Administracinė byla Nr. I-2819-811/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01413-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,
dalyvaujant pareiškėjui E. R.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Nurodo, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, nepatogumus, sutriko pareiškėjo visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, tapo dirglus, jautė padidėjusią baimę, negalėjo ramiai miegoti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–55).
Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. ir į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 24 d., prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas kalėjo laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 19 d. Dėl kamerų ploto paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau, kaip 3,6 kv. m ploto. Atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.
Paaiškino, kokie baldai įrengi kamerose, koks jų dydis ir išmatavimai. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymėjo, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytas vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 įsakymu Nr. V-176, III skyriuje kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. Taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinat nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.271 straipsnyje, nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (b. l. 47–55). Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2016 m. balandžio 20 d., o skundą teismui pateikė tik 2018 m. balandžio 24 d. (pagal spaudą ant voko) (b. l. 3), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. balandžio 23 d.
Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Vertinant šioje byloje pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek LVAT, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335-08; LAT 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/201). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (LAT 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011).
Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad LAT 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). LAT yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 straipsnis, 1.134 straipsnio 1 punktas), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas) (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe – skundą teismui išsiųsti paštu.
Atsižvelgiant į šioje byloje keliamo teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl laikotarpio, kuris prasideda nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2017 m. birželio 5d., tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2018 m. balandžio 24 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpyje nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, toliau šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpyje nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pagal SVĮ 3 straipsnį tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (SVĮ 5 straipsnio 3 dalis).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas iki 2016 m. balandžio 20 d., kai tuo tarpu Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K, pritaikius ieškinio senaties terminą ir atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčo laikotarpį, buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. (b. l. 47–55). Atsakovės atstovo atsiliepimas į skundą pareiškėjui buvo įteiktas 2018 m. gegužės 25 d. (b. l. 152). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo skunde suformulavo prašymą teismui išreikalauti iš Lukiškių TI-K skundo nagrinėjimui reikalingą medžiagą, taip pat į tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą nepatikslino laikotarpio, už kurį prašo priteisti jam padarytą neturtinę žalą, neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iki 2016 m. sausio 19 d.
Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, pritaikius ieškinio senaties terminą ir atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčo laikotarpį, Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. (b. l. 47–55). Pareiškėjas 2016 m. sausio 12 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,36 kv. m, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 309, kurios plotas – 7,72 kv. m. Nurodytose kamerose pareiškėjas kalėjo vienas, taigi jam atitinkamai teko nuo 7,36 kv. m iki 7,72 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas 2016 m. sausio 13 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 254, kurios plotas 34,71 kv. m. Minėtoje kameroje pareiškėjas buvo dar su 9 asmenimis (asmeniui teko 3,47 kv. m. kameros ploto). Minėtoje kameroje pareiškėjas 2016 m. sausio 14 d. buvo dar su 8 asmenimis (asmeniui teko 3,85 kv. m. kameros ploto), o laikotarpyje nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 18 d. – dar su 10 asmenų (asmeniui teko 3,15 kv. m. kameros ploto). Pareiškėjas 2016 m. sausio 19 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.
Taigi, Lukiškių TI-K iš viso 5 paras neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, kadangi 2016 m. sausio 13, 15–18 d. pareiškėjui kameroje Nr. 254 tenkantis plotas buvo nuo 3,15 kv. m. iki 3,47 kv. m. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos pasekmės.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 5 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių.
Minėta, jog pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 16 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir LAT praktikoje (LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).
Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę. Minėta, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Lukiškių TI-K 5 paras neužtikrino pareiškėjo teisės būti kalinamam kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas atitiktų teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Pareiškėjui kameroje Nr. 254 tenkantis plotas buvo nuo 3,15 kv. m. iki 3,47 kv. m, t. y. labai artimas įstatyme nustatytam plotui – 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė (b. l. 68). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei kad dėl aukščiau aptartų netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę ginčo laikotarpiu (b. l. 9–44).
Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės normomis higienos priemonių neužtikrinimą yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2140/2014; 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo E. R. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad 5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė Lukiškių TI-K būti laikomam kameroje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnius, teismas
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo E. R. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad 5 paras buvo pažeista pareiškėjo E. R. teisė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būti laikomam kameroje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Violeta Petkevičienė