Civilinė byla Nr. e2-34999-996/2020                                                                                  

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29109-2020-4

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.6; 

                                                                                    3.2.6.1; 3.4.1.7 

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 12 d. 

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,

sekretoriaujant Onai Virmauskienei,

dalyvaujant ieškovui K. R., jo atstovei advokatei Vilmai Gečaitei-Leonienei,

atsakovo Lietuvos banko atstovėms advokatei Ramunei Šaikuvienei, Rimai Stepučinskienei, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovui Lietuvos bankui dėl nutarimo panaikinimo, kompensacijos, palūkanų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

K. R. (toliau ir – ieškovas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–11) Lietuvos bankui (toliau ir – atsakovas), prašydamas panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl kompensacijos“ (toliau – Nutarimas), priteisti jam iš Lietuvos banko 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją, 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad jis nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. dirbo Lietuvos banke: nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 1996 m. kovo 1 d. dirbo Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) pareigose, nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2001 m. rugsėjo 28 d. buvo paskirtas Lietuvos banko (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. rugsėjo 28 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d. (atleidimo iš darbo dienos) pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dirbo Lietuvos banko (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jo atžvilgiu, pagal Lietuvos banko vadovo pateiktus skundus, buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, teismuose išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas tuo, kad: 1) 2009 m. rugsėjo 9–30 d. piktnaudžiavo tarnyba, dėl ko bankui „Snoras“ po atlikto inspektavimo už 2009 metus nebuvo numatytos poveikio priemonės; 2) 2009 m. rugpjūčio 5 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) piktnaudžiavo tarnyba ir nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų išsiaiškinta tikroji banko „Snoras“ padėtis ir šio banko galimybė faktiškai disponuoti bankui priklausančiais vertybiniais popieriais, laikomais Šveicarijos Konfederacijos bankuose. Teigė, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje jis buvo teisiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas), jam pareikšti įtarimai bei kaltinimai buvo išimtinai susiję su jo kaip Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) darbinių funkcijų atlikimu. Nurodė, kad baudžiamoji byla Lietuvos Respublikos teismuose buvo nagrinėjama ilgą laiką, t. y. nuo 2012 metų iki 2018 metų pabaigos; 2017 m. gruodžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu ir 2018 m. spalio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi jis buvo visiškai išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas). Paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 7 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi (anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsniu), kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, kartu su prašymu pateikė turėtas baudžiamojoje byloje išlaidas pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas, mokėjimo kvitus ir kt.), pagal šiuos dokumentus jo turėta bendra baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiek ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek bylos nagrinėjimo teismuose išlaidų advokato (gynėjo) teisinei pagalbai apmokėti suma sudarė 34 884,30 Eur, kartu su šiuo prašymu taip pat pateikė raštišką įsipareigojimą, kaip tai yra numatyta Lietuvos banko valdybos 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintose Kompensacijos, numatytos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, išmokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės); 2018 m. gruodžio 4 d. atsakymu Lietuvos bankas pareikalavo jį pateikti papildomus duomenis ir informaciją; 2019 m. sausio 15 d. jis pateikė Lietuvos bankui papildomą raštą, kuriame nurodė detalius paaiškinimus dėl reikalavimo išmokėti jam piniginę kompensaciją pagrįstumo; Lietuvos banko valdyba 2019 m. vasario 14 d. priėmė Nutarimą, kuriuo nutarė nemokėti jam 34 884,30 Eur kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos; tuomet jis 2019 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Nutarimą bei įpareigoti atsakovą išmokėti jam 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją, atsakovas su jo skundu nesutiko, nurodydamas, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jis (ieškovas) buvo pripažintas nekaltu dėl nusikaltimo padarymo, bet pripažinta, jog jis padarė šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, pažymėdamas, kad kompensacija turėtų būti mokama tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veikla atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu jo skundą tenkino – panaikino Nutarimą ir įpareigojo atsakovą išmokėti jam 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs bylą su atsakovo apeliaciniu skundu, 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą; Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. liepos 7 d. nutartimi pripažino, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir bylą perdavė Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti įstatymo nustatyta tvarka, taip pat pripažino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimas neteko teisinės galios; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi jo ieškinį paliko nenagrinėtą dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo; 2020 m. rugpjūčio 19 d. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija), kuri 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-18279 (toliau – sprendimas) jo prašymą atsisakė nagrinėti. Pažymėjo, kad jis nepraleido ieškinio senaties termino – Lietuvos bankui reikalingus dokumentus jis pateikė 2019 m. sausio 15 d., pagal Taisyklių 5 punktą, prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d., tad nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, kas reiškia, jog jis į teismą kreipėsi nepraleidęs 3 metų ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 3 punktą, jis reikalauti kompensacijos už baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas galėjo tiek vykstant baudžiamajam procesui, tiek jam pasibaigus, taip pat, tiek dėl dalies patirtų išlaidų, tiek dėl visų išlaidų kompensavimo; jo pasirinkimas kreiptis kompensacijos po baudžiamosios bylos pasibaigimo atitinka teisės aktų reikalavimus ir protingumo kriterijų, nes jis nežinojo baudžiamosios bylos baigties, esant nepalankiai jam baudžiamosios bylos baigčiai, jam tektų grąžinti gautą kompensaciją, teikti vieną prašymą dėl visų patirtų bylinėjimosi išlaidų buvo gerokai paprasčiau, nei teikti 16 atskirų prašymų dėl kiekvienos sąskaitos už teisines paslaugas, kadangi Lietuvos bankui atsisakius mokėti kompensacijas, tektų inicijuoti 16 teisminių ginčų. Ieškovo įsitikinimu, Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį (anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.), Lietuvos bankas jo tarnautojams ir jame dirbusiems tarnautojams išmoka kompensaciją, lygią jų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltos baudžiamosios bylos ar pradėtos administracinio nusižengimo teisenos, ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas; kompensacijos išmokėjimo detalizuotą tvarką nustato Taisyklės; pagal Taisyklių 2 punktą, norėdamas, kad būtų išmokėta kompensacija, Lietuvos banke dirbantis ar dirbęs tarnautojas Lietuvos bankui turi pateikti: 1) raštišką prašymą išmokėti kompensaciją; 2) išlaidas patvirtinančius dokumentus; 3) raštišką įsipareigojimą ne vėliau kaip per 10 dienų informuoti Lietuvos banką apie Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose (šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai) nurodytų faktų atsiradimą bei įsipareigojimą, atsiradus bent vienam iš šių faktų, išmokėtą kompensaciją grąžinti Lietuvos bankui ne vėliau kaip Lietuvos banko nustatytais terminais, kurie negali būti trumpesni kaip 30 dienų; pagal teisės aktus jo prašymas dėl kompensacijos išmokėjimo atitiko visas sąlygas, kad jam būtų išmokėta teisės aktuose nustatyta išmoka: 1) jis kaip Lietuvos banko tarnautojas patyrė išlaidas dėl jam nepagrįstai Lietuvos banko vadovo iniciatyva iškeltos baudžiamosios bylos dėl tarnybinių pareigų vykdymo, 2) jis pateikė Lietuvos bankui raštišką prašymą išmokėti kompensaciją ir visus turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, 3) taip pat buvo pateiktas Taisyklių reikalavimus atitinkantis įsipareigojimas dėl kompensacijos grąžinimo, taigi, jis kartu su 2018 m. lapkričio 7 d. prašymu ir 2019 m. sausio 15 d. rašytiniais paaiškinimais pateikė visą informaciją ir dokumentus, kurie sudarė pagrindą jam išmokėti 34 884,30 Eur dydžio kompensaciją už turėtas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos advokato teisinės pagalbos išlaidas. Mano, kad Lietuvos bankas Nutarimu atsisakydamas išmokėti jam kompensaciją pažeidė Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, Taisykles, Lietuvos bankas vilkina išmokėti jam priklausančią piniginę kompensaciją. Teigė, kad Lietuvos bankas atsisakydamas išmokėti jam kompensaciją nepagrįstai vadovavosi Tarptautinio valiutos fondo ataskaita dėl Lietuvos Respublikos Nr. 02/19, nes ši ataskaita nėra teisės aktas, paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, ši ataskaita nurodo tik tam tikras rekomendacijas Lietuvos bankui rengiant teisės aktus, tačiau neįtvirtina jokių privalomų teisės normų ir nesukuria teisių bei pareigų fiziniams ir juridiniams asmenims. Nurodė, kad kiti Nutarime minimi dokumentai (Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėn. atnaujinti pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai ir Lietuvos banko valdybos 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“) taip pat negalėjo būti pagrindas atsisakyti išmokėti jam priklausančios kompensacijos; Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėn. atnaujinti pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai nėra teisės aktas, kuris būtų buvęs paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, dėl to Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijos šiuo atveju negalėjo būti taikomos; Lietuvos bankas vadovavosi ne galiojančiomis teisės normomis (konkrečiai – Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu), o įvairiomis metodikomis ir rekomendacijomis; Lietuvos banko valdybai priimant Nutarimą, buvo šiurkščiai pažeisti teisėtumo, įstatymo viršenybės, skaidrumo, objektyvumo, nešališkumo, gero administravimo ir kiti bendrieji teisės principai. Teigė, kad Lietuvos banko valdyba nepagrįstai vadovavosi 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“, kadangi šis nutarimas galėjo būti taikomas tik rengiant teisės aktus bei vykdant bankų priežiūrą, jis nenustato jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko tarnautojams (buvusiems tarnautojams), todėl nagrinėjant jo prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo (atsisakant išmokėti Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje numatytą kompensaciją) negalėjo būti taikomas, be to, pastebėjo, Nutarime cituojant 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimo“ nuostatas iškraipomas šio nutarimo tekstas. Ieškovo įsitikinimu, Lietuvos banko valdyba priimdama Nutarimą aiškiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kadangi nesivadovavo imperatyvia Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, Nutarime nepagrįstai rėmėsi tik dokumentais, kurie nėra teisės aktai (pvz. Bazelio bankų priežiūros komiteto 2012 m. rugsėjo mėnesio pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principais, Tarptautinio valiutos fondo ataskaita ir kt.), arba teisės aktais, kurie sprendžiant klausimą dėl kompensacijos jam išmokėjimo negalėjo būti taikomi (1998 m. gruodžio 17 d. Lietuvos banko nutarimas Nr. 224), arba vadovavosi sąlygomis bei išlygomis (sąlyga „sąžiningai vykdant pareigas“), kurios nėra įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnyje). Pažymėjo, kad Lietuvos banko valdyba nepagrįstai Nutarime tapatina visiškai skirtingus ginčus (civilinę bylą dėl jo atleidimo iš darbo teisėtumo ir baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo ir tarnybos pareigų neatlikimo), ta aplinkybė, kad 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu Nr. 15-82p jis buvo atleistas iš Lietuvos banko (duomenys neskelbtini) pareigų, neturi jokios reikšmės taikant ir aiškinant Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies imperatyvias nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo. Pabrėžė, kad baudžiamojoje byloje jis buvo visiškai išteisintas, teismo priimtas išteisinamasis ir įsiteisėjęs nuosprendis reiškia, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir nebuvo įrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant inkriminuotą jam nusikalstamą veiką. Teigė, kad Lietuvos banko valdyba Nutarime nepagrįstai vadovavosi įvairiomis rekomendacijomis bei metodologijomis, siekdama, iš esmės, visiškai paneigti įsiteisėjusį ir galiojantį išteisinamąjį teismo nuosprendį. Pažymėjo, kad jo išteisinamajame nuosprendyje yra vienareikšmiai konstatuota, kad jis savo darbines funkcijas atliko tinkamai ir sąžiningai, t. y. nepiktnaudžiavo tarnyba ir tinkamai atliko tarnybines pareigas; Nutarime nurodytas darbo ginčas yra visiškai nesusijęs su jo pateiktu prašymu Lietuvos bankui išmokėti kompensaciją už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos; Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnis nenumato jokių išlygų ir/ar išimčių, kurios sudarytų Lietuvos bankui galimybę, pagrindą neišmokėti kompensacijos buvusiam Lietuvos banko darbuotojui. Kartu pažymėjo, kad kadangi Lietuvos bankui reikalingus dokumentus jis pateikė 2019 m. sausio 15 d., prievolės išmokėti kompensaciją terminas suėjo 2019 m. vasario 14 d., todėl nuo šios dienos turi būti skaičiuojamos ikiteisminės palūkanos, laikotarpį nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2020 m. spalio 14 d. sudaro 20 mėnesių, todėl jam iš atsakovo priteistinos 2 907,03 Eur ikiteisminės palūkanos (34 884,30 Eur × 5 proc. ÷ 12 mėn. × 20 mėn.), taip pat priteistinos procesinės palūkanos.

Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, kad Lietuvos banke dirbo 19 metų, iš jų 15 metų ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, nė karto neturėjo drausminės nuobaudos ir staiga buvo atleistas iš darbo; tokia norma, kokia įtvirtinta Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje, priimtina yra ir kitų Europos šalių, rengiant šią teisės normą jis dalyvavo jos projekto kūrime; mano, kad atsakovas tiesiog ieško būdų kaip jam neišmokėti jam priklausančios kompensacijos.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė Vilma Gečaitė-Leonienė papildomai paaiškino, kad Nutarime nėra pateikta argumentų dėl kompensacijos nemokėjimo dėl netinkamų bylinėjimosi išlaidų dokumentų, ką atsakovas ima teigti tik atsiliepime, be to, tokie jo argumentai nepagrįsti, advokatas turi ne vieną kvitų knygelę, tai ir kvitų numeriai eina nepaeiliui, mokėjimus ieškovas atlikdavo ne iš karto kai išrašoma sąskaita, kartais dalimis dėl savo finansinės padėties; 3 metų senaties terminas nepraleistas, pagrindas reikalauti kompensacijos ieškovui atsirado, kai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis – Vilniaus apygardos teismas jį priėmė 2017 m. gruodžio 28 d., o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – 2018 m. spalio 24 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinai patvirtino, kad ieškovas nekaltas, nuo tada ir skaičiuojamas senaties terminas; šioje byloje ieškovas prašo priteisti tik jo baudžiamojoje byloje patirtas advokato išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (el. b. apyrašo t. III, l. 83–106).

Atsakovas paaiškino, kad ieškovas 2011 m. lapkričio 29 d. buvo atleistas iš darbo Lietuvos banke už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. už tai, kad ieškovo tarnybinėje veikloje nustatyti biurokratizmo atvejai – vietoj reikalų sprendimo iš esmės buvo vykdoma formali veikla, vengiant ir vilkinant priimti sprendimus ar atlikti pareigas, sąmoningai pateikiama nevisapusiškai išnagrinėta ir pagrįsta informacija; pažeidimai nustatyti ieškovo darbinėje veikloje, atliekant darbo funkcijas, susijusias su banku „Snoras“; bylą dėl ieškovo atleidimo nagrinėję teismai pripažino, kad ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus kontroliuojant, jog banko „Snoras“ veikla būtų saugi bei atitiktų teisės aktų reikalavimus, į jam pavestas reikšmingas pareigas žiūrėjo ir jas atliko pernelyg formaliai arba ne laiku, todėl ieškovo darbo drausmės pažeidimai pagrįstai atsakovo buvo įvertinti šiurkščiais; dėl ieškovo veiklos dirbant Lietuvos banke ir atliekant funkcijas, susijusias su banku „Snoras“, ieškovo  atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnyba) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas), ieškovas buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėjo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais ieškovas yra pripažintas nekaltu dėl nusikaltimo padarymo, taip pat pripažinta, kad ieškovui pagrįstai bei teisėtai taikyta drausminė atsakomybė. Nurodė, kad siekiant išsiaiškinti teisės normos turinį bei prasmę neužtenka lingvistiškai išanalizuoti teisės normos, būtina naudoti sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį metodus, todėl ir nagrinėjamu atveju būtina taikyti aukščiau paminėtus metodus, atskleidžiant tikrąją Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio bei Taisyklių prasmę. Atkreipė dėmesį į tai, kad net ir lingvistiškai aiškinant Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnį, Taisykles, jose minima apsauga taikoma tik tarnautojams, vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas, taigi, įtariama veika turi būti padaryta veikiant tarnybos interesais, todėl minėta apsauga nėra taikoma, kai tarnautojas veikia ultra vires ar daro kažką, kas nepatenka į jam suteiktus įgaliojimus ar piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, elgiasi biurokratiškai. Nurodė, kad ginčo teisės normų (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnis ir Taisyklės) ištakos Lietuvos teisėje atsirado, kai Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas buvo papildytas 461 straipsniu, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvos banko valdyba, įgyvendindama minėtą įstatymą, 2004 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 44 patvirtino Taisykles ir nustatė, kad jos įsigalioja 2004 m. gegužės 1 d. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas papildytas 461 straipsniu, kad būtų užtikrinta teisinė Lietuvos banko tarnautojų, sąžiningai bei tinkamai atliekančių pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, apsauga, kad tarnautojai būtų nepriklausomi ir nedelstų priimti atitinkamų sprendimų; straipsniu siekiant įgyvendinti Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintus Pagrindius efektyvios bankų priežiūros principus Lietuvoje; Lietuvos banko valdyba 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 224 nutarė pritarti Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtintų Pagrindinių efektyvios bankų priežiūros principų įgyvendinimui Lietuvoje ir vadovautis jais vykdant bankų priežiūrą ir rengiant teisės aktus, reglamentuojančius komercinių bankų priežiūrą. Teigė, kad remiantis Bazelio bankų priežiūros komiteto patvirtinto dokumento „Pagrindiniai efektyvios bankų priežiūros principai“ 2 principo vienu iš pagrindinių kriterijų (9 punktas) nurodoma, kad įstatymai užtikrina priežiūros institucijai ir jos darbuotojams apsaugą nuo ieškinių dėl sąžiningai atliktų veiksmų ir (arba) neveikimo vykdant savo pareigas; Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas rekomenduoja, kad teisinė sistema turėtų suteikti aiškią teisinę apsaugą priežiūros institucijos valdybos nariams ir priežiūrą atliekantiems asmenims nuo civilinės atsakomybės ir teisinių išlaidų atlyginimo už veiksmus ir neveikimą sąžiningai vykdant pareigas. Atsakovo įsitikinimu, diferencijuota teisinė apsauga pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalių tikslą turėtų būti taikoma tik Lietuvos banko tarnautojams, sąžiningai ir tinkamai atliekantiems/atlikusiems finansų rinkos priežiūrą, t. y. sąžiningai nedelsusiems veikti, sąžiningai ėmusiems pakankamai griežtų, kiek konkrečioje situacijoje būtina, sprendimų ir priemonių; ši norma neturėtų būti taikoma situacijoms ir asmenims, kai Lietuvos banko tarnautojų veikimas neatitiko sąžiningo ar tinkamo pareigų vykdymo kriterijaus, pvz. jeigu buvo delsiama ar vengiama priimti reikiamus pakankamai griežtus sprendimus ar priemones; iš neteisėtų veiksmų jokie valstybės tarnautojo teisėti lūkesčiai negali susiformuoti, įstatymus pažeidžiantis asmuo negali turėti iš to naudos, nes iš neteisės teisė neatsiranda, Lietuvos banko tarnautojas, kuris nesąžiningai ir netinkamai vykdė tarnybos pareigas, negali remtis iš Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio, Taisyklių išplaukiančiomis interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems tarnautojams. Atsakovo vertinimu, nepaisant to, kad pačioje teisės normoje (Lietuvos Respublikos Lietuvos banko 45 straipsnis, Taisyklės) tiesiogiai lingvistiškai nėra įtvirtinta sąlyga dėl veikimo tarnybos interesais, sąžiningo bei tinkamo Lietuvos banko tarnautojo veikimo, atliekant priežiūros funkcijas, tačiau šią normą analizuojant lingvistiniu, sisteminiu, teleologiniu, istoriniu aiškinimo metodais, atsižvelgiant į ex injuria jus non oritur principą, konstatuotina, kad kompensacija pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnį ir Taisykles turėtų būti mokama tik tokiu atveju, kai Lietuvos banko tarnautojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus, kai tarnautojas veikė tarnybos interesais. Nurodė, kad Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011 m. lapkričio 28 d. įsakyme Nr. 15-82 p „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ išskirti 4 ieškovo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo epizodai, kuriuos visus Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėdami ieškovo atleidimo iš darbo bylą, analizavo ir vertino bei pasisakė, kad ieškovas dėl savo biurokratinio požiūrio į užimamas didesnio atidumo bei rūpestingumo reikalaujančias pareigas, neužtikrino savo (duomenys neskelbtini) tikslo, nesiėmė efektyvių priemonių ir nekontroliavo, kad bankas „Snoras“ vykdytų saugią ir patikimą veiklą, todėl tokie ieškovo veiksmai pagrįstai atsakovo įvertinti kaip biurokratizmas (pareigūnų darbas, kai blogai vykdomi įstatymai ir kiti teisės aktai), ir tai suteikė pagrindą atsakovui skirti ieškovui griežčiausią drausminę nuobaudą, ieškovo elgesys buvo nesuderinamas su jo kaip (duomenys neskelbtini) pareiga veikti aktyviai ir rūpestingai, kontroliuojant, ar Lietuvos banko išduotą licenciją turinčios kredito ir mokėjimo įstaigos vykdo saugią ir patikimą veiklą, bei teikiant Lietuvos banko valdybai su tuo susijusią informaciją; Lietuvos Respublikos teismai, civilinėje byloje spręsdami ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, pripažino, kad ieškovas padarė 4 Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakyme nurodytus šiurkščius darbo drausmės pažeidimus (epizodus), todėl teisėtai atleistas iš pareigų, taigi, teismų konstatuota, kad egzistuoja visos darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartyje pateikė baudžiamojoje byloje išnagrinėtų įrodymų vertinimą bei ieškovo veikos kvalifikavimą baudžiamosios teisės prasme, t. y. pateikė konkrečios ieškovui inkriminuotos veikos/neveikimo kvalifikavimą baudžiamosios teisės prasme, ieškovo veikos/neveikimo kvalifikavimas, teisinis įvertinimas (teisinis aiškinimas) baudžiamosios teisės kontekste automatiškai nereiškia tokio paties įvertinimo civilinės teisės (drausminės atsakomybės) prasme, be to, ieškovas iškraipo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį, kadangi jame niekur nėra pasakyta, kad darbuotojas veikė sąžiningai ir neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, teismas minėtoje baudžiamojoje byloje nagrinėjo tik baudžiamosios atsakomybės taikymo/netaikymo klausimą. Pasisakydamas dėl ieškovo prašomos priteisti kompensacijos sumos atsakovas nurodė, kad ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už teisines paslaugas turi trūkumų, t. y. Lietuvos bankui yra pateiktos net 8 PVM sąskaitos faktūros vienodais numeriais (PVM SF Nr. (duomenys neskelbtini)), ko pagal imperatyvias normas būti negali ir kas sudaro pagrindą manyti, kad už advokato teisines paslaugas buvo išrašyta tik viena PVM sąskaita faktūra; pinigų priėmimo kvitai taip pat turi trūkumų, nes pinigų priėmimo kvitų nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. eilės numeriai nėra sudaryti didėjančia tvarka, kai kurių kvitų numeriai, datos taisyti, nenurodant taisymu tikėti, be to, taisyti įrašus kvite draudžiama, viename kvite nenurodytas PVM sąskaitos faktūros numeris, todėl, atsakovo teigimu, ieškovas neįrodė, kad jis faktiškai patyrė išlaidų dėl iškeltos baudžiamosios bylos ir jų konkretaus dydžio. Taip pat atsakovo vertinimu, ieškovo prašoma priteisti 34 884,30 Eur kompensacija neatitinka protingumo, sąžiningumo ir kt. principų ir yra neproporcingai didelė ir stipriai viršija Rekomendacijose nurodytas maksimalias sumas – iš ieškovo prašomos priteisti 34 884,30 Eur kompensacijos sumos 24 181,18 Eur suma viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį, tuo labiau, gynėjo dalyvavimas tokio pobūdžio bylose nėra privalomas. Kartu atsakovas nurodė ir tai, kad jei teismas aukščiau paminėtas Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo bei Taisyklių nuostatas aiškintų kaip nereikalaujančias darbuotojo veikai atitikti sąžiningumo kriterijaus, tokiu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, nes žvalgybos pareigūnų diferencijuotas teisinis reguliavimas yra nustatytas atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principus bei bylinėjimosi išlaidos nekompensuojamos, jeigu asmuo veikė ne tarnybos interesais, vadinasi, žvalgybos pareigūnų teisinio reguliavimo atveju atsižvelgiama į asmens sąžiningumą, veikimą tarnybos/ne tarnybos interesais, tuo tarpu, jeigu Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2–3 dalys ir Taisyklės būtų aiškinamos tokiu būdu, kad Lietuvos banko tarnautojams, nesąžiningai, netinkamai (ne tarnybos interesais) atlikusiems pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, delsiantiems ar vengiantiems priimti pakankamai griežtus sprendimus ar priemones, būtų suteikiama diferencijuota teisinė apsauga (palyginus su kitais asmenimis) ir kompensuojamos išlaidos, taip būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties atsakovas nurodė, kad ieškovas prašomą priteisti kompensaciją kildina iš bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl jo atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos dėl vykdant Lietuvos banko tarnautojo funkcijas atliktų veiksmų/neveikimo, t. y. įvertinus darbuotojo reikalavimo pobūdį, tai, kad jis buvo atstovaujamas profesionalių atstovų (advokatų), turintis aukštąjį išsilavinimą, Lietuvos banke dirbo virš 15 metų, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju ieškovas apie savo patirtas išlaidas dėl baudžiamosios bylos, savo nekaltumą bei Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio reguliavimą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai ieškovo minimos išlaidos buvo patirtos (žalos atsiradimo metu), todėl būtent nuo šio momento (ieškovo išlaidų faktinio patyrimo momento) turi būti skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas jau 2018 m. balandžio 12 d. skundė Lietuvos banko raštą dėl atsisakymo išmokėti kompensaciją Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. gegužės 2 d. nutartimi nustatė trūkumus skundui, teismo nustatytais terminais ieškovas skundo trūkumų nepašalino, dėl to 2018 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi ieškovo skundas laikytas nepaduotu, darbo byloje nustatyta, kad ieškovas į teismą dėl kompensacijos kreipėsi 2019 m. kovo 18 d., taigi dėl dalies išlaidų praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad ieškovas visuose procesuose buvo atstovaujamas profesionalių atstovų (advokatų), ieškovas jokiuose procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių svarbių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pastebėjo, kad didžioji dalis ieškovo išlaidų (27 630,35 Eur) datuojamos iki 2016 m. kovo 18 d. (7 253,95 Eur po 2016 m. kovo 18 d.), todėl laikytina, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl 27 630,35 Eur išlaidų priteisimo. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo prašymą atmesti remiantis taip pat ir šiuo pagrindu.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė Ramunė Šaikuvienė papildomai paaiškino, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais darbo byloje pripažinta, jog ieškovas vengė kontroliuoti, vengė veikti taip, kaip numato teisės aktai, vengė priimti pakankamai griežtus sprendimus, todėl dėl jo nesąžiningumo kompensacija jam nepriklauso; senatis turi būti siejama su išlaidų patyrimu, be to, ieškovas gynėsi, teigė, kad jis nekaltas, ieškovas praleido senaties terminą dėl dalies išlaidų.

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Byloje ginčas kilo dėl kompensacijos priteisimo.

Byloje ginčas nekilo, kad ieškovas nuo 1992 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. lapkričio 29 d. dirbo Lietuvos banke, iš pareigų atleistas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Lietuvos bankas 2011 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl buvusio (duomenys neskelbtini) K. R. galimai nusikalstamos veiklos“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (el. b. apyrašo t. I, l. 98–101), Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-111-295/2014 pripažino ieškovą kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskyrė 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą, Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1A-15-200/2015 pagal K. R. apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 13 d. nutartimi K. R. apeliacinį skundą atmetė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 15 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-64-139/2016 tenkino K. R. kasacinį skundą ir baudžiamąją bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 28 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-626/2017, kuriuo K. R. išteisino pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 229 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-628/2018 atmetė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį paliko nepakeistą, ieškovas pateikė atsakovui 2018 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo su raštišku įsipareigojimu (el. b. apyrašo t. I, l. 49–51), atsakovas 2018 m. gruodžio 4 d. pateikė ieškovui atsakymą į 2018 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo (el. b. apyrašo t. I, l. 52–53), ieškovas pateikė atsakovui 2019 m. sausio 15 d. paaiškinimus dėl kompensacijos išmokėjimo su priedais (el. b. apyrašo t. I, l. 54–91), Lietuvos banko valdyba 2019 m. vasario 14 d. priėmė Nutarimą, kuriuo nutarė nemokėti K. R. 34 884,30 Eur kompensacijos už turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos (el. b. apyrašo t. I, l. 42–48), Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2832-789/2019 K. R. skundą tenkino – panaikino Nutarimą ir įpareigojo Lietuvos banką išmokėti K. R. 34 884,30 Eur piniginę kompensaciją per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs bylą su Lietuvos banko apeliaciniu skundu, 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2890-624/2020 kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą, Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. liepos 7 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-56/2020 konstatavo, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, bylą persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą pripažino netekusiu teisinės galios, bylą gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-26000-727/2020 K. R. skundą Lietuvos bankui dėl Nutarimo panaikinimo ir kompensacijos priteisimo paliko nenagrinėtą, nurodydamas kreiptis jam į Darbo ginčų komisiją, ieškovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su 2020 m. rugpjūčio 18 d. prašymu dėl kompensacijos išieškojimo iš atsakovo (el. b. apyrašo t. I, l. 171–178), Darbo ginčų komisija sprendimu ieškovo prašymą atsisakė nagrinėti (el. b. apyrašo t. I, l. 34–38).

Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas Lietuvos banko tarnautojams ir jame dirbusiems tarnautojams išmoka kompensaciją, lygią jų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltos baudžiamosios bylos ar pradėtos administracinio nusižengimo teisenos, ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su finansų rinkos priežiūros atlikimu, padarytas veikas. Kompensacijos išmokėjimo tvarką nustato Lietuvos banko valdyba.

Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko tarnautojas ar jame dirbęs tarnautojas privalo grąžinti Lietuvos banko jam išmokėtą šio straipsnio 2 dalyje nustatytą kompensaciją šiais atvejais: 1) kai jis, išnagrinėjus baudžiamąją ar administracinio nusižengimo bylą, pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymo arba teismo sprendimu pripažintas kaltu dėl žalos padarymo; 2) kai jo turėtas ir teismo iš kito asmens jam priteistas išlaidas sumoka asmuo, iš kurio priteistos išlaidos. Jeigu jam sumokėtų teismo priteistų išlaidų suma mažesnė už kompensaciją, kompensacija grąžinama tokio dydžio, kokią sumą sumoka asmuo, iš kurio priteistos išlaidos.

Taisyklių 1 punkte įtvirtinta, kad šis teisės aktas nustato kompensacijos, lygios Lietuvos banke dirbančių bei dirbusių Lietuvos banko tarnautojų išlaidoms, turėtoms dėl iškeltų baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų ar kitų su tokiomis veikomis susijusių teisėsaugos institucijų veiksmų, arba dėl jiems pareikštų civilinių ieškinių už vykdant tarnybos pareigas, susijusias su priežiūros funkcijų atlikimu, atliktas veikas, išmokėjimo tvarką.

Pagal Taisyklių 2 punktą, norėdamas, kad būtų išmokėta kompensacija, Lietuvos banke dirbantis ar dirbęs tarnautojas Lietuvos bankui pateikia: raštišką prašymą išmokėti kompensaciją; išlaidas patvirtinančius dokumentus; raštišką įsipareigojimą ne vėliau kaip per 10 dienų informuoti Lietuvos banką apie Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų faktų atsiradimą bei įsipareigojimą, atsiradus bent vienam iš šių faktų, išmokėtą kompensaciją grąžinti Lietuvos bankui ne vėliau kaip Lietuvos banko nustatytais terminais, kurie negali būti trumpesni kaip 30 dienų.

Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad 2 punkte nurodyti dokumentai gali būti pateikiami dėl visų turėtų išlaidų kompensavimo arba dėl jų dalies. Lietuvos bankas turi teisę prašymą pateikusio asmens prašyti pateikti papildomus dokumentus, kurių reikia sprendimui dėl kompensacijos išmokėjimo priimti.

Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad jei pateikiami ne visi 2 punkte nurodyti dokumentai arba jei prašoma kompensuoti išlaidas, kurių kompensavimas nenumatytas Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 461 straipsnio 2 dalyje, arba jei pateikti dokumentai nelaikytini patvirtinančiais šias išlaidas, kompensacija neišmokama, ir apie tai ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo išmokėti kompensaciją gavimo Lietuvos banke dienos raštu pranešama prašymą pateikusiam asmeniui.

Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad kompensacija išmokama remiantis Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymu. Įsakymas dėl kompensacijos išmokėjimo pasirašomas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo visų sprendimui dėl kompensacijos išmokėjimo priimti reikalingų dokumentų pateikimo Lietuvos bankui dienos. Apie sprendimą išmokėti kompensaciją raštu informuojamas prašymą išmokėti kompensaciją pateikęs asmuo.

Nagrinėjamu atveju ieškovo teigimu, kompensacija vadovaujantis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi jam turi būti atsakovo išmokėta, kadangi jo atžvilgiu vykusioje baudžiamojoje byloje jis buvo pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo einant pareigas Lietuvos banke, tuo tarpu atsakovo įsitikinimu, ieškovas neturi teisės gauti komensaciją pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalį, kadangi ieškovui vykdant tarnybos Lietuvos banke pareigas jo veikimas neatitiko sąžiningo ir tinkamo pareigų vykdymo kriterijaus, ieškovas iš pareigų atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad aukščiau aptarta bylos medžiaga patvirtina, jog baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar ieškovas, atlikdamas pareigas Lietuvos banke, piktnaudžiavo tarnyba ir neatliko tarnybos pareigų (BK 228 straipsnio 1 dalis ir BK 229 straipsnis), ieškovas buvo pripažintas nekaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo atžvilgiu būtų priimtas teismo sprendimas, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl žalos padarymo. Taigi, nenustatytos aplinkybės, kuriuos pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 3 dalį būtų pagrindas kompensacijos darbuotojui nemokėti arba, jai esant darbuotojui jau išmokėtai, darbuotojui ją grąžinti. Iš aukščiau pateiktos teisės aktų nuostatų analizės teismas daro išvadą, kad teisinis reglamentavimas labai aiškiai įtvirtina asmens (buvusio ar esamo Lietuvos banko darbuotojo) teisę gauti kompensaciją dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu – Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas reikalavimas, kad kompensacija asmeniui gali būti mokama tik tuo atveju, kai Lietuvos banko darbuotojo veika atitinka sąžiningo bei tinkamo veikimo kriterijus. Nors atsakovas akcentuoja ieškovo atleidimą iš Lietuvos banko už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, jo nesąžiningą, netinkamą veikimą, tačiau, pabrėžtinta, tokia aplinkybė neįtvirtinta kaip vertintina Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje ar Taisyklėse sprendžiant dėl kompensacijos mokėjimo, taigi, aplinkybė, kad ieškovo ieškinys dėl jo atleidimo iš pareigų Lietuvos banke teisėtumo civilinėje byloje buvo atmestas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi teisinis reglamentavimas suteikia jam teisę reikalauti kompensacijos už išlaidas baudžiamojoje byloje, nepriklausomai nuo civilinės bylos dėl atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą baigties. Šiuo atveju ieškovas atsakovui teiktame prašyme prašo kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra susijusios su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, o ne civilinės bylos nagrinėjimu, ieškovo prašymas atsakovui atitinka teisės aktų nustatytą tvarką. Teismo vertinimu, atsakovas Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl išlaidų, susijusių su baudžiamosios bylos nagrinėjimu, kompensavimu aiškina nepagrįstai plečiamai, vadovaujasi įvairiais principais, ataskaitomis, kurie, būdami tik rekomendacijomis, taip pat nenustatantys jokių teisių ir pareigų Lietuvos banko darbuotojams, negali paneigti aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintos įstatyminės formuluotės, ir tokiu būdu atsakovas paneigia asmens teisę gauti kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, suteikiančios ieškovui teisę į jo baudžiamojoje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimą, Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė, kad jo išlaidos advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti sudaro 34 884,30 Eur sumą, pateikė tai patvirtinančius dokumentus, tuo tarpu atsakovas atsiliepime į ieškinį teigia, kad toks išlaidų dydis yra neproporcingas, ieškovo pateikti duomenys turi trūkumų, nors, pastebėtina, tokio pobūdžio aplinkybių Lietuvos bankas Nutarime nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, todėl teismas tokius atsakovo naujus teiginius jau atsiliepime į ieškinį laiko atsakovo siekiu bet kokiu būdu išvengti kompensacijos mokėjimo ieškovui.

Nustatyta, kad byloje yra pateikti ieškovo patirtas išlaidas baudžiamojoje byloje pagrindžiantys dokumentai: 2013 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitas 10 115,60 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 74), 2013 m. gegužės 2 d. pinigų priėmimo kvitas 15 633,20 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 75), 2013 m. birželio 4 d. pinigų priėmimo kvitas 14 253,80 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 76), 2013 m. rugsėjo 12 d. pinigų priėmimo kvitas 6 207,30 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 77), 2014 m. sausio 13 d. pinigų priėmimo kvitas 11 954,80 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 78), 2014 m. vasario 5 d. pinigų priėmimo kvitas 8 736,20 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 79), 2014 m. lapkričio 17 d. pinigų priėmimo kvitas 5 519,20 Lt (el. b. apyrašo t. 1, l. 80), 2015 m. vasario 6 d. pinigų priėmimo kvitas 1 065,28 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 81), 2015 m. gegužės 7 d. pinigų priėmimo kvitas 2 662 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 82), 2015 m. spalio 5 d. pinigų priėmimo kvitas 1 397,55 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 83), 2015 m. gruodžio 3 d. pinigų priėmimo kvitas 665,50 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 84), 2016 m. sausio 12 d. pinigų priėmimo kvitas 931,70 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 85), 2016 m. rugsėjo 14 d. pinigų priėmimo kvitas 1 131,35 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 86), 2017 m. rugsėjo 26 d. pinigų priėmimo kvitas 1 730,30 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 87), 2018 m. sausio 3 d. pinigų priėmimo kvitas 1 996,50 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 88), 2018 m. vasario 13 d. pinigų priėmimo kvitas 732,05 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 89), 2018 m. spalio 26 d. pinigų priėmimo kvitas 1 663,75 Eur (el. b. apyrašo t. 1, l. 90), taip pat pateiktos ieškovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros už suteiktas teisines paslaugas baudžiamojoje byloje (el. b. apyrašo t. 1, l. 58–73). Teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl patirtų išlaidų proporcingumo ir pateiktų dokumentų netinkamumo yra nepagrįsti, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo nuostatos neriboja kompensacijos dydžio, atsakovo nurodyti neatitikimai nepatvirtina ieškovo nurodytos sumos nepagrįstumo, bendros sumos aritmetinio skaičiavimo teisingumo atsakovas neginčijo.

Pastebėtina, kad atsakovas byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškovas teigia šio termino nepraleidęs. Pagal DK 15 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, ieškovas turi teisę į kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą tuo atveju, jeigu buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo jis pripažintas nekaltu. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-628/2018 atmetė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nuosprendį paliko nepakeistą, taigi, nuo 2018 m. spalio 24 d. ieškovas žinojo, jog turi teisę gauti kompensaciją už patirtas išlaidas nagrinėjant baudžiamąją bylą, vadinasi, trejų metų ieškinio senaties terminas byloje nepraleistas.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad Nutarimas yra  neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikinamas, ieškovui iš atsakovo priteisiama 34 884,30 Eur kompensacija. Taip pat patenkinus pagrindinį ieškovo reikalavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio nuostatomis, yra pagrindas tenkinti ir išvestinį ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo (atsakovas neginčijo ieškovo pateikto ikiteisminių palūkanų aritmetinio skaičiavimo teisingumo) – teismas priteisia ieškovui iš atsakovo 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, įvertinęs atsakovo specifinę paskirtį, nenustatė pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. 

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai, teismas naikina Nutarimą, priteisia ieškovui iš atsakovo 34 884,30 Eur kompensaciją, 2 907,03 Eur ikiteismines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tenkinti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindo nėra.

Ieškovas teismo prašė priteisti jam iš atsakovo jį atstovavusiai advokatų kontorai sumokėtas jo patirtas 1 171,28 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (el. b. EPP priedo l. 3–5). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš atsakovo 1 171,28 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo K. R. ieškinį patenkinti visiškai.

Panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl kompensacijos“.

Priteisti ieškovui K. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo Lietuvos banko (j. a. k. 188607684) 34 884,30 Eur (trisdešimt keturių tūkstančių aštuonių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų ir trisdešimties euro centų) kompensaciją, 2 907,03 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų septynių eurų ir trijų euro centų) ikiteismines palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (37 791,33 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 171,28 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt vieno euro ir dvidešimt aštuonių euro centų) bylinėjimosi išlaidas. 

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-18279 laikyti netekusiu galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė