Administracinė byla Nr. A-1195-756/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00818-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir atsakovo Kauno apylinkės teismo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Kauno apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 9–12), prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apylinkės teismo pirmininko įsakymą Nr. P-56 „Dėl asmens nepriėmimo į teismo kanclerio pareigas“; 2) įpareigoti Kauno apylinkės teismo pirmininką priimti sprendimą dėl M. Š. paskyrimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 7 d. laimėjo konkursą eiti Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Atsakovas 2014 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT) dėl informacijos apie M. Š. pateikimo. Pareiškėjas apie šį kreipimąsi buvo informuotas žodžiu. 2014 m. balandžio 30 d. Kauno apylinkės teisme buvo gautas 2014 m. balandžio 25 d. STT atsakymas Nr. 4-01-2372, kuriame nėra jokios informacijos ar pagrindų, kuriais remiantis kiltų abejonių dėl pareiškėjo reputacijos ir jo patikimumo, todėl nebuvo jokio pagrindo atsakovui nepriimti pareiškėjo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Be to, vadovaujantis Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 81 punktu, sprendimas dėl pareiškėjo priėmimo arba atsisakymo priimti į teismo kanclerio pareigas turėjo būti priimtas 2014 m. gegužės 21 d. STT 2014 m. gegužės 21 d. atsakovui pateikė papildomos įslaptintos informacijos, kurios pagrindu Kauno apylinkės teismo primininko pareigas laikinai einanti L. Ž. 2014 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą nepriimti M. Š. į valstybės tarnautojo Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Įvertinus Teismų įstatyme bei Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigybės aprašyme įtvirtintas teismo kanclerio kompetencijai priskiriamas funkcijas akivaizdu, jog teismo kancleris atsakingas už organizacinę, ūkinę ir finansinę teismo veiklą, tačiau jis nevykdo teisingumo ir negali įtakoti teisėjų bei jų padėjėjų sprendimų, todėl argumentas, jog M. Š. vykdant teismo kanclerio pareigas būtų pažeistas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas bei atsirastų galimybė atlikti neteisėtus veiksmus teisme yra visiškai nepagrįstas. Kadangi pareiškėjo skundžiamas sprendimas buvo priimtas būtent įslaptintos informacijos pagrindu, su kuria jis nebuvo ir nėra supažindintas, nieko apie tokią informaciją nežino, akivaizdu, kad dėl šios priežasties jis negali tinkamai ginti savo interesų. Neišslaptinus tokios informacijos ir neleidus pareiškėjui su ja susipažinti, yra pažeidžiama jo teisė į visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą. Pareiškėjas niekada nebuvo pripažintas kaltu, nėra teisiamas ir jam niekada nebuvo pareikšti jokie įtarimai dėl daromos ar padarytos nusikalstamos veikos. Tai patvirtina STT 2014 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 4-01-2372 pateikta informacija. Be to, pareiškėjo žiniomis, jo atžvilgiu nėra vykdomas joks ikiteisminis tyrimas, jis taip pat nerengia jokios nusikalstamos veikos. Todėl neįtikėtina, kad STT per tokį trumpą laiką galėjo surinkti ir pateikti papildomos įslaptintos informacijos apie pareiškėjo rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, kas galėtų sudaryti įslaptintos informacijos turinį. Kitokio nei Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – ir KPĮ) 9 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyto turinio informacija iš viso net negalėtų būti laikoma įslaptinta informacija ir turėtų būti pareiškėjui atskleista užtikrinant jo teisę į viešą, objektyvų ir nešališką sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl valstybės tarnybos paslapčių konstatavo, jog teismo sprendimo pagrindimas vien įslaptinta informacija yra negalimas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintiems asmens teisės į teisminę gynybą ir teisingą teismą principams. Analogiškos nuostatos įslaptintos informacijos naudojimo teismo procese klausimu yra suformuluotos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.
Atsakovas Kauno apylinkės teismas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 19–25) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Paaiškino, kad faktinis pagrindas nepriimti pareiškėjo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas yra jo nepatikimumas. Kauno apylinkės teismo pirmininko sprendimas dėl pareiškėjo nepatikimumo pagrįstas teisme gauta STT pateikta objektyvia įslaptinta informacija, kuri sudaro pagrindą spręsti, kad M. Š. vykdant teismo kanclerio pareigas, gali būti pažeistas konstitucinis teismo nepriklausomumo principas, sudarytos prielaidos piktnaudžiauti valstybės tarnyba ir galimai atlikti kitus neteisėtus veiksmus teisme. Teismo pirmininko vidinis įsitikinimas dėl pareiškėjo nepatikimumo susiformavo įvertinus visos turimos informacijos apie pretendentą visumą. Ginčijamas įsakymas yra priimtas vadovaujantis 2014 m. gegužės 21 d. Kauno apylinkės teismo pirmininkui STT pateikta įslaptinta informacija, kuri vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjo nepatikimumą ir tuo pačiu netinkamumą eiti Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad STT 2014 m. balandžio 25 d. informacijoje nėra jokios informacijos ar pagrindų, kuriais remiantis kiltų abejonių dėl pareiškėjo reputacijos ir jo patikimumo, neturi teisinės reikšmės, kadangi priimant ginčijamą įsakymą buvo vadovaujamasi ne minėtame rašte pateikta informacija, o iš STT 2014 m. gegužės 21 d. gauta informacija. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo pirmininkas kompetentingos valstybės institucijos informaciją apie pretendentą gavo 2014 m. balandžio 30 d. ir su ja susipažinęs nustatė, kad ši informacija nėra išsami, kadangi nebuvo nurodyta ir pateikta informacija dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos (KPĮ 9 str. 2 d. 9 p.). Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo pirmininkas 2014 m. gegužės 5 d. kreipėsi į STT su prašymu atlikti Kauno apylinkės teismui apie M. Š. pateiktos informacijos patikrinimą bei pateikti KPĮ 9 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą informaciją. Atsakovas minėtą informaciją gavo 2014 m. gegužės 21 d., todėl nuo šios dienos ir turi būti skaičiuojamas 15 darbo dienų terminas priimti pareiškėją į pareigas arba priimti sprendimą nepriimti jo į pareigas. Tokiu būdu, sprendimas turėjo būti priimtas 2014 m. birželio 11 d. Šiuo atveju Kauno apylinkės teismo pirmininkas su pareiškėju derino datą, kada bus priimtas atitinkamas sprendimas. Pareiškėjas pateikė savo 2014 m. gegužės 22 d. sutikimą, kuriuo sutiko su jam siūloma data ir laiku, kad klausimas dėl jo priėmimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas būtų sprendžiamas 2014 m. gegužės 23 d. 15 val. ir nurodė, kad žino, jog apie priimtą sprendimą bus informuotas 2014 m. gegužės 23 d. Tokiu būdu, pareiškėjo skundo argumentas, kad sprendimas dėl pareiškėjo priėmimo arba atsisakymo priimti į teismo kanclerio pareigas turėjo būti priimtas 2014 m. gegužės 21 d. yra nepagrįstas. Su STT pateikta informacija pareiškėjas supažindintas nebuvo, kadangi tai įslaptinta informacija, su kuria į pareigas priimantis asmuo pretendento supažinti neturi teisės, tačiau tai nereiškia pareiškėjo teisės į visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 21 d. gauta informacija buvo pateikta atlikus visos turimos informacijos patikrinimą, todėl Kauno apylinkės teismo pirmininkas yra įsitikinęs, kad pareiškėjo kandidatūra užimti šio teismo kanclerio pareigas yra netinkama dėl asmens nepatikimumo, kad gali būti pažeistas konstitucinis teismo nepriklausomumo principas, sudarytos prielaidos piktnaudžiauti valstybės tarnyba ir galimai atlikti kitus neteisėtus veiksmus teisme, valstybės tarnyba panaudota asmeniniais tikslais, taip pat diskredituota teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, reputacija.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu (b. l. 96–103) pareiškėjo M. Š. skundą tenkino iš dalies: panaikino Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-56 „Dėl asmens nepriėmimo į teismo kanclerio pareigas“; įpareigojo Kauno apylinkės teismo pirmininką iš naujo svarstyti klausimą dėl M. Š. priėmimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – 2014 m. gegužės 23 d. Kauno apylinkės teismo pirmininko įsakymo Nr. P-56 pagrįstumas ir teisėtumas, t. y. ar atsakovas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėją į teismo kanclerio pareigas tik STT 2014 m. gegužės 19 d. įslaptintos informacijos pagrindu.
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas M. Š. 2014 m. balandžio 7 d. dalyvavo Kauno apylinkės teismo organizuojamame konkurse karjeros valstybės tarnautojo – teismo kanclerio (A lygis, 16 kategorija) pareigybei užimti ir, susumavus pretendentų vertinimo rezultatus, buvo pripažintas konkurso nugalėtoju (b. l. 88–89). Atsakovas Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (1.19)R2-179 kreipėsi į STT su prašymu pateikti informaciją apie M. Š., kuris siekia eiti Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. STT 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 4-01-2372 pateikė atsakovo prašomą informaciją, kurioje nurodė, jog Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro 2014 m. balandžio 16 d. duomenimis, M. Š. 2013 m. gruodžio 1 d. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124(1) straipsnio 2dalyje, surašytas administracinis nurodymas sumokėti 50 Lt baudą. Gavę informaciją apie kitų institucijų skirtas galiojančias administracines nuobaudas už asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus, informuos papildomai. Taip pat nurodė, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos informavo, kad apie prevencinio poveikio priemonių taikymą asmeniui pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą informacijos neturi. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registre, Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento Vidaus reikalų pareigūnų registre, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėse sistemose, 2014 m. balandžio 16 d. duomenimis, informacijos apie M. Š. ir jam skirtas galiojančiais administracines nuobaudas nėra. Nurodė, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos M. Š. neigiamai charakterizuojančios informacijos neturi (b. l. 16, 29). Atsakovas 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (1.19)R2-204 dar kartą kreipėsi į STT nurodydamas, jog minėtame 2014 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 4-01-2372 „Dėl informacijos apie M. Š. pateikimo“ nepateikta KPĮ 9 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta informacija ir prašo ją pateikti (b. l. 30). STT pateikė atsakovui 2014 m. gegužės 19 d. papildomą įslaptintą informaciją, kuri atsakovui suteikė teisinį ir faktinį pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu ir kuria vadovaudamasis Kauno apylinkės teismo pirmininkas 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. P-56 nusprendė nepriimti į valstybės tarnautojo Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas 2014 m. balandžio 7 d. konkursą į šias pareigas laimėjusio pretendento M. Š..
Atkreiptinas dėmesys, jog STT 2014 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. 4-01-5709 nurodydama, jog įslaptinta informacija nurodyta 2014 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 3S-01-492 (b. l. 63) padarė rašymo apsirikimo klaidą, teisinga dokumento data laikytina – 2014 m. gegužės 19 d.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) (redakcija nuo 2014 m. gegužės 14 d.) 9 straipsnio 1 dalies numato, kokius bendruosius reikalavimus turi atitikti asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, 5 dalis – kad į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme, 6 dalis – kad jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūra teisės aktų nustatyta tvarka patikrinama iki asmens, pripažinto laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio Įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso. Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. VTĮ 9 straipsnio 3 dalies 1-6 punktuose numatyta, kokiais atvejais asmenys negali būti priimami į valstybės tarnautojo pareigas, tame tarpe – kai tai (draudimas priimti į valstybės tarnautojo pareigas) yra numatyta kituose įstatymuose (VTĮ 9 str. 3 d. 6 p.). VTĮ 10 straipsnio 9 dalis numato, kad priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis įstatymas, statutai, Diplomatinės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės patvirtintas Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašas.
Remdamasis Vyriausybės 2002 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (aktuali akto redakcija nuo 2013 m. birželio 8 d.) 78 punktu, 79 punkto 2 dalimi, 81 punkto 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas sutiko, jog klausimas dėl jo priėmimo į teismo kanclerio pareigas būtų sprendžiamas 2014 m. gegužės 23 d. 15 val. (b. l. 32), todėl skundo motyvas, kad sprendimas dėl pareiškėjo priėmimo arba atsisakymo priimti į teismo kanclerio pareigas turėjo būti priimtas 2014 m. gegužės 21 d. yra nepagrįstas, ginčijamas įsakymas priimtas nepažeidžiant minėtų teisės aktų reikalavimų.
Atsižvelgęs į KPĮ (redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d.) 9 straipsnio 1, 3, 4, 5, 8 ir12 dalyse nustatytą teisinį reglamentavimą, taip pat Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui“ išdėstytas nuostatas dėl VTĮ 9 straipsnio 3 dalies 6 punkto ir KPĮ 9 straipsnio 9 dalies taikymo, teismas nusprendė, jog tuo atveju, kai dėl asmens, siekiančio eiti pareigas valstybės įstaigoje, STT pateikia informaciją, kuri sudaro pagrindą šį asmenį įvardinti nepatikimu KPĮ prasme, tai savo ruožtu sudaro pagrindą atsisakyti tokį asmenį priimti į valstybės tarnautojo pareigas VTĮ 9 straipsnio 3 dalies 6 punkte ir KPĮ 9 straipsnyje numatytu pagrindu.
Šioje byloje visa Kauno apylinkės teismo pirmininkui STT 2014 m. gegužės 19 d. rašte pateikta informacija apie M. Š. yra įslaptinta, ir kaip matyti iš bylos medžiagos ir ginčijamo įsakymo motyvuojamosios dalies, įslaptinta medžiaga šiuo atveju buvo vienintelis įrodymas, kurio pagrindu atsakovas, abejodamas pareiškėjo patikimumu, atsisakė priimti jį į teismo kanclerio pareigas. Šioje ginčo situacijoje svarbu ir tai, jog vėliau – 2014 m. rugpjūčio 26 d. Kauno apylinkės teismo pirmininkas kreipėsi į STT, prašydamas pakartotinai spręsti klausimą dėl pateiktos informacijos apie M. Š. išslaptinimo. STT 2014 m. rugsėjo 30 d. atsisakė informaciją išslaptinti.
Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, jog teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, tačiau Konstitucinis Teismas paminėtame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. LVAT 2009 m. spalio 8 d. sprendimą adm. byloje Nr. A822-326/2009; 2011 m. birželio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-1068/2011; 2012 m. birželio 4 d. nutartį adm. byloje Nr. A520-2330/2012). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidė Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (EŽTT sprendimai – 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24–31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24–31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32–39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9–18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12–15 punktai). EŽTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą.
Teismas iš aukščiau minėtos EŽTT praktikos padarė išvadą, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui; tai remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi pasakytina ir apie Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją. Atsižvelgiant į minėtą jurisprudenciją, laikytina, kad nagrinėjamoje byloje individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.
Teismas susipažino su STT pateikta įslaptinta informacija, kuria netikėti nėra pagrindo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad STT nesutinka išslaptinti aktualią ginčo situacijai slaptą informaciją (ar atitinkamą jos dalį) (b. l. 63) laiko, kad vien to nepakanka tam, jog teisingumas ginčo atveju būtų įgyvendintas, kad ginčo šalių teisės ir teisėti interesai būtų apginti tinkamai. Teismo nuomone, ginčijamas sprendimas priimtas kompetentingos institucijos (pareigūno), tačiau nenurodant (neatskleidžiant), kokie faktiniai duomenys ir (ar) juridiniai pagrindai yra objektyviai patvirtinantys ir sudarantys pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu ir tuo, kad pareiškėjas nepriimtas į teismo kanclerio pareigas pagrįstai ir teisėtai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ginčo situacijos teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, teismui yra pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu (skundžiamas aktas (jo dalis) turi būti panaikintas jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą) ir ABTĮ 89 straipsnio 2 dalimi. Pažymėtina, kad teismas sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 str. 2 p.), tačiau teismas sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima ir neturi pagrindo besąlygiškai įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Šioje dalyje skundas tenkintinas iš dalies – įpareigotinas Kauno apylinkės teismo pirmininkas iš naujo svarstyti klausimą dėl M. Š. priėmimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 111–116) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino vieno reikšmingo Konvencijos 6 straipsnio aiškinimo ir taikymo aspekto – šiame straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą taikymo apimties ir ypatumų bylose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių. EŽTT sprendime byloje Pellegrin prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 28541/65, 1999 m. gruodžio 8 d. sprendimas, 64–67 punktai) konstatavo, jog ginčams, kylantiems iš valdžios institucijų ir tarnautojų, kurie vykdo valdžios įgaliojimus, suteiktus viešosios teisės pagrindu, ir kurių pareigos susijusios su valstybės ar kitų valdžios institucijų bendrųjų interesų apsauga, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikoma. Nors šiame sprendime nurodytos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies teikiamos apsaugos teisinės ribos vėliau buvo išplėstos, principinė galimybė tam tikrais atvejais asmeniui dėl jo pareigų (arba pareigų, į kurias pretenduoja) su valstybe atsakove susijusiam specialiais lojalumo ir pasitikėjimo ryšiais, numatyti teisės į teisingą teismą ribojimus, nurodoma ir vėlesniuose EŽTT sprendimuose. Byloje Vilho Eskelinen ir kiti prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 63235/00, 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas) EŽTT apibendrino savo praktiką tokio tipo bylose ir pateikė kriterijus, kuriais remiantis ginčuose dėl valstybės tarnybos gali būti atsisakyta taikyti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis garantijas. Be to, EŽTT šioje byloje pažymėjo, kad pati valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi apsibrėžti tas valstybės tarnybos sritis, kuriose, atsižvelgiant į valstybės tarnautojams suteiktus įgaliojimus ir per juos įgyvendinamą valstybės valdžią, šias pareigas einančių asmenų individualios teisės gali būti ženkliai apribotos viešojo intereso labui (1 kriterijus). Tokio pobūdžio išimtys nacionalinėje teisėje turi būti pateisinamos ypatingo pasitikėjimo ir lojalumo ryšiu tarp valstybės ir atitinkamas pareigas užimančio asmens (2 kriterijus).
Nagrinėjamu atveju KPĮ 9 straipsnio 13 dalis numato asmens teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skųsti atsisakymą priimti jį į pareigas. Ši nuostata susijusi su to paties straipsnio 12 dalimi, kurioje numatyta teisės į teisingą procesą apribojimas, nulemtas viešojo intereso – užtikrinti, kad į atitinkamo lygmens pareigas valstybės tarnyboje skiriami asmenys nekeltų minimalios korupcijos pasireiškimo rizikos, kartu neatskleidžiant valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos apie rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas. Ginčijamame atsakovo įsakyme aptariamos teismo kanclerio funkcijos ir pagrindžiamas ryšys su sklandžiu teismo uždavinių įgyvendinimu, pateikta pareigybės charakteristika yra pakankama pagrįsti, jog tarp valstybės ir šias pareigas užimančio asmens turi egzistuoti toks lojalumo ir pasitikėjimo ryšys, kuris, pasak EŽTT, pateisina reikšmingus teisės kreiptis į teismą ribojimus.
Taigi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, rėmėsi LVAT ir EŽTT praktika, suformuota bylose, nesusijusiose su valstybė tarnyba.
2. Pirmosios instancijos teismas susipažino su įslaptinta medžiaga ir konstatavo, jog jos patikimumu abejoti pagrindo nėra.
3. Teismas netinkamai aiškino Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį, nes pagal teismo argumentaciją išeitų, jog asmenį į pareigas skiriantis asmuo turi teisę gauti įslaptintą informaciją, tačiau realios galimybės ja pasinaudoti neturi, nes remiantis įslaptinta informacija negalėtų priimti neigiamą sprendimą dėl asmens tinkamumo eiti siekiamas pareigas. Sistemiškai aiškinant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalį, 5 straipsnio 7 dalį, 6 straipsnio 3 dalį, matyti, jog įslaptintos informacijos statusą gali turėti tik tokia informacija, kurios įslaptinimo būtinybė nėra išnykusi ir kuri, be esminės žalos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytiems teisiniams gėriams, negali būti nedelsiant išslaptinama. Būtent tokia informacija asmenis į pareigas skiriančiam subjektui teikiama KPĮ 9 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo išplaukiantis KPĮ 9 straipsnio 2, 12, 13 dalių ir ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas reikalautų priešingo rezultato – kad tokia informacija būtų išslaptinta prieš atsisakant asmenį priimti į pareigas arba vėliausiai tada, kai į pareigas pretenduojantis asmuo apskundžia šį sprendimą. Taigi, toks KPĮ 9 straipsnio aiškinimas nėra suderinamas su korupcijos prevencijos tikslais ir uždaviniais bei šio įstatymo paskirtimi.
Atsakovas Kauno apylinkės teismas atsiliepimu pritaria trečiojo suinteresuoto asmens Specialiųjų tyrimų tarnybos apeliaciniam skundui (b. l. 147–148).
Atsakovas Kauno apylinkės teismas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 120–131), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis, kuriomis tenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują – visą pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė materialinės teisės normas – KPĮ 9 straipsnį. Pirma, teismas tik formaliai perrašė šio straipsnio nuostatas, tačiau jų neaiškino ir ginčo teisiniams santykiams netaikė. Be to, teismas neįvertino pareiškėjo, kuris siekia eiti atitinkamas valstybės tarnybos pareigas, atžvilgiu STT surinktos informacijos; neįvertino šios informacijos surinkimo tikslo – siekio įvertinti minėto asmens patikimumą ir mažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę. Teismo sprendime nepasisakyta, ar nagrinėjamu atveju esant surinktai tokiai (įslaptintai) informacijai apie pareiškėją, atsakovas galėjo jį priimti į teismo kanclerio pareigas. Kadangi teismas apsiribojo tuo, kad konstatavo, jog ginčo sprendimas priimtas vien tik įslaptintos informacijos pagrindu, kitų ginčui reikšmingų aplinkybių, teismas net netyrė. Tai reiškia, kad teismas neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, priėmė iš esmės formalų sprendimą.
2. Teismas pažeidė KPĮ 2 dalies 9 punktą. Ši nuostata pažeista, nes teismas STT surinktos informacijos apie pareiškėją nevertino kaip sudarančios pagrindą pareiškėjo nepriimti į tarnybą ir jo skundą atmesti. Atsakovui pagal KPĮ 2 dalies 9 punktą STT pateikta informacija yra savarankiška informacijos rūšis, kuri yra teikiama tik tada, kai yra objektyvių duomenų apie asmens nusikalstamą veiką, galimas skirtingas jos darymo stadijas. Tai, kad įslaptinta informacija yra susijusi su nusikalstama veika, matyti iš informacijos turinio. Su įslaptinta informacija pirmosios instancijos teismas susipažino, tačiau neįvertino šioje medžiagoje pateiktų duomenų, nevertino nurodytų veikų sunkumo.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas vien tik įslaptintos informacijos pagrindu, nes ginčo sprendimas priimtas atsižvelgus ir į kitą apie pareiškėją turimą informaciją. Teismas neįvertino to, kad patikrinti į pareigas pretenduojančio asmens patikimumą yra į pareigas priimančios subjekto pareiga, o asmuo į šias pareigas gali būti paskirtas tik iš STT gavus ir įvertinus Korupcijos prevencijos įstatyme nustatytą informaciją. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja parodė, kad sprendimas nepriimti pareiškėjo į pareigas buvo visos teismo administracijos (teismo pirmininko, teismo pirmininko pavaduotojų) bendra nuomonė, kuri nepasikeis. Šio aspekto, kaip ir teismo kanclerio pareigybei numatytų funkcijų vykdymo reikšmės, teismas neįvertino.
4. Teismas pažeidė materialinės teisės normas – Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3, 5, 7 ir 12 straipsnius (reglamentuoja įslaptintos informacijos apsaugą). Savo sprendimą teismas iš esmės motyvavo tuo, jog atsakovas ginčo sprendimą priėmė įslaptintos informacijos pagrindu. Iš teismo argumentacijos galima daryti išvadą, jog teismas iš esmės reikalavo atskleisti STT pateiktos įslaptintos informacijos turinį. Tačiau atsakovas atskleisti šios informacijos negali. Be to, faktinis pagrindas nepriimti pareiškėjo į teismo kanclerio pareigas yra jo nepatikimumas, nepatikimumą sudarantys duomenys pirmosios instancijos teismui buvo atskleisti, juos teismas turėjo įvertinti.
5. Visiškai nepagrįstas teismo teiginys, kad ginčo įsakyme nenurodytas juridinis pareiškėjo nepriėmimo į pareigas pagrindas. Ši pagrindas – tai VTĮ 9 straipsnio 3 dalies 6 punktas, 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas, KPĮ 9 straipsnis, Aprašo 79, 80, 81 punktai.
6. Teismas nevertino STT 2014 m. rugsėjo 30 d. rašte Nr. 4-01-5709 nurodytų priežasčių, dėl kurių atsisakoma išslaptinti šiam ginčui aktualią įslaptintą informaciją – šios informacijos išslaptinimas gali turėti potencialių grėsmių STT interesams. Be to, turėjo būti vertinta aplinkybė, kad atsakovas ėmėsi priemonių, kad įstatymų nustatyta tvarka įslaptinta informacija būtų išslaptinta, ir tai, kad nuo atsakovo nepriklausė STT atsisakymas tai padaryti.
7. Teismas pažeidė proceso teisės normas – ABTĮ 81, 86, 87, 89 straipsnius. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas, tačiau šiuo atveju teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, o tai reiškia, kad teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Be to, teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų (paties skundžiamo įsakymo ir jame išdėstytų motyvų, įslaptintos informacijos turinio), nekonstatavo kitų bylai reikšmės turinčių aplinkybių (kad ir kita, ne įslaptinta, informacija apie pareiškėją sudaro pagrindą abejoti jo patikimumu) bei neatsižvelgė į liudytojos, t. y. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos L. Ž., parodymus (ABTĮ 86 str. 2 d., 81 str.). Teismas, apsiribodamas konstatavimu, jog ginčo įsakymas priimtas tik įslaptintos informacijos pagrindu, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl paties pareiškėjo skunde išdėstytų nesutikimo su ginčo įsakymu argumentų (pareiškėjas pateikė aštuonias grupes aplinkybių, o atsakovas į jas išsamiai atsikirto). Teismas neteisingai pritaikė skundžiamų aktų panaikinimo pagrindus (ir tuo pažeidė ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. ir 89 str. 2 d.), nes ginčo sprendimą panaikino kaip neteisėtą (o, kaip minėta, duomenų, kad atsakovas būtų pažeidęs teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu priimtas ginčo įsakymas, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta). Be to, teismas visiškai nemotyvavo sprendimo panaikinti ginčo įsakymą ABTĮ 89 straipsnio 2 dalies pagrindu.
8. Teismas, taikydamas nacionalinę teisę, netinkamai aiškino ir taikė EŽTT praktiką bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 3 ir 6 dalį, o LVAT praktiką taikė formaliai. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti į šios administracinės bylos individualias aplinkybes, o ne taikyti praktiką, suformuotą bylose, kuriose faktinė situacija skyrėsi nuo nagrinėjamos situacijos. Be to, teismas visiškai nemotyvavo, kodėl pareiškėjo autonominiai interesai šiuo atveju yra svarbesni už viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju, viešasis interesas turėjo nusverti individo autonominius interesus, kadangi valstybės tarnybai keliami didesni lojalumo, pasitikėjimo ir kiti standartai.
9. EŽTT 2004 m. spalio 27 d. sprendime byloje Edwars ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, 2010 m. gegužės 18 d. sprendime byloje Kennedy prie Jungtinę Karalystę pažymėjo, jog teisė į atitinkamų įrodymų atskleidimą nėra absoliuti, kad kaltinamajam būtų užtikrintas nešališkas, teisingas teismo procesas, bet kokie sunkumai, gynybai sukelti ribojant jos teises, privalo būti pakankamai atsverti teismo proceso tvarka, kurios laikytųsi teisminė valdžia; teisė į visiškai rungtynišką procesą gali būti ribojama kai tai griežtai būtina dėl svarbaus nusveriančio viešojo intereso (tokio kaip nacionalinis saugumas, poreikio išlaikyti paslaptyje tam tikrus policijos tyrimo metodus arba apsaugoti kito asmens pagrindines teises). Šiuo atveju, pareiškėjas gavo atsakovo 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-56, kuriame nurodyti objektyvūs duomenys (faktai), patvirtinantys teisinius pagrindus ir motyvus, kodėl konstatuotas pareiškėjo nepatikimumas ir atsisakymas priimti jį į teismo kanclerio pareigas. Be to, atsakovas pateikė išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame išsamiai išdėstė skundžiamo įsakymo priėmimo motyvus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Specialiųjų tyrimų tarnyba su atsakovo pateiktu apeliaciniu skundu sutinka (b. l. 136–137).
Pareiškėjas M. Š. atsiliepime į atsakovo Kauno apylinkės teismo bei trečiojo suinteresuoto asmens Specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinius skundus (b. l. 138–143) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
1. Pareiškėjas nesutinka su teiginiais, kad viešasis interesas nusveria asmens autonominius interesus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo LVAT 2013 m. spalio 23 d. aprobuotos LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimo (II dalis), Konstitucinio teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo (dėl valstybės tarnybos paslapčių) ir EŽTT praktikos, todėl pagrįstai nurodė, jog sprendimas, priimtas vien tik įslaptintos informacijos pagrindu, negali būti pripažintas tinkamu ir teisėtu, kadangi prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems asmens teisės į teisminę gynybą ir teisingą teismą principams. Taip pat teismas tinkamai vadovavosi EŽTT praktika, aiškiai apibrėžiančia esminę teisės taikymo taisyklę, jog tokie atvejai, kai priimant sprendimą remiamasi įslaptintais valstybės paslaptį sudarančiais duomenimis kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu, sudaro prielaidas Konvencijos 6 straipsnio pažeidimams.
2. Į valstybės tarnautojo pareigas pretenduojančiam asmeniui joks teisės aktas nenustato tokio asmens individualios teisės, įskaitant teisės į veiksmingą sprendimo apskundimą, teisingą teismą ir teisės į bylos medžiagos viešumą, apribojimų. KPĮ 9 straipsnio 13 dalis numato, kad asmuo priimtą sprendimą neskirti į pareigas gali skųsti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nenumatant jokių apskundimo ar teisminio proceso apribojimų.
3. Dėl apeliantų nurodomų EŽTT sprendimų dėl teisės į visišką rungtyniškumą ribojimo (Edwars ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Kennedy prieš Jungtinę Karalystę), kuriuose nurodyta, jog bet kokie sunkumai dėl procesinių teisių apribojimo turi būti pakankamai kompensuojami teisminių institucijų taikomų procedūrų, pareiškėjas pažymi, jog atsakovas neatsižvelgia į skirtingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes šiuo atveju įslaptinta informacija buvo vienas ir vienintelis pagrindas ginčo įsakymui priimti. Teismo proceso metu nebuvo pateikti jokie papildomi įrodymai, liudytojų parodymais nebuvo patvirtintos nei pagrįstos jokios papildomos aplinkybės ar faktai, išskyrus įslaptintos informacijos gavimo faktą, kurie sudarytų sąlygas pareiškėjui tinkamai įgyvendinti jo teisę į teisingą teismą. Apelianto argumentas, jog be Kauno apylinkės teismo pirmininkui 2014 m. gegužės 21 d. pateiktos įslaptintos informacijos yra žinoma ir kita objektyviais duomenimis (faktais) pagrįsta informacija apie pareiškėjo asmenines savybes, ryšius, kitas svarbias aplinkybes, kurios pagrindžia, kuriam asmeniniam ar viešajam interesui turi būti suteiktas prioritetas, bei kurios taip pat turėjo įtakos priimant sprendimą, nėra pagrįstas, kadangi tokios aplinkybės nei jas pagrindžiantys duomenys (faktai) nebuvo nurodyti skundžiamame įsakyme, taip pat nebuvo pateikti skundą nagrinėjusiam Kauno apygardos administraciniam teismui. Nei tokių aplinkybių, nei jas pagrindžiančių įrodymų byloje pateikta nebuvo, kas leidžia pagrįstai abejoti jų egzistavimu. Liudytojos L. Ž. parodymai, kad bendra teismo administracijos nuomonė, jog M. Š. patikimumo lygmuo yra žemas neturėtų būti vertinama, nes nuomonė negali būti vertinama kaip įrodymas teismo procese.
4. Priešingai nei teigia atsakovas, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje vienintelė medžiaga, kuria vadovaujantis buvo priimtas skundžiamas įsakymas, buvo įslaptinta STT 2014 m. gegužės 21 d. Kauno apylinkės teismui pateikta pažyma, ką savo apeliaciniame skunde patvirtina ir pats trečiasis suinteresuotas asmuo.
5. Pareiškėjas nesutinka su apeliantų teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas neva netinkamai taikė KPĮ 9 straipsnio nuostatas. STT atsakyme Nr. 4-01-2372 dėl informacijos apie M. Š. pateikimo nėra jokios informacijos ar pagrindų, numatytų KPĮ 9 straipsnio 2 dalyje, kuriais remiantis kiltų abejonių dėl pareiškėjo reputacijos, jo patikimumo ir teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. KPĮ 9 straipsnis 2 dalies 9 punktas reglamentuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos surenkamą ir į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateikiamą „įslaptintą informaciją dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos“. Šis įstatyme nurodytas įslaptintų veikų sąrašas ir jų turinys yra baigtinis. Apeliantai nurodo, jog būtent tokia įslaptinta informacija STT buvo pateikta 2014 m. gegužės 21 d. Kadangi M. Š., eina Kauno miesto tarybos sekretoriaus pareigas, kurias einantis asmuo priskiriamas A kategorijos valstybės tarnautojams, todėl jam taikytini tie patys KPĮ reikalavimai. Jeigu STT turi informacijos apie pareiškėjo rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, kuri, kaip teigia trečiasis asmuo, sąlygoja korupcijos pasireiškimą, tokią informaciją, vadovaudamasis KPĮ 9 straipsnio 5 dalimi, trečiasis asmuo savo iniciatyva turėtų pateikti ir Kauno miesto savivaldybei, tačiau to STT nepadarė, kas verčia abejoti pateiktos informacijos pagrįstumu ir patikimumu.
6. KPĮ 12 dalyje įtvirtintas reikalavimas vertinti informacijos visumą, reiškia visos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos vertinimą, o ne tik įslaptintos informacijos vertinimą ir sprendimas turi būti priimtas įvertinus visą pateiktą informaciją. Todėl apeliantų teiginys, jog teismo sprendime išdėstyti argumentai sąlygoja išvadą, jog asmenį į pareigas skiriantis subjektas, gavęs įslaptintą informaciją, kaip numatyta KPĮ 9 straipsnio 2 dalies 9 punkte, neturi realios galimybės ja pasinaudoti, yra nepagrįstas ir neteisingas. Tokia informacija Kauno apylinkės teismo primininkas naudotis galėjo, tačiau ji turėjo būti vertinama kartu su kita 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija ir negalėjo būti vienintelis pagrindas sprendimui dėl M. Š. nepriėmimo į pareigas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsakovas apeliaciniame skunde išreiškė pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Šį prašymą atsakovas grindė teiginiu, jog teismo posėdžio metu paaiškins esmines teisiškai svarbias aplinkybes dėl informacijos, kurią turėjo apie pareiškėją ir į kurią atsižvelgė priimdamas ginčijamą įsakymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymą bei byloje surinktus duomenis, sprendžia, jog žodiniam bylos nagrinėjimui būtinumo nekyla. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. P-56, kuriuo atsakovas nusprendė nepriimti į valstybės tarnautojo Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas 2014 m. balandžio 7 d. konkursą į šias pareigas laimėjusio pretendento M. Š., teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčo įsakymo priėmimo metu Kauno apylinkės teismo pirmininko pareigas laikinai ėjo pirmininko pavaduotoja L. Ž..
Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 7 d. Kauno apylinkės teismo organizuotą konkursą karjeros valstybės tarnautojo – teismo kanclerio (A lygis, 16 kategorija), pareigybei užimti laimėjo pareiškėjas M. Š. (b. l. 75–89). Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Atsakovas 2014 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (1.19)R2-179 kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą su prašymu pateikti informaciją apie M. Š., kuris siekia eiti Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 4-01-2372 (b. l. 16, 29) pateikė atsakovui jo prašomą informaciją. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (1.19)R2-204 (b. l. 30) dar kartą kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, nurodydamas, jog minėtame 2014 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 4-01-2372 nepateikta Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta informacija, todėl prašo ją pateikti. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 m. gegužės 21 d. atsakovui pateikė papildomą įslaptintą informaciją (iš bylos duomenų matyti, jog įslaptinta informacija, kurią atsakovas gavo 2014 m. gegužės 21 d., nurodyta Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. gegužės 19 d. rašte Nr. 3S-01-49), kuria vadovaudamasis Kauno apylinkės teismo pirmininkas 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. P-56 (b. l. 13–15, 26–28) nusprendė nepriimti pareiškėjo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-56 bei įpareigojo atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl M. Š. priėmimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas.
Nesutikdami su teismo sprendimu, trečiasis suinteresuotas asmuo Specialiųjų tyrimų tarnyba bei atsakovas Kauno apylinkės teismas pateikė apeliacinius skundus, kuriuose nurodo iš esmės du argumentus: 1) ginčijamas įsakymas galėjo būti priimtas vien tik įslaptintos informacijos pagrindu; 2) sprendimą nepriimti pareiškėjo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas atsakovas priėmė įvertinęs visus apie M. Š. surinktus duomenis.
Pasisakydama dėl pirmojo apeliantų argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, pagal kurią faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime konstatavo, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (EŽTT sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją ir kt). 2008 m. gruodžio 16 d. EŽTT sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Teisėjų kolegija iš aukščiau minėtos EŽTT praktikos daro išvadą, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas EŽTK pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 straipsnis). Pažymėtina, kad LVAT, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir EŽTT jurisprudenciją savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. LVAT 2009 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-326/2009; kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą EŽTT praktiką, konstatuoja, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Taigi, laikantis minėtos jurisprudencijos nuostatų, teisėjų kolegijos nuomone, ir nagrinėjamoje byloje individo privatūs interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti. Tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.
Ginčijamame akte – Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakyme Nr. P-56, nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 103, 105 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniu, Konkursų į valstybės tarnautojų pareigas organizavimo tvarkos aprašo 79, 80, 81 punktais. Iš šio akto turinio matyti, jog atsakovas citavo Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 1 ir 2 dalį, Teismų įstatymo 2 straipsnį, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime ir LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1234/2012 išdėstytas nuostatas, susijusias su valstybės tarnybos samprata, Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigybės aprašymo 4, 7.1, 7.5, 7.9, 7.17 punktus, taip pat nurodė, jog remiasi iš Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. gauta informacija. Pažymėtina, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. balandžio 25 d. rašte Nr. 4-01-2372 (b. l. 16) pateikta informacija apie pareiškėją ginčijamame atsakovo įsakyme nenurodyta, atsakovas nurodė tik tai, jog teisinį ir faktinį pagrindą pagrįstai abejoti konkursą laimėjusio pretendento M. Š. patikimumu suteikia būtent iš Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. gegužės 21 d. gauta įslaptinta informacija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. P-56 turinį (b. l. 13–15), sprendžia, kad sprendimą nepriimti pareiškėjo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas atsakovas priėmė remdamasis iš esmės vien tik Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. gegužės 21 d. pateikta įslaptinta informacija apie M. Š..
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 26 d. raštu Nr. I-3009-423/2014 (b. l. 18) kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą su prašymu pateikti teismui išslaptintą 2014 m. gegužės 21 d. atsakovui Kauno apylinkės teismui pateiktą informaciją, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas 2014 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. P-56. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2014 m. liepos 28 d. raštu Nr. 4-01-4318 (b. l. 41) teismą informavo, kad (vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 3 staripsnio 2 dalimi) nusprendė neišslaptinti atsakovui pateiktos informacijos.
Atsakovas Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (1.19)R2-346 (b. l. 55) kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prašydamas pakartotinai spręsti klausimą dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos 2014 m. gegužės 19 d. rašte Nr. 3S-01-49 nurodytos įslaptintos informacijos išslaptinimo ir jos pateikimo bylą nagrinėjančiam teismui uždaro teismo posėdžio metu, tačiau Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 4-01-5709 (b. l. 63) nusprendė įslaptintos informacijos neišslaptinti.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė panaikinti Kauno apylinkės teismo pirmininko 2014 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. P-56 „Dėl asmens nepriėmimo į teismo kanclerio pareigas“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti klausimą dėl M. Š. priėmimo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas įsakymas priimtas, remiantis vien tik įslaptinta informacija, kuri pareiškėjui nėra žinoma (jis nebuvo su ja supažindintas), trečiasis suinteresuotas asmuo atsisakė šią informaciją išslaptinti. Pripažinus ginčijamą įsakymą teisėtu, kolegijos vertinimu, būtų pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.
Trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai (jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Konvencijos 6 straipsnio taikymo ypatumus valstybės tarnybos teisinių santykių srityje, tikslus, kurių siekiama įslaptinant atitinkamą informaciją, netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, susijusias su įslaptinta informacija, ir kt.), teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo nukrypti nuo šioje byloje nurodytos ir taikytos LVAT, Konstitucinio Teismo, taip pat ir EŽTT praktikos.
Pažymėtina, jog pagal EŽTT požiūrį, pirmą kartą išdėstytą 2007 m. balandžio 19 d. sprendime byloje Vilho Eskelinen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 63235/00), tam, kad ginčai dėl valstybės tarnautojų nepatektų į Konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį, turi būti išpildytos dvi sąlygos: pirma, valstybė iš savo nacionalinės teisės turi būti aiškiai pašalinusi valstybės tarnautojo teisę kreiptis į teismą, ir, antra, pašalinimas turi būti pagrįstas objektyviomis priežastimis – valstybės interesais. Šiuo atveju atsakovas turi įrodyti, pirma, kad valstybės tarnautojas pagal nacionalinę teisę neturi teisės kreiptis į teismą, ir antra, kad valstybės tarnautojo teisių pagal 6 straipsnį atėmimas yra pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. aprobuotos LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (I dalis). Administracinė jurisprudencija, 2013, 24).
Trečiasis suinteresuotas asmens apeliaciniame skunde nurodė, jog Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje numatytas teisės į teisingą procesą apribojimas yra nulemtas viešojo intereso – užtikrinti, kad į atitinkamo lygmens pareigas valstybės tarnyboje skiriami asmenys nekeltų minimalios korupcijos pasireiškimo rizikos, kartu neatskleidžiant valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos apie rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas. Apelianto manymu, ginčijamame atsakovo įsakyme aptariamos teismo kanclerio funkcijos, jų ryšys su sklandžiu teismo uždavinių įgyvendinimu, į bylą pateikta pareigybės charakteristika yra pakankami pagrįsti, kad tarp valstybės ir aptariamas pareigas užimančio asmens turi egzistuoti toks lojalumo ir pasitikėjimo ryšys, kuris, pasak EŽTT, pateisina reikšmingus teisės kreiptis į teismą ribojimus. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nėra pakankami nagrinėjamu atveju netaikyti pareiškėjui Konvencijos 6 straipsnio garantuojamos apsaugos.
Kadangi nagrinėjamu atveju teismas negali kaip įrodymų administracinėje byloje vertinti duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, nes ši informacija, kaip minėta, nėra išslaptinta, teisėjų kolegija vertins, ar byloje surinkti – t. y. ne valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys – duomenys sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu pagal Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punktą bei Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį (šias įstatymo nuostatas, kaip pagrindą abejoti pareiškėjo patikimumu, atsakovas nurodė ginčijamame įsakyme).
Ginčui aktualios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punktas nustatė, jog į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo kitų įstatymų nustatytais atvejais. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio (pažymėtina, kad atsakovas ginčo įsakyme nenurodė konkrečios šio straipsnio dalies) 2 dalį, Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateikia informaciją apie: 1) asmens teistumą (neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko, ar panaikintas); 2) procese dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos asmens atžvilgiu priimtus nuosprendžius ar nutartis, kuriais baudžiamoji byla jam buvo nutraukta arba asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; 3) asmeniui pareikštus įtarimus padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, taip pat priimtus procesinius sprendimus šiose bylose; 4) asmens atžvilgiu taikomas ar taikytas organizuoto nusikalstamumo prevencines poveikio priemones pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą; 5) asmens atleidimą iš tarnybos ar pareigų dėl priesaikos sulaužymo, pareigūno (teisėjo) vardo pažeminimo; 6) asmens padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus (darbo pareigų pažeidimus) ir paskirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas už juos (neatsižvelgiant į tai, ar nuobaudos galioja, ar nebegalioja); 7) atvejus, kai asmuo buvo pripažintas pažeidusiu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lobistinės veiklos įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 8) tai, kad priimamas į valstybės tarnybą asmuo nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas; 9) įslaptintą informaciją dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos; 10) galiojančias administracines nuobaudas už asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus; 11) asmens atžvilgiu atliktus mokestinius patikrinimus, tyrimus, kurių metu buvo nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, gavimo dienos).
Iš atsakovui Kauno apylinkės teismui Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikto 2014 m. balandžio 25 d. rašto Nr. 4-01-2372 (b. l. 16) matyti, jog Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro 2014 m. balandžio 16 d. duomenimis, M. Š. 2013 m. gruodžio 1 d. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124(1) straipsnio 2 dalyje, surašytas administracinis nurodymas sumokėti 50 Lt baudą. Šiame rašte trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo ir tai, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos informavo, kad apie prevencinio poveikio priemonių taikymą asmeniui pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą informacijos neturi; Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registre, Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento Vidaus reikalų pareigūnų registre, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėse sistemose, 2014 m. balandžio 16 d. duomenimis, informacijos apie M. Š. ir jam skirtas galiojančiais administracines nuobaudas nėra; Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos M. Š. neigiamai charakterizuojančios informacijos neturi.
Pažymėtina, kad byloje kitų duomenų (iš jų ir neigiamai charakterizuojančių) apie pareiškėją nepateikta.
Įvertinusi išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo teiginį, jog sprendimas nepriimti pareiškėjo į Kauno apylinkės teismo kanclerio pareigas galėtų būti priimtas įvertinus visus apie M. Š. surinktus duomenis.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai), todėl atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai juose nurodytais motyvais netenkinami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir atsakovo Kauno apylinkės teismo apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė