(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant atsakovo atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. (15/01)31-00302/(15/5-5)4U-474/44U-3500 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, atšaukė išduotą daugkartinę Šengeno vizą, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2020 m. rugsėjo 9 d., įvedė duomenis apie draudimą atvykti ir apsigyventi į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

 2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (15/01)31-00302/(15/5-5)4U-474/44U-3500.

 2.1. Paaiškino, kad Sprendime nurodytų faktinių aplinkybių apie teistumą neginčija, tačiau teigia, kad paskutinį kartą buvo nuteistas už nusikalstamą veiką 2009 m. rugsėjo 17 d., o 2013 m. rugpjūčio 6 d. lygtinai paleistas į laisvę, tačiau 2015 m. birželio 21 d. baigėsi lygtinio paleidimo terminas, nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, šiurkščių viešosios tvarkos pažeidimų. Nuo 2017 m. kovo 3 d. nuolat turėjo daugkartinę vizą į Lietuvos Respubliką, teikė pagalbą žmonėms turintiems priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio. Susipažinęs su Lietuvos Respublikos piliete I. S. užmezgė rimtus šeimyninius santykius, pradėjo faktiškai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2019 m. vasario 23 d. susituokė. Mano, kad nebeliko pagrindo jį laikyti keliančiu grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Be to Sprendimu yra apribojama jo ir sutuoktinės, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, galimybė gyventi kartu šeimoje (b. l. 1-2).

2.2. Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta laiku ir tinkamai, todėl nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti (b. l. 24-29). Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 23 d. sudarė santuoką su I. S. (V.) ir 2019 m. kovo 26 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato  Migracijos skyriaus Visagino grupei pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine. 2019 m. balandžio 23 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-3925, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl atsakovas įvertinęs, kad pareiškėjo padaryti nusikaltimai priskirtini nusikalstamoms veikoms, susijusioms su narkotinėmis medžiagomis, kurių keliamas pavojus ir žala visuomenei bei sveikatai pripažįstama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu, konstatavo, kad tokių nusikalstamų veikų padarymas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Mano, kad užsieniečio socialiniai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi.

3.1. Paaiškino, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Policijos departamento išvadomis, įvertino pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes, todėl neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad nurodyti nusikaltimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Priimant ginčijamą sprendimą taip pat buvo atsižvelgta į pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius, esamus ekonominius ryšius, gautą informaciją, kuri teigiamai apibūdina pareiškėjo elgesį buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes buvo nuspręsta, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos nebus proporcinga priemone siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, todėl pareiškėjui buvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti į jo kilmės valstybę, draudimo atvykti laikotarpis nustatytas tik iki jo teistumo pabaigos. Mano, kad sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kuriais disponavo Migracijos departamentas, ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime).

3.2. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje,  teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad 2019 m. kovo 26 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Visagino grupei (toliau – ir Visagino grupė) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

5.1. Departamentas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei apklausos rezultatus, vadovaudamasis Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 1, 5, 7 ir 8 dalimis, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies pirmąja pastraipa, Taisyklių 4, 6, 15, 16 ir 20 punktais, Tvarkos 5 punktu, 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, atšaukė daugkartinę Šengeno vizą Nr. 003607290, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2019 m. rugsėjo 9 d. iki 2020 m. birželio 21 d., įvedė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

5.2. Pareiškėjas pateikė skundą teismui, argumentuodamas, kad susipažinęs su Lietuvos Respublikos piliete I. S. užmezgė rimtus šeimyninius santykius, pradėjo faktiškai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2019 m. vasario 23 d. susituokė, todėl nebeliko pagrindo jį laikyti keliančiu grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

7.1. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

7.2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 yra patvirtinęs leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal  Aprašo 84 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).

7.3. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, 2 dalis - užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei - pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi tiesiogiai Įstatyme įtvirtinta (Įstatymo nuostatas detalizavo Aprašo 78 punktas), kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai teikia būtent Policijos departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus minėtų institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

7.4. Užsienietis turi atitikti Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nustatytos atvykimo sąlygas. Pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL 2009 L 243, p. 1), 34 straipsnio 2 dalį, viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte, nustatyta, kad Migracijos departamentas priima sprendimus dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo, dėl Šengeno vizų atšaukimo.

7.5. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1,2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, - Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Tvarką, reglamentuojančią, sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, grąžinimo į užsienio valstybę ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Pagal Sprendimų dėl užsieniečio Įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu N r. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Grąžinimo aprašas), 49 punktą, Migracijos departamentas sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo priima, jeigu priimdamas Grąžinimo aprašo 23 punkte nurodytą Migracijos departamento sprendimą dėl teisinės padėties nustato, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.

8. Bylos dokumentai patvirtina, kad 2019 m. vasario 23 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete I. S.. 2019 m. kovo 26 d. pareiškėjas Visagino grupei pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 puntą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą tuo pagrindu, kad jis ketina gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktine (b. l. 33-40). Kartu su prašymu užsienietis pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimo kopiją, 2019 m. sausio 16 d. Rusijos Federacijos VRM Pagrindinės valdybos Vologdos srityje Informacinio centro išduotą teistumo pažymą (b. l. 65-66), kurioje nurodyta, kad buvo teistas, ir kitus dokumentus. 2019 m. balandžio 3 d. Migracijos departamentas gavo užsieniečio prašymą ir prie jo pridedamus dokumentus sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti.

8.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 70 punktu, 2019 m. balandžio 15 d. išsiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Policijos departamentas) paklausimą Nr. (15/4-15) 10K-16804 ir 2019 m. balandžio 23 d. gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-3925, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

8.2. Departamentas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - Policijos departamentas) pateiktą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, kitą žinomą informaciją apie pareiškėją, ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

9. Taigi pareiškėjui leidimas nebuvo išduotas tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei. Departamentas 2019 m. balandžio 23 d. gavo Policijos departamento išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei (b. l. 67-69). Šioje išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas 2007 m. lapkričio 26 d. Vologdos srities Čerepovcų miesto teismo nuosprendžiu nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme lygtinai su 1 metų bandomuoju laikotarpiu pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau - RF BK) 228 straipsnio 1 dalį (neteisėtas narkotinių medžiagų, psichotropinių medžiagų ar jų analogų, taip pat augalų, turinčių narkotinių ar psichotropinių medžiagų ar jų dalių, įsigijimas, saugojimas, pervežimas, gaminimas ar perdirbimas be tikslo jas platinti); 2008 m. balandžio 22 d. Vologdos srities teismo apylinkės Nr. 20 taikos teisėjo nuteistas pagal RF BK 30 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas padaryti nusikaltimą - tyčinis veikimas (neveikimas), kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, jeigu jis nebuvo baigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių) ir aštuonias nusikalstamas veikas pagal RF BK 158 straipsnio 1 dalį (vagystė - slaptas turto pagrobimas). Jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė lygtinai su 2 metų bandomuoju laikotarpiu; 2009 m. birželio 11 d. Vologdos srities Čerepovcų miesto teismo nuteistas už dvi nusikalstamas veikas pagal RF BK 116 straipsnio 1 dalį (sumušimas - smūgių sudavimas ar kiti veiksmai, sukėlę fizinį skausmą) ir vieną nusikalstamą veiką pagal RF BK 119 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti ar sunkiai sužaloti). Jam paskirta 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, pridėjus 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, paskirta galutinė - 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; 2009 m. rugsėjo 17 d. Vologdos srities Čerepovcų miesto teismo nuteistas 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme pagal RJF BK 2281 2 dalies b) punktą ir to paties straipsnio 1 dalį (narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ar jų analogų pardavimas, pasinaudojant masinės informacijos priemonėmis ar informaciniais-telekomunikaciniais tinklais (taip pat internetu), ir neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ar jų analogų, taip pat augalų, turinčių narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ar jų dalių gamyba, pardavimas ar persiuntimas). Prie paskirtos bausmės pridėjus 2008 m. balandžio 22 d.  ir 2009 m. birželio 11 d. nuosprendžiais paskirtas ir neatliktas bausmes, paskirta galutinė - 6 metų laisvės atėmimo bausmė. 2013 m. rugpjūčio 6 d. E. S. paleistas lygtinai, neatlikęs 1 metų 10 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmės. Bausmės pabaiga - 2015 m. birželio 21 d.

9.1. Pažymėtina, kad Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 116 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino <...>“, RF BK 119 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka LR BK 145 straipsnio „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas <...>“, RF BK 158 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka LR BK 178 straipsnio „Vagystė“ 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> pagrobė svetimą turtą <...>“ ir RF BK 228 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka LR BK 259 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti“ 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti <...>“. Šios nusikalstamos veikos pagal LR BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 3 dalį kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai. RF BK 2281 1 dalies dispozicijoje ir 2 dalies b) punkto dispozicijoje nurodytų nusikalstamų veikų požymiai atitinka LR BK 260 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“ 1 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas <...>“ ir pagal LR BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai. Nusikalstamos veikos, susijusios su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei. Dėl narkotikų prekeivių auga narkotikų prieinamumas ir tiekimas, neteisėta jų pasiūla bei paklausa ir poreikis narkotikams. Nusikaltimai, susiję su pavojumi žmogaus sveikatai ir gyvybei, gali sukelti skaudžiausias pasekmes, todėl visuomenės požiūris į šiuos nusikaltimus ir į asmenis, padariusius tokius nusikaltimus, yra neigiamas, tokie asmenys laikomi keliančiais grėsmę žmogui ir visuomenei. Vadovaujantis LR BK 27 straipsnio „Nusikaltimų recidyvas“ 1 dalimi „Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas“, taigi pareiškėjas  laikomas recidyvistu. Recidyvinis nusikalstamumas yra vienas iš pavojingiausių socialinių reiškinių, o recidyvisto asmenybė yra viena iš pavojingiausių socialinės asmenybės tipų.

9.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir LVAT) savo bylose yra konstatavęs, kad užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti konstatuota ir esant tik užsieniečio padarytiems administraciniams nusižengimams (LVAT administracinėje byloje Nr. A-5130- 492/2017). Pareiškėjas teigia, kad daugiau nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, šiurkščių viešosios tvarkos pažeidimų, tačiau įvertinus pateiktą pažymą (b. l. 65-66), pareiškėjo padarytų nusikaltimų sunkumą, nustatyta, kad pareiškėjas Rusijoje padarė dvylika nesunkių nusikaltimų ir du sunkius nusikaltimus, tai kad pareiškėjo teistumas baigsis tik 2020 m. birželio 21 d. negalima teigti, kad jis suprato savo elgesio neleistinumą, ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų, nedarys naujų teisės pažeidimų Lietuvoje ar kitose valstybėse.

10. Pareiškėjo teigimu Departamentas pažeidė pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą (apribojo galimybę gyventi kartu šeimoje).

10.1. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek LVAT (LVAT administracinė byla Nr. A838-l810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Niderlandus) praktikoje. EŽTT savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austrija), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

10.2. EŽTT savo bylose yra konstatavęs, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. 2014 m. spalio 3 d. sprendimas Jeunesse prieš Niderlandus Nr. 12738/10).

10.3. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas su sutuoktine bendrų vaikų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai neturi, santuoka sudaryta 2019 m. vasario 23 d. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti šio užsieniečio socialiniai ir ekonominiai ryšiai ar reikšmingos aplinkybės, kad jis ketintų tokius ryšius sukurti ateityje. Todėl atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, LVAT, EŽTT praktiką panašiose bylose, teismas laiko, kad vien santuokos su Lietuvos Respublikos piliete sudarymo faktas nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, automatiškai pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį.

11. Dėl pareiškėjo prašymo atšaukti daugkartinę Šengeno vizą Nr. 003607290, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti duomenis apie draudimą atvykti ir apsigyventi.

11.1. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge 2019 m. sausio 17 d. pareiškėjui išdavė daugkartinę Šengeno vizą Nr. 003607290, galiojančią nuo 2019 m. sausio 23d. iki 2020 m. sausio 22 d. Vertinant pareiškėjo teisėto buvimo laiką Lietuvos Respublikoje pažymėtina, kad užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi antrą kartą, tačiau dokumentas suteikiantis ar patvirtinantis teisę gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas nebuvo. Pareiškėjas turėjo daugkartines nacionalines vizas: Nr. 002798342, galiojančią nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 2 d.; Nr. 002941898, galiojančią nuo 2017 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. kovo 2 d.; Nr. 002537572, galiojančią nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2018 m. birželio 29 d.; Nr. 003616946, galiojančią nuo 2019 m. birželio 6 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. Nors Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinė, tačiau, atsižvelgus į santuokos trukmę, užsieniečio šeiminiai ryšiai nevertintini kaip ilgalaikiai. Nuo 2019 m. liepos 5 d. užsienietis dirba (duomenys neskelbiami) Tačiau nenustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti šio užsieniečio ilgalaikiai ryšiai (socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai). 2019 m. rugpjūčio 22 d. paaiškinime dėl gyvenimo Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. kovo 16 d. pas savo sutuoktinę, nuo to laiko visą laiką kartu gyvena, adresu: (duomenys neskelbiamai). Gavęs leidimą laikinai gyventi ketino dirbti (duomenys neskelbiami).

11.2. Teisminėje praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai. EŽTT savo sprendimuose pasisakydamas dėl asmens veiksmų ir pavojaus valstybės saugumui santykio, pažymėjo, kad sprendžiant, ar asmens išsiuntimas iš valstybės yra būtinas demokratinėje visuomenėje pagal Konvenciją, turi būti atsižvelgiama į: padaryto pažeidimo pobūdį, į pareiškėjo buvimo priimančioje valstybėje, iš kurios norima išsiųsti, trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo ir asmens elgesį tuo laikotarpiu, į susijusių asmenų pilietybes, pareiškėjo šeiminę situaciją, įskaitant santuokos trukmę bei kitas aplinkybes (2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją; 2002 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas byloje Amrellahi prieš Daniją ir kt.).

11.3. Byloje yra duomenų, teigiamai apibūdinančių pareiškėjo elgesį buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu: Vilniaus m. visuomeninė organizacija kovai su narkomanija ir alkoholizmu „Pergalė“ 2019 m. kovo 19 d. pranešime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. gegužės mėnesio dirbo savanoriu padėdamas reabilituotis priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintiems žmonėms (b. l. 58); Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyrius 2019 m. kovo 21 d. pažymoje nurodė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 4 d.  iki šiol yra Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyriaus priklausomybių prevencijos programos savanoris. Užsienietis yra atsakingas, komunikabilus ir neabejingas kitų žmonių problemoms (b. l. 59). Migracijos departamentas atsižvelgęs į tai, kad įvertinus pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius (Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė), esamus ekonominius ryšius (šiuo metu jis yra MB „Autoserviso meistrai“ darbuotojas), atsakovas gautą informaciją, kuri teigiamai apibūdina jo elgesį buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, konstatuota, kad yra tikslinga suteikti jam terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę.

11.4. Atsakovas įvertinęs Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai ir ilgesnis kaip 5 metai), kad pareiškėjas kelia realią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (ši grėsmė yra reali, pagrįsta objektyviais duomenimis — užsienietis už padarytas nusikalstamas veikas buvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme), yra recidyvistas, laikomas turinčiu teistumą iki 2020 m. birželio 21 d., kompetentingos valstybės institucijos išvadoje pateiktą informaciją bei jos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (iki 2020-06-21), bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai, kurie nors ir nevertintini kaip ilgalaikiai, tai, kad užsieniečio byloje yra duomenų, kurie teigiamai apibūdina jo asmenybę, vadovaujantis Tvarkos 5 punktu ir atsižvelgus į 37 ir 39 punktą, pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, iki kol jis laikomas turinčiu teistumą t. y. iki 2020 m. birželio 21 d. Teismo vertinimu, nors šeima ir laikytina visuomenės pagrindu, tačiau viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, kuri, lyginant su galimais asmens teisių pažeidimais, yra žymiai svarbesnė, todėl pareiškėjui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

11.5. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio apibrėžia Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau - Tvarka). 

11.6. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau - C. SIS II) teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 7 ir 8 d.). Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau - Taisyklės), 15 punktą, duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau - SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, perspėjimas įvedamas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dėl jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, kad sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmojoje pastraipoje nustatytus pagrindus, jo duomenys vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teiktini C.SIS.

12. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

13. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

   14. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, pagrindų jo naikinimui nenustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. S. (E. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                                                                                                             Jolanta Malijauskienė

                                                                                                          Rūta Miliuvienė 

                                                                                                         Henrikas Sadauskas