Civilinė byla Nr. e2S-1276-601/2023

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.2.3; 3.3.2.5

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų E. N. ir J. R. atskiruosius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eA2-11838-1084/2023 pagal pareiškėjos antstolės Rimos Gražienės pareiškimą dėl baudos skyrimo vykdomojoje byloje Nr. 0090/22/00381, suinteresuoti asmenys – E. N. ir J. R..

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Antstolės Rimos Gražienės kontoroje yra atliekami priverstinio vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0090/22/00381 pagal Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-337-329/2021 dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Antstolė, nustačiusi, kad 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. skolininkė E. N. nesudarė sąlygų tėvui J. R. pasiimti sūnaus, 2022 m. balandžio 25 d. surašiusi sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, 2022 m. balandžio 26 d. kreipėsi į teismą su prašymu skirti maksimalią baudą E. N. už teismo sprendimo nevykdymą.

2.       Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022 patenkino dalį antstolės Rimos Gražienės prašymo, t. y. E. N. paskyrė 300,00 Eur dydžio vienkartinę baudą išieškotojo J. R. naudai, o kitą prašymo dalį atmetė.

3.       Suinteresuotas asmuo E. N. 2022 m. spalio 28 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022 ir priimti naują nutartį – netenkinti antstolės Rimos Gražienės prašymo dėl baudos skyrimo. Prašyme nurodė, kad civilinė byla Nr. 2VP-11865-997/2022 išnagrinėta jai nežinant apie civilinės bylos iškėlimą, jai nedalyvaujant, tinkamai neįteikus procesinių dokumentų, nepranešus apie teismo posėdį, antstolei Rimai Gražienei ir išieškotojui J. R. pateikus tendencingus duomenis apie vaiko neperdavimo tėvui 2022 m. kovo 24 d., 31 d. ir balandžio 7 d. priežastis, išieškotojui J. R. nuslėpus nuo teismo jo turėtus duomenis apie E. N. būklę, jos ir sūnaus buvimo vietą. Tokiu būdu teismas neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, ir, paskirdamas E. N. baudą už Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. vykdomojo rašto nevykdymą, padarė aiškią teisės normos – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 771 straipsnio – taikymo klaidą, o, kadangi nutartis nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, tai yra pagrindas procesui atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. E. N. teismui paaiškino, kad 2022 m. vasario 27 d., būdama nėščia, pateko į eismo įvykį, kilo grėsmė nėštumui, jai buvo rekomenduotas tausojantis režimas ir ramybė, todėl ji 2022 m. kovo 16 d. išvyko su sūnumi G. ilsėtis į Latviją, kur 2022 m. birželio 28 d. pagimdė dukrą. Po sudėtingo nėštumo ir gimdymo skolininkė atgauna fizines ir dvasines jėgas, ilsisi su abiem vaikais iki šiol. Skolininkė E. N. akcentavo, kad ji su sūnumi G. į reabilitacijos centrą „(duomenys neskelbtini)“ Latvijoje išvyko 2022 m. kovo 16 d. ir apie tai iš karto informavo J. R., telefoninio pokalbio metu sūnus G. ir pats kvietė tėvą atvykti; J. R. nurodė pranešiantis, kada atvažiuos, tačiau apie atvykimą nepranešė, neatvyko pasimatyti su sūnumi, o tą pačią dieną, t. y. 2022 m. kovo 16 d. išsiėmė vykdomąjį raštą dėl bendravimo tvarkos priverstinio vykdymo, pateikė jį antstolei vykdyti, nurodė skolininkės ir sūnaus faktinę gyvenamąją vietą Kaune, (duomenys neskelbtini), nors žinojo, kad E. N. su sūnumi nurodytu adresu negyvena, kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir policiją dėl tariamo vaiko pagrobimo. Be to, žinodamas apie skolininkės ir sūnaus išvykimą, 2022 m. kovo 24 d. elektroniniu laišku pasisiūlė atvykti ir pabendrauti su sūnumi, tačiau tą pačią dieną kvietė antstolę fiksuoti vaiko neperdavimo vietoje, kuri net nėra vaiko gyvenamoji vieta. Anot E. N., tokie išieškotojo veiksmai rodo ne siekį bendrauti su vaiku, o eilinį kartą pakenkti vaiko motinai. Negana to, reikšdamas pretenzijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos vykdymo, J. R. pamiršta savo pareigą išlaikyti sūnų, nes nuo 2021 m. liepos mėnesio neteikia vaikui išlaikymo. Atsižvelgiant į tai, E. N. įsitikinimu, nebuvo pagrindo konstatuoti jos kaltės dėl to, kad J. R. nebendravo su vaiku 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d., todėl, atnaujinus procesą, nutartis dėl baudos skyrimo naikintina.

4.       Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-23971-429/2022, tenkinus suinteresuoto asmens E. N. prašymą, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022 pagal antstolės Rimos Gražienės prašymą skirti baudą skolininkei E. N.. Atnaujinus bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjus pakartotinai, Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-2999-429/2023 suinteresuoto asmens (skolininkės) E. N. prašymas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį dėl baudos skyrimo vykdomojoje byloje Nr. 0090/22/00381 buvo atmestas.

5.       Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2S-711-775/2023 pagal pareiškėjos E. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. nutarties, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių teisę būti išklausytiems, 2023 m. gegužės 16 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Kauno apylinkės teismas skundžiama 2023 m. liepos 10 d. nutartimi atmetė skolininkės E. N. prašymą, kuriuo ji prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022 ir priimti naują nutartį – netenkinti antstolės Rimos Gražienės prašymo dėl baudos skyrimo.

7.       Teismas pirmiausia apsibrėžė civilinės bylos nagrinėjimo ribas, t. y., atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo atnaujintas procesas, nusprendė bylą nagrinėti iš naujo ne visa apimtimi, o tik tokiose ribose, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindas. O, kadangi šioje byloje nei E. N. pareiškime, nei jos atstovė teismo posėdžio metu, nei teismas 2023 m. vasario 2 d. nutartyje nenurodė konkrečios teisės normos, dėl kurios aiškios taikymo klaidos buvo atnaujintas procesas, teismas sprendė, kad šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribas apibrėžtų skolininkės prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti argumentai, dėl kurių, skolininkės teigimu, antstolės prašymas dėl baudos skyrimo neturėtų būti tenkinamas, t. y. teismas nusprendė pasisakyti tik dėl tų aplinkybių ir argumentų, kurie buvo nurodyti prašyme dėl proceso atnaujinimo, nepasisakydamas dėl antstolės veiksmų (neveikimo) vykdant teismo sprendimą dėl bendravimo tvarkos atitikimo teisės aktų reikalavimams ir ar antstolės surašyto sprendimų neįvykdymo akto neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi šiomis aplinkybėmis prašymas dėl proceso atnaujinimo nebuvo grindžiamas, o nagrinėjant šiuos argumentus būtų peržengtos ribos, kurias apibrėžė skolininkė pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo. Šiame kontekste teismas netenkino išieškotojo atstovo advokato Nerijaus Stuko prašymo dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties panaikinimo ir (ar) konstatavimo, kad procesas šioje civilinėje byloje buvo atnaujintas nesant pagrindo. Teismas nurodė, kad bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikti įgalinimai spręsti dėl nutarties, kuria atnaujintas procesas byloje, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas neturi teisės panaikinti nutartį dėl proceso atnaujinimo, kadangi dėl šių klausimų gali pasisakyti tik aukštesnės instancijos teismas.

8.       Išnagrinėjęs bylą iš esmės aukščiau nurodytose ribose, teismas padarė išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje pagrįstai konstatuota E. N. kaltė dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes būtent dėl jos vienašališkos valios, vienašališkai ir nepagrįstai priimant sprendimus dėl sūnaus G. išvykimo į užsienio valstybę, tinkamo neinformavimo apie išvykimo trukmę ir priežastis, sau palankaus teismo sprendimų nuostatų aiškinimo ir sąlygų bendrauti vaikui su tėvu nesudarymu, 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. nebuvo vykdomas teismo sprendimas dėl bendravimo tvarkos.

9.       Anot teismo, skolininkės nurodytos aplinkybės nelaikytinos pagrindžiančios objektyvų teismo sprendimo neįvykdymo faktą ar paneigiančios jos kaltę dėl teismo sprendimo nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vertintinas skolininkės elgesys, t. y., kad ji sistemingai ir piktybiškai nevykdo Marijampolės apylinkės teismo sprendimo, nesudarydama sąlygų išieškotojui pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi jau beveik dvejus metus. Tokiu elgesiu yra ne tik pažeidžiami išieškotojo teisėti interesai, bet ir paneigiamos bei nepaisomos prioritetinės nepilnamečio teisės bendrauti ir neprarasti ryšio su savo tėvu – išieškotoju. Tokį skolininkės elgesį teismas traktavo kaip teisės normų reikalavimų nepaisymą ir ignoravimą, vedantį prie teisinio nihilizmo ir nepilnamečio teisių pažeidinėjimo. Todėl, teismo vertinimu, antstolės sprendimo vykdymo metu padaryti galimi teisės pažeidimai ar 2022 m. balandžio 25 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte nepakankamai išsamus skolininkės veiksmų (neveikimo) aprašymas, lyginant su skolininkės elgesiu, laikytini nežymiais ir neeliminuojančiais skolininkės pareigos vykdyti teismo sprendimą ir nepažeidinėti nepilnamečio sūnaus teisės matytis su tėvu. Teismas akcentavo, kad prioritetas turi būti teikiamas tėvo ir sūnaus bendravimui, kuris nevyksta jau ilgą laiką, taip iš esmės skolininkei nutraukiant tėvo ir sūnaus tarpusavio ryšį, apribojant galimybę tėvui vykdyti savo teisę ir pareigą bendrauti su sūnumi ir dalyvauti jį auklėjant, o ne formaliam teisės aktų reikalavimų laikymuisi. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolininkės elgesys ir veiksmai rodo, jog ji neketina vykdyti teismo sprendimo, imasi visų įmanomų priemonių, kad sūnus nebūtų Lietuvoje, tokiu būdu nesudarant galimybių tėvui bendrauti su sūnumi, galimai net siekia visam laikui likti gyventi užsienyje (išieškotojo nurodytos aplinkybės apie turto pardavimą), sau palankia linkme aiškinant teismo sprendimo nuostatas dėl aplinkybių, kurios sudaro pagrindą nevykdyti teismo sprendimo.

10.       Detalizuodamas aukščiau nurodytus argumentus, teismas nurodė, kad:

-       šalių sūnus G. R. 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. nebuvo Lietuvoje, t. y. buvo išvykęs į Latviją, todėl tėvas, nuvykęs jo gyvenamosios vietos adresu, negalėjo su sūnumi pasimatyti;

-       byloje nėra jokių duomenų, kad skolininkei dar 2022 m. kovo 8 d. rekomendavus tausojantį režimą, ji reabilitacinių paslaugų, kokios jai buvo suteiktos Latvijoje, negalėjo gauti Lietuvoje ir kelionė į Latviją buvo būtina, tokiu būdu nesudarant sąlygų tėvui bendrauti su sūnumi, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos;

-       2022 m. kovo 16 d. motinai su sūnumi išvykus į Latviją, ji apie tai informavo tėvą, siūlė atvykti pasimatyti su sūnumi, tačiau duomenų apie tai, kad skolininkė būtų nurodžiusi buvimo Latvijoje trukmę ir priežastis, nenustatyta. Be to, nurodyta informacija tėvui buvo pateikta 2022 m. kovo 16 d., t. y. prieš 2022 m. kovo 17 d. turėjusį vykti susitikimą, tačiau jokių duomenų apie tai, kad ir vėliau skolininkė informavo tėvą apie buvimo Latvijoje faktą, nėra, todėl, teismo vertinimu, tėvas pagrįstai 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. vyko sūnaus gyvenamosios vietos adresu, siekdamas pasimatyti su sūnumi pagal teismo sprendime nustatytą tvarką, o byloje nėra duomenų, kad motina tinkamai ir laiku būtų informavusi tėvą apie bendravimo su sūnumi galimybių nebuvimą nurodytomis datomis;

-       negalima teigti, kad skolininkei E. N. 2022 m. kovo 16 d. informavus J. R. apie išvykimą į užsienio valstybę – Latviją, jis turėjo ir (ar) galėjo žinoti, kad net ir praėjus tam tikram laiko tarpui, daugiau nei savaitei, skolininkė su sūnumi vis dar bus užsienyje;

-       2022 m. kovo 24 d. Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą esantys duomenys apie tai, kad 2022 m. kovo 17 d. vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistui E. N. nurodė, jog į Lietuvą planuoja grįžti balandžio pradžioje ir pirmą balandžio sekmadienį būtų galima derinti susitikimą, neįrodo, kad J. R. ši informacija būtų buvus žinoma. Kita vertus, net jei ir laikyti, kad ši informacija J. R. buvo žinoma, E. N. nurodytu laiku į Lietuvą su sūnumi G. negrįžo, jokių duomenų apie tai, dėl kokių priežasčių tėvas negalėtų pasimatyti ir bendrauti su sūnumi pagal teismo nustatytą tvarką ir 2022 m. balandžio 7 d., nepateikė;

-       teismo vertinimu, prašyme skolininkės nurodytos aplinkybės, jog ji siūlė tėvui J. R. atvykti pasimatyti su sūnumi į Latviją, tačiau jis taip ir neatvyko, nepaneigia skolininkės teismo sprendimo nevykdymo fakto – teismo sprendime numatyta, jog tėvas pasiima vaiką iš jo gyvenamosios vietos, todėl skolininkės sprendimu, be tėvo žinios, išvežus vaiką į Latviją siūlyti ir (ar) reikalauti, kad tėvas su vaiku atvyktų susitikti būtent Latvijoje, o po to teigti, kad pats tėvas nenori bendrauti su vaiku, neatitinka sąžiningumo principų ir rodo ne skolininkės siekį kooperuotis su išieškotoju, bet tik sudaryti vaiko ir tėvo galimybių bendrauti regimybę. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad tėvas 2022 m. kovo 24 d. elektroniniame laiške, išsiųstame E. N. (laiškas išsiųstas 16.27 val.) pateikė pasiūlymą, siūlydamas atvažiuoti į (duomenys neskelbtini) ir pasiimti G. į Kauną, kad E. N. galėtų pailsėti. Nurodė po 3–4 dienų galintis atvežti sūnų ir prašė pagalvoti apie pateiktą pasiūlymą. J. R. teigimu, E. N. į minėtą elektroninį laišką neatsakė, nuomonės dėl minėto pasiūlymo nepateikė, kas teismui taip pat leido kritiškai vertinti skolininkės elgesį. Juolab, kad, skolininkės atstovės argumentus, jog ji negavo minėto laiško, paneigė pačios E. N. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta aplinkybė, jog minėtu laišku išieškotojas pats pasiūlė atvykti ir pabendrauti su sūnumi, kas taip pat leido teismui abejoti skolininkės sąžiningumu dėl nurodomų aplinkybių;

-       nors skolininkės vertinimu, ji tinkamai vykdo teismo sprendimą, nes nustatyta tvarka informavo išieškotoją apie tai, kad yra išvykusi su sūnumi į užsienį, o tai yra teismo sprendime numatyta priežastis, dėl kurios bendravimas su tėvu gali nevykti, teismo vertinimu, pripažinus pagrįstais tokius argumentus, skolininkė, atostogaudama neribotą laiką, galėtų išvengti tėvo ir sūnaus bet kokio bendravimo neribotą laiką, savo nuožiūra nuspręsdama, kada jos atostogos galėtų pasibaigti. Anot teismo, tokiu būdu aiškindama teismo sprendimo nuostatas, E. N. siekia tik išvengti tėvo ir sūnaus bendravimo, o jos elgesys rodo jos nenorą ir neketinimą vykdyti teismo sprendimą. Teismo nuomone, skolininkės nenorą bendradarbiauti patvirtina ir jos atsisakymas nurodyti savo dabartinę gyvenamąją vietą, teigiant, kad jos faktinė gyvenamoji vieta yra Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), o ji šiuo metu yra išvykusi į užsienį atostogauti ir planuoja grįžti tik 2023 metais. Juolab, kad, kaip nurodė išieškotojas J. R. pirmosios instancijos teismui, jis jau daugiau kaip dvejus metus laiko nėra bendravęs su sūnumi. Teismo vertinimu, tuo atveju, jei skolininkė, kaip ji nurodo, siekia sudaryti sąlygas išieškotojui bendrauti su sūnumi, tikėtina, kad per nurodytą laikotarpį tėvas su sūnumi būtų bendravęs;

-       nepagrįsti skolininkės prašyme nurodyti argumentai dėl vaiko gyvenamosios vietos, t. y. nors prašyme nurodyta, kad šalių sūnaus G. gyvenamoji vieta buvo Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), todėl be pagrindo buvo vykstama adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), teismui nekilo abejonių dėl to, kad prašyme dėl baudos skyrimo nurodytomis datomis G. R. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), tačiau, anot teismo, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti, kad nurodytu adresu buvo G. faktinė gyvenamoji vieta. Teismas pažymėjo, kad išieškotojas nurodė, jog sūnų pasiimdavo iš jo motinos Kaune, (duomenys neskelbtini), todėl teismo sprendime nurodytu adresu ir vykdavo pasiimti sūnaus. Juolab, kad duomenų apie tai, jog išieškotoja būtų informavusi tėvą apie sūnaus gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, byloje nėra. Kita vertus, byloje esantys duomenys teismui leido abejoti, ar deklaruota gyvenamoji vieta sutapo su faktine G. gyvenamąja vieta, kadangi institucijų padarytos išvados rodo, kad Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), kur gyvena išieškotojos tėvai, G. negyvena ir negyveno. Pavyzdžiui, dar Kalvarijos socialinių paslaugų centro 2022 m. kovo 1 d. rašte Nr. KC-33 „Dėl informacijos pateikimo“ konstatuota, kad E. N. visoms valstybinėms įstaigoms pateikia melagingą informaciją, nes ji ir jos mažametis sūnus Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), negyvena. Aplinkybė, jog kyla abejonių, kad pareiškėjos ir jos sūnaus gyvenamoji vieta yra nurodytu adresu, kad nėra duomenų apie faktinę G. R. gyvenamąją vietą, konstatuota ir Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-6643-1146/2022. Nors išieškotojos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad E. N. planavo vesti G. į ugdymo įstaigą Kalvarijoje, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų teismas byloje nenustatė. Priešingai, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys duomenys ir suinteresuoto asmens paaiškinimai patvirtina, kad šalių sūnus Kalvarijoje jokios ugdymo įstaigos nelankė ir buvo priregistruotas gydymo įstaigoje, kuri yra Kaune. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad E. N. dukra, išieškotojui ir antstolei nuvykus adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), ne iš karto nurodė, kad G. gyvenamoji vieta nėra šiuo adresu, o tik išieškotojui atvykus sekantį kartą (2022 m. balandžio 7 d.). Teismo vertinimu, jei G. nebūtų gyvenęs nurodytu adresu, nebūtų jokių kliūčių šią informaciją antstolei pateikti iš karto, patį pirmą kartą, kai antstolė atvyko su išieškotoju vykdant teismo sprendimą. Kita vertus, ne tik nurodytos aplinkybės, bet ir tai, kad išieškotoja ketino nurodytu adresu įrengti vaiko kambarį, leidžia manyti, kad ji nurodytu adresu faktiškai gyveno ir ten, norėdama šalių sūnui įrengti kambarį, ketino sudaryti geresnes gyvenimo sąlygas. Pirmiau nurodytos aplinkybės teismui leido manyti, kad nors šalių sūnaus G. gyvenamoji vieta buvo deklaruota Kalvarijoje, (duomenys neskelbtini), tačiau faktinė gyvenamoji vieta buvo Kaune, (duomenys neskelbtini), dėl ko išieškotojas, įprastai pasiimdavęs sūnų nurodytu adresu, pagrįstai vyko tuo pačiu adresu, siekdamas pasimatyti su sūnumi.

III.       Atskirųjų skundų argumentai

11.       Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo J. R. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartį ir prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Apeliantas taip pat prašo pakeisti (papildyti) 2023 m. liepos 10 d. nutarties motyvus, nurodant, kad 2023 m. vasario 2 d. nutarties neteisėtumas sudaro savarankišką pagrindą atmesti skolininkės prašymą dėl 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutarties panaikinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis, kuria atnaujintas procesas, yra neteisėta ir nepagrįsta, kadangi nei skolininkė savo prašyme atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (padaryta aiški teisės normos taikymo klaida), nei teismas minėtoje nutartyje nenurodė, kokia, gi, teisės norma buvo pritaikyta klaidingai. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas 2023 m. liepos 10 d. nutartyje. Dėl to civilinės bylos nagrinėjimo ribos, kurias apibrėžtų proceso atnaujinimo pagrindas, šiuo atveju nėra aiškios. Tuo tarpu teismų praktikoje aiškiai klaidingai pritaikytos teisės normos neįvardinimas laikomas nutarties atnaujinti procesą trūkumu;

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas, nustatęs akivaizdų 2023 m. vasario 2 d. nutarties dėl proceso atnaujinimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, turėjo tai nurodyti kaip savarankišką pagrindą atmesti skolininkės prašymą dėl 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutarties panaikinimo. Anot apelianto, beprasmio proceso tęsimas prieštarauja proceso ekonomijos principui, todėl neturi būti toleruojamas.

12.       Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo E. N. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eA2-11838-1084/2023, ir priimti naują nutartį: Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022, panaikinti, o antstolės Rimos Gražienės prašymą dėl baudos skyrimo E. N. atmesti. Apeliantė taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nustatė bylos nagrinėjimo ribas. Anot apeliantės, ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, nes pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad skolininkės atstovė atsisakė nurodyti konkrečią teisės normą, dėl kurios aiškios taikymo klaidos buvo reiškiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, nes skolininkės atstovė teismui nurodė, kad dėl proceso atnaujinimo pagrindo yra pasisakyta prašyme dėl proceso atnaujinimo, o jame yra nurodyta, kad procesą prašoma atnaujinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu dėl to, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2VP-11865-997/2022, tinkamu procesinių dokumentų įteikimu skolininkei E. N. nepagrįstai laikė procesinių dokumentų įteikimą teisine fikcija grindžiamu būdu, bylą išnagrinėjo faktiškai procesinių dokumentų E. N. neįteikus, 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį priėmė antstolei Rimai Gražienei ir išieškotojui J. R. pateikus tendencingus duomenis apie vaiko neperdavimo tėvui 2022 m. kovo 24 d., 31 d. ir balandžio 7 d. priežastis, išieškotojui J. R. nuslėpus nuo teismo jo turimus duomenis apie E. N. būklę, jos ir sūnaus buvimo vietą, dėl ko teismas neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, t. y. paskirdamas E. N. baudą už Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. vykdomojo rašto nevykdymą padarė aiškią teisės normos – CPK 771 straipsnio – taikymo klaidą;

2.2.                      Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti apeliantės motyvus, nurodytus atskirajame skunde dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 1 d. nutarties, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad teismas, priimdamas 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį dėl baudos skyrimo E. N., neįvertino, kad antstolė Rima Gražienė vykdymo procese visiškai nesilaikė vykdymo procesą reglamentuojančių CPK bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – SVI) normų, o būtent SVI 50 punkto, numatančio, jog vykdant kitus nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai, susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku) (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka ir kt.), apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis praneša vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, kad užtikrinant vaiko teisių apsaugą bet kurios iš vykdomosios bylos šalių, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu ar nusprendus antstoliui dalyvauti vykdymo procese, antstolio patvarkymu kviečiamas psichologas, ir pan.;

2.3.                      Bylą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui prijungimui prie bylos su 2023 m. birželio 26 d. prašymu buvo pateiktos Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2VP-515-1158-2023 ir Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-715-324-2023, priimtos analogiškoje byloje (pagal antstolės Rimos Gražienės prašymą dėl baudos skyrimo E. N. už tos pačios bendravimo tvarkos nevykdymą 2022 m. balandžio 28 d., gegužės 12 d., 19 d., birželio 2 d. ir rugpjūčio 25 d.) ir kuriose buvo konstatuota, kad antstolė netinkamai vykdė SVI 50, 51 punktuose nustatytą veiksmų eiliškumo tvarką, kad nebuvo imtasi pakankamai priemonių tinkamam įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymui, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas buvo surašytas nesilaikant imperatyvių teisės normų reikalavimų, t. y. antstolei neatlikus privalomų vykdymo veiksmų, kad antstolė nedetalizavo, kuo pasireiškė bendravimo tvarkos pažeidimas bei kada jis buvo padarytas, neįmanoma nustatyti faktinių duomenų, susijusių su sprendimo nevykdymu siejamais konkrečiais skolininkės tyčiniais veiksmais (neveikimu), akte tokie veiksmai (neveikimas) apskritai nenurodyti, tik pateikiama informacija, kiek kartų su išieškotoju buvo nuvykta adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), kad nesuprantama, kodėl išieškotojas su antstole bendravimo su vaiku tikslu vyko tik pastaruoju adresu, kai iš bylos duomenų nustatyta, jog vaiko gyvenamoji vieta deklaruota kitur, ir pan. Visi šie motyvai taikytini ir šioje byloje, nes antstolės Rimos Gražienės surašytas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas dėl bendravimo tvarkos nevykdymo 2022 m. kovo 24 d., 31 d. ir balandžio 7 d. iš esmės toks pats, kaip ir 2022 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas dėl bendravimo tvarkos nevykdymo 2022 m. balandžio 28 d., gegužės 12 d., 19 d., birželio 2 d. ir rugpjūčio 25 d., dėl kurio neatitikimo imperatyviems teisės normų reikalavimams pasisakyta Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2VP-515-1158-2023 ir Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-715-324-2023;

2.4.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kad asmeninė tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku turi būti vykdoma tik vaiko interesais, neatsižvelgė į tai, kad J. R. dėl jam taikytos kardomosios priemonės nuo 2021 m. rugpjūčio 6 d. iki 2022 m. kovo 4 d., t. y. 7 mėnesius nebendravo su sūnumi G., o tai trijų–ketverių metų amžiaus vaikui yra pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl, pradedant priverstinai vykdyti 2022 m. kovo 16 d. išduotą teismo vykdomąjį raštą dėl bendravimo tvarkos, antstolė turėjo pareigą ne tik tinkamai pranešti apie pradėtą vykdymo procesą skolininkei E. N. (patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti 2022 m. rugpjūčio 23 d. įteiktas E. N. dukrai M. N.), bet ir laikytis SVI 50, 51 punktuose nustatyto vykdymo veiksmų eiliškumo, kad priverstinis bendravimo tvarkos vykdymas nepažeistų vaiko interesų, kad būtų įvertintas vaiko ir bendravimo siekiančio tėvo emocinis ryšys, kad būtų įvertinta, ar nereikalingas emocinio ryšio atkūrimas, pereinamasis bendravimo laikotarpis ir pan.;

2.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad J. R. nebuvo tinkamai informuotas apie priežastis, dėl ko ginčo dienomis bendravimas su vaiku jį pasiimant iš gyvenamosios vietos negalės vykti, kaip tai numatyta bendravimo tvarkos 2 punkte. Apeliantė tvirtina, kad J. R. neabejotinai buvo žinoma, jog ji su sūnumi G. buvo išvykus į Latviją, todėl J. R. bendravimas su vaiku jį pasiimant iš gyvenamosios vietos, kaip tai numatyta bendravimo tvarkos 2 punkte, negalės vykti. Tai patvirtina tiek skundžiamoje nutartyje pacituoti išieškotojo J. R. parodymai, kad 2022 m. kovo 16 d. E. N. jam skambino iš (duomenys neskelbtini) registratūros, siūlė atvykti į (duomenys neskelbtini), tiek įrašai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2022 m. kovo 24 d. informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, t. y. paties J. R. 2022 m. kovo 16 d. paaiškinimas, kuriame jis nurodo, kad E. N. jam skambino iš latviško numerio ir nurodė, kad ji su sūnumi yra (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) viešbutyje; toje pačioje informacijoje nurodyta, kad paskambinus tėvo nurodytu užsienio numeriu administratorė paaiškino, kad E. N. su sūnumi apsistojusi jų reabilitacijos centre – viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, adresu Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini);

2.6.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2023 m. liepos 10 d. nutartyje pasisakydamas, kad skolininkė E. N., jai rekomendavus nėštumą tausojantį režimą (į bylą pateikti medicininiai dokumentai), ji turėjo reabilitacines paslaugas rinktis Lietuvoje tam, kad sudarytų sąlygas tėvui bendrauti su sūnumi, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos, bei kitas faktines aplinkybes vertindamas iš tos pozicijos, kad E. N. pagal bendravimo tvarką turi tik pareigas, o J. R. – tik teises, parodė aiškų šališkumą išieškotojo naudai;

2.7.                      Pirmosios instancijos teismas išėjo už antstolės Rimos Gražienės prašymo skirti baudą bei 2022 m. balandžio 25 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutarties pagrįstumo bei teisėtumo nagrinėjimo ribų, pasisakydamas, kad E. N. sistemingai ir piktybiškai nevykdo teismo sprendimo, nesudarydama sąlygų išieškotojui pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi jau beveik dvejus metus, kai šioje byloje nagrinėtinos aplinkybės susijusios tik su 2022 m. kovo 24 d., 31 d., balandžio 7 d.

13.       Atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikta.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas taip pat nėra, todėl apeliacijos objektą šiuo atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, atnaujinus procesą, atmestas skolininkės prašymas panaikinti nutartį dėl baudos už antstolio reikalavimo nevykdymą paskyrimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nutartis, kuria procesas atnaujintas, neskundžiama, bet motyvai dėl tokios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami atitinkamai į atskirąjį skundą skundžiant po proceso atnaujinimo teismo priimtą procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, teismas, prieš pasisakydamas dėl ginčo esmės, pasisakys dėl teismo nutarties, kuria atnaujintas procesas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15.       Apeliantė E. N. apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – Kauno apygardos teismo Kauno apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-227-888/2023, kuria panaikintas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2022 m. gruodžio 2 d. nutarimas nubausti E. N. pagal Administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnio 1 dalį. dėl to, kad nesudarė sūnui G. R. galimybės pasimatyti ir bendrauti su tėvu J. R.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apeliantės teikiami rašytiniai duomenys yra iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ prieinama informacija, su kuria, esant poreikiui, teismas gali susipažinti pats. Todėl, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nepriima apeliantės naujai pateiktų įrodymų.

Dėl teismo nutarties, kuria atnaujintas procesas, teisėtumo ir pagrįstumo

16.       Apeliantas J. R. yra įsitikinęs, kad nagrinėjamu atveju procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu buvo atnaujintas nepagrįstai, kadangi nei skolininkė savo prašyme atnaujinti procesą, nei teismas, atnaujindamas procesą, nenurodė, kokia, gi, teisės norma buvo pritaikyta klaidingai; anot apelianto, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti skolininkės prašymą dėl 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutarties panaikinimo.

17.       Sutiktina su apeliantu, kad Kauno apylinkės teismas atnaujino procesą, konstatavęs, kad „prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto 368 straipsnyje ir pagrįstas 366 str.1 dalyje numatytu pagrindu – CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu“, tačiau kokia teisės normos taikymo klaida buvo padaryta, nenurodė. Tai, kaip teisingai nurodė apeliantas, laikytina nutarties atnaujinti procesą trūkumu. Kita vertus, nors minėta teismo nutartis stokoja motyvų, tai savaime nereiškia, kad procesas buvo atnaujintas nepagrįstai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. N. prašė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad teismas, paskirdamas jai baudą, padarė aiškią teisės normos – CPK 771 straipsnio – taikymo klaidą, nes nepagrįstai taikė procesinių dokumentų jai įteikimo fikciją. Dėl to teismas, pasak skolininkės, nagrinėdamas bylą, galėjo remtis tik tendencingais antstolės ir išieškotojo duomenimis, tuo tarpu ji nežinojo apie pradėtą civilinę bylą ir negalėjo pasinaudoti savo teisių gynimo priemonėmis. Taigi, šiuo atveju aiški proceso teisės normos taikymo klaida pasireiškė tuo, kad teismas paskyrė E. N. baudą, faktiškai jai nepranešęs apie antstolės inicijuotą civilinę bylą.

18.       Pagal kasacinio teismo praktiką, procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjui tvarkos pažeidimas pripažintinas esminiu ir kvalifikuotinas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip pagrindas atnaujinti procesą, t. y. kaip aiški teisės normos taikymo klaida (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014). 

19.       Pažymėtina, kad CPK 123 straipsnio 3 dalis nustato vieną iš procesinių dokumentų įteikimo būdų – procesinių dokumentų, paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymą įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, šis dokumentų įteikimo būdas savo esme yra įteikimo fikcija ir įstatymų leidėjo valia nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą ,,jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“ turi būti atsižvelgiama į aptartą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje, nesiėmęs papildomų priemonių. Nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turi išnaudoti kitas, jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt. Tik išnaudojęs šias galimybes teismas siunčia procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520/2018 19-23, 27–28 punktus).

20.       Nagrinėjamu atveju E. N. procesiniai dokumentai faktiškai nebuvo įteikti, t. y. teismas juos laikė įteiktais praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo skolininkės deklaruotoje gyvenamojoje vietoje CPK 123 straipsnio 3 dalies pagrindu. Procesinių dokumentų įteikimo fikcija teismas pasinaudojo, du kartus nepavykus dokumentų įteikti nei paštu teismui žinomu adresu, kuris be kita, ko, sutampa su skolininkės darbovietės adresu: (duomenys neskelbtini), Kaune, nei elektroniniu paštu, kurio adresas: (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esant duomenims apie eilę teisminių procesų, kuriuose šalimi yra E. N., teismas galėjo bandyti surasti skolininkę per jos atstovę advokatę Daivą Balčiūnienę, kuri E. N. atstovauja praktiškai visuose teisminiuose procesuose nuo 2020 m., taip pat telefonu, per Lietuvos teismų Elektroninių paslaugų portalą (EPP) ir pan. Vien duomenų apie skolininkės darbovietę patikrinimas, atsižvelgiant į šios konkrečios situacijos aplinkybes, nelaikytinas pakankamu teismo rūpestingumo ir pareigos informuoti šalis apie teisminį procesą įrodymu. Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad procesinių dokumentų įteikimo skolininkei tvarkos pažeidimas šiuo atveju pagrįstai sudarė prielaidas atnaujinti procesą dėl aiškios proceso teisės normos – CPK 123 straipsnio 3 dalies – taikymo klaidos, suteikiant E. N. pasinaudoti savo teisių gynimo priemonėmis.

21.       Juolab, kad realaus susižinojimo apie pradėtą teisminį procesą svarba ne kartą akcentuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė į teismą, nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

22.       Apibendrinant aukščiau nurodytus argumentus šioje apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismas, 2023 m. vasario 2 d. atnaujindamas procesą civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022 pagal antstolės Rimos Gražienės prašymą skirti baudą skolininkei E. N., priėmė teisingą sprendimą. Taigi, apelianto J. R. atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kvestionuoti teismo sprendimą atnaujinti procesą, dėl to atskirasis skundas netenkinamas.

Dėl ginčo esmės

23.       Apeliantė E. N. atskirajame skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai jai skyrė baudą už teismo sprendimo, kuriuo nustatyta šalių ir jų vaiko bendravimo tvarka, nevykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2VP-11865-997/2022, o antstolės Rimos Gražienės prašymą dėl baudos skyrimo atmesti. Anot apeliantės, išieškotojui J. R. neabejotinai buvo žinoma, jog ji su sūnumi G. nuo 2022 m. kovo 16 d. buvo išvykusi į Latviją, todėl J. R. bendravimas su vaiku 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. jį pasiimant iš gyvenamosios vietos, kaip tai numatyta bendravimo tvarkos 2 punkte, negalės vykti. Kita vertus, pati antstolė Rima Gražienė, anot apeliantės, vykdymo procese nesilaikė vykdymo procesą reglamentuojančių CPK bei SVI normų, pagal kurias antstolė turėjo pareigą ne tik tinkamai pranešti apie pradėtą vykdymo procesą skolininkei E. N., bet ir laikytis vykdymo veiksmų eiliškumo, kad priverstinis bendravimo tvarkos vykdymas nepažeistų vaiko interesų, kad būtų įvertintas vaiko ir bendravimo siekiančio tėvo emocinis ryšys, kad būtų įvertinta, ar nereikalingas emocinio ryšio atkūrimas, pereinamasis bendravimo laikotarpis ir pan. Juolab, kad J. R. dėl jam taikytos kardomosios priemonės nuo 2021 m. rugpjūčio 6 d. iki 2022 m. kovo 4 d., t. y. 7 mėnesius nebendravo su sūnumi G., o tai trijų–ketverių metų amžiaus vaikui pakankamai ilgas laiko tarpas.

24.       Iš apeliantės nurodytų argumentų spręstina, jog ji neneigia, jog J. R. 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. pagal Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. sprendimu nustatytą bendravimo tvarką turėjo pasiimti sūnų G. R. iš jo gyvenamosios vietos, tačiau to negalėjo padaryti, kadangi vaikas kartu su mama E. N. buvo išvykęs į Latviją. Taigi, šiuo atveju svarbu įvertinti ar ši aplinkybė laikytina svarbia priežastimi nevykdyti teismo sprendimo dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nes būtent tik dėl svarbių priežasčių, kaip nurodyta bendravimo tvarkos 8 punkte, J. R. bendravimas su nepilnamečiu sūnumi G. R. teismo nustatyta tvarka gali neįvykti.

25.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kad skolininkės nurodytos aplinkybės nelaikytinos pagrindžiančiomis objektyvų teismo sprendimo neįvykdymo faktą ar paneigiančios jos kaltę dėl teismo sprendimo nevykdymo. Kaip pagrįstai konstatuota ir Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje, dėl E. N. vienašališkos valios, vienašališkai ir nepagrįstai priimant sprendimus dėl G. išvykimo į užsienio valstybę, tinkamo neinformavimo apie išvykimo trukmę ir priežastis, sau palankaus teismo sprendimų nuostatų aiškinimo ir sąlygų bendrauti vaikui su tėvu nesudarymu, 2022 m. kovo 24 d., 2022 m. kovo 31 d. ir 2022 m. balandžio 7 d. nebuvo vykdomas teismo sprendimas dėl bendravimo tvarkos.

26.       Nors, E. N. apie tai, kad su sūnumi išvyko į Latviją, J. R. pranešė 2022 m. kovo 16 d., vis tik, duomenų apie tai, kad skolininkė būtų nurodžiusi buvimo Latvijoje trukmę ar jį informavusi prieš kiekvieną vėliau turėjusį įvykti vaiko susitikimą su tėvu, kad ji su vaiku vis dar yra Latvijoje, ėmusis aktyvių veiksmų, kooperavusis su vaiko tėvu, siekdama įvykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą vaiko bendravimo su tėvu tvarką, byloje nėra. Priešingai, ji, nepasitarusi su vaiko tėvu, vienašališkai nusprendė išvykti į užsienio valstybę kartu su šalių sūnumi neapibrėžtam laikui. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tokį apeliantės elgesį, laiko, kad E. N. veiksmai neatitiko pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti su vaiko tėvu, kas pagrįstai ir sudarė pagrindą skirti jai baudą už teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą. Pažymėtina, jog sprendžiant baudos už teismo sprendimu patvirtintos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą skyrimo E. N. klausimą, reikšminga aplinkybė buvo ta, kad vaikas su tėvu nebuvo susitikęs itin ilgą laiką; o priimant skundžiamą nutartį realus tėvo bendravimas su sūnumi nevyko jau dvejus metus.

27.       Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad vaikų teisė bendrauti su abiem tėvais yra prigimtinė, tai itin svarbu vaiko normaliai psichologinei raidai. Abu tėvai, nors ir negyvena kartu, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 1 – 2 dalys). Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 4 dalys). Teismo sprendimo (nutarties) dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo tikslas – užtikrinti realų nepilnamečio vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) kontaktą, taip užtikrinant vaiko teisę į šeimos ryšius, todėl tėvai yra įpareigoti tinkamai vykdyti tokį teismo sprendimą, tinkamu sprendimo vykdymu užtikrinant, pirmiausiai, nepilnamečių vaikų interesus. Tuo tarpu šioje byloje E. N., užkirsdama kelią teismo nustatytos tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos vykdymui, nesiekė nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo, nesiėmė jokių priemonių, kad tvarka būtų įvykdyta tinkamai, ją apskritai ignoravo, taip pažeisdama ne tik įsiteisėjusį sprendimą, bet ir prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus bendrauti su abiem tėvais. Teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks elgesys nepateisina teismo sprendimo nevykdymo ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai, teismas taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad antstolės sprendimo vykdymo metu padaryti galimi teisės pažeidimai ar 2022 m. balandžio 25 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte nepakankamai išsamus skolininkės veiksmų (neveikimo) aprašymas, lyginant su skolininkės elgesiu, laikytini nežymiais ir neeliminuojančiais skolininkės pareigos vykdyti teismo sprendimą ir nepažeidinėti nepilnamečio sūnaus teisės matytis su tėvu. 

28.       Kiti E. N. atskirojo skundo argumentai neturi įtakos sprendžiamam klausimui ir reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties pagrįstumui bei teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

29.       Apibendrindamas šioje nutarties dalyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta teisingai nustačius ir ištyrus visas reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinus jas nepažeidžiant procesinės teisės normų, todėl naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 5 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei nepriteistinos.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Evaldas Burzdikas