19-21, 26-30; t. 4, b. l. 70).

27.       Apeliaciniame skunde abejojama mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų patikimumu, nes nukentėjusioji, pirmą kartą pasakodama savo motinai apie įvykį, nurodė neteisingas susitikimo su E. S. aplinkybes. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiosios ir atstovės pagal įstatymą A. N. parodymai, 2018 m. birželio 17 d. duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose pastaroji nurodė, kad jos dukra (duomenys neskelbtini) jai papasakojo, kad įvykio dieną per „Instagram“ programą buvo susitarusi susitikti su drauge iš mokyklos T. prie prekybos centro „Panorama“, tačiau į susitikimo vietą vietoj draugės T. atėjo vaikinas E., kurio ji nepažinojo ir matė pirmą kartą, ir kuris, iškvietęs taksį, jos dukrą nuvežė į viešbutį, kur ją išprievartavo oraliniu ir natūraliu būdu (t. 1, b. l. 80). Nukentėjusioji ir atstovė pagal įstatymą A. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad pareiškime policijoje nurodė tokias aplinkybes, kokias jai pasakė dukra. Vėliau dukra prisipažino, kad E. nebuvo prisidengęs kito asmens vardu, dukra žinojo, kad važiuoja į „Panoramą“ susitikti su vaikinu, draugė patarė jos dukrai pameluoti kai kurias įvykio aplinkybes, nes bijojo tėvų reakcijos, jog ją bars. Jos dukra (duomenys neskelbtini) pamelavo tik tiek, kad eina susitikti su drauge T., o ne vaikinu. Tiesą dukra pasakė po A. N. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (t. 3, b. l. 26-30). Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2018 m. liepos 23 d.) parodė, kad draugės jai pasiūlė motinai truputį kitaip papasakoti, jog „Instagram“ yra maniakai, kurie rašo žinutes (t. 1, b. l. 33-38). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 (2018 m. rugpjūčio 9-27 d.) nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) nurodė, kad iš pradžių bijojo savo motinai pasakoti apie įvykį. Kitą dieną po įvykio, savo motinai papasakojo kitaip, kaip jai patarė draugės, jog motina jos labiau pagailėtų, o ne kaltintų (t. 1, b. l. 74-75).

28.       Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) savo motinai pamelavo neesmines nusikalstamų veikų aplinkybes, o tik tai, kad eina susitikti su drauge T., o ne vaikinu, tikėdamasi tokiu būdu „pasiteisinti“ prieš artimuosius, tačiau ši aplinkybė nepaneigia su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) atliktų lytinių veiksmų prievartinio pobūdžio. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai dėl esminių nusikalstamų veikų aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs ir atitinka kitus bylos įrodymus. Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde šie neteisingi duomenys nebuvo nurodyti 2018 m. birželio 17 d. protokole – pareiškime (t. 1, b. l. 8), taip pat šių aplinkybių mažametė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) nenurodė 2018 m. birželio 17 d. įvykio aplinkybių patikslinimo metu, kai kartu su tyrėju, motina ir senele išvažiavo į įvykio vietą (t. 1, b. l. 9-11), jas nukentėjusioji ir atstovė pagal įstatymą A. N. nurodė tik savo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu (t. 1, b. l. 80). Be to, mažametė nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2018 m. liepos 23 d.), prisipažino, kad jai draugės pasiūlė motinai truputį kitaip papasakoti (t. 1, b. l. 33-38), o ekspertizės metu nurodė to priežastis, jog motina jos labiau pagailėtų, o ne kaltintų (t. 1, b. l. 74-75). Teisėjų kolegija nemato pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios, kuriai buvo gėda pripažinti vykus į susitikimą su vyresnio amžiaus vaikinu, paaiškinimais.

29.       Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 nurodyta, kad visame bylos įvykio kontekste išryškėjo nukentėjusiosios sunkumai, priimant savarankiškus sprendimus ‑ ji elgėsi patikliai, buvo priklausoma nuo aplinkybių, aktyviai ir ryžtingai negynė savo interesų: apie susitikimo su nuteistuoju galimybe nukentėjusioji pasitarė su draugais, tačiau, jiems įspėjus, apie galimą grėsme, ji vis tiek nepajėgė atsispirti nuteistojo dėmesiui ir naiviai tikėjosi, jog nieko blogo nenutiks, o pavojaus atveju ji sugebės jam pasipriešinti; susitikusi su nuteistuoju, paauglė pavėluotai įvertino savo elgesio pasekmes, emociškai susijaudino, pasimetė ir aktyviai nebegalėjo jam pasipriešinti; apie tai, kas nutiko, mamai nukentėjusioji papasakoji tik paskatinta draugės, jos žodžiais, draugė ją taip pat įkalbino pateikti mamai kitokią įvykio versiją ir tokiu būdu sulaukti iš jos gailesčio. Nagrinėjamo įvykio metu (duomenys neskelbtini) galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį, tačiau žinios apie jų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos. Nukentėjusioji negalėjo aktyviai priešintis nuteistajam E. S. dėl nepakankamo supratimo apie su ja galimai atliktų veiksmų reikšmę bei jai būdingų individualių psichologinių ypatumų (nepasitikinti savimi, emociškai nebrandi, naivi, patikli, jautri kitų dėmesiui ir lengvai pasiduodanti jų poveikiui, subjektyviai sudėtingose situacijose aktyviai negina savo interesų, lengvai pasimeta ir išsigąsta, o sprendimus priima vangiai ir neryžtingai). Subjektyviai sudėtinguose situacijose nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) nėra būdingas aktyvus ir savo interesus ginantis elgesys, priešingai, jos reakcija sulėtėja, ji lengvai pasimeta ir išsigąsta, o sprendimus priima vangiai ir neryžtingai. Nukentėjusiajai nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą (paauglė yra per daug patikli jos amžiui), taip pat socialinio nerimo požymiai (prie žmonių labiau kuklinasi, varžosi, stokoja iniciatyvos, yra nuolanki). Nors nuteistasis E. S. teigia, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja vyko nukentėjusiosios iniciatyva, tačiau toks elgesys neatitinka jai būdingų individualių psichologinių ypatumų (paauglė nepasižymi iniciatyviu ir ryžtingu elgesiu, ypatingai tose situacijose, kurios jai yra nepatirtos ‑ jos žodžiais, tai buvo jos pirmieji lytiniai santykiai) (t. 1, b. l. 69-76). Ekspertė D. Prižginė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad nukentėjusioji įvykio metu aktyviai nesipriešino, tik šiek tiek stūmė nuteistąjį nuo savęs, nes ji nevisiškai suprato, kas yra smurtas, jai nebūdinga šaukti pagalbos, priešintis, sakyti „ne“, ji buvo gera, nuolanki, darė tai, ką jai sakė nuteistasis, esant stresinei situacijai, ji negalėjo kitaip elgtis pagal jai būdingus asmenybės ypatumus. Nukentėjusioji stresinėje situacijoje sustingsta, nežino ką daryti, daro tai, ko reikia kitam žmogui (t. 3, b. l. 47-50, 62-63). Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistasis E. S. atliko prievartinius lytinius santykius (oraliniu ir natūraliu vaginaliniu būdu lovoje) su mažamete (duomenys neskelbtini), kuri dėl savo amžiaus ‑ mažametystės ir jos asmenybės (psichologinių) ypatumų, buvo bejėgiškos būklės ir negalėjo pasipriešinti E. S. su ja atliekamiems veiksmams. E. S. taip pat suprato, kad mažametė nukentėjusioji nenorėjo lytiškai santykiauti, nes, pasak nukentėjusiosios parodymų, ji truputį nuo savęs atitraukinėjo nuteistąjį, taip pat, kai nuteistasis jai kišo lytinį organą prie jos burnos, nukentėjusioji truputį jį stūmė nuo savęs, bet jai nepavyko.

30.       Be to, E. S. kaltę patvirtina ir susirašinėjimo „Instagram“ platformoje turinys, kad E. S. aktyviai ieškojo kontakto su nukentėjusiąja. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tarp nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) ir nuteistojo E. S. vykusio susirašinėjimo „Instagram“ platformoje turinį ir padarė pagrįstą išvadą, jog iniciatyvą bendravimui ir susitikimui rodė bei įtikinėjo susitikti nuteistasis E. S., o ne nukentėjusioji (duomenys neskelbtini).

31.       Iš byloje esančio susirašinėjimo „Instagram“, kuris taip pat yra aptartas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018, matyti, kad nuteistasis E. S. pirmasis kalbino nukentėjusiąją, pastoviai kvietė ją susitikti, rodė jai dėmesį (rašė, jog ji graži, patraukli, „seksi“, jog ji jam patinka, jog jis nori turėti ją šalia, stipriai apkabinti, priglausti prie savęs), taip pat nuteistasis iniciavo pokalbio temas, susijusias su lytiškumu / seksualumu (klausė apie bučinius, rašė, kad norėtų su ja pasibučiuoti, jog „nori jos“, jog „nori jos šalia“, jai atsisakius bučiuotis ir parašius, jei jis jos nori, tada nesusitiks, tada E. S. klausė jos, ar rastų jam panelę, kuri neturi vaikino, E. S. klausė, ar ji drįstų pasibučiuoti su drauge, o jis žiūrėtų, kaip jos bučiuojasi, ar yra ją kas lietęs, teiravosi apie jos aprangą bei prašė nusifotografuoti su pačiu trumpiausiu sijonu, ilgomis kojinėmis ir aukštakulniais, taip pat prašė ateiti taip apsirengusiai su juo į pasimatymą, klausė ar ji yra pilnai apsiskutusi, ar jai patinka, kad jis „savo vietelę“ yra apsiskutęs, ar jai būtų smalsu „pamėginti“) bei judviejų bendravimą stengėsi išlaikyti paslaptyje (klausė, ar juodu galėtų susitikti nuošaliau nuo kitų, teiravosi, ar kas nors turi galimybę matyti jų susirašinėjimą bei prašė apie jį nepasakoti kitiems, klausė ar jos tėvai netikrina jos telefono, susirašinėjimų, nerimavo, kad jos draugė perskaitė jų susirašinėjimą). Nors susirašinėjimo su nuteistuoju E. S. pradžioje nukentėjusioji elgėsi atsargiai (pasiteiravo, kiek jam metų, pasiūlė būti tik draugais, prisipažino, jog truputį jo bijo, nes yra nepilnametė (vaikas), į pasiūlymą susitikti nuošaliau, ramiau, vienu du reagavo neigiamai, pabrėžė, jog jis gali ją išžaginti, kai E. S. jai parašė, jog norėtų su ja pasibučiuoti, ji atrašė, jog neleistų jos pabučiuoti, nes ji yra vaikas ir jie nėra pora, jei E. S. „nori jos“, tada nesusitiks), tačiau bendravimo eigoje ji pasidavė E. S. dėmesiui ir naiviai įtikėjo, jog juodu yra įsimylėję (paauglė siuntė jam širdeles, rašė, jog yra jį įsimylėjusi, jog pasiilgo, dėl jo eina iš proto) (t. 1, b. l. 74, t. 2, b. l. 1-46; t. 3, b. l. 88-222; t. 4, b. l. 1-42). Ekspertė D. Prižginė teisiamajame posėdyje palaikė ekspertizės akte padarytas išvadas ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju iniciatyvą rodė nuteistasis E. S., jis elgėsi subtiliai, jaukinosi nukentėjusiąją, iniciavo pokalbius apie lytiškumą, prašė niekam apie tai nepasakoti. Ekspertė paaiškino, jog nukentėjusiosios po įvykio siųstos žinutės nuteistajam E. S. ir bendravimas su juo, tuo pačiu kitiems sakant, kad po įvykio su E. S. nebendravo, sietina su mažametės emociniu nestabilumu, meilės trūkumu, ji paviršutiniškai suprato įvykius, todėl gal nutylėjo, kad bendravo su E. S. po įvykio. Nukentėjusioji labai ribotai suprato su ja siejamus įvykius, kad tai jos pirmieji lytiniai santykiai; jos santykių vertinimas naivus, nebrandus, galvojo, jog įsimylėjo, ji galimai jaučiasi kalta dėl įvykio, gal prisiima atsakomybę, kad kažkaip pakenks nuteistajam E. S.; nukentėjusioji yra emociškai priklausoma nuo kitų vertinimo, elgesio, jai nustatytas didesnis polinkis į įtaigumą, jai svarbu ką apie ją galvoja kiti, kaip su ja elgiasi. Ekspertė dėl nukentėjusiosios siųstos žinutės nuteistajam po įvykio – „Ar mes dabar pora?“ (t. 2, b. l. 113) paaiškino, jog nukentėjusioji yra pasimetusi, ribotai suprato kas įvyko, ji emociškai nebrandi; mergaitė suprato, kas yra išprievartavimas, bet nesuprato pasekmių; ji naiviai vertino jų santykius, bijojo įžeisti, norėjo patikti, ji priklausomybės santykiuose. Nukentėjusioji stengėsi, kad nuteistasis nepagalvotų apie ją blogai, ji norėjo būti gera. Jei nukentėjusioji suvoktų jos atžvilgiu padarytos veikos pavojingumą ir žalą, jai nekiltų noras susirašinėti ar bendrauti su E. S. (t. 3, b. l. 47-50). Nors byloje esančiame susirašinėjime esama nevienareikšmiškų frazių, kurias galima vertinti kaip intymias („tu mane išvedi iš proto“, „I love you“, „paimtum, apžiotum“), tačiau iš susirašinėjimo taip pat matyti, kad nukentėjusioji nesitikėjo ir nenorėjo turėti lytinių santykių su nuteistuoju (atsisako susitikti „nuošaliau“, siūlo susitikti kavinėje, rašo, kad jo bijo, kad neleis „laizeko“ ji yra 13 metų vaikas, nuteistojo prašo, kad jis „neįvestų“, sako, kad jie bus „tik draugai“), tuo tarpu nuteistojo elgesys kryptingas, iniciatyvus (klausia dėl „laizeko“, ar ji „pilnai apsiskutus“, pasiūlo, kad nukentėjusioji matant E. S. „pasilaižytų“ su savo drauge, į ką nukentėjusioji atsako, kad „ji nenorės“, „neateis“, t. 4, b. l. 34), manipuliuojantis (rašo, kad „nemėgsta prievartos“, kitoje vietoje, kad jam „sugadinta nuotaiką“, meluoja dėl savo tikrojo amžiaus, nepaisant nukentėjusiosios pakankamai aiškių reakcijų vis grįžta prie lytiškumo temų). Taigi nors nukentėjusioji pagal savo amžių susivokė lytiškumo temose, tačiau teisėjų kolegija pritaria ekspertizės akte nurodytai išvadai, kad ji buvo akivaizdžiai nebrandi, pagal savo raidą nerodė ir negalėjo rodyti iniciatyvos lytiniams veiksmams, be to, matomai truputį stengėsi pasirodyti „labiau suaugusi“ negu buvo iš tiesų, ir iki galo nesuvokė nuteistojo E. S. ketinimų realumo.

32.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kad nuteistasis E. S. pirmasis kalbino mažametę nukentėjusiąją, pastoviai įtikinėjo ją susitikti, rodė jai dėmesį, taip pat nuteistasis iniciavo pokalbio temas, susijusias su lytiškumu (t. 2, b. l. 11-46; t. 3, b. l. 153-222), taip pat į tai, kad pirmo susitikimo metu su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) nuvežė ją su taksi į svečių namus, kur nuteistasis E. S. su mažamete nukentėjusiąja atliko seksualinio pobūdžio veiksmus ir buvo jų iniciatorius, darytina išvada, kad nuteistasis E. S., žinodamas nukentėjusiosios amžių, jog jai 13 metų, kvietė mažametę nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) susitikti su juo, siekdamas su ja lytiškai santykiauti ir tenkinti su ja savo lytinę aistrą.

33.       Iš 2018 m. birželio 20 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad nuteistasis E. S. ikiteisminio tyrimo metu pateikė tyrėjai susirašinėjimo „Instagram“ su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) ištraukas (t. 2, b. l. 1-46); tuo metu šio susirašinėjimo tekstas dar nebuvo iš dalies ištrintas (pašalintos kai kurios nukentėjusiosios rašytos frazės, kurias nuteistojo gynėjas nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktuose dokumentuose (t. 3, b. l. 85-86, t. 4, b. l. 43-55)). Šis ikiteisminio tyrimo metu pateiktas susirašinėjimas buvo vertinamas ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 (t. 1, b. l. 74).

34.       Atsižvelgiant į byloje esantį įrodymų visetą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. S., pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus – mažametystės ir jos asmenybės ypatumų (būdingų individualių psichologinių ypatumų), seksualiai ją prievartavo oraliniu būdu bei išžagino natūraliu vaginaliniu būdu. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) su nuteistuoju E. S. santykiavo ne savanoriškai, o prieš savo valią. Nuteistojo E. S. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (mažamečio asmens išžaginimas), 149 straipsnio 4 dalį (mažamečio asmens seksualinis prievartavimas). Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl E. S. prievartinių lytinių veiksmų duše neturi reikšmės bylos baigčiai, nes pirmosios instancijos teismas aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

35.       Apeliaciniame skunde, nuteistasis ir jo gynėjas prašo E. S. nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį (Lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą). Pažymėtina, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai nelaikomi nusikaltimu, jeigu tarp veiksmų dalyvių nėra didelio amžiaus, dvasinės ir fizinės brandos skirtumo (BK 151¹ straipsnio 6 dalis). Apeliantai teigia, kad E. S. dvasinė ir fizinė branda bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tirta nebuvo. Nagrinėjamu atveju nuteistojo E. S. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį, nes pagal šį straipsnį kvalifikuojamas tik toks lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros nėra teisinio pagrindo tenkinimas su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu, jeigu jis padarytas nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.

36.       Apeliacinės instancijos teisme, siekiant atsakyti į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistojo E. S. sveikatos būklės, socialinės ir dvasinės brandos, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo psichinės ir psichologinės būklės, nuteistajam E. S. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 13 d. nutartimi buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė (t. 4, b. l. 186-188). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-89/2020 nurodyta, kad nors atsakyti į klausimą apie E. S. socialinės brandos atitikimą jo amžiui nėra galimybės, tačiau E. S. byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu joks psichikos sutrikimas nekonstatuojamas, jis tuo metu buvo psichiškai sveikas, todėl pagal savo psichikos būklę galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu E. S. yra psichiškai sveikas, todėl pagal savo psichikos būklę jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. E. S. byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo tokioje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. E. S., atsižvelgiant į jo amžiaus tarpsnio ypatumus, protinio išsivystymo lygį, jam būdingus individualius psichologinius ypatumus, emocinę būseną suvokimo momentu bei situacijos ypatumus, galėjo teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2018 m. birželio 16 d.) bei teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. E. S. amžiaus tarpsniui nebūdingų psichinės veiklos ir elgsenos ypatumų tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. birželio 16 d.) nenustatyta. Tiriamojoje dalyje nurodyta, kad E. S. tiek iki byloje nagrinėjamo įvykio, tiek po jo psichiatro ir psichologo konsultacijų nebuvo konstatuota pažintinės veiklos ir asmenybės bruožų sutrikimų ar E. S. amžiaus tarpsniui nebūdingų psichinės veiklos ir elgsenos ypatumų; to nenustatyta ir ekspertizės metu. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, galima daryti išvadą, kad E. S. nebūdingos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios galėjo turėti esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamų įvykių metu, t. y. būtų trukdę jam teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus (jų pobūdį, reikšmę, galimas pasekmes) bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį. Įvertinus turimus duomenis apie E. S. elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu, nenustatyta kokių nors išskirtinių, netipiškų tuometiniam E. S. amžiaus tarpsniui bruožų ‑ paauglystei (kuri trunka iki 18-20, kai kurių autorių nuomone, ir iki 22-25 metų) ir jaunystei būdingas paviršutiniškumas, tam tikras elgesio nepastovumas ir nenuoseklumas, egocentriškumas, orientacija į asmeninių poreikių bei malonumų patenkinimą, opoziciškumas, atsainus požiūris į visuotinai priimtas elgesio normas bei taisykles, jų nepaisymas ar demonstratyvus laužymas, nepriklausomybės ir savarankiškumo siekimas, psichoaktyviųjų medžiagų (alkoholis, narkotikai) vartojimas ir kt. Įvertinimo metu E. S. pažintinės veiklos, asmenybės bruožų ir nuotaikos sutrikimų nenustatyta; tiriamasis, subjektyviai vertindamas savo būseną, deklaruoja aukšto nerimo ir sunkios depresijos simptomus (akcentuoja beviltiškumą, suicidinius ketinimus, darbingumo kritimą ir kt.), tačiau gautuose duomenyse tokių ryškių sutrikimų nestebima, išreikštos depresijos požymių nenustatyta, vyraujantys išgyvenimai (pažeminta nuotaika / nusivylimas, nerimas, įtampa, baimė) atitinka esamą teisinę E. S. situaciją (nuteistas dėl seksualinės prievartos prieš mažametę, sprendžiamas klausimas dėl laisvės atėmimo bausmės). Įvertinus turimus duomenis apie E. S. elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu, galima daryti išvadą, kad pagal savo amžių, intelektinių gebėjimų ir socialinio supratingumo lygį bei pažintinės veiklos ypatumus jis tuo metu galėjo teisingai suvokti situaciją, suprasti savo veiksmų pobūdį ir reikšmę, numatyti galimas jų pasekmes ir atitinkamai, sąmoningai ir valingai reguliuoti savo elgesį, galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti ir vėliau atgaminti duodant parodymus. Nei E. S. emocinė būsena jokių kokios nors reikšmingai elgesį įtakojančios emocinės būsenos požymių nenustatyta, nei jam būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo elgesiui byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu (t. 5, b. l. 26-35).

37.       Nors nuteistojo E. S. išvaizda yra panaši į nepilnamečio, tačiau vien asmens jauna išvaizda, kuri neatitinka realaus amžiaus (nusikalstamų veikų padarymo metu jam buvo beveik 25 metai) (nusikalstamos veikos padarytos 2018 m. birželio 16 d., nuteistajam E. S. 2018 m. birželio 30 d. sukako 25 metai), nesuteikia pagrindo asmenį vertinti kaip nepakankamai subrendusį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad E. S. baigė vidurinę mokyklą, vėliau buvo įsidarbinęs ir iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo banke, Klientų aptarnavimo skyriuje, todėl šios aplinkybės patvirtina faktą, jog asmuo yra visiškai subrendęs ir adekvačiai pagal savo amžių suvokiantis faktines aplinkybes. Be to, kaip parodė pats nuteistasis E. S., jis jau turėjo seksualinės patirties su kitomis merginomis, tačiau jam sunkiai sekėsi susirasti merginas dėl savo jaunos išvaizdos (t. 3, b. l. 66, 75). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad nuteistasis E. S., sužinojęs, jog nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 13 metų, tyčia pamelavo apie savo amžių, jog jam 20 metų, nors jam tuo metu buvo beveik 25 metai, siekdamas išlaikyti bendravimą su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini), nes kaip matyti iš susirašinėjimo ‑ nukentėjusioji akcentavo tai, kad ji truputį bijo jo, nes jis yra pilnametis (t. 3, b. l. 157). Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. buvo suaugęs ir subrendę vyras, turintis gyvenimiškos ir seksualinės patirties, kuris beveik dvigubai (beveik 12 metų) buvo vyresnis už mažametę nukentėjusiąją, kuriam šiuo metu ir įvykio metu nebuvo nustatyta jokių psichikos sutrikimų, jis tuo metu buvo psichiškai sveikas, todėl pagal savo psichikos būklę galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kaip jau minėta anksčiau, mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) pažintiniai gebėjimai atitinka jos amžių (13 metų), įvykio metu ji neturėjo gyvenimiškos ir seksualinės patirties (tai buvo jos pirmieji lytiniai santykiai), (duomenys neskelbtini) galėjo suprasti su ja galimai atliktų veiksmų pobūdį, tačiau jos žinios apie jų reikšmę (žalą, pavojingumą) buvo ribotos, paviršutiniškos, todėl negalėjo aktyviai ir adekvačiai jiems priešintis; nukentėjusioji anksčiau bendravo tik su savo bendraamžiais, į pasimatymus nevaikščiojo, ji net negalėjo pagalvoti, kol nepasakė jai draugai, kad svetimi žmonės gali ją nuskriausti (išžaginti), jos mąstymas vaikiškas, yra emociškai nebrandi, naivi, patikli, jai nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą (paauglė yra per daug patikli jos amžiui), taip pat socialinio nerimo požymiai (prie žmonių labiau kuklinasi, varžosi, stokoja iniciatyvos, yra nuolanki). Nagrinėjamu atveju įvykio metu tarp nuteistojo E. S. ir mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) buvo didelis amžiaus (beveik dvigubas), dvasinės ir fizinės brandos skirtumas.

38.       Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, kad būtent E. S. veiksmai nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), todėl E. S. dėl šios veikos turi būti išteisintas.

39.       Priešingai nei teigia apeliantai, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-152/2018 konstatuota, kad objektyvių duomenų, jog (duomenys neskelbtini) iki nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo būtų sirgusi lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, nėra. Šiuo metu jai konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje tiriamų įvykių ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte nurodyta, kad byloje tiriami įvykiai nukentėjusiąją paveikė psichotraumuojančiai ir neigiamas poveikis jos emocinei būsenai išliko ir ekspertizės atlikimo metu (t. 1, b. l. 69-76). Ekspertė S. S. teisiamajame posėdyje palaikė ekspertizės akte padarytas išvadas ir papildomai paaiškino, kad, susipažinusi su nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) medicininiais dokumentais ir anksčiau jai konstatuotomis diagnozėmis, padarė išvadą, kad nukentėjusioji iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pasveikusi nuo anksčiau jai konstatuotų sveikatos sutrikimų. Anksčiau nukentėjusiajai buvo konstatuota diagnozė F93.8 (kitos reakcijos į stresą), dabar jai diagnozuota F43.8 (reakcija į stiprų stresą), šiuo metu nukentėjusiajai diagnozuotas sveikatos sutrikdymas yra sunkesnis nei anksčiau ir yra siejamas su konkrečiu įvykiu ‑ nukentėjusiosios atžvilgiu padaryta nusikalstama veika ir mergaitės reakcija po įvykio. Ekspertizės atlikimo metu nukentėjusiosios emocinė būsena buvo sutrikusi, matėsi ryškus emocinis reagavimas į tiriamus įvykius, kaip ji jaučiasi perskaičius jos apklausą, kaip ji reaguoja į užduodamus klausimus. Nukentėjusiajai šioje byloje konstatuotas sutrikimas ‑ kitos reakcijos į stiprų stresą, siejamas su nusikalstama veika. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas pagal laiko kriterijų. Jeigu sveikatos sutrikimas tęsiasi ilgiau nei 10 dienų, tai nustatomas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Buvo atsižvelgta į tai, kaip nukentėjusioji jautėsi 2018 m. birželio 16 d. įvykio metu, apklausos metu, ekspertizės atlikimo metu (2018 m. rugpjūčio 9 d.), nuo įvykio buvo praėję daugiau nei 10 dienų, todėl nukentėjusiajai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajai būtina psichologinė, psichoterapinė pagalba (t. 3, b. l. 50-52). Tai, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) stipriai neigiamai emociškai išgyvena dėl prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų, patvirtina ir jos apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, iš kurios matyti, jog nukentėjusiajai ypatingai sunku kalbėti apie buvusį įvykį, apklausos metu ji nutilo, likusią parodymų dalį sugebėjo išdėstyti tik raštu (t. 1, b. l. 33-38). Nukentėjusioji ir atstovė pagal įstatymą A. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad po įvykio (duomenys neskelbtini) tapo labiau užsidariusi savyje, nenori bendrauti, patyrė didelį stresą, dukra lankosi pas psichologus, paramos centruose, grupėse, teikiančiose vaikui psichologinę pagalbą (t. 3, b. l. 19-21, 27-30; t. 4, b. l. 70). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. S. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus už tai, kad seksualiai prievartaudamas mažametę nukentėjusiąją oraliniu būdu ir ją išžagindamas, šiais savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais, be kita ko, sukėlė nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį praeinančiu psichikos sutrikimu – kitomis reakcijomis į stiprų stresą (F43.8). Toks veikos kvalifikavimas atitinka teismų praktiką (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495-697/2015, Nr. 2K-177-976/2020).

Dėl E. S. skirtinos bausmės

40.       Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo paskirti E. S. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Prokuroro, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato B. Chranovskij apeliaciniuose skunduose prašoma E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskirti sankcijose nustatytas laisvės atėmimo bausmes, apeliantai nesutinka su E. S. pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta E. S. ir jo gynėjo apeliacinio skundo prašymą paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu ir pritaria Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukenėjusiosios atstovės A. N. ir jos atstovo skundų argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 53 straipsnio 4 dalį ir E. S. už nusikalstamas veikas pagal pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskyrė per švelnią bausmę. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

41.       BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

42.       Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti dvi E. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – jis pripažino kaltę, padėjo tyrimui ir nuoširdžiai gailisi, taip pat kad atlygino žalą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina jo prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažįsta tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2013, 2K-212/2013, 2K-352-511/2015).

43.       Nuteistasis E. S. pripažino faktines aplinkybes, kad turėjo lytinius santykius su nukentėjusiąją bei tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu būdu, tačiau pateikė savo įvykio versiją, kad nukentėjusioji buvo seksualinio pobūdžio veiksmų iniciatorė, tokiu būdu siekdamas sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Ikiteisminio tyrimo metu E. S. parodė, kad žinojo ir suvokė, jog nukentėjusiajai 13 metų, bet nukentėjusioji ėmėsi iniciatyvos, pradėjo jaudinti nuteistąjį glostydama jo lytinį organą, todėl nuteistasis užsimiršo apie (duomenys neskelbtini) amžių (t. 1, b. l. 119-121, 124-129, 132; t. 2, b. l. 102), tačiau teisme tai neigė, iškėlė versiją, kad nesuprato ir nežinojo, jog nukentėjusioji mažametė, jog jai 13 metų (t. 3, b. l. 66-67, 74-79), t. y. nuteistojo E. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nuteistasis keitė savo parodymus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį. Nuteistojo E. S. parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. nei prisipažino, nei padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti padarytų nusikaltimų. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

44.       BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina jo savo noru atlyginta ar pašalinta padaryta žala. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis E. S. savo noru būtų atlyginęs bent dalį nukentėjusiajai padarytos ir teismo priteistos žalos. Vien tai, kad nuteistasis E. S. teigia, jog įsipareigoja ateityje atlyginti žalą, negalima pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

45.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, ir E. S. už nusikaltimus pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskyrė pernelyg švelnią ir todėl neteisingą bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018, 2K-119-689/2020 ir kt.).

46.       Pirmos instancijos teismas BK 53 straipsnio 4 dalies taikymą pagrindė aplinkybėmis, jog E. S. prieš mažametę nukentėjusiąją intensyvaus smurto nenaudojo, jo veika truko labai trumpą laiko tarpą, nusikalstamos veikos padarymo metu žymūs fiziniai sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo padaryti, padariniai nėra itin sunkūs, nelaikytinos reikšmingos (išimtinės), dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismo manymu tai nėra tipinė mažamečio asmens išžaginimo ar seksualinio prievartavimo situacija: nukentėjusioji pati, nesakydama mamai, vyko į pasimatymą su E. S., vėliau žinute klausė, ar jie „pora“. Be to, E. S. nukentėjusiosios asmeninių savybių, kad jo negali asakyti „ne“, galėjo ir nesuvokti, nes pastaroji aktyviai nesipriešino. Be to, E. S. yra jauno amžiaus, neteistas, stipriai išgyvena dėl baudžiamojo proceso, dėl subjektyvaus distreso turėjo kreiptis į medikus.

47.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtas nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nepagrįstai sumenkino nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą bei padarytą žalą mažametei nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis E. S. buvo susirašinėjimo su mažamete, jų susitikimo ir seksualinio pobūdžio veiksmų iniciatorius, žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė, jog lytiniai santykiai su tokio amžiaus vaiku yra draudžiami įstatymo, nepaisant ar tokio asmens sutikimas yra ar nėra. Pažymėtina, kad pavienis lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo epizodas paprastai negali trukti ilgą laiko tarpą, inkriminuotų nusikaltimų sudėtis taip pat nereikalauja vien smurtinių veiksmų ar žymesnio sveikatos sutrikdymo. Todėl šioje byloje nagrinėjamas atvejis nėra išskirtinis. Nors nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, nukentėjusiajai nebuvo padaryti fiziniai sužalojimai, tačiau nagrinėjamu atveju E. S. pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus – mažametystės bei jai būdingų asmenybės savybių. Nuteistasis E. S. savo tyčiniais nusikalstamais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį praeinančiu psichikos sutrikimu – kitomis reakcijomis į stiprų stresą (F43.8), iki šiol nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) lankosi ir gydosi pas psichologus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis E. S. nors ir pripažino faktines nusikalstamų veikų aplinkybes, tačiau neigė savo kaltę, duodamas parodymus dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, kaltę bandė perkelti nukentėjusiajai (teigė, kad ji buvo iniciatorė), nukentėjusiajai žalos neatlygino. Taip pat ir aplinkybė, kad pati nukentėjusioji, vykdama į susitikimą su vyresniu menkai pažįstamu asmeniu, elgėsi lengvabūdiškai, nesudaro pagrindo E. S. nusikalstamų veikų vertinti kaip išimtinai mažesnio pavojingumo, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis tikslingai pasinaudojo nukentėjusiosios nebranda, ir aukos lengvesnis „pasiekiamumas“ jo paties kaltės nemenkina.

48.       Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokių aplinkybių, kurie rodytų mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Tai, kad E. S. išgyvena dėl padarytų nusikalstamų veikų dėl vykstančio baudžiamojo proceso, savaime nėra išimtinė aplinkybė. Taip pat ir kitos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kad jis jauno amžiaus, anksčiau neteistas, savaime nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

49.       Atsižvelgiant į nuteistojo E. S. asmenybę, kad jis anksčiau neteistas ar baustas administracine tvarka, yra jauno amžiaus, nevedęs, dirba, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kad nuteistasis intensyvios prievartos ar grasinimų netaikė, kad nėra E. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, E. S. teisėjų kolegijos vertinimu, skirtinos BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje numatytos artimesnės sankcijos minimumui laisvės atėmimo bausmės. Įvertinus anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat darytina išvada, kad nuteistajam E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirta bausmė, tiek jos rūšis – laisvės atėmimas, tiek ir jos dydis, kuris yra artimesnis minimaliam sankcijoje numatytam bausmės dydžiui, nėra aiškiai per griežta. Nuteistajam E. S. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuota, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas) iš naujo bendrinamos su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus.

Dėl civilinio ieškinio

50.       Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo iš E. S. priteistą civilinį ieškinį nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) naudai priteistą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 2 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos priteistos žalos dydis paliktinas nepakeistu.

51.       Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

52.       Pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė kriterijus, kuriais buvo remtasi nustatant priteistinos nukentėjusiajai neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais ir aptartais įrodymais nustatyta, jog E. S. pažeidė mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) seksualinę neliečiamybę, atliko seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamete nukentėjusiąja. Dėl šių veiksmų nukentėjusiajai buvo padaryta tiek fizinė (patyrė fizinį skausmą, nes dėl E. S. veiksmų jai plyšo mergystės plėvė), tiek moralinė žala. Nukentėjusioji dėl patirtų seksualinių veiksmų patyrė neigiamus psichologinius išgyvenimus. Dėl E. S. neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai konstatuotas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su patirta seksualine prievarta, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta jos sveikata. Nukentėjusioji patyrė didelius nepatogumus, nuo 2018 m. birželio 17 d. iki 2018 m. birželio 20 d. buvo apgyvendinta globos namų „Užuovėja“, vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre, kur jai buvo teikiama psichologinė pagalba. Šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jos dvasinę pusiausvyrą ir emocinį stabilumą. Nukentėjusioji dėl įvykio iki šiol lankosi pas psichologus. Nuteistojo E. S. neteisėti veiksmai ne tik šiuo metu, bet ir ateityje turės įtakos nukentėjusiosios, kuri iki tol nebuvo turėjusi lytinių santykių ir pagal savo brandą dar nebuvo pasirengusi tokio pobūdžio santykiams, psichinei savijautai. Kitaip negu teigiama apeliaciniame skunde, pačios nukentėjusiosios elgsys savaime nėra pagrindas sumažinti civilinio ieškinio dydį, nes nuteistasis, kaip jau aptarta aukščiau, tiesiog pasinaudojo jos nebranda savo poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajai priteistino neturtinės žalos dydžio, įvertino ir E. S. turtinę padėtį, o būtent, kad E. S. savo turto neturi, gyvena pas tėvus, šiuo metu dirba, kaip pats nurodė – jo darbo užmokestis nėra didelis, 485 Eur atskaičius mokesčius, sugebėtų atlyginti 5 000 Eur ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad nukentėjusioji iki įvykio lankėsi pas psichologus, todėl nukentėjusiai tai negalėjo sukelti nepatogumų, nesudaro pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio. Įvertinus bylos aplinkybes ir kriterijų, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, visumą, pirmosios instancijos teismo priteista 6 000 Eur suma nelaikytina per didele. Be to, nuteistasis E. S. yra jaunas, darbingas, tad ateityje galės atlyginti tokio dydžio žalą. Tokios sumos priteisimas už padarant BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytas veikas padarytą neturtinę žalą nelaikytinas pernelyg dideliu, neproporcingu žalos nukentėjusiai už patirtus neigiamus išgyvenimus atlyginimu, nelaikytinas nukrypimu nuo teismų praktikos baudžiamosiose bylose dėl priteistinų sumų neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka protingos pusiausvyros tarp nukentėjusiosios teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens interesų.

Dėl proceso išlaidų

53.       Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. N. ir jos atstovas advokatas B. Chranovskij apeliaciniame skunde prašo iš nuteistojo E. S. priteisti 500 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą A. N. 2019 m. spalio 16 d. sumokėjo advokatui B. Chranovskiui 500 Eur už suteiktas teisines paslaugas (atstovavimą ir dokumento surašymą) (t. 4, b. l. 135).

54.       2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180, įsigaliojusio 2020 m. liepos 15 d., redakcijos BPK 106 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja, taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

55.       Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato B. Chranovskio, nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinius skundus. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. ir jos atstovo advokato B. Chranovskio apeliacinis skundas tenkintas visa apimtimi, nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinis skundas atmestas. Įvertinus tai, jog nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato M. Paukštės apeliacinis skundas atmestas, nuteistojo turtinę padėtį, priteistą iš nuteistojo E. S. neturtinės žalos dydį, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du teismo posėdžiai, kuriame dalyvavo nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. atstovas advokatas B. Chranovskij, advokato B. Chranovskio paruošto procesinio dokumento – apeliacinio skundo apimtį ir turinį, bylos apimtį ir sudėtingumą (trys nusikalstamos veikos, bylą sudaro penki tomai), į tai, kad tas pats advokatas atstovavo nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą A. N. ir pirmosios instancijos teisme, todėl su bylos esme jau buvo gerai susipažinęs, darytina išvada, kad patirtos išlaidos yra protingos, realios ir pagrįstos rašytiniais duomenimis, todėl yra pagrindas visiškai tenkinti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. prašymą dėl patirtų išlaidų už suteiktas teisines paslaugas suteikimą. Atsižvelgiant į tai, iš nuteistojo E. S. priteistina nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą A. N. naudai 500 eurų už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:

        Nuteistajam E. S. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirti bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirti bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

        Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, šias bausmes ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu, ir nuteistajam E. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

        Iš nuteistojo E. S. išieškoti nukentėjusios atstovei pagal įstatymą A. N. 500 eurų turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paslaugoms apmokėti.

        Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

        Nuteistojo E. S. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                        Albinas Bielskis

                                                Justas Namavičius

                                                Linas Šiukšta