Administracinė
byla Nr. A62–1099/2011
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00095-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS
VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio
(pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos
pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai
Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui R. S., jo atstovui advokatui Petrui Rimantui Braziui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos
komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010
m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam
policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
I.
2009 m. lapkričio 18 d., 16 val.50 min., Kupiškio r., Nociūnų kaimo
ribose, kelyje Pagojė-Viešintos- Nociūnai, 27 kilometre,
įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo mirtinai sužalotas dviratininkas P. V., miręs autoįvykio vietoje, bei dviračio keleivė Marė
Alvira Leikaitė, kuri nuo patirtų sužalojimų mirė vežama į ligoninę.
Automobilis, galimai sužalojęs minėtus asmenis, iš įvykio vietos pasišalino,
dėl šio autoįvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (b. l. 53).
Dėl minėto autoįvykio R. S., tuo metu dirbusiam
Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Vilniaus
apskrities VPK) Kelių policijos skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio
patruliu, 2009 m. lapkričio 21 d. buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį ir 144
straipsnį, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (b. l. 49-52).
Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pagal Utenos
apskrities VPK operatyvaus valdymo skyriaus
specialisto R. R. 2009 m. lapkričio 20 d. tarnybinį
pranešimą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo 2009 m. lapkričio 23 d. pradėjo
tarnybinį patikrinimą (b. l. 42) ir 2009 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr.
89-TE-264 nušalino R. S. nuo pareigų (b. l. 43).
2009 m. lapkričio 24 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas buvo
sustabdytas iki pasibaigs baudžiamasis procesas (b. l. 44).
2010 m. vasario 19 d. tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas, gavus
informaciją iš Panevėžio apygardos prokuratūros apie R. S. atžvilgiu
atliekamo ikiteisminio tyrimo eigą ir konstatavus, jog R. S. veikoje
yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymiai, įgalinantys atriboti jį nuo
nusikalstamos veikos (b. l. 13-14).
2010 m. vasario 22 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr.
89-9-IS-5 (toliau – ir Išvada), kurioje buvo nustatyta, kad R.
S., būdamas eismo dalyviu, nevykdė Lietuvos Respublikos policijos veiklos
įstatymo 21 straipsnyje numatytų policijos pareigūno pareigų, t. y. nesustojo
(ar nereikalavo sustoti) įvykio vietoje, nesiėmė neatidėliotinų priemonių
įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nesuteikė pagalbos nukentėjusiems
asmenims, o sąmoningai pasitraukė iš įvykio vietos bei nepranešė apie eismo
įvykį policijai, taip pat pagal darbo pobūdį bei jo pareigybės aprašyme
nustatytas funkcijas privalėdamas aiškinti kelių eismo taisyklių pažeidimus ir
ieškoti vairuotojų, pasišalinusių iš eismo įvykio vietos, po įvykio slapčia
niekam nepranešant skubiai organizavo apgadinto automobilio remontą, siekdamas
nuslėpti eismo įvykį. Konstatuota, kad tokia savo veika R. S. pažemino
pareigūno vardą (b. l. 15-20).
Utenos apskrities VPK viršininko 2010 m. vasario 23 d. įsakymu
Nr.89-TE-55 (toliau – ir Įsakymas) R. S. buvo atleistas iš
vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir
Statutas, Vidaus tarnybos statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (b. l. 21).
II.
Pareiškėjas R. S. kreipėsi į Panevėžio apygardos
administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Utenos apskrities
vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m.
vasario 23 d. įsakymą Nr.89-TE-55, kuriuo jis atleistas iš vidaus tarnybos už
pareigūno vardo pažeminimą (b. l. 2-4).
Nurodė, kad yra atleistas nepagrįstai. Teigė, kad tarnybinį patikrinimą
sąlygojo eismo įvykis, įvykęs 2009 m. lapkričio 18 d. Kupiškio rajone, kurio
metu žuvo du žmonės. Jis sėdėjo automobilyje, kuris dalyvavo eismo įvykyje,
keleivio vietoje, ir nematė, kas atsitiko, nes buvo pasilenkęs ir mobiliuoju
telefonu rašė trumpąsias žinutes. Pajutęs smūgį, pasiteiravo automobilį
vairavusio asmens, kas atsitiko, o šis atsakė, kad po ratais pakliuvo laukinis
žvėris. Buvo naktis, įvykis buvo šalia miško, todėl nematė tikslo liepti
vairuotojui sustoti. Tik vėliau paaiškėjo, kad buvo partrenktas ne žvėris, o
dviratininkas su keleive. Pabrėžė, kad pareigūno vardo jis nepažemino, nes buvo
blaivus, automobilio nevairavo, kad buvo sužaloti žmonės, nežinojo. Nurodė, kad
jam dėl šio įvykio pareikštas kaltinimas ir baudžiamoji byla nagrinėjama
Kupiškio rajono apylinkės teisme, teismo posėdis buvo atidėtas, nes nustatytas
asmuo, vairavęs automobilį. Teigė, kad teismas jį išteisins, nes nusikaltimo
nepadarė.
Atsakovas
Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo R. S. skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l.
9-12).
Atsiliepime
į skundą nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus informaciją,
jog R. S. dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu žuvo du
žmonės. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, R.
S. buvo pareikšti įtarimai. Tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas,
tačiau atnaujintas, gavus informaciją iš Panevėžio apygardos prokuratūros apie
ikiteisminio tyrimo eigą baudžiamojoje byloje. Iš prokuroro pateiktos
informacijos buvo matyti, kad R. S. neginčija savo
dalyvavimo eismo įvykyje, nors nepripažįsta vairavęs automobilio. Pažymėjo, kad
teisės aktai numato galimybę atnaujinti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą,
kai paaiškėja savarankiško tarnybinio nusižengimo požymiai, įgalinantys jį
atriboti nuo nusikalstamos veikos. Teigė, kad net jeigu R. S. buvo
tik automobilio, dalyvavusio autoįvykyje, keleivis, jam, kaip eismo dalyviui,
kilo pareiga pranešti apie eismo įvykį. Anot atsakovo, pareiškėjas yra
policijos statutinis pareigūnas, jam keliami aukštesni reikalavimai negu
eiliniam piliečiui, taikomos Lietuvos Respublikos policijos įstatyme nurodytos
policijos pareigūno pareigos, t. y. būdamas įvykio liudininku, jis privalo
imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio
vietai apsaugoti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį
nusikaltimą, pranešti apie tai policijos įstaigai, suteikti neatidėliotiną
pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ir t.t. Teigė, kad
tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo vertinti R. S. veiksmai,
dėl kurių pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje. Atkreipė dėmesį, kad eismo
įvykis sukėlė didelį atgarsį visuomenėje, žiniasklaida paviešino faktus apie
eismo įvykyje dalyvavusį policijos pareigūną, kuris neatliko savo pareigų.
Tokie R. S. veiksmai, atsakovo nuomone, sukėlė visuomenės
pasipiktinimą, padidino nepasitikėjimą valstybės institucijomis, viešai
pažemino orumą ir įvaizdį institucijos, kurioje jis dirbo, pareigūno vardą.
III.
Panevėžio apygardos administracinis
teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. birželio 17
d. sprendimu (b. l. 94-96) pareiškėjo R. S. skundą patenkino
iš dalies ir panaikino Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
viršininko įsakymą Nr. 89-TE-55, kuriuo R. S. atleistas iš
vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto
pagrindu.
Pirmosios instancijos
teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m.
rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų ir
tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 10 punktu, pažymėjo, jog
atsakovas, turėdamas informaciją, kad dėl R. S. veikos yra
pradėtas ikiteisminis tyrimas, pagrįstai sustabdė atliekamą tarnybinį patikrinimą.
Anot teismo, tarnybinio patikrinimo išvadoje konkretūs R. S. veiksmai
autoįvykio metu nebuvo įvardinti, joje tik nustatyta, jog R.
S. dalyvavo eismo įvykyje, nekonkretizuojant, koks eismo dalyvis jis buvo
(vairuotojas ar keleivis), nors jo veika kaip vairuotojo ir kaip keleivio,
teismo nuomone, turėtų būti vertinama skirtingai. Nurodė, kad R.
S. tiek teismo posėdyje, tiek nagrinėjant administracinę bylą, tiek pagal
baudžiamosios bylos medžiagą (kaltinamąjį aktą) teigė ne tik nevairavęs eismo
įvykyje dalyvavusio automobilio, bet ir nepastebėjęs autoįvykio, tuo pagrindu
neigė ir savo prievolę atlikti Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo
21 straipsnyje numatytas policijos pareigūno pareigas. Tokia R.
S. pozicija, anot teismo, Išvadoje nėra aptarta ir paneigta. Tuo tarpu R. S. statuso eismo įvykyje nustatymas baudžiamojoje byloje
(pagal kaltinamąjį aktą jis nurodomas buvęs automobilio vairuotoju) galimai
galėtų paneigti R. S. versiją, kad jis autoįvykio nematė.
Esant šioms aplinkybėms, teismas laikė, kad tarnybinio patikrinimo metu
surinkta medžiaga nesudarė pagrindo tarnybinio patikrinimo išvadoje
konstatuoti, jog R. S. sąmoningai pasitraukė iš eismo
įvykio vietos, taip pat nepranešė apie įvykį policijai ir neiškvietė greitosios
medicininės pagalbos. Pažymėjo, kad kaltinamuoju aktu suformuluotu kaltinimu
pagal BK 144 straipsnį įvardinta R. S. veika iš dalies atitinka
tarnybinio patikrinimo Išvadoje įvardintą veiką, atsakovo pripažintą žeminančia
pareigūno vardą (nesuteikė pagalbos nukentėjusiajai, nepranešė apie eismo
įvykį, iš eismo įvykio vietos pasišalino). Taigi, baudžiamojoje byloje bus
įvertinta R. S. veika (objektyvioji bei subjektyvioji
pusė) autoįvykio metu bei jo pareigos, atsiradusios po eismo įvykio. Todėl,
teismo nuomone, nepagrįstas atsakovo teiginys, kad Išvadoje nebuvo vertinta R. S. veika, dėl kurios jam pareikšti įtarimai baudžiamojoje
byloje. Nurodė, kad baudžiamoji byla R. S. atžvilgiu
nagrinėjama Kupiškio rajono apylinkės teisme, nuosprendis dar nepriimtas. Dėl
išvardintų motyvų teismas padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu
nepaaiškėjo savarankiško tarnybinio nusižengimo požymiai, įgalinantys atriboti
jį nuo nusikalstamos veikos, ir tapę žinomi tikrintojui, todėl atsakovas be
pagrindo atnaujino sustabdytą tarnybinį patikrinimą. Anot pirmosios instancijos
teismo, tik teismo nuosprendžiu įvertinus R. S. veiką,
spręstina, ar yra pagrindas jį atleisti iš tarnybos, ir kokiu pagrindu jis
atleistinas.
IV.
Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis
policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 100-102)
nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d.
sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas
neįvertino visų byloje esančių aplinkybių. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo
metu tikrintojas atribojo veiksmus, kurie pripažinti žeminančiais pareigūno
vardą, nuo pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pačioje tarnybinio
patikrinimo Išvadoje nurodyta, jog joje nevertinami pareiškėjo veiksmai, dėl
kurių pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje. Anot, atsakovo, tarnybinio
patikrinimo Išvada surašyta dėl pareiškėjo neveikimo, pareigų neatlikimo
dalyvavus eismo įvykyje, kitaip tariant, dėl funkcijų, priklausančių pagal jo
tarnybinį statusą ir nustatytų specialiais teisės aktais, nevykdymo. Tai, kad
apie eismo įvykį, kuriame dalyvavo R. S., išsamiai aprašė
žiniasklaida, atsakovo nuomone, paminėtina kaip viena iš sudėtinių pareigūno
vardo pažeminimo sudėties aplinkybių. Žiniasklaidos priemonėse paviešinus
faktus apie eismo įvykyje dalyvavusį policijos pareigūną, kuris neatliko savo
pareigų, buvo suteiktas pagrindas visuomenei, žinančiai jo tarnybinę padėtį,
manyti, kad policijos pareigūnai gali elgtis išskirtinai, ignoruodami moralės
bei etikos principus. Teigia, kad tokie R. S. veiksmai
viešai pažemino orumą bei įvaizdį institucijos, kurioje jis dirba. Pažymi, kad R. S., pradėdamas eiti pareigas vidaus reikalų sistemoje,
prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, šventai atlikti
savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų,
kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Atkreipia dėmesį, kad atliekant
tarnybinį patikrinimą buvo vadovautasi Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktika (nutartys administracinėse byloje Nr. A10-740/2007 ir
A2-903/2007), kuriose atriboti tokie atvejai nuo baudžiamosios
atsakomybės taikymo. Akcentuoja, kad pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos,
nustačius, jog pareigūnas pažemino vardą, buvo imperatyvi teisinė pasekmė ir
jokių alternatyvių variantų atsakovas negalėjo svarstyti.
Pareiškėjas R. S. atsiliepimu
į apeliacinį skundą (b. l. 106-107) su atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo
policijos komisariato skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Nurodo, kad tarnybinį patikrinimą jo
atžvilgiu sąlygojo 2009 m. lapkričio 18 d. Kupiškio rajone įvykęs eismo įvykis,
kurio metu žuvo du žmonės ir dėl to jam pareikšti įtarimai. Teigia, kad
automobilį vairavo ne jis, bet P. P. ir ši versija šiuo
metu tiriama Kupiškio rajono apylinkės teisme. Jis važiavo kaip keleivis ir
buvo užsiėmęs savais reikalais, todėl avarijos nematė. Vairuotojas teigė, jog į
automobilį atsitrenkė stirna ir važiavo toliau. Esant tiek duomenų, jo nuomone,
atsakovas pagrįstai tarnybinį patikrinimą sustabdė iki bus išnagrinėta
baudžiamoji byla. Tik vėliau, pareiškėjo teigimu, įsimaišius žiniasklaidoje
neretai minimam asmeniui, atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos
komisariato nuomonė tapo priešinga buvusiai. Teigia, kad staiga nepagrįstai
buvo apkaltintas nenustatytomis veikomis ir atleistas iš vidaus tarnybos.
Palaiko pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl jo atleidimo
neteisėtumo. Pažymi, kad apeliaciniame skunde kalbama apie nusižengimą moralei,
etikai, sąžiningumui, pasišventimui atliekant pareigas, apie orumą ir įvaizdį
institucijos, kurioje dirba, kas svarbu ne tik jam, bet ir atsakovui. Teigia,
kad jokių duomenų, kurie patvirtintų paminėtų vertybių ignoravimą ar
nesilaikymą, nėra. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pats
atsakovas nesilaikė įstatymų nuostatų. Priimtas Įsakymas pagrįstas nerealiomis
prielaidomis, išvedžiojimais ir subjektyviais faktoriais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Nagrinėjamo
administracinio ginčo esmė – pareiškėjo R. S. atleidimo iš
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus
Magistralinių kelių priežiūros būrio patrulio pareigų Vidaus tarnybos statuto
53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl
sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina išaiškinti nurodytos
materialinės teisės normos taikymo klausimą.
Vidaus tarnybos
statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.
IX-1538 (byloje aktuali 2008 m. lapkričio 14 d. redakcija Nr. X-1820), 53
straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas
atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.
Pastarojo punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7
dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas”
išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas
– tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su
tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos
sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją
kompromituojantis.
Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (pvz., administracinės bylos
Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008),
aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7
punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių
teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno
kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar
tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi
sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti
pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto
pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs.
Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies
7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš
šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti
akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus
reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei
sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų
lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali
būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės
formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip
pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su
visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais
lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.
Kaip matyti iš 2010
m. vasario 22 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.
89-9-IS-5 (b. l. 15-20), kuri yra sudedamoji ginčijamo
Įsakymo dalis, pareigūno vardą žeminančiais veiksmais pripažinta tai, kad
pareiškėjas R. S. nevykdė Lietuvos policijos veiklos
įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų, o būtent –
nesustojo (ar nereikalavo sustoti) įvykio vietoje, nesiėmė neatidėliotinų
priemonių įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nesuteikė pagalbos
nukentėjusiems asmenims, o sąmoningai pasitraukė iš įvykio vietos bei nepranešė
apie eismo įvykį policijai, taip pat pagal darbo pobūdį bei jo pareigybės
aprašyme nustatytas funkcijas privalėdamas aiškinti kelių eismo taisyklių
pažeidimus ir ieškoti vairuotojų, pasišalinusių iš eismo įvykio vietos, po
įvykio slapčia niekam nepranešant skubiai organizavo apgadinto automobilio
remontą, siekdamas nuslėpti eismo įvykį, tokiu būdu pažeisdamas ir kitų, žemiau
nurodytų, teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos
policijos veiklos įstatymo (byloje aktuali 2009 m. spalio 22 d. redakcija Nr.
XI-444) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta policijos pareigūno pareiga,
gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba
pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią
daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei
įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir
pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei
pranešti apie tai policijos įstaigai. Lietuvos Respublikos policijos veiklos
įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktas inter
alia įpareigoja policijos pareigūnus suteikti neatidėliotiną pagalbą
asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės.
Iš esmės analogiška
savo turiniu norma įtvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3
straipsnio 9 dalies 3 punkte, be kita ko, numatančiame, kad pareigūnas
pagal nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą privalo, gavęs
žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai
arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų
priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti
nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą.
Nagrinėjamos
administracinės bylos kontekste paminėtinas ir Lietuvos policijos generalinio
komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 (byloje aktuali 2006 m.
gruodžio 6 d. redakcija Nr. 5-V-73) patvirtintas Lietuvos policijos pareigūnų
etikos kodeksas (toliau – ir Kodeksas), kuriame nurodyta, kad ne tarnybos metu
policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir
savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada
prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos
pareigūnus (Kodekso 14.1 p.); privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų
tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija (Kodekso 14.3 p.); patekęs
į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją,
kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, privalo
nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui (Kodekso 14. 5 p.);
laikytis šio Kodekso reikalavimų, kas yra kiekvieno policijos pareigūno pareiga
ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei
kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę (Kodekso 15 p.).
Pareiškėjo R. S. pasirašytame Utenos apskrities vyriausiojo policijos
komisariato Kelių policijos skyriaus Magistralinių kelių priežiūros būrio
patrulio pareigybės aprašyme (toliau – ir Aprašymas), patvirtintame Utenos
apskrities VPK viršininko 2008 m. spalio 10 d. įsakymu Nr.
89-V-15 (b. l. 80-81) nurodyta, kad minėtas pareigas einantis valstybės
tarnautojas atlieka šias funkcijas: neatidėliotinai teikia pagalbą asmenims,
kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims,
nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių ar
panašių veiksnių (Aprašymo 7.1 p.); užkardo, aiškina, vykdo nusikaltimų ir kitų
teisės pažeidimų prevenciją (Aprašymo 7.2 p.); aiškina Kelių eismo taisyklių ir
kitus administracinius teisės pažeidimus, pagal kompetenciją surašo protokolus
(Aprašymo 7.3 p.); įformina eismo įvykius, vykdo paiešką vairuotojų,
pasišalinusių iš eismo įvykių vietų (Aprašymo 7.5 p.).
Pažymėtina, kad
pareiškėjo R. S. veiksmai, pažeminę pareigūno vardą,
sietini su šiomis faktinėmis aplinkybėmis – 2009 m. lapkričio 18 d., 16 val. 50
min., Kupiškio r., Nociūnų kaimo ribose, kelyje Pagojė-Viešintos-Nociūnai, 27
kilometre, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo mirtinai sužalotas dviratininkas
P. V., miręs autoįvykio vietoje, bei dviračio keleivė Marė
Alvira Leikaitė, kuri nuo patirtų sužalojimų mirė vežama į ligoninę (b. l.
53). Dėl minėto autoįvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir įtarimai pagal
BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį pareikšti R. S. (b.
l. 49-52). Iš pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad pareiškėjas R. S. neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, teigė,
kad automobilio nevairavo, buvo tik keleivis, pajuto, kaip automobilis į kažką
atsitrenkė, tačiau patikėjo vairuotojo žodžiais, kad tai buvo stirna, matė
suskilusio priekinio automobilio stiklą, vėliau automobilį paliko sodyboje,
nuardė sugadintas automobilio detales ir atvežė naujas (b. l. 35). Pažymėtina,
kad pareiškėjas R. S. nei skunde (b. l.
2-4), nei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 27-28)
minėtų faktinių aplinkybių nepaneigė. Iš esmės vienintelis pareiškėjo
argumentas, kuriuo jis ginčijo savo atsakomybę už jam tarnybinio patikrinimo
Išvadoje inkriminuotus veiksmus, buvo tas, kad jis nematė, kas atsitiko. Be to
teigė, kad jis kaip keleivis, o ne kaip vairuotojas, neprivalėjo pranešti apie
eismo įvykį. Atmesdama pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus, teisėjų kolegija
pažymi, kad konkrečiu atveju vertinant R. S. veiksmus Statuto
2 straipsnio 7 dalies aspektu (kaip pažeminusius pareigūno vardą) neturi
reikšmės, kad pareiškėjas galimai nematė, jog automobilis pervažiavo ne stirną,
o žmones. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo veiksmai
susiklosčiusioje situacijoje vertinami ne kaip vairuotojo ar keleivio, kas yra
reikšminga administracinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymui, bet kaip
policijos pareigūno. R. S. aiškiai suvokęs, kad
automobiliu, kuriuo kartu važiavo, padarytas eismo įvykis (jo paties teigimu –
juto smūgį, matė padarytus automobiliui pažeidimus, manė, kad partrenkta stirna
(taigi padaryta žala ne tik automobiliui)), ir būdamas policijos pareigūnas, ne
tik, kad nesustojo ar nepareikalavo sustoti įvykio vietoje, nesiėmė
neatidėliotinų priemonių įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, pasitraukė iš
įvykio vietos bei nepranešė apie eismo įvykį policijai, bet ir pats ėmėsi
aktyvių veiksmų – organizavo apgadinto automobilio remontą (pats paaiškino,
kad nuardė sugadintas automobilio detales ir atvežė naujas), taip akivaizdžiai
siekdamas nuslėpti eismo įvykį. Tarnybinio patikrinimo ir bylos medžiagoje nėra
pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas sąmoningai nesuteikė
pagalbos nukentėjusiesiems, nes pareiškėjas teigė nesuvokęs, kad buvo
partrenkti žmonės, ir tai yra baudžiamosios bylos vertinimo dalykas, tačiau su
šiuo faktu susijusių pareiškėjui Išvadoje inkriminuotų veiksmų eliminavimas,
reikšmės galutiniam rezultatui neturi. Nustatytų duomenų pakanka konstatuoti
pareiškėją R. S. atlikus veiksmus, pažeminusius pareigūno
vardą, kas atitinkamai yra pagrindas pareiškėjo atsakomybei pagal Vidaus
tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kilti. Paminėta
pareiškėjo veika nesuderinama su policijos pareigūno funkcijomis, formuoja
neigiamą visuomenės požiūrį į policijos pareigūnus, diskredituoja visą vidaus
reikalų sistemą bei neabejotinai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės
nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš policijos
pareigūno.
Apibendrinus aptartą
teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad
atsakovas pagrįstai ir teisingai tarnybinio patikrinimo Išvadoje ir Įsakyme pripažino
pareiškėją R. S. savo veiksmais pažeminusiu pareigūno
vardą.
Kadangi
nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visumoje nustatyta, jog R. S. pažemino pareigūno vardą, jo atleidimas iš tarnybos
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu
pagrindu, kaip teisingai konstatuota Išvadoje, yra imperatyvi šiame statute
numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis
priemonėmis.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad Panevėžio
apygardos administracinis teismas neteisingai sprendė, kad konkrečiu atveju
neužtenka duomenų, patvirtinančių pareiškėjo R. S. Išvadoje
aprašytus veiksmus ir jo kaltę. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas
nagrinėjamu atveju nepagrįstai sureikšmino pareiškėjo, kaip eismo dalyvio
(vairuotojo ar keleivio), statusą, neįvertino, kad iš paties pareiškėjo
paaiškinimų akivaizdžiai matyti, jog jis suvokė įvykus eismo įvykį, nors ir
galimai nematė, kas buvo partrenkta, neatsižvelgė į paskesnius pareiškėjo
veiksmus, t. y. kad jis po eismo įvykio nuardė sugadintas automobilio detales
ir atvežė naujas, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo
metu nepaaiškėjo savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių
atriboti jį nuo nusikalstamos veikos, ir tapę žinomi tikrintojui, dėl ko
konstatavo, kad atsakovas be pagrindo atnaujino sustabdytą tarnybinį
patikrinimą.
Vidaus tarnybos
statuto 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai už tarnybinius
nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios
ar administracinės atsakomybės taikymą. Šiuo aspektu taip pat paminėtas Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308
patvirtintos Tarnybinių patikrinimų ir tarnybinių nuobaudų skyrimo ir
panaikinimo tvarkos (byloje aktuali 2009 m. lapkričio 18 d. redakcija Nr.
1V-612, toliau – ir Tvarkos) 10 punktas, kuris nustato, kad gavus Tvarkos 6
punkte nurodytą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą ir nustačius, kad
dėl pareigūno veikos yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, teisminio nagrinėjimo
procesas arba bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teisena, tarnybinis
patikrinimas pradedamas ir sustabdomas (išskyrus atvejus, kai pareigūno veikoje
yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo
nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo ir užbaigti tarnybinių
nuobaudų skyrimo procedūrą). Tais atvejais, kai tikrintojas nustato pareigūno
veikoje savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį
nuo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo, tarnybinių
nuobaudų skyrimo procedūra šioje dalyje tęsiama bei baigiama laikantis šios
Tvarkos reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju
tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas (b. l. 44), tačiau vėl atnaujintas (b.
l. 13-14), paaiškėjus, kad pareiškėjo veiksmus, kuriais buvo pažemintas
pareigūno vardas, galima atriboti nuo nusikalstamos veikos, nes pareiškėjas R. S. pripažino buvęs automobilyje kaip keleivis eismo įvykio
metu, neginčijo kitų faktinių aplinkybių dėl automobilio remonto, kas
atitinkamai sudarė pagrindą įvertinti R. S. veiką Statuto
2 straipsnio 7 dalies požiūriu ir spręsti dėl jo atsakomybės pagal Statuto 53
straipsnio 1 dalies 7 punktą, nelaukiant baudžiamosios bylos pagal pareiškėjui
pateiktus kaltinimus rezultatų. Kaip matyti iš 2010 m. vasario 22 d. tarnybinio
patikrinimo išvados Nr. 89-9-IS-5, ji surašyta dėl pareiškėjo veiksmų, jam pakliuvus
į eismo įvykį, t. y. kad nesustojo ar nepareikalavo sustoti įvykio vietoje,
nesiėmė neatidėliotinų priemonių įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti,
pasitraukė iš įvykio vietos bei nepranešė apie eismo įvykį policijai, be to
pats ėmėsi aktyvių veiksmų – organizavo apgadinto automobilio remontą, taip
siekdamas nuslėpti eismo įvykį, kas buvo vertinta kaip nesuderinama su
pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, pareigomis. Tuo tarpu kaltinamajame akte
pagal pareikštus kaltinimus (BK 281 str. 5 d. ir BK 144 str.) šiuo aspektu pareiškėjo
veiksmai nevertinti (b. l. 35-39). Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo,
kad Išvadoje inkriminuoti veiksmai, susiję su pagalbos nesuteikimu
nukentėjusiesiems, iš dalies atitinka pagal BK 144 straipsnį pareiškėjui
inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tarnybinio patikrinimo medžiaga yra
neįrodyti, tačiau, kaip nustatyta aukščiau, šių veiksmų pašalinimas iš Išvados,
nepaneigia kitų pareiškėjo veiksmų, sudariusių pakankamą pagrindą, atsiribojant
nuo baudžiamojoje byloje pareiškėjui pareikštų kaltinimų, spręsti dėl R. S. atsakomybės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
Pažymėtina, kad pačioje tarnybinio patikrinimo Išvadoje nurodyta, jog joje
nevertinami pareiškėjo veiksmai, dėl kurių jam pareikšti kaltinimai
baudžiamojoje byloje. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, tarnybinio patikrinimo
išvadoje veiksmai, kurie pripažinti žeminančiais pareigūno vardą, išskyrus
tuos, kurie susiję su pagalbos nukentėjusiesiems nesuteikimu ir kurie
nagrinėjamoje byloje nevertinami, atsakovo buvo pakankamai aiškiai atskirti nuo
pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos. Esant šioms aplinkybėms,
laikytina, kad atsakovas nepažeidė Tvarkos 10 punkto reikalavimų.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi administracinę bylą, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus
teisės normų aiškinimo argumentus bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes,
konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą
Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1
dalies 7 punkto pagrindu neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas
priešingą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai
išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Todėl atsakovo apeliacinis
skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikinamas
priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų
kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Utenos
apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio
apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir
priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. S. skundą atmesti
kaip nepagrįstą.
Sprendimas
neskundžiamas.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Roma Sabina Alimienė
Virgilijus Valančius