Administracinė byla Nr. A-920-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05867-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Transrevis“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas AB ,,Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas) 2 112 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pažymėjo, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Transrevis“ sudarė savanorišką (KASKO) draudimo sutartį, kurios sudarymą patvirtina draudimo liudijimas Nr. 157701630. Šia draudimo sutartimi buvo apdraustas automobilis MERCEDES BENZ MB311, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad 2010 m. spalio 21 d. Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 18, ant automobilio užvirto medis, kuris apgadino transporto priemonę. Dėl automobilio sugadinimo buvo padaryta 2 112 Lt dydžio žala. Pareiškėjas įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo 2 112 Lt dydžio draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį į tai, kad draudimo liudijimas serija TIA Nr. 157701630 yra nepatvirtintas šalių parašais. 2010 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato pranešime Nr. 10R-565737-10 draudimo bendrovei AB „Lietuvos draudimas“ nurodomas draudimo poliso numeris 7847786, o ne TIA Nr. 157701630, kaip nurodoma pareiškėjo skunde. Pareiškėjas skunde nenurodo, kokiai draudiminių įvykių kategorijai ir kuo vadovaujantis buvo priskirtas aptariamas įvykis. Dėl išvardintų aplinkybių atsakovas abejojo draudiminės apsaugos galiojimu, dėl paties įvykio priskyrimo draudiminiam įvykiui, o kartu ir dėl 2 112 Lt draudimo išmokos išmokėjimo pagrįstumo. Atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalies nuostatą: „jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmokų, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens“. Pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nėra pateikęs draudimo sutarties, todėl, nežinant konkrečių sutarties sąlygų, nėra aišku, ar šiuo atveju jis turi teisę reikalauti išmokėtos sumos priteisimo subrogacijos tvarka.

Pažymėjo, kad be teisės aktų nuostatų citavimo šiame skunde nėra nurodoma jokios konkrečios reikalavimus pagrindžiančios informacijos, taip pat nepateikiami ir jokie konkrečias įvykio aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su Pretenzija Nr. R0001124575 dėl šioje byloje aptariamo įvykio ir draudimo išmokos sumokėjimo į AB „Lietuvos draudimas“ sąskaitą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyrius 2010 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. A51 -26848(2.9.3.19-UK2) „Dėl pretenzijos“ informavo apie tai, kad iš pateiktos informacijos nėra aišku, koks medis užvirto ant byloje minimo automobilio, kokiomis aplinkybėmis, nenurodyta tiksli medžio buvimo vieta, o apžiūros metu nebuvo nustatyta medžio ar kelmo buvimo vieta. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku ir tai, kam nuosavybės teise priklauso sklypas, kurio teritorijoje įvyko aptariamas įvykis, t. y. privačiame, valstybiniame ar savivaldybei priskirtame sklype. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė yra labai svarbi, siekiant nustatyti atsakingus asmenis už želdynų priežiūrą toje konkrečioje teritorijoje. Jei užvirtęs medis augo privačioje teritorijoje, Vilniaus miesto savivaldybė jau vien dėl šios aplinkybės negalėtų būti atsakovu šioje byloje, kadangi, vadovaujantis Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už želdynų priežiūrą ir tvarkymą yra atsakingi sklypų savininkai ir valdytojai. Minėtu raštu Nr. A51-26848(2.9.3.19-UK2) pareiškėjo buvo prašoma pateikti įvykį įrodančią medžiagą, t. y. nuotraukas, kuriose būtų užfiksuotas ant transporto priemonės užvirtęs medis, tiksli įvykio vieta. Pažymėjo, kad gavęs minėtą Miesto tvarkymo skyriaus 2010 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. A51-26848(2.9.3.19-UK2) „Dėl pretenzijos“ pareiškėjas jokios patikslinančios ir įvykio aplinkybes įrodančios medžiagos nepateikė. Jokia įrodomoji medžiaga apie įvykį nepateikiama ir prie 2013 m. spalio 21 d. skundo. Įvykio aplinkybių, galinčių turėti reikšmės bylos išnagrinėjimui, praėjus daugiau nei 3 metams, fiksuoti neįmanoma. Šiuo atveju turėtų būti vertinamas ir paties pareiškėjo neveikimas ir nenoras bendradarbiauti siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją. Taip pat nesuprantamas ir pareiškėjo delsimas siekiant prisiteisti žalą – skundas pateiktas praėjus 3 metams nuo įvykio, kas leidžia abejoti paties pareiškėjo sąžiningumu ir suinteresuotumu į teisingą bylos išnagrinėjimą.

Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas privalo įrodyti, jog Vilniaus miesto savivaldybė neatliko jos kompetencijai priskiriamų veiksmų ir dėl to AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.

Manė, kad nepagrįsta bei neprotinga suabsoliutinti savivaldybės pareigą želdinių priežiūros srityje iki absoliučios pareigos prižiūrėti kiekvieną medį, esantį savivaldybės teritorijoje. Tokiu būdu vien tik medžio augimas konkrečios savivaldybės teritorijoje būtų pagrindas atsirasti bendro pobūdžio savivaldybės pareigai prižiūrėti tokį medį. Tokiu atveju liktų visiškai neįvertintos žemės sklypo valdytojų pareigos jų naudojamo žemės sklypo atžvilgiu. Želdynų įstatymas detalizuoja savivaldybės funkcijas želdynų priežiūros srityje. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Tiesioginė pareiga pertvarkyti ir prižiūrėti želdynus savivaldybei tenka tik įstatymo apibrėžtose vietose. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 13 punkte sukonkretinama savivaldybės pareiga želdinių priežiūros srityje, kai yra sprendžiamas želdynų priežiūros klausimas ne savivaldybei priskirtoje teritorijoje, nustatant atitinkamas teises ir pareigas želdynų ir želdinių valdytojams bei savininkams.

Atsakovo įsitikinimu, minėtų teisės aktų sisteminė analizė rodo tai, kad savivaldybės pareiga prižiūrėti želdynus nėra bendro pobūdžio pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu. Tokia pareiga savivaldybei tenka tik bendrose miesto teritorijose, o esant aiškiems sklypo valdytojams, tokia pareiga tenka būtent jiems. Neaišku, kuriame sklype įvyko įvykis, atitinkamai, nežinomas ir sklypo, o kartu ir želdinių savininkas ir valdytojas.

Tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės tariamo neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pabrėžė, kad po aptariamo įvykio vertinant automobiliui padarytą žalą, atsakovo atstovai nedalyvavo ir nebuvo kviesti dalyvauti, todėl manė, kad nebuvo atlikta objektyvi ekspertizė atsiradusiai žalai nustatyti. Jos reikalingumas grindžiamas tuo, kad ją atliekant nustatoma, kokie darbai, būtini siekiant pašalinti žalą, atsiradusią eismo įvykio metu, o kurie ne. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė ir nenustatė, kad automobiliui keistos dalys bei atlikti darbai buvo būtini būtent dėl eismo šioje byloje aptariamo įvykio. Akcentavo, kad byloje nenustatytas pakeistų detalių nusidėvėjimas ir pakeistų detalių defektai. Darė išvadą, kad pareiškėjas patirtos žalos dydžio nagrinėjamoje byloje neįrodė.

Atkreipė dėmesį, kad palūkanų mokėjimo tvarką ir dydį numato CK 6.210 straipsnis. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006, nurodė, kad tam, jog būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatų. Pažymėjo, kad svarstytinas senaties termino klausimas, nes pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. spalio 25 d., o įvykis fiksuotas 2010 m. spalio 21 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Transrevis“ atsiliepime su pareiškėjo skundu sutiko, prašė jį tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2010 m. spalio 21 d. apie 21.50 val. Vilniuje, ties Dariaus ir Girėno g. 18, ant automobilio MERCEDES BENZ MB311, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvirto medis. Įvykio metu automobilis apgadintas. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2010 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. AV2-6085 administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukė.

Teismas taip pat nustatė, kad tarp pareiškėjo – AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Transrevis“ 2010 m. balandžio 6 d. buvo sudaryta transporto priemonių (KASKO) draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis MERCEDES BENZ MB311, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Transporto priemonių draudimo liudijimas Serija TIA Nr. 157701630. AB „Lietuvos draudimas“ žalą patyrusiam UAB „Transrevis“ 2010 m. lapkričio 19 d. išmokėjo 2 112 Lt. AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. lapkričio 22 d. su pretenzija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas sumokėti bendrovei išmokėtą draudimo išmoką, kadangi dėl žalos atsiradimo atsakinga savivaldybė. Savivaldybei geranoriškai nepatenkinus reikalavimo, AB ,,Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą.

Atsakovas kėlė skundo padavimo senaties klausimą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui adresuotą skundą Lietuvos paštui įteikė 2013 m. spalio 21 d. Eismo įvykis įvyko 2010 m. spalio 21 d., todėl teismas vertino, kad trijų metų senaties terminas kreiptis į teismą nepraleistas (CK 1.1125 str. 8 d.).

Teismas vertino, ar Vilniaus miesto savivaldybė, jos institucijos ar pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ar neveikimą, ar būtent šiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta žala minėtajam automobiliui ir dėl to pareiškėjas išmokėjo draudimo išmoką UAB „Transrevis“, ar tarp veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.

Teismas nurodė, kad ginčo dėl medžio augimo vietos nėra. Sprendė, kad medis augo gatvių raudonųjų linijų ribose, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje. UAB „Stebulė“, vykdydama 2010 m. liepos 2 d. sutartį Nr. A64-81(3.10.22-UK, sudarytą su Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nugriuvusį medį sutvarkė (2010 m. spalio mėnesio aktas Nr. 413) ir pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentui 2010 m. spalio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija STE Nr. 0005187, dėl apmokėjimo už suteiktą paslaugą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2227/2012, 2013 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-406/2013 bei CK 6.263, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 7 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pažymėjo, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją), jog nežiūrint to, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, atkreipė dėmesį, kad Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, jog savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad nulūžęs medis, kuris apgadino automobilį, augo žemėje, nepriklausančioje privatiems asmenims, todėl Vilniaus miesto savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) buvo atsakinga už medžio, augusio Dariaus ir Girėno g. 18, Vilniuje, priežiūros organizavimą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-932/11). Todėl teismas sprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama jos teritorijoje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo patirtų nuostolių dydis (2 112 Lt) patvirtintas transporto priemonės techninės apžiūros aktu, UAB „Autodisa“ sąmata, PVM sąskaita faktūra, serija ABC, Nr. 0001201, SEB banko 2010 m. lapkričio 19 d. mokėjimo nurodymu, kuriuo pareiškėjas pervedė UAB „Transrevis už draudiminį įvykį 2 112 Lt. Eismo įvykio faktą, teismo vertinimu, patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenys apie eismo įvykį, Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos pažyma. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytu jo patirtų nuostolių dydžiu, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad jis yra mažesnis.

Teismas akcentavo, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojais R. G. ir A. B. patvirtino, jog apie 2010 m. spalio 21 d. eismo įvykį, nulūžusio medžio būklę nieko nežino. 2014 m. rugsėjo 1 d. teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas I. K. patvirtino, kad 2010 m. spalio 21 d. įvykusio eismo įvykio metu jis vairavo automobilį MERCEDES BENZ MB311, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Liudytojas teigė, kad eismo įvykio metu Dariaus ir Girėno gatvėje, Vilniuje, nugriuvęs medis apgadino jo vairuotą transporto priemonę. Pažymėjo, kad medis lūžo nuo kamieno kiek aukščiau nuo žemės, tačiau neprisiminė, kokios būklės medis buvo, šios aplinkybės apibūdinti negalėjo.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų (įrodymų), kurie patvirtintų, kokios būklės buvo nugriuvęs ir sukėlęs eismo įvykį medis – sveikas ar pažeistas. Teismo vertinimu, eismo įvykis įvyko apie 21.50 val. 2014 m. sausio 16 d. Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma Nr. (8.42-10)-B-8-121 patvirtina, kad Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis 2010 m. spalio 21 d. vakare pūtė šiaurės vakarų vėjas, nuo 21 iki 24 val. didžiausias vėjo greitis siekė 16 metrų per sekundę. Pagal Bosforo skalę vėjas nuo 13,9 iki 17,1 metro per sekundę laikomas stipriu. Vėjo stiprumo požymiais sausumoje nurodoma tai, kad siūbuoja medžiai, eiti prieš vėją sunku.

Teismas neturėjo jokių prielaidų padaryti išvadą, kad dėl pareiškėjo patirtų nuostolių kaltas atsakovas. Nurodė, kad atsakovo kaltė negali būti preziumuojama. Nėra jokių įrodymų, kad lūžęs medis būtų buvęs pažeistas, o atsakovo institucijos nebūtų vykdžiusios pareigos jį prižiūrėti. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Nesant jokių prielaidų teigti, kad medis buvo netinkamos būklės, teismas vertino, jog eismo įvykis kilo dėl nenugalimos jėgos – stipraus vėjo. Nesant atsakovo kaltės, skundo dalį dėl 2 112 Lt žalos pareiškėjui atlyginimo teismas atmetė. Kaip išvestinį iš pirmojo reikalavimo, teismas taip pat atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Mano, kad savivaldybė privalo žinoti, kokios būklės buvo nuvirtęs medis, savininkui tenka pareiga žinoti jam priklausančio turto būklę. Atsakovas šiuo atveju nesidomėjo supjaustyto medžio likimu ir būkle, o per savo atstovus sunaikino svarbiausią įrodymą, todėl iš pareiškėjo negali būti prašoma įrodyti tai, kas neįmanoma. Tvirtina, kad medžio nuvirtimo priežastį turi įrodyti asmuo, kuriam priklausė medis. Akcentuoja, kad, esant 17 m/s vėjo greičiui, sveiki medžiai nelūžta. Mano, kad nenugalimos jėgos faktas konstatuotas nepagrįstai.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teismas proporcingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą. Tvirtina, kad turėjo būti konstatuojamas pareiškėjo nepakankamas rūpestingumas ir atsakingumas: skundas pareikštas praėjus daugiau nei trims metams po įvykio, pareiškėjas turėjo itin atsakingai fiksuoti visas bylos aplinkybes. Savo neveikimu pareiškėjas pablogino įrodinėjimo galimybes. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią pareigą įrodyti žalos faktą ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas turi pareiškėjas (2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010). Mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad medis nuvirto dėl nenugalimos jėgos – vėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos priteisimo, pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ kreipusis į administracinį teismą prašant atlyginti turtinę žalą, kilusią dėl nuvirtusio medžio apgadinto automobilio, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės.

Turtinę žalą pareiškėjas įvertino 2 112 Lt, taip pat prašė priteisti 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2010 m. spalio 21 d. apie 21.50 val. Vilniuje, ties Dariaus ir Girėno g. 18, ant važiuojančio automobilio Mercedes Benz MB311, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvirto medis. Įvykio metu automobilis apgadintas, iškviesti policijos pareigūnai, kurie, apžiūrėję automobilį, detalizavo jo sugadinimus (b. l. 7, 42). Automobilis buvo draustas pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ (b. l. 5–6), kuris sumokėjo UAB „Transervis“ (įmonė, kuriai priklausė automobilis, trečiasis suinteresuotas asmuo byloje) 2 112 Lt draudimo išmokos už sugadinto automobilio remontą (b. l. 15–17).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju byla nagrinėtina vadovaujantis teisės normomis, nustatančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).

Atsižvelgiant į anksčiau aptartas teisines nuostatas, byloje turi būti vertinamas atsakovo veiksmų (neveikimo) teisėtumas.

Šiuo aspektu pirmiausia pastebėtina, kad byloje nėra ginčo, jog medis augo ne privačioje, bet Vilniaus miesto savivaldybės prižiūrimoje teritorijoje, tai inter alia patvirtina UAB „Stebulė“ 2010 m. spalio 29 d. PVM sąskaita faktūra, serija STE Nr. 0005187, dėl apmokėjimo už suteiktą paslaugą, išrašyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl nugriuvusio medžio sutvarkymo 2010 m. spalio 22 d. Dariaus ir Girėno g. (b. l. 132–135).

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena.

Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.

Išdėstytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, inter alia siekiant nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012; 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-438/2015). Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis vadovaujasi ir savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).

Nurodyti teisės aktai patvirtina, kad atsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė, būdamas atsakingas už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydamas jų būklės stebėseną, organizuodamas valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad šalia Dariaus ir Girėno g. augęs medis, nepriklausantis privačiai teritorijai, Vilniuje, nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė.

Byloje taip pat nėra pateiktų duomenų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas.

Iš atsakovo pateiktos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Informacijos skyriaus 2014 m. sausio 16 d. pažymos apie meteorologines sąlygas matyti, kad didžiausias vėjo greitis įvykio dieną, t. y. 2010 m. spalio 21 d., nuo 21 iki 24 val. siekė 16 m/s (b. l. 62). Esant tokiam vėjui (stiprumas 7 balai) pagal empirinę vėjo intensyvumo – tarptautinę Boforto skalę, siūbuoja medžiai, linksta didelės šakos, eiti prieš vėją sunku (b. l. 124). Pagal šią skalę, medžiai lūžta tik vėjo greičiui esant 24,5–28,4 m/s, įvertinamam 10 balų (vėjo įtakos medžio nuvirtimui aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2084/2013; 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2227/2012). Iš esmės panašiai vėjo greitis, kaip ekstremalus įvykis, vertinamas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 153-6928), kurio 2.1.1 punkte prie stichinių meteorologinių reiškinių inter alia priskiriama labai stipri audra, kurios metu vėjo greitis siekia nuo 28 iki 32 m/s.

Šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad Dariaus ir Girėno g., Vilniuje, būtų lūžę ar išrauti kiti medžiai, jog būtų galima teigti, kad vėjo stiprumas buvo didesnis nei nurodyta hidrometeorologijos tarnybos pažymoje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad, net įvykio metu esant atsakovo nurodytam 17 m/s greičiui, normalios fiziologinės būklės medžiai nelūžta, todėl nagrinėjamu atveju vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, todėl vertinamas kaip nenugalima jėga ir šalinantis atsakovo atsakomybę.

Atsižvelgus į išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą teigdamas, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta jokių įrodymų, jog lūžęs medis būtų buvęs pažeistas, o atsakovo institucijos nebūtų vykdžiusios pareigos jį prižiūrėti.

Priešingai, kaip jau buvo akcentuota, atsakovui teisės aktai nustato atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad atsakovo valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau šiuo atveju teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių – stebėjo ir vertino medžių fiziologinę būklę bei ėmėsi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams prižiūrėti. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Įvertinus turimus duomenis spręstina, kad medis nugriuvo pats, neveikiamas tokios vėjo jėgos, kuri galėtų nuversti sveikus medžius, kitų asmenų veiklos nuverčiant medį nenustatyta. Taigi, nagrinėjamu atveju yra visos būtinos viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos, todėl nagrinėtinas klausimas dėl pareiškėjui priteistinos patirtos žalos atlyginimo dydžio.

Pareiškėjo patirtų nuostolių dydis – 3 160,52 Lt – patvirtintas transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b. l. 10), surašytu AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalių vertintojo, UAB „Autodisa“ sąmata (b. l. 13), kuri iš esmės atitinka Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikiamą informaciją apie automobilio sugadinimus (b. l. 7), PVM sąskaita faktūra, serija ABC, Nr. 0001201 (b. l. 14). Nors atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytu patirtų nuostolių dydžiu, tačiau nepateikia jokių įrodymų dėl kitokio žalos dydžio apskaičiavimo.

Padarytą žalą, atskaičius pridėtinės vertės mokestį bei besąlyginę išskaitą, kaip draudikas, atlygino pareiškėjas, išmokėdamas atitinkamo dydžio draudimo išmoką, tai patvirtina SEB banko 2010 m. lapkričio 19 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo pareiškėjas pervedė UAB „Transrevis“ už draudiminį įvykį 2 112 Lt (b. l. 17).

Šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 611,68 Eur (2 112 Lt) turtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjama byla teisme buvo iškelta 2013 m. spalio 30 d. (b. l. 22), todėl pareiškėjui priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2013 m. spalio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti, priteisti jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 611,68 Eur (šeši šimtai vienuolika eurų šešiasdešimt aštuoni euro centai) turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 611,68 Eur sumos, nuo 2013 m. spalio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Dainius Raižys