Civilinė byla Nr. e2A-147-467/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02011-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.6; 2.6.2.2; 2.6.10.3; 2.6.29.2; 3.2.6.2; 3.3.1.18.1

                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. (A. J.), S. J. (S. J.), L. J., R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinio sprendimo dėl priešieškinių reikalavimų civilinėje byloje pagal ieškovės Luminor Bank AS ieškinį atsakovams A. J., R. J., S. J., L. J. dėl skolų priteisimo ir atsakovų A. J. ir R. J. bei L. J. ir S. J. priešieškinius ieškovei Luminor Bank AS dėl sutarčių bei jų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Luminor Bank AS (perėmusi visas teises ir pareigas atsakovų atžvilgiu iš Nordea Bank Plc, Lietuvoje veikusio per Nordea Bank Plc Lietuvos skyrių (toliau – ir Bankas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė:

1.1.                      priteisti solidariai iš atsakovės L. J. turto bendroje jungtinėje nuosavybėje su S. J. ir atsakovo S. J. turto 1 244 635,48 Eur skolos ir 16 procentų sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo priteistos 834 133,46 Eur sumos (833 952,16 Eur negrąžinto kredito suma, 181,30 Eur nesumokėtas turto draudimo mokestis), skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 procentų dydžio įstatymo numatytas metines procesines palūkanas nuo priteistos 410 502,02 Eur skolos (17 102,14 Eur nesumokėtos palūkanos už kredito naudojimą, 353 553,47 Eur nesumokėtos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, 39 846,41 Eur neįvykdytas mokestinis įsipareigojimas), skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.2.                      priteisti solidariai iš atsakovų R. J. ir A. J. turto 55 634,28 Eur skolos sumą ir 16 procentų sutartines metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo priteistos 39 296,87 Eur sumos (39 206,22 Eur negrąžinto kredito suma, 90,65 Eur nesumokėtas turto draudimo mokestis), skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 procentų dydžio įstatymo numatytas metines procesines palūkanas nuo priteistos 16 337,41 Eur skolos (338,48 Eur nesumokėtos palūkanos, 15 998,93 Eur nesumokėtos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos), skaičiuojant šias palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 

1.3.                      priteisti iš visų atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad su atsakovais A. J. ir R. J. sudarė kreditavimo bei būsto kreditavimo sutartis, kurių įvykdymas buvo užtikrintas solidariu atsakovo S. J. laidavimu. Atsakovė L. J. laidavimo sutarčių nepasirašė, tačiau davė sutikimą kaip S. J. sutuoktinė sudaryti laidavimo sutartis. Ieškovė 2016 m. kovo 30 d. pranešė apie vienašališką kreditavimo sutarčių nutraukimą ir pareikalavo pašalinti pažeidimus; nuo 2016 m. gegužės 2 d. sutartis nutraukė dėl nuolatinių įsipareigojimų nevykdymo. Kadangi skola nebuvo padengta, ieškovė kreipėsi į notarą dėl vykdomojo dokumento skolos išieškojimui išdavimo.

3.       Atsakovai L. J. ir S. J. priešieškiniu prašė pripažinti 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/37D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/38D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/35D ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartį Nr. LKK10/03/36D negaliojančiomis; laidavimo sutarčių nepripažinus negaliojančiomis, sumažinti sutartines netesybas iki protingo dydžio; priteisti atsakovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Priešieškinį grindė tuo, jog L. J. solidaria atsakove šioje civilinėje byloje patraukta nepagrįstai, nes nepasirašė laidavimo sutarties kaip laiduotoja, o tik kaip sutuoktinė; nei laidavimo sąlygos, nei pasekmės jai nebuvo išaiškintos, todėl ir atsakomybė pagal laidavimo sutartis jos atžvilgiu kilti negali. Sudarant laidavimo sutartis, tačiau nevertinant laiduotojo mokumo, buvo pažeista imperatyvi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 (toliau – FĮĮ) straipsnio 3 dalies 2 punkte bei Lietuvos Banko valdybos nutarimuose įtvirtinta finansų įstaigos pareiga prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl sudarytos laidavimo sutartys yra niekinės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Laidavimo sutartys turi būti pripažintos ir laikomos vartojimo sutartimis. Laidavimo sutarčių sudarymas taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Be to, ieškovės reikalaujamos palūkanos yra aiškiai per didelės ir neprotingos.

5.       Atsakovai A. J. ir R. J. priešieškiniu prašė:

5.1.                      pripažinti 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D, sudarytą tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) bei A. J. ir R. J., bei 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D, sudarytą tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) ir R. J., negaliojančiomis ab initio dėl imperatyvių FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikyti restituciją, t. y. priteisti Luminor Bank AB 37 348,71 Eur negrąžinto neteisėtai suteikto kredito; panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5020 (išduotas pagal KK 07/04/30D kreditą); panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5099 (išduotas pagal BK 08/03/32D kreditą);

5.2.                      atsakovai reiškė ir alternatyvius reikalavimus – pripažinti kreditavimo (vartojimo) sutarčių sąlygas negaliojančiomis:

5.2.1.                      2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/04/30D ir 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D bendrųjų dalių 8.2 punktų sąlygas „Jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal Sutartį nesumokamas nustatytu laiku į Kredito sąskaitą ar kitą Banko sąskaitą, kurią Bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po Mokėjimo dienos iki įsiskolinimo padengimo“;

5.2.2.                      2009 m. rugsėjo 1 d. papildomo susitarimo prie 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties BK 08/03/32D sąlygas, kuriomis būsto kredito suma 1 072 485,36 Lt (310 613,22 Eur) buvo padidinta 50 741,22 Lt (14 695,67 Eur) suma ir tokiu būdu skola padidinta iki 1 123 226,58 Lt (325 308,90 Eur);

5.2.3.                      2010 m. kovo 19 d. papildomo susitarimo prie 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties BK 08/03/32D sąlygas, kuriomis būsto kredito suma 325 084,30 Eur buvo padidinta 4 688,20 Eur suma (pagal BK 08/03/32D) ir 17 982,35 Eur (pagal KK 07/04/30D) (bendrai padidinta 22 670,55 Eur) ir tokiu būdu skola padidinta iki 360 365,39 Eur;

5.2.4.                      2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo prie 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties BK 08/03/32D sąlygas, kuriomis būsto kredito suma 360 197,54 Eur buvo padidinta 12 675 Eur suma (pagal BK 08/03/32D) ir 8 118,30 Eur (papildoma suma) (bendrai padidinta 20 793,30 Eur) ir tokiu būdu skola padidinta iki 380 990,84 Eur;

5.2.5.                      2009 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sąlygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 1 600 647,26 Lt buvo padidinta 93 571,34 Lt (27 141 Eur) suma ir tokiu būdu skola padidinta iki 1 694 218,60 Lt (491 419,71 Eur);

5.2.6.                      2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sąlygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 479 717,78 Eur buvo padidinta 11 701,93 Eur suma ir tokiu būdu skola padidinta iki 491 419,71 Eur;

5.2.7.                      2013 m. liepos 30 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sąlygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 367 784,36 Eur buvo padidinta 123 635,35 Eur suma ir tokiu būdu skola padidinta iki 491 419,71 Eur;

5.2.8.                      2015 m. balandžio 2 d. papildomo susitarimo prie 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties KK 07/04/30D sąlygas, kuriomis kreditavimo sutarties kredito suma 377 399,37 Eur buvo padidinta 91 547,01 Eur suma ir tokiu būdu skola padidinta iki 468 946,38 Eur;

5.3.                      konstatuoti, kad dalį prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovai A. ir R. J. yra įvykdę, o likusi dalis yra susidariusi dėl neteisėtomis pripažintų kreditavimo (vartojimo) sutarčių sąlygų. Nuo likusių prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovus A. J. ir R. J. atleisti, pripažinus, kad jų prievolės pagal šią sutartį yra pasibaigusios;

5.4.                      panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5020 (išduotas pagal KK 07/04/30D kreditą);

5.5.                      konstatuoti, kad dalį prievolių pagal 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D atsakovai A. ir R. J. yra įvykdę, dalis prievolių galės būti įvykdyta realizavus šiam sandoriui užtikrinti įkeistą butą (duomenys neskelbtini) bei 2 garažus (duomenys neskelbtini), o nuo likusių prievolių pagal 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D atsakovus A. J. ir R. J. atleisti, pripažinus, kad jų prievolės pagal šią sutartį apsiriboja įkeisto turto verte/įkeistu turtu;

5.6.                      panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5099 (išduotas pagal BK 08/03/32D kreditą) ir pripažinti Luminor Bank AB teisę į įkeistą butą (duomenys neskelbtini) bei 2 garažus (duomenys neskelbtini) ar jo vertę;

5.7.                      konstatuoti, kad dalį prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovai A. ir R. J. yra įvykdę, o likusi dalis yra susidariusi dėl neteisėtų ir kaltų Banko (kaip nukentėjusiojo/kreditoriaus) veiksmų. Nuo likusių prievolių pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D atsakovus A. J. ir R. J. atleisti, pripažinus, kad jų prievolės pagal šią sutartį yra pasibaigusios;

5.8.                      panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5020 (išduotas pagal KK 07/04/30D kreditą);

5.9.                      taikyti atsakovams vartotojų apsaugą, Banko priskaičiuotas sumas kvalifikuoti pagal jų tikrąją prigimtį (kilmę) (netesybos, palūkanos) ir šiems reikalavimams taikyti ieškinio senatį;

5.10.                      aplinkybes, susijusias su pradėta ir vykdyta žemės sklypo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (po atidalijimo žemės sklypo, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, pripažinti force majeure aplinkybėmis ir atleisti atsakovus nuo atsakomybės už sutartinių prievolių savalaikį neįvykdymą;

5.11.                      netenkinus reikalavimo dėl sutarčių negaliojimo ir/ar atleidimo nuo atsakomybės, sumažinti 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartimi Nr. KK 07/04/30D su pakeitimais ir 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartimi Nr. BK 08/03/32D su pakeitimais bendrosios dalies 8.2 punkte numatytas 16 procentų sutartinių prievolių neįvykdymo palūkanas (netesybas) iki protingo dydžio, kuris neviršytų CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyto palūkanų dydžio;

5.12.                      pripažinti 2010 m. kovo 19 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 10/03/65D prie 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D ir 2011 m. kovo 25 d. papildomo susitarimo Nr. BKP 11/03/86D prie 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D sąlygas dėl skolos padidinimo 30 592,79 Eur ir 8 118,30 Eur sumomis, kylančiomis iš kitos kreditavimo sutarties, negaliojančiomis dėl apsimestinumo (CK 1.87 straipsnis), ekonominio spaudimo (CK 1.91 straipsnis), prieštaravimo gerai moralei ir viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis);

5.13.                      įvertinus Banko pareikštų reikalavimų pagrįstumą, panaikinti/pakeisti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomąjį įrašą bei Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomąjį įrašą.

6.       Atsakovai nurodė, kad kreditavimo sutartys laikytinos vartojimo sutartimis, nes jų 2.7 punktuose („kredito paskirtis“) numatyta, kad paskolos buvo išduotos vartojimo poreikiams tenkinti bei buto įsigijimui ir statybų užbaigimui. Taip pat laidavimo sutartys atitinka vartojimo sutarties sąvoką. Sutartyse numatytos 16 procentų dydžio metinės kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos yra netesybos, joms turi būti taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, be to, tokio dydžio palūkanos yra neprotingai didelės. 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartis ir 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartis negalioja dėl imperatyvių FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo, ieškovei neįsitikinus, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; taip pat, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Bankas atsisakė 0,29 ha ploto dalies žemės sklypo (paimto visuomenės poreikiams tenkinti Vilniaus miesto Vakariniam aplinkkeliui tiesti) hipotekos ir iš Vilniaus miesto savivaldybės už visuomenės poreikiams paimtą dalį gavo kompensaciją, su kuria atsakovai buvo priversti sutikti. Sudarant minėto sklypo įkeitimo sandorį buvo nustatyta didesnė rinkos vertė nei yra dabar, išieškojimo metu, ir tai reiškia, kad Bankas nepagrįstai išmokėjo atsakovams kreditus. Ginčijamos sutarčių sąlygos dėl skolos padidinimo pripažintinos negaliojančiomis, nes susitarimais buvo siekiama apeiti draudimą didinti skolą pagal kredito sutartis.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 12 d. daliniu sprendimu atsakovų priešieškinius atmetė.

8.       Aptaręs teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad iš kreditavimo sutarties matyti, jog ji yra vartojimo sutartis, sudaryta atsakovų kaip fizinių asmenų siekiant pagerinti sklypą, kad būtų galima pakeisti žemės sklypo paskirtį ir parduoti, t. y. pagerinti namų ūkį, patenkinti privačius asmens poreikius; būsto kreditavimo sutartį atsakovai sudarė siekdami įsigyti butą, todėl šias sutartis teismas laikė vartojimo sutartimis. Teismas nusprendė, kad atitinkamai ir laidavimo sutartys, sudarytos užtikrinti kreditavimo ir būsto kreditavimo sutartis, vertinamos kaip vartojimo sutartys ir jų sąlygos tikrinamos sąžiningų sąlygų atitikties prasme.

9.       Teismas pabrėžė, kad vien aplinkybė, jog atsakovai yra pripažintini vartotojais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jie gali nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.

10.       Teismas atmetė atsakovų argumentus ginčijant sutarčių sąlygas, nustatančias 16 proc. dydžio metines kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas, nes tokio dydžio metinės palūkanos (kas sudarytų per dieną 0,043 proc.), negali būti laikomos ir pripažintos nepagrįstai per didelėmis ar neprotingomis bei nesąžiningomis. Be to, atsakovai neįrodė, kad numatytos palūkanos yra netesybos. Teismo vertinimu, negalimos situacijos, kai už naudojimąsi pinigais nemokamos pelno palūkanos, nebent šalys susitartų kitaip. Be to, teismų praktikoje 16 proc. metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra kvalifikuotos kaip pagrįstos ir sąžiningos bei konstatuota, kad vartotojai neturi teisės išvengti prisiimtų prievolių vykdymo.

11.       Teismas svarbia aplinkybe pripažino tai, kad atsakovai ginčo sutartis sudarė individualiai suderinę visas kredito sutarčių specialiosios dalies sąlygas; vėliau sudarė eilę kredito sutarčių pakeitimų, kuriuos atsakovai patvirtino, įskaitant sąlygas dėl mokėjimo grafiko ir sutarties nutraukimo, jeigu grafikas bus pažeidinėjamas, dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo už vėlavimus ir kt. 

12.       Teismas konstatavo, kad FĮĮ 31 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir taikomos tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui ir tokiu atveju turi būti atliekamas kliento (paskolos gavėjo) finansinis vertinimas. Bankui buvo nustatyta imperatyvi įstatymo pareiga įsitikinti, jog kliento – atsakovų A. J. ir R. J. finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientai sugebės įvykdyti savo įsipareigojimus pagal kredito sutartis.

13.       Teismas nurodė, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies normos numato finansų įstaigos pareigą turėti rašytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, jog įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti; taip pat inter alia prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Teismo vertinimu, šių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl šių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrąžinti pasiskolintų lėšų. Todėl teismas atmetė atsakovų reikalavimą pripažinti kreditavimo ir būsto kreditavimo sutartis negaliojančiomis bei taikyti restituciją.

14.       Teismas nustatė, kad 2007 m. balandžio 4 d. įkeistas 3,3000 ha ploto žemės sklypas buvo padalintas į 0,5391 ha ploto žemės sklypą (paimtą visuomenės poreikiams) ir 2,7609 ha ploto žemės sklypą, kuris yra įkeistas Bankui. Hipotekos lakšto 2009 m. rugsėjo 9 d. pakeitime, kurį pasirašė atsakovai, buvo aiškiai įvardinta ir atsakovams žinoma, kad to paties žemės sklypo įkeitimu yra užtikrintos dar dvi prievolės. Visos aplinkybės apie to paties žemės sklypo paskesnius įkeitimus buvo išviešintos registruose, ką pripažįsta ir atsakovai. Todėl teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovai akivaizdžiai praleido 10 metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą tiek dėl hipotekos sutarties sąlygų, įskaitant ir dėl žemės sklypo įkainojimo, tiek ir dėl paskesnių įkeitimų.

15.       Teismas pažymėjo, kad atsakovai, kaip žemės sklypo bendrasavininkiai ir kredito gavėjai, sutiko su turto paėmimu visuomenės poreikiams ir mokėtina kompensacija. Nei vieni iš jų neginčijo tokio paėmimo, nereikalavo didesnės kompensacijos. Tai, kad buvo pradėtos žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, atsakovams buvo ir turėjo būti žinoma, kadangi žemės sklypo hipoteką, kaip užtikrinimo priemonę, Bankui pateikė atsakovai. Hipotekos sandorį tvirtino notaras ir tai taip pat patvirtina, jog sandoris buvo teisėtai sudarytas. Teismas pažymėjo, kad negalima konstatuoti, jog dėl susidariusių aplinkybių, t. y. dalies žemės sklypo paėmimo ginčo sutarčių objektyviai negalima įvykdyti, nes už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypo dalį buvo sumokėta kompensacija (prievolės dalies įvykdymas) ir daiktas nebuvo prarastas visiškai. Be to, nėra ir kito nenugalimos jėgos požymio, t. y., kad šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio, nes atsakovai dalyvavo žemės sklypo paėmimo procese ir turėjo galimybę daryti įtaką jam (ginčyti kompensacijos būdą ir dydį). Žinodami apie žemės sklypo paėmimo procedūros pradėjimą, atsakovai sudarė būsto kreditavimo sutartį ir vėlesnius ginčo sutarčių pakeitimus.

16.       Teismas pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 27 d. sutartimi dėl dalies prievolių pagal kredito sutartis įvykdymo atsakovai patvirtino, jog jiems yra tinkamas Banko naudai įkeisto sklypo atidalinimas ir paėmimas visuomenės poreikiams, patvirtino, kad neturi pretenzijų dėl sudarytų sutarčių ir visas sutarčių sąlygas laiko galiojančiomis (sutarties 20 punktas). Teismas padarė išvadą nesant pagrindo aplinkybių, susijusių su žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams, pripažinti nenugalima jėga.

17.       Teismas nustatė, kad kredito sutarčių pakeitimai buvo sudaryti dėl to, jog atsakovai vėlavo atlikti mokėjimus pagal nustatytus grafikus ir Bankas su atsakovais sudarė susitarimus dėl sutarčių modifikavimo. Kadangi atsakovai buvo pradelsę mokėti susitarimuose išvardintas sumas ir nurodė jų negalintys padengti, pradelstos skolos sumos buvo pridėtos prie negrąžintos kredito sumos ir toliau išdėstomas jų mokėjimas. Šalys pakeitimuose išdėstė pradelstų sumų paskirstymo sąlygas bei jų mokėjimo tvarką, kuri atsakovams tuo metu buvo priimtina ir jie su ja sutiko. Tokiu būdu kredito sutartys buvo nenutrauktos, o atsakovams sudaryta galimybė atkurti savo prievolių vykdymą.

18.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovų argumentus, kad tokiais susitarimais buvo siekiama apeiti draudimą didinti skolą pagal kredito sutartį, nes Bankas, turėjęs teisę nutraukti sutartis ir pradėti priverstinį išieškojimą, su atsakovų sutikimu sudarė papildomus susitarimus siekiant tęsti santykius, atsakovai su tokiais pakeitimais sutiko bei sutiko su jų sąlygomis, net jas dalinai vykdė. Atsakovai nenurodė ir nepagrindė savo teiginių, kad, sudarant papildomus susitarimus, jiems buvo daromas ekonominis spaudimas ar apgaulė, kad jie nesuvokė ir nesuprato sudaromų susitarimų esmės. Priešingai, atsakovai susitarimų ankščiau neginčijo, juos vykdė. Taip pat nėra nurodyta, kokius geros moralės bei viešosios tvarkos pažeidimus Bankas padarė, sudarydamas papildomus susitarimus su atsakovais.

19.       Teismas nurodė, kad Banko civilinei atsakomybei taikyti ir skolininkų atleidimui nuo visos ar dalies atsakomybės pagal formuojamą teismų praktiką būtina įvertinti Banko veiksmų (ne)teisėtumą jam susipažįstant su kliento padėtimi, vertinant mokumą, vertinant galimybes grąžinti kreditą, nedarant įtakos sprendimų priėmimui, elgiantis sąžiningai ir rūpestingai. FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios pareigos reiškia, kad finansų institucija turi įsitikinti įkeičiamo turto egzistavimu ir jo verte bei kliento pajamomis, iš kurių jis vykdys įsipareigojimus.

20.       Teismas nustatė, kad kredito anketos duomenys patvirtina, jog Bankas priėmė sprendimą išduoti vartojamąjį kreditą su įkeitimu neturėdamas įkeičiamo turto vertinimo, tačiau buvo gavęs preliminarią rinkos vertės nustatymo pažymą 2007 m. kovo 20 d., todėl vien tai, jog galutinį vertinimą gavo tik 2007 m. balandžio 5 d., nesudaro pagrindo teigti pažeidus tvarką. Taip pat pažeidimo nesudaro tai, jog nagrinėjamu atveju turto vertintojo (taip pat ir paties Banko) nustatyta 4 600 000 Lt vertė 7,6 kartus viršijo VĮ Registrų centro nustatytą (2007 m. balandžio 2 d.) vidutinę rinkos vertę. Minėtos aplinkybės nepatvirtina, kad Bankas, 2007 m. kovo 28 d. priimdamas sprendimą išduoti atsakovams A. ir R. J. 1 650 000 Lt kreditą, dėl objektyvių priežasčių (neatlikto ir nepateikto galutinio turto vertinimo) negalėjo įvykdyti FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos imperatyvios pareigos įsitikinti, kad iš įkeičiamo turto gali būti patenkintas jo reikalavimas. Sprendimas išduoti kreditą buvo priimtas pasivadovavus preliminariu vertinimu, atliktu profesionalių turto vertintojų. Teismas sutiko, jog Bankas kaip užstatą paėmė žemės ūkio paskirties sklypą, dėl kurio pagal Banko vidaus taisykles turėjo būti priimtas atskiras Kredito komiteto sprendimas, tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovų pateiktą retrospektyvinį turto vertinimą teismas vertino kritiškai, nes jis retrospektyvinis ir galimai sudarytas įvertinus šiuo metu susidariusią situaciją.

21.       Įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su paraiškų pateikimu, anketų užpildymu ir sprendimų skolinti priėmimu, teismas konstatavo, kad Bankas nevisiškai tinkamai vertino surinktus duomenis ir neįsitikino atsakovų finansinėmis galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus (FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas), tačiau teismas įvertino ir tai, jog atsakovai patys teikė duomenis, reikalingus kreditui gauti, ir neabejotinai suprato, kokias įmokas jie privalės mokėti, ir sutartis pasirašė. Teismas pažymėjo, kad savo įsipareigojimus atsakovai vykdė.

22.       Teismas, vertindamas sudarytų sutarčių pakeitimus, nurodė, kad iš esmės buvo sudaromos refinansavimo sutartys, sutarčių pakeitimus atsakovai sudarinėjo ir patys jokių veiksmų nutraukti sutartis neinicijavo.

23.       Apibendrindamas teismas nurodė, kad, sudarant ginčo sutartis, buvo nesilaikyta atsakingo skolinimo principo, nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas, neįvertinta galima pajamų kaita ateityje. Tačiau teigti, jog dėl to yra Banko kaltė, nėra pakankamo pagrindo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika, todėl reikalavimai keliami ne tik finansų įstaigai, tačiau ir klientams, kurie turi atidžiau vertinti prisiimamus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus bei savo galimybes juos vykdyti. 

24.       Teismo nuomone, susiklosčiusi situacija patvirtina, kad atsakovai, prisiimdami ilgalaikius įsipareigojimus, patys pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovė R. J. yra įgijusi aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl atsakovai kredito sutarčių sudarymo metu neabejotinai galėjo suvokti tiek prašytos suteikti paskolos sumos dydį, tiek prisiimamus finansinius įsipareigojimus, jų apimtį bei vykdymo trukmę, taip pat gaunamų pajamų ir prievolių kredito įstaigai vykdymo apimtį. Byloje nėra įrodymų, jog Bankas būtų atsakovus vertęs pasirašyti ginčo sutartis jose numatytomis sąlygomis. Atsakovai pripažino, kad, prieš sudarant kreditavimo sutartį turėjo ir kitų bankų pasiūlymų, tačiau pasirinko Nordea Bank Finland Plc dėl patrauklių sąlygų. Sudarydami ginčo būsto kreditavimo sutartį atsakovai siekė pagerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas, o, sudarydami vėlesnius ginčo sutarčių pakeitimus, atsakovai siekė išspręsti šeimos skolinių įsipareigojimų situaciją.

25.       Teismas sprendė, kad atsakovų likusios neįvykdytos prievolės pagal ginčo sutartis negali būti laikomos žala CK 6.249 straipsnio prasme ir neatitinka žalos sampratos. Atsakovų neįvykdytos prievolės apima negrąžintą kreditą, kurį atsakovai yra gavę ir panaudoję, taip pat už naudojimąsi pinigais apskaičiuotos palūkanos. Tokiu būdu teigti, kad tarp atsakovų neįvykdytų prievolių ir Banko veiksmų yra priežastinis ryšys, nėra pagrindo.

26.       Teismas konstatavo, kad, nenustačius visų civilinei atsakomybei taikytinų būtinų sąlygų, negali būti tenkinamas atsakovų reikalavimas dėl jų atleidimo nuo neįvykdytų prievolių. Atmetęs reikalavimus dėl sutarčių bei jų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis bei sutartimi susitartų palūkanų mažinimo, nenugalimos jėgos aplinkybių buvimo konstatavimo, teismas sprendė, kad kiti priešieškinyje nurodyti reikalavimai atmestini kaip išvestiniai ir atskirai dėl jų nepasisakė.

27.       Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kaip prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, nurodęs, kad laiduotojas nėra laikomas banko klientu FĮĮ 2 straipsnio 8 dalies pagrindu, o FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai kredito įstaigos ruošiasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui, todėl Bankas, sudarydamas laidavimo sutartis, neturėjo imperatyviose įstatymo normose nustatytos pareigos tikrinti atsakovo S. J. turtinės padėties. 

28.       Pasisakydamas dėl L. J. kaip laiduotojos statuso, teismas nurodė, kad ji laidavimo sutartims davė rašytinį sutikimą, todėl, remiantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, yra vykdomos iš bendro sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo priėmimas tiesiogiai sąlygotų L. J. teises, kadangi išieškojimas būtų nukreipiamas į jos ir sutuoktinio S. J. bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą. Teismas nurodė, kad laidavimo sandoriams nėra privalomas sutuoktinio sutikimas, tačiau tuo atveju, kai tokio sutikimo yra reikalaujama ir jis yra duodamas, tai reiškia, kad sutikimą sandoriui sudaryti davęs asmuo (sutuoktinis) atsako už prievoles bendrąja jungtine nuosavybe turimu turtu, o laidavimo sutartį sudaręs sutuoktinis – tiek bendrąja jungtine nuosavybe turimu turtu, tiek asmeniniu turtu. 

29.       Atmesdamas atsakovų argumentus dėl laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, jog negalima teigti, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei, kuomet sandoris atitinka teisės aktų reikalavimus (priešingų įrodymų byloje nėra pateikta). CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas iš esmės yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne privataus asmens, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių apsaugai. Atsakovai nenurodė jokių argumentų bei nepateikė įrodymų, kurių visuma sudarytų pagrindą spręsti, kad ginčijamas sandoris turi viešai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančio sandorio požymių.

30.       Teismas pažymėjo, kad atsakovams buvo žinomos kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sąlygos, įskaitant ir tai, jog atsakovo solidarus laidavimas reiškia, kad Bankas gali nukreipti išieškojimą į atsakovą, kaip solidarų skolininką. Su šiomis sąlygomis laiduotojas ir kredito gavėjai sutiko. Tuo atveju, kai atsakovas susitarė su kredito gavėjais dėl neatlygintinio laidavimo, tai yra paties atsakovo veiksmų rizika, kadangi toks susitarimas priklausė tik nuo paties atsakovo valios, tam Bankas jokios įtakos neturėjo.

31.       Nesutikdamas su atsakovų reikalavimais dėl laidavimo pripažinimo pasibaigusiu pagal CK 6.86 straipsnio nuostatas, teismas nurodė, kad kredito sutartyse nurodytų mokėjimo grafikų vykdymas nebuvo susietas su Banko naudai įkeisto turto realizavimu, t. y. kredito gavėjai privalėjo vykdyti mokėjimus nepriklausomai nuo įkeisto žemės sklypo, be to, žemės sklypo hipoteka realizuotina tik priverstinio išieškojimo atveju nutraukus kredito sutartis. Kadangi atsakovo laidavimas yra solidarus, jis kaip laiduotojas įsipareigojo atsakyti visa apimtimi net ir nerealizavus įkeisto turto. Kredito sutarčių bendrosios dalies 5.2.5 punkte buvo numatytos papildomos užtikrinimo priemonės, jei paaiškėja, kad įkeisto turto rinkos vertė sumažėjo ir jei kredito gavėjas negalės tinkamai vykdyti įsipareigojimų. Teismas analogiškai įvertino ir aplinkybes dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams – atsakovai sutiko su tokiu turto paėmimu ir mokėtina kompensacija.

32.       Teismas nurodė, kad nepagrįsti atsakovų argumentai dėl dvigubų procesinių palūkanų priteisimo, nes procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomu sumų, išskyrus bylinėjimosi išlaidas.

33.       Pasisakydamas dėl ieškovės prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas svarbia aplinkybe laikė, kad atsakovai ginčo sutartis sudarė individualiai suderinę visas kredito sutarčių specialiosios dalies sąlygas, vėliau su Banku sudarė eilę kredito sutarčių pakeitimų, kuriuos atsakovai patvirtino, patvirtino ir sąlygas dėl mokėjimo grafiko ir sutarties nutraukimo, jeigu grafikas bus pažeidinėjamas, dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo už vėlavimus. Iki šios bylos iškėlimo atsakovai sudarytų sandorių neginčijo ir, tik ieškovei pareiškus ieškinį dėl skolos priteisimo, pareiškė reikalavimus dėl ginčo sandorių. Atsakovai nenurodė priežasčių ir neįrodinėjo, kodėl sandorių bei jų sąlygų neginčijo ankščiau, todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimui nėra pagrindų. Nagrinėjamu atveju atsakovai, sudarydami sandorį, žinojo visas jo sąlygas, todėl apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo suvokti jau sandorių sudarymo metu, t. y. 2007–2008 metais. Tokiu būdu priešieškinio reikalavimams dėl 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. sudarytų sandorių taikytina ieškinio senatis sudaro savarankišką pagrindą atsakovų reikalavimams atmesti pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

34.       Atsakovai A. J., R. J., S. J. ir L. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimą panaikinti, ginčo dalį išspręsti iš esmės, t. y.:

34.1.                      pripažinti 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D, sudarytą tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) bei A. J. ir R. J., bei 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D, sudarytą tarp Nordea Bank Finland Plc (teisių perėmėjas Luminor Bank AB) ir R. J., negaliojančiomis ab initio dėl imperatyvių FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikyti restituciją, t. y. priteisti Luminor Bank AB 37 348,71 Eur negrąžintų neteisėtai suteiktų kreditų;

34.2.                      panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5020 (išduotas pagal KK 07/04/30D kreditą);

34.3.                      panaikinti Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaro M. K. atstovės 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. MK-5099 (išduotas pagal BK 08/03/32D kreditą);

34.4.                      arba atsakovų teises apginti kitais 2021 m. vasario 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais būdais: ginant jų kaip vartotojų teises ir atkuriant interesų pusiausvyrą, atleidžiant atsakovus nuo dalies atsakomybės, jų atsakomybę apribojant įkeistų pagal ginčo sutartis objektų verte, pripažįstant ginčijamų sutarčių sąlygas negaliojančiomis ir modifikuojant vykdomuosius įrašus;

34.5.                      pripažinti, kad L. J. nėra laiduotoja pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D ir pagal 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį BK 08/03/32D Bankui MBKK 2010 m. vasario 4 d. sprendimu (vienašaliu sandoriu) atsisakius tokios savo teisės;

34.6.                      pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis ir kt. reikalavimus, nurodytus 2021 m. vasario 25 d. paaiškinimuose;

34.7.                      konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimą, buvo šališkas, pažeidė atsakovams Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) ir nacionaliniais teisės aktais garantuojamą teisę į teisingą teismą;

34.8.                      atsakovų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

35.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

35.1.                      Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir CK nuostatas dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl imperatyvo pažeidimo (CK 1.80 straipsnis). Nustatęs, kad imperatyvi FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostata turėjo būti taikoma, teismas atsisakė šiuo pagrindu pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis ir šį atsisakymą taikyti sandorio negaliojimo institutą grindė diskriminaciniu pagrindu, t. y. dėl atsakovų socialinės padėties (dėl to, kad jie yra skolininkai, kredito gavėjai, o ne Bankas). Teismas nurodė, kad imperatyvi norma skirta Banko, o ne kredito gavėjų (t. y. skolininkų) interesams apsaugoti. Teismas ignoravo atsakovų akcentuotą kasacinio teismo praktiką, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalis ir joje numatytas atsakingo skolinimo principas skirtas apsaugoti skolininko ir trečiųjų asmenų interesus. Teismas ignoravo faktą, kad Bankui kiekvieną kartą sudarant kreditavimo sutarčių pakeitimus, turėjo būti laikomasi imperatyvaus FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies reikalavimo, įsitikinant, kad skolininkų gaunamos pajamos ir užstatas leidžia tikėtis įsipareigojimų įvykdymo. Taip pat teismas nepaisė CK 1.78 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo patvirtinti niekinį (prieštaraujantį imperatyvui) sandorį, niekiniams kreditavimo sandoriams taikė CK 1.79 straipsnyje numatytą taisyklę dėl nuginčijamų sandorių patvirtinimo. Teismas nesąžiningai nurodė, kad atsakovai, pasinaudoję sandorio negaliojimo institutu, siekia negrąžinti pasiskolintų lėšų, nors atsakovai byloje yra pareiškę prašymą taikyti restituciją, yra pateikę skaičiavimus.

35.2.                      Teismas pažeidė CK nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl ieškinio senaties taikymo, išeidamas už prašymo ribų, taikė ieškinio senatį reikalavimui, kuriam toks prašymas nebuvo pareikštas: ieškovė prašė taikyti ieškinio senatį ne kreditavimo sutartims (dėl jų negaliojimo dėl imperatyvo), o kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 8.2 punkto sąlygoms dėl 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Be to, sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl imperatyvo pažeidimo negalioja ab initio ir pagal kasacinio teismo išaiškinimus tokių niekinių sandorių negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas. Teismas neteisingai nustatė senaties termino pradžią, nes tarp atsakovų sužinojimo, kad jų teisės yra pažeistos (2020 m. lapkričio 16 d.) ir reikalavimų pareiškimo (2021 m. vasario 25 d.) praėjo ne daugiau nei 3 mėnesiai. Banko veiksmai papildomuose susitarimuose prie kreditavimo sutarčių, deklaruojant norą bendradarbiauti ir nenutraukti kreditavimo sutarčių, patvirtina, kad pats Bankas savo veiksmais pripažino sudarytų kreditavimo sutarčių neteisėtumą ir siekė situaciją spręsti neteisminiu keliu. Tokie veiksmai vertintini kaip nutraukę ieškinio senaties terminą pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį. Ieškinio senatis negalėjo būti taikoma ir kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 8.2 punktui (dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų) ir papildomų susitarimų, kuriais buvo pridedamos palūkanų ir netesybų sumos, sąlygoms ginčyti, nes bendroji sutarčių dalis su klientais nėra derinama, apie tai, kad buvo priskaičiuotos įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, atsakovai anksčiausiai sužinojo 2009 m. rugsėjo 1 d. sudarius papildomus susitarimus, todėl nuo šios datos teismas turėjo skaičiuoti terminą dėl atsakovų kaip vartotojų teisių gynimo ginčijant netesybas. Atsakovams užginčijus neteisėtas sutarčių sąlygas 2018 m., senaties terminas nebuvo pasibaigęs.

35.3.                      Teismas pažeidė esminį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš ne teisės teisė nekyla). Bankas, neteisėtai išmokėjęs atsakovams kreditus, t. y. užkėlęs jiems nepakeliamą naštą, negali tikėtis iš tokių savo neteisėtų veiksmų gauti lygiai tokias pačias pajamas, kokias jis būtų gavęs, jeigu savo, kaip finansų profesionalo, veiklą vykdytų teisėtai. Nors teismas nustatė, kad, sudarant ginčo sutartis, nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas, neįvertinta galima pajamų kaita ateityje, tačiau atsakovų teisėms apginti nepritaikė nei vieno iš prašomų institutų.

35.4.                      Teismas pažeidė teismų suformuotą praktiką ir CK nuostatas dėl Banko kaip profesionalo atsakomybės ir dėl atsakovų (skolininkų) atleidimo nuo atsakomybės dėl nukentėjusiojo (kreditoriaus) (t. y. Banko) neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala (CK 6.253 ir 6.259 straipsniai); pripažinęs ginčo kreditavimo sutartis vartojimo sandoriais, netaikė atsakovų kaip vartotojų teisių apsaugos. Konstatavęs atsakingo skolinimo principo (imperatyvo) pažeidimą, teismas nekonstatavo Banko kaltės. Pagal atsakovų 2007 m. gautas apie 3 000 Lt šeimos pajamas jie galėjo mokėti maksimalią 1 200 Lt įmoką ir dešimčiai metų gauti maksimalų 144 000 Lt kreditą. Akivaizdu, kad suteikti 1 650 000 Lt ir 1 090 000 Lt kreditai (prie kredito sutarčių net nepridėjus mokėjimo grafikų) yra neteisėti ir Bankas turi prisiimti atsakomybę už savo tarnautojų neteisėtus veiksmus. Atsakovai negali atsakyti už tai, ko jie neturėjo galimybės patikrinti banko dokumentais dėl suteiktų kreditų ir vidaus taisyklėmis. Konstatavęs, kad ginčijamos sutartys yra vartojimo, teismas šių sutarčių, jų sąlygų, Banko veiksmų visiškai nevertino sąžiningumo aspektu ir nesprendė dėl jų negaliojimo, nors CK 6.2284 straipsnio 9 dalies nuostatos įpareigoja tai daryti ex officio (pagal pareigas), o byloje buvo pareikštas toks atsakovų prašymas. Teismas neįvertino, kad sutarčių papildymais skola (pridedant ir palūkanas, ir netesybas prie pagrindinės skolos) buvo padidinta, o nuo pridėtų palūkanų ir netesybų ir vėl buvo skaičiuojamos palūkanos ir netesybos; sutartyse numatytos ir išmokėtos kreditų sumos neatitiko Banko vidaus taisyklių, imperatyvių nuostatų, įmokos nuo 8 020,78 Lt be atskiro susitarimo ir įspėjimo išaugo iki 28 469,97 Lt.

35.5.                      Teismas nepagrįstai laiduotoja pripažino L. J., kuri su Banku nepasirašė nei vienos laidavimo sutarties. Laidavimas yra asmeninė prievolė ir ji automatiškai netampa nei bendrąją, nei tuo labiau solidariąja. Banko MBKK nariai 2010 m. vasario 4 d. savo parašais patvirtino sprendimą, kad „kliento tėvas papildomai laiduoja už abu kreditus. Mama nėra įtraukiama į laiduotojus dėl turimų sveikatos problemų.“ Taip pat patvirtino „už kreditą papildomai laiduoja kliento tėvas S. J.“. Šis Banko komiteto narių sprendimas yra galiojantis Banko vienašalis sandoris, kuris Bankui sukelia teisines pasekmes.

35.6.                      Teismas nepagrįstai atmetė laiduotojo S. J. reikalavimą dėl laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, netinkamai taikė CK įtvirtintas sandorių negaliojimo nuostatas. Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio pasekmes teismas taiko ex officio, tokio sandorio galiojimas ar jo negaliojimas nepriklauso nuo prašymą reiškiančio subjekto. Todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas iš esmės yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne privataus asmens, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių apsaugai. Priešingai, nei nurodė teismas, byloje yra pateikta įrodymų, kad sudarytų laidavimų tikslas prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei. 

35.7.                      Teismas netinkamai taikė CK 6.86 straipsnio nuostatas. Bankas turėjo galimybę patenkinti reikalavimą hipoteka užtikrinto turto dalies, tačiau atsisakė 0,29 ha ploto iš 1,15 ha sklypo hipotekos, jam sumokant 200 000 Lt (57 924 Eur) kompensaciją, kuri buvo žymiai mažesnė už Banko įvertinimą, didesnės sumos nereikalavo.

35.8.                      Teismas pažeidė EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 30 straipsnių nuostatas, priėmė akivaizdžiai neteisėtą ir šališką sprendimą. Teismas atsisakė atsakovų teises ginti dėl jų socialinės padėties, dėl to, kad jie yra skolininkai; konstatavęs imperatyvo pažeidimą, atsisakė taikyti niekinių sandorių negaliojimo pasekmes bei papildomai, savo iniciatyva, iškraipęs (išplėtęs) ieškovės prašymą, taikė ieškinio senatį niekiniam sandoriui, nors tai prieštarauja teismų praktikai; ieškinio senaties pradžią nustatė nesigilindamas į bylos dokumentus, nesąžiningai nurodė, kad atsakovai nenori grąžinti tai, ką pasiskolino (nors atsakovai prašė taikyti restituciją) ir nutylėjo faktą, kad Bankas nori pasipelnyti iš neteisėtų (niekinių) sandorių; laiduotoju pripažino asmenį, kuris niekada nesudarė laidavimo sutarties. Tai, kad teismas visus materialinės teisės normų pažeidimus padarė gindamas ne vartotojus, o profesionalą – Banką, parodo akivaizdų teismo šališkumą.

35.9.                      Teismui priėmus dalinį sprendimą atsakovams tapo žinoma, kad bylą nagrinėjanti teisėja ir advokatų kontoros, kuri atstovavo Bankui inicijuojant bylą, pagrindinis partneris yra kartu dirbę Mokestinių ginčų komisijoje, kas galėjo būti tokio teismo šališkumo ir pamatinių konstitucinių ir civilinių nuostatų pažeidimo priežastimi.

36.       Ieškovė Luminor Bank AS atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; palikti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimą nepakeistą; patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė jokių naujų atsikirtimų į apeliacinį skundą nenurodo, atkartoja esminius teismo sprendimo argumentus, jiems pritardama.

37.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugpjūčio 5 d. gautas D. K. prašymas ieškovę Luminor Bank AS pakeisti jos teisių perėmėja D. K. Prašyme nurodoma, kad 2021 m. liepos 15 d. Luminor Bank AS (pradinis kreditorius) ir D. K. (naujasis kreditorius) sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį; vadovaujantis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi bei 6.109 straipsnio 1 dalimi 2021 m. liepos 15 d. pranešimu skolininkai informuoti apie reikalavimo teisių perleidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38.       Apeliacijos objektu yra dalinio teismo sprendimo, kuriuo atmesti atsakovų priešieškinių reikalavimai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl ieškovės reikalavimo teisių perėmimo

39.       CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

40.       Prašyme apeliacinės instancijos teismui D. K. nurodo, kad 2021 m. liepos 15 d. Luminor Bank AS (pradinis kreditorius) ir D. K. (naujasis kreditorius) sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius naujajam kreditoriui visa apimtimi perleido savo reikalavimo teises į A. J. ir R. J. (skolininkai), kylančias iš 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/04/30D su visais jos pakeitimais ir papildymais, 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/03/32D su visais jos pakeitimais ir papildymais, 2016 m. birželio 20 d. notaro vykdomojo įrašo, notarinio registro Nr. MK-5020, 2016 m. birželio 21 d. notaro vykdomojo įrašo, notarinio registro Nr. MK-5099, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LBK 10/03/35D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LBK 10/03/36D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LKK 10/03/37D, 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutarties Nr. LKK 10/03/38D, įskaitant, bet neapsiribojant, visas pradinio kreditoriaus kaip hipotekos kreditoriaus teises kartu su visomis reikalavimo įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis. Kartu su prašymu dėl ieškovės pakeitimo D. K. pateikė 2021 m. liepos 15 d. pranešimą, siųstą atsakovams A. J. ir R. J. apie reikalavimo teisių perleidimą.

41.       Procesinio teisių perėmimo institutas yra nulemtas materialiųjų teisių perėmimo civilinėje teisėje galimybės, dėl to įstatymas nustato pareigą procesinių teisių perėmėjui pagrįsti savo dalyvavimą procese (pateikti įrodymus, kad jis yra atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmėjas) (CPK 48 straipsnio 3 dalis). Teismo, sprendžiančio procesinių teisių perėmimo klausimą, pareiga – laikantis įstatymų reikalavimų ištirti ir nustatyti, ar siekiantis įstoti į procesą asmuo iš tikrųjų perėmė tam tikras pasitraukusio iš proceso asmens materialiąsias subjektines teises, taip pat perimtų teisių apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013).

42.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kartu su prašymu D. K. teismui nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, galinčios patvirtinti reikalavimo teisių perleidimo (perėmimo) apimtį. Nagrinėjamu atveju ieškovė Luminor Bank AS savo reikalavimus byloje yra pareiškusi keturiems atsakovams: reikalavimai A. J. ir R. J. grindžiami kreditavimo sutartimis, atsakovams S. J. ir L. J. – laidavimo sutartimis. Teismui pateikto pranešimo apie reikalavimo teisių perleidimą turinys tvirtina, kad reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiami reikalavimai ir pagal kreditavimo sutarčių pakeitimus bei papildymus, kuriuos, pažymėtina, yra pasirašę ir atsakovai S. J. bei L. J. Be to, pranešime nurodoma, kad perleidžiami ir reikalavimai pagal laidavimo sutartis, tačiau laidavimo sutartys sudarytos Banko su atsakovu S. J., ir nenurodyta, kad būtų perimti ieškovės reikalavimai šio atsakovo ir jo sutuoktinės, davusios sutikimą laidavimui, atžvilgiu, ar kad šie atsakovai būtų informuoti apie reikalavimo perleidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje suformuluotus reikalavimus ir nesant pateiktai reikalavimo perleidimo sutarčiai, tik iš pranešimo apie reikalavimo perleidimą turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie ieškovės perleisto reikalavimo apimtį. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliacine tvarka yra nagrinėjamas tik dalinio sprendimo dėl priešieškinių reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Esant šių aplinkybių visetui, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teisėjų kolegija konstatuoja, nesant pakankamai duomenų, leidžiančių išspręsti ieškovės pakeitimo jos teisių perėmėja klausimą, todėl šis klausimas paliekamas išspręsti bylą toliau nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

43.       Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, išdėstytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

44.       Apeliantai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigdami, kad ginčas yra labai sudėtingas, susijęs su ilgai besitęsusiais kreditavimo teisiniais santykiais; nurodo, kad dalinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas iškraipė, nutylėjo ar nesąžiningai pateikė reikšmingus bylos faktus. Taip pat teigia, kad Bankas dokumentus dėl tų pačių faktų teikė kelis kartus ir jų turinys skiriasi, o 2019 m. liepos 5 d. posėdžio metu nurodęs, jog pateikė visus dokumentus, susijusius su išduotais kreditais, 2020 m. vasario 6 d. pateikė dar vieną kredito anketą. 

45.       Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra tokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodine apeliacinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijas grindžia rašytiniais į bylą pateiktais įrodymais: apeliantai į bylą teikė procesinius dokumentus, kuriuose išsamiai ir aiškiai išdėstė savo reikalavimus bei atsikirtimus, teikė juos pagrindžiančius įrodymus. Apeliaciniame skunde nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių, negu buvo tirtos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, nenurodyta. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, apeliantams sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai išdėstyti savo poziciją, kuria jie pasinaudojo. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apeliantų prašymo dėl bylos pagal apeliacinį skundą nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kadangi apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, teisės į teisingą teismą (ne)pažeidimo

46.       Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad priimdamas dalinį sprendimą teismas elgėsi akivaizdžiai šališkai: atsisakė atsakovų teises ginti dėl jų socialinės padėties; konstatavęs imperatyvo pažeidimą, atsisakė taikyti niekinių sandorių negaliojimo pasekmes; papildomai, savo iniciatyva, iškraipęs (išplėtęs) ieškovės prašymą, taikė ieškinio senatį niekiniam sandoriui; ieškinio senaties pradžią nustatė nesigilindamas į bylos dokumentus; nesąžiningai nurodė, kad atsakovai nenori grąžinti tai, ką pasiskolino ir nutylėjo faktą, jog Bankas nori pasipelnyti neteisėtų/niekinių sandorių pagrindu; laiduotoju pripažino asmenį, kuris niekada nesudarė laidavimo sutarties. Tai, kad teismas visus materialinės teisės normų pažeidimus padarė gindamas ne vartotojus, o profesionalą – Banką, apeliantų tvirtinimu, parodo akivaizdų teismo šališkumą ir EŽTK pažeidimą. Taip pat apeliantams kelia abejones pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumas, nes teisėją ir Bankui atstovavusios advokatų kontoros partnerį sieja buvę darbiniai santykiai. Teisėjų kolegija apeliantų argumentus dėl teismo šališkumo atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus.

47.       Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti teisėjui nušalinimą šiuose straipsniuose nustatytais atvejais. Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2000). Šia teise bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo pasinaudota, t. y. apeliantai nušalinimo bylą nagrinėjusiam teismui (teisėjui) nereiškė.

48.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020).

49.       Nagrinėjamoje byloje apeliantai nepateikė jų abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo nagrinėjant šią bylą objektyviai pateisinančių įrodymų, realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjos šališkumo. Pavyzdžiui, apeliantai nurodo, kad abejonės kyla dėl ieškovę atstovavusios advokatų kontoros partnerio buvusių darbinių sąsajų su teisėja, tačiau minimo asmens neįvardija ir nepateikia duomenų, ar jis šioje byloje atliko kokius nors veiksmus, susijusius su ieškovės atstovavimu (procesinių dokumentų rengimu ar pan.), neteikia duomenų apie tai, ar teisėja ir neįvardytas advokatų kontoros partneris iki šiol palaiko kokius nors santykius, nenurodo kitokių teismo šališkumo objektyviai pateisinančių įrodymų.  

50.       Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad iš esmės abejonės dėl galimo teismo šališkumo ar teisės į teisingą teismą pažeidimo apeliantų yra siejamos išimtinai su ginčo išsprendimu apeliantų nenaudai ir nėra pateikta duomenų, leidžiančių, žvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjos subjektyvųjį šališkumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas vienos iš šalių naudai, negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo įrodymas, kadangi, nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis. Tokią savo teisę apeliantai ir įgyvendino pateikdami apeliacinį skundą.

51.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai dėl teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, šališkumo nepagrįsti, nes nepateikta įrodymų, realiai patvirtinančių galimą teisėjos šališkumą, apeliantai nurodo tik pastebėjimą, tačiau niekaip nepagrindžia galimo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo nei objektyviuoju, nei subjektyviuoju aspektu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo teisėjo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teisėja buvo šališka.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

52.       Bylos duomenimis Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikęs per Nordea Bank Plc Lietuvos skyrių (jo teises perėmė ieškovė) ir atsakovai A. J. ir R. J. sudarė 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D, kuri buvo pakeista vėlesniais pakeitimais: 2007 m. liepos 12 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 07/07/65D, 2009 m. rugsėjo 1 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/06D, 2010 m. kovo 19 d. KKP10/03/60, 2011 m. kovo 25 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 1/03/851, 2013 m. liepos 30 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 13/07/57D, 2015 m. balandžio 2 d. papildomu susitarimu Nr. KKP 15/04/665D.

53.       Bankas ir R. J. 2008 m. kovo 12 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D, kuri vėliau pakeista: 2009 m. rugsėjo 1 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 09/09/07D, 2010 m. kovo 19 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 10/03/65D, kuriuo į prievolę įstojo A. J., 2011 m. kovo 25 d. papildomu susitarimu Nr. BKP 11/03/86D.

54.       Šių kredito sutarčių įvykdymas yra užtikrintas solidariu laidavimu už kredito gavėjų R. J. ir A. J. visišką ir tinkamą prievolių įvykdymą pagal šias S. J. su Banku sudarytas laidavimo sutartis: 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/37D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/38D (laiduota už A. J.); 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/35D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/36D (laiduota už A. J.). Atsakovė L. J. laidavimo sutarčių nepasirašė, tačiau davė sutikimą kaip S. J. sutuoktinė sudaryti laidavimo sutartis.

55.       Bankas 2016 m. kovo 30 d. kredito gavėjams pranešė apie vienašališką kredito ir būsto kreditavimo sutarčių nutraukimą nuo 2016 m. gegužės 2 d. ir nurodė, jog sutartis nutraukia dėl nuolatinių vėlavimų mokėti. Kadangi skola nebuvo padengta, Bankas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo dokumento skolos išieškojimui iš kredito gavėjų išdavimo. Notaras M. K. (per atstovę) išdavė: 2016 m. birželio 20 d. vykdomąjį įrašą Nr. MK-5020 ir 2016 m. birželio 21 d. vykdomąjį įrašą Nr. MK-5099 dėl skolos išieškojimo.

56.       Pirmosios instancijos teismas kreditavimo ir laidavimo sutartis pripažino vartojimo sutartimis ir šios išvados nėra kvestionuojamos, taip pat iš esmės neskundžiama, jog kreditavimo sutarčių sąlygos, numatančios 16 proc. metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, yra kvalifikuotos kaip pagrįstos ir sąžiningos.

Dėl kreditavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl imperatyvo, numatyto FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje pažeidimo (CK 1.80 straipsnis)

57.       Sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; kt.).

58.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi, sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. – aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas yra nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). Kasacinis teismas nurodo, kad, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011).

59.       Apeliantai sudarytas kreditavimo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis dėl prieštaravimo imperatyvioms FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas sutikęs, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvios, nusprendė, jog šių normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl šių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrąžinti pasiskolintų lėšų.

60.       Nesutikdami su tokia teismo išvada apeliantai nurodo, kad tiek imperatyvios FĮĮ nuostatos, tiek Banko taisyklės (kredito aprašymas) numatė du pagrindinius kriterijus – pajamas bei užstato vertę – nuo kurių priklausė Banko sprendimas skolinti ir maksimalus kredito dydis. Jų teigimu, vertinant pagal Banko surinktus duomenis apie atsakovų R. ir A. J. pajamas, maksimalus jiems patvirtintas ir išmokėtas 2007 m. balandžio 4 d. KK07/04/30D kreditas galėjo būti 144 000 Lt, o, vertinant užstato (įkeičiamo turto) vertę – 532 877,52 Lt. Bankas 2007 m. kovo 28 d. kredito anketoje priėmė neteisėtą (pažeidžiantį imperatyvą ir Banko vidaus taisykles) sprendimą patvirtinti 1 650 000 Lt kreditą ir šio sprendimo pagrindu buvo sudaryta 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartis, nurodyta suma buvo neteisėtai išmokėta, užstatu neteisėtai paimtas žemės ūkio paskirties sklypas. Taip pat, apeliantu įsitikinimu, ir 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartis Nr. BK 08/03/32D dėl 1 090 000 Lt kredito bei 100 000 Lt išmokos statyboms užbaigti sudaryta pažeidžiant FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą. Sprendimas suteikti antrąjį kreditą priimtas klaidingai skaičiuojant pajamas (nors Bankas buvo surinkęs visus duomenis apie tikrąsias kredito gavėjų pajamas), nevertinant pirmojo jau paimto kredito, neskaičiuojant Banko nuskaitomų įmokų.

61.       Pagal FĮĮ 31 straipsnio 3 dalį (galiojo ginčo sandorių sudarymo metu ir nėra pasikeitusi) finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

62.       Skundžiamo sprendimo turinys tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika, kad šios normos numato finansų įstaigos pareigą turėti rašytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, jog įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti; inter alia (taip pat) prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nurodytų teisės normų paskirtis pirmiausia yra pačios finansų įstaigos, o ne kredito gavėjų interesų apsauga, nes jos suvaržo galimybes neatsakingai skolinti lėšas, tačiau niekaip nesuteikia kredito gavėjui pagrindo reikalauti kreditavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl šių normų pažeidimo, ar, juo labiau, negrąžinti pasiskolintų lėšų (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-112-464/2016).

63.       Kasacinis teismas, aiškindamas minėtos normos taikymą, yra nurodęs, kad šioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, kuris nurodo finansų įstaigai įsitikinti kliento finansiniu pajėgumu, taip užtikrinant geresnę jos pačios interesų apsaugą, kartu bendrą finansų sistemos stabilumą. Taigi, finansų įstaiga, skolindama pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdama kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Šią pareigą finansų įstaiga turi atlikti sąžiningai, laikydamasi rūpestingo bankininko standartų, todėl, jei finansų įstaiga skolina pinigus tinkamai nesusipažinusi su kliento padėtimi ir neįvertinusi jo mokumo, arba, nors ir įvertinusi jo mokumą, bet nesitikėdama, kad paskola bus grąžinta, finansų įstaiga atlieka neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

64.       Aiškinant atsakingo skolinimo principą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat akcentuojama bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad, priimant sprendimą skolinti, nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013 ir kt.). Bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). 

65.       Byloje pateikto Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. Kredito privatiems asmenims aprašymo, nustatančio kredito suteikimo privatiems asmenims taisykles, 6 punkte numatyta, kad maksimalus kredito dydis priklauso nuo asmens grynųjų pajamų ir bankui pateikiamo užstato. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šis reikalavimas iš esmės atitinka FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1–2 punktų reikalavimus, kad tiek imperatyvios FĮĮ nuostatos, tiek Banko taisyklės (Kredito aprašymas) numatė du pagrindinius kriterijus – pajamas bei užstato vertę – nuo kurių priklausė sprendimas skolinti, nuo kurių taip pat priklausė maksimalus kredito dydis. Taigi, įstatyme yra nustatytas imperatyvas, kokius veiksmus turi atlikti Bankas ir kokius duomenis turi įvertinti, prieš priimdamas sprendimą suteikti kreditą. Byloje nėra ginčo, kad šie duomenys – duomenys apie kredito gavėjų pajamas, turtinę padėtį, darbinę veiklą, kt., įkeičiamą turtą, sudarant ginčo sutartis, buvo surinkti ir įvertinti. Įstatymas nedetalizuoja tokio finansinio vertinimo kriterijų, duomenų vertinimas yra kredito davėjo (banko) veikla, atliekama užsiimant sau įprasta kreditavimo veikla pagal nustatytas vidaus taisykles ir prisiimant tokios veiklos riziką. Taigi, galimas minėtų kriterijų netinkamas įvertinimas, t. y. galimas atsakingo skolinimo principo pažeidimas, atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos apeliacinio teismo bei kasacinio teismo išaiškinimus, lemia galimą civilinės atsakomybės kredito įstaigai taikymą, bet nelemia sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

66.       Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo ir Banko veiksmų (ne)teisėtumą vertino civilinės atsakomybės sąlygų kontekste. Teisėjų kolegija apeliantų subjektyvius argumentus apie tai, kad teismas atsisakė pripažinti ginčo kreditavimo sutartis niekinėmis ir taikyti niekinio sandorio pasekmes vien dėl to, kad to reikalauja kredito gavėjai (skolininkai), pripažįsta nepagrįstais, iškreipiančiais teismo sprendimo motyvus, kuriais teismas argumentavo pagrindo pripažinti kreditavimo sutartis negaliojančiomis, nebuvimą.

Dėl Banko atsakomybės ir apeliantų atleidimo nuo atsakomybės

67.       Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Bankui, kaip profesionalui, keliamų standartų ir, konstatavęs atsakingo skolinimo principo pažeidimą, nepagrįstai nenustatė Banko kaltės bei nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio ir 6.259 straipsnio nuostatų dėl skolininkų atleidimo nuo atsakomybės, kuri viršija įkeistų objektų vertę. Teisėjų kolegija ir šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

68.       Kaip jau buvo minėta, aiškinant atsakingo skolinimo principą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad, priimant sprendimą skolinti, nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Civilinės atsakomybės pagrindas gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt. Jei bankas skolina pinigus tinkamai nesusipažinęs su kliento padėtimi ir neįvertinęs jo mokumo arba, nors ir įvertinęs jo mokumą, bet nesitikėdamas, kad paskola bus grąžinta, jis atlieka neteisėtus veiksmus. Tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys. Be to, banko atsakomybei atsirasti būtina banko kaltė. Banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Priimdamas su kreditavimu susijusius sprendimus bankas turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindamas, turi elgtis sąžiningai, laikydamasis rūpestingo bankininko standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2014; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

69.       Į bylą pateiktas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2006 m. rugsėjo 1 d. kredito privatiems asmenims aprašymo 6 punktas numato, kad maksimalus kredito dydis priklauso nuo asmens grynųjų pajamų ir bankui pateikiamo užstato. Šis reikalavimas iš esmės atitinka imperatyvias nuostatas – FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1–2 punktų reikalavimus. Taigi, tiek imperatyvios FĮĮ nuostatos, tiek Banko taisyklės numatė du pagrindinius kriterijus – pajamas bei užstato vertę – nuo kurių priklausė sprendimas skolinti bei maksimalus kredito dydis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiama informacija apie pagal kreditavimo sutartį įkeičiamą žemės sklypą, ir nusprendė, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog Bankas, 2007 m. kovo 28 d. priimdamas sprendimą išduoti atsakovams A. ir R. J. 1 650 000 Lt kreditą dėl objektyvių priežasčių (neatlikto ir nepateikto galutinio turto vertinimo) negalėjo įvykdyti FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos imperatyvios pareigos įsitikinti, kad iš įkeičiamo turto gali būti patenkintas jo reikalavimas. Sprendimas išduoti kreditą buvo priimtas pasivadovavus preliminariu vertinimu, atliktu profesionalių turto vertintojų. Teismas taip pat nustatė, kad Bankas kaip užstatą paėmė žemės ūkio paskirties sklypą, dėl kurio pagal Banko vidaus taisykles turėjo būti priimtas atskiras Kredito komiteto sprendimas, tačiau jo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir atsakovų pajamas bei finansinius pajėgumus, vykdyti sutartis pagrindžiančius duomenis ir konstatavo, kad Bankas nevisiškai tinkamai vertino surinktus duomenis ir neįsitikino atsakovų finansinėmis galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad, sudarant ginčo sutartis, buvo nesilaikyta atsakingo skolinimo principo – nebuvo tinkamai įvertintas vartotojų kreditingumas, t. y. nebuvo tinkamai nustatytos tvarios vartotojo pajamos, netinkamai įvertintas prisiimamų įsipareigojimų ir pajamų santykis, nebuvo vertinamas ilgalaikis pajamų tvarumas, neįvertinta galima pajamų kaita ateityje. Tačiau teismas neįžvelgė pagrindo išvadai, kad dėl to yra Banko kaltė. Teismas nurodė, kad kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika, todėl reikalavimai keliami ne tik finansų įstaigai, tačiau tuo pačiu ir klientams, kurie turi atidžiau vertinti prisiimamus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus ir savo galimybes juos vykdyti. Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.

70.       Jau minėta, kad civilinės atsakomybės pagrindas gali būti banko elgesys, kuris aiškiai nukrypsta nuo rūpestingo bankininko standartų išduodant kreditą, atsisakant jį išduoti, tęsiant ar nutraukiant kreditavimą, teikiant informaciją, naudojantis įkaito turėtojo teisėmis ir kt., taip pat, kad tarp neteisėto kredito išdavimo ir kilusios žalos turi egzistuoti priežastinis ryšys bei nustatyta banko kaltė, t. y. banko atsakomybė negali būti taikoma už bet kurį žalą sukėlusį sprendimą dėl kreditavimo ar paskolos suteikimo, nes kreditavimo veikla visada yra susijusi su rizika. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje susiklosčiusi situacija patvirtina, kad apeliantai A. ir R. J., prisiimdami ilgalaikius įsipareigojimus, ir patys pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Juo labiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, kad R. J. yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą ir paskolos sudarymo metu neabejotinai suvokė (galėjo suvokti) tiek prašytos suteikti paskolos sumos dydį, tiek prisiimamus finansinius įsipareigojimus, jų apimtį bei vykdymo trukmę, taip pat gaunamų pajamų ir prievolių kredito įstaigai vykdymo apimtį. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė (kredito įstaiga) būtų apeliantus vertusi pasirašyti ginčo sutartį joje numatytomis sąlygomis. Sudarydami kreditavimo sutartis apeliantai A. ir R. J. siekė pagerinti šeimos finansinę situaciją - kreditavimo sutartį sudarė, siekdami pagerinti sklypą, kad galima būtų pakeisti žemės sklypo paskirtį ir parduoti, o maždaug po metų sudarė būsto kreditavimo sutartį, siekdami įsigyti butą, nes neturėjo kur gyventi; patys apeliantai iš daugelio kreditus teikusių įstaigų pasirinko būtent Nordea bank Finland Plc dėl jos pasiūlytų sąlygų patrauklumo lyginant su kitomis kredito įstaigomis. Be to, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, apeliantai sutartis vykdė, nesiekė jų nutraukti, sudarinėjo papildomus susitarimus, kuriuos taip pat vykdė.

71.       CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šiuos veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 25 punktas; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016, 48–49 punktai). Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek atsakovės atliktus veiksmus, suteikiant ieškovui paskolą, tiek apeliantų rizikos prisiėmimą, siekiant ir gaunant kreditus iš ieškovės, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatytų veiksmų visuma nelemia Banko kaltės dėl to, kad atsakovai nesugebėjo tinkamai vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.

72.       Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčijamos kreditavimo sutartys yra vartojimo, šių sutarčių, jų sąlygų, Banko veiksmų visiškai nevertino sąžiningumo aspektu ir nesprendė dėl jų negaliojimo, nors CK 6.2284 straipsnio 9 dalies nuostatos įpareigoja teismą tai daryti ex officio, o byloje toks apeliantų prašymas buvo pareikštas; teismas ignoravo faktą, kad kreditavimo sutarčių papildymais skola buvo padidinta, o nuo pridėtų palūkanų ir netesybų ir vėl buvo skaičiuojamos palūkanos ir netesybos; ignoravo argumentus, kad apeliantai kaip vartotojai savo riziką vertino pagal galimybę padengti kreditą užstatų verte, kuri buvo gerokai didesnė, ir užstato vertė už gautą paskolos sumą leido jiems pagrįstai tikėti, kad įkeistų objektų vertės pakaks įsipareigojimams padengti, tačiau šių sumų nepakanka tik dėl to, jog Bankas išdavė nepagrįstai didelius pagal atsakovų pajamas kreditus ir papildomai ir nesąžiningai juos didino.

73.       Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 28 punktas). Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis) nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.188 straipsnio 4 dalį (galiojusio iki 2014 m. birželio 13 d.) (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 4 dalis) individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

74.       Atsižvelgdama į teismų praktikos nuostatas, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl pirmosios instancijos teismo pozicijos jų atžvilgiu, vertinant suteikto kredito dydį ir galimybes jį grąžinti, kadangi akivaizdu, jog dėl kredito sumos nustatymo kreipiasi patys kredito gavėjai ir į kreditavimo sutartis tokia sąlyga įrašoma šalių sutarimu individualiai kiekvienu atveju, taigi, ji negali būti laikoma parengta iš anksto, neaptarta individualiai. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad papildomų susitarimų sąlygos, kuriomis pagal kreditavimo sutartis laiku nesumokėtos sumos pridėtos prie negrąžintos kredito dalies ir sutarta, kad kredito sutarties sąlygos taikomos tokiai sudėtai sumai bei pailginti kredito grąžinimo terminai, yra nustatyti Banko vienašališkai, neaptariant ir nederinant jų su kredito gavėjais. Sutarčių pakeitimus atsakovai sudarė individualiai, veiksmų nutraukti sutartis neinicijavo. Aplinkybė, kad apeliantai savo riziką vertino pagal galimybę padengti kreditą užstatų verte, kuri buvo didesnė už gautą paskolos sumą ir leido jiems pagrįstai tikėtis, jog įkeistų objektų vertės pakaks įsipareigojimams padengti, nelemia sutarčių vertinimo nesąžiningomis. Tokiomis pačiomis aplinkybėmis, pažymėtina, ir Bankas naudojosi, vertindamas kredito gavėjų finansinę situaciją ir tikimybę bei galimybę grąžinti gautus kreditus.

75.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad, nors teisės aktais vartotojams suteikiama papildoma apsauga, skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojams taikoma papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

76.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra nustatyta visų ieškovės (Banko) civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, ir todėl negali būti tenkinamas apeliantų reikalavimas dėl jų atleidimo nuo neįvykdytų prievolių.

Dėl atsakovės L. J. atsakomybės

77.       Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad L. J. nėra pasirašiusi laidavimo sutarčių, kad 2010 m. vasario 4 d. kredito anketoje komiteto nariai priėmė aiškų sprendimą, jog ji nėra įtraukiama į laiduotojus dėl sveikatos problemų, aiškiai įvardijant, kad laiduoja tik S. J., jog Bankas reikalavimus siuntė tik S. J., priešingai teisės normoms, teismų praktikai ir byloje esantiems įrodymams, pripažino, kad L. J. atsako tiek bendru, tiek asmeniniu turtu, nes ji davė sutikimą savo sutuoktiniui laiduoti, laidavimo sandoris sudarytas šeimos interesais. Taigi, apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesant jokio įstatyminio pagrindo ir priešingai byloje esantiems įrodymams bei galiojantiems sandoriams, niekada nelaidavusį asmenį neteisėtai pavertė laiduotoju. Teisėjų kolegija nepritaria tokioms apeliantų teisės aiškinimo interpretacijoms ir bylos duomenų vertinimui.

78.       Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.77 straipsnio 1 dalis). Apeliantai teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tačiau, atsižvelgtina į tai, kad S. J. 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis su Banku sudarė būdamas santuokoje su L. J., todėl sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams.

79.       CK 3.92 straipsnio 4 dalyje išvardyti sandoriai, kuriuos privalo sudaryti abu sutuoktiniai kartu, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio įgaliojimą tokį sandorį sudaryti, taip užtikrinant sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsaugą nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų.

80.       Tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas, todėl prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis ir į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtą ar dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Tais atvejais, kai sandoriui sudaryti yra duotas kito sutuoktinio sutikimas, nors jis ir neprivalomas, iš tokio sandorio kylanti prievolė priskirtina pirmajai prievolių grupei pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. prievolėms, atsiradusioms iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, todėl tokiu atveju nereikia nustatinėti, ar toks sandoris buvo sudarytas šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2014). Taigi, esant kreditoriaus ir sutuoktinių santykiams priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-378/2016). 

81.       Apeliantai teisingai nurodo, kad Banko MBKK nariai 2010 m. vasario 4 d. patvirtino sprendimą, jog „kliento tėvas papildomai laiduoja už abu kreditus. Mama nėra įtraukiama į laiduotojus dėl turimų sveikatos problemų“, t. y. Bankas nereikalavo, kad laidavimo prievolę prisiimtų ir atsakovė L. J. Tačiau laidavimo sutartys, sudarytos po šio sprendimo priėmimo – 2010 m. kovo 19 d. ir jose padaryti įrašai, kad L. J. sutinka, jog jos sutuoktinis pasirašytų ir išduotų laidavimo sutartis, su sutarties sąlygomis išdėstytomis aukščiau yra susipažinusi ir joms neprieštarauja, patvirtina, kad sutartis neprieštarauja šeimos interesams, rodo priešingai. Taip pat ir vėliau sudarytuose papildomuose susitarimuose – 2011 m. kovo 25 d. papildomuose susitarimuose Nr. KKP 11/03/85D, Nr. BKP 11/03/86D, 2013 m. liepos 30 d. papildomame susitarime Nr. KKP 13/07/57D, 2015 m. balandžio 2 d. papildomame susitarime Nr. KKP 15/04/665D yra L. J. parašai ir sutikimai, kad jos sutuoktinis S. J. pasirašytų ir išduotų aukščiau išdėstytą laiduotojo sutikimą, su šio sutikimo sąlygomis, išdėstytomis aukščiau, yra susipažinusi ir joms neprieštarauja, taip pat patvirtina, kad šis sutikimas neprieštarauja šeimos interesams. Taigi, nurodytų aplinkybių visetas patvirtina, kad, nors Bankas ir nereikalavo L. J. sutikimo, tačiau davusi sutikimą bei pasirašiusi vėlesnius sutikimus dėl vėliau sudarytų kreditavimo sutarčių papildomų susitarimų, ji sutiko, kad ši laidavimo prievolė būtų vykdoma ir iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas).  

Dėl laidavimo sutarčių (ne)galiojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu

82.       Apeliantai nekvestionuoja pagrįstos ir teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra teisinio pagrindo laidavimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes laiduotojas nėra laikomas banko klientu, dėl to šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

83.       Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai atmetė laiduotojo S. J. reikalavimą dėl laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, nurodęs, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog sudarytų laidavimų tikslas prieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taip pat apeliantai laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad CK 1.81 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas iš esmės yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne privataus asmens, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių apsaugai.

84.       CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014). Tokius šalių ketinimus privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

85.       Teisėjų kolegija nesutinka, kad į bylą pateiktas S. J. 2010 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto savivaldybei teiktas prašymas kuo skubiau pabaigti užstato paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, kadangi Bankas nustato papildomas sąlygas, apsunkina finansiškai, reikalauja papildomų prievolių įvykdymo garantijų, patvirtina laidavimo sandorių tikslą priešingą viešajai tvarkai ar gerai moralei, kad laidavimo sutarčių tikslas buvo primesti S. J. neadekvačias rizikas, kurių jis su savo pajamomis niekaip negalėtų įvykdyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad laidavimo sutartys savaime nėra neteisėtos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad Bankas būtų vertęs apeliantą sudaryti laidavimo sutartis, juolab, kad iš kredito anketų matyti, jog apeliantės R. J. tėvai nedavė sutikimo laiduoti, apeliantams buvo žinomos kredito sutarčių ir laidavimo sutarčių sąlygos, įskaitant ir tai, kad atsakovo S. J. solidarus laidavimas reiškia, jog Bankas gali nukreipti išieškojimą į jį, kaip solidarų skolininką. Su šiomis sąlygomis laiduotojas ir kredito gavėjai sutiko. Todėl, nesant pateiktų kitų įrodymų, vien minėtas raštas savivaldybei neįrodo laidavimo sutarčių prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei.

86.       Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Bankas nagrinėjamu atveju, sudarydamas laidavimo sutartis, neturėjo įstatymo nustatytos pareigos tikrinti atsakovo S. J. turtinės padėties, nes laiduotojas nėra laikomas banko klientu FĮĮ 2 straipsnio 8 dalies pagrindu. Taigi, laidavimo rizikų prisiėmimas yra išskirtinai laiduotojo atsakomybė ir šiuo aspektu netinkamas savo galimybių įsivertinimas nesuponuoja pagrindo laidavimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį.

Dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės

87.       Apeliantų teigimu, laiduotojas atleistinas nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį, kreditoriui (ieškovei) atsisakius savo teisių patenkinimo iš kitų užtikrinimo priemonių, nes Bankas atsisakė 0,29 ha ploto iš 1,15 ha sklypo hipotekos, jam sumokant 200 000 Lt (57 924 Eur) kompensaciją, kuri buvo žymiai mažesnė už Banko įvertinimą. Likusi po paėmimo visuomenės poreikiams įkeista 86,15 a dalis vykdymo procese realizuota už 427 950 Eur. Bankas turėjo galimybę patenkinti reikalavimą iš kito užtikrinimo, t. y. hipoteka užtikrinto turto dalies, tačiau hipotekos atsisakė, didesnės sumos nereikalavo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atleisti laiduotoją nuo atsakomybės pagal CK 6.86 straipsnį ir apeliantų nurodytos aplinkybės tokios išvados nepaneigia. 

88.       Prievolių įvykdymo užtikrinimas – civilinė teisinė priemonė, suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad bus patenkintas jo reikalavimas. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas – prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje nustatytais būdais. Taigi, sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą.

89.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Banko ir atsakovų A. ir R. J. įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartis buvo užtikrinti keliais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais – hipoteka ir laidavimu: įsipareigojimams pagal 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį užtikrinti 2007 m. balandžio 4 d. hipotekos lakštu Banko naudai įkeista 1150/3300 dalis 3,3000 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė nustatyta 9 200 000 Lt; įsipareigojimams pagal 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį įvykdyti įkeisti - 30 a. ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir du garažai, esantys (duomenys neskelbtini); taip pat Banko su S. J. sudarytomis laidavimo sutartimis: 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/37D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LKK 10/03/38D (laiduota už A. J.); 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/35D (laiduota už R. J.) ir 2010 m. kovo 19 d. laidavimo sutartis Nr. LBK 10/03/36D (laiduota už A. J.). Šių sutarčių pagrindu S. J. įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei kredito gavėjai neįvykdys visos prievolės ar jos dalies.

90.       CK 6.86 straipsnyje įtvirtinta, kad, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad ši norma nėra suformuluota kaip sankcija už kreditoriaus neveikimą ar nepakankamai aktyvų veikimą įgyvendinant savo teises. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo nustatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), todėl, nesant tokio susitarimo ar atitinkamos įstatymo nuostatos, teisių negalima atsisakyti asmeniui, jomis tiesiog nesinaudojant ar jų tiesiogiai neįgyvendinant, t. y. būnant pasyviam, tylint. Kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis jų pasinaudoti, o jų nepanaudojimas neigiamus padarinius kreditoriui sukelia tuo, kad jis sumažina savo galimybes pasiekti, jog skolininko prievolė būtų įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014; 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-916/2018). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, jog laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi, kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Vadinasi, prievolės įvykdymo užtikrinimui taikius ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą kreditorius yra laisvas pasirinkti, kokia reikalavimo užtikrinimo priemone naudotis, ar visa, ar jos dalimi ir kokiu eiliškumu ir tai savaime nereiškia kitų reikalavimo užtikrinimo priemonių atsisakymo.

91.       Nagrinėjamu atveju apeliantas akcentuoja, kad Bankas atsisakė dalies sklypo hipotekos už mažesnę, nei Banko įvertinimas kompensaciją, ir tai sudaro pagrindą atleisti laiduotoją nuo atsakomybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad kredito sutarčių bendrosios dalies 5.2.5 punkte buvo numatyta, jog, jei paaiškėja, kad įkeisto turto rinkos vertė sumažėjo ir jei kredito gavėjas negalės tinkamai vykdyti įsipareigojimų, tai Bankas turi teisę reikalauti, o kredito gavėjai privalo pateikti papildomas užtikrinimo priemones arba padengti skirtumą tarp vertės sumažėjimo. Be to, laidavimo sutarčių turinys tvirtina, kad laidavimo sutartyse šalys nesulygo, jog banko nepasinaudojimas tam tikra užtikrinimo priemone reiškia šios priemonės atsisakymą, priešingai, laidavimo sutarčių 2.8 punkte šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu atsiranda banko teisė patenkinti savo reikalavimo teises pagal kreditavimo sutartį iš prievolių įvykdymą užtikrinančių prievolių, laiduotojas sutinka ir suteikia bankui teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią prievolių įvykdymą užtikrinančią priemonę; bet koks banko pasirinkimas neapriboja jo teisių vėliau pasinaudoti kitomis prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis, jeigu bankas nepatenkino savo reikalavimo ar patenkino nepilnai, ir tai nėra laikoma ir negali būti suprantama banko teisių atsisakymu ir laiduotojos atleidimu nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis). Todėl, esant nustatytų aplinkybių visetui, apeliantai nepagrįstai, remdamiesi CK 6.86 straipsniu, teigia, kad bankas, tinkamai nepasinaudojęs kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (konkrečiai – sutikęs su mažesne kompensacija už sklypo dalį), nebegalėjo savo reikalavimų neįvykdyta apimtimi reikšti laiduotojui.

Dėl ieškinio senaties

92.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo, nes taikė ieškinio senatį reikalavimui, kuriam toks prašymas nebuvo pareikštas – taikė ieškinio senatį dėl kreditavimo sutarčių, nors ieškovė prašė taikyti ieškinio senatį kreditavimo sutarčių bendrosios dalies 8.2 punkto sąlygoms dėl 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo. Be to, niekinių sandorių negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas. Taip pat teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų pozicija konkrečiu klausimu nesutinka.

93.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ieškinio senatį turi teisę taikyti tik teismas. Be to, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo šalis reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 36 punktą). Bylos duomenimis ieškovė 2019 m. gegužės 20 d. atsiliepime į A. J. ir R. J. - tuo metu kaip trečiųjų asmenų pareikštus savarankiškus reikalavimus - nurodė, prašanti taikyti 10 metų ieškinio senaties terminą ginčyti sutarčių sąlygas, taigi, apeliantai nėra teisūs, kad pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui, kuriam ją taikyti nebuvo prašoma.

94.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas). 

95.       Byloje nustatyta, kad atsakovai A. ir R. J. reikalavimus dėl 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. sutarčių teisme pareiškė 2018 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai, jau sudarydami sandorius, žinojo visas jų sąlygas, todėl apie savo teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti jau sandorių sudarymo metu, t. y. 2007–2008 metais. Tokiu būdu priešieškinio reikalavimus dėl 2007 m. balandžio 4 d. ir 2008 m. kovo 12 d. sudarytų sandorių pareiškė praleidę 10 m. ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą atsakovų reikalavimams atmesti. Teisėjų kolegija sutinka ir pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui, todėl plačiau dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo nepasisako, kadangi tai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Pirmosios instancijos teismas apeliantų priešieškinio reikalavimus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bei atmetė ne vien tik pritaikęs ieškinio senatį. Taip pat neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui apeliantų argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo niekinio sandorio atveju, kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyti tokie sandorių negaliojimo pagrindai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

96.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas dalinį sprendimą priešieškinių dalyje proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias FĮĮ ir CK nuostatas, todėl, atmesdamas priešieškinius, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą dalinį sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

97.       Kadangi daliniu teismo sprendimu nėra galutinai išspręstas šalių ginčas dėl jų pareikštų materialiųjų reikalavimų ir atsikirtimų (pirmosios instancijos teisme tebenagrinėjama ieškinys dėl skolos dydžio ir jos priteisimo), šioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo svarstyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimo. Klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos procese, paskirstymu, turės būti išspręsti priimant civilinėje byloje galutinį procesinį sprendimą, kuriuo byla bus užbaigta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą

Teisėjai                                        Danguolė Martinavičienė

                                                Antanas Rudzinskas

                                                        Alma Urbanavičienė