Civilinė byla Nr. 3K-3-62/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01456-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 72; 109 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eurobūstas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eurobūstas“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos ir palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – A. Z.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami proceso teisės normų, nustatančių taikos sutarties civilinėje byloje tvirtinimo tvarką, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas BUAB „Eurobūstas“ (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. Z. (toliau – atsakovas) 160 000 Lt skolos, 29 000 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2006 m. spalio 4 d. Vilniaus miesto 31-ajame notaro biure sudarė susitarimą dėl 2006 m. rugpjūčio 29 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo (toliau – Susitarimas) (notarinio registro Nr. 5750), kuriame šalys susitarė dėl atsakovui pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtų 320 000 Lt: 80 000 Lt liko atsakovui kaip delspinigiai ir nuostolių atlyginimas, pirkimo–pardavimo sutartį nutraukus dėl ieškovo kaltės (šiam iki galo neatsiskaičius), 160 000 Lt atsakovas įsipareigojo pervesti į ieškovo banko sąskaitą per dešimt dienų nuo tos dienos, kai atsakovas parduos Susitarime nurodytą žemės sklypą ir gaus visą žemės sklypo kainą, bet ne vėliau kaip per vienerius metus nuo Susitarimo pasirašymo ir notarinio patvirtinimo dienos (nepriklausomai nuo to, ar atsakovas parduos, ar neparduos žemės sklypo), likusius 80 000 Lt atsakovas įsipareigojo sumokėti A. Z., kaip jai iš ieškovo priklausančius delspinigius ir nuostolių atlyginimą pagal 2006 m. spalio 4 d. susitarimą dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo (notarinio registro Nr. 5749). Kadangi atsakovas negrąžino ieškovui Susitarime nurodytos pinigų sumos, tai šis kreipėsi į teismą dėl jos ir 29 000 Lt palūkanų priteisimo.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovas pareiškė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad tiek ieškovas, tiek teismas rėmėsi Susitarimo 2 punktu, tačiau neatsižvelgė į jo 3 punktą, todėl klaidingai nustatė atsakovo skolos dydį. Susitarimo 3 punkte atsakovas įsipareigojo iš 2 punkte nurodytų ieškovui grąžintinų 160 000 Lt sumokėti Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notarui S. S. ieškovo mokėtiną 34 522 Lt notaro atlyginimą už pirkimo–pardavimo sutarčių patvirtinimą, jeigu ieškovas šios sumos neapmokės anksčiau. Atsakovas nurodo sumokėjęs notarui S. S. 34 522 Lt (pagal kvitą serija GRA Nr. 0212710), todėl ieškovui priteistina suma mažintina iki 125 478 Lt, nuo šios sumos skaičiuotinos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. preliminarų sprendimą pakeitė, priteisė ieškovui iš atsakovo 125 478 Lt skolos, 22 741 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad, nors ieškovas reiškė abejonių dėl pinigų sumokėjimo notarui, tačiau šį faktą pripažino prašydamas nurodyta suma sumažinti iš atsakovo priteistiną skolos dydį, nepateikė duomenų, jog anksčiau už atsakovą sumokėjo notarui 34 522 Lt, o atsakovas pinigų sumokėjimo faktui pagrįsti pateikė notaro S. S. išduoto kvito patvirtintą kopiją, kuri atitinka CPK įrodymams keliamus reikalavimus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad preliminaraus teismo sprendimo priėmimo dieną (2011 m. gegužės 30 d.) apmokėjimas notarui buvo atliktas (tai padaryta 2011 m. gegužės 29 d.), todėl pakeitė preliminaraus sprendimo dalį dėl skolos priteisimo – nurodė, jog, sumokėjęs atlyginimą notarui, atsakovas privalo sumokėti ieškovui 125 478 Lt. Atsižvelgdamas į priteistą sumą, teismas sumažino palūkanų dydį iki 22 741 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo A. Z. apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. galutinį sprendimą panaikino; patvirtino 2013 m. birželio 3 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytą taikos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 100 000 Lt (pasirašydamas taikos sutartį ieškovas patvirtino, kad šią pinigų sumą pagal 2013 m. birželio 3 d. kasos pajamų orderį serija EURO Nr. Bl gavo prieš taikos sutarties pasirašymą), ieškovas atsisakė visų kitų ieškinio reikalavimų, patvirtino, jog daugiau jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų atsakovui neturi, atsakovas įsipareigojo atlyginti bylinėjimosi išlaidas valstybei; nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Eurobūstas“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo – A. Z.; priteisė valstybei iš atsakovo 25,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; panaikino atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto už 189 000 Lt areštą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad šalių pateikta 2013 m. birželio 3 d. taikos sutartis išreiškia jų valią taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajam interesui, todėl yra pakankamas pagrindas ją patvirtinti (CK 6.983 straipsnis, CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis). Išnagrinėjusi prieš civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės Lietuvos apeliaciniame teisme gautą byloje nedalyvaujančio asmens AB DNB banko prašymą netvirtinti šalių pateiktos taikos sutarties ir nepriimti viso ar dalies ieškinio atsisakymo, kol UAB „Eurobūstas“ bus iškelta bankroto byla ir paskirtas bankroto administratorius, nes, anot suinteresuoto asmens, tokios taikos sutarties patvirtinimas pažeistų viešąjį interesą, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti tokį suinteresuoto asmens prašymą, kai pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Eurobūstas“, tačiau nepriimtas teismo procesinis sprendimas šiuo klausimu. Kolegija pažymėjo, kad vertinti, ar taikos sutarties patvirtinimas nepažeis viešojo intereso (UAB „Eurobūstas“ kreditorių interesų), būtų galima tik tuo atveju, jei būtų priimta ir įsiteisėtų teismo nutartis iškelti UAB „Eurobūstas“ bankroto bylą. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija nurodė nesant kliūčių tenkinti šalių prašymą patvirtinti jų pateiktą taikos sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas BUAB „Eurobūstas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. galutinį sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vertindamas taikos sutarties atitiktį teisės aktų reikalavimams, teismas turi būti aktyvus net ir dispozityviose bylose ir, esant abejonių, reikalauti šalis pagrįsti, jog nėra jokių teisinių kliūčių tvirtinti sandorį; platesnius teismo įgalinimus tikrinant taikos sutarties atitiktį nustatytiems reikalavimams lemia ir aplinkybė, kad, teismui patvirtinus taikos sutartį, šalys nustoja konkuruoti, rungimosi principas procese nebeveikia; tuo atveju, kai nagrinėjama byla, kurios išsprendimas gali turėti įtakos daugumai visuomenės narių (nedispozityvi byla), teismas turi apsaugoti ne tik dalyvaujančių byloje asmenų teises ir nepažeisti kitų asmenų teisių, bet ir itin atidžiai tirti, ar šalių susitarimas iš tiesų atitinka visuomenės (viešąjį) interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1092/2010; 2009 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-185/2009). Skunde teigiama, kad, turėdamas duomenų apie kasatoriaus nemokumą, apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, nevertino AB DNB lizingo prašyme nurodytų argumentų. Kasatoriui iškėlus bankroto bylą praėjus mažiau nei mėnesiui po taikos sutarties patvirtinimo, paaiškėjo, kad AB DNB lizingo prašymas buvo pagrįstas, todėl skundžiama nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, kuria kasatorius atsisakė dalies savo reikalavimo atsakovui, pažeisti ne tik kasatoriaus, bet ir jo kreditorių teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, nesustabdęs bylos, neatidėjęs teismo posėdžio ar procesinio sprendimo priėmimo iki bus įsitikinta dėl informacijos apie kasatoriaus nemokumą pagrįstumo, taikos sutartį patvirtino neįsitikinęs jos teisėtumu ir taip pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą netvirtinti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui prieštaraujančios taikos sutarties. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje konstatuota, kad taikos sutarties tvirtinimas nutartimi nėra formaliai atliekamas veiksmas, sutartis gali būti tvirtinama tik atlikus teisinį tyrimą, kurio rezultatai bei argumentai dėl rezultatų turi būti išdėstyti nutartyje; iš nutarties turinio turi būti aišku, jog teismas taikos sutartį patvirtino tik įsitikinęs jos atitiktimi imperatyviosioms įstatymų normoms bei viešajai tvarkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-185/2009).
2. Kasatoriaus teigimu, patvirtindamas taikos sutarties 1 punktą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir 5 straipsnį. Turto arešto aktų registro duomenimis, antstolė J. B. 2013 m. balandžio 5 d. vykdomojoje byloje Nr. 0018/09/00748 Turto arešto aktu Nr. 2013019229 areštavo kasatoriaus 189 000 Lt būsimą reikalavimo teisę A. Z., šis turto arešto aktas surašytas vykdant išieškojimą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai, jis galiojo nuo 2013 m. balandžio 5 d. Remiantis Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas laikomas žinojusiu, kad kasatoriaus 189 000 Lt reikalavimo teisė A. Z. areštuota, kasatorius neturėjo teisinio pagrindo priimti iš A. Z. bet kokių mokėjimų (pinigai turėjo būti mokami į antstolės depozitinę sąskaitą) ir atsisakyti reikalavimo teisės dalies, o A. Z. neturėjo teisinio pagrindo prieš taikos sutarties pasirašymą tiesiogiai kasatoriui sumokėti 100 000 Lt. Patvirtindamas taikos sutartį, kuria kasatoriaus reikalavimo teisė atsakovui sumažinta nuo 189 000 Lt iki 100 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalį.
3. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad sutartį pasirašė neįgaliotas asmuo – S. K., kuris iš BUAB „Eurobūstas“ direktoriaus pareigų, pasak paties S. K., buvo atleistas 2013 m. sausio 18 d. (kasatoriaus ir atsakovo 2013 m. birželio 3 d. taikos sutartis pasirašyta S. K. jau nesant kasatoriaus direktoriumi ir neturint teisės jam atstovauti). Sandoris, sudarytas asmens, neturinčio tam įgaliojimų, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi pripažintinas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymų normoms. Kadangi taikos sutartį pasirašė neįgaliotas atstovauti kasatoriui asmuo, sąmoningai nuslėpęs aplinkybę, kad kasatorius yra nemokus ir turi neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, taikos sutartis sudaryta siekiant sumažinti kasatoriaus galimybes atsiskaityti su kreditoriais, tai, kasatoriaus manymu, BUAB „Eurobūstas“ tariamo atstovo S. K. veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise, prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismui neišsiaiškinus, ar taikos sutartį pasirašė įgaliotas atstovas, pažeistas CPK 55 straipsnis, o pati taikos sutartis prieštarauja CK 1.80, 1.81 straipsniams.
4. Kasatoriaus įsitikinimu, taikos sutartimi BUAB „Eurobūstas“ atsisakius dalies ieškinio reikalavimų (priteisti skolos dalį), buvo sumažinta Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos galimybė atgauti skolą ir taip padaryta žala tiek visai visuomenei, tiek kitiems kasatoriaus kreditoriams, kurių interesų pažeidimas prilygintinas viešojo intereso pažeidimui. Remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Elkara“ v. V. O., bylos Nr. 3K-3-552/2008), kasatorius daro išvadą, kad kito asmens pažeistų teisių gynimas visais atvejais laikytinas viešuoju interesu, kurio apsauga teismui tvirtinant taikos sutartį turi prioritetinę reikšmę. Jo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pažeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, BUAB „Eurobūstas“ ir jos kreditorių, taip pat valstybės bei visuomenės interesai. Pasak kasatoriaus, teismas taip pat neįvertino viešojo intereso bankroto byloje – nepaisant to, kad procesinis sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo tvirtinant taikos sutartį dar nebuvo priimtas, vien tokio pareiškimo padavimo faktas suponavo teismo pareigą bet kokį sprendimą, susijusį su galbūt būsima bankroto byla, priimti tik paaiškėjus visoms su ja susijusioms aplinkybėms.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. Z. prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovo įsitikinimu, šalių sudaryta taikos sutartis teisėta, neprieštarauja nei viešajam interesui, nei imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ją patvirtino. Atsakovas pritaria teismo argumentams, kuriais atmestas suinteresuoto asmens AB DNB lizingo prašymas, pažymėdamas, kad vien kreipimosi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo faktas nesudaro pagrindo teismui netvirtinti šios įmonės sudarytos taikos sutarties. Kadangi proceso šalis nebuvo bankrutuojanti įmonė, tai teismas neturėjo būti aktyvus ir aiškintis su kasatoriaus bankrotu susijusias aplinkybes.
2. Atsakovo vertinimu, kasacinio skundo argumentai dėl Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatų pažeidimo nesusiję su nagrinėjama byla, nes joje nėra duomenų apie kasatoriaus nurodomą turto areštą, atsakovui nebuvo įteiktas antstolės J. B. patvarkymas. Kasatorius teikia argumentus apie būsimo reikalavimo areštą, taikytą ne šioje byloje; tokio pobūdžio areštas, pasak atsakovo, negali būti vertinamas kaip kliūtis šalims šioje byloje sudaryti taikos sutartį, o teismui – ją patvirtinti.
3. Atsakovas nurodo, kad, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, kurie laikomi teisingais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis), S. K. kasatoriaus direktoriumi buvo nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2013 m. liepos 31 d., taigi turėjo teisę pasirašyti šalių taikos sutartį 2013 m. birželio 3 d. Kasatoriaus pateiktas S. K. 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštas Nr. 1, kuriame šis nurodo, kad nuo 2013 m. sausio 18 d. buvo atleistas iš UAB „Eurobūstas“ direktoriaus pareigų, nepaneigia Juridinių asmenų registro duomenų teisingumo; kasatorius nepateikė dokumento, kurio pagrindu S. K. atleistas iš direktoriaus pareigų nuo 2013 m. sausio 18 d., toks dokumentas neįregistruotas ir Juridinių asmenų registre. Dėl to laikytina, kad iki 2013 m. birželio 3 d., kai buvo sudaryta ginčijama taikos sutartis, S. K. veikė kaip kasatoriaus direktorius, derėjosi dėl sutarties sąlygų, pasirašinėjo į bylą teikiamus dokumentus, pagal kasatoriaus išduotą kasos orderį jo vardu iš atsakovo priėmė pinigus, o atsakovui nebuvo jokio pagrindo abejoti tuo, jog S. K. yra netinkamas atstovas.
4. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus prašymu palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad, kasaciniam teismui nusprendus, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patvirtino taikos sutartį, byla turėtų būti grąžinama šiam teismui nagrinėti iš naujo; palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų pažeista atsakovo teisė į apeliaciją. Taip pat būtina įvertinti tai, kad atsakovas ieškovui jau sumokėjo 100 000 Lt, kas sudaro pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą skolos sumą.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso šalių teisės ginčą užbaigti taikos sutartimi ir teismo vaidmens šalims tokią teisę įgyvendinant

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010, 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Gubernija“ v. UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2010; kt.). Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), šalys gali pasirinkti, kokias tarpusavio nuolaidas taikys, kokiu būdu ir apimtimi išspręs kilusį teisminį ginčą, taip pat kurioje proceso stadijoje tai padarys (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto, dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dispozityviškumo civiliniame procese ir teismo kontrolės laipsnis priklauso nuo nagrinėjamos bylos pobūdžio; nedispozityviomis pripažįstamos bylos, kylančios iš šeimos, darbo teisinių santykių, yra susijusios su žmogaus teisių gynimu, nesąžininga konkurencija, bankrotu, asmens teisinio statuso nustatymu ir pan. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių; teismas negali tvirtinti taikos sutarties, kai materialioji teisė draudžia šalims nustatyti kitas ginčo sprendimo taisykles. Tokia taikos sutartis reikštų materialiosios teisės pažeidimą, o jo teismas negali įtvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „FlyLAL-Lithuania Airlines“ ir kt. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-247/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties teisėtumo. Kasatoriaus teigimu, vertindamas pateiktą tvirtinti taikos sutartį, apeliacinės instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, neatsižvelgė į AB DNB lizingo prašyme nurodytus argumentus, aplinkybę, kad teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl kasatoriaus bankroto bylos iškėlimo, taip pažeisdamas CPK 42 straipsnio 2 dalyje jam nustatytą pareigą netvirtinti imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui prieštaraujančios taikos sutarties. Kasatoriaus manymu, BUAB „Eurobūstas“ atsisakius dalies ieškinio reikalavimo (priteisti skolos dalį), buvo pažeisti jo kreditorių interesai, taigi ir viešasis interesas. Tokius kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija laiko pagrįstais.

Nagrinėdamas ginčus dėl byloje pateiktos tvirtinti taikos sutarties atitikties viešajam interesui, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgtina į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Elkara“ v. V. O., bylos Nr. 3K-3-552/2008).

Sprendžiant, ar skundžiama nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nepažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, svarbi aplinkybė, kad, praėjus vos mėnesiui nuo taikos sutarties patvirtinimo, kasatoriui buvo iškelta bankroto byla. Faktas, kad vyksta kasatoriaus bankroto bylos iškėlimo procedūra, ginčą sprendžiančiam teismui tapo žinomas, kai į jį su prašymu netvirtinti taikos sutarties ir nepriimti viso ar dalies ieškinio atsisakymo iki nebus išnagrinėtas UAB „Eurobūstas“ bankroto bylos iškėlimo klausimas, kreipėsi AB DNB lizingas. Toks vieno iš kasatoriaus kreditorių prašymas laikytinas realiu siekiu apginti tiek savo, tiek viešąjį interesą, kurie gali būti pažeisti UAB „Eurobūstas“ nepagrįstai sumažinant ar atsisakant savo reikalavimo arba susitariant dėl kitokių nepalankių taikos sutarties sąlygų. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažinta, jog bankroto bylos susijusios su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007; kt.), siekiant maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, nustatyta speciali bankroto procedūra. Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos bei pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. UAB ,,Ingero“, bylos Nr. 3K-3-16/2014). Pažymėtina, kad viešasis interesas turi būti užtikrinamas ne tik nagrinėjant bankroto bylą, bet ir sprendžiant klausimą dėl jos iškėlimo, nes tokia procedūra inicijuojama turint pagrįstų įtarimų dėl skolininko nemokumo, konkrečiam kreditoriui siekiant apginti tiek savo, tiek kitų įmonės kreditorių interesus. Nors kreditoriaus kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui faktas per se neapriboja šio galimybės laisvai sudaryti sandorius, jis reikšmingas pagal teisės aktų reikalavimus patvirtinti tokius sandorius privalančiam teismui, nes suteikia informacijos apie padidėjusią asmens kreditorių teisių (o kartu ir viešojo intereso) pažeidimo riziką. Dėl to, prieš patvirtindamas taikos sutartį, teismas turi įsitikinti, ar ja nebus pažeistos bendrovės, kurios mokumas kvestionuojamas, kreditorių teisės ir teisėti interesai bei viešasis interesas. Teismui neturint pakankamai duomenų tokiai išvadai padaryti, byla turi būti sustabdoma, o taikos sutarties tvirtinimo klausimas išsprendžiamas priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, arba atsisakyti tai padaryti.

Nagrinėjamu atveju taikos sutartimi kasatorius atsisakė reikalavimo priteisti skolos dalį – 25 478 Lt skolos, 22 741 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (148 219 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, byloje buvo duomenų apie kreipimąsi dėl jo bankroto bylos iškėlimo (AB DNB prašymas netvirtinti taikos sutarties ir nepriimti viso ar dalies ieškinio atsisakymo iki nebus išnagrinėtas UAB „Eurobūstas“ bankroto bylos iškėlimo klausimas), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti, ar tokia sutartimi nebus pažeistos kitų kasatoriaus kreditorių teisės ir teisėti interesai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas AB DNB prašymo išsamiau netyrė, bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nenustatė ir dėl jų plačiau nepasisakė, konstatuodamas, kad kol nepriimta ir neįsiteisėjo teismo nutartis iškelti UAB „Eurobūstas“ bankroto bylą, nėra pagrindo vertinti, ar taikos sutarties patvirtinimas nepažeis viešojo intereso (UAB „Eurobūstas“ kreditorių interesų). Tokia teismo išvada neatitinka pirmiau išdėstytų kasacinio teismo išaiškinimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į taikos sutarties sąlygas, faktą, kad kasatoriui buvo iškelta bankroto byla, ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, nurodo, jog situacija, kai įmonei faktiškai esant nemokiai ši atsisako dalies savo reikalavimo, mainais negaudama tiesioginės naudos (kadangi atsakovas atskirų reikalavimų kasatoriui nereiškė, oponuojančių argumentų neteikė, tai, sudarant susitarimą, jis jokių nuolaidų, kas atitiktų taikos sutarties sampratą ir tikslus, nedarė) kelia abejonių dėl jos atitikties teisingumo principui ir viešajam interesui. Sprendžiant dėl taikos sutarties sąlygų atitikties viešajam interesui svarbi ir ta aplinkybė, kad savo apeliacinį skundą atsakovas grindė išimtinai proceso teisės normų pažeidimais – laikėsi pozicijos, jog, pirmosios instancijos teismui dėl atsakovo ligos neatidėjus teismo posėdžio ir bylą išnagrinėjus šiam nedalyvaujant, buvo pažeista jo teisė į teisminė gynybą, prašė atidėti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą, tačiau materialiosios teisės normų taikymo ir teismo priteistos skolos dydžio neginčijo. Taigi, atsakovui iš esmės sutinkant su priteista skola, apeliacinės instancijos teismui patvirtinus byloje pateiktą taikos sutartį ieškovui (kasatoriui) pirmosios instancijos teismo priteista suma sumažėjo daugiau nei 48 000 Lt, kurie galėjo būti panaudoti jo kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria patvirtinta ginčijama taikos sutartis, naikintina ir byla gražintina apeliacinės instancijos teismui. Jam nagrinėjant bylą iš naujo spręstina, ar dalies skolos atsisakymas, egzistuojant realiai galimybei gauti visą priteistą skolą (vykdant teismo sprendimą iš karto po jo įsiteisėjimo arba vykdymą atidėjus), nebuvo veikimas prieš kreditorių interesus, jų teisių ir viešojo intereso pažeidimas, į kuriuos atsižvelgtina tvirtinant taikos sutartį.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

Kasatoriaus teigimu, taikos sutartis pasirašyta neįgalioto asmens – iš BUAB „Eurobūstas“ direktoriaus pareigų 2013 m. sausio 18 d. atleisto S. K., todėl pripažinta negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, 1.81 straipsniu. Tokia pozicija grindžiama S. K. 2013 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 1, kuriame šis nurodo, kad nuo 2013 m. sausio 18 d. yra atleistas iš UAB „Eurobūstas“. Atsakovas su tokiu argumentu nesutinka, remdamasis Juridinių asmenų registro duomenimis, pagal kuriuos UAB „Eurobūstas“ vadovu nuo 2006 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d. įregistruotas S. K.

Bylos duomenimis, prie ieškinio pridėtas UAB „Eurobūstas“ vienintelio akcininko ir steigėjo 2006 m. sausio 13 d. sprendimas, kuriuo bendrovės direktoriumi nuo 2006 m. sausio 13 d. paskirtas S. K., jis pasirašė visus teismui teikiamus dokumentus, tarp jų – prašymą patvirtinti taikos sutartį ir 2013 m. birželio 3 d. taikos sutartį. Byloje iki skundžiamos nutarties priėmimo nebuvo pateikta informacijos apie pasikeitusį kasatoriaus atstovą, tokio fakto nenurodė ir taikos sutartį pasirašęs bendrovės vadovas. Tvirtindamas taikos sutartį, apeliacinės instancijos teismas ją pasirašančių asmenų įgaliojimų atskirai netyrė ir nesiaiškino, ar S. K. vis dar turi teisę atstovauti kasatoriui. Kadangi be S. K. 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. 1 byloje nėra kitos informacijos, kuri sudarytų pakankamą pagrindą spręsti dėl UAB „Eurobūstas“ atstovavimo sudarant taikos sutartį netinkamumo (CPK 176 straipsnio 1 dalis), tai kasatoriaus argumento dėl netinkamo atsakovo atstovavimo pagrįstumas ir sukeliami teisiniai padariniai vertintini apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėjant iš naujo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kuriais keliami Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 5 straipsnio pažeidimo bei negalimumo patikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą klausimai, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bylos užbaigimą taikos sutartimi reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinio skundo parengimą ieškovas BUAB „Eurobūstas“ turėjo 2722,50 Lt išlaidų advokato pagalbai, atsakovas A. Z. už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą – 1936 Lt tokių išlaidų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 43,63 Lt šių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Dangutė Ambrasienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Vincas Verseckas