Civilinė byla Nr. e2A-39-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00593-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.13.;

(S)

2.6.1.6.2.; 2.6.10.2.; 2.6.16.7.; 2.6.23.; 2.8.1.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

dalyvaujant ieškovui A. B. ir jo atstovams advokatams Adomui Kunčiui, Linai Darulienei, Vidmantui Drizgai,     

ieškovių uždarosios akcinės bendrovės ,,Europa Group“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Group Europa Investment“ atstovui kuratoriui advokatui Algimantui Šindeikiui,     

atsakovui R. B. ir jo atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,  

atsakovui M. J. bei jo ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Aderas“ atstovėms advokatėms Jurgitai Judickienei ir Karolinai Laurynaitei, 

trečiojo asmens Swedbank, AB atstovui Mantui Puikiui,

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Sitis“ atstovui advokatui Ugniui Pėdnyčiai,

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Teniso pasaulis“ atstovui advokatui Rimvydui Raciui, 

                   teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B., atsakovų R. B., M. J. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Aderas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo bei atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2-656/2017 pagal ieškovų A. B., uždarosios akcinės bendrovės ,,Group Europa Investment“ ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Europa Group“ ieškinį atsakovams R. B., M. J. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“ dėl nesąžiningos konkurencijos ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinės bendrovė ,,Teniso pasaulis“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Sitis“ ir ,,Swedbank“, akcinė bendrovė. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. B. 2014-03-13 kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kurį kelis kartus patikslinęs, prašė: 1) priteisti ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 1 249 550 Eur nuostolių, patirtų atsakovams neteisėtai perkėlus verslą; 2) priteisti ieškovei UAB ,,Europa Group“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 4 549 375 Eur nuostolių, patirtų atsakovams neteisėtai perkėlus verslą; 3) priteisti ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 599 575 Eur žalos atlyginimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-08-31, o nuo 2016-09-01 už kiekvieną dieną po 448 Eur iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) priteisti ieškovei UAB ,,Europa Group“ solidariai iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ 1 651 151 Eur žalos atlyginimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-08-31, o nuo 2016-09-01 už kiekvieną dieną po 1 234 Eur iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) priteisti solidariai iš atsakovų procesines palūkanas; 6) priteisti solidariai iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.  
2. Ieškovas A. B. nurodė, kad jam ir atsakovui R. B. priklauso po 50 proc. UAB „Group Europa Investment“ ir UAB „Europa Group“ (toliau – ir įmonės) akcijų, o iki 2013-09-17 minėtas atsakovas buvo ir šių įmonių vadovu. Pasak ieškovo, 2012 m. viduryje tarp akcininkų kilo nesutarimų dėl ieškovui grąžintinos įmonės skolos, o vėliau atsakovas R. B. atliko eilę neteisėtų veiksmų ir sudarė sandorius, kuriais, veikdamas kartu su atsakove UAB „Aderas“ bei jos vadovu ir vieninteliu akcininku M. J., nuo 2013 m. kovo mėn. iki balandžio mėn. neteisėtai ir neatlygintinai perkėlė įmonių vykdytą viešbučių ir restoranų paslaugų verslą, kaip turtinį kompleksą, į UAB ,,Aderas“.
3. Teigia, kad verslas buvo perkeltas tokiais veiksmais: nutraukus nuomos sutartį bei ją su nuomotoju sudarius atsakovei UAB ,,Aderas“, taip pat sudarius subnuomos sutartį, kurių pagrindu atsakovei UAB ,,Aderas“ buvo išnuomotos patalpos, kuriose iki tol viešbučių ir maitinimo veiklą vykdė įmonės; pasirašius franšizės sutartį, pagal kurią atsakovei UAB ,,Aderas“ buvo perleista teisė naudotis įmonėms priklausančiais prekių ženklais bei sistema, kuri skirta viešbučių verslui vystyti ir valdyti, išnuomojus veiklai reikalingus baldus bei sistemas; sudarius darbuotojų nuomos sutartį; perleidus nuosavybės teisę į viešbučio baldus  patalpų savininkui (buvusiam nuomotojui), o šiam, atitinkamai, juos pardavus atsakovei UAB „Aderas“; galiausiai darbuotojams nutraukus darbo sutartis su įmonėmis ir įsidarbinus atsakovės įmonėje UAB „Aderas“. Verslo perleidimą kvalifikuoja kaip faktinį įmonės pardavimą, kaip tokius santykius reglamentuoja CK 6.402 straipsnis ir kitos šio skirsnio nuostatos, nors ir nesudarius įstatymo nurodomos formos sutarties. 
4. Tvirtina, kad tokiais veiksmais atsakovai, veikdami kartu, iš esmės neatlygintinai ir nesąžiningai perėmė ieškovių įmonių vykdytą verslą, naudojosi ir iki šiol tebesinaudoja įmonių sukurtu įdirbiu, materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, todėl tokie veiksmai pripažintini nesąžininga konkurencija. Kadangi perkelto verslo nėra galimybės grąžinti, todėl ieškovas, atsisakydamas pirmiau pareikštų reikalavimų pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana ir kitais ieškiniuose įvardintas pagrindais, prašo atlyginti šiais neteisėtais veiksmais įmonėms padarytą žalą pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio, t. y. priteisti iš atsakovų  solidariai neteisėtai perimto verslo vertę ir negautas pajamas nesąžiningai konkuruojant. Savo reikalavimo teisę reikšti ieškinį įmonių vardu grindė CK 6.68 straipsniu ir Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2017-02-09 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ solidariai iš atsakovų M. J., R. B. ir UAB ,,Aderas“ 1 249 550 Eur žalos atlyginimą; 2) priteisė ieškovei UAB ,,Europa Group“ solidariai iš atsakovų M. J., R. B. ir UAB ,,Aderas“ 4 549 375 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisė šioms ieškovėms iš atsakovų 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-03-18) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė ieškovui A. B. iš atsakovų 6 331 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei UAB „Aderas“ iš ieškovo A. B. 12 090 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovui R. B. iš ieškovo A. B. 559 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovei UAB „Group Europa Investment“ iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 882 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovei UAB „Europa Group“ iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 2 981 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB ,,Sitis“ iš ieškovo A. B. 1 671 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 557 Eur bylinėjimosi išlaidų; 5) kitą ieškinio dalį atmetė. Papildomu 2017-03-09 sprendimu teismas priteisė trečiajam asmeniui UAB ,,Sitis“ iš ieškovo A. B. 4 580,09 Eur, iš atsakovų UAB „Aderas“, M. J. ir R. B. po 1 526,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (2002-10-17, 2003-10-31, 2005-12-31, 2005-03-08 paskolos sutartis, sudarytas tarp ieškovų) nustatė, kad UAB ,,Europa Group“ yra skolinga ieškovui A. B. 582 857,30 Eur, o UAB ,,Group Europa Investment“ – 306 601,55 Eur. Todėl sprendė, kad ieškovas A. B. turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į paminėtas įmones bei teisę reikšti netiesioginį ieškinį (CK 6.68 str.). Teismas atmetė kaip nepagrįstus tokius atsakovų teiginius, kad ieškovo A. B. suteiktos paskolos subordinavimas trečiajam asmeniui ,,Swedbank“, AB panaikina jo materialinį interesą reikalauti paskolos grąžinimo, nes ši sutartis lemia tik tokį išieškojimo eiliškumą, kad ieškovas paskolos grąžinimo galės reikalauti kai skola bus grąžinta privilegijuotam kreditoriui. Taip pat nurodė, kad Lietuvos apeliacinio 2016-09-06 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-593-798/2016, konstatuotos aplinkybės, jog ieškovas A. B. dėl sudarytų subordinavimo susitarimų su trečiuoju asmeniu „Swedbank“, AB, neturėjo reikalavimo teisės į UAB ,,Europa Group“, neturi nagrinėjamai bylai prejudicinės ir/ar res judicata galios, nes šių aplinkybių konstatavimas nebuvo Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėtos bylos ginčo dalykas. Teismo vertinimu, CK 6.68 straipsnio nuostatos lemia išvadą, kad kreditoriui pareikšti netiesioginį ieškinį užtenka fakto, jog skolininko teisės prisiteisti žalą nėra įgyvendinamos. Taip pat sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas A. B. įgyvendina savo skolininkių (įmonių) teises, šios pagrįstai į bylą įtrauktos bendraieškėmis (CPK 49 str. 4 d.), nors pačios tokių reikalavimų ir nepareiškė. 
6. Teismas, aptardamas ieškinyje nurodytų ir šalių sudarytų sandorių (patalpų ir darbuotojų nuomos, subnuomos, franšizės sutarčių ir kt.) ekonominį pagrįstumą, nurodė, kad minėtus sandorius inicijavo atsakovas R. B., o jo asistentė su bendrovių kontrahentais derino faktiškai visus verslo perkėlimo iš įmonių į atsakovę UAB ,,Aderas“ klausimus bei davė su tuo susijusius nurodymus. Teismo vertinimu, atsakovas neatliko jokios protingos rinkos analizės ir neįsitikino, kokią didžiausią naudą gali gauti bendrovės iš atsakovei UAB ,,Aderas“ perleidžiamos veiklos, sandoriai sudaryti neįvertinus nei perleidžiamo verslo vertės, jo rinkos kainos. Įvertinęs nustatytus faktus, kad ginčo sutartimis buvo perleistas visas vykdomas verslas – patalpos, įranga, žmogiškieji resursai, o atlygintine franšizės sutartimi įmonės suteikė teisę naudoti tik prekių ženklus ir tam tikrą bendrovės patirtį (CK 6.766 str. 1 d.), teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų atsikirtimo teiginius, kad šie sandoriai buvę naudingi įmonėms, nes buvo sutarta dėl franšizės mokesčio. Teismo vertinimu, kad atsakovas R. B. nenurodė objektyvių priežasčių, kurios galėjo nulemti sandorių sudarymo būtinumą, t. y. nepagrindė sandorių naudingumo įmonėms.   
7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tikroji šalių valia buvo perleisti tam tikrą reikšmingą ieškovių (įmonių) veiklos dalį atsakovei UAB ,,Aderas“, o minėtais sandoriais buvo siekiama pridengti tokį verslo, kaip turtinio komplekso, perleidimą. Taigi sandoriai buvę apsimestiniais (CK 1.87 str. 1 d.). Atsakovai atliko teisei prieštaraujančius veiksmus, kurie padarė įmonėms žalą, t. y. šios prarado savo vykdytą veiklą būtent dėl atsakovų veiksmų. Atsakovas R. B., viršydamas savo kompetenciją, sudarė prieštaraujančius įmonių veiklos tikslams sandorius, o kiti atsakovai UAB ,,Aderas“ ir M. J., aktyviai padėdami R. B. atlikti šiuos veiksmus, taip pat nesidomėdami tokių sandorių teisėtumu, elgėsi aplaidžiai ir veikė nesąžiningai (CK 6.246 str. 1 d.).  
8. Teismo vertinimu, atsakovė UAB ,,Aderas“, kaip ir įmonės, veikia toje pačioje ūkinėje–komercinėje srityje, ir ši atsakovė pasinaudojo įmonių jau sukurtu įdirbiu, materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais savo verslo naudai. Taigi, buvo ne tik perimti esminiai resursai, reikalingi vykdyti viešbučių ir restoranų veiklą, bet ir panaikinta galimybė ieškovėms ir atsakovei konkuruoti rinkoje. Be to, atsakovė UAB ,,Aderas“ įgijo net ir konkurencinį pranašumą, nes šioje rinkoje, būdama naujoke, ji neįdėjo jokių savarankiškų pastangų vystyti veiklą, visus reikiamus resursus perėmusi iš ieškovių. Tokios faktinės aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad šie atsakovų veiksmai pažeidė tiek Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tiek bendro pobūdžio draudimą atlikti gerai ūkinės veiklos praktikai ir papročiams prieštaraujančius veiksmus, kuriais silpninamos kitų ūkio subjektų galimybės konkuruoti, ir todėl visos sąlygos atsakovių civilinei atsakomybei taikyti nustatytos. Pažymėjo, kad atsakovų atsakomybė yra deliktinė, o jos atlyginimo pareigą grindė Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka.
9. Žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais. Spręsdamas dėl žalos fakto ir dydžio teismas nurodė, kad ieškovas prašo priteisti prarasto verslo vertę bei negautas pajamas (nuostolius), apskaičiuotus už laikotarpį nuo verslo praradimo iki bylos nagrinėjimo teisme. Abiem atvejais, teismo vertinimu, nuostolių atsiradimo priežastis yra ta pati – neteisėtas verslo perkėlimas, todėl, nusprendus atlyginti perleisto turto vertę, nelieka teisinio pagrindo priteisti prarastas pajamas, kurios būtų gautos tuo atveju, jei neteisėto verslo perkėlimo nebūtų. Teismas žalos dydį motyvavo į bylą pateiktos teismo ekspertės 2015-09-14 išvadoje pateiktais skaičiavimais, pagal kuriuos ieškovės UAB ,,Group Europa Investment“ perkelto turto vertė buvo 1 249 550 Eur, UAB ,,Europa Group“ – 4 549 375 Eur.   
10. Teismas nurodė, kad minėta žala buvo padaryta bendrais atsakovų veiksmais, nes R. B., UAB ,,Aderas“ ir M. J., veikdami kartu, sudarė įmonių interesus pažeidžiančias sutartis bei siekė nesąžiningai konkuruoti. Atsakovus sieja bendra kaltė, jie žinojo apie daromą teisės pažeidimą, bet net ir žinodami tai, toliau šį pažeidimą tęsė. Atsakovas M. J. yra atsakingas už atsakovės UAB ,,Aderas“ veiksmus, nes neteisėtų veiksmų atlikimo metu buvo įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, todėl vien jo valios išreiškimas sąlygojo įmonės padarytą pažeidimą. Nusprendęs, kad tokioje situacijoje nėra galimybės atriboti atskirus atsakovų neteisėtus veiksmus, nulėmusius dalies žalos kilimą, jos atlyginimą priteisė iš atsakovų solidariai.   
11. Spręsdamas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies (72,04 proc. reikalavimo patenkinta), todėl jas paskirstė pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją (CPK 93 str. 2 d.).   

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Ieškovas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-09 sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:     
1. Teismo priteista suma nepadengia visų bendrovių nuostolių, nes nuo verslo perkėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo bendrovės negalėjo ir šiuo metu vis dar negali vykdyti į UAB ,,Aderas“ perkeltos veiklos ir gauti iš to pajamų.   
2. Teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo suformuota teismų praktika ir dėl to padarė nepagristą išvadą dėl principo non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) galimo pažeidimo. Nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, nes šios bylos aplinkybės nesutampa su kasacine tvarka nagrinėtos bylos aplinkybėmis.
3. Konstatavus atsakovų neteisėtus veiksmus, tačiau nepriteisus žalos atlyginimo, pažeidžiamas civilinės atsakomybės instituto kompensacinis tikslas.
4. Darytina prielaida, kad, teismo vertinimu, būtent procesinės palūkanos turėtų padengti bendrovių negautas pajamas. Tačiau procesinėmis palūkanomis siekiama skatinti skolininką įvykdyti prievolę ir tuo pačiu bent iš dalies kompensuoti kreditoriaus nuostolius. Tai yra minimalūs nuostoliai ir kreditorius turi teisę reikalauti kitų nuostolių atlyginimo. Priteistos 6 proc. dydžio procesinės palūkanos bet kuriuo atveju nekompensuoja tų negautų pajamų, kurias bendrovės būtu gavusios, jei atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų.   
5. Nepriklausomai nuo to, ar bus patenkintas, ar ne šis skundas, tačiau visos proceso dalyvių patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos solidariai iš atsakovų. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsakovų civilinei atsakomybei, todėl ir skirstyti bylinėjimosi išlaidas pagal patenkintų ieškinio reikalavimų dalį yra neproporcinga.                                                                                      Proceso dalyvių bylinėjimosi išlaidos bet kuriuo atveju susidarė išimtinai dėl atsakovų kaltės – jei jie nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų, ieškovui nebūtų reikėję inicijuoti šio teisminio proceso, atitinkamai nebūtų susidariusios ir bylinėjimosi išlaidos.
6. Teismas nepagrįstai pusę UAB ,,Sitis“ patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisė iš ieškovo. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas savo reikalavimo atsisakė dėl atsakovų veiksmų – dėl jų kaltės faktinis perkelto verslo grąžinimas įmonėms tapo neįmanomu, todėl ieškovas turėjo atsisakyti dalies ieškinio reikalavimų, kas, atitinkamai, lėmė ir UAB „Sitis“ procesinės padėties pasikeitimą.  

13. Atsakovai M. J. ir UAB ,,Aderas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-09 sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat skirti pakartotinę ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:  
1. Egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – teismo sprendimo motyvų nebuvimas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Skundžiamo sprendimo motyvai – tai paraidžiui nukopijuota ieškovo baigiamoji kalba, bylos nagrinėjimo metu raštu pateikta į civilinę bylą. Teismas netyrė byloje esančių įrodymų, jų nevertino ir jokių savo motyvų dėl byloje nagrinėjamų klausimų nenurodė, atsakovų pateikti argumentai bei įrodymai iš viso neištirti.   
2. Ieškovas A. B. neturėjo teisės reikšti netiesioginį ieškinį. Įmonės nevengia savo prievolių ieškovui vykdymo, priešingai – sudaro su juo susitarimus ir grąžina reikalaujamas sumas, todėl nepagrįstai išplėstos netiesioginio ieškinio taikymo sąlygos (CK 6.68 str.). Teismas taip pat ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-798-178/2016, pateiktus išaiškinimus bei nustatytas aplinkybes, kurios patvirtina, kad ne UAB ,,Group Europa Investment“ yra skolinga ieškovui, tačiau pats ieškovas yra skolingas įmonei.
3. Įmonės nepagrįstai pripažintos bendraieškovėmis, nors byloje jos nėra pareiškusios jokių reikalavimų (ieškinio). Pažymi, kad įmonės buvo aktyvios, dalyvavo procese, vykdė sutartinius įsipareigojimus pagal su UAB ,,Aderas“ sudarytas sutartis, o tai reiškia, jog jos pačios galėjo ginti savo tariamai pažeistas teises, tačiau to nedarė. Bendrovių pripažinimą bendraieškovėmis teismas nepagrįstai sprendime motyvavo analogija su CPK 49 straipsnio 4 dalies nuostata, nors ši įstatymo norma yra skirta reguliuoti išimtinai viešojo intereso gynimo klausimams, tuo tarpu šioje byloje sprendžiami išimtinai privataus pobūdžio šalių ginčai.    
4. Teismas nenurodė jokių motyvų, kurie patvirtintų, kad verslas buvo galutinai perleistas atsakovei UAB ,,Aderas“. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes įmonių vykdyta apgyvendinimo ir maitinimo veikla nebuvo perleista galutinai, vien suteikus teisę ją laikinai vykdyti. Sutartys galėjo būti bet kada nutrauktos, tačiau įmonės to neiniciavo, juolab kad įmonių turimas turtas nebuvo perleistas atsakovei, juo įmonės disponuoja iki šiol.  
5. Savo forma ir teisiniais padariniais ginčo sutarčių visuma yra artimiausia ne įmonės pirkimui–pardavimui, bet viešbučio verslo nuomos sutarčiai, t. y. savo esme atitinka CK 6.536 straipsnyje nustatytą įmonės nuomos institutą. Visi ginčo sandoriai atitinka viešbučio veiklos nuomos požymius, jais buvo užtikrintas nuolatinis ieškovių pajamų gavimas, skaičiuojamas nuo atsakovės UAB ,,Aderas“ gautų viešbučio veiklos pajamų, eliminuojant viešbučio operatoriui tenkančią nuostolių riziką. Ta aplinkybė, kad šalių valia buvo įgyvendinta per keletą atskirų sandorių, o ne vienu, savaime nepatvirtina, jog jie yra neteisėti. Atitinkamai, kvalifikavus ginčo sandorius kaip įmonės nuomą, įmonių patirti nuostoliai negalėjo būti skaičiuojami vadovaujantis prielaida, kad verslas buvo perkeltas. Nuomos atveju yra galimybė įmonę (verslą) susigrąžinti arba sutarčiai pasibaigus, arba nutraukus sutartį prieš terminą.   
6. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai pažeidė bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai, sąžiningai ir rūpestingai. Nei imperatyvūs teisės aktai, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nenumato pagrindo pripažinti sandorio šalies veiksmus neteisėtais dėl to, kad ji nesusipažįsta su kitos šalies įstatais. Net jei atsakovas M. J. būtų susipažinęs su įmonių įstatais, tai nieko nebūtų pakeitę, nes sudarant franšizės numos ir subnuomos sutartis jokios nuosavybės teisės nebuvo perleidžiamos, priešingai, pagal jas atsakovė dar ir įsipareigojo mokėti komisinius mokesčius įmonėms. Atsakovai niekada neslėpė su įmonėmis sudarytų sutarčių, ir tiek franšizės, tiek nuomos ir subnuomos sutartis įregistravo viešame registre.
7. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorius, pažeidė CK 6.402-6.410 straipsnio nuostatas. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai savo esme yra panašiausi į viešbučio veiklos nuomos (subnuomos) sutartį, šalys nesudarė įmonės pirkimo–pardavimo sandorio. Esminis ir didžiausią vertę turintis įmonių turtas – prekės ženklai – nebuvo perleistas.
8. Nagrinėjamu atveju teismas ignoravo aplinkybę, kad net ir pripažinus tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi, pastaroji bet kokiu atveju turėjo būti laikoma negaliojančia, nes sudaryta nesilaikant imperatyviai nustatytos formos reikalavimų (CK 6.403 str.1, 2 d., 6.404 str., 1.93 str. 3 d.). Egzistuojančioje teisminėje praktikoje nėra pripažįstama galimybė ne notarine forma sudarytus sandorius laikyti įmonės pirkimu–pardavimu.
9. Teismas spręsdamas, kad atsakovas R. B., veikdamas kaip ieškovių vadovas ir būdamas iš anksto susitaręs su atsakovės UAB ,,Aderas“ vadovu M. J. pasisavinti bendrovių veiklą, sudarė bendrovių tikslams prieštaraujančius sandorius, sprendime nenurodė nei vieno argumento, patvirtinančio išankstinį ir nesąžiningą M. J. susitarimą su atsakovu R. B., turint tikslą visam laikui perimti įmonių verslą. Be to, priešingai nei sprendė teismas, net ir dabar ieškovei UAB ,,Group Europa” mokamas nuomos, subnuomos ir franšizės mokesčiai, todėl sudaryti sandoriai yra atlygintiniai ir generuojantys ieškovių įmonėms pelną. Visi aptarti sprendimo argumentai iš esmės yra susiję su vadovo atsakomybe dėl fiduciarinių pareigų ir viršytos kompetencijos pažeidimo, t. y. taikomi atsakovui R. B., kaip tuometiniam bendrovių vadovui, tačiau ne UAB ,,Aderas“ ir M. J..  
10. Priešingai nei sprendė teismas, viešbučių ir maitinimo paslaugų veiklą atsakovė UAB ,,Aderas“ pradėjo vykdyti ne slapta perėmusi kokį nors įmonių turtą, nesąžiningai ir neteisėtai gavusi konfidencialią informaciją ar atlikusi kitus panašius veiksmus, bet su jomis sudariusi franšizės, nuomos ir subnuomos sutartis. Todėl atsakovės veikla negali būti vertinama nei kaip konkuruojanti, nei kaip neteisėta. Pažymi, kad franšizės sutarties institutas pats savaime yra skirtas sukurti kuo daugiau tarpusavyje konkuruojančių subjektų, kurie už naudojimąsi prekės ženklu ir jam palaikyti sukurta sistema mokėtų franšizės turėtojui atitinkamą mokestį (CK 6.766 str. 1, 2 d.).  
11. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovė UAB ,,Aderas“ nesąžiningai perėmė ieškovių darbuotojus. Teismas visiškai nevertino atsakovų pateiktų įrodymų, kuriais šie įrodinėjo   darbuotojų nutrauktų darbo sutarčių su ieškovių įmonėmis priežastis. Darbo sutarčių nutraukimą lėmė ta, kad teismo paskirtas įmonių laikinasis administratorius nusprendė nemokėti įprastų priedų darbuotojams prie darbo užmokesčio.
12. Byloje nėra įrodymų apie kokią nors atsakovės UAB ,,Aderas“ ar kitų atsakovų gautą naudą. Teismas vertino ir nagrinėjo ne atsakovės UAB ,,Aderas“ gautą naudą, o ieškovių prarasto turto vertę. Tuo tarpu atsakovė 2013–2015 m. gavo tik 124 488 Eur pelną, todėl net ir egzistuojant teisiniam pagrindui taikyti atsakovei nepagrįsto praturtėjimo institutą, ši suma negali būti didesnė nei jos gautas pelnas.  
13. Įmonės žalos nepatyrė, priešingai, jos gavo saugią ir garantuotą naudą. Išnuomojusios viešbučių ir restoranų verslą, ieškovės atsisakė verslo nesėkmės rizikos, gavo pajamas iš esmės nepatirdamos jokių nuostolių. Be to, į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovių turtas per minėtą laiką būtų sumažėjęs.
14. Teismo sprendimas taikyti atsakovams solidarią atsakomybę yra nemotyvuotas, neteisėtas ir prieštaraujantis individualizuotos civilinės atsakomybės principui. Net jei ieškovas būtų įrodęs nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Pagal skundžiamo sprendimo motyvus tokiu asmeniu galėjo būti pripažinta nebent atsakovė UAB ,,Aderas“. Be to, teismas atsakovą M. J. de facto (faktiškai, iš tikrųjų) pripažino ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies prasme, nors jokios ūkinės veiklos, susijusios ar panašios į įmonių veiklą, jis nevykdo.   
15. Atliktos ekspertizės išvados, kuriomis vadovavosi teismas, yra neteisingos, nes ekspertės netinkamai pasirinktas vertinimo metodas (ji nepagrįstai pasirinko pajamų kapitalizavimo metodą, kai turėjo būti taikomas diskontuotų pinigų srauto metodas); netinkamai pasirinktas vertinimo laikotarpis (nevertinta įmonės padėtis 2013 m. pradžioje); ekspertė neįvertino verslo rizikingumo ir rėmėsi nepagrįsta prielaida, kad jis būtų vykdomas neribotą laikotarpi, t. y. amžinai; neatliko įmonių finansinių ataskaitų išsamaus vertinimo ir analizės; netinkamai identifikavo verslo sąnaudas. Atsakovų įsitikinimu, vien tokia didelė ginčo suma ir tai, kad du iš trijų atsakovų yra fiziniai asmenys, įpareigoja teismą ekspertizės išvadomis remtis labai atidžiai, pašalinus bet kokias galimas abejones. Šiuo atveju įvardijami ekspertizės akto trūkumai tebeegzistuoja ir nėra pašalinti, todėl byloje turi būti sudaryta galimybė atlikti pakartotinį ekspertinį vertinimą (CPK 219 str.).     

14. Atsakovas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-09 sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017-03-09 papildomą sprendimą ir visas trečiojo asmens UAB ,,Sitis“ patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo A. B.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:     
1. Nebuvo pagrindo bei sąlygų netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Netiesioginis ieškinys yra skolininko ieškinys, pareikštas prieš skolininko valią, t. y. būtina ieškovo ir jo skolininko, kurio interesais reiškiamas ieškinys, konfrontacija, tuo tarpu šioje byloje nominalūs ieškovo A. B. skolininkai procesiniuose dokumentuose nurodė palaikantys ieškinį, prašė jį tenkinti ir pan., t. y. pareikštas ieškinys atitiko jų valią. Be to, ieškovas A. B. neturėjo teisės reikšti netiesioginį ieškinį UAB ,,Group Europa Investment“ interesais ir dėl to, kad jis nelaikytinas šios įmonės kreditoriumi.     
2. Ieškovui A. B. atsisakius ieškinio dalies dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmės – restitucijos natūra taikymo, tapo neaišku, kokiu pagrindu buvo reiškiamas patikslinto ieškinio reikalavimas dėl alternatyvios sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmės – vietoj restitucijos natūra taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais. Taip pat tapo neaišku, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas atsakovui R. B. dėl 5 798 925 Eur priteisimo, nes šis reikalavimas pradiniuose ieškiniuose buvo kaip išvestinis reikalavimas iš reikalavimo pripažinti sandorius negaliojančiais. Tokiu būdu buvo iš esmės apribotos atsakovų procesinės teisės, kadangi nežinodami konkretaus pagrindo, kuriuo grindžiamas kiekvienas ieškinio reikalavimas, jie negalėjo efektyviai atsikirsti į tokius nekonkrečius ir nesuderinamus reikalavimus.    
3. Ieškovas jokių atsakovo R. B. tariamai neteisėtą veiką individualizuojančių aplinkybių ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė. Nurodyti veiksmai – sutarčių ir kitų dokumentų pasirašymas – patys savaime yra teisėti ir nesudaro pagrindo civilinei atsakomybei kilti.      
4. Pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) pripažino ginčo sandorius apsimestiniais. Ieškovas tokio ieškinio pagrindo patikslintame ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodęs, o baigiamosiose kalbose jo atstovui nurodžius, kad buvo sudaryti apsimestiniai sandoriai, o atsakovų atstovams tokiam ieškinio pagrindo modifikavimui paprieštaravus, pareiškė, kad atsiima pareiškimus dėl ieškinio pagrindo pakeitimo (papildymo).    
5. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovių turtiniai kompleksai ar jų esminės dalys niekam nebuvo parduoti, t. y. nebuvo esminio įmonės, kaip turtinio komplekso ar jos esminės dalies, pirkimo–pardavimo sutarties elemento – įmonės (įmonės kaip turtinio komplekso ar jos esminės dalies) perdavimo nuosavybėn. 
6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju atsakovui R. B., kaip bendrovių vadovui, taikytina subsidiarioji civilinė atsakomybė. Sudarydamas sandorius jis veikė įmonių interesais, jo veiksmai neabejotinai atitiko bendrovės vadovui keliamus reikalavimus, sudaryti sandoriai atitiko įprastą bendrovių veikloje ūkinę–komercinę riziką.
7. Atsakovas R. B. nepatenka į ūkio subjektų kategoriją Konkurencijos įstatymo prasme, todėl negali būti ieškovo konkurentu šio įstatymo prasme, nes tiek ieškovas A. B., tiek atsakovas yra bendrovių dalyviai – akcininkai, o ne konkurentai konkurencijos teisės prasme.   
8. Ieškovas neįrodė, kad yra pagrindas atsakovui taikyti deliktinę civilinę atsakomybę tariama nesąžininga konkurencija padarytos žalos atlyginimo kontekste. Darbuotojų išėjimas buvo sąlygotas pačių įmonių administratoriaus veiksmų, o ne A. B. ar kitų atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Be to, tuo metu atsakovas jau buvo nušalintas nuo ieškovių vadovų pareigų.
9. Ekspertės J. Banytės 2015-09-04 ekspertizės aktas ir papildomos ekspertizės aktas yra ydingi, tačiau teismas šiuo aspektu iš esmės nepasisakė.

15. Ieškovas A. B. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, netenkinti prašymo skirti pakartotinę ekspertizę, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:   
1. Atsakovų teiginiai, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis tariamai yra pažodžiui nukopijuota iš ieškovo rašytinės baigiamosios kalbos ir replikų, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu ar teigti, kad neva teismo sprendimas yra be motyvų. Jei teismas akceptavo ieškovo poziciją, kuri jo procesiniuose dokumentuose buvo išdėstyta aiškiai ir koncentruotai, visiškai natūralu, kad savo sprendime teismas ir cituoja tokius jo argumentus.
2. Ieškovas turėjo teisę reikšti netiesioginį ieškinį, šią savo teisę jis yra aiškiai ir detaliai pagrindęs bei įrodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
3. Sudarytų sandorių visuma negali būti laikoma susitarimu dėl viešbučių nuomos, nes tokios sutarties įmonės su atsakove UAB ,,Aderas” nėra pasirašiusios. Šis naujas atsakovų argumentas negali būti vertinamas, nes jis pateiktas apeliacinės instancijos teisme. 
4. Žala įmonėms padaryta ne atsakovų nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, tačiau nustačius, kokios vertės verslą prarado pačios įmonės, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo vertinti atsakovų gautą naudą.
5. Atsakovų civilinė atsakomybė pagrįstai pripažinta solidaria, nes jie neteisėtais veiksmais padarė žalą – perkėlė verslą iš ieškovių įmonių į atsakovę UAB ,,Aderas“, o galimybės nustatyti kiekvieno iš jų atliktų veiksmų įtaką žalos dydžiui nėra. Be to, kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimo atveju solidarioji civilinė atsakomybė yra preziumuojama (CK 6.6 str. 3 d.).
6. Atsakovų teiginiai, kad nėra aišku, kodėl ieškinys tenkintas remiantis nesąžiningos konkurencijos pagrindu bei tai, kad tokį reikalavimą neva gali reikšti tik pats nukentėjęs ūkio subjektas, tačiau ne akcininkas, nėra pagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Ieškovas įrodė atsakovų nesąžiningą konkuravimą su įmonėmis.
7. Atsakovo R. B. teiginys, kad ieškovas neva baigiamųjų kalbų metu pakeitė ieškinio reikalavimą, yra nepagrįstas, nes tokį reikalavimą, t. y. priteisti žalą dėl neteisėtai į UAB ,,Aderas“ perkelto įmonių verslo, jis buvo nurodęs savo procesiniuose dokumentuose.
8. Nėra pagrindo abejoti atliktos ekspertizės teisėtumu bei teisingumu, todėl teismas pagrįstai rėmėsi jos išvadomis.

16. Atsakovai M. J. ir UAB ,,Aderas“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti ieškovo A. B. skundą, R. B. skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:      
1. Atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl bet koks žalos priteisimas iš jų yra negalimas.
2. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įmonėms priteisė tiesioginius nuostolius – verslo vertę, o nepriteisė netiesioginių nuostolių, t. y. negautų pajamų. Teismas įmonėms priteistą žalą kvalifikavo kaip nepagrįstą atsakovo UAB ,,Aderas“ praturėjimą, o ne tiesioginius šių įmonių nuostolius.
3. Įmonėms priteisus verslo vertę, kurią pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip UAB ,,Aderas“ nepagrįstą praturtėjimą, negautų pajamų priteisimas reikštų dvigubos civilinės atsakomybės atsakovėms taikymą.
4. Ieškovo reikalavimas priteisti negautas pajamas, jas skaičiuojant nuo 2013 m. kovo mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, savo esme atlieka procesinių palūkanų funkciją, todėl yra nepagrįstas.
5. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog jis neturėtų atlyginti UAB ,,Sitis“ ir UAB ,,Teniso pasaulis“ bylinėjimosi išlaidų, nes būtent jis buvo šio ginčo iniciatorius.

17. Ieškovės UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,, Group Europa Investment“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti atsakovų skundus, ieškovo A. B. skundą patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:    
1. Priešingai nei nurodo atsakovai, sprendimas yra motyvuotas, jame atskleistos bei išaiškintos esminės bylos aplinkybės, tinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos, priimtas teisingas ir pagrįstas sprendimas.
2. Teismas pagrįstai pripažino ieškovą tinkamu subjektu pareikšti netiesioginį ieškinį įmonių vardu CK 6.68 straipsnio pagrindu, kadangi egzistuoja visos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos. Ieškovas turi reikalavimo teisę į įmones, o vien ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė UAB ,, Europa Group Investment“ padengė dalį ieškovo A. B. reikalavimų pagal paskolos sutartį, neturi esmės vertinant jo teisę pareikšti netiesioginį ieškinį.    
3. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad ieškovas negalėjo pareikšti netiesioginio ieškinio CK 6.68 straipsnio pagrindu, jis turėjo teisę ginti savo ir bendrovių interesus ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.
4. Pagrįsta teismo išvada, kad atsakovai, sudarydami ginčo sandorius, siekė paslėpti verslo kaip turinio komplekso perleidimą. Sudarytais sandoriais buvo faktiškai perduotos teisės į turtinį kompleksą ir, priešingai nei teigiama skunde, galimybių ieškovams jį susigrąžinti nėra. Be to, nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad šie sandoriai nepažeidė įmonių interesų bei buvo joms naudingi, nes tai nebuvo įprasta ir standartinė franšizės sutartis – ne vienoje iki tol sudarytoje sutartyje nebuvo tariamasi dėl įmonių valdomų resursų ar veiklos perdavimo franšizės gavėjui.  
5. Nėra pagrindo vadovautis atsakovo R. B. nurodyta verslo sprendimo priėmimo taisykle, nes verslo perkėlimo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant imperatyvius CK 6.402–6.410 straipsnius, siekiant nesąžiningai nuslėpti sandorį nuo kito bendrovės akcininko.
6. Nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo R. B. teiginiais, kad jam atsakomybė yra taikoma subsidiariai ir tik toje dalyje, kurioje žalos neatlygina įmonės, nes nagrinėjamu atveju yra reikalaujama atlyginti žalą ne kreditoriams, tačiau pačioms įmonėms.   
7. Nepagrįsti skundų argumentai, kad ieškovas negalėjo pareikšti reikalavimo dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais įmonėms padarytos žalos atlyginimo, nes tokia teisė jam kaip akcininkui nesuteikta. Ieškovas ieškinį yra pareiškęs ne tik kaip įmonių  akcininkas, bet ir kaip kreditorius.
8. Visi atsakovai gali būti civilinės atsakomybės dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų subjektais bei yra pripažintini konkurentais Konkurencijos įstatymo prasme, iš jų gali būti solidariai priteisiama žala. Tiek M. J., kuris buvo vieninteliu UAB ,,Aderas“ akcininku bei vadovu, tiek R. B., kuris ir inicijavo ir organizavo įmonių vykdyto verslo perkėlimą, yra tiesiogiai susiję su nesąžiningos konkurencijos veiksmais, juos atliko bendrai, todėl privalo solidariai atlyginti visą dėl atitinkamų veiksmų įmonių patirtą žalą.  
9. Priešingai nei teigia atsakovai, teismas atsakovų atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę bei jos pagrindu priteisė žalą įmonėms, o nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės patyrė žalą, kuri pasireiškė perleisto verslo vertės praradimu, be to, žalos dydis buvo apskaičiuotas byloje paskyrus ekspertizę.
10. Egzistuoja keli pagrindai solidariajai atsakovų atsakomybei. Pirma, atsakovai žalą padarė savo bendrais veiksmais. Antra, dėl atsakovų neteisėtų veiksmų bendrovėms atsirado žala, kurios nebūtų buvę arba ji būtų buvusi mažesnė, jei ne atsakovų neteisėti veiksmai. Trečia, atsakovus sieja bendra kaltė, nes jie žinojo apie daromą teisės pažeidimą, bet net ir žinodami tai, toliau šį pažeidimą tęsė. Ketvirta, atsakovas M. J. yra atsakingas už UAB ,,Aderas“ veiksmus, nes neteisėtų veiksmų atlikimo metu buvo jos vadovu ir vieninteliu akcininku.   
11. Ekspertizė byloje buvo atlikta tinkamai, o ekspertizės akto išvados yra teisingos, todėl pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai jomis vadovaudamasis. Nenustačius aplinkybių, kad ekspertizė byloje būtų atlikta netinkamai ar būtų neteisinga, nėra jokio pagrindo tenkinti atsakovų prašymą bei paskirti pakartotinę ekspertizę.  

18. Atsakovas R. B. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti ieškovo A. B. skundą ir priteisti iš jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovų UAB ,,Aderas“ ir M. J. skundus patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:    
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 m. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai žalą patyrusio asmens negautos pajamos iš esmės sutampa su asmens gauta nauda, jų negalima priteisti kartu. Tokiais atvejais turi būti tenkinamas didesnis reikalavimas, nes tai atitiktų visiško žalos atlyginimo ir non bis in idem principus. Nors nepagrįsto praturtėjimo (gautos naudos) ir negautų pajamų priteisimas pagal kasacinio teismo praktiką iš principo yra įmanomas, šiuo atveju ieškovas nepagrindė nei tokios kumuliacijos galimybės, nei, juo labiau, tokios kumuliacijos būtinybės.
2. Ieškovo A. B. atliekamas tariamai negautų pajamų skaičiavimas neatitinka nei teisės normų, nei teismų praktikos. Negautos pajamos turi būti apskaičiuojamos kaip grynasis pelnas, o ne negautos bendrosios pajamos, kaip hipotetinis grynasis pelnas.    
3. Ieškovas nepateikė konkrečių argumentų ir skaičiavimų, kaip 6 proc. dydžio procesinės palūkanos koreliuoja su jo nurodoma tariamai bendrovių negautų pajamų suma.  
4. Ieškinio dalies dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atsisakymas ir su tuo susijęs ieškinio atsisakymas UAB „Sitis“ atžvilgiu buvo tik ieškovo pasirinkta bylos vedimo taktika, todėl visa šios taktikos įgyvendinimo rizika, inter alia (be kita ko) susijusi su pareiga atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, tenka ieškovui A. B..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Įžanginės nuostatos

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas A. B. ne kartą tikslino savo reikalavimus byloje, o taip pat į bylos šalių teiktų dokumentų gausą bei bylos medžiagos apimtį, sprendžia, kad prieš pradedant tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pirmiausia būtina aiškiai apibrėžti nagrinėjamo ginčo ribas ir tiksliai identifikuoti ieškovo reikalavimus. 
20. Iš bylos medžiagos bei viešai prieinamų duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad ieškovas A. B. ir atsakovas R. B. yra įmonių UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ akcininkai, kuriems priklauso po 50 proc. šių įmonių akcijų. Įmonių internetinėje svetainėje viešai deklaruojama, kad jų pagrindinės veiklos kryptys yra viešbučių tinklo frančizės plėtojimas ir prekyba nekilnojamuoju turtu (http://www.groupeuropa.com/corporate_information_lt/). Ieškinyje yra nurodoma, kad šių įmonių pagrindinė veikla yra dviejų Vilniuje esančių viešbučių – Europa Royal Vilnius ((duomenys neskelbtini)) ir Europa Stay Vilnius ((duomenys neskelbtini)), valdymas ir administravimas.
21. Ieškovas A. B., būdamas UAB ,,Group Europa Investment“ ir UAB ,,Europa Group“ akcininku bei, kaip pats teigia, jų kreditoriumi, 2014-03-13 kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, pareikštu šių bendrovių naudai, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiomis UAB ,,Group Europa Investment“ ir UAB ,,Europa Group“ su atsakovėmis UAB ,,Aderas“, UAB ,,Teniso pasaulis“ bei UAB ,,Sitis“ laikotarpiu nuo 2013-03-05 iki 2013-04-24 sudarytas sutartis, kuriomis, ieškovo teigimu, buvo perleistas viešbučių valdymo ir apgyvendinimo paslaugų verslas kaip turinis kompleksas atsakovei UAB ,,Aderas“ bei taikyti restituciją (CK 1.80 str. 1 d., 1.82 str. 1 d., 1.91 str. 1 d., 6.66 str.); 2) priteisti iš atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ nesąžiningais konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimą (Konkurencijos įstatymo 15 str. 1 d. 4 p., 16 str. 1 d. 1, 2 p.); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.    
22. Ieškovas 2014-10-17 savo reikalavimą patikslino ir pareiškė naują alternatyvų reikalavimą – tuo atveju, jei teismas netenkintų reikalavimo dėl sandorių pripažino negaliojančiais ir restitucijos taikymo, prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Aderas“ neteisėtai perkelto verslo kainą. Taip pat patikslino iš atsakovų priteistinos žalos, patirtos dėl nesąžiningų konkurencijos veiksmų, dydį.    
23. Dar kartą savo reikalavimą ieškovas patikslino 2016-09-07, bet kitaip nei pirmiau aptartu atveju, nauji reikalavimai nebuvo pareikšti, tik patikslinti esami – dar kartą padidinta suma, kurią ieškovas parašė priteisti kaip kompensaciją, lygią perkelto verslo kainai, ją priteisiant ne tik iš atsakovės UAB ,,Aderas“, bet ir iš kitų solidarių atsakovų – M. J. ir R. B.. Taip pat, atsižvelgdamas teismo ekspertizės išvadas, dar kartą patikslino ir iš atsakovų priteistinos žalos, patirtos dėl nesąžiningų konkurencijos veiksmų, dydį.     
24. Galiausiai 2016-12-05 ieškovas pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė atsisakantis reikalavimo pripažinti negaliojančiais ginčo sandorius bei išvestinio reikalavimo taikyti restituciją. Nurodė, kad tokį apsisprendimą lėmė tai, jog dėl iš esmės pasikeitusių sąlygų verslo grąžinimas būtų objektyviai sudėtingas ar net neįmanomas. Taip pat prašė pašalinti iš atsakovų UAB ,,Sitis“ bei UAB ,,Teniso pasaulis“. Teismas šiuos ieškovo procesinius prašymus patenkino, pakeitė minėtų asmenų procesinę padėtį į trečiuosius asmenis.     
25. Skundžiamais sprendimas teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jam solidariai iš atsakovų žalos atlyginimą, lygų perkelto turo vertei. Kitą reikalavimo dalį teismas atmetė bei paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip minėta, tiek ieškovas, tiek atsakovai su priimtais teismo sprendimais nesutiko. Atitinkamai, ieškovas nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria jo ieškinio dalis atmesta, atsakovai – kuria ieškinio dalis patenkinta. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas toliau tikrina tiek 2017-02-09 teismo sprendimo, tiek 2017-03-09 papildomo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.    

Dėl netiesioginio ieškinio sampratos ir būtinųjų sąlygų jam pareikšti  

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio savo sprendimo 13-15 punktuose išdėstytus šalių apeliacinių skundų argumentus, į šalių atsikirtimus, pripažįsta būtinybę visų pirma įvertintini tokius šalių teiginius, kuriais kvestionuojamos teismo išvados dėl CK 6.68 straipsnyje įtvirtintos normos aiškinimo ir taikymo.
27. CK 6.68 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jei skolininkas pats šių teisų neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Šios normos 2 dalyje nurodyta, kad netiesioginio ieškinio pareiškimas galimas tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir tik kai iki tokio netiesioginio ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas yra įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimas tenkinti (CK 6.68 str. 5 d.). 
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad netiesioginio ieškinio instituto tikslas – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas yra nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2015). Šiuo kreditorių teisių gynimo būdu (netiesioginiu ieškiniu) teisė inicijuoti civilinį ginčą teisme suteikiama kvalifikuotam subjektui, kuris neturi tiesioginės reikalavimo teisės atsakovui, t. y. atsakovas nėra pažeidęs ir neginčija kreditoriaus teisės ar įstatymų saugomo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2014; 2007-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2007). Tačiau netiesioginį ieškinį pareikšti galima tik esant visoms būtinosioms įstatymo nustatytoms sąlygoms: pirma, kreditorius turi turėti neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, t. y. skolininko prievolė kreditoriui turi būti galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nustatytais prievolės pasibaigimo pagrindais, negali būti ginčijama netiesioginio ieškinio pareiškimo metu ir turi būti suėjęs prievolės vykdymo terminas. Antra, skolininkas privalo turėti tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. Trečia, skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, taip pat turi būti neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi pareigą vykdyti savo prievolę. Ketvirta, tokiu skolininko neveikimu ar atsisakymu veikti pažeidžiami kreditoriaus interesai, t. y. kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus ar nepakankamai mokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais (CK 6.68 str. 2 d.). Kreditorius neturės teisės reikšti netiesioginį ieškinį, jei skolininkas turi pakankamai turto reikalavimui patenkinti. Be to, jis taip pat neturi teisės netiesioginiu ieškiniu reikalauti įgyvendinti su skolininko asmeniu susijusių teisių (pvz., teisės į neturtinės žalos atlyginimą, išlaikymą, žalos, padarytos sužalojant sveikatą, atlyginimą ir pan.) (CK 6.68 str. 3 d.). Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-146/2007; 2008-05-29 nutartis byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2014-05-05 nutartis byloje Nr. 3K-3-254/2014).   
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos sprendžiamam klausimui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad vien pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas yra abiejų įmonių kreditorius, todėl turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, sprendime nepateikus jokių argumentų dėl kitų išvardintų privalomųjų šio instituto taikymo sąlygų, negali būti laikoma pagrįsta. Teismas tokią išvadą galėjo daryti tik nustatęs visų keturių sąlygų egzistavimą. Apeliacinis teismas, būdamas ne tik teisės, bet ir fakto teismu, siekdamas užtikrinti tinkamą šalių teisės į teisingą teismą užtikrinimą, atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus šiuo aspektu, ištaisydamas teismo sprendimo šioje dalyje motyvavimo spragas, toliau pasisako dėl kitų sąlygų buvimo ar nebuvimo.    
30. Ieškovas, įrodinėdamas pirmąją sąlygą – jo kaip kreditoriaus neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę, pateikė laikotarpiu nuo 2002-09-02 iki 2007-05-31 su atsakove UAB ,,Europa Group“ sudarytas paskolos sutartis, kurių pagrindu jis šiai įmonei iš viso paskolino 802 448 Eur bei 2005-03-08 su UAB ,,Group Europa Investment“ sudarytą paskolos sutartį, kuria įmonei paskolino 1 425 231 Eur.  
31. Atsakovai, savo nesutikimą su ieškovu bei teismo išvada, kad jis turi galiojančią reikalavimo teisę į UAB ,,Europa Group“, grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2016-09-06 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-593-798/2016 išnagrinėjus ieškovės UAB ,,Auto tradicija“ reikalavimą pripažinti atsakovų UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ su A. B. sudarytus sandorius negaliojančiais, padarytomis išvadomis bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pasak atsakovų, šioje byloje apeliacinė instancijos teismo priimta nutartis ir joje padaryta išvada, kad ieškovė neturi 219 590,70 Eur reikalavimo teisės į atsakovę UAB „Europa Group“, kadangi pagal subordinavimo susitarimą pradinis kreditorius A. B. turėjo suvaržytą 801 957,26 Eur reikalavimą į UAB „Europa Group“, todėl ši reikalavimo teisė gali būti įgyvendinta tik tuomet, kai bus įvykdytos prievolės AB „Swedbank“ pagal 2004 m. kredito sutartį, turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Tačiau, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-04-14 nutartimi minėtą apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino šiam teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, konstatavęs, kad atsakovų nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią actio Pauliana pareiškimo metu nereikalaujama, kad kreditoriaus reikalavimo teisė būtų vykdytina. Kadangi ši apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta, nei joje konstatuotos faktinės aplinkybės, nei teismo padarytos išvados ir priimtas procesinis sprendimas šiai bylai res judicata. galios neturi. Kitų savo argumentus, kad UAB ,,Europa Group“ nėra skolinga ieškovui, pagrindžiančių įrodymų bei paaiškinimų šalys neteikė, todėl ši pirmosios instancijos teismo išvada nenuginčyta.   
32. Atsakovai taip pat teigia, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ir į UAB ,,Group Europa Investment“, tokią savo poziciją vėlgi grindžia kitoje išnagrinėtoje civilinėje byloje konstatuotomis aplinkybėmis. Pasak atsakovų, nagrinėjamam klausimui aktualios Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-798-178/2016, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl UAB „Auto Tradicija“, reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu perėmusios reikalavimo teises, kylančias iš A. B. ir UAB „Group Europa Investment“ sudarytų paskolos sutarčių, materialinės teisės egzistavimo, taip pat negrąžintų paskolų dydžio tinkamo nustatymo bei dėl 2011-05-27 paskolos sutarties sąlygos, kuria nustatytas palūkanų dydis viršija paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, negaliojimo, konstatuotos aplinkybės. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo atsakovai, iš tiesų minėtoje byloje yra konstatuota, kad 2011-05-27 paskolos sutarties 1.1 punkto sąlyga dėl metinės palūkanų normos ta dalimi, kuria viršija 4,66 proc. dydžio sutarties sudarymo momentu paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje galiojusią komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, pripažinta negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (CK 1.95 str. 1 d.). Kita vertus, ieškovas savo, kaip kreditoriaus, reikalavimo UAB ,,Group Europa Investment“ pagrindu nurodo 2005-03-08 paskolos sutartį, kurios teisėtumo klausimas nei išnagrinėtoje, nei nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami. Be to, ieškovas teigia, kad jo reikalavimą įmonei sudaro tik skola, netesybų nėra reikalaujama. Įvertinusi tai, kas paminėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pirmoji netiesioginio ieškinio pareikšimo sąlyga yra įrodyta.
33. Tačiau, kaip buvo aptarta pirmiau, ieškovas, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, privalo įrodyti ne tik savo reikalavimo teisę į asmenis, kurių vardu reiškia ieškinį, bet ir tai, kad jo skolininkas turi tam tikrą turtinę teisę, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti, t. y. delsia įgyvendinti šią savo teisę, nerodo iniciatyvos, piktybiškai vengia tai daryti, pasirenka netinkamus savo teisės įgyvendinimo būdus ir pan. (2 sąlyga). Skolininko turtinė teisė, kurios jis neįgyvendina, yra neabejotina, galiojanti ir vykdytina, t. y. kreditoriaus skolininko skolininkas turi nekvestionuotiną pareigą vykdyti savo prievolę (3 sąlyga), juolab kad tokia pastarojo asmens prievolė negali būti ginčijama šio netiesioginio ieškinio pareiškimo metu (šio sprendimo 29 punktas). Kitaip tariant, ieškovas, būdamas įmonių UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ kreditoriumi bei reikšdamas jų vardu ieškinį, privalėjo įrodyti, kad šios bylos atsakovai R. B., M. J. ir UAB „Aderas“ turi egzistuojančią, neabejotiną ir jų neginčijamą solidarią prievolę šioms įmonėms, kurios įvykdymo terminas yra suėjęs (CK 6.68 str. 2 d.), tik įmonės nesiima jokių priemonių savo teisėms, kylančioms iš būtent šio reikalavimo (prievolės) įgyvendinimo.
34. Ieškovas šių sąlygų neįrodė. Vien aplinkybė, kad ieškovas pareikštu ieškiniu siekia iš atsakovų bendraieškovių (įmonių) naudai priteisti tam tikras sumas, negali būti vertinama kaip galiojanti ir vykdytina atsakovų prievolė atlyginti ieškovėms žalą, patirtą dėl neteisėto turto perkėlimo bei nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Tokia reikalavimo teisė, dėl kurios vyksta ginčas teisme ir kurios pripažinimo dar tik siekiama pareikštu netiesioginiu ieškiniu, negali būti vertinama kaip atitinkanti jai keliamus neabejotinumo ir vykdytinumo reikalavimus. Nagrinėjam klausimui aktualiojo kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad viena iš sąlygų reikšti netiesioginį ieškinį yra tiek kreditoriaus (šiuo atveju ieškovas A. B.), tiek skolininko (įmonių), kurio vardu kreditorius reiškia ieškinį, galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimas; skolininko (įmonių), kaip kito asmens (atsakovų) kreditoriaus, reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas netiesioginio ieškinio pareiškimo metu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-28 nutartis byloje Nr. 3K-3-312/2008; 2012-12-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-520/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent ir yra susiklosčiusi tokia situacija, kuomet netiesioginiu ieškiniu yra siekiama tik sukurti įmonių turtinę teisę į atsakovus.  
35. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų visumos nagrinėjamoje byloje nesama, t. y. šio ieškinio pareiškimo metu tiek UAB ,,Europa Group“, tiek UAB ,,Group Europa Investment“ neturėjo neabejotinos ir galiojančios turtinės teisės į atsakovus, ieškovo kildinamos iš delikto teisinių santykių, jos nėra šių atsakovų kreditorėmis, o atsakovai nėra šių įmonių skolininkais ir tokių prievolių įmonėms, kurias nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu tik siekė įrodyti ieškovas, neturėjo.
36. Tokiu atveju, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neturėjo teisės pareikšti CK 6.68 straipsnyje numatyto netiesioginio ieškinio, o šiuo pagrindu pareikštas ieškinys atsakovams vien dėl to negalėjo būti patenkintas.
37. Kita vertus, ieškovas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad, nepriklausomai nuo to, ar jis yra įmonių kreditorius, ar ne, jis, kaip jų akcininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos įmonėms atlyginimo ir pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad jis, kaip akcininkas, turi tokią teisę. Tačiau minėtoje įstatymo normoje numatytas konkretus subjektų ratas, kuriems jis gali tokį ieškinį reikšti – bendrovės vadovui, valdybos nariams. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nei atsakovė UAB ,,Aderas“, nei atsakovas M. J. nepatenka į minėtą subjektų ratą. Todėl reikalavimas dėl patirtos žalos atlyginimo minėtu pagrindu galėtų būti reiškiamas nebent atsakovui R. B..
38. Tai konstatavus, ieškinys atsakovų UAB ,,Aderas“ bei M. J. atžvilgiu negalėjo būti tenkinamas jau vien dėl to, kad ieškovas neturi į šiuos atsakovus reikalavimo teisės. Nors pačios įmonės bylos procese dalyvavo ieškovių procesinėje padėtyje, jos pačios jokių reikalavimų atsakovams nepareiškė. Šie motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami, kad dėl nurodytų atsakovų nagrinėjamoje byloje būtų priimtas naujas sprendimas, kuriuo  ieškovo A. B. ieškinio reikalavimai atsakovams UAB ,,Aderas“ bei M. J. atmetami (CPK 330 str.).

Dėl ginčo šalių sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo

39. Sprendžiant dėl atsakovo R. B. atžvilgiu (ne)taikytino civilinės atsakomybės instituto, visų pirma kvalifikuotini šalių teisiniai santykiai, kadangi jų pačių pozicijos šiuo aspektu nesutampa. Antai ieškovas A. B. laikosi pozicijos, kad atsakovas R. B., dar būdamas įmonių vadovu ir 2013 m. kovo–balandžio mėn. sudaręs sandorius, kuriais atsakovei UAB ,,Aderas“ pernuomojo, subnuomojo arba nutraukė nuomos sutartis, kad ją galėtų sudaryti UAB „Aderas“, dėl patalpų, kuriose buvo vykdoma viešbučių bei restoranų veikla, išnuomojo abiejų viešbučių baldus bei įrangą, galiausia ją pardavė viešbučio patalpų savininkei, išnuomojo visus šiuose viešbučiuose dirbusius darbuotojus, informavo šių viešbučių klientus bei partnerius, kad keičiasi jų operatorius, o visi mokėjimai atliktini naujajam operatoriui, suteikė atsakovei teisę naudotis įmonėms priklausančiais prekių ženklais bei sistema, tokių veiksmų visuma neteisėtai į kitą įmonę perkėlė vykdytą viešbučių bei restoranų verslą kaip turtinį kompleksą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovu ir sprendė, kad faktiškai buvo sudaryta įmonės pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.402–6.410 str.) nors ir nesudarius  CK 6.403 straipsnyje nurodytos formos vienos sutarties, pagal ją  tinkamai neatsilyginant (negaunant rinkos vertės piniginio ekvivalento), taigi visi šie sandoriai buvę apsimestiniais (CK 1.87 str. 1 d.). Teisėjų kolegija su tokiu ginčo šalių teisnių santykių kvalifikavimu nesutinka ir minėtą teismo išvadą pripažįsta stokojančia teisinio pagrįstumo. 
40. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 23 punkte yra pateikta verslo sąvoka – tai fizinio asmens, juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų veikla, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno naudojant ekonominius išteklius. Verslo, kaip atitinkamos pajamas generuojančios veiklos, perleidimas kitų asmenų nuosavybėn gali įvykti arba pardavus įmonės akcijas tretiesiems asmenims, arba pardavus pačią įmonę kaip turtinį kompleksą (CK 6.402 str.). Taigi pastarasis būdas yra vienas iš verslo perleidimo būdų.    
41. Pagal CK 6.402 straipsnio 1 dalį įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą. Sutartyje turi būti nurodyta parduodamos įmonės turto sudėtis ir įmonės kaina, taip pat asmuo, kuriam bus sumokėta ir kuris atsiskaitys su įmonės kreditoriais; taip pat sutarties šalių turi būti suderinti ir pasirašyti šie sutarties priedai: įmonės turto inventorizavimo aktas, balansas, nepriklausomo auditoriaus išvada dėl įmonės turto sudėties ir jo kainos, įmonės skolų (prievolių) sąrašas (CK 6.404 str. 1, 2 d.). Pardavėjas perduoda įmonę pirkėjui pagal perdavimo–priėmimo aktą, jame turi būti nurodyti duomenys apie įmonę ir jos turtą, turto būklę, šalių įsipareigojimai įmonės kreditoriams ir jų įvykdymas (CK 6.407 str. 1 d.). Taigi įmonės pirkimo–pardavimo sutartimi įmonė perleidžiama kaip verslo sistema, turto kompleksas CK 6.402 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į minėtą tiesinį reglamentavimą, tam, kad sandoris būtų kvalifikuojamas kaip įmonės pirkimo–pardavimo sandoris, viena šalis kitai privalo perduoti nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jo esminę dalį.
42. Viena vertus, akivaizdu, kad susitarimo dėl įmonės pardavimo (nuosavybės teisės į ją perleidimo) konstatavimo atveju nuosavybės teisė į įmonę ankstesniems jos savininkams (akcininkams) negalėtų būti sugrąžinta nenuginčijus įmonės, kaip turtinio komplekso, perleidimo sandorio. Be to, bet kuriam iš savininkų nepriėmus tokio sprendimo (parduoti įmonę) jam galėtų būti padaryta žala. Tačiau nagrinėjamoje byloje akcininkas A. B. tokių savo turtinių teisių nesiekė ginti, įrodinėdamas, kad žalą (nuostolius) dėl verslo perleidimo (faktinio pardavimo) patyrė patys pardavimo objektai, t. y. abi įmonės – UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“, prašydamas, jo vertinimu, būtent pardavimo objektu tapusioms įmonėms kompensuoti nuostolius. Tačiau bet kokio pardavimo atveju keistųsi  parduoto turto (turtinio komplekso) savininkas, o ieškovas tebelaiko save parduotų, kaip jis tvirtina, atsakovei UAB „Aderas“ įmonių akcininku ir naudojasi akcininko teisių gynimui skirtomis teisinėmis priemonėmis, numatytomis ABĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Vadinasi, vien pasirinktas ieškovo teisminės gynybos būdas savaime paneigia jo paties argumentaciją dėl įmonės verslo, kaip turtino komplekso, perleidimo kitų asmenų nuosavybėn, nesumokant rinkos vertės už perleistą verslą, t. y. CK 6.402 straipsnyje numatyto sandorio faktinį sudarymą, sudarant kitus, apsimestinius nuomos, subnuomos ir franšizės sandorius, ką, sutikdamas su ieškovo pozicija, skundžiamame sprendime yra konstatavęs ir pirmosios instancijos teismas.
43. Antra vertus, tiek 2013-03-08, tiek 2013-03-18 įmonės ir atsakovė UAB ,,Aderas“ sudarytomis patalpų subnuomos sutartimis šalys susitarė, kad patalpos, kuriose veikia Europa Stay viešbutis, subnuomojamos 5 metams, kas mėnesį mokamas 41 000 Lt plius PVM mėnesinis sunuomos mokestis (Sutarties 8.1. p.; Sutarties specialiosios sąlygos; Priedo Nr. 1 1.1. p.). Kitas patalpas, kuriose veikia Europa Royal viešbutis, sutarta subnuomoti taip pat iki konkretaus termino, mokant kas mėnesį 35 000 Lt plius PVM subnuomos mokestį (Sutarties 4.1. p.; Sutarties specialiosios sąlygos; Priedo Nr. 1 1.1. p.). Tuo tarpu 2013-04-02 sudarytose minėtų viešbučių restoranuose esančių baldų bei įrangos nuomos sutarčių 6.1. punktuose taip pat aiškiai išreikšta šalių valia, kad šios sutartys sudaromos 5 metų terminui su galimybe jį pratęsti. Šių sutarčių 3.1. punktuose sutarta dėl nuomos kainos, t. y. už Europa Royal viešbutyje esančius baldus bei įrangą UAB ,,Aderas“ įsipareigojo kas mėnesį mokėti 3 500 Lt plius PVM, už Europa Stay – 3 000 Lt plius PVM. 2003-04-02 darbuotojų nuomos sutarčių 3.3. punktuose nurodyta, kad šios sutartys galioja neterminuotai, šalių susitarimu jos gali būti pratęstos, pakeistos ar nutrauktos. Prieduose prie šių sutarčių nurodyta, kad nuomos užmokestį sudaro įmonių apskaičiuota suminė darbuotojų sąnaudų suma plius 5 proc. nuo bendros darbuotojų sąnaudų sumos.   
44. Kita ginčo laiku sudaryta, t. y. franšizės sutartimi UAB ,,Europa Group“ suteikė atsakovei UAB ,,Aderas“ neperleidžiamą ir išimtinę teisę 10 m. naudoti prekių ženklus ir sistemą su viešbučiais susijusioje veikloje (1.2, 2.1. p.). Šios sutarties 1.1. punkte nurodyta, kas išskirtiniai sistemos bruožai apima, be apribojimų, išskirtinį išorės ir vidaus dizainą, dekorą, įrengimą, vieningus standartus, technologiją, ,,know-how“, pardavimų tvarką, atsargas, valdymą, marketingo ir pirkimo metodus, mokymą, kuriuos visus teisių turėtojas gali keisti, gerinti ir vystyti savo nuožiūra. Sistema apibrėžiama tam tikrais prekiniais pavadinimais, prekių ženklais, logo, emblemomis, simboliais ir kilmės ženklais, įskaitant, be tuo neapsiribojant, ženklą su žodžiu ,,Europa“, ir kitus tokius prekių ženklus ir paslaugų ženklus, kuriuos teisių turėtojas gali sukurti ateityje siekdamas identifikuoti visuomenei sistemą kaip paslaugų ir prekių, perduodamų su tokiu prekių ženklu ir atstovaujančių aukštus sistemos kokybės, išvaizdos ir paslaugų standartus, šaltinį. Sutarties 6.1. punktu atsakovė UAB ,,Aderas“ įsipareigojo mokėti įmonėms franšizės mokestį, kuris lygus 4 proc. nuo visų pajamų, gautų iš viešbučio teikiamų apgyvendinimo (be maitinimo), paslaugų sumos. Šalys taip pat sutarė, kad bet kuri iš jų gali šią sutartį nutraukti prieš terminą, nenurodydamos jokių tokio sprendimo priežasčių, prieš tai raštu įspėjusi kitą sutarties šalį ne mažiau kaip prieš 12 mėnesių (8.3. p).
45. Taigi, nei vienoje iš sutarčių nėra numatyta įmonių pareiga perleisti paminėtus įmonių verslo komplekso elementus atsakovės UAB ,,Aderas“ nuosavybėn. Priešingai, tiek sutarčių pavadinimai, tiek aptartos jų nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šis turtas buvo perduotas atsakovei laikinam naudojimui, t. y. sutartyse numatytiems terminams. Be to, kiekvienoje iš jų numatyta ir įmonių, ir atsakovės galimybė jas nutraukti prieš terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad abi įmonės (verslas) atsakovei UAB „Aderas“ buvo perleistos būtent nuosavybės teise ir nėra įrodymų, kad ji pati save identifikuotų kaip šio turtinio komplekso (verslo) savininkę, o ne kaip jo laikiną valdytoją. Pagrindinis ir didžiausios vertės įmonių turtas – prekės ženklas, kuris sutartinio įkeitimo kreditoriui „Swedbank“, AB lakšte  buvo įvertintas virš 22 mln. Lt suma, nėra ir nebuvo perleistas atsakovei ir iki šiol įmonės turi nuosavybės teisę į jį.
46. Kitokio teisėjų kolegijos vertinimo nesuponuoja ir toks faktas, kad 2013 m. spalio–lapkričio mėn. UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ darbuotojai nutraukė darbo sutartis ir analogiškas sutartis sudarė su atsakove UAB ,,Aderas“. Visų pirma pažymėtina tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-11 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-881-820/2014, kurioje buvo sprendžiamas įmonių akcininkų ginčas, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir, be kita ko, uždrausta R. B. iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės vykdyti UAB ,,Europa Group“ ir UAB „Group Europa Investment“ administracijos vadovo funkcijas ir šias funkcijas pavesta vykdyti bendrovės administratoriui. Taigi darbo sutarčių nutraukimo metu atsakovas R. B. įmonėms nebevadovavo, jo pareigas perėmė teismo paskirtas administratorius. Tuo tarpu įrodymų, kad atsakovas būtų ėmęsi veiksmų skatinančių darbuotojus nutraukti šias sutartis, nėra pateikta. Nepaneigta ir tokia tikimybė, kad tokį darbuotojų sprendimą galėjo lemti įmonės vadovų nušalinimo faktas, kilusios abejonės dėl tolimesnės įmonių veiklos bei darbo galimybių jose. Šiuo aspektu atsakovai nurodo, kad darbuotojai nusprendė nutraukti darbo sutartis dėl paskirto administratorius sprendimo nebemokėti jiems priedų prie darbo užmokesčio. Ir nors ieškovas atsiliepime į skundą su tuo nesutinka, teigdamas, kad šios aplinkybės nepagrįstos rašytiniais įrodymais, tačiau ir jas paneigiančių įrodymų taip pat nepateikė, nors yra labiau tikėtinos  prielaidos spręsti apie jo galima bendradarbiavimą (kontaktus) su jo iniciatyva paskirto laikino administratoriaus įgaliotais asmenimis.
47. Be to, visiškai suprantama, kad atsakovė UAB ,,Aderas“, siekdama tęsti sudarytų sutarčių pagrindu vykdomą veiklą, gauti pelną bei vykdyti jomis prisiimtus įsipareigojimus, ypač atsižvelgiant į verslo specifiškumą (apgyvendinimo  paslaugos), neturėjo kitos galimybės, kaip tik įdarbinti darbuotojus. Pastebėtina, kad darbuotojų (personalo) sudėtis ir jų gebėjimai buvo svarbia franšizės sutarties turinio dalimi. Jos 3.2. punkte įtvirtinta sąlyga, kad teisių turėtoja UAB „Europa Group“ įsipareigoja organizuoti darbuotojų atranką naudotojos UAB „Aderas“ sąskaita su ja suderintomis sąlygomis, atlikti darbuotojų mokymą ir tobulinimą pagal teisių turėtojos pateiktą grafiką ir terminus, o naudotoja įsipareigojo įdarbinti darbuotojų skaičių pagal teisių turėtojos rekomendacijas, prisiėmė atsakomybę už jų darbo sąlygas ir apmokymą pagal teisių turėtojos reikalavimą ir tvarką (4.2., 4.5 p.). Atitinkamai, teisių turėtoja įsipareigojo paruošti darbuotojams pareigines instrukcijas ir kitus lokalinius teisės aktus (sutarties 3.3 p.).  
48. Nagrinėjamoje byloje taip pat svarbu pažymėti, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ne tik tai, kad įmonės tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. perdavė įmonę kaip turtinį kompleksą laikinai valdyti ir naudotis atsakovei UAB ,,Aderas“, bet ir atsakovės UAB ,,Aderas“ prisiimtų prievolių vykdymą. Iš kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovų M. J. ir UAB ,,Aderas“ pateiktų įrodymų – sumokėtų sumų suvestinių, matyti, kad atsakovė iš viso laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio iki 2014 m. kovo mėn. ieškovei UAB ,,Europa Group“ iš viso sumokėjo 1 874 207,84 Eur darbuotojų nuomos, 42 350 Eur baldų ir įrangos nuomos bei 543 173,95 Eur patalpų subnuomos, 176 003,21 Eur franšizės mokesčių, o taip mokėjo už suteiktas komunalines paslaugas. Ieškovei UAB ,,Group Europa Investment“ per nurodytą laiką atsakovė sumokėjo 653 535,99 Eur darbuotojų nuomos, 76 932,83 Eur baldų ir įrangos nuomos, 87 565,59 Eur subnuomos, 93 579,69 Eur kitų mokesčių. 
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarčių nuostatas ir jų sąlygas, šalių elgesį, konstatuoja, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šių sutarčių visuma, nesant įrodytam esminiam elementui – nuosavybės teisės į esminę turto dalį perleidimui, negali būti kvalifikuojama kaip įmonės pirkimo–pardavimo sutartis, o šiems šalis faktiškai siejantiems teisiniams santykiams negali būti taikomos šį institutą reglamentuojančios taisyklės.   
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių faktiškai susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai visų pirma turi CK šeštos knygos IV dalies XXXVII skyriuje įtvirtintos franšizės sutarties bruožų. Ginčo sutartimis, be kita ko, viena šalis (teisių turėtoja, t. y. įmonės), įsipareigojo perduoti už atlyginimą kitai šaliai (naudotojai, t. y. UAB ,,Aderas“) apibrėžtam terminui – 10 metų, teisę naudotis verslo tiksliais išimtinių teisų, priklausančių teisų turėtojui, visuma (teise į firmos vardą, teise į prekių ar paslaugų ženklą, teise į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją ir kt.), t. y. viešbučių sistemą, o atsakovė įsipareigojo už tai mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Atsakovei buvo perleista teisė į įmonės materialųjį turtą – patalpas, įrangą, paslaugų teikimo sutarties pagrindu jai išnuomoti, o vėliau  perėjo dirbti darbuotojai. Kadangi į franšizės sutarties turinį bei sampratą materialaus turto perleidimas nepatenka, išskyrus šiame sprendime jau aptartą naudotojos pareigą derinti personalo įdarbinimą ir apmokymą su teisių turėtoja, spręstina, kad visos šios sutartys, kaip visuma, taip pat turi ir CK šeštos knygos IV dalies XXVIII skyriaus aštuntame skirsnyje įtvirtini įmonės nuomos sutarties bruožų.
51. Pagal minėtos CK skirsnio 6.536 straipsnio 1 dalį, įmonės nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja už užmokestį perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti įmonę kaip turtinį kompleksą, naudojamam verslui, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Kartu su įmone kaip turtinu kompleksu nuomininkui perduodamas žemės sklypas, pastatai, statiniai, įrengimai, mechanizmai bei kitos sutartyje numatytos gamybos priemonės, žaliavos, atsargos, apyvartinės lėšos, teisės naudotis žeme, vandeniu ir kitais gamtos ištekliais, pastatais, statiniais ar įrenginiais, kitos su įmone susijusios nuomotojo turtinės teisės, teisė į prekių ar paslaugų ženklą bei firmos vardą ir kitos išimtinės teisės, taip pat perleidžiamos reikalavimo teisės ir perkeliamos skolos, numatytos nuomos sutartyje. Teisė valdyti turtą, kuris yra kito asmens nuosavybė, ir juo naudotis, taip pat teisė valdyti žemės sklypą ir gamtos išteklius ir jais naudotis, perduodamos įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju buvo perkelta mažiau teisių, nei yra būdinga įmonės nuomos sutarčiai, t. y. nebuvo perleistos apyvartinės lėšos, atsargos, reikalavimai į kreditorius, tačiau, pavyzdžiui,  naujajai nuomininkei (UAB „Aderas“) perkelta UAB „Europa Group“ 41 140 Lt skola viešbučio patalpų savininkui Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynui (2013-03-21 trišalė mokėjimų užskaitymo sutartis), o laikinio administratoriaus nurodymu, kaip teigia atsakovai, buvo vykdomi ir kiti mokėjimai už įmones jos kreditoriams, kadangi įmonių sąskaitos, nebeatsiskaitant su kreditoriais ir šiems inicijavus teisminius procesus, buvo areštuotos dar iki ginčo sandorių visumos sudarymo, taip pat ir akcininkų prašymu, kiekvienam jų iniciavus teisminį ginčą dėl priverstinio akcijų pardavimo.  
52. Kadangi nagrinėjamu atveju faktiniai santykiai negali būti priskiriami tik vienai konkrečiai CK įtvirtinai sutarčių rūšiai, teisėjų kolegija, nustačiusi skirtingų sutarčių požymių,  šalių teisinius santykius kvalifikuoja kad faktiškai sudarytą mišrią sutartį (ar sutartis), turinčią tiek įmonių, konkrečiai viešbučio verslo, taikomo ir pasaulinėje praktikoje, nuomos, tiek ir franšizės sutarčių požymių.

Dėl žalos atlyginimo reikalavimo

53. Teisėjų kolegija šiam sprendime jau nurodė, kad nesant visų būtinųjų netiesioginio ieškinio pareiškimo atsakovams UAB „Aderas“ ir M. J. sąlygų, ieškovas negalėjo įmonių vardu reikšti jiems tokio ieškinio. Šiame kontekste kritikuotina ir ieškovo bei teismo pozicija dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje išvardintų ūkio subjekto interesų pažeidimo ir poreikio juos ginti per žalos atlyginimo institutą, nenustačius visiškai jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, bet apie tai bus pasisakyta vėliau.       
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas ir faktinis bei teisinis pagrindas žalos atlyginimo institutui taikyti visų atsakovų, taip pat ir atsakovo R. B., atžvilgiu, nes ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.     
55. Vienas iš ieškovo pareikštų reikalavimų yra reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovų neteisėtai į kitą įmonę perkelto verslo kainą. Ieškovas atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš delikto bei teigia, jog jų veiksmų neteisėtumas pasireiškė jiems sudarant jau pirmiau minėtus sandorius, kuriais visa reikšmingą įmonių dalis buvo neteisėtai perkelta į kitą įmonę – atsakovę UAB ,,Aderas“.
56. Deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiose CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normose numatyta kad iš delikto civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu yra šios sąlygos: 1) padaryta žala (CK 6.249 str.); 2) žala padaryta neteisėtais veiksmais (CK 6.246 str.); 3) tarp atsiradusios žalos neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.); 4) yra asmens kaltė (CK 6.248 str.).
57. Šalių sudarytos sutarys kvalifikuotos kaip mišrūs teisiniai santykiai, turintys ir įmonių (konkrečiau – viešbučio verslo) nuomos, ir franšizės sutarties elementų. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad šalys gali sudaryti mišrias sutartis, t. y. sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-31 nutartis byloje Nr. 3K-3-177-687/2015; 2017-12-12 nutartis byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 23 p.). Taigi net ir tais atvejais, jei kai kurios sudarytos sutarties sąlygos nėra visiškai būdingos atitinkamos rūšies sutarčiai, reglamentuojamai CK, tai savaime nereiškia, kad šalys sudarė neteisėtą sandorį, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.
58. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Group Europa Investment“ ir trečiasis asmuo UAB ,,Teniso pasaulis“ 2013-04-19 nutraukė patalpų, kuriose buvo vykdoma Europa Stay viešbučio veikla, nuomos sutartį; trečiasis asmuo iš minėtos įmonės (ieškovės) įsigijo visus baldus bei įrangą, o kitą dieną šią įrangą pardavė atsakovei UAB „Aderas“ bei jai išnuomojo ginčo patalpas. Šie veiksmai, kaip ir anksčiau aptartos subnuomos, franšizės, darbuotojų nuomos paslaugų sutartys, patys savaime nėra neteisėti ar, juo labiau, sukėlę įmonėms žalos dėl prarastos galimybės gauti pajamas iš viešbučio verslo, nes tokia pajamų gavimo galimybė, atsižvelgiant į nuomotojo interesus, o ypatingai į pačių įmonių valdymo ypatumus bei jų akcininkų tarpusavio ginčus ir nesuderinamus interesus, daugiau nei abejotina.
59. Kaip nurodė šių patalpų savininkas trečiasis asmuo UAB ,,Teniso pasaulis“, pasinaudodamas jo ir UAB ,,Group Europa Investment“ 2009-08-26 sutarties su vėlesniais jos papildymais suteiktomis teisėmis, jis nusprendė padidinti nuomos kainą bei apie tai informavo įmonę.  Trečiojo asmens teigimu, įmonei pasiūlyta kaina netiko, tačiau ji pasiūlė kitą sprendimo būdą – sutartį nutraukti ir, atsakovei sutikus, jai pačiai tiesiogiai sudaryti nuomos sutartį su patalpų savininke. Įrodymų, kad ne patalpų savininko, o kurie nors atsakovų veiksmai lėmė sutarties nutraukimą, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad subnuomos sutarties 12.1. punktu, be kita ko, buvo sutarta, jog ši sutartis automatiškai nutruks, jei bus nutraukta nuomos sutartis, o atsakovė, susiklosčius tokiai situacijai, įsipareigojo nekelti jokių pretenzijų subnuomotojui, atsakovės sprendimas sudaryti tokią sutartį buvo logiškas verslo sprendimas. Kitu atveju atsakovė nebūtų galėjus tęsti veiklos, gauti pajamų bei vykdyti įmonei savo sutartinius įsipareigojimus įmonei pagal kitas sutartys.
60. Vertinant atsakovo R. B. veiksmų teisėtumą, sudarant / nutraukiant sutartis, pažymėtina, kad pagal šių konkrečių patalpų nuomos sutartį įmonė jų savininkui buvo įsipareigojusi mokėti mažesnę kainą – 40 000 Lt, nei pati gavusi pagal subnuomos sutartį iš atsakovės (41 000 Lt). Todėl jo, kaip įmonės vadovo sprendimas, trečiajam asmeniui pareikalavus 2 000 Lt didesnio mėnesinio mokesčio, nutraukti sutartį, kai jau yra apribotas disponavimas įmonės turtu /lėšomis dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, yra neįvykdytų prievolių kreditoriams, įskaitant ir patiems įmonių savininkams (akcininkams), savaime negalėtų būti vertinamas kaip neteisėtas ir įmonei nenaudingas sprendimas. Priešingai, ir toliau tęsiant sutartinius nuomos santykius, įmonė turėtų iš savų lėšų dengti dalį nuomos mokesčio, t. y. sudaryta subnuomos sutartis jai jau nebūtų buvusi naudinga.
61. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, nepagrįstai ignoravo ir minėtų sandorių sudarymo metu įmonių viduje suklosčiusią faktinę situaciją. UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ akcininkais yra šios bylos šalys, ieškovas A. B. ir atsakovas R. B., kuriems priklauso po lygiai, t. y. 50 proc. šių įmonių akcijų. Minėti asmenys neginčija fakto, kad 2012 m. antroje pusėje tarp jų kilo ginčas, santykiai tapo konfliktiški bei įtempti. Jokių ekonomine logika pamatuotų sprendimų, susijusių tiek su įmonės vadovo paskyrimu, tiek ir su verslo vystymu, jo perspektyvomis, atsižvelgiant ir į atsiradusius kreditorius bei jų reikalavimus, akcininkai jau nebesugebėjo priimti. Šios bylos ieškovas 2013-04-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl priverstinio akcijų pardavimo, atitinkamai 2013-09-11 atsakovas pareiškė priešieškinį, tačiau šios bylos nagrinėjimas 2014-07-08 buvo sustabdytas iki bus priimti ir įsiteisės sprendimai kitose šalių inicijuotose civilinėse bylose, įskaitant ir nagrinėjamą bylą (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-931-590/2018). Ieškovas 2013-06-25 iniciavo dar vieną teisminį ginčą ir pareiškė ieškinį dėl uždraudimo atsakovui R. B. eiti bendrovių vadovo faktines pareigas. Teismo 2014-05-13 sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies – pripažinta, kad R. B. įgaliojimai eiti įmonių vadovų pareigas pasibaigė 2013-04-29, jis nušaltinas nuo vadovų pareigų. Tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismai šį sprendimą paliko nepakeistą (žr. civilines bylas: Vilniaus miesto apylinkės teismo Nr. 2-881-820/2014; Vilniaus apygardos teismo Nr. 2A-715-603/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nr. 3K-3-586-219/2015).  
62. Iš paminėtų aplinkybių matyti, kad akcininkai, suprasdami, jog nesant bendro sutarimo sprendimai, susiję su įmonių valdymu ir verslo strategijomis, negalės būti priimti ir jų veikla bus paralyžuota, bandė teisiniu keliu išspręsti kilusius nesutarimus. Iki šiol įmonėse nesama  akcininkų sprendimu išrinkto vadovo, dar daugiau, Vilniaus apygardos teisme kreditoriai yra inicijavę bankroto bylos iškėlimo kiekvienai iš įmonių procesus ir tokie prašymai buvo patenkinti, tik nutartys dėl bankroto bylų iškėlimo dar neįsiteisėjusios, jas yra apskundęs atsakovas R. B. (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
63. Tokioje situacijoje, už kurią, pažymėtina, atsakomybė tenka abiems įmonių savininkams, ir buvo sudaryti sandoriai, iš kurių gaunamos pajamos neleido įmonių veiklos nutraukti gerokai anksčiau. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia prielaidų atsakovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus bei sukėlusius įmonėms žalos. Tokį vertinimą lemia ir įmonių vykdytos veiklos – viešbučių bei maitinimo paslaugų, specifika. Išankstinį užsakymų priėmimas, rezervacinio mokesčio surinkimas reikalauja ne tik materialinių resursų, bet ir operatyvių verslo sprendimų priėmimo, kurių priėmimas, tuo metu jau esant akcininkų ginčui, labai abejotinas. Taigi mažai tikėtina, jog įmonė, kurios akcininkai neranda bendro sutarimo net dėl įmonės vadovo paskyrimo, realiai galėjo ir toliau sėkmingai vykdyti bei plėtoti tokią specifinę veiklą ir ne tik teikti klientams apgyvendinimo bei maitinimo paslaugas, bet ir mokėti patalpų nuomos mokesčius ir privalomus mokėjimus, atlyginimus darbuotojams.
64. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis vadovo sprendimas laikinai atlygintinai perduoti kitam subjektui šio turto valdymo teises vertintinas kaip protingas ir situacijai adekvatus sprendimas, kuriuo, labiau tikėtina, buvo siekta išlaikyti įmonės turtą, klientus, išsaugoti gerą vardą, juolab kai įmonės lygia dalimi priklausė ne tik ieškovui, bet ir atsakovui. Be to, pažymėtina ir tai, kad pati įmonė deklaruoja ne tik vykdanti viešbučių apgyvendinimo bei maitinimo paslaugas, bet ir užsiimanti viešbučių tinklo frančizės plėtojimu. Faktą, kad ir anksčiau buvo sudaromos tokios pačios franšizės sutartys, patvirtina byloje esantys įrodymai – 7 franšizės sutartys sudarytos su kitais asmenimis, kurių sąlygos yra analogiškos sutarties, sudarytos su atsakove UAB „Aderas“, sąlygoms.  Tai kartu reiškia, kad iki kylant akcininkų ginčui toks būdas, t. y. savo verslo patirties, jai būdingos specifikos, prekės ženklo atlygintinis suteikimas, buvo įprasta ir įmonių valdymo organų narius tenkinusi praktika.
65. Taip pat buvo nurodyta, kad atsakovė tinkamai vykdė įmonėms savo piniginius  įsipareigojimus pagal atlygintinius sandorius. Faktiškai įmonės, nepatirdamos jokių veiklos sąnaudų, gavo naudą, stabilias ir užtikrintas pajamas. Byloje nėra ir tokių įrodymų, kad atsakovė nevykdytų kurių nors kitų  sutartinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, franšizės sutarties 4.6. punkte numatytos pareigos palaikyti viešbučio būklę ir išvaizdą taip, kad ji atitiktų teisių turėtojo (įmonių) kaip patrauklaus, modernaus, tvarkingo ir paslaugaus paslaugų teikėjo įvaizdį, atlikti pagrįstus remonto ir renovacijos darbus, 4.8. punkte numatytos pareigos skirti iš savo biudžeto tam tikrą sumą reklamai, marketingui bei reprezentacinėms išlaidoms. Tokiais įsipareigojimais taip pat buvo siekiama išsaugoti įmonę kaip turtinį kompleksą jos savininkams.
66. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad net ir tuo atveju, jeigu paminėtos sutartys su atsakove būtų nutrauktos, veikla negalėtų būti tęsiama, kadangi įmonė neturi nei darbuotojų, nei patalpų jai vykdyti. Nei teisė su patalpų savininkais sudaryti nuomos sutartis ir vykdyti viešbučio paslaugų verslą, nei įdarbinti darbuotojus nėra kaip nors apribota ar paneigta, realiai tokią galimybę gali riboti tik pačių įmonių savininkų nesutarimai, o šiuo metu ir prasidėjęs bankroto procesas abiems įmonėms  
67. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovas neįrodė dviejų iš būtinųjų sąlygų atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų bei žalos, sprendžia, kad reikalavimas priteisti žalą ir iš atsakovo R. B. negali būti tenkinamas. Jo atžvilgiu taip pat priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

              Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo

68. Ieškovas taip pat įrodinėjo, kad atsakovai naudojasi įmonių sukurtu įdirbiu, materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais savo verslo veikiančio, toje pačioje ūkinėje komercinėje srityje, naudai, tuo pažeisdami Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose numatytus draudimus bei padarydami įmonėms žalą.
69. Nekvestionuotina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant, siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padaryta kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymu nustatyta tvarka.
70. Žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi buti įrodinėjama remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, numatytais CK, t. y. asmeniui atsakomybė kyla tik įrodžius neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinis ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kaltės.    
71. Tačiau nagrinėjamoje byloje civilinės atsakomybės instituto taikymas pagal nesąžiningą konkurenciją ribojančias teisės normas yra negalimas vien jau dėl to, kad nėra vieno iš šiame įstatyme numatytų požymių – tarpusavio konkurencijos. Įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje išaiškinta, kad konkurentai tai ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Nagrinėjamu atveju sudarytų sutarčių visuma viešbučio ir maitinimo paslaugų verslas buvo laikinai perduotas valdyti ir naudoti atsakovei, sutarčių pripažinimo negaliojančiomis reikalavimų ieškovas yra atsisakęs. Vadinasi, vienos įmonės verslo vykdymas perduotas kitai įmonei sutartiniu pagrindu, o ieškovės (įmonės) šiuo metu faktiškai viešbučių bei restoranų paslaugų teikimu neužsiima, o plėtojo veiklą, susijusią su viešbučių tinklo franšize. Taigi akivaizdu, kad nėra konkuravimo rinkoje fakto ar siekio pakenkti kito subjekto galimybei konkuruoti. Be to, teisėjų kolegija visiškai pritaria atsakovų argumentams, kad franšizės sutarties institutas pats savaime yra skirtas sukurti kuo daugiau tarpusavyje konkuruojančių subjektų, kurie už naudojimąsi prekės ženklu ir jam palaikyti sukurta sistema mokėtų franšizės turėtojui atitinkamą mokestį (CK 6.766 str. 1, 2 d.). Todėl įmonėms kaip tik naudinga, kad atsakovė vykdo atitinkamą veiklą, o nuo jos gaunamų pajamų už šią veiklą priklauso įmonėms mokamo mokesčio dydis (sutarties 6.1. p.). Todėl ir šiuo aspektu  nei atsakovo R. B., nei atsakovės UAB ,,Aderas“ ar, juo labiau, jos savininko ir vadovo M. J. veiksmų neteisėtumas ir žalos tokiais veiksmais padarymas negali būti konstatuojamas.  
72. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad po sandorių sudarymo atsakovo R. B. veikla būtų susijusi su atsakovės UAB ,,Aderas“ veikla, kad jis darytų jai įtaką, sprendžia, jog šis asmuo negali būti laikomas ūkio subjektu konkurencijos įstatymo prasme ir reikalavimas dar ir šiuo pagrindu jam negali būti reiškiamas. Tokie ieškovų argumentai, kad atsakovo asistentė dalyvavo konsultuojant UAB „Aderas“, pateisinami ir paaiškinami franšizės sutarties atitinkamomis sąlygomis apie privalomą naudotojai (UAB „Aderas“) teisių turėtojos (įmonės) praktinę ir teorinę pagalbą, siekiant šioje sutartyje įtvirtintų tikslų.       

              Dėl atsakomybės už vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą

73. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo reikalavimai reiškiami vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, kadangi atsakovas R. B. nevykdė / netinkamai vykdė pareigas, nurodytas minėtame CK 2.87 straipsnyje bei juridinio asmens steigimo dokumentuose. Teigia, kad atsakovas buvo nelojalus įmonei, nesilaikė konfidencialumo reikalavimų (CK 2.87 str. 2 d.), neįgyvendino įmonei keliamo tikslų – steigti naujas darbo vietas ir gauti pelną (įmonių įstatų 2.1 p.).    
74. Iš tiesų, bendrovės vadovas turi pozityvią pareigą teikti pirmumą bendrovės, kuriai vadovauja, interesams, ir susilaikyti nuo savo interesų tenkinimo bendrovės sąskaita. Tai vienas esminių lojalumo pareigos, apibrėžtos CK 2.87 straipsnio 2 dalyje ir ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje, elementų. Valdymo organų narių lojalumo pareigą konkretina atskiros pareigos, įtvirtintos CK ir ABĮ: pareiga laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.), vengti interesų konflikto (CK 2.87 str. 3 d.), pranešti apie interesų konfliktą (CK 2.87 str. 5 d., ABĮ 19 str. 9 d.), pareiga nepainioti turto, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 str. 4 d.) bei pareiga informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 str. 6 d.).
75. Lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos aspektus: vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir pozityvias pareigas – visą buvimo vadovu terminą ex officio (savo iniciatyva) veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-20 nutartis byloje Nr. 3K-3-334/2010), tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams.   
76. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau šios nutartyje nustatytų aplinkybių ir konstatuotų faktų, susijusių su itin sudėtinga ir komplikuota situacija abejose įmonėse dėl jos akcininkų nesutarimų ar veiklos teismo taikytais turto areštais ribojimu, kontekste vadovo sprendimas sudaryti minėtus sandorius vertintinas kaip būdas užtikrinti galimybę ateityje vykdyti veiklą ir ją tęsti, užtikrinti tinkamą įmonės funkcionavimą, pajamų gavimą. Tai neleidžia sudarytų sandorių vertintini kaip vadovo veiklą priešingą įmonės interesams. Prekės ženklo perdavimas, darbo specifikos ir žinių atskleidimas yra viena iš įmonės plėtojamų ir jai būdingų veiklos sričių. Šios teisės atsakovei buvo perleistos atlygintinai. Klausimas dėl franšize sutartimi sutarto atlygio dydžio ir atitikimo įmonės interesams ar verslo praktikai nagrinėjamoje byloje nėra keliamas. Todėl tokiu faktiniu pagrindu, koks yra pareikštas nagrinėjamoje byloje, reikalavimas atsakovui taikyti civilines atsakomybės institutą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį negalėjo būti patenkintas.   
77. Teisėjų kolegija, apibendrindama savo argumentus, bylos įrodymus ir nustatytas sandorių sudarymo aplinkybes įvertina priešingai, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, ir ieškinį atmeta visiškai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tokiu atveju dėl kitų skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kaip nereikšmingų bylos baigčiai apeliacinės instancijos teisme, nepasisakytina.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo      

78. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria dalis ieškininio reikalavimo patenkinta, ir joje priėmus naują sprendimą, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai patenkinti ir ieškovo ieškinys nauju sprendimu atmestas visiškai, tiek ieškovo, tiek įmonių, kurių vardu buvo pareikštas ieškinys ir, kurios palaikė ieškovo reikalavimus, pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovui A. B. Vilniaus apygardos teismo 2014-10-21 nutartimi buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio – 5 415,89 Eur, sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, šis mokestis priteisiamas valstybei iš ieškovo (CPK 84 str., 96 str.).         
79. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovams priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio už advokato teisinę pagalbą, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, jo sudėtingumą, taikytinas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių gausą, šalių pateiktų procesinių dokumentų skaičių, taip pat vadovaujasi Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais.
80. Atsakovas R. B. prašė priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų (605 Eur už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą; 395 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose) bei pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių (8.2., 8.19 p.) ([2,5 x 793,30 Eur] + [(793,30 Eur x 0,1) x 7,2 val.]). Todėl šios išlaidos jam priteisiamos iš šią bylą inicijavusio ieškovo A. B..        
81. Atsakovė UAB ,,Aderas“ prašė priteisti 43 239,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimų į pradinį bei patikslintą ieškinį parengimas, dviejų atskirųjų skundų parengimas, dviejų atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimas, kitų dokumentų, kuriuose buvo pareikšti prašymai, pateikti atsikirtimai ar paaiškinimai parengimas (iš viso 38 dokumentai), kitų, nei paminėti, dokumentai parengimas (iš viso 65 dokumentai), teisinės konsultacijos, pasirengimas teismo posėdžiams, atstovavimas teisme (iš viso 104 val.), kitos teisinės paslaugos (12 val.). Tačiau prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijų 8.2., 8.16, 8.17, 8.19. 8.20 punktuose nurodytus maksimalius dydžius. Pagal minėtas Rekomendacijas už šias paslaugas gali būti priteisiama ne daugiau kaip 30 200 Eur. Tai yra atitinkamai, už dviejų atsiliepimų parengimą – 3 784,50 Eur ([756,90 x 2,5] x 2), už dviejų atskirųjų skundų – 605,52 Eur ([756,90 x 0,4] x 2); už dviejų atsiliepimus į atskiruosius skundus – 605,52 Eur ([756,90 x 0,4] x 2); už kitų dokumentų parengimą – 16 424,73 Eur ([756,90 x 0,4] x 38) + ([756,90 x 0,1] x 65); už teisines konsultacijas bei atstovavimą teismo posėdžiuose – 7 874,76 Eur ([756,90 x 0,1] x 104); už kitų teisinių paslaugų suteikimą – 908,28 Eur ([756,90 x 0,1] x 12).
82. Trečiasis asmuo UAB ,,Sitis“ prašė priteisti 9 160,18 Eur atstovavimo išlaidų. Prašomos priteisti išlaidos taip pat viršija Rekomendacijų (redakcija nuo 2004-04-16) 8.2., 8.15, 8.16, 8.18. punktuose nurodytus maksimalius dydžius. Pagal minėtas Rekomendacijas už šias paslaugas gali būti priteisiama ne daugiau kaip 7 079 Eur. Atitinkamai už 2015-11-09 prašyme nurodytas teisines paslaugas – už atsiliepimo į ieškinį parengimą – 3 105 Lt (1 035 Lt x 3); už dviejų atsiliepimų į atskiruosius skundus – 1 035 Lt ([1 035 Lt x 0,5] x 2); už kitų dokumentų parengimą bei analizę – 993,60 Lt ([1 035 Lt x 0,12] x 8); už pasirengimą 2015-08-25 teismo posėdžiui, atstovavimo jame ir prašymo parengimą – 1 055,70 Lt ([1 035 Lt x 0,15] x 6 val. + [1 035 x 0,12]); už atsiliepimą į atskirąjį skundą, į patikslintą ieškinį bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 4 140 Lt ([1 035 Lt x 0,5] + [1 035 Lt x 3] + [1 035 Lt x 0,5]); už atstovavimą 2014-11-25 parengiamajame teismo posėdyje, dviejų atsiliepimų į prašymus bei į vieną atskirąjį skundą – 1 630,13 Lt ([1 035 Lt x 0,15] 0,5 val. + [1 035 Lt x 0,5] x 3); už dokumentų analizę, prašymo parengimą, pasiruošimą teismo posėdžiui – 437,58 Lt ([1 122 Lt x 0,12] x 2 + [1 122 Lt x 0,15] x 1 val.). Tuo tarpu už 2016-11-30 bei 2017-01-11 prašymuose nurodytų teisinių paslaugų – atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą pagal aktualią Rekomendacijų redakciją (nuo 2015-03-30) maksimali priteistina suma – 1 929,75 Eur (771,9 Eur x 2,5); už dviejų atsiliepimų į prašymus parengimą – 617,52 Eur ([771,90 Eur x 04] x 2); už pasiruošimą ir atstovavimą 2015-12-04 bei 2016-08-24 posėdžiuose – 324,19 Eur ([771,90 Eur x 0,1] x 4,2 val.); pasiruošimą ir atstovavimas 2016-12-01, 2016-12-05 bei 2017-01-12 posėdžiuose – 617,52 Eur ([771,90 Eur x 0,1] x 8 val.).
83. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje buvo sprendžiami sudėtingi, specifinių teisinių žinių reikalaujantys klausimai, į byloje teiktų dokumentų gausą bei didelę bylos medžiagos apimtį, sprendžia, kad teisinga, protinga ir sąžininga šiems atsakovams priteisti maksimalias rekomenduojamas sumas, t. y. atsakovei UAB ,,Aderas“ – 30 200 Eur, trečiajam asmeniui UAB ,,Sitis“ – 7 079 Eur (CK 1.5 str. 4 d.).         

              Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo    

84. Kadangi ieškovo A. B. skundas atmestas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-03-15 nutartimi jam buvo atidėta dalies – 8 416 Eur, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo, ši suma priteisiama valstybės naudai.  
85. Atsakovas R. B. taip pat prašė priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas – už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį – 9 416 Eur. Kadangi jo apeliacinis skundas patenkintas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo A. B.. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-03-15 nutartimi atsakovui buvo atidėta dalies – 6 861 Eur, žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo, ši mokesčio dalis priteistina valstybei iš ieškovo, likusioji dalis – 2 555 Eur, atsakovui iš ieškovo.  
86. Atsakovas R. B. taip pat patyrė ir kitas CPK 88 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas kuratoriaus darbo atlyginimo išlaidas. Atsakovas R. B., vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-29 nutartį, kuria jo prašymu ieškovių UAB ,,Europa Group“ ir UAB ,,Group Europa Investment“ kuratoriumi buvo paskirtas advokatas A. Šindeikis, į teismo depozitinę sąskaitą 2018-01-31 įmokėjo 1 000 Eur kuratoriaus išlaidoms padengti. Patenkinus jo apeliacinį skundą jam atlygintinos ir šios išlaidos. Pažymėtina, kad nors byloje nėra pateiktas šio kuratoriaus prašymas dėl darbo apmokėjimo, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog tokia jo teisė į atlyginimą numatyta CPK 39 straipsnio 3 dalyje, bei tai, kad jis susipažino su bylos medžiaga, dalyvavo 2018-03-06 teismo posėdyje, sprendžia, kad jam atlygintinos už teismo pavedimu atliktą kuratoriaus darbą.
87. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2002-12-06 įsakymu Nr. 344 patvirtinto išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos aprašo 26.1. punktu kuratorius įgijo teisę į 336 Eur ([400 Eur x 0,03] x 28 t.) atlyginimą už susipažinimą su byla bei, vadovaujantis 24 punktu, į 34 Eur už atstovavimą teismo posėdyje ([400 Eur x 0,15] / 8 val.) x 4,5 val.). Taigi iš viso kuratoriui už darbą šioje civilinėje byloje iš atsakovo R. B. į teismo depozitinę sąskaitą pervestų lėšų apmokama 370 Eur. Likusi dalis – 630 Eur iš teismo depozitinės sąskaitos grąžintina atsakovui. Vadovaujantis bendruoju principu, kad moka pralaimėjusi šalis, 370 Eur priteistini šiam atsakovui iš ieškovo. Tokiu būdu atsakovui R. B. iš ieškovo priteistina 2 925 Eur (2 555 Eur + 370 Eur) išlaidų.
88. Atsakovė UAB ,,Aderas“ prašė priteisti 26 795,11 Eur atstovavimo išlaidų ir 9 416 Eur žyminio mokesčio. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2017-03-15 nutartimi šiai atsakovei buvo atidėta dalies – 8 416 Eur, žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo, ši mokesčio dalis priteistina valstybei iš ieškovo, likusioji dalis – 1 000 Eur atsakovei.
89. Atsakovės prašomas atlyginimas už advokato suteiktas paslaugas – apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą, kitų dokumentų, kuriuose buvo pareikšti prašymai, pateikti atsikirtimai ar paaiškinimai parengimą (iš viso 8 dokumentai), už teisines konsultacijas, pasirengimą teismo posėdžiams, atstovavimą teisme (iš viso 32 val.), už kitas teisines paslaugas (13 val.), viršija Rekomendacijų 8.10, 8.11, 8.16, 8.19. 8.20 punktuose nurodytus maksimalius dydžius. Todėl atsakovei iš ieškovo priteistinas išlaidų dydis neviršijantis minėtų maksimalių dydžių, t. y. atitinkamai už apeliacinį skundą – 1 271,60 Eur (748 Eur x 1,7), už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 972,40 Eur (748 Eur x 1,3); už kitų dokumentų parengimą – 2 616,32 Eur ([817,60 x 0,4] x 8); už teisines konsultacijas bei atstovavimą teismo posėdžiuose – 2 683,84 Eur ([838,70 x 0,1] x 32); už kitas teisines paslaugas – 1 090,31 Eur ([838,70 x 0,1] x 13). Iš viso – 8 634,47 Eur. Kadangi atsakovės prašomos priteisti išlaidos viršija nustatytus dydžius, o pagrindo nukrypti nuo šių dydžių teisėjų kolegija nenustatė, atsakovei UAB ,,Aderas“ iš ieškovo A. B. priteistina maksimali už šias paslaugas galima suma – 8 634 Eur. Iš viso šiai atsakovei iš ieškovo priteistina 9 634 Eur išlaidų (1 000 Eur + 8 634 Eur) 

              Dėl laikinųjų apsaugos priemonių  

90. Kadangi ieškinys atsakovų R. B., M. J. ir UAB ,,Aderas“ atžvilgiu atmetamas visiškai, turi būti panaikintos ir jų atžvilgiu šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2014-03-18 nutartimi taikytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-19 bei Vilniaus apygardos teismo 2014-10-21, 2014-11-19 nutartimis pakeistos laikinosios apsaugos priemonės – areštas kiekvienam iš atsakovų priklausančio kilnojamojo ar / ir nekilnojamojo turto, turtinių teisių, vertybinių popierių, kurio vertė 1 650 829,67 Lt (CPK 150 str.).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Group Europa Investment“ priteista solidariai iš atsakovų M. J., R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Aderas“ 1 249 550 Eur žalos atlyginimas bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-03-18) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Europa Group“ priteista solidariai iš atsakovų M. J., R. B. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Aderas“ 4 549 375 Eur žalos atlyginimas bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-03-18) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.     

Priteisti atsakovui R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.     

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“ (j. a. k. 302887002) iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 30 200 Eur (trisdešimt tūkstančių du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.     

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Sitis“ (j. a. k. 120131346) iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7 079 Eur (septynis tūkstančius septyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 415,89 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus penkiolika eurų ir 89 centus) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas už ieškinį jam buvo atidėtas.             

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. papildomą sprendimą.

Priteisti atsakovui R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 925 Eur (du tūkstančius devynis šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.     

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“ (j. a. k. 302887002) iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9 634 Eur (devyni tūkstančius šešis šimtus trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.     

Priteisti valstybei iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 23 693 Eur (dvidešimt tris tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio, kurio mokėjimai už apeliacinius skundus buvo atidėti .                

Pavesti Lietuvos apeliacinio teismo buhalterijai sumokėti iš teismo depozitinės sąskaitos kuratoriui advokatui Algimantui Šindeikiui į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor banke, 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų).

Likusią pagal 2018-01-31 AB SEB banko mokėjimo nurodymą Nr. 1410 įmokėtos sumos dalį, t .y. 630 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų), grąžinti mokėtojui advokatui Vygantui Barkauskui.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartimi (bylos Nr. 2-3975-656/2014) taikytas (ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi (bylos Nr. 2-1007/214); Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d., lapkričio 19 d. nutartimis pakeistas) laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovams R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Aderas“ (j. a. k. 302887002) priklausančio kilnojamojo ar / ir nekilnojamojo turto, turtinių teisių, vertybinių popierių, kurio vertė 1 650 829,67 Lt.

Teisėjai                                                                                    Rasa Gudžiūnienė 

                                                                                    Dalia Kačinskienė 

                                                                                    Gintaras Pečiulis