Administracinė byla Nr. A-857-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01944-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. P. (J. P.) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), neturtinės žalos atlyginimą – po 60 Eur už kiekvieną dieną, praleistą netinkamomis sąlygomis.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. pažeidžiant galiojančius teisės aktus perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo pelėsis, o sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos. Dėl dažno etapavimo jis buvo uždaromas į karantino rūsio kameras, kuriose buvo žema temperatūra net vasarą, jose nebuvo apšvietimo ir ventiliacijos, iš tualeto sklido blogas kvapas. Kalėdamas netinkamomis sąlygomis jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją ir pažeminimą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. kamerose, kuriose jam teko nuo 3,81 kv. m iki 19,8 kv. m ploto. Dėl kamerų atitikties higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, jog kamera Nr. 7 buvo tikrinta 2015 m. lapkričio 17 d. ir jokių higienos reikalavimų pažeidimų joje nebuvo nustatyta. Taip pat buvo patikrinta kamera Nr. 82, kurioje jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Šiaulių TI pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl nepakankamo apšvietimo, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida ir tai, atsakovo vertinimu, atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose yra visi reikalingi baldai, gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas. Dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo patalpoje atsakovas pažymėjo, jog šiose patalpose patikrinimo metu higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Be to, pareiškėjas laikinojo sulaikymo kamerose per visą jo kalinimo laiką įstaigoje buvo laikomas tik 6 kartus ir tai jam negalėjo sukelti negrįžtamų sveikatos ar psichologinių sutrikimų. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog kamerų būklė pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Šiaulių TI negali būti atsakinga už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. 

II.

5.       Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. (iš viso 309 dienas) gyvenamosiose kamerose Nr. 82, 31, 8, 97, 7, 27 ir 105 su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,80 iki 21,98 kv. m. Įvertinęs kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotą, teismas sprendė, jog visas 309 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

7.       Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos reikalavimų pažeidimų teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nurodė, jog atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad visose jo laikymo kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas, išskyrus kameras Nr. 7 ir 82, ir konstatavo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 ir 26 punktų, reglamentuojančių patalpų vėdinimą, oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, 56 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, 17 punkto, reglamentuojančio patalpų vėdinimą, ir 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus.

8.       Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pažymėjo, jog tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas, remdamasis Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr. 62/08-648, nustatė, kad pats atsakovas pripažino, jog gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose neįrengti unitazai, ir nepateikė pakankamai duomenų, jog sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose jo buvimo laikotarpiu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, todėl sprendė, kad sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos reikalavimų.

9.       Dėl sąlygų laikinojo sulaikymo kamerose teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, jog pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas 6 kartus. Patikrinimo metu buvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai – netinkamai izoliuotas sanitarinis mazgas ir netinkamas dirbtinis apšvietimas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

10.       Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus išgyvenimus ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

11.       Pareiškėjas J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

12.       Pareiškėjas teigia, jog pagal teisės aktus vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, o leidimas tik kartą per savaitę nusiprausti po dušu prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms. Be to, sergantys ar infekuoti nuteistieji turi būti laikomi atokiuose stacionaruose. Niekas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar nevyriausybinių organizacijų neinformavo pareiškėjo apie pažeidžiamas jo teises. Pareiškėjas prašo vadovautis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisės aktais bei Konvencijos nuostatomis. Pareiškėjo nuomone, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus, neproporcingas ir neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos.

13.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

14.       Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos reikalavimų. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nėra. Priešingai, kamerose Nr. 82 ir Nr. 7 pažeidimų nebuvo nustatyta, o likusios kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nebuvo tikrintos, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Be to, pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas.

15.       Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad natūralus apšvietimas neatitiko higienos reikalavimų. Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (Higienos normos HN 76:2010 2 p.). Be to, teismas sprendė, kad dienos apšvieta neatitinka ir laikinojo laikymo bei paskirstymo patalpose, tačiau atsakovas atkreipia dėmesį, kad Higienos normos HN 134:2015 15 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., o 2 punkte nurodoma, kad ši norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms. Taip pat Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-521 užfiksuota, kad laikinojo sulaikymo ir karantino kameroms Higienos norma HN 134:2015 netaikoma, jei jose pristatyti asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 val.

16.       Šiaulių TI pažymi, jog teismas nevertino atsakovo argumentų, kad visose kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, atskirtas nuo bendros erdvės. Atsakovas tinkamai įgyvendina minėtus teisės aktų reikalavimus, o teismas abejoti valstybinės institucijos paaiškinimais neturėjo pagrindo.

17.       Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

18.       Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, o atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnėms kalinimo sąlygoms užtikrinti, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

19.       Pareiškėjas J. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti.

20.       Pareiškėjas teigia, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos klaidinančios aplinkybės, nes jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Atsakovas pateikė melagingus duomenis, kad pareiškėjas kamerose kalėjo su dar 5 asmenimis, nors su juo buvo dar 6–7 suimtieji. Šiaulių TI pareigūnai, pareiškėjo teigimu, tik jam atvykus, turėjo jį supažindinti su gresiančiais jo teisių pažeidimais, kad jis dėl šių pažeidimų galėtų skųstis.

21.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

22.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu vertinimu. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas jo kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Taip pat nenustatyta, kad dėl anksčiau nustatytų pažeidimų pareiškėjui buvo sužalota sveikata. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichikos savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui išspręsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

23.       Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui J. P. iš Lietuvos valstybės už kalinimą Šiaulių TI nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 19 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

24.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

25.       Pareiškėjas prašo priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas visiškai, t. y. kad būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas – po 60 Eur už kiekvieną dieną, praleistą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, nuteistajam gyvenamojo ploto norma yra 5 kv. m ir tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne tik dėl kamerų perpildymo ir vietos stokos, bet ir dėl leidimo vieną kartą per savaitę naudotis dušu ir kt., Higienos normos HN 76:2010 ir kitos normos prieštarauja Konvencijai ir Europos įkalinimo įstaigų įstatymui (toks teisės aktas nurodytas apeliaciniame skunde). Pareiškėjas nurodo, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą neteisinga vadovautis pačiais žemiausias koeficientais, EŽTT priteisia didesnes pinigų sumas, todėl Lietuvoje kalinami asmenys yra diskriminuojami. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo pozicija, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normos reikalavimų – kamerose drėgna, nėra tinkamos ventiliacijos, pakankamos dienos šviesos, kad natūrali apšvieta neatitiko higienos normos reikalavimų, kad sanitariniai mazgai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų. Taip pat atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais. 

26.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

27.       Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

28.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, ir kt.).

29.       Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstomis pareiškėjo skunde nurodytų pretenzijų dėl per mažo ploto, nes buvo nustatyta, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,60 kv. m, o pareiškėjui iš viso 309 dienas gyvenamosiose kamerose Nr. 82, 31, 8, 97, 7, 27 ir 105 teko nuo 3,80 iki 21,98 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nes jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Konvencija, nenustato, kad asmeniui Šiaulių TI turi tekti 5 kv. m.

30.       EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje L. ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje O. prieš Lenkiją).

31.       Pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo šalta, drėgna, pelėsis, nebuvo ventiliacijos. Atsakovas atsiliepime į skundą dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, reikalavimams nurodė, kad kameras Nr. 7 ir 82 tikrino Šiaulių visuomenės sveikatos centras ir higienos normos pažeidimų nenustatė, o kitos kameros nebuvo tikrintos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymą Nr. 62/08-648, nustatė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, galėjo būti drėgna, šalta, neužtikrintas vėdinimas, t. y. atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad visose jo laikymo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas, išskyrus kameras Nr. 7 ir 82, ir konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 24 ir 26 punktų, reglamentuojančių patalpų vėdinimą, oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, 56 punkto, nustatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, taip pat Higienos normos HN 134:2015 16 punkto, reglamentuojančio oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, 17 punkto, reglamentuojančio patalpų vėdinimą, ir 39 punkto, nustatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus.

32.       Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtino, kad kamerose nebuvo drėgna, buvo tinkama ventiliacija, pakako dienos šviesos bei natūrali apšvieta atitiko higienos normas. Pažymėtina, kad kalinamiems asmenims tinkamos sąlygos turi būti užtikrintos ir laikinojo sulaikymo kamerose, t. y. jiems turi būti sudarytos saugios sąlygos, kurios taip pat ir nežemintų jų orumo. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepripažinti pagrįstais ir įrodytais. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

33.       Atsakovo argumentai dėl sanitarinio mazgo taip pat nepripažintini pagrįstais, nes įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas nebuvo pakankamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose neįrengti unitazai, nėra įrengta ventiliacijos sistema, pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus dėl naudojimosi sanitariniu mazgu. Analizuojamu atveju atsakovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliaciniame skunde nurodytas tik deklaratyvus argumentas, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, ir jo niekaip nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiuo klausimu. Taigi iš esmės apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas.

34.       Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas skundo negrindė tuo, jog jis neturtinę žalą patyrė dėl leidimo naudotis dušu vieną kartą per savaitę, kad buvo laikomas su sergančiais ir infekuotais asmenimis, todėl teisėjų kolegija šių apeliacinio skundo argumentų nenagrinėja ir primena, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

35.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

36.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

37.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. 

38.       Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

39.       Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir jų trukmę į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteistas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 650 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

40.       Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, kad jam turi būti priteista po 60 Eur už kiekvieną dieną, praleistą Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis.

41.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). 

42.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nustatydama priteistinos neturtinės žalos dydį, remiasi administracinėmis bylomis Nr. A-452-520/2018, Nr. A-1644-520/2018, Nr. A-1640-756/2018, Nr. A-482-552/2018, Nr. A-647-822/2018, Nr. A-3262-442/2017, Nr. A-3116-442/2017.

43.       Pažymėtina, kad EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą S. prieš Italiją). Pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą E. M. G. S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

44.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl nustatytų atsakovo pažeidimų ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytais pažeidimais, tačiau nustatė priteistiną neturtinės žalos dydį, kuris nėra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą padidinant iki 650 Eur.

45.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad jis turi nešališką liudytoją I. V., kuris pagrįstų faktus, jog Šiaulių TI yra nežmoniškos kalinimo sąlygos, visur yra pelėsis, nesilaikoma higienos normų. Pareiškėjas taip nurodo, kad prašo, jog jam būtų suteikta galimybė konferencijos būdu dalyvauti teismo procese.

46.       ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

47.       Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

48.       Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

49.       ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Taigi prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Pažymėtina, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. 

50.       Iš pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją matyti, kad pareiškėjas prašo apklausti liudytoją dėl kalinimo sąlygų, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo kviesti ir apklausti liudytoją I. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

51.       Atsižvelgdama į bylos medžiagą, į tai, kad pateikti išsamūs apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai, netenkintas pareiškėjo prašymas apklausti liudytoją, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliaciniai skundai turėtų būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be to, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nebuvo tenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti. Priteistą pareiškėjui J. P. (J. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 650 Eur (šešių šimtų penkiasdešimt eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė