Administracinė byla Nr. A-438-1115/2010

                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. spalio 4 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens atstovei Jovitai Leščiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č.M. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

            Pareiškėjas Č.M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti atsakovą išmokėti nepagrįstai išskaičiuotus 6 procentus sveikatos draudimui, kurie buvo išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio nuo 2009 m. sausio mėn.

            Skunde pareiškėjas nurodė, kad dirba Vadovybės apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) statutiniu valstybės tarnautoju, tačiau Departamentas, mokėdamas darbo užmokestį nuo 2009 m. sausio mėn., nepagrįstai išskaičiuoja 6 procentus sveikatos draudimui. Pareiškėjas akcentavo, kad 2009 m. kovo 9 d. raštu kreipėsi į Departamento direktorių su paklausimu ir 2009 m. kovo 20 d. gavo atsakymą, kad 6 procentų išskaitą vykdo vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) išaiškinimu. Pareiškėjo teigimu, jis su šiuo išaiškinimu nesutinka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad vidaus tarnybos pareigūnai privalomai draudžiami pensijų socialiniu ir nedarbo socialiniu draudimais, t. y. šis įstatymas nenumato, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai yra privalomai draudžiami sveikatos, ligos ir motinystės bei nuo nelaimingų atsitikimų draudimais. Valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad pareigūnų darbo užmokesčio pajamos priskirtinos prie nurodytųjų Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatose. Tačiau šio įstatymo reglamentavimas sietinas ne su subjektų, kurie privalo mokėti privalomo sveikatos draudimo įmokas, sąrašo išplėtimu, bet su pajamomis, nuo kurių turi būti mokamas privalomasis sveikatos draudimas ir kurios nėra numatytos 17 straipsnio 1 – 6 dalyse. Tuo tarpu pajamos, priskirtinos darbo užmokesčiui yra numatytos Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje ir šios pajamos negali būti priskiriamos prie nurodytųjų Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomo sveikatos, ligos ir motinystės bei nuo nelaimingų atsitikimų draudimų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato, o šios socialinės garantijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute.

            Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

            Atsiliepime) paaiškino, kad Departamento Finansų skyrius išskaičiuodamas 6 procentų mokestį nuo pareigūnų darbo užmokesčio vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus įstatyminei bazei ir pareigūnų atžvilgiu pradėjus taikyti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nuostatas dėl darbo užmokesčio apmokestinimo Departamentas, abejodamas tokio taikymo teisėtumu, 2009 m. vasario 5 d. raštu Nr.(20/1.17)S-145 kreipėsi į VMI prašydamas pateikti išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo. Atsakovas išreiškė abejones dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikto išaiškinimo, o savo abejones iš esmės pagrindė tais pačiais motyvais kaip ir pareiškėjas. Tačiau kartu nurodė, kad Departamentas, kaip valstybės institucija, privalo vadovautis mokesčių inspekcijos išaiškinimais.

            Trečiasis suinteresuotas asmuo VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

            Atsiliepime nurodė, jog Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje. VMI nuomone, tai reiškia, kad tokiu draudimu draudžiamiesiems asmenims yra garantuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, už kurių teikimą apmokama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nepatenka į Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatytą valstybės lėšomis draudžiamų asmenų sąrašą. Paaiškino, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų sveikatos priežiūrą ir su tuo susijusias garantijas reglamentuojantis Vidaus tarnybos statutas numato, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareigūnams yra apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų Vyriausybės nustatyta tvarka. VMI nurodė, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai yra draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, todėl apskaičiuojant jų mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos nėra taikomos, jos apskaičiuojamos pagal šio straipsnio 8 dalį.

 

II.

 

            Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjo Č.M. skundą tenkino bei įpareigojo Vadovybės apsaugos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos išmokėti Č.M. nuo 2009 m. sausio 1 d. iš jo tarnybinio atlyginimo nepagrįstai išskaičiuotas privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

            Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos. Nuo 2009 m. sausio 1 d. atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, iš jo darbo užmokesčio išskaitė 6 procentus sveikatos draudimui. Tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai iš pareiškėjo darbo užmokesčio kas mėnesį išskaičiuoja ir sumoka 6 procentus sveikatos draudimo įmokų sumas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad šiuo įstatymu nustatomos tokios socialinio draudimo rūšys: 1) pensijų socialinis draudimas, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme; 2) ligos ir motinystės socialinis draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme. Asmenys šio įstatymo numatytais atvejais draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, gauti; 3) nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme; 4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme; 5) sveikatos draudimas, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kokios asmenų grupės privalomai draudžiamos 3 straipsnyje nurodytomis visomis ar atskiromis socialinio draudimo rūšimis. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai privalomai draudžiami šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punkte nustatytų rūšių socialiniu draudimu. Iš minėtų įstatymo normų turinio matyti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje numatytu sveikatos draudimu privalomai nėra draudžiami, o draudžiami tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai turi teisę į šio Statuto ir kitų įstatymų nustatytą sveikatos priežiūrą. Asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareigūnams Vyriausybės nustatyta tvarka apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų. Teismo vertinimu, sistemiškai aiškinant Socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad statutiniams pareigūnams nurodytame statuto straipsnyje numatyta savarankiška socialinė garantija – teisė į nemokamą sveikatos priežiūrą – kuria rūpintis yra įsipareigojusi valstybė. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad iš pareiškėjo darbo užmokesčio nepagrįstai buvo išskaičiuota 6 procentų įmoka sveikatos draudimui, todėl atsakovas įpareigotinas nuo 2009 m. sausio 1 d. iš pareiškėjo Č.M. tarnybinio atlyginimo nepagrįstai išskaičiuotas privalomojo sveikatos draudimo įmokas išmokėti pareiškėjui. Teismo nuomone, Valstybinė mokesčių inspekcija, aiškindama mokesčių teisės aktų nuostatas, nesivadovauja Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisykle, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai.

 

III.

 

            Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr. (18.26-31-1)-R-2351 pateikė išaiškinimą dėl sveikatos draudimo mokesčio išskaičiavimo iš statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, kurio teiginiai yra abejotini, tačiau atsakovas privalo šiuo išaiškinimu vadovautis. Atsakovo teigimu, nagrinėjant šią bylą būtina suformuoti teisminę praktiką dėl Sveikatos draudimo įstatymo taikymo, todėl, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi, tikslinga bylą pavesti nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje.

            Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo VMI prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

            Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo, jog įvertinus 2008 m. gruodžio 15 d. aiškinamąjį raštą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 2, 6, 8, 15, 16, 17, 18, 19 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto matyti, kad įstatymų leidėjas Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimais siekė nustatyti atskirai draudėjų ir draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu įmoką, jos dydį, mokestinę bazę, nuo kurios ši įmoka mokama. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, jog tokia sveikatos draudimo įmokų paskaičiavimą reglamentuojančių nuostatų pakeitimo būtinybė yra siejama dėl Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje nustatytų skirtingų privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžių bei skirtingos mokestinės bazės, nuo kurių šios įmokos skaičiuojamos; nustatytas sveikatos draudimo įsigaliojimo ir galiojimo terminas ir konkretus įmokos dydis skatins draudžiamuosius aktyviau rūpintis savo sveikatos draudimu, kuris, įvykus draudiminiam įvykiui, jiems garantuoja, patirtų gydymo išlaidų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl šalių skirtingo materialinės teisės normos - nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Sveikatos draudimo įstatymo 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcijos 17 straipsnio 8 dalies - aiškinimo. (Pagal šią teisės normą, nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys kitas, negu šio straipsnio 1-6 dalyse nurodytos, pajamas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas ir (ar) sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Todėl yra būtina pateikti šios teisės normos aiškinimą.

Tai darydama, kolegija pripažįsta būtina nustatyti santykį tarp Sveikatos draudimo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymų, t. y. nustatyti, ar šie įstatymai laiko požiūriu bylai aktualioje situacijoje (nuo 2009 m. sausio 1 d.) reglamentuoja tuos pačius, ar skirtingus teisinius santykius.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 1 straipsnyje yra nurodyta šio įstatymo paskirtis. Pagal šį straipsnį, įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę. Šioje teisės normoje paminėtos socialinio draudimo rūšys nustatytos įstatymo 3 straipsnyje (bylai aktualios 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-93 redakcijos), pagal kurį šiuo įstatymu nustatomos tokios socialinio draudimo rūšys:

 1) pensijų socialinis draudimas, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme;

 2) ligos ir motinystės socialinis draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme. Asmenys šio įstatymo numatytais atvejais draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės bei motinystės (tėvystės) išmokoms, numatytoms Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, gauti;

 3) nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme;

 4) nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme;

 5) sveikatos draudimas, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme.

Iš nurodytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normos matyti, kad sveikatos draudimas (reglamentuojamas Sveikatos draudimo įstatymo), kaip viena iš socialinio draudimo rūšių, patenka į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo reglamentuojamą sferą. Todėl pastarojo įstatymo 4 straipsnis, nustatantis asmenų, draudžiamų socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis, ratą yra taikytinas ir Sveikatos draudimo įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams. Tačiau ši teisės norma yra taikytina tiek, kiek ji neprieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo kaip specialiojo teisės akto normoms, nustatančioms draudžiamųjų ir apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu asmenų ratą. Tokia Sveikatos draudimo įstatymo norma yra 6 straipsnis, kurio 3 dalies (bylai aktualios 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-98 redakcijos) 1 punkte nurodyta, kad apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu laikomi asmenys, už kuriuos šio įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos šio įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalyse, ir asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nustatytas šio įstatymo 17 straipsnio 2, 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 dalyse. Pažymėtina, kad tarp asmenų, kurie šio (t. y. Sveikatos draudimo) įstatymo nustatyta tvarka moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, yra nurodyti 17 straipsnio 8 dalyje aptarti asmenys, kurių ratui (pagal šioje normoje nustatytus kriterijus) priklauso ir pareiškėjas. Tai reiškia, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjui atsirado prievolė mokėti 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjo Č.M. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjo Č.M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                                                                  Laimutis Alechnavičius

 

Irmantas Jarukaitis

 

                                                                                                             Romanas Klišauskas