Administracinė byla Nr. eAS-561-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07860-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 23S118904 (toliau – ir Sprendimas) ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo paduotas skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismas vadovavosi ABTĮ 70 straipsnio 1, 3 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertino, kad pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad jis turėtų teisėtą galimybę atvykti į teismo posėdžius gyvai, duoti paaiškinimus, toliau rūpintis savo šeima bei sergančia dukrų močiute. Teismas darė išvada, jog pareiškėjas iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami ir yra atmestini.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo būtų nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per tam tikrą nustatytą terminą. Teismas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjas neįpareigotas savanoriškai išvykti, todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, nes šioje administracinėje byloje Sprendimu pareiškėjui nenustatytas įpareigojimas išvykti. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

II.

Pareiškėjas E. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvu, kad Sprendimas jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, kadangi pareiškėjas, Sprendimu panaikinus jo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, nebeturi teisės čia būti, todėl nebeturi teisės dirbti, auginti savo dviejų lietuvių dukrų, rūpintis lietuve žmona bei sergančia uošviene. Be to, pareiškėjui jau yra nutrauktas sveikatos draudimas. Pareiškėjo teigimu, nepaisant to, jog Sprendimu nėra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies, Sprendimu panaikinta pareiškėjo teisė gyventi Lietuvoje, kurioje 15 metų buvo kuriamas ekonominis, socialinis ir šeiminis gyvenimas. Be to, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas neturės teisės gyvai atvykti į teismo posėdžius, neturės teisingo teismo proceso. Pareiškėjas nurodo, kad, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, pareiškėjo šeima taps išardyta, jis praras galimybę gyventi su savo dukromis bei žmona, kadangi vaikų visas socialinis gyvenimas yra Lietuvoje. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendimas yra neproporcinga priemonė, nepagrįstai pritaikyta pareiškėjui, todėl egzistuoja realus pagrindas Sprendimo panaikinimui.

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo. Be to, pareiškėjas taip pat neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas neatitiktų ir proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. VSD teigimu, teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus patirta neatitaisoma ir sunkiai atitaisoma žala, yra pagrįsta. VSD pažymi, kad atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas šią teismo išvadą paneigti. 

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje, stabdyti Departamento Sprendimo galiojimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apskundus šį sprendimą, jo vykdymas nesustabdomas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konstatavęs, kad pareiškėjas iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjas neįpareigotas savanoriškai išvykti.

Pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punktą apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi – šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 21 punkte nurodytais pagrindais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas atitinkamo administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo Departamento Sprendimo galiojimo nesustabdymo, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, nes skundžiamas atsakovo Sprendimas, kuriuo panaikinamas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi, savaime nereiškia ir padarinių kilimo, nes tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi, darytina išvada, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir laikinai sustabdyti Departamento Sprendimo galiojimą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Beata Martišienė

        Dalia Višinskienė