Civilinė byla Nr.2S-859-413/2015

Proceso Nr. 2-28-3-00534-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 26.8; 121.22

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Kaunas 

Kauno apygardos teismo teisėjas Gintautas Koriaginas, raštinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2FB-470-399/2015 pagal pareiškėjo J. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, antstolei A. L., dėl bankroto bylos iškėlimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi pareiškėjui J. B. iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė A. B.. 2014 m. rugpjūčio 1 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas vienintelio pareiškėjo kreditoriaus - BAB „Ūkio bankas“ 194 080,61 Lt finansinis reikalavimas. 2014 m. rugpjūčio 27 d. J. B. pateikė administratoriui fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą, kurį 2014 m. rugsėjo 2 d. administratorius kartu su išvada pateikė pareiškėjo kreditoriui. 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu kreditorius nepritarė pateiktam planui, nesutikdamas su plano trukme (2 metais) ir administravimo išlaidų dydžiu (400 Lt/mėn.), be to nurodė, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 7 punkto reikalavimų. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartimi teismas administratoriaus prašymu pratęsė terminą iki 2014 m. spalio 26 d. mokumo plano projektui pateikti. Administratorius, gavęs 2014 m. spalio 20 d. kreditoriaus sprendimą, kuriuo dėl tų pačių priežasčių buvo nepritarta pateiktam mokumo atkūrimo planui, 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į teismą dėl plano patvirtinimo. Bylos nagrinėjimo metu kreditorius pasiūlė kompromisinį mokumo atkūrimo plano variantą, numatant mokumo plano atkūrimo trukmę 3,5 metus bei 150 Lt (43,44 Eur) administravimo išlaidas mėnesiui. Be to, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, paaiškėjus aplinkybėms dėl pareiškėjo gaunamų pajamų padidėjimo, teismas 2014 m. lapkričio 11 d. protokoline nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti naujus perskaičiavimus dėl darbo užmokesčio ir dviejų metų plano. 2014 m. gruodžio 2 d. J. B. pateikė teismui du patikslintus mokumo atkūrimo planus, t. y. vieną - pagal kreditoriaus reikalavimus, kitą - pagal savo realias galimybes, kurį ir prašė patvirtinti. Kreditorius su savo pateiktu planu sutiko, o su patikslintu pareiškėjo planu nesutiko. Bankroto administratorius sutiko su pareiškėjo pateiktu plano variantu, išvadoje nurodydamas, kad numatomos gauti pareiškėjo pajamos gali sumažėti, jei fizinis asmuo netektų darbo, negalėtų toliau dirbti dėl sveikatos būklės arba valstybė nevykdytų savo įsipareigojimų kompensuoti per krizę sumažintos pensijos. Dėl šių priežasčių, administratoriaus nuomone, 2 metų plano įgyvendinimo trukmė atitinka tiek kreditoriaus, tiek ir fizinio asmens interesus. Su pasiūlytu kreditoriaus plano variantu administratorius nesutiko, teigdamas, kad ilgesnė nei 2 metų plano įgyvendinimo trukmė neužtikrintų žymesnio kreditoriaus reikalavimo patenkinimo, o kreditoriaus siūloma 150 Lt administravimo lėšų suma mėnesiui yra per maža, kadangi neatsižvelgta į administratoriaus funkcijas ir mokesčių atskaitymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančio J. B. 2014 m. lapkričio 28 d. Fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Nors J. B. teismui pateikė du patikslintus Fizinių asmenų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planus, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašo tvirtinti tik vieną iš jų, nagrinėjo tik prašomo patvirtinti plano  tvirtinimo klausimą. Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 20114 m. spalio 20 d. vienintelio kreditoriaus sprendimais nuspręsta nepritarti pateiktam fizinio asmens kreditorių reikalavimų ir jų mokumo atkūrimo planui.

Dėl plane numatytos 2 metų plano įgyvendinimo trukmės. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas yra beveik 67 metų amžiaus, vis dar dirbantis ir gaunantis pensiją, vertino pareiškėjo darbinę veiklą teigiamai, t. y. kaip pastangas maksimaliai patenkinti kreditoriaus reikalavimo dalį. Įvertinęs pareiškėjo amžių, teismas sprendė, kad mažai tikėtina, jog pareiškėjas, būdamas tokio amžiaus, galėtų keisti kvalifikaciją bei atlikti kitus aktyvius veiksmus, siekiant gauti papildomų pajamų. Teismas sutiko su administratoriaus nuomone, kad dėl fizinio asmens amžiaus, ilginant plano įgyvendinimo trukmę, atsiranda rizika, kad fizinis asmuo gali netekti darbo arba dėl sveiktos būklės negalės toliau dirbti. Be darbinių pajamų, kurios sudaro apie 470,92 Lt (136,41 EUR) per mėnesį, pareiškėjas gauna 1184,31 Lt (342,91 EUR) dydžio senatvės pensiją, taigi netekus darbinių pajamų ir atėmus būtinųjų poreikių tenkinimui skirtus 800 Lt (231,69 EUR), teismas sprendė, kad pareiškėjui liktų tik 384,31 Lt (111, 21 EUR), kurių nepakaktų netgi pilnai padengti administravimo išlaidas. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktame plane nustatytina 2 metų plano įgyvendinimo trukmė atitinka kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą.

Dėl administravimo išlaidų dydžio. Teismas nustatė, kad iš administratoriaus pateikto administravimo išlaidų pagrindimo matyti, kad 400 Lt (115,85 EUR) administravimo išlaidų sumą sudaro: 40 Lt (11,58 EUR) ryšių, kanceliarinės, biuro išlaikymo, bankų operacijų išlaidos, 144,29 Lt (41,79 EUR) administratoriui išmokama suma (atlyginimas), kita suma skirta mokesčiams. Atsižvelgęs į bankroto administratoriui įstatymo keliamus reikalavimus, teises ir pareigas, atsakomybę, teismas sprendė, kad jos yra tinkamai detalizuotos, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, yra būtinos ir nelaikytinos didelėmis.

Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad bankroto administratoriaus pateiktas bankrutuojančio J. B. mokumo atkūrimo planas atitinka LR FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, kreditoriaus teisių nepažeidžia, dėl ko yra pagrindas tvirtinti bankrutuojančio J. B. mokumo atkūrimo planą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu kreditorius BAB „Ūkio bankas“ prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį ir grąžinti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Apelianto nuomone, 2014 m. liepos 28 d. planas negalėjo būti pateiktas tvirtinti, kadangi  nebuvo pateiktas FABĮ nustatyta tvarka kreditoriui svarstyti, priimant dėl jo atitinkamą sprendimą (t. y. buvo pažeista procesinė norma – FABĮ 8 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, kad plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui). Teismas galėjo priimti nutartį tik pratęsti pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti. Tuo tarpu pareiškėjui į bylą pateikus patikslintą planą ir planą pagal Kreditoriaus pasiūlymą, teismas turėjo nustatyti naują terminą pateikti kreditoriui svarstyti pateiktus pareiškėjo planus.

              2. Kreditoriaus nuomone, teismo patvirtintas 2 metų trukmės planas, kurio metu būtų patenkinta kreditoriaus reikalavimo dalis tik 8,07 procento viso reikalavimo (t. y. 15 664,43 Lt (4 536,73 EUR) iš patvirtino kreditinio reikalavimo 194 080,61 Lt (56 209,63 EUR)), o visa likusi pareiškėjo skolos suma – 178 416,18 Lt (51 672,88 EUR) būtų nurašoma, pažeidžia jo teisėtus interesus ir pareiškėjo bei kreditoriaus teisingą interesų pusiausvyrą. Jeigu būtų atsižvelgta į kreditoriaus teisėtus interesus, esant 5 metų trukmės planui (nekeičiant kitų patikslintam plane nurodytų sąlygų), būtų patenkinta daugiau nei du kartus didesnė kreditoriaus kreditinio reikalavimo dalis, t. y. apie 34 056,71 Lt (9 863,50 EUR). Tačiau kreditorius, įvertindamas pareiškėjo pensinį amžių, pateikė savo nuolaidų pasiūlymą sutikdamas su 3,5 metų plano laikotarpiui, su sąlyga, kad administratoriui po plano patvirtinimo bus skiriama ne daugiau kaip po 150 Lt (43,44 EUR) kas mėnesį. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl fizinio asmens amžiaus ilginant plano įgyvendinimo trukmę, atsiranda rizika, kad fizinis asmuo gali netekti darbo arba dėl sveikatos būklės negalės toliau dirbti. Apeliantas pažymi, kad  byloje nėra duomenų (įrodymų) nei apie blogą pareiškėjo sveikatos būklę, nei apie tai, kad bankroto procesas lems jo darbo praradimą. Taigi teismas, neanalizuodamas priežastingumo ryšio tarp realių sveikatos pablogėjimo bei darbo netekimo aplinkybių, nepagrįstai susiejo šias pasekmes su bankroto proceso trukme. Kreditoriaus nuomone, skolininkams, kuriems nepavyksta ir/ar sudėtinga dėl pagrįstų priežasčių įgyvendinti mokumo atkūrimo priemones, tam, kad būtų išlaikyta jų ir kreditorių teisinga interesų pusiausvyra, tokiems skolininkams turėtų būti taikomas (be išimties) maksimalus FABĮ nustatytas plano įgyvendinimo laikotarpis, t. y. 5 metai. Išimtis šiai taisyklei galėtų būti atvejis, kai visi (ir/ar ženkli dauguma) kreditorių suteikia nuolaidą ir sutinka, kad planas būtų įgyvendinamas per trumpesnį nei FABĮ nustatytą maksimalų terminą.

              3. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sutiko su mėnesine 400 Lt administravimo išlaidų dalimi. Pažymi, kad bankroto byloje esant vienam kreditoriui nereikės nei šaukti kreditorių susirinkimų, nei ruošti didelės apimties dokumentų, jų siųsti registruotu paštu (nes visų dokumentų kopijos buvo ir bus įteikiamos elektroniniu paštu), vykti į kreditorių susirinkimus, juos organizuoti, dėl ko nebus transporto patalpų nuomos išlaidų. Pareiškėjas neturi jokio turto, tai reiškia, kad nereikės organizuoti turto paradavimo varžytynių, rūpintis jo priežiūra ir administravimu. Be to, administratorius nepateikė įrodymų, kokios apimties pareiškėjo su trečiais asmenimis sudarytos sutartys bus vykdomos, kad būtų galima įvertinti jų administravimo kaštus. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu administratorius priskyrė ir priskaičiavo 20 Lt (5,79 EUR) biuro išlaikymo išlaidas (elektra, vanduo, šildymas), 10 Lt (2,90 EUR) ryšių išlaidas. Kreditoriaus nuomone, biuro išlaikymo išlaidos yra susiję su administravimo paslaugos teikimu ir turėtų būti įtrauktos į administratoriaus atlyginimą, tačiau nėra susiję su fizinio asmens bankroto procedūrų vykdyme tiesiogiai patiriamomis administravimo išlaidomis. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, administravimo išlaidoms turėtų būti skiriama ne daugiau kaip 150 Lt (43,44 EUR) per mėnesį. Todėl kreditoriaus pasiūlytas administravimo išlaidų kiekis atitinka teisingą pareiškėjo ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą.

              4. Teismas netinkamai vertino ir aiškino byloje pateiktus įrodymus, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, nes nepasisakė dėl visų byloje esančių įrodymų. Nurodė, administratorius neįvykdė įstatyme nustatytos prievolės ir nepateikė savo išvados dėl plano pagal Kreditoriaus pasiūlymą, kas, be ko, sąlygojo ir teismo atsisakymą įvertinti šį įrodymą. Tuo tarpu teismas, būdamas aktyvus bankroto bylose, privalėjo šią aplinkybę ir įrodymą (Planą pagal Kreditoriaus pasiūlymą) įvertinti. Tačiau teismas formaliai nemotyvuotu pagrindu (t. y. nesant administratoriaus išvados) atsisakė vertinti byloje esantį įrodymą – planą pagal kreditoriaus pasiūlymą. Neištyrimas visų bylai reikšmingų aplinkybių lėmė, kad teismas netinkamai nustatė šalių interesų pusiausvyrą ir dėl to buvo pažeistos kreditoriaus teisės.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas J. B. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Pareiškėjas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad plane numatytas 2 metų mokumo atkūrimo terminas pažeidžia kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, nes dėl sutrumpinto termino labai sumažėja dengia­mos skolos dydis. Pažymi, kad fizinio asmens ban­kroto bylos tikslas yra, visų pirma, atkurti skolininko mokumą. Atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, 2 metų terminas yra optimalus, kadangi per šį terminą pareiškėjas įsipareigojo dirbti ir saugoti šį įsipareigojimą iki plano įgyvendinimo pabaigos. Tuo tarpu pratęsus plano įgyvendinimo terminą, didelė tikimybė, kad pajamų iš darbinės veiklos iš viso gali nelikti, tad kyla abejonė, ar toks termino pratęsimas pasiteisintų ir materialiai. Pareiškėjas pažymi, kad  bankui jo nurodyti keletas tūkstančių litų, kuriuos jis papildomai gautų per 1,5 metų, turės labai nežymią reikšmę, o gal ir iš viso jos neturės, atsi­žvelgiant dar ir į tai, kad pats bankas bankrutuoja. Tuo tarpu pareiškėjui šie praradimai gali būti esminiai, nes ti­kėtina, kad padidės poreikis senatvėje vaistams ir pragyvenimui. Taigi, pareiškėjo nuomone, įrodinėti aplin­kybių, kurios yra visuotinai pripažintos, įstatymai neįpareigoja: tai, kad darbingumas mažėja ir ser­gamumas didėja su amžiumi - niekam nekelia abejonių.

              2. Prašomų patvirtinti administravimo išlaidų klausimu pareiškėjas palaiko administratoriaus poziciją, jam prašant patvirtinti 400 Lt per mėnesį admi­nistravimo išlaidas, kadangi banko siūlo­ma 150 Lt suma per mėnesį nėra neargumentuota. Nurodo, kad administravimui skirta suma dalintina į būtinąsias administratoriaus patiriamas materialines išlaidas (40 Lt) ir atlyginimą administratoriui (360 Lt). Nurodytos būtinosios mate­rialinės išlaidos 40 Lt per mėnesį, pareiškėjo nuomone, yra minimalios ir nereikalingos papildomo įrodinėjimo, atsižvelgiant į tai, kad administratoriui neišvengiamai teks padengti ryšių ir transporto išlaidas, ban­ko paslaugas, taip pat kanceliarines išlaidas bei darbo vietos išlaikymo išlaidas (biuro išlaidas). Pareiškėjas palaiko administratoriaus poziciją dėl jo atlyginimo dydžio, kadangi atsižvelgiant į tai, kad  administratorius yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas (21%), be to, kaip vykdantis individualią veiklą asmuo, moka gyventojų pajamų (bendras tarifas 15%), socialinio draudimo (28,5%) ir svei­katos draudimo (9%) mokesčius, taip pat turi privalomai draustis profesinės civilinės atsakomybės draudimu, tai administratoriui teksianti bruto 360 Lt per mėnesį suma sumažėja daugiau kaip dvi­gubai. Atsižvelgiant į tai, kad administratorius priskirtinas aukštesnės kvalifikacijos pareigūnui, kurio vidutinis valandinis atlygis sudarytų  apie 20 Lt netto, tai administravimui skirtinas darbo laikas per mėnesį sudarytų maždaug vieną darbo dieną. Todėl pareiškėjas nemano, kad plane nurodytos administravimo išlaidos yra per didelės.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 straipsnis). Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas.

Fizinio asmens mokumo atkūrimo plano ir jo tvirtinimo procedūrų teisėtumas turi būti vertinami per pirmiau nurodytą fizinio asmens bankroto proceso tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą FABĮ nustatyta tvarka, siekti teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros, t. y. suteikti reikalingą apsaugą skolininkui su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises. Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnio nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka jam įstatymo keliamų reikalavimų, fizinis asmuo, atsižvelgęs į kreditorių pastabas, turi teisę plano projektą tikslinti ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nesutikimo priežasčių arba nesutikimo priežastys nesusijusios su plano projektui nustatytais reikalavimais, tai įstatyme nenustatyta tokio plano tikslinimo galimybė, jis iš karto teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vienintelis pareiškėjo kreditorius 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nepritarė pareiškėjo pateiktam 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokumo atkūrimo planui, nesutikdamas su plano trukme (2 metais) ir administravimo išlaidų dydžiu (400 Lt), o taip pat nurodydamas, kad nesant administravimo išlaidų pagrindimo, toks planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 7 punkto reikalavimų.

Bylos duomenimis, administratorius pateikė kreditoriui administravimo išlaidų pagrindimą, tačiau kreditoriui nebuvo pateiktas patikslintas planas. 2014 m. spalio 20 d. kreditoriui išreiškus nepritarimą plano patvirtinimui dėl tų pačių priežasčių – plano trukmės ir administravimo išlaidų dydžio, 2014 m. spalio 28 d. administratorius kreipėsi į teismą prašydamas išspręsti plano patvirtinimo klausimą žodinio proceso tvarka. Bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjus skolininko pajamų pasikeitimui, bei kreditoriui pasiūlius jam priimtinas mokumo atkūrimo plano sąlygas, t. y. 3,5 m. plano trukmę, ir 150 Lt administravimo išlaidų sumą mėnesiui nuo plano patvirtinimo, teismas įpareigojo pareiškėją pateikti naujus perskaičiavimus dėl darbo užmokesčio ir dviejų metų plano. Teismo nustatytu terminu J. B. pateikė teismui mokumo atkūrimo planą, sudarytą pagal kreditoriaus pasiūlytas sąlygas, ir savo patikslintą planą, paliekant nepakeistas plano sąlygas, susijusias su plano trukme bei administravimo išlaidų dydžiu. Iš kartu su planais pateiktų administratoriaus išvadų matyti, kad administratorius pritarė pareiškėjo J. B. pasiūlytam plano variantui, tuo tarpu su parengtu planu pagal kreditoriaus pasiūlytas sąlygas administratorius nesutiko. Nors minėti planai nebuvo pateikti kreditoriui nuomonei pareikšti dėl jų tvirtinimo, tačiau bylos duomenimis nustačius, kad kreditorius pateikė teismui raštą, kuriuo sutiko su pateiktu planu pagal kreditoriaus pasiūlymą ir nesutiko su pateiktu patikslintu pareiškėjo planu (b. l. 18), darytina išvada, kad kreditorius su pateiktais planais buvo susipažinęs ir išreiškė savo nuomonę dėl pateiktų planų teismui. Vadovaujantis nurodytu, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs planus, turėjo nustatyti naują terminą pateikti kreditoriui svarstyti pateiktus pareiškėjo planus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė tik dėl  plano, kurį prašė patvirtinti pareiškėjas, pagrįstumo, nors šio plano tvirtinimui nepritarė kreditorius. Tuo tarpu plano, kuriam kreditorius pritarė, teismas iš viso nevertino. 

Dėl mokumo atkūrimo plano trukmės

FABĮ 7 straipsnio 5 dalis numato, kad plano įgyvendinimo trukmė negali trukti ilgiau negu 5 metus. Iš pateikto teismui tvirtinti kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano matyti, kad fizinio asmens J. B. mokumui atkurti nustatytas 2 metų terminas, kurį pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu ir atitinkančiu tiek pareiškėjo, tiek kreditoriaus interesus. Atskiruoju skundu kreditorius su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Kreditoriaus nuomone, nustačius 2 metų terminą pareiškėjo mokumui atkurti, būtų patenkinta tik mažoji dalis kreditorinio reikalavimo, t. y. 4 536,73 Eur (8,07 proc.), o likusi skola turėtų būti nurašyta, tokiu būdu pažeidžiant kreditoriaus interesus. Tuo tarpu patvirtinus kreditoriaus siūlomą 3,5 metų plano trukmę, finansinis jo reikalavimas būtų patenkintas 9 952,34 Eur apimtimi, dėl ko būtų išlaikyta skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyra. Paminėtam kontekste pažymėtina, bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad pareiškėjas, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo termino nustatymo, iš esmės orientavosi į pareiškėjo amžių, t. y. 67 metus, dėl ko, pasak teismo, mažai tikėtina, kad būdamas tokio amžiaus pareiškėjas galėtų keisti kvalifikaciją bei atlikti kitus aktyvius veiksmus siekiant gauti papildomų pajamų. Be to, teismas sutiko su administratoriaus nuomone, kad dėl fizinio asmens amžiaus, ilginant plano įgyvendinimo trukmę atsiranda rizika, kad fizinis asmuo gali netekti darbo arba dėl sveiktos būklės negalės toliau dirbti.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal FABĮ nuostatas, visiems asmenis, kuriems iškelta bankroto byla, taikomi tie patys reikalavimai. Todėl įgyvendint FABĮ tikslus, asmens, kuriam iškelta bankroto byla, amžius neturi lemiamos įtakos sprendžiant klausimą dėl termino jo mokumui atkurti. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas, būdamas pensijinio amžiaus, papildomai dirba, kas rodo, kad jis stengiasi būti mokus ir atsiskaityti su kreditoriumi, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo prastą sveikatos būklę, dėl kurios jis ilgiau nei 2 metus negalėtų dirbti, ar padidėtų išlaidos sveikatos poreikiams. Priešingai, byloje nustačius, kad pareiškėjas yra darbingas, negalima vadovaujantis prielaidomis spręsti apie jo sveikatos būklės galimą pablogėjimą ir gebėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriui.

CPK 215 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas. Teismas, būdamas tokio pobūdžio bylose aktyvus, negali apsiriboti vien tik pateikta medžiaga bei paaiškinimais, bet turi imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išaiškintos tikrosios bylos aplinkybės, nustatytos šalių teisės ir pareigos (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl 2 metų plano termino patvirtinimo grindė deklaratyviais tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjo administratoriaus teiginiais, nesant byloje nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Konstatavęs, kad pareiškėjo sveikatos būklė ir darbingumo lygis sudaro pagrindą tvirtinti 2 metų mokumo atkūrimo trukmę, teismas turėjo pareikalauti pareiškėją pateikti minėtas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos nutarties dalis dėl mokumo atkūrimo plano termino patvirtinimo yra nepagrįsta.

Fizinio asmens bankroto byloje, sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertini priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo termino trukmės, pasisakė tik dėl pareiškėjo padėties. Tačiau teismas nevertino kreditoriaus argumentų dėl ilgesnės plano trukmės pagrįstumo, nesiaiškino kreditoriaus reikalavimo patenkinimo dydžio nustatant trupesnę ar ilgesnę plano trukmę. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad kreditorius BAB „Ūkio bankas“ yra bankrutavusi įmonė. Bankrutavusios įmonės interesų apsauga visuomet susijusi su viešuoju interesu, nes iš bankrutavusios įmonės turto tenkinami jos kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnio 1,3 punktai). Todėl yra pagrindas išvadai, kad gautinos iš skolininko sumos dydis yra labai svarbus bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo atžvilgiu. Taigi sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano trukmės svarbu įvertinti abiejų šalių – pareiškėjo ir kreditoriaus – interesus, kas sudarytų pagrindą spręsti, ar teikiamo tvirtinti plano sąlygos nepažeidžia skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyros.

Be to, svarbu pažymėti, kad kreditorius pritarė pareiškėjo pateiktam mokumo atkūrimo planui, paruoštam pagal kreditoriaus pasiūlymą. Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo prašomą patvirtinti planą, kuris, pasak pareiškėjo, atitinka jo galimybes,  tačiau teismas nepasisakė dėl kreditoriaus pasiūlymo, kuris laikytinas vienu iš bylos įrodymų, pagrįstumo. Atkreiptinas dėmesys, kad plano įgyvendinimo laikotarpiu nustačius, jog jame nustatytos mokumo atkūrimo priemonės neįgyvendinamos, arba kad per šį laikotarpį iš esmės pasikeitė bankrutuojančio asmens turtinė padėtis, sveikatos būklė ir pan., mokumo atkūrimo planas gali būti keičiamas, o jo pakeitimai svarstomi ta pačia tvarka kaip ir pats planas (FABĮ 8 straipsnio 12 dalis). Todėl sprendžiant mokumo atkūrimo plano trukmės nustatymo klausimą netikslinga  vertinti  bei akcentuoti skolininko mokumo galimybes ateities perspektyvoje, juolab kad jos nagrinėjamu atveju grindžiamos tik prielaidomis.

Dėl administravimo išlaidų dydžio

              Viena iš privalomųjų mokumo atkūrimo plano dalių yra administravimo išlaidos (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 22 straipsnis). Mokumo atkūrimo plane nurodytos patvirtinti bankroto administravimo išlaidos tarp jų ir atlyginimas administratoriui turi būti detalizuotos ir pagrįstos, atitikti administratoriaus vykdomų funkcijų pobūdį, mastą, bylos sudėtingumą bei protingumo ir ekonomiškumo principus.

              Nagrinėjamu atveju teismas, patvirtinęs mokumo atkūrimo plano dalį dėl 400 Lt administravimo išlaidų mėnesiui, kurių mokėjimas numatomas 2 metus, neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojantis asmuo neturi jokio turto, todėl nereikės organizuoti turto pardavimo varžytynių; vienintelis pareiškėjo turtas – gaunamos darbinės pajamos bei senatvės pensija; bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančio asmens sandorių, bankrutuojantis asmuo turi tik vieną kreditorių, todėl kreditorių susirinkimai nešaukiami, dėl ko tokiu atveju bankroto administratoriui nereikės ruošti didelės apimties dokumentų, jų siųsti, nuomoti patalpų kreditorių susirinkimams. Pažymėtina, kad kreditoriui ginčijant plane nustatytą administravimo išlaidų dydį, teismas, patvirtindamas pateiktą planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, administravimo išlaidų sąmatos dedamųjų dalių, administratoriaus veiksmų, kuriuos jis privalės atlikti bankroto proceso metu, neanalizavo ir nevertinto (CPK 178, 185 straipsniai), o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad pateiktos išlaidos yra detalizuotos, o jų dydis atitinka būtinas bankroto proceso vykdymo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks teismo sprendimas neatitinka teismo procesiniam sprendimui keliamo reikalavimo kiekviename teismo procesiniame sprendime pateikti teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 291 straipsnio 1 dalis 5 punktas). Be to, įvertinus fizinio asmens bankroto tikslus – atstatyti asmens mokumą bei kiek įmanoma maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, prioritetas nagrinėjamu atveju turėtų būti skiriamas kreditoriaus, o ne administratoriaus interesų patenkinimui. Todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad mokumo atkūrimo plane numatyta administratoriui skirti skolininko lėšų suma fizinio asmens bankroto proceso metu negali sutapti ar būti beveik tapati lėšų sumai, skirtai kreditorių reikalavimų patenkinimui, tuo labiau, kad atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, administratoriaus veikla bus minimali. Iš pateikto tvirtinti pareiškėjo patikslinto plano matyti, kad per 2 metų mokumo atkūrimo plano laikotarpį numatoma kreditoriui skirti bendra suma sudaro 4536,73 Eur (15 664,43 Lt), o tuo pačiu laikotarpiu numatyta administravimo išlaidų suma siekia 3359,60 Eur (11 600 Lt). Įvertinus tai, kad negali būti sudaromos galimybės pasipelnyti bankrutuojančio asmens ir kreditoriaus, kuris yra bankrutavusi įmonė, sąskaita, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar  plane nurodyta administravimo išlaidų suma yra proporcinga sumai, skirtai kreditoriaus reikalavimui patenkinti, kas sudarytų pagrindą spręsti, ar nustatyta administravimo išlaidų suma sudaro pagrindą ją laikyti tinkama ir nepažeidžiančia kreditoriaus interesų gauti kuo maksimalesnį savo reikalavimo patenkinimą.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pateiktą planą vertino vadovaudamasis prielaidomis, neišsireikalavęs padarytas išvadas pagrindžiančių įrodymų, nepasisakė dėl kreditoriaus interesų tiek plano termino trukmės, tiek administravimo išlaidų klausimu, iš esmės neanalizavo kreditoriaus nesutikimo su pateiktu tvirtinti mokumo atkūrimo planu priežasčių bei nurodytų argumentų, spręsdamas administravimo išlaidų dydžio klausimą nedetalizavo administratoriaus veiklos apimties, bylos sudėtingumo, nevertino administravimo išlaidų ir kreditoriaus reikalavimo patenkinimui plane nurodytų sumų proporcingumo FABĮ siekiamiems tikslams, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas neatskleidė bylos esmės. Nagrinėjamu atveju dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją.

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

              Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

              panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo J. B. mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjas                                                                                                                 Gintautas Koriaginas