Civilinė byla Nr. eS2-2036-779/2021

                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02807-2019-8

                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.1;

 (S)

                                  3.3.2.5                                

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovo D. G. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Inkomlita“ ieškinį atsakovui D. G. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-7900-964/2019 2019 m. kovo 12 d. priimtas sprendimas už akių, kuriuo ieškovės BUAB „Lisco plius“ ieškinys tenkintas, iš atsakovo D. G. priteista 19 382,33 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 437,79 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovė BUAB „Lisco plius“ pakeista į naująją ieškovę UAB „Inkomlita“.

3.       Atsakovas pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą už akių panaikinti, bylos nagrinėjimą atnaujinti. Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 9 d. prisijungęs prie valstybinės mokesčių sistemos (toliau – VMI) internetinės svetainės pastebėjo, jog turi pareigą mokėti nesuprantamas sumas už teismo išlaidas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Susisiekus su antstolių kontora, 2020 m. gruodžio 10 d. gavo iš jos elektroninį laišką su pridėtu vykdomuoju raštu. 2020 m. gruodžio 16 d. su advokatų kontora sudarė atstovavimo sutartį. Atstovui prisijungus prie bylos, sužinojo apie priimtą teismo sprendimą už akių ir jo esmę.

4.       Nurodė, kad gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, todėl susisiekimas ir komunikacija, dokumentų peržiūra sudėtingesni. Apie vykstantį procesą nebuvo tinkamai informuotas, teismo siųsti procesiniai dokumentai jam nebuvo tinkamai įteikti, nežinojo, kad yra kviečiamas į teismo posėdį, neturėjo galimybės atsiliepti į ieškinį, pateikti prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo iš ieškovės. Byloje nėra duomenų apie siųstų procesinių dokumentų tinkamą įteikimą, duomenų, kad dokumentai jam buvo siųsti antrą kartą, į darbovietę, juo labiau, į deklaruotą gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje. Nebuvo bandoma procesinių dokumentų teikti per EPP sistemą. Teismas, nustatęs, kad atsakovas išvyko į Jungtinę Karalystę, jo oficialiai deklaruoto gyvenamosios vietos adreso neieškojo.

5.       Atsakovo manymu, sprendimas už akių nepagrįstas, nes įmonė 2015 metais jokios veiklos faktiškai nevykdė, todėl įsiskolinimas VMI faktiškai negalėjo atsirasti. VMI nebuvo teiktos jokios deklaracijos, bendrovė neturėjo jokio buhalterio, todėl nesuprantama, iš kur ir kokiu pagrindu atsirado ir galėjo atsirasti tariamas įsiskolinimas VMI.

6.       Atsakovas UAB „Lisco plius“ vadovo pareigas pradėjo eiti tik nuo 2014-08-25. Finansinės atskaitomybės dokumentai už 2014 m. buvo sudaryti 2015-05-31, pateikti 2015-07-10. Finansines ataskaitas rengė įgaliotas asmuo. Teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kurio atsakovas sužinojo apie įmonės nemokumą. Pagal patvirtintą 2014 m. balansą, įmonė 2013 m. dirbo sėkmingai, 2014 m. patyrė nežymių nuostolių. Kadangi įmonės veikla daugelį metų buvo pelninga, kelti bankroto bylą tokiam subjektui būtų neprotinga, susidūrus su nežymiais nuostoliais. 2014 m. įmonės turtas siekė 14 446 Lt, o įsipareigojimai sudarė 37 993 Lt. Iš to seka, kad finansiniai įsipareigojimai nežymiai viršijo pusę įmonės turto. Bendrovė valstybinėms institucijoms tuo metu jokių įsiskolinimų neturėjo, apie įsipareigojimus VMI nežinojo, ji pati jokių reikalavimų nekėlė. Bendrovei tapus nepelninga, ji tiesiog nevykdė veiklos. Bankroto bylos iškėlimas buvo neracionalus, nes faktiškai nemokumo nebuvo. Bendrovės prievolė mokėti susidarė ne tvirtinant 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, o pagal VMI pateiktą apskaitos duomenų ataskaitą 2015-05-25 ir 2015-06-19, todėl akivaizdu, kad atsakovas, tapęs direktoriumi ir sudaręs finansinės atskaitomybės dokumentus 2014-12-31, negalėjo žinoti apie tariamas VMI skolas.

7.       Atsiliepimu į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ieškovė prašė jo netenkinti, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BUAB „Lisco plius“ ieškinys atsakovui buvo siunčiamas paskutiniu žinomu jo gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), tačiau kaip ir daugumoje prieš tai vykusių teisminių procesų atsakovo atžvilgiu, nei atsakovui, nei šioje vietoje gyvenantiems atsakovo tėvams BUAB „Lisco plius“ ieškinys įteiktas nebuvo, dėl ko BUAB „Lisco plius“ administratorius pateikė teismui prašymą procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu. Teismas tenkino šį prašymą, prieš tai patikrinęs Gyventojų registro duomenis ir nustatęs, kad atsakovas deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, o pagal VSDFV duomenis, jis darbo santykių Lietuvos Respublikoje neturi, vadinasi, procesinių dokumentų įteikti per darbdavį galimybės nebuvo. Nebuvo nustatytas joks kitas adresas, kuriuo atsakovui būtų galima įteikti procesinius dokumentus, o atsakovo gyvenamosios vietos paieška Jungtinėje Karalystėje per Lietuvos Respublikos oficialius registrus negalima.

8.       Atsakovo argumentai dėl sprendimo už akių nepagrįstumo atmestini, nes Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą BUAB „Lisco plius“ bankroto byloje sudarė bendrovės iki 2015 m. gegužės 25 d. turėta sumokėti, bet nesumokėta 9 003,23 Eur pridėtinės vertės mokesčio suma, taip pat iki 2015 m. birželio 19 d. turėta sumokėti, bet nesumokėta 9 386,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio suma bei už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą paskaičiuoti 993,10 Eur pridėtines vertės mokesčio delspinigiai, iš viso 19 382,33 Eur mokestinių nepriemokų, kurios atsirado dar 2015 metais. Šių mokestinių nepriemokų tariamą nepagrįstumą ginčyti administracine tvarka atsakovas turėjo teisę ir galimybę, būdamas BUAB „Lisco plius“ vadovu, o skųsti ar bet kokiu kitu būdu kvestionuoti BUAB „Lisco plius“ bankroto byloje patvirtinto mokesčių administratoriaus kreditorinio reikalavimo dydžio pagrįstumo nebegali, juo labiau, kad BUAB „Lisco plius“ bankroto procedūra yra užbaigta ir įmonė 2019 m. gruodžio 11 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovė nesutiko su atsakovo argumentais dėl įmonės mokumo. Pažymėjo, kad UAB „Lisco plius“ 2014 m. balansas rodo, jog bendrovė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes jos trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 2,63 karto didesni nei turimas turtas ir šis viršijimas nelaikytinas nežymiu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 31 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

10.       Teismas nurodė, kad sprendimas už akių byloje buvo priimtas ieškinį su priedais ir pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo įteikus atsakovui civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnio nustatyta tvarka. Tik po to, kai dokumentų nepavyko įteikti atsakovui ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), jie buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, specialiame interneto tinklalapyje paskelbiant pranešimą. Toks įteikimas atitinka įstatymo reikalavimus, todėl atsakovui teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo, o ieškovui prašant, buvo pagrindas priimti sprendimą už akių.

11.       Nurodė, kad bankroto bylą UAB „Lisco plius“ Vilniaus apygardos teismas iškėlė dar 2018 m. spalio 11 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-4576-614/2018). 2019 m. sausio 3 d. nutartimi buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 19 382,33 Eur kreditorinis reikalavimas. Jis, remiantis VMI kreditorinio reikalavimo patikslinimu, susidarė iš 9 003,23 Eur PVM sumos, kuri turėjo būti sumokėta iki 2015-05-25, 9 386 PVM sumos, kuri turėjo būti sumokėta iki 2015 m. birželio 19 d. ir 993,10 Eur VPM delspinigių. Taigi, visos nepriemokos atsirado 2015 metais. Atsakovas įmonei BUAB „Lisco plius“ vadovavo nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. iki 2018 m. spalio 26 d. Vadinasi, skola VMI susidarė atsakovo vadovavimo metu.

12.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje nurodė, kad paskutinį kartą įmonė finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registrui pateikė tik už 2014 metų laikotarpį, kuriais remiantis bendrovė jau buvo nemoki. Atsakovas atsiliepime ir pats nurodė, jog bendrovė jau nuo 2015 metų jokios veiklos nevykdė, tačiau per visą vadovavimo įmonei laikotarpį (iki 2018 m. spalio 22 d.), jos vadovas (atsakovas) dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į teismą nesikreipė, įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui dokumentų ir turto neperdavė. Dėl šio atsakovo neveikimo bankroto administratorius negalėjo iš įmonės turto patenkinti bendrovės kreditorinio reikalavimo, patikrinti įmonės sandorių už paskutinius trejus metus. Už šių reikalavimų nevykdymą, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi Nr. eB2-1210-614/2019 įmonės vadovui (atsakovui) buvo skirta 1 000 Eur bauda.

13.       Teismo vertinimu, visos aukščiau nurodytos nutarys (tiek dėl VMI kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, tiek dėl baudos atsakovui už dokumentų nepateikimą skyrimo) yra įsiteisėjusios, todėl ginčyti jomis nustatytų aplinkybių nėra pagrindo. Atsakovo pateiktos įmonės PVM deklaracijų ir apyvartos žiniaraščių kopijos neturi reikšmės sprendimo už akių teisėtumui, nes ne tik nebuvo pateiktos bankroto administratoriui nagrinėjant UAB „Lisco plius“ bankroto bylą, bet ir jose nurodyti pačios įmonės pateikti, bet ne VMI patvirtinti duomenys. Aplinkybė, kad įmonė 2015 m. veiklos nebevykdė, nepaneigia mokesčių valstybei, pats atsakovas, kaip matyti iš jo paaiškinimų, tiesiog paliko įmonę ir ja nesidomėjo. Nėra jokių duomenų, kad skola VMI būtų nuginčyta. Priešingai, į bylą pateikti duomenys tik patvirtina, kad skola VMI susidarė atsakovo vadovavimo metu, todėl ji, kaip žalos atlyginimas, priteista iš atsakovo.

14.       Teismas vertino, kad atsakovas su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo jokių naujų įrodymų nepateikė. Teismas nesutiko, kad atsakovo pateiktos 2015 m. PVM deklaracijų ir apyvartos žiniaraščių kopijos gali turėti reikšmės kitokiai išvadai dėl įmonės nemokumo momento. Teismo teigimu, dėl įmonės nemokumo pasisakė jau Vilniaus apygardos teismas nutartyje, kurioje iškėlė UAB „Lisco plius“ bankroto bylą, nurodęs, kad paskutinį kartą įmonė pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2014 metų laikotarpį, kuriais remiantis, įmonės turtas 2014 metais sudarė 14 446 Lt, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 37 993 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovas neturi registruoto nekilnojamojo turto. VĮ „Regitra“ duomenimis atsakovo vardu nėra registruota transporto priemonių. Byloje nėra duomenų, kad įmonė gautų pajamas, valdytų nuosavybės teise kokį nors kitą materialų turtą, turėtų lėšų banko sąskaitoje ar kasoje. Apygardos teismas jau įvertino įmonės turto ir įsipareigojimų santykį, kurį pripažino pagrindu kelti įmonei bankroto bylą, todėl atsakovo kitoks šių duomenų vertinimas jokios įtakos teismo išvadai negali turėti.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

15.       Atsakovas D. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartį, panaikinti sprendimą už akių, tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra teisinė fikcija, tai yra paskutinė priemonė. Be to, teismui puikiai buvo žinoma, jog atsakovas yra išvykęs, tačiau teismas įteikė dokumentus formaliai ir nesiėmė absoliučiai jokių priemonių dokumentams įteikti. Iš bylos medžiagos matyti kad teismas neišsiėmė elementaraus išrašo apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje; nesiuntė jokios informacijos elektroniniu paštu; ieškovui patikslinti adreso nenurodė, nors jam puikiai buvo žinomas tiek elektroninis paštas, tiek atsakovo gyvenamoj vieta užsienyje; nesvarstė dokumentų įteikti per antstolį; nesvarstė skirti kuratoriaus. Byloje nėra dokumentų, kad teismas tikrino atsakovo darbovietę ar deklaruotą gyvenamąją vietą.

15.2. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Atsakovo pateikti bendrovės dokumentai yra oficialūs buhalterinės apskaitos dokumentai, PVM deklaracijos teiktos VMI, todėl tai yra akivaizdus pagrindas sprendimui už akių panaikinti, kitais dokumentais atsakovas nedisponuoja. Atsakovas įrodė, jog faktiškai bendrovė nebuvo nemoki. Bendrovė veiklos nevykdė, tačiau skolų neturėjo, todėl atsakovas dėl bendrovės turėjo ateities planų, atsakovas buvo sąžiningas.

15.3. Finansinės atskaitomybės dokumentai už 2014 metus buvo sudaryti tik 2015 m. gegužės 31 d., pateikti 2015 m. liepos 10 d. Finansines ataskaitas rengė įgaliotas asmuo. Iš to seka, kas pirmos instancijos teismas netinkamai vadovavosi byloje esančiais įrodymais, netinkamai nustatė momentą, nuo kurio atsakovas žinojo apie įmonės galimą nemokumą. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, laikėsi pozicijos, jog įmonės nemokumo nėra, kadangi įmonė neturėjo jokių kitų kreditorių, su valstybės institucijomis, darbuotojais buvo atsiskaičiusi. Bendrovei tapus nepelninga, paprasčiausiai nevykdė veiklos, o jokių reikalavimų atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija nebuvo, Valstybinė mokesčių inspekcija tokio klausimo nekėlė, ir galimai praleido senaties terminą įtvirtintą Mokesčių administravimo įstatyme dėl mokestinių prievolių. Vienintelis kreditorinis reikalavimas Bendrovei buvo būtent Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų kreditorių bendrovė neturėjo. Iš to seka, kad faktiškai atsakovas laikė įmone mokia, nes buvo patyręs savo asmeninių nuostolių, kitų įsipareigojimų bendrovė neturėjo. Todėl bankroto bylos iškėlimas, kaip nurodo ieškovas, dar 2014 m. gruodžio 31 d. buvo neracionalus, kadangi bendrovėje faktiško nemokumo nebuvo.

15.4. Atsakovas, elgdamasis sąžiningai, surado bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, pateikė juos teismui, minėtų dokumentų atsakovas negalėjo pateikti bankroto administratoriui, nes nežinojo apie bankroto procedūrą, nebuvo apie tai informuotas, jam neįteikti jokie laiškai, pranešimai, pranešimai elektroniniu būdu. Būtent šie nauji įrodymai pateikti į bylą, apyvartos žiniaraščiai, PVM deklaracijos liudija, jog jokių skolų bendrovė neturėjo, veiklos nevykdė.

16.       Ieškovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu nesutiko. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą pradinės ieškovės bankroto byloje sudarė bendrovės iki 2015 m. gegužės 25 d. turėta sumokėti, bet nesumokėta 9 003,23 Eur pridėtinės vertės mokesčio suma, taip pat iki 2015 m. birželio 19 d. turėta sumokėti, bet nesumokėta 9 386,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio suma bei už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą paskaičiuoti 993,10 Eur pridėtines vertės mokesčio delspinigiai. Taigi, mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas Pradinės ieškovės bankroto byloje buvo susijęs išimtinai su Pradinės ieškovės mokestinėmis prievolėmis, o mokestinių prievolių ginčijimui įstatymuose yra nustatyta speciali tvarka. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 147 straipsnio nuostatas, mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui (MAĮ 159 straipsnio 1 dalis). Skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme (MAĮ 159 straipsnio 4 dalis). Taigi, MAĮ nuostatos numato privalomą specialią mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką, pagal kurią mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti ne bendros kompetencijos, o administraciniam teismui, kas reiškia, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas neturėtų skųsti ar bet kokiu kitu būdu kvestionuoti pradinės ieškovės bankroto byloje patvirtinto mokesčių administratoriaus kreditorinio reikalavimo dydžio ir fakto pagrįstumą atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjusiam ir atskirąjį skundą nagrinėjančiam teismui, nes bendros kompetencijos teismams įstatymais teisė spręsti mokestinius ginčus nėra suteikta. Jokių kitų objektyvių duomenų, gautų iš mokesčių administratoriaus ar mokestinius ginčus nagrinėjančių subjektų, pagrindžiančių atsakovo abejones dėl mokestinės prievolės pradinei ieškovei paskaičiavimo pagrįstumo, atsakovas į bylą nėra pateikęs, taip kaip nėra ir pateikęs jokių duomenų, kad į mokestinius ginčus nagrinėjančius subjektus atsakovas dėl mokestinės prievolės pradinei ieškovei paskaičiavimo fakto ir dydžio teisingumo užginčijimo apskritai būtų kreipęsis.

16.2. Į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos pradinei ieškovei iškėlimo, motyvuodamas tuo, jog įmonė nevykdo savo mokestinių prievolių ir yra skolinga valstybės biudžetui 19 382,33 Eur su pareiškimu kreipėsi pats mokesčių administratorius. Teismas, nagrinėdamas mokesčių administratoriaus prašymo pagrįstumą, vertino ne tik pradinės ieškovės mokumą, bet ir ar mokesčių administratorių galima laikyti įmonės kreditoriumi, t. y. ar mokesčių administratorius turi piniginę reikalavimo teisę į pradinę ieškovę. Be to, šio reikalavimo pagrįstumą Vilniaus apygardos teismas vertino ir tvirtindamas mokesčių administratoriaus kreditorinį reikalavimą ir jo dydį BUAB „Lisco plius“ bankroto byloje, šios minėtos nutartys yra galiojančios, neapskųstos, o pačios pradinės ieškovės bankroto procedūra yra užbaigta ir įmonė 2019-12-11 išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šių aplinkybių kontekste akivaizdu, kad atsakovo procesiniuose dokumentuose keliamos abejonės dėl mokesčių administratoriaus kreditorinio reikalavimo dydžio BUAB „Lisco plius“ bankroto byloje pagrįstumo yra deklaratyvaus pobūdžio, ir prieštaraujančios teismų sprendimais jau nustatytoms aplinkybėms.

16.3. Naujajai ieškovei nėra žinomos nei Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, nei teismo suformuota praktika, pagal kurią/as juridinio asmens skola to juridinio asmens dalyviams ar valdymo organų nariams nebūtų laikoma juridinio asmens finansiniu įsipareigojimu ir nebūtų skaičiuojama vertinant juridinio asmens mokumą. Aplinkybė, jog nepaisant akivaizdaus pradinės ieškovės nemokumo 2014 m. gruodžio 31 d. (pradinės ieškovės trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 2,63 karto didesni nei turimas turtas), atsakovas subjektyviai tokios pradinės ieškovės finansinės padėties nevertino kaip juridinio asmens nemokumo, toks subjektyvus sau naudingas pradinės ieškovės finansinės padėties vertinimas nepaneigia 2014 m. gruodžio 31 d. buvusios pradinės ieškovės objektyvios finansinės padėties (nemokumo). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pradinės ieškovės finansinė būklė per visus 2014 metus stabiliai blogėjo. Iš Bendrovės 2014 metų balanso matyti, kad bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 2,63 karto didesni už turimą turtą, kuris iš esmės buvo sudarytas iš Bendrovės per metus gautinų sumų ir atsargų, dėl ko egzistavo rizika, kad turimi debitoriniai įsiskolinimai nebus pilnai padengti/atgauti. Bendrovės veikla 2014 metais buvo nuostolinga, per metus buvo patirtas 13 204,94 Lt nuostolis, Bendrovės uždirbamos pajamos 2014 metais krito 5,5 karto lyginant su prieš tai buvusiais metais. Šios aplinkybės liudija, kad 2014 metais nuosekliai dideliu mastu krito Pradinės ieškovės uždirbamos pajamos, veikla buvo nuostolinga ir turimų trumpalaikių įsipareigojimų bei turto santykis nuosekliai blogėjo. Kadangi atsakovas buvo pradinės ieškovės tiek dalyvis, tiek vadovas, jam šios pradinės ieškovės nemokumą lėmusios aplinkybės neabejotinai turėjo būti žinomos dar iki 2014 m. gruodžio 31 d., nes atsakovas pats tiesiogiai dalyvavo pradinės ieškovės valdyme ir veikloje.

16.4. Nors atsakovas tiek pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek atskirajame skunde nurodo, kad pradinės ieškovės 2014 metų finansinės apskaitos dokumentuose nurodyti pradinės ieškovės trumpalaikiai įsipareigojimai yra susiję būtent su atsakovo asmeniu, bet tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų bylos nagrinėjimo metu nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismams atsakovas nepateikė. Priešingai, iš byloje esančios UAB „Lisco plius“ finansinės ataskaitos už 2014 metus aiškinamojo rašto matyti, kad iš įmonės bendros 37 993 Lt įsipareigojimų vertės 2014 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo skolinga 5 565 Lt tiekėjams, 476 Lt – VMI, 988 Lt – Sodrai, likusius 30 964 Lt sudarė kitos skolos. Tačiau tame pačiame aiškinamajame rašte (Finansinių ryšių su įmonės vadovais ir kitais susijusiais asmenimis dalyje) įmonė deklaravo, kad UAB „Lisco plius“ nebuvo gavusi jokių paskolų iš įmonės vadovų ar susijusių asmenų. Byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad Pradinė ieškovė 2014 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, Pradinės ieškovės finansinė būklė prastėjo visus 2014 metus ir Atsakovas, būdamas Pradinės ieškovės vadovu ir dalyviu, turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Pradinei ieškovei.

16.5. Byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad pradinės ieškovės bankroto byloje patvirtintas mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas buvo pradinės ieškovės pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka, o ginčams, kylantiems iš mokestinių prievolių, įstatymai nustato specialią tvarką ir teismine tvarka tokios prievolės gali būti ginčijamos tik administraciniuose teismuose. Atsakovo į bylą pateikti atskiri pradinės ieškovės buhalteriniai dokumentai niekaip nepaneigia pradinės ieškovės bankroto byloje patvirtinto mokesčių administratoriaus finansinio reikalavimo dydžio pagrįstumo. Kartu konstatuotina ir tai, kad šie atsakovo į bylą pateikti dokumentai neturi jokios įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

16.6. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui procesiniai dokumentai buvo siųsti atsižvelgiant į paskutinę viešame registre nurodytą atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, deklaruodamas savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, viešame registre gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje nedeklaravo. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas neišsiėmė elementaraus išrašo apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau toks atsakovo teiginys yra apskritai sunkiai suprantamas logiškai – atsakovas buvo deklaravęs išvykimą iš Lietuvos, t. y. atsakovas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą ne Lietuvoje, o paskutinės deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvoje adresas nebuvo pakeistas. 

16.7. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pats atsakovas pasirinko elgesio būdą, kuriuo stengėsi išvengti bet kokių prievolių, susijusių su pradine ieškove ir jos administravimu, dėl ko ignoravo bet kokius siunčiamus dokumentus, tikėdamasis išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su netinkamu pradinės ieškovės vadovo pareigų vykdymu. Naujoji ieškovė atsiliepime į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo jau buvo nurodžiusi, kad Vilniaus apygardos teismas 2019-01-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1210-614/2019 skyrė atsakovui 1 000 Eur baudą, o iš šios nutarties matyti, kad teismui išsiuntus procesinius dokumentus su pasiūlymu pateikti atsiliepimą paskutiniu žinomu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, jie buvo įteikti atsakovo tėvui, tačiau nepaisant šių aplinkybių, atsakovas atsiliepimo vis tiek neteikė ir procese sąmoningai nedalyvavo. Tai tik patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma, jog teisme yra svarstomas jo atsakomybės dėl dokumentų ir turto neperdavimo pradinės ieškovės bankroto administratoriui klausimas, tačiau procese atsakovas sąmoningai nedalyvavo, atsiliepimo neteikė, o procesiniai dokumentai toje byloje atsakovui taip pat buvo teikiami ir viešo paskelbimo būdu. Todėl aplinkybė, kad minėtoje byloje procesiniai dokumentai ir pasiūlymas pateikti atsiliepimą buvo įteikti paskutiniu žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu Lietuvos Respublikoje asmeniškai atsakovo tėvui liudija, kad atsakovui buvo žinoma, jog pradinei ieškovei yra iškelta bankroto byla, kad atsakovas, kaip buvęs pradinės ieškovės vadovas, nevykdo pareigos perduoti bankroto administratoriui pradinės ieškovės dokumentus ir turtą, dėl ko teisme yra sprendžiamas atsakomybės jam taikymo klausimas, procesu nesidomėjo, atsiliepimo neteikė, bankroto administratorių ir teismo įpareigojimus ignoravo, nors turėjo pilną galimybę ginčyti.

Atskirasis skundas atmestinas

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

17.       Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

18.       CPK 287 straipsnyje įtvirtinta, kad pareiškime turi būti nurodytos aplinkybės, liudijančios atsiliepimo nepateikimo priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla (CPK 287 str. 2 d.). Teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi įvertinti tiek aplinkybes, susijusias su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, tiek su teismo sprendimo už akių pagrįstumu, t.y. spręsti, ar atsiliepimo į ieškinį šalis nepateikė dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir ar pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

19.       Pagal CPK 288 straipsnio 2 dalį, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi teisę: 1) pareiškimo netenkinti; 2) panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis).

20.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo svarbiausia sąlyga yra įrodymų, turinčių įtakos priimti sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, pateikimas (2006 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. 35/03-11/06). Argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje bylos Nr. 3K-3-316/2008). Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo privalo būti pagrįstas tokiais įrodymais, kurie galėtų kelti abejonę priimto sprendimo, kuriuo galimai buvo pažeistos atsakovų teisės ar teisėti interesai, pagrįstumu ir teisėtumu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1420/2010).

21.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4576-614/2018 nustatęs, kad 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenimis UAB „Lisco plius“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 37 993 Lt ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (14 446 Lt), iškėlė UAB „Lico Plius“ bankroto bylą ir nustatė bankrutuojančios įmonės vadovui 15 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus.

22.       VĮ Registrų centras duomenimis, UAB „Lisco plius“ vadovu nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo atsakovas D. G..

23.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą BUAB „Lisco plius“ atžvilgiu 19 382,33 Eur sumai. Nurodytas Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas UAB „Lisco plius“ bankroto byloje nebuvo patenkintas.

24.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi nustatęs, kad buvęs UAB „Lisco plius“ vadovas D. G. per teismo nustatytą terminą neperdavė bankroto administratoriui UAB „Lisco plius“ dokumentų ir turto, skyrė D. G. 1 000 Eur baudą.

25.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartimi nutarta pripažinti bankrutavusios UAB „Lisco plius“ veiklą pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro.

Dėl procesinių dokumentų atsakovui įteikimo tinkamumo

26.       Atsakovo manymu, byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, kadangi atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu vykstantį civilinį procesą. Pasak atsakovo, teismas neišsiėmė išrašo apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje; nesiuntė jokios informacijos elektroniniu paštu; ieškovui patikslinti adreso nenurodė, nors jam puikiai buvo žinomas tiek elektroninis paštas, tiek atsakovo gyvenamoj vieta užsienyje; nesvarstė dokumentų įteikti per antstolį; nesvarstė skirti kuratoriaus.

27.       Bendra procesinių dokumentų įteikimo fiziniam asmeniui tvarka įtvirtinta CPK 123 straipsnyje, pagal kurį jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą (1 d.); kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (3 d.).

28.       Specialiosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės įtvirtintos atskiruose CPK straipsniuose. Pagal CPK 117 straipsnio nuostatas, teismas procesinius dokumentus gali įteikti per antstolius. Vadovaujantis CPK 129 straipsnio 1 dalimi, kai šalies interesams byloje atstovauja kuratorius (šio Kodekso 39 straipsnis), šiai šaliai skirti procesiniai dokumentai įteikiami kuratoriui. CPK 39 straipsnyje nurodyta, kad šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba kuri neturi jai atstovaujančio organo, arba kurios gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos, priešingos šalies, kuri siekia atlikti procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą.

29.       Pagal CPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatas, kai adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir kai šio Kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių, teismas gali įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu.

30.       Aptardamas procesinių dokumentų įteikimo būdus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 130 straipsnyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo būdas yra galimas tuomet, kai yra išnaudoti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyti procesinių dokumentų įteikimo būdai. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes. Prieš taikydamas šį įteikimo būdą, teismas turi imtis priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus fizinio asmens gyvenamosios ar darbo vietos adresu, fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, be to, procesiniai dokumentai gali būti palikti adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tai nurodant teismui grąžintinoje pažymoje, skiriant kurjerį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019, 39 punktas).

31.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, visų pirma, procesinius dokumentus atsakovui siuntė ieškinyje nurodytu atsakovo adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jie grįžo neįteikti. Teismui užklausus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą informacijos apie atsakovą, nustatyta, kad nėra duomenų apie atsakovo darbovietę. Gyventojų registro duomenimis atsakovas deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Procesinių dokumentų nepavykus įteikti aukščiau nurodytais būdais (ieškovo nurodytos gyvenamosios vietos, deklaruotos gyvenamosios vietos, darbovietės adresais), pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi nutarė procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu. 2019 m. vasario 19 d. specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt paskelbus atitinkamo turinio pranešimą, teismas laikė, kad procesiniai dokumentai atsakovui įteikti 2019 m. vasario 19 d. viešo paskelbimo būdu.

32.       Apeliacinės instancijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėjo protingas pastangas, siekdamas sužinoti adresą, kuriuo siunčiami procesiniai dokumentai, pasiektų atsakovą, tačiau nepavyko sužinoti atsakovo faktinės, konkrečios deklaruotos gyvenamosios vietos ar darbovietės adresų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo CPK 123 straipsnyje nurodytus būdus, kuriais neįteikus procesinių dokumentų, įgijo teisę procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu 2019 m. vasario 19 d. nutarties pagrindu. Toks procesinių dokumentų įteikimo būdas atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo laikytasi teismų praktikoje suformuluotų procesinių dokumentų įteikimo būdų eiliškumo.

33.       Nesutiktina su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismui nepavykus sužinoti atsakovo faktinės, deklaruotos gyvenamosios vietos ar darbovietės adresų, teismas turėjo procesinius dokumentus atsakovui įteikti per antstolius, kuratorių ar elektroniniu paštu, kreiptis į ieškovą dėl atsakovo gyvenamosios vietos patikslinimo.

34.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra teisės normų, įpareigojančių teismą, nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka, kreiptis į ieškovą, kad šis patikslintų atsakovo gyvenamosios vietos adresą ar siūlyti kreiptis į teismą dėl procesinių dokumentų įteikimo per antstolį ar kuratorių. Tokiais procesinių dokumentų įteikimo būdais ieškovas turi teisę naudotis, tačiau teismas negali ieškovo įpareigoti jais naudotis. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas siekė pasinaudoti aukščiau nurodytais procesinių dokumentų įteikimo būdais, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl tokių procesinių dokumentų įteikimo būdų taikymo byloje. Atskirai paminėtina, kad CPK nėra įtvirtintas atsakovo nurodytas procesinių dokumentų įteikimo būdas – elektroniniu paštu, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad šiuo įteikimo būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesinaudojo.

35.       Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad atsakovas nepagrindė teismo sprendimo už akių neteisėtumo sąlygos, t. y. jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neinformavo atsakovo apie jo atžvilgiu vykstantį civilinį procesą.

Dėl teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo

36.       Atsakovo teigimu, sprendimas už akių yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina aplinkybių, jog 2014 metais UAB „Lico plius“ buvo nemoki. Pasak atsakovo, įmonė tik nevykdė veiklos, tačiau neturėjo neapmokėtų skolų.

37.       Civilinis procesas remiasi rungimosi principu, pagal kurį, šalis besiremianti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, privalo jas įrodyti (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle, pagal kurią teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-416/2007).

38.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad vertindamas įrodymus, teismas, be kita ko, turi, įsitikinti, ar yra bylai svarbių prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi, teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, kad yra bylai reikšmingų prejudicinių faktų, turi byloje jais vadovautis.

39.       Vadovaujantis 182 straipsnio 2 dalimi, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009).

40.       Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje bankroto byloje Nr. eB2-1210-614/2019 (ankstesnis bylos numeris eB2-4576-614/2018) dalyvaujančiais byloje asmenimis buvo UAB „Lisco plius“ (kurios teises vėliau perėmė UAB „Inkomlita“) D. G.. Tie patys asmenys dalyvauja ir šioje civilinėje byloje.

41.       Aplinkybės, susiję su UAB „Lisco plius“ nemokumo momentu, buvo bylos Nr. eB2-1210-614/2019 nagrinėjimo dalyku.

42.       Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4576-614/2018 nustatė šiai civilinei bylai reikšmingas faktines aplinkybes, konstatuodamas, kad 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenimis UAB „Lisco plius“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 37 993 Lt ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (14 446 Lt) ir įmonė buvo nemoki.

43.       Kadangi aplinkybės, susiję su UAB „Lisco plius“ nemokumo momentu, yra konstatuotos įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4576-614/2018, kuri yra įgijusi res judicata (t. y. išspręsto ginčo) galią, joje nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados nebegali būti ginčijamos ir pakartotinai nustatinėjamos (CPK 279 str. 4 d.).

44.       Nustačius aukščiau nurodytas aplinkybes, atsakovo argumentai, kuriais iš esmės ginčijamos prejudicinę galią įgijusios teismo išvados, susiję su UAB „Lisco plius“ nemokumo momentu, pripažintini nepagrįstais, dėl ko atmestini.

45.       Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog atsakovo pateiktos įmonės PVM deklaracijų ir apyvartos žiniaraščių kopijos neturi reikšmės sprendimo už akių teisėtumui, kadangi jos ne tik nebuvo pateiktos bankroto administratoriui nagrinėjant UAB „Lisco plius“ bankroto bylą, tačiau jose nurodyti tik pačios įmonės suformuoti duomenys.

46.       Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad įmonė 2015 m. veiklos nebevykdė, nepaneigia mokestinių prievolių valstybei atsiradimo. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad įstatymų nustatyta tvarka mokestinė prievolė UAB „Lisco plius“ atžvilgiu būtų pripažinta kaip pritaikyta nepagrįstai ir/ar panaikinta (CPK 178 str.).

47.       Atmestini ir atsakovo teiginiai, kad nėra duomenų, jog jis vadovavimo įmonei laikotarpiu būtų sužinojęs ar turėjęs sužinoti, kad pradelsti įsipareigojimai kreditoriams yra didesni nei ½ įmonės turimo turto vertė.

48.       Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktu, būtent įmonės vadovas yra atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą. Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 metų įmonės finansinės atskaitomybės pateikimo registro tvarkytojui metu įmonei vadovavo atsakovas, taigi jis turėjo žinoti apie 2014 metais buvusią įmonės finansinę padėtį (kuri nurodyta ir 2014 įmonės finansinėje atskaitomybėje), pagal kurią UAB „Lisco plius“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 37 993 Lt ir viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (14 446 Lt). Vien atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad, jo manymu, įmonė aptartu momentu nebuvo nemoki, nepaneigia finansinėje atskaitomybėje užfiksuotų duomenų, rodančių įmonės nemokumą.

49.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-7900-964/2019 buvo priimtas neteisėtai ir (ar) nepagrįstai, į tai, kad pagal byloje esančius įrodymus tokiai išvadai taip pat nėra pagrindo, pareiškime pateikti argumentai nepatvirtinta teismo sprendimo už akių neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį netenkinti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Skundžiamos nutarties naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

50.       Dėl kitų šalių argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

52.       Atsakovo atskirąjį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 363 Eur bylinėjimosi išlaidos už ieškovui suteiktas teisines paslaugas, parengiant atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą.

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Inkomlita“, 141628771, iš atsakovo D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėja                                                          Inga Staknienė