Civilinė byla Nr. 2-1609/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Britų Mergelių salų įmonės „Solexa Holdings Limited“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1589-657/2013 pagal ieškovo Britų Mergelių salų įmonės „Solexa Holdings Limited“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Ūkio bankas“ ir akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir lėšų grąžinimo.

 

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas ginčas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir lėšų grąžinimo.

Apeliacine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ieškovas Britų Mergelių salų įmonė „Solexa Holdings Limited“ (toliau tekste - „Solexa Holdings Limited“) kreipėsi į Kauno apygardos teismą ir prašė įpareigoti atsakovus AB „Ūkio bankas“ ir AB „Šiaulių bankas“ solidariai įvykdyti ieškovo 2013 m. vasario 11 d. pateiktus mokėjimo nurodymus:

1)      mokėjimo nurodymą Nr. 17 ir pervesti ieškovui 197 000,00 EUR sumą (680 201, 60 Lt);

2)       mokėjimo nurodymą Nr. 19 ir pervesti ieškovui 197 500, 00 EUR sumą (681928,00 Lt);

3)       mokėjimo nurodymą Nr. 21 ir pervesti ieškovui 195 000,00 EUR sumą  (673 296, 00 Lt);

4)       mokėjimo nurodymą Nr. 23 ir pervesti ieškovui 196 950, 00 EUR sumą (680 028, 96 Lt),

5)       mokėjimo nurodymą Nr. 25 ir pervesti ieškovui 192 450,00 EUR sumą (664 491, 36 Lt);

6)       mokėjimo nurodymą Nr. 27 ir pervesti ieškovui 193 000, 00 EUR sumą (666 390, 40 Lt);

7)       mokėjimo nurodymą Nr. 29 ir pervesti ieškovui 193 000,00 EUR sumą (666 390, 40 Lt);

8)       mokėjimo nurodymą Nr. 34 ir pervesti ieškovui 105 000, 00 EUR sumą (362 544, 00 Lt);

9)       mokėjimo nurodymą Nr. 24 ir pervesti ieškovui 198 900, 00 USD sumą (512 505,63 Lt);

10)   mokėjimo nurodymą Nr. 26 ir pervesti ieškovui 199 250, 00 USD sumą (513 407,48 Lt);

11)   mokėjimo nurodymą Nr. 28 ir pervesti ieškovui 198 600,00 USD sumą (511 732, 62 Lt);

12)   mokėjimo nurodymą Nr. 30 ir pervesti ieškovui 197 500, 00 USD sumą (508 898, 25 Lt); 

13)   mokėjimo nurodymą Nr. 33 ir pervesti ieškovui 198 450, 00 USD sumą (511 346, 12 Lt);

14)   mokėjimo nurodymą Nr. 33 (turėtų būti nurodyta Nr. 35) ir pervesti ieškovui 110 000, 00 USD sumą, (283 437, 00 Lt).

Teismui netenkinus pirmojo ieškovo reikalavimo, ieškovas prašė priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų AB „Ūkio bankas“ bei AB „Šiaulių bankas“ 7 916 597, 82 Lt. Ieškovas taip pat prašė solidariai iš atsakovių ieškovo naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas pareikštiems reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikštų reikalavimų ribose areštuoti atsakovų lėšas, suteikiant teisę iš jų atsiskaityti su ieškovu;  jų nesant – atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jo nesant – kilnojamąjį turtą arba turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos arba trečiuosius asmenis. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad pareikštų reikalavimų suma yra didelė, o tai savaime suponuoja būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nurodė, kad visuotinai žinoma, jog atsakovo AB „Ūkio bankas“ finansinė padėtis šiuo metu yra bloga ir ateityje blogės. Ieškovo duomenimis, yra pasirašyta trišalė sutartis dėl atsakovo AB „Ūkio bankas“ turto atskyrimo ir dalies jo perdavimo atsakovui AB „Šiaulių bankas“, kurios pagrindu visas AB „Ūkio bankas“  „gerasis“ turtas (grynųjų pinigų rezervas), tarp jų ir ieškovui priklausančios atsakovo AB „Ūkio bankas“ neteisėtai sulaikytos lėšos, bus perleistas atsakovui AB „Šiaulių bankas“, kuris tą turtą naudos veikloje buvusių AB „Ūkio bankas“ klientų reikalavimams tenkinti. Ieškovo manymu, dėl šios priežasties turto vertė žymiai sumažės. Ieškovas mano, kad ieškinio patenkinimo atveju kyla grėsmė, jog teismo sprendimas negalės būti įvykdytas.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, vien didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į AB „Šiaulių bankas“ finansinius rodiklius, sprendė, kad atsakovas turi pakankamai turto, iš kurio jis galėtų įvykdyti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas taip akcentavo, kad ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui AB „Šiaulių bankas“ grindžia aplinkybe, jog šis atsakovas trišalės sutarties pagrindu perims „gerąjį“ AB „Ūkio bankas“ turtą, t. y. pinigų rezervą, tarp jų ir ieškovui priklausančias lėšas. Dėl šio ieškovo argumento pirmosios instancijos teismas nurodė, kad  ieškovas nepateikė įrodymų, kurie tikėtinai pagrįstų prievolių pagal ieškovo išvardytus mokėjimo pavedimus perkėlimą AB „Šiaulių bankas“. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui AB „Ūkio bankas“ grindžia aplinkybe, kad dėl blogos banko finansinės padėties buvo apribota jo veikla, bankas paskelbtas nemokiu, tačiau, teismo teigimu, jau ieškinio pateikimo teismui dieną ieškovui buvo žinoma, kad AB „Ūkio bankas“ 2013 m. vasario 12 d. paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas), bankui uždrausta teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti kitą veiklą. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad šis atsakovas perleis tretiesiems asmenims lėšas ar turtą.

 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

 

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti  Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - pritaikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovų AB „Ūkio bankas“ ir/ar AB „Šiaulių bankas“ lėšas, suteikiant teisę iš jų atsiskaityti su ieškovu, o jų nesant – atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamą turtą, jo nesant – kilnojamą turtą arba turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos arba trečiųjų asmenų žinioje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.        Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi vertinti pareikšto materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Klausimas dėl materialiojo teisinio reikalavimo pagrįstumo turi būti sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės.

2.        Ieškinio reikalavimas atitinka ieškinyje dėstomų argumentų pobūdį ir todėl ieškinys, vertinant preliminariai, yra pagrįstas LR CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme.

3.        Aplinkybė, kad AB „Ūkio bankas“ veikla šiuo metu apribota, nepanaikina grėsmės, jog, patenkinus ieškovo ieškinį, toks teismo sprendimas negalės būti įvykdytas.

4.        Atsakovas AB „Ūkio bankas“ ieškovui priklausančias lėšas yra sulaikęs neteisėtai, t.y. AB „Ūkio bankas“ į šias lėšas nėra įgijęs nuosavybės teisės, todėl yra būtina jas atskirti nuo likusio turto ir užtikrinti, kad AB „Ūkio bankas“  žinioje esantis atsakovo turtas nebūtų įtrauktas į AB „Ūkio bankas“, o vėliau galimai AB „Šiaulių bankas“, turto masę ir nebūtų apskaitomas kaip banko turtas. Būtina užtikrinti, kad AB „Ūkio bankas“ bankroto procedūrų metu ar AB „Šiaulių bankas“ vykdant veiklą, ieškovui priklausančios lėšos nebūtų naudojamos administravimo išlaidų dengimui ir/ar kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui.

 

Atsakovas AB Šiaulių bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.      Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo finansines galimybes, pagrįstai sprendė, jog AB „Šiaulių bankas“ galėtų įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą.

2.      Ieškovo pateikiamas argumentas, jog AB „Šiaulių bankas“ atsakomybė už iš AB „Ūkio bankas“ perimtus įsipareigojimus bus ribojama perimto turto verte, yra nereikšmingas galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, kadangi teismo sprendimo vykdymas negali būti ribojamas jokiais numanomais sutartiniais įsipareigojimais. Galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju, AB „Šiaulių bankas“ turės vykdyti teismo sprendimą iš viso savo turto, o ne tik iš kažkurios jo dalies.

AB „Šiaulių bankas“ yra pateikęs teismui prašymą pašalinti jį iš byloje dalyvaujančių asmenų arba pakeisti jo procesinę padėtį iš atsakovo į tretįjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų.

 

Atsakovas AB „Ūkio bankas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad AB „Ūkio bankas“ buvo paskelbtas banko veiklos moratoriumus. Lietuvos bankas 2013 m. vasario 18 d. AB „Ūkio bankas“ paskelbė nemokiu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog atsisakoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai atsakovas pripažįstamas nemokiu. AB „Ūkio bankas“ 2013 m. gegužės 2 d. iškelta bankroto byla. Iškėlus bankroto bylą, visi kreditorių reikalavimai tenkinami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl iki bankroto bylos taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia kreditoriui pirmenybės prieš kitus kreditorius. Po bankroto bylos iškėlimo areštuoti AB „Ūkio bankas“ turtą taip pat nėra teisinio pagrindo.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai

 

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

 

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo BAB „Ūkio bankas“ turto atžvilgiu

 

Lietuvos Respublikoje bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai tenkinami vadovaujantis bankroto procesą reglamentuojančiais teisės aktais. Bankroto procese siekiama patenkinti visų nemokios įmonės kreditorių reikalavimus. Šiuo tikslu įstatymų leidėjas ĮBĮ inter alia įtvirtino apribojimus disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu. Bankroto procese teisė disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu ir pareiga užtikrinti įmonės turto masės apsaugą tenka bankroto administratoriui (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 31 straipsnis). Bankroto administratorius veikia kontroliuojamas įmonės kreditorių ir teismo. Pažymėtina, jog pagal ĮBĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonių bankroto procedūros vykdomos nuosekliai, tam tikromis stadijomis, laikantis griežtai nustatytų kiekvienos bankroto proceso stadijos tikslų. Įmonės turto realizavimas vyksta bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijoje (ĮBĮ 7 skirsnis). Ši bankroto proceso stadija prasideda teismui išnagrinėjus bankroto bylą ir pripažinus įmonę bankrutavusia ir priėmus nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto (ĮBĮ 30 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą bankrutuojančios įmonės turtas realizuojamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir paprastai negali būti perleidžiamas iki bankrutavusios įmonės likvidavimo stadijos pradžios (ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktas). Bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami ĮBĮ 34 ir 35 straipsniuose numatyta tvarka.

Ieškovas ieškinyje suformulavo du alternatyvius reikalavimus. Pagrindinis ieškovo reikalavimas yra įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus – įvykdyti ieškovo pateiktus mokėjimo nurodymus. Tuo atveju, jeigu teismas atsisakytų tenkinti pirmąjį ieškovo reikalavimą, ieškovas prašė priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų pinigų sumą – 7 916 597, 82 Lt. Abu ieškovo pareikšti reikalavimai yra turtinio pobūdžio. Apeliantas įrodinėja, jog egzistuoja grėsmė, kad teismui priėmus apeliantui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi atsakovui AB „Ūkio bankas“  iškelta bankroto byla. Minėta Kauno apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Dėl šios priežasties, kaip jau minėta, vienintelis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus galimas apelianto teisių gynimo būdas yra ginti savo teises ir teisėtus interesus bankroto procese įmonių bankrotą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Ieškovas, reikšdamas turtinius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei, ieškinio tenkinimo atveju, būtų įtrauktas į įmonės kreditorių sąrašą su atitinkamo dydžio kreditoriniu reikalavimu ir gautų galimybę patenkinti savo kreditorinį reikalavimą. Papildomai pažymėtina, jog turto areštas bet kuriuo atveju nesuteikia ieškovui teisės į kitokią savo reikalavimų bankrutuojančiai įmonei patenkinimo tvarką, nei ta, kurią numato bankroto procesą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas sprendžia, jog apelianto įrodinėjama grėsmė, kad jam palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, laikytina neįrodyta. Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui AB „Ūkio bankas“.

 

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo AB „Šiaulių bankas“ turto atžvilgiu

 

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Teismų praktikoje yra nustatyta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-929/2012).

Ieškovas „Solexa Holdings Limited“ ieškinio reikalavimus grindžia tuo, kad atsakovas AB „Ūkio bankas“ neteisėtai ir nepagrįstai neįvykdė ieškovo bankui pateiktų mokėjimų nurodymų pervesti ieškovo sąskaitoje esančias lėšas į kitą ieškovo sąskaitą (b.l. 10-13).

Reikalavimai solidariam atsakovui AB „Šiaulių bankas“ grindžiami viešai skelbiama aplinkybe, kad AB „Ūkio bankas“ turtą perima AB „Šiaulių bankas“, kuris, ieškovo teigimu, perims ir ieškovo lėšas, laikomas AB „Ūkio bankas“ (b.l. 13-15).

Iš atsakovo AB „Ūkio bankas“ viešai skelbiamos informacijos matyti, kad 2013 m. vasario 23 d. AB „Ūkio bankas“, AB „Šiaulių bankas“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pasirašė AB „Ūkio bankas“  turto, teisių ir įsipareigojimų perdavimo sutartį (toliau tekste – trišalė sutartis), kurios pagrindu dalis AB „Ūkio bankas“ turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų yra perduodama AB „Šiaulių bankas“, t. y. AB „Šiaulių bankas“ perima 1,9 mlrd. Lt vertės AB „Ūkio bankas“ turto (teisių) ir 2,7 mlrd. Lt vertės įsipareigojimų, o 800 mln. Lt skirtumą tarp perimamų įsipareigojimų ir perimamo turto padengs VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Ieškovas nepateikė teismui šios trišalės sutarties, kuri galėtų patvirtinti ieškovo nurodytas aplinkybes apie jo AB „Ūkio bankas“ turimų lėšų perdavimą AB „Šiaulių bankas“ ir/ar prievolių įvykdyti minėtus mokėjimo nurodymus perleidimą AB „Šiaulių bankas“, t. y. kuri galėtų pagrįsti ieškovo reikalavimus solidariam atsakovui AB „Šiaulių bankas“. Ieškovo atskirajame skunde nurodytas argumentas, kad ieškovas neturi galimybės šios sutarties gauti, dėl ko prašė pirmosios instancijos teismo ją išreikalauti, neturi reikšmės nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes, kaip minėta, teismas, taikydamas šias priemones, preliminariai turi įvertinti pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis šioje civilinėje byloje Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. parengiamajame posėdyje inter alia įpareigojo atsakovą AB „Šiaulių bankas“ pateikti teismui duomenis, kokius įsipareigojimus, susijusius su ieškovu, šis atsakovas perėmė arba neperėmė iš AB „Ūkio bankas“. Taigi, įrodymų, preliminariai patvirtinančių, kad ieškovo reikalavimai atsakovui AB „Šiaulių bankas“ yra pagrįsti, skundžiamos nutarties priėmimo dieną byloje nebuvo. Lietuvos apeliacinis teismas papildomai pažymi, kad teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos bet kurioje proceso stadijoje, o ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti išaiškinimai nesaisto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėjantį teismą. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nagrinėtas apeliacine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2623/2011, 2011 m. rugsėjo 8 d. civilinėje byloje Nr. 2-1841/2011).

            Kauno apygardos teismas, vertindamas atsakovo AB „Šiaulių bankas“ galimybes įvykdyti apeliantui palankų teismo sprendimą, atsižvelgė į AB „Šiaulių bankas“ 2013 m. kovo 28 d. eilinio visuotinio akcininko susirinkimo sprendimą padidinti banko įstatinį kapitalą. Teismas taip pat atsižvelgė į augantį įmonės grynąjį pelną, kuris 2012 m. sudarė 13 mln. Lt. Inter alia dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, kad ieškinio suma atsakovui nėra didelė, todėl laikinųjų apsaugos priemonių šiam atsakovui netaikė. Apeliantas, nepateikė šią teismo išvadą galinčių paneigti įrodymų ir faktinių aplinkybių (CPK 178 straipsnis).

 

            Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, kad Kauno apygardos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai vertino teisingam šio klausimo išsprendimui  reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, todėl padarė pagrįstas išvadas. Dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

            Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalimi, 336-339 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.  Nr. 2-1589-657/2013, palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjas                                                                                                  Artūras Driukas