Administracinė byla Nr. eA-211-525/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03904-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. E. F., atstovaujamos tėvo B. E. F., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. E. F., atstovaujamos tėvo B. E. F., skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. E. F., atstovaujama tėvo B. E. F. (toliau – ir pareiškėja, užsienietė), su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. V-2021-32 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) pilietei A. E. F.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija, Ministerija, atsakovas) priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjai vizą pagal pateiktą 2021 m. rugsėjo 20 d. prašymą. Taip pat pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra nepilnametė, ją byloje atstovauja tėvas B. E. F. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 20 d. prašymu kreipėsi į Ambasadą, prašydama išduoti nacionalinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Aprašas), 70.2 papunktį, t. y. kaip studentei, priimtai studijuoti į Lietuvos Respublikoje registruotą ir veikiančią aukštąją mokyklą (toliau – ir prašymas). Ambasada skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, t. y. jog pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jos pareiškimų patikimumo.
3. Pareiškėja teigė, kad jos kartu su prašymu pateikti dokumentai ir informacija patvirtina pareiškėjos vykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą – studijas aukštojoje mokykloje – Kauno technologijos universiteto (toliau – ir KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete. Pasak pareiškėjos, nors priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsamios informacijos apie nustatytas aplinkybes, tačiau tai nepanaikina institucijos, šiuo atveju Ambasados, pareigos individualų sprendimą pagrįsti objektyviais duomenimis ir apie tai informuoti pareiškėją. Šiuo atveju Ambasados priimtas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų, taikomų individualiam administraciniam aktui. Sprendime nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis remiantis jis (Sprendimas) buvo priimtas, t. y. nėra žinomos sprendimo neišduoti pareiškėjai nacionalinės vizos pagal jos pateiktą prašymą priėmimo priežastys. Nesant pagrindo kvestionuoti pareiškėjos pateiktų dokumentų ir jų turinio, Sprendimas atsisakyti išduoti jai vizą studijų KTU laikotarpiui yra nemotyvuotas.
4. Pareiškėjos nuomone, jos pateiktas prašymas ir jį lydintys dokumentai (studijų dokumentai, susirašinėjimas su KTU, šeimos narių patvirtinimai, draudimo pažymos ir kt.) neleidžia abejoti dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir pagrindų. Pareiškėjos kartu su prašymu pateikti dokumentai patvirtina jos studijų KTU faktą. Savo prašyme pareiškėja yra nurodžiusi KTU kaip kviečiančiąją įstaigą, 2021 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėja gavo KTU patvirtinimą, kad ji yra patvirtinta bakalauro studijoms KTU Mechanikos fakultete. Pareiškėjai, kaip studentei, KTU yra pateikęs sąskaitą už studijas, kuri yra apmokėta.
5. Pareiškėja teismui pateikė KTU 2021 m. lapkričio 17 d. pažymą Nr.ST3-11-E-408, kuri patvirtina, jog pareiškėja nuo 2021 m. rugsėjo 8 d. studijuoja KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto bakalauro studijų (duomenys neskelbtini). Numatoma studijų baigimo data – (duomenys neskelbtini). Pažyma taip pat patvirtinama, kad studijų įmoka už 2021/2022 metus yra sumokėta. Pareiškėja šiuo metu KTU studijose gali dalyvauti tik nuotoliniu būdu, nes nesuteikus vizos ji negali dalyvauti paskaitose.
6. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2020 m. spalio 22 d. Prancūzijos ambasadai Turkijoje pateikė prašymą išduoti vizą kartu su savo šeimos nariais vykti į Prancūziją nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d. lankyti šeimos narius ar draugus. Prancūzijos ambasada 2020 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą, nustačiusi, kad buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą. Pareiškėjos tėvas B. E. F. jos vardu Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje 2021 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą išduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą studijų pagrindu. Pareiškėja kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateikė draudimo poliso kopiją, paso kopiją, KTU tarpininkavimo raštą nacionalinei vizai gauti, motyvacinį laišką, tėvo įsipareigojimą dėl studijų rėmimo, lėktuvo bilieto rezervaciją.
8. Atsakovas paaiškino, kad Konsulas interviu-pokalbio su pareiškėja metu siekė išsiaiškinti jos vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, todėl klausė, kodėl ji pasirinko studijas KTU. Pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kodėl pasirinko studijas Lietuvoje, teigė, jog nesvarstė kitų variantų, nes (duomenys neskelbtini) studijuoti sudėtinga dėl šalyje tvyrančios krizės (atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjos brolis A. E. F. studijuoja tą pačią specialybę 3 kurse). Pareiškėja interviu metu teigė nieko nežinanti apie gyvenimo sąlygas Lietuvoje, pavyzdžiui, apie studentui pragyvenimui reikalingą lėšų kiekį, bendrą gyvenimo lygį Lietuvoje. Konsulas, žinodamas apie Prancūzijos ambasados sprendimą pareiškėjai ir jos šeimai neišduoti vizų vykti į Prancūziją ir siekdamas patikrinti pareiškėjos teikiamos informacijos patikimumą, pokalbio su pareiškėja metu paklausė jos, ar ji anksčiau buvo ketinusi vykti į Europos Sąjungos šalis. Pareiškėja nurodė, kad nėra kreipusi dėl Šengeno vizos gavimo. Pakartotinai paklausus apie Prancūzijos atsisakymą išduoti pareiškėjai vizą, pareiškėja pripažino, kad buvo kreipusis, tačiau nežino atsisakymo išduoti jai vizą priežasčių. Pareiškėja nurodė, kad jos šeima norėjo vykti turistiniais tikslais, tačiau konsului patikslinus, jog atmestoje vizos paraiškoje kelionės tikslas buvo nurodytas ne turizmas, o šeimos ar draugų lankymas, pareiškėja pripažino, jog jos šeima Prancūzijoje šeimos ar draugų neturi.
9. Atsakovas pažymėjo, kad konsulas, vertindamas pareiškėjos prašymą ir gautą papildomą informaciją, padarė išvadą, jog pareiškėja konsului teikė informaciją, neatitinkančią tikrovės ir konsului žinomų faktų, pareiškėjos teikiama informacija nėra patikima, ji (pareiškėja) galimai sąmoningai nenori atskleisti tam tikrų faktų ir aplinkybių. Konsului kilo abejonių dėl faktinio pareiškėjos vykimo į Lietuvą (Europos Sąjungą) deklaruojamo tikslo – studijuoti KTU – ir buvimo Lietuvoje sąlygų, todėl buvo pagrindas prielaidai, kad pareiškėja, prisidengdama studijomis Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Atsakovo nuomone, konsulas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus ir gautą papildomą informaciją, priėmė pagrįstą sprendimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, nes jos pateikta informacija dėl studijų Lietuvoje nėra patikima.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjos A. E. F., atstovaujamos tėvo B. E. F., skundą atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjos tėvas B. E. F. jos vardu Lietuvos Respublikos ambasadai Turkijos Respublikoje 2021 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Prašyme nurodė, kad (duomenys neskelbtini) užsienietė yra bedarbė (prašymo 19–20 punktai), atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – studijos (prašymo 21 punktas), atvykimo data – 2021 m. spalio 2 d., išvykimo – 2022 m. rugsėjo 24 d. (prašymo 29–30 punktai), užsienietę kviečiantis asmuo – KTU (prašymo 32 punktas), kelionės ir pragyvenimo buvimo išlaidas padengs pati nepilnametė užsienietė grynais pinigais (prašymo 33 punktas). Kartu su prašymu buvo pateikti draudimo poliso kopija, paso kopija, KTU tarpininkavimo raštas, motyvacinis laiškas, tėvo įsipareigojimas dėl studijų rėmimo, lėktuvo bilieto rezervacija. Užsienio reikalų ministerijos kosulinis pareigūnas, nagrinėdamas užsienietės prašymą, nustatė, kad pareiškėja Prancūzijos ambasadai Turkijoje 2020 m. spalio 22 d. pateikė prašymą išduoti vizą kartu su savo šeimos nariais nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d. vykti į Prancūziją lankyti šeimos narius ar draugus. Prancūzijos ambasada 2020 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą, nes buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą. Konsulas, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, atliko pareiškėjos interviu. Interviu metu pareiškėjos buvo klausta, kodėl ji pasirinko studijas KTU. Užsienietė, atsakydama į šį klausimą, konsului paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) studijuoti dėl šalyje tvyrančios krizės sudėtinga. Dėl studijų Lietuvoje pareiškėja nurodė, jog daug variantų nesvarstė. Apie studentų pragyvenimui reikalingą lėšų kiekį, bendrą gyvenimo lygį Lietuvoje pareiškėja nurodė nežinanti jokios informacijos. Konsulas taip pat užsienietei uždavė klausimus, susijusius su Prancūzijos ambasados sprendimu. Užsienietės konsulas klausė, ar ji anksčiau ketinusi vykti į Europos Sąjungą. Užsienietė nurodė, kad nėra kreipusis dėl Šengeno vizos gavimo. Konsului konkrečiai paklausus apie Prancūzijos ambasados sprendimą priimtą jos atžvilgiu, užsienietė pripažino, kad buvo kreipusis dėl Šengeno vizos gavimo, tačiau nežino atsisakymo išduoti vizą priežasčių. Pareiškėja nurodė, kad į Prancūziją su šeima norėjo nuvykti turistiniais tikslais. Konsului aiškiai įvardijus Prancūzijos ambasadai pareiškėjos prašyme nurodytus duomenis, užsienietė nurodė, kad jos šeima Prancūzijoje kitų šeimos narių ar ten gyvenančių draugų neturi. Konsulas, įvertinęs pareiškėjos prašymą, interviu pateiktą informaciją, pareiškėjos atstovo pateiktą informaciją, padarė išvadą, kad pareiškėja teikė informaciją, neatitinkančią tikrovės ir konsului žinomų faktų, pareiškėjos teikiama informacija nėra patikima, užsienietė galimai nenori atskleisti tam tikrų faktų ir aplinkybių. Konsului kilo abejonių dėl faktinio užsienietės vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo Lietuvoje sąlygų. Dėl to konsulas neatmetė prielaidos, kad užsienietė, prisidengdama studijomis Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais.
12. Teismas iš bylos medžiagos ir šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų taip pat nustatė, kad pareiškėja, jos įstatyminis atstovas, prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą į Lietuvos Respubliką nurodė užsienietės studijas KTU. Tiek konsuliniam pareigūnui, tiek teismui yra pateiktas KTU 2021 m. rugsėjo 2 d. raštas dėl pareiškėjos priėmimo į studijas patvirtinimo. Teismui taip pat yra pateikta KTU 2021 m. lapkričio 17 d. pažymos kopija, kurioje nurodoma, kad užsienietė nuo 2021 m. rugsėjo 8 d. nuolatine (dienine) forma studijuoja Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto bakalauro studijų (duomenys neskelbtini). Nustatoma studijų baigimo data – (duomenys neskelbtini). Užsienietė yra sumokėjusi studijų įmoką už 2021/2022 mokslo metus. Pateiktame Ambasadai prašyme yra nurodyta, kad kelionės ir pragyvenimo buvimo Lietuvoje metu išlaidas padengs pati nepilnametė užsienietė grynais pinigais (33 punktas), tačiau nei Ambasadai, nei teismui nėra pateikta tai pagrindžiančių dokumentų. Teismo posėdžio metu užsienietė nurodė, kad ją išlaiko tėvas, Lietuvoje ji gyventų kartu su broliu, kuris taip pat studijuoja Lietuvoje.
13. Teismas, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų (Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Įstatymo, Aprašo) nuostatas ir išnagrinėjęs konsulinio pareigūno nurodytus atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą motyvus, pareiškėjos atstovo pateiktus dokumentus ir jos interviu metu pateiktus paaiškinimus, teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, pažymėjo, kad konsulas turėjo pagrindą atsisakyti išduoti užsienietei daugkartinę nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kilus pagrįstų abejonių dėl jos pareiškimų patikimumo. Pokalbio-interviu metu pareiškėja nebuvo pakankamai pagrindusi buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, t. y. pareiškėjos tuo metu pateikti KTU raštai apie jos studijas Lietuvoje patikimai neįrodė jos tikrojo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, taip pat pareiškėja skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nepagrindė buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų vizos galiojimo laikotarpiu. Pareiškėja nenurodė, kas sąlygojo jos pasirinkimą studijuoti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nesidomėjo, koks yra bendras pragyvenimo lygis Lietuvoje, kiek lėšų reikia pragyvenimui studijų metu. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja, jos įstatyminis atstovas, nepateikė konsuliniam pareigūnui oficialių institucijų išduotų dokumentų, patvirtinančių nepilnametės užsienietės finansines galimybes be lydinčio asmens išgyventi Lietuvos Respublikoje studijų metu. Be to, kreipiantis dėl vizos išdavimo užsienietė nurodė, kad pragyvens pati iš savo pajamų grynaisiais. Teismas vertino, kad pareiškėja ir / ar jos įstatyminis atstovas turėjo pateikti ir duomenis (įrodymus), kad užsienietė turi pakankamai pajamų tokiam įsipareigojimui įvykdyti. Teismo posėdžio metu užsienietė iš esmės patvirtino, kad pragyvenimo išlaidų finansavimo teiginiai, kreipiantis dėl vizos išdavimo, nebuvo tikslūs, nes ją visiškai išlaiko ir išlaikytų tėvas.
14. Teismo nuomone, konsulas turėjo teisėtą pagrindą suabejoti pareiškėjos pareiškimų patikimumu, nustatęs, kad užsienietė nenorėjo pateikti duomenų apie Prancūzijoje teiktą prašymą vizai gauti. Nustatyta, kad pareiškėja (kartu su kitais šeimos nariais) 2020 m. kreipėsi į Prancūzijos Respublikos ambasadą su prašymu išduoti jai Šengeno vizą šeimos ar draugų lankymo tikslais. Jos prašymas nebuvo patenkintas dėl nepatikimos informacijos teikimo. Taip pat nustatyta, kad užsienietė interviu metu pripažino, kad Prancūzijoje nėra ten gyvenančių šeimos narių. Taigi visos šios aplinkybės kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos pareiškimų patikimumo.
15. Teismas pažymėjo, kad Ambasada, priimdama skundžiamą Sprendimą, jo priėmimo dieną (2021 m. spalio 26 d.) neturėjo patikimų dokumentų (tinkamai patvirtintų įgaliotų institucijų), patvirtinančių pareiškėjos buvimo Lietuvoje sąlygas vizos galiojimo laikotarpiu, todėl kilus abejonių dėl jos pareiškimų patikimumo, Ambasada neturėjo teisėto pagrindo išduoti jai vizą. Teismas pabrėžė, kad nacionalinės vizos išdavimui nepakanka, jog būtų pareiškėjos prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytas atvykimo į Lietuvą tikslas (studijos), būtina patikimais, nuosekliais ir autentiškais dokumentais pagrįsti, jog šis tikslas yra realus, ir viso vizos galiojimo laikotarpiu egzistuoja buvimo Lietuvoje sąlygos.
16. Teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad Ambasados Sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti įrodymai pagrįstai sukėlė Ambasados pareigūnui abejones dėl pareiškėjos pateiktų duomenų, juos patvirtinančių įrodymų patikimumo ir jų turinio, pareiškėjos buvimo Lietuvoje sąlygų bei galimos nelegalios migracijos grėsmės. Vien tai, kad pareiškėja studijuoja nuotoliniu būdu, t. y. šiuo metu patikimiau pagrindžia atvykimo į Lietuvą tikslą (pateikė apmokėjimo už studijas įrodymą, KTU pranešimą, kad asmeniui susimokėjus už studijas jis priimamas studijuoti), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo Ambasados Sprendimą laikyti nepagrįstu ir neteisėtu. Ginčijamas Sprendimas priimtas jo metu turėtų ir konsului pateiktų duomenų pagrindu, o pareiškėjos posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog Lietuvoje studijuoja jos brolis, ji gyventų ir būtų jo prižiūrima, kad ją pilnai išlaiko tėvas, sudaro galimybę pareiškėjai kreiptis į Ambasadą su nauju prašymu dėl vizos išdavimo, jame aiškiai, išsamiai, sąžiningai ir nuosekliai nurodant vykimo į Lietuvą tikslą, buvimo sąlygas ir pateikiant šias aplinkybes patvirtinančius patikimus įrodymus.
17. Teismas nenustatė pagrindo panaikinti pareiškėjos ginčijamą Ambasados Sprendimą, todėl skundą atmetė. Netenkinęs pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamą Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą.
III.
18. Pareiškėja A. E. F., atstovaujama tėvo B.E F., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo sprendimas paremtas išimtinai tik konsulo subjektyviai pateiktos informacijos vertinimu, tačiau objektyvaus byloje pateiktų įrodymų tyrimo teismas neatliko, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
20. Pareiškėja pažymi, kad teismas nurodė, jog ji turi pakartotinai teikti konsului tas pačias aplinkybes patvirtinančius ir net tuos pačius dokumentus, kurie jau buvo pateikti prašymo nagrinėjimo metu, siekdama pagrįsti nacionalinės visos išdavimo sąlygas. Pasak pareiškėjos, aplinkybės, jog Lietuvoje, tame pačiame universitete (KTU), kuriame studijuoja pareiškėja, mokosi ir jos brolis, kad pareiškėja, kaip nepilnametė, iki šiol yra išlaikoma savo tėvų, buvo žinomos konsului priimant Sprendimą. Pareiškėjos nuomone, nei viena iš nurodytų ir teismo nagrinėtų aplinkybių neatitinka Įstatymo 19 straipsnio nuostatų, o ginčijamas Sprendimas grindžiamas tik konsulo nuostata ir / ar abejone, kuri rašytiniais įrodymais buvo paneigta. Pareiškėja pastebi, kad teismo argumentai dėl neišduotos vizos pareiškėjos šeimai vykti į Prancūziją taip pat paremti tik konsulo vertinimu. Pareiškėjos teigimu, pagrindai, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjos šeimai vykti į Prancūziją, nėra pagrindas neišduoti jai vizos studijų laikotarpiui Lietuvoje.
21. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors teismas nurodė, jog savo sprendimą grindė pareiškėjos interviu metu teikta informacija, tačiau teismas, vertindamas šį interviu, rėmėsi tik konsulo teiktu paaiškinimu, bet ne paties interviu medžiaga, nes tokie duomenys (interviu garso įrašas ar išklotinė) nėra pateikti į bylą. Pareiškėjos teigimu, teismas neturėjo pagrindo minėto interviu vertinti kaip tiesioginio įrodymo ar teikti dėl jo vertinamojo pobūdžio išvadas.
22. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į jos statusą, amžių ir gyvenimišką patirtį. Pareiškėja yra 17 metų amžiaus, todėl jai, nesant buvus Lietuvoje, yra sunku atsakyti į klausimus apie pragyvenimo lygį Lietuvoje. Tačiau tai, pareiškėjos vertinimu, nėra pagrindas neleisti jai atvykti į Lietuvą. Pareiškėja ir šiuo metu yra išlaikoma savo tėvų, o sąlyga pateikti įrodymus, patvirtinančius tėvų įsipareigojimus ją išlaikyti, buvo įvykdyta ir pateikta vertinti konsului. Apie tai, kad gyvendama Lietuvoje pareiškėja būtų išlaikoma ne tik tėvų, bet ir studijų metu gyventų kartu su broliu, buvo žinoma sprendimą priimančiai institucijai, tačiau šių sąlygų vertinimas buvo paremtas subjektyvia konsulo abejone ir nuomone, bet ne faktus patvirtinančiais įrodymais.
23. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad jos pateiktas prašymas ir jį lydintys dokumentai neleido abejoti dėl jos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir pagrindų, todėl, nesant pagrįstos abejonės, Ambasados Sprendimas atsisakyti išduoti jai vizą turėjo būti vertinamas kaip nepagrįstas. Teismas turėjo visas priemones ir sąlygas pagal surinktus byloje įrodymus patvirtinti arba paneigti konsulo abejones, tačiau tokio vertinimo neatliko. Pareiškėjos teigimu, teismas, atmesdamas jos skundą ir vertindamas sąlygą, kad konsulas turėjo teisę išreikšti abejonę, nes šią teisę jam suteikia teisės aktai, reglamentuojantys vizų išdavimo sąlygas, tačiau atmesdamas pareiškėjos skundą ir nevertindamas bei nepasisakydamas dėl byloje pateiktų rašytinių įrodymų, paneigė pareiškėjos teisę į teisingą ir objektyvų procesą bei teisingumą. Taip pat teismas posėdžio metu nepateikė pareiškėjai jokių klausimų, nors pati pareiškėja proceso metu pateikė paaiškinimus apie jos vykdomas studijas, jos vykimo į Lietuvą tikslą.
24. Pareiškėja 2022 m. kovo 4 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui KTU 2022 m. vasario 25 d. pažymą Nr. ST3-11-E-112, kuria patvirtinamos pareiškėjos studijos KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. V-2021-32 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) pilietei A. E. F.“, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo.
26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Ambasada tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
27. Pareiškėja, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas neįvertino visų aplinkybių. Pareiškėja teigia, kad ji pagrindė buvimo Lietuvoje tikslą bei sąlygas, kadangi ji pateikė patikimus, oficialių institucijų dokumentus, patvirtinančius, jos buvimo Lietuvoje tikslą bei sąlygas, o iš Sprendimo nėra aišku, kodėl pateikti duomenys bei dokumentai Ambasados buvo vertinami kaip nepatikimi.
28. Įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra aiškiai nurodytos vizų rūšys: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza. Įstatymo 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse. Atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindus nustato Vizų kodekso 32 straipsnis. Tuo metu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra reglamentuojami Įstatymo 19 straipsnyje.
29. Kai nagrinėjamas prašymas išduoti Šengeno vizą, kompetentingos institucijos turimos diskrecijos apimties aspektu aktualus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, byloje C‑84/12, kuris mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikytinas, siekiant įvertinti kompetentingų institucijų sprendimų atsisakyti išduoti nacionalinę vizą teisėtumą ir pagrįstumą. Minėtame ESTT sprendime konstatuota, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Pasak ESTT, Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. ESTT vertinimu, iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, byloje C‑84/12, EU:C:2013:23, 60–62 p.). Šiuo sprendimu ne kartą savo praktikoje rėmėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019, 2020 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3821-520/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2488-438/2021, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023).
30. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėtos išvados dėl kompetentingų institucijų diskrecijos ESTT priėjo akcentavęs kelias svarbias aplinkybes, be kita ko, tai, kad norint įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens individualią situaciją ir nustatyti, ar jo prašymą galima atmesti remiantis atsisakymo pagrindu, reikia išsamiai įvertinti šio asmens asmenybę, jo integraciją gyvenamosios vietos šalyje, tos šalies politinę, socialinę ir ekonominę situaciją bei grėsmę, kurią prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atvykimas gali kelti vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Toks išsamus vertinimas, anot ESTT, reikalauja prognozuoti numatomą tokio prašymą išduoti vizą pateikusio asmens elgesį ir, visų pirma, turi būti pagrįstas išsamiomis žiniomis apie jo gyvenamosios vietos šalį ir įvairių dokumentų, kurių turinio autentiškumą ir teisingumą reikia patikrinti, analize bei prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pareiškimais, kurių patikimumą reikia įvertinti, kaip numatyta Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje. Šiuo požiūriu patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas šio kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Galiausiai ESTT priminė, kad valstybės narės, kuriai pateiktas prašymas išduoti vizą, kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (minėto ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, 56–59 p).
31. Paminėta ESTT praktika atskleidžia, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ESTT išskyrus, kokiais kompetentingų institucijų veiklos nagrinėjamoje srityje aspektais pripažįstama plačios apimties diskrecija, nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokia diskrecija kompetentingos institucijos naudojasi bet kuriuo atsisakymo išduoti Šengeno vizą procedūros klausimu.
32. Tai, kad minėtame ESTT sprendime aptarta kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti, matyti ir iš nuosekliai formuojamos administracinių teismų praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti, taigi turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (žr., pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-421-14, 2023 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023); nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022).
33. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai išplėtotą praktiką Vizų kodekso nuostata, jog sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/22, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022).
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03539-2021-8), kurioje buvo sprendžiamas analogiško pobūdžio ginčas, 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi pradėjo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekdamas nustatyti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 (toliau – ir 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas), kuriame, be kita ko, konstatavo, kad individualiąją bylą nagrinėjančios išplėstinės teisėjų kolegijos kvestionuotas teisinis reguliavimas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinimą. Minėtoje norminėje administracinėje byloje aukštesnės galios aktui prieštaraujančiomis pripažintų Aprašo atitinkamų nuostatų reguliuojami teisiniai santykiai laikyti visuomeniškai svarbiais, nes yra susiję su migracijos kontrolei itin reikšmingais nacionalinių vizų išdavimo klausimais. Todėl nurodyta, kad teismo sprendimo paskelbimo atidėjimas įgyvendintų konstitucinį reikalavimą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, suteikiant galimybę pasiruošti kylantiems teisiniams padariniams – priimti naujus aktus, kurie neprieštarautų aukštesnės galios aktams. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, norminę administracinę bylą nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo teisinis pagrindas šio LVAT sprendimo oficialų paskelbimą atidėti, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2023 m. liepos 19 d.
36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
37. Konstatuotina, kad įsiteisėjus 2022 m. balandžio 19 d. sprendimui norminėje administracinėje byloje Nr. Nr. eI‑5-662/2023 dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu, toliau sprendžiant byloje ginčą nebegalima taikyti Aprašo 87 punkto (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V‑636/V‑214 redakcijos) ir 10 priedo (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) norminėje byloje nurodyta apimtimi.
38. Minėta, kad pareiškėjos atžvilgiu priimtame ginčijamame Sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą nebuvo nurodyti tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai.
39. Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).
40. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ambasados priimtas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Tai konstatavus, kiti pareiškėjos ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo ir padarytų išvadų.
41. Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė materialiosios teisės normas ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog Ambasados priimtas Sprendimas neišduoti pareiškėjai nacionalinės vizos yra teisėtas bei pagrįstas. Dėl to, tenkinant pareiškėjos apeliacinį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies ir panaikinamas skundžiamas Ambasados Sprendimas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nacionalinės vizos jai suteikimo. Pažymėtina, kad teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, nes anksčiau aptartį teisės aktai kompetenciją išduoti (ar atsisakyti išduoti) nacionalines vizas suteikia atsakovui.
42. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mokėjimo dokumentai patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro 300 Eur, sumokėtų advokatui už atstovavimą byloje, ir 670 Eur, sumokėtų advokatui už apeliacinio skundo parengimą, taip pat 12 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą.
43. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas priimamas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
44. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).
45. Teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Pareiškėjos prašoma priteisti 970 Eur suma už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio ir vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra priteistina. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, t. y. šalims ir jų atstovams nedalyvaujant, todėl pareiškėjos nurodoma 300 Eur suma už atstovavimą byloje nepriteistina. Be to, pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies – pilnai tenkinamas skundo reikalavimas dėl atsakovo sprendimo panaikinimo ir iš dalies tenkinamas reikalavimas dėl įpareigojimo išduoti nacionaline vizą. Todėl proporcingai mažintina priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą (670:2=335; 335:2=167,5). Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai iš atsakovo priteistina 514,5 Eur (335+167,5+12=514,5) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos A. E. F., atstovaujamos tėvo B. E. F., apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos A.E. F., atstovaujamos tėvo B. E. F., skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. V-2021-32 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) pilietei A. E. F.“ ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. E. F. 2021 m. rugsėjo 20 d. prašymą.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pareiškėjos A. E. F. naudai 514,5 Eur (penkis šimtus keturiolika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Veslava Ruskan